Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovui A. K. dėl santuokos nutraukimo ir kitų susijusių klausimų, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė „Swedbank“, institucija, duodanti išvadą – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo medžiagą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.

15. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartis (toliau – ir skundžiama nutartis), kuria pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Nustatyta, kad atsakovas teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus D. K. gyvenamąją vietą su atsakovu; priteisti iš ieškovės 306 Eur dydžio laikiną išlaikymą nepilnamečiam sūnui D. K., mokamą kiekvieną mėnesį nuo šio prašymo teismui pateikimo dienos iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo, atsakovą paskiriant nepilnamečio vaiko lėšų tvarkytoju uzufrukto teise, priteistą sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyta tvarka.

17. Skundžiama nutartimi teismas atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

18. Ieškovas nesutikdamas su skundžiama teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo

19. Apeliantas nesutinka su skundžiamos nutarties dalimi, kuria teismas atsisakė nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus D. K. laikiną gyvenamąją vietą su atsakovu. Atskirajame skunde nurodo, kad nors dėl vaiko gyvenamosios vietos tarp atsakovo su ieškove ir nėra ginčo, tačiau šiuo konkrečiu atveju sprendžiant dėl prašomos laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo, teismas turėjo įvertinti tai, kad šalių sūnus yra nepilnametis, tokio amžiaus vaikas nėra savarankiškas, yra priklausomas nuo jį prižiūrinčių asmenų, sveikatos, ugdymo įstaigose vaiko interesams atstovauti yra būtinas suaugusiojo dalyvavimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovą su nepilnamečiu sūnumi sieja glaudūs ryšiai, byloje nėra duomenų, kad atsakovas netinkamai rūpintųsi vaiku, todėl teismui buvo pagrindas pripažinti, kad vaiko interesus atitiktų jo pagrindinės laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovo argumentais sutinka.

20. Šeimos teisinių santykių bylose teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, CPK 144 straipsnio 1 dalies pagrindu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje. Pagrindas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad nepritaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaikų teisės ir interesai. Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-47-340/2021; 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1240-852/2020). Visgi pažymėtina, jog, atsižvelgiant į teisme nagrinėjamo ginčo pobūdį ir specifiką, teismas neturi remtis vien grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui kriterijumi: sprendžiant dėl nurodyto pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės taikymo prioritetas teiktinas nepilnamečio vaiko interesams.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kiekvienu atveju, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio, taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti apsvarstytą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas, nes įprastos aplinkos keitimas gali vaikui padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių išgyvenimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

22. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog šalių nepilnametis sūnus gyvena kartu su atsakovu. Šioje proceso stadijoje, kai dar tik sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, byloje iš esmės nėra duomenų, preliminariai pagrindžiančių netinkamą atsakovo, kaip tėvo, teisių ir pareigų nepilnamečio vaiko atžvilgiu įgyvendinimą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo netenkinti atsakovo prašymo dėl nepilnamečio sūnaus laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu. Juolab, kad nagrinėjamu atveju ir pati ieškovė sutinka su sūnaus gyvenamosios vietos nustatymu su atsakovu (atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė ieškiniu prašo nustatyti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu), taip pat atsiliepime į atskirąjį skundą neprieštaravo atsakovo prašymui nustatyti laikiną šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu. Byloje nesant duomenų, kad ginčo šalių sūnaus laikina gyvenamoji vieta su atsakovu darytų akivaizdžiai neigiamą įtaką vaikui, pažeistų jo teises ir interesus ir (ar) jų neatitiktų, taip pat vertinant byloje išvadą duodančios institucijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą (toliau – ir Tarnyba), kurioje Tarnyba vadovaudamasi prioritetiniu vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principu ir byloje esančia medžiaga bei nepilnamečio nuomone, bei atsižvelgdama į vaiko faktinę gyvenamąją vietą, palaikė atsakovo prašymą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovo prašymu nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su juo.

23. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu) naikintina ir klausimas šioje dalyje išspręstinas iš esmės – atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinamas, t. y. iki galutinio sprendimo šioje byloje priėmimo nustatytina laikina nepilnamečio šalių sūnaus D. K. gyvenamoji vieta su atsakovu A. K.

Dėl laikino išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo

24. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė priteisti iš ieškovės 306 Eur dydžio laikiną išlaikymą nepilnamečiam sūnui D. K., mokamą kiekvieną mėnesį nuo šio prašymo teismui pateikimo dienos iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo, atsakovą paskiriant nepilnamečio vaiko lėšų tvarkytoju uzufrukto teise, priteistą sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyta tvarka.

25. Teismas skundžiama nutartimi šį atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (laikino išlaikymo nepilnamečiui šalių vaikui priteisimo) atmetė. Teismas atsakovo prašymą atmetė motyvuodamas tuo, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismas negali nustatyti vaikui reikalingų lėšų dydžio bei proporcijų, kuriomis šalys turi prisidėti prie vaiko poreikių tenkinimo. Nurodė, kad byloje dar nėra surinkta išsamių duomenų apie šalių galimybes teikti atsakovo prašomo dydžio išlaikymą, jas teismas galės įvertinti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės. Taip pat pažymėjo, kad ieškovė kas mėnesį perveda tam tikras sumas vaiko išlaikymui ir, kaip nurodo, papildomai tenkina vaiko poreikius, todėl sprendė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nekils grėsmė šalių nepilnamečio vaiko turtinėms teisėms ir teisėtiems interesams. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškinio tenkinimo atveju išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iš ieškovės bus priteistas nuo ieškinio teismui padavimo dienos.

26. Atsakovas nesutinka su šia skundžiamos nutarties dalimi ir atskirajame skunde nurodo, jog nors teismas nusprendė, kad ieškovės kiekvieną mėnesį pervedamų 150 Eur pakanka vaiko poreikiams patenkinti, tačiau visgi, spręsdamas dėl prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, teismas turėjo atsižvelgti į teismų praktiką vaikams priteistino laikino išlaikymo dydžio klausimu, orientacinį minimalios mėnesinės algos, reikalingos kiekvieną mėnesį vaiko išlaikymui, kriterijų. Teismas neįvertino prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių tikslo, pobūdžio, tokiu nepagrįstu sprendimu visą naštą išlaikyti vaiką bylos nagrinėjimo metu perkėlė vienam atsakovui, nors atsakovui gyvenant kartu su sūnumi, ir taip tenka didesnė finansinė atsakomybės dalis, tenka rūpintis kasdiene vaiko priežiūra, pareiga rūpintis vaiku – kasdienės vaiko veiklos ir laisvalaikio organizavimu, užtikrinant jo emocinių ir kitų poreikių tenkinimą, priežiūrą jį slaugant, auklėjant, ugdant, lavinant, guodžiant, išklausant, skatinant, sprendžiant iškylančius ugdymo, sveikatos, vaiko priežiūros klausimus. Taigi būtent atsakovui tenka didesnė vaiko išlaikymo našta, be to, gyvenant kartu su vaiku atsiranda nenumatytų, papildomų išlaidų, prie kurių atskirai gyvenanti motina neprisideda. Pažymėjo, kad nors ieškovė ir visiškai nevengia savo pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką bei kartais papildomai prisideda prie vaiko poreikių tenkinimo, tačiau ieškovės teikiama suma šiuo metu yra net du kartus mažesnė už rekomenduojamą orientacinį dydį, todėl apelianto vertinimu, šiuo atveju aktualus laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, užtikrinantis vaiko teisę gauti bent minimalius vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais sutinka.

27. CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti laikino materialinio išlaikymo priteisimas ar laikinų apribojimų nustatymas. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tarp jų ir laikiną išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimą, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Remiantis kasacinio teismo praktika, kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurios bus nustatytos tik iš esmės išnagrinėjus bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013). Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia šalių ginčo iš esmės, o tik patikrina, ar yra pagrindas vaikų interesams užtikrinti. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, teismas tik preliminariai vertina vaikų poreikius ir jiems teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011).

28. CK 3.192 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Taigi, laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečių vaikų poreikius ir prioritetas teikiamas vaikų interesų apsaugai. Pabrėžtina, kad vaikams turi būti užtikrinamas nuolatinis pastovaus dydžio išlaikymo teikimas.

29. Nepilnamečiam vaikui priteistino laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikas gautų jo būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą, o tai ir yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020). Pažymėtina, kad pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus tėvams yra nustatyta įstatymo. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Jeigu tėvai nesusitaria, nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas (CK 3.194, 3.196 straipsniai). Pareiga materialiai išlaikyti vaikus susijusi su gyvybiškai svarbių vaikų vystymosi poreikių patenkinimu, todėl ji turi būti teikiama nuolat, be pertraukų ir reikiamo dydžio bei formos.

30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė M. K. kas mėnesį perveda tam tikras sumas (150 Eur – 180 Eur) vaiko išlaikymui ir papildomai tenkina vaiko poreikius, todėl sprendė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nekils grėsmė šalių nepilnamečio vaiko turtinėms teisėms ir teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad apeliantas atskirajame skunde taip pat neneigia, kad ieškovė visiškai nevengia pareigos išlaikyti nepilnametį šalių vaiką, tačiau apelianto vertinimu, ieškovės pervedamų piniginių lėšų suma neužtikrina minimalių vaiko poreikių, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje nustatyti laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui, kuris užtikrintų vaiko teisę gauti bent minimalius vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą.

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepilnamečiam vaikui priteistino laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikas gautų jo būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą, o tai ir yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokio pobūdžio laikinosiomis priemonėmis siekiama užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad ieškovė pateikė duomenis, jog perveda sumas (svyruojančias nuo 150 Eur iki 180 Eur sumos), taip pat patiria papildomas išlaidas, nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių (laikino išlaikymo nepilnamečiui vaikui nustatymo) poreikio nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad pareiga materialiai išlaikyti vaikus susijusi su gyvybiškai svarbių vaikų vystymosi poreikių patenkinimu, todėl ji turi būti teikiama nuolat, be pertraukų ir reikiamo dydžio bei formos. Pabrėžtina, kad vaikams turi būti užtikrinamas nuolatinis pastovaus dydžio išlaikymo teikimas. Nagrinėjamu atveju iš byloje ieškovės pateiktų duomenų (mokėjimo išrašo) matyti, kad ieškovės teikiamas išlaikymas nepilnamečiui vaikui nėra pastovaus ir nėra konkrečiai apibrėžto dydžio (svyruoja nuo 150 Eur iki 180 Eur), todėl teismo vertinimu, vien tai, sudaro pagrindą byloje iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, tokiu būdu užtikrinant nuolatinį ir pastovaus dydžio išlaikymo teikimą nepilnamečiui vaikui.

32. Kita vertus, minėta, kad, apelianto vertinimu, ieškovės pervedamų piniginių lėšų suma vaiko išlaikymui neužtikrina minimalių vaiko poreikių bylos nagrinėjimo metu, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant šalių ginčui dėl išlaikymo dydžio teikimo nepilnamečiui vaikui bylos nagrinėjimo metu, teismas taikydamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą ir turėdamas pareigą šeimos bylose būti aktyvus, turėjo sureguliuoti šią situaciją iki kol bus galutinai išnagrinėta byla ir nustatyti tokį laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui, kuris, teismo vertinimu, atitiktų ir/ar bent užtikrintų minimalius šalių nepilnamečio vaiko poreikius.

33. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei realių tėvų galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Kita vertus, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, turi tik preliminariai įvertinti vaiko poreikius, tėvų turtinę padėtį ir vaikui teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas ne tik vaiko poreikiams, bet ir tėvų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje šių aplinkybių nevertino, t. y. preliminariai neįvertino, koks laikino išlaikymo dydis atitiktų nepilnamečio šalių vaiko D. K. poreikius, koks laikino išlaikymo dydžio priteisimas būtų proporcingas abiejų tėvų (ieškovės ir atsakovo) turtinei padėčiai ir pan.

34. Remiantis nurodytu, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. iki galutinio sprendimo priėmimo šioje byloje nustatyti laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui D. K., todėl yra pagrindas skundžiamą nutartį šioje dalyje panaikinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių (laikino išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo) taikymo perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi pirmosios instancijos teismas spręsdamas šį klausimą visiškai nepasisakė ir nevertino, koks laikino išlaikymo dydis atitiktų nepilnamečio šalių vaiko D. K. poreikius, koks laikino išlaikymo dydžio priteisimas būtų proporcingas abiejų tėvų (ieškovės ir atsakovo) turtinei padėčiai ir pan. Šių aplinkybių nustatymas ir įvertinimas, reikštų šio klausimo nagrinėjimą iš naujo visa apimtimi. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti tai, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju būtų pažeista bylos šalių teisė į apeliaciją. Dėl minėtų teisės pažeidimų skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl laikino išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, pripažįstama neteisėta, todėl naikintina ir klausimas dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (laikino išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo) perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

35. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas skundžiamą nutarties dalį, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl nepilnamečio šalių vaiko D. K. laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą tenkinti ir iki galutinio sprendimo šioje byloje priėmimo nustatyti laikiną nepilnamečio šalių sūnaus D. K. gyvenamąją vietą su atsakovu A. K. (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat naikintina skundžiamos nutarties dalis, kuria teismas atmetė atsakovo prašymą dėl laikino išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, ir klausimas šioje dalyje perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

36. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktu,

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 31 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl šalių nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo ir šį klausimą išspręsti iš esmės – nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus D. K. gyvenamąją vietą su atsakovu A. K.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 31 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas dėl laikino išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (laikino išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo) taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.