Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) K. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 1 d. nutarties, kuria atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkintas iš dalies, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės K. K. ieškinį atsakovui K. T. L. dėl skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos ir išlaikymo dydžio pakeitimo ir atsakovo K. T. L. priešieškinį ieškovei K. K. dėl vaiko gyvenamosios vietos, skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos ir išlaikymo dydžio pakeitimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Atsakovas K. T. L. priešieškiniu ieškovei K. K. prašo pakeisti K. K. ir K. T. L. sudarytą 2017 m. sausio 27 d. taikos sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1499-862/2017 ir 2021 m. kovo 30 d. taikos sutarties pakeitimus patvirtintus teismo civilinėje 2021 m. kovo 31 d. nutartimi byloje Nr. 2-147-1019/2021 taip: 1) nustatyti „1 p. Šalių sūnaus, K. K. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatoma su tėvu K. T. L.“; 2) panaikinti sutarties 18 ir 19 punktą; 3) pakeisti ir papildyti sutarties 4 ir 5 punktus (bendravimo su vaiku tvarka), taip kaip nurodyta priešieškinyje; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė.

12. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 1 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. Apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

15. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

16. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nagrinėjami klausimai, susiję su nepilnamečiu vaiku, o tokiose bylose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), todėl teismas turi būti aktyvus šeimos bylose vertindamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, panaikinimo ir pakeitimo, todėl siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad šie rašytiniai įrodymai gali turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl apeliantės atskirojo skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas ieškovės pateiktus įrodymus - Viešosios įstaigos Vilniaus Universiteto ligoninės (duomenys neskelbtini) 2024 m vasario 28 d. išrašą - priima ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 314 straipsnis). Be to, pažymėtina, kad atsakovui buvo suteikta galimybė pasisakyti dėl ieškovės pateiktų įrodymų.

Dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo

17. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

18. CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020, 28 punktas). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

19. Šeimos santykių prigimtis ir teisinio reglamentavimo principai lemia, jog CK 3.65 įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-916/2021).

20. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – laikinas nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas – visų pirma skirta užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą, iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020). Laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-47-340/2021; 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1240-852/2020, 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-694-640/2024 ir kt.) Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio (ultima ratio) ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinių interesai (CPK 178 str.).

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kiekvienu atveju, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio, taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti apsvarstytą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas, nes įprastos aplinkos keitimas gali vaikui padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių išgyvenimų. Vis tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, todėl tik nagrinėdamas bylą iš esmės teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

22. Paminėtina, kad teismų praktikoje taip pat yra nurodyta, kad aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).

23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovo prašymą nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus laikinąją gyvenamąją vietą kartu su atsakovu, o atskirojo skundo argumentai šiuo metu nesudaro pagrindo panaikinti priimtos nutarties dėl toliau nustatytų faktinių aplinkybių ir nurodomų motyvų.

24. Iš kartu su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. vasario 22 d. išvada pateiktų rašytinių duomenų matyti, kad 2024 m. vasario 2 d. atsakovo draugė pranešė policijai apie įvykį, kad ieškovė atvyko pasiimti vaiko, tačiau jis nesutinka važiuoti, ieškovė nepasišalina, triukšmauja įjungusi automobilio garsinį signalą. Atvykusiems policijos pareigūnams buvo paaiškinta, kad sūnus nenorėjo vykti pas mamą, dėl to K. pradėjo triukšmauti ir išvažiavo. Paklausus K. K. L., ar jis nori likti su tėčiu, K. K. L. atsakė, kad nori likti su tėčiu ir G., nes pas mamą jam nepatinka.

25. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmajame policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-31737-23 dėl to, kad 2023 m. rugpjūčio 14 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, namuose panaudojo fizinį smurtą prieš mažametį sūnų K. K. L., t. y. savo abiem rankomis suėmusi nukentėjusiajam K. K. L. už kaklo, jį spaudė, tokiu būdu nukentėjusiajam K. K. L. sukeldama fizinį skausmą. t. y. veiksmais K. K. įtariama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje. 2024 m. sausio 7 d. K. K. buvo pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymaus sveikatos sutrikdymas), taip pat paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir nebendrauti ir neieškoti ryšių su sūnumi K. K. L.. LITEKO duomenimis nustatyta, kad kardomoji priemonė ieškovei K. K. puvo pakeista panaikinant K. K. draudimą bendrauti su nepilnamečiu savo sūnumi K. K. L. (DOK-33688; civilinė byla Nr. e2VP-6292-1019/2024, CPK 179 straipsnio 3 dalis).

26. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistė 2024 m. vasario 15 d. tėvo gyvenamojoje vietoje bendravo su K. K. L., nedalyvaujant suaugusiems. Anot vaiko jis su mama pastoviai konfliktuoja, todėl nenori su ją būti. Jam nekomfortiška ir negera būnant su mama. Jis jos bijo. Mama kelis kartus prieš jį smurtavo. Motina dėl visko priekaištauja. Berniuko kantrybės taurę perpildė paskutiniai įvykiai, kai būnant pas motiną jis paprašė, kad ji pagamintų kažką pavalgyti, į ką motina atkirto, kad jis pats gali pasigaminti. Vaikas užsiplikė grietai paruošiamų makaronų ir sėdėjo prie stalo. Tuo metu motina specialiai stipriai pastūmė į berniuko pusę lėkštę ir jis vos spėjo atšokti nes karštas patiekalas šliūkštelėjo į jo pusę. Vaikui būnant pas tėvą, motina atvažiavo jo pasiimti. Kadangi berniukas atsisakė su ja važiuoti, motina jį įžeidė pasakydama „geriau tu būtum negimęs“. Po tokių žodžių vaikui dingo bet kokia motyvacija bendrauti su mama. Vaikas apie tėvą atsiliepia labai pozityviai sakė, kad labai myli ir nori visuomet būti su juo.

27. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistas 2024 m. vasario 19 d. telefonu bendravo su vaiku, kuris kalbėjo nuotaikingai, pasakojo, kad dabar yra su tėčiu, jam sekasi viskas gerai, paklausus, kaip sutaria su mama, pasikeitė balso tonas, vaikas akivaizdžiai nuliūdo ir kalbėjo lėčiau. Teigė, kad su mama sutaria blogai, nes ji yra smurtavusi prieš jį. Tai buvo vasarą, bet buvę ir daugiau kartų, paskutinį kartą smurtavo prieš tris savaites. Vaikas nebendrauja su mama, net nesusiskambina telefonu. Vaikui bendrauti nemalonu, nes vaikas yra kaltinamas, kad jis yra melagis, kad jam kažkas blogai su galva.

28. (duomenys neskelbtini) progimnazijos rašte Nr. 1SD-1788 „Dėl informacijos pateikimo apie ugdytinį K. K. L.“, nurodyta, kad „pastebėta, kad K. vengia mamos, nes tomis dienomis, kai atvyksta mama pasiimti jo iš mokyklos, berniukas kuo ilgiau užtrunka klasėje, nenori ruoštis į namus. Kai atvyksta tėtis, susiruošiama greitai ir nereikia jo raginti. Pamatęs tėtį K. visuomet su juo apsikabina. Mamos apsikabinimo neteko matyti. Ne kartą teko girdėti, kaip K. bendrauja su mama - įsakmiai, nelabai mandagiai, ko nepasakysi apie bendravimą su tėčiu - vaiko balso tonas ramus, švelnus. K. porą kartų kreipėsi į mane norėdamas paklausti patarimo, kaip jam elgtis, kai mama neleidžia užsidaryti tualeto duris, ir visai neseniai prašė pagalbos paskambinti tėčiui (nes telefono neturi), kad jis, o ne mama paimtų jį iš mokyklos, nes, vaiko žodžiais tariant, jis bijo mamos, kad ji gali jam ką nors bloga padaryti.“

29. 2024 m. vasario 7 d. Teisės psichologijos specialistų dokt. F. A., S. A. ir dokt. A. S. išvadoje nurodyta, kad nėra pagrindo įtarti, kad vaikas negali savarankiškai pareikšti tikrosios savo nuomonės. Remiantis vaiko pasakojimu, mamos elgesyje yra pastebimi fizinio, taip pat psichinio smurto požymiai. Būdamas su mama vaikas nuolatos jaučia įtampą: teigia, kad mama yra agresyvi, dažnai ant jo rėkia. Vaikas išsako neigiamas nuostatas mamos atžvilgiu, kurios, tikėtina, buvo suformuotos dėl pačios mamos elgesio - neigiami atsiliepimai apie tėtį, perdėta vaiko kontrolė, galimai patirtas fizinis ir psichinis smurtas. Dėl šių savo patirčių vaikas kategoriškai įvardija, kad su mama gyventi nenori, su ja nori bendrauti tik savo paties sukurtomis sąlygomis. Priešingai vaikas atsiliepia apie tėtį, kurį įvardiją kaip šiltą, padedantį žmogų, kuris jį myli. Dėl tokios tėčio charakterizacijos, kuri, tikėtina, suformuota remiantis vaiko patirčių su tėčiu, vaikas įvardija, kad nori gyventi su tėčiu.

30. Viešosios įstaigos Vilniaus Universiteto ligoninės (duomenys neskelbtini) 2024 m vasario 28 d. išraše iš Medicinos dokumentų apie K. K. L.m nurodyta, kad remiantis ankstesniais stebėjimo ir vertinimo rezultatais, taip pat 2021 m. sausio mėn. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu bei dabartinio stebėjimo duomenimis, šiuo metu ne tik išlieka, bet dar labiau ryškėja pagrindiniai vaiko psichologinės emocinės būklės sunkumai. Berniukui vis daugiau kyla sunkumų, valdant savo impulsus, jo veiksmai, emocijų raiška tampa vis labiau neadekvati berniuko amžiui ir jo pažintiniams, priežasties-pasekmės santykių analizės gebėjimams. Ryškėjo vis skirtingesnės aplinkų, kuriose būna berniukas, vertybinės nuostatos. Sudėtingus jausmus, susijusius su šeimos situacija, berniukus sprendžia vis labiau gynybiškai – susitapatindamas su vyriška tėčio figūra, idealizuodamas jo veiksmus, nekritiškai perimdamas nuomones ne tik apie vyro, moters vaidmenis, bet ir apie platesnius psichosocialinio gyvenimo aspektus. Vaikas lankėsi pas psichologę nuo 2023 m. gegužės mėn. iki gruodžio mėn. kassavaitiniuose susitikimuose.

31. Vertinant apeliantės argumentus, visų pirma paminėtina, kad pirmosios instancijos teismas jau įvertino aplinkybę, kad kardomoji priemonė nebendrauti ir neieškoti ryšių su vaiku yra pakeista, o nuspręsta nustatyti laikinąją gyvenamąja vietą su atsakovu, preliminariai įvertinus visų įrodymų visumą, ne tik egzistuojančią aplinkybę apie pritaikytą ir pakeistą kardomąją priemonę. Taip pat nutartis priimta ne tik vadovaujantis vien 2024 m. vasario 7 d. teisės psichologijos specialistų išvada. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje turimi duomenys patvirtina, kad laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu atitinka geriausius vaiko, kuris yra beveik dešimties metų amžiaus, interesus, tokia išvada darytina dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo dėl ieškovės veiksmų, vaiko priešiškumo ieškovės atžvilgiu, ką patvirtina aukščiau nustatytos faktinės aplinkybės (žr. šios nutarties 26-29 punktus). Paminėtina, kad byloje nėra duomenų (išskyrus ieškovės deklaratyvius teiginius ir įrodymus apie tarpusavio ginčus), kad atsakovas darytų ypatingą žalą šalių nepilnamečio vaiko psichologinei būsenai ar kad nėra užtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos pas atsakovą.

32. Paminėtina, kad nuolatinė nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamoji vieta bus nustatyta tik išsprendus ginčą iš esmės, t. y. nustačius vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, laikotarpį, su kuriuo iš tėvų ir kiek laiko vaikas gyveno nuo gimimo, su kuriuo iš tėvų vaikas gyvena bylos nagrinėjimo metu, galbūt atsižvelgus ir į vaiko nuomonę. Taip pat bus įvertinti ir kiekvieno tėvo doroviniai ir kitokie asmenybės bruožai, tėvų požiūris į vaikų auklėjimą, vystymąsi, dalyvavimas vaikus auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, kiekvieno iš tėvų galimybės sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, materialinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes), tėvo (motinos) sugyventinio ar sutuoktinio požiūris į vaiką ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

Dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo

33. Šios nutarties 18-19 punktuose nurodytas aiškinimas taikytinas ir vertinant teismo nustatytą laikinąją skyrium gyvenančio tėvo ir nepilnamečio vaiko ar vaikų bendravimo tvarką – jos nustatymas nėra savitikslis, o visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti vaiko ryšį, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, su skyrium gyvenančiu tėvu. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Abiejų tėvų tikslas turi būti vienas – užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais. Ilgai besitęsiantys tėvų konfliktai ir teismo procesai neleidžia nusistovėti tarpusavio santykiams ir tam tikram gyvenimo ritmui, kuris užtikrintų vaiko saugumą. Tačiau tai nėra priežastis riboti vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuolat ir tiesiogiai bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu yra vaiko teisė (CK 3.170 straipsnio 2 dalis), todėl tėvai turi pareigą šią teisę užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335-313/2015).

34. Kasacinis teismas, apibendrindamas praktiką dėl tėvo (motinos) teisės ir pareigos bendrauti su vaiku, laikosi nuoseklios pozicijos ir išskiria šiuos tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, bendravimo su juo pagrindinius principus: 1) bendravimo tvarka turi užtikrinti geriausius vaiko interesus, 2) kurių vienas pagrindinių yra palaikyti saugų, tiesioginį ir pastovų ryšį su atskirai gyvenančiu tėvu (motina); 3) tais atvejais, kai tėvas (motina) nebendrauja ar trukdo bendrauti kitam su vaiku, teismas gali abiem tėvams ar vienam iš jų taikyti sankcijas dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymo ar netinkamo vykdymo, jei tai geriausiai atitinka vaiko interesus; 4) tais atvejais, kai dėl vienų ar kitų priežasčių tiesioginis tėvo (motinos) ir vaiko bendravimas neatitinka geriausių vaiko interesų, turi būti užtikrintas netiesioginis, per tarpininką ar kitokios formos tėvo (motinos) ir vaiko šeiminių ryšių palaikymas; 5) teismas, nustatydamas tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi vertinti vaiko interesus ilgesnėje laiko perspektyvoje, todėl net ir tuo atveju, jei dėl vienų ar kitų priežasčių vaiko bendravimas su tėvu (motina) šiuo metu gali būti komplikuotas, teismas turi vertinti, ar bendravimo ribojimas nepakenks vaiko interesams žiūrint toliau į ateitį; 6) vis dėlto teismas turi įvertinti, ar jo nustatoma tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka bus realiai įgyvendinama, todėl tais atvejais, kai vaikas išreiškia kategorišką priešiškumą bendravimui su tėvu (motina), turi būti stengiamasi nustatyti tokio priešiškumo priežastis, tėvo (motinos) ir vaiko tarpusavio santykius iki sprendimo priėmimo ir jų pokytį sprendimo vykdymo metu; 7) vaikai patiria emocinę žalą ne tik dėl nuolat besitęsiančių tėvų konfliktų, bet ir dėl jiems, jų nuomonės svarbai primetamos tėvų atsakomybės už bendravimo tvarkos (ne)vykdymą, todėl teismas turi siekti išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vaiko nuomonės ir norų svarbos vertinimo ir jo intereso užmegzti glaudesnį ryšį su kartu negyvenančiu tėvu (motina), jį saugoti ir plėtoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021, 34 punktas).

35. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismo procesiniai sprendimai ir atitinkamai bendravimo tvarka tėvams ir vaikui turi būti konkreti ir aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014; kt.).

36. Nors sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių nėra sprendžiamas ginčas iš esmės, ir tik išnagrinėjus ginčą iš esmės, įvertinus visus įrodymus, bus pasisakyta dėl ieškinio ir priešieškinio reikalavimų, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių – laikinos bendravimo tvarkos nustatymo, jos panaikinimo ar pakeitimo, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, reikia vadovautis principais, nurodytais nutarties 33-35 punktuose.

37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė atsakovo prašytą laikiną motinos ir vaiko bendravimo tvarką pagal „50:50 procentų laiko“ modelį. Apeliantė nesutinka su nustatytos bendravimo tvarkos išlyga, jog vaikas bendrauja su kiekvienu iš tėvų, tik jeigu nori. Apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstais šiuos apeliantės argumentus.

38. Paminėtina, kad abu tėvai, įgyvendindami įstatymo nustatytas tėvų teises ir pareigas, kurios yra lygios, turi elgtis taip, kad savo elgesiu nesukurtų nepilnamečiams vaikams nesaugios aplinkos, abu turi imtis konkrečių veiksmų, kad padėtų vienas kitam įgyvendinti tėvų valdžią susidariusioje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-916/2021). Įgyvendinant nustatytas tėvų teises ir pareigas bei teisę bendrauti ir dalyvauti auklėjant vaiką skyrium gyvenančiam vaiko tėvui (motinai), kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Teismo sprendimu (nutartimi) nustatytos skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nesilaikymas, vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) neskatinimas ar tokio bendravimo ribojimas (savo nuožiūra sprendžiant dėl galimybės skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) bendrauti su vaiku, neužtikrinant nuolatinio ir emociškai stabilaus jų ryšio formavimosi) pripažįstami teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).

39. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais ir būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. CK 3.177 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išsiaiškinti vaiko norus ir pažiūras nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų šiuos suformuluoti ir išreikšti. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą (CK 3.164 straipsnis). Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Vertinant vaikų pareikštą pozicija, turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar ši pozicija yra visiškai savarankiška, kategoriška, nepakeičiama net abipusėmis suinteresuotų asmenų (vaiko tėvų) pastangomis. Vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan., todėl teismas, vertindamas vaiko norus, turi siekti atskleisti vieną ar kitą norą lemiančius veiksnius, kurie gali turėti esminę reikšmę ir nustatant bendravimo su vaiku tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 23 punktas).

40. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas nevertino vaiko galimybės išsakyti savo nuomonę, jo brandos, prisirišimo prie asmens, su kuriuo šiuo metu gyvena, ar galimos tokio asmens tiesioginės ar netiesioginės įtakos formuojant vaiko nuomonę. Iš byloje esančios Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. liepos 12 d. išvados ir prie jos pridėtų rašytinių dokumentų matyti, kad vaikas nurodė, jog myli ir tėvą, ir motiną. Vaiko teigimu, būna, kad tėtis negražiai kalba apie mamą, o mama negražiai kalba apie tėtį, tačiau jam tėvų žodžiai neturi įtakos, jis turi savo nuomonę apie tėvus, tačiau jam liūdna, kad mama negražiai kalba apie tėtį. Vėliau iš 2024 m. vasario 7 d. teisės psichologijos specialistų išvados matyti, kad vaikas išsako neigiamas nuostatas motinos atžvilgiu dėl jos pačios veiksmų ir vaiko patirčių su motina, o tėvo priešingai, t. y. teigiamas. Taigi bylos duomenys patvirtina, kad šalių nepilnametis sūnus tam tikrais klausimais turi savo nuomonę, tačiau įvertinus, kad vaiko nuomonei tiesiogiai ar netiesiogiai gali būti daroma įtaka, kad vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, bei nuolat ir tiesiogiai bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu yra vaiko teisė, todėl tėvai turi pareigą šią teisę užtikrinti, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tvarkoje nurodyta išimtis - išskyrus atvejus, kai vaikas atsisako bendrauti, neatitinka geriausių vaiko interesų, todėl tokia nuostata išbrauktina.

41. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, taikant laikinąsias apsaugos priemones, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Be to, tėvai turi lygias teises bendrauti su vaiku ir abu vienodai turi dėti pastangas, kad vaikas bendrautų su skyrium gyvenančiu tėvu (motina). Šiuo atveju abu tėvai turi dėti pastangas, kad šalių nepilnametis sūnus susigrąžintų ryšį su motina, tėvas (atsakovas) negali nusišalinti nuo tokios pareigos vykdymo, o nevykdant tokios pareigos, tokios aplinkybės vertinamos sprendžiant atsakovo priešieškinio reikalavimus.

42. Kartu pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra laikino pobūdžio situacijos sureguliavimas. Skundžiama nutartimi nustatyta laikina bendravimo tvarka, kuri aktuali skundžiamos nutarties priėmimo momentu, skirta užtikrinti bendravimą su vaiku iki bus išnagrinėtas ginčas iš esmės. Santykiai dėl bendravimo su vaiku yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir panašiai, kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo (CPK 144 straipsnio 2 dalis, 148 straipsnis).

Dėl bylos baigties

43. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus ir nustatytus faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo nustatytos laikinosios bendravimo tvarkos 1 ir 2 punktus, išbraukiant iš jų sąlygą - išskyrus atvejus, kai vaikas atsisako bendrauti, kitoje dalyje nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

44. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius atskirojo skundo argumentus atsakius, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos teismo procesiniu sprendimu, kuriuo byla išnagrinėjama iš esmės arba užbaigiama, nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 93, 94, 96 straipsniai). Kadangi šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi civilinė byla nėra užbaigiama, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išspręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniai, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 1 d. nutarties nustatytos laikinos ieškovės K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), bendravimo su nepilnamečiu sūnumi K. K. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), tvarkos 1 ir 2 punktus ir juos išdėstyti taip:

1) Vaiko mama K. K. bendrauja su sūnumi K. K. L. kas antrą savaitę pasiimdama jį iš K. T. L. gyvenamosios vietos penktadienį nuo 17.00 val. iki kito penktadienio 17.00 val.;

2) Vaiko tėvas K. T. L. bendrauja su sūnumi K. K. L. kas antrą savaitę pasiimdamas jį iš K. K. gyvenamosios vietos penktadienį nuo 17.00 val. iki kito penktadienio 17.00 val.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 1 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.