Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-708-642/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-08-12
Bylos Nr.: e2A-708-642/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-06459-2019-7
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Danutė Žvinklytė (pirm.), Aušra Maškevičienė, Milda Skersienė
Atsakovas: Z. A.
Ieškovas: R. A.
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinės bendrovė „General Financing“, uždaroji akcinės bendrovė „Paslaugos būstui“, akcinė bendrovė Šiaulių bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinė bendrovė „Swedbank“, "General Financing", "AB Swedbank", "Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, "ŠIAULIŲ BANKAS", Uždaroji akcinė bendrovė "PASLAUGOS BŪSTUI"

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-708-642/2021Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06459-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.4.3; 2.3.2.6.2; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U TA RTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugpjūčio 12 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Maškevičienės, Mildos Skersienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Z. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-66-1032/2021 pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovei Z. A. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinės kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kitų reikalavimų ir atsakovės Z. A. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kitų reikalavimų, tretieji asmenys uždaroji akcinės bendrovė „General Financing“, uždaroji akcinės bendrovė „Paslaugos būstui“, akcinė bendrovė Šiaulių bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinė bendrovė „Swedbank“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: nutraukti ieškovo ir atsakovės Z. A. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini). Klaipėdos miesto civilines metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo palikti ieškovui santuokinę pavardę – „(duomenys neskelbtini)“; 2020 m. rugpjūčio 14 d. patikslintu reikalavimu prašė padalyti santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą lygiomis dalimis po 1/2 dalį, butą natūra priteisiant atsakovei, o jam iš atsakovės priteisti 1/2 dalies buto vertės piniginę kompensaciją – 34 100 Eur.

2. Ieškovas nurodė, kad santuokoje su atsakove išgyveno apie 30 metų, tačiau jau keletą metų gyvena atskirai, bendro ūkio neveda. Teigė, kad prieš keletą metų tarp sutuoktinių pradėjo kilti nesutarimų ir konfliktų, abu nesugebėjo vienas kitam išlaikyti lojalumo ir pagarbos, todėl, ieškovo nuomone, santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Santuokos metu šalys yra įgijusios butą, esantį (duomenys neskelbtini), jį prašo padalyti lygiomis dalimis po 1/2 dalį, butą natūra priteisiant atsakovei, o ieškovui priteisiant 1/2 dalies buto vertės dydžio piniginę kompensaciją – 34 100 Eur ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, su ieškiniu nesutiko. Prašė ieškovo reikalavimui dėl turto padalijimo taikyti ieškinio senatį. Nurodė, jog šalių santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, prašė atmesti ieškovo reikalavimą dėl turto padalijimo, priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

4. Atsakovė taip pat pateikė priešieškinį dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, santuokos metu įgyto turto padalijimo ir kt., jį bylos nagrinėjimo metu patikslino ir prašė šalių santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės; po santuokos nutraukimo atsakovei palikti santuokinę pavardę – „(duomenys neskelbtini)“; nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo gyventi kartu, tai yra nuo 2005 m. birželio 1 d. Mano, kad jos kaltės dėl santuokos nutraukimo nėra, nes ji iki 2005 metų sąžiningai vykdė sutuoktinės pareigas, t. y. užaugino dvi dukras, savarankiškai tvarkė namų ūkį, rūpinosi jo gerove. Ieškovas pats 2005 metais paliko šeimą ir pasirinko kitokį gyvenimo būdą. Be to, jis santuokos metu buvo neištikimas, yra vartojęs fizinį smurtą artimoje aplinkoje, piktnaudžiavo alkoholiu dėl to agresyviai elgdavosi su buvusia šeima. Be to, ieškovas turi atsakyti už atsakovei padarytą moralinę skriaudą dėl savo neapsigalvojimo ir lengvabūdiškumo santuokos sudarymo metu, todėl prašo iš ieškovo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovė nurodė, jog šalims gyvenant atskirai atsakovė yra sumokėjusi baudas už ieškovo padarytus administracinius teisės nusižengimus (bendra sumokėta suma – 881,19 Eur), tokiu būdu ji siekė apginti savo asmeninę nuosavybę priverstinio ieškovo skolų išieškojimo atveju.

Atsiliepimas

5. Atsakovė taip pat teigė, jog ieškinio reikalavimas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo yra pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.129 straipsnis), o tai sukelia teisines pasekmes, numatytas CK 1.131 straipsnio 1 dalyje. Be to, butas, kurį prašo padalyti ieškovas, yra asmeninė atsakovės nuosavybė, nes jis įgytas už asmenines atsakovės lėšas ir skirtas asmeniškai atsakovei Z. A. pagal gyvenamosios patalpos orderį. Orderis buvo gautas atsakovei dirbant santechnikos detalių gamykloje pagal sudarytą eilę butui gauti. Nors ir ieškovas buvo įrašytas į eilę gyvenamajam būstui gauti, tačiau dėl netinkamo elgesio darbe iš jos buvo išbrauktas, o po to kaip šeimos narys apsigyveno atsakovei priklausančiame bute, deklaravo jame gyvenamąją vietą. Vėliau atsakovė butą privatizavo už savo asmenines lėšas, taip išreikšdama savo valią įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise, nes dar 1987 metų vasarą atsakovė Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo pareiškusi ieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo, tačiau teismas šeimos neišskyrė dėl nepilnametės dukros interesų ir kito sutuoktinio nesutikimo. Nuo to momento ieškovas ieškinio dėl turto padalijimo teismui nereiškė, o atsakovė, saugodama mažametės dukros teisę į gyvenamąjį būstą, butą išlaikė ir iki šiol savarankiškai išlaiko tik savo lėšomis. Nurodytą butą ji savarankiškai privatizavo be privalomo ir raštu išreikšto ieškovo sutikimo. Be to, 2018 m. spalio 10 d. buvo sudaryta daugiabučio namo kreditavimo sutartis, kuri yra susijusi su namo, kuriame yra ginčo butas, renovacija (modernizacija). Ieškovas už jokius atliktus namo modernizavimo darbus niekada nėra atsiskaitęs, todėl mano, kad ieškovo siekis padalyti nekilnojamojo turto vienetą modernizuotame name, ne tik jo neišlaikius iki namo renovacijos, bet ir nemokėjus šiam butui priskaičiuotų mokesčių, yra nepagrįstas. Atsakovė prašė pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į butą. Nurodė, kad už santuokos metu ieškovui atsiradusias prievoles kreditoriams: uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „General Financing“, AB „Swedbank“, Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), atsakingas yra ieškovas, nes tai yra jo asmeniniai įsipareigojimai.

6. Atsakovė, vadovaudamasi CK 3.70 straipsnio 2 dalimi, prašė priteisti iš ieškovo 881,19 Eur žalą, kurią patyrė šalims jau gyvenant skyriumi, sumokėjusi visas ieškovui paskirtas baudas ir įmoką vienai iš ieškovo kreditorių, siekdama apginti savo asmeninę nuosavybę nuo nepagrįsto kėsinimosi į jos turtą priverstinio ieškovo skolų išieškojimo atveju. Atsakovės nuomone, santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2005 metų vasaros pradžios, kai šalys faktiškai nustojo gyventi kartu, todėl ieškinio reikalavimas dėl turto priteisimo ieškovui asmeninės nuosavybės teise yra pateiktas praleidus 10 metų ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimas

7. Ieškovas R. A. pateikė atsiliepimą į priešieškinį, juo nesutiko su atsakovės priešieškinio reikalavimu pripažinti, kad šalių santuoka nutrūko dėl ieškovo kaltės. Mano, jog nutrūkus tarpusavio santykiams už santuokinių ryšių neišsaugojimą atsakingi yra abu asmenys. Jo ir atsakovės santuoka truko apie 30 metų, o negyvena su atsakove apie aštuonerius metus. Nors tikslios datos neatsimena, tačiau bendras gyvenimas pasibaigė tada, kai jam dėl ligos buvo nustatytas neįgalumas ir atsakovei toks sutuoktinis tapo nebereikalingas, nes nebepajėgė uždirbti tokių pajamų, prie kokių ieškovė buvo pratusi. Ieškovui pirmą kartą darbingumo lygis buvo vertintas 2011 m. liepos 8 d., todėl jis nesutinka, su atsakovės nurodoma aplinkybe, jog šalių gyvenimo skyrium data yra 2005 m. birželio 1 d. Ieškovas mano, kad atsakovės kaltė pasireiškė jos nesąžiningais veiksmais. Ieškovui tapus neįgaliam ir negalint uždirbti tokių pajamų, kokias pavykdavo uždirbti esant sveikam, atsakovės nuolatiniai priekaištai, inicijuojami konfliktai, nesutarimai, keliami ginčai, ieškovui išsakoma nepagarba sudarė nepakeliamas sąlygas gyventi viename būste, todėl ieškovas išėjo gyventi skyrium. Prieš kelerius metus, galbūt apie 2014–2015 metus, tikslios datos ieškovas dėl savo sveikatos būklės (po patirtų insultų) nebepamena, buvo nusprendęs grįžti gyventi į bendrosios jungtinės nuosavybės teise šalims priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame šiuo metu gyvena atsakovė, tačiau rado pakeistą buto durų spyną, į butą gyventi neįsileido. Ieškovo manymu, abiejų šalių kaltę patvirtina ir faktas, kad, šalims negyvenant kartu daug metų, atsakovė vis tik į teismą dėl santuokos nutraukimo nesikreipė, ieškovui santuokos nutraukti nesiūlė. Ieškovas taip pat nesutinka su atsakovės reikalavimu pripažinti atsakovei asmeninės nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – butą (duomenys neskelbtini). Nurodytas butas buvo įgytas pagal 1991 m. gegužės 28 d. butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374 1992 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Taip pat nesutinka su atsakovės prašymu taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl turto padalijimo. Ieškovas nurodė, jog jo prievolė kreditorei UAB „General Financing“ yra jo asmeninė. Dėl prievolės atlyginti namo, esančio (duomenys neskelbtini), atnaujinimo (modernizavimo) išlaidas pažymėjo, kad, padalijus santuokos metu šalių įgytą nekilnojamąjį turtą lygiomis dalimis po 1/2 dalį, ieškovui kaip dalies buto savininkui atsirastų pareiga pagal įstatymą atlyginti dalį renovacijos išlaidų proporcingai valdomai nuosavybės daliai (iš bendros būsto atnaujinimo (modernizavimo) darbų kainos atėmus jo buto daliai suteiktą valstybės paramos sumą).

8. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikė atsiliepimą, juo informavo, kad atsakovė Z. A. mokestinės nepriemokos valstybės biudžetui neturi, o ieškovo R. A. mokestinė nepriemoka sudaro 733 Eur už administracinės teisės pažeidimus. Atsakovei Z. A. antstolių kontorose nėra užvesta vykdomųjų bylų, o dėl ieškovo R. A. yra vykdomos 6 vykdomosios bylos išieškotojos VMI naudai. Taip pat prašė ieškovo R. A. 1 550,64 Eur mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui ir antstolių kontorose išieškomas sumas VMI naudai pripažinti ieškovo asmenine turtine prievole.

9. Trečiasis asmuo AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą, juo prašė byla nagrinėti teismo nuožiūra, nurodė, kad ieškovas su banku yra sudaręs kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), trečiasis asmuo neprieštarauja, jog ieškovas ją vykdytų asmeniškai.

10. Trečiasis asmuo UAB „GF bankas“ pateikė atsiliepimą, nurodė, kad ieškovas su banku 2019 m. birželio 27 d. yra sudaręs vartojimo kredito sutartį, trečiasis asmuo neprieštarauja, jog nurodytas įsipareigojimas po santuokos nutraukimo liktų ieškovo asmeninė prievolė.

11. Trečiasis asmuo UAB „Paslaugos būstui“ pateikė į bylą teismo reikalautus duomenis apie buto, adresu (duomenys neskelbtini), modernizavimo paskolos dydį ir atsakovės sumokėtas įmokas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies. Teismas nusprendė: nutraukti ieškovo R. A. ir atsakovės Z. A. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir registracijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovui R. A. palikti pavardę „(duomenys neskelbtini)“, o atsakovei Z. A. – „(duomenys neskelbtini)“; pripažinti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šalių bendrąja jungtine nuosavybe ir priteisti jį asmeninės nuosavybės teise atsakovei Z. A.; priteisti ieškovui R. A. iš atsakovės Z. A. 26 983,15 Eur kompensaciją už nurodytą atsakovei atitenkančią didesnę turto dalį; priteisti atsakovei Z. A. iš ieškovo R. A. 1 608,47 Eur nuostolių atlyginimo; pripažinti ieškovo R. A. prievoles kreditoriams: UAB „GF bankas“ (buvęs pavadinimas UAB „General Financing“) pagal (duomenys neskelbtini) vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), VMI dėl paskirtų baudų išieškojimo ir AB „Swedbank“ pagal 2019 m. rugsėjo 24 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninėmis R. A. prievolėmis; pripažinti prievolę, susijusią su buto, esančio (duomenys neskelbtini), modernizavimo darbų atlikimu, kreditorei AB Šiaulių bankui pagal 2018 m. spalio 10 d. kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) asmenine atsakovės Z. A. prievole; kitus byloje pareikštus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmesti; priteisti iš atsakovės Z. A. valstybei 1 176 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį, kurio mokėjimas buvo atidėtas; priteisti iš ieškovo R. A. 650 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės Z. A. naudai.

13. Teismas nurodė, kad, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus, nenustatyta, jog santuoka išimtinai iširo dėl ieškovo ar atsakovės kaltės. Teismo posėdžio metu abi šalys patvirtino, kad nuo santuokos pradžios iki ieškovo išėjimo iš namų vedė bendrą ūkį, tačiau vėliau, maždaug nuo 2005 metų, šalių santykiai šeimoje pašlijo ir netgi tapo konfliktiški.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovė nurodė, kad būtent ieškovas paliko šeimą, pasirinkęs kitokį gyvenimo būdą, ir pradėjo gyventi su kita moterimi, šias aplinkybes grindė byloje kaip liudytojų apklaustų A. A. ir D. S. paaiškinimais, tačiau ši aplinkybė yra grįsta tik atsakovės ir liudytojų prielaidomis, kitų nurodytą aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Ieškovas konkrečių atsakovės kaltės dėl santuokos iširimo patvirtinančių duomenų neįvardijo. Nors ir teigė, kad ji taip pat galbūt gyveno su kitu vyru, jis jai tapo nebereikalingas, kai prasidėjo sveikatos problemos, atsakovė nuolat ieškojo priekabių, tačiau tokie ieškovo paaiškinimai yra neparemti jokiais konkrečiais įrodymais, o grįsti tik ieškovo prielaidomis. Teismo nuomone, tiek liudytojų, tiek pačių šalių paaiškinimai negali būti vertinami kaip objektyvūs, patvirtinantys ar paneigiantys ieškovo ar atsakovės neištikimybės faktą, kadangi jie iš esmės palaiko vienos iš šalių poziciją. Ieškovo nurodytos aplinkybės, jog atsakovė ilgus metus gyvendama tik formalioje santuokoje su atsakovu iš esmės siekė sau naudos, irgi laikytini tik ieškovo samprotavimais. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nors vienas iš sutuoktinių atliko aktyvius veiksmus, stengdamasis išsaugoti šeimą. Abi šalys kaltina viena kitą netinkamu sutuoktinių pareigų vykdymu, dėl kurio bendras gyvenimas tapo neįmanomas. Nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu teismas padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo šalių santuoką nutraukti dėl vienos iš šalių kaltės (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Teismo vertinimu, dėl skirtingo požiūrio į šeimą ir gyvenimo būdo santuokinis gyvenimas nesusiklostė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Sutuoktiniai pažeidė lojalumo pareigą, numatytą CK 3.27 straipsnyje, abipusės pagarbos pareigą, dėl to sutuoktinių bendras gyvenimas tapo neįmanomas. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

15. Teismas, atsižvelgęs į bylos nagrinėjimo metu nustatytas ir ištirtas aplinkybes, nustatė, kad šalys kartu negyvena jau ilgą laiką. Pažymima, kad šalys nurodo skirtingas gyvenimo skyrium pradžios datas (2005 m. ir 2011 m.), kurios nėra sietinos su konkrečiais įvykiais. 2021 m. kovo 16 d. teismo posėdžio metu ieškovo atstovė prašė teismo gyvenimo skyrium datą laikyti nuo 2008 metų, kadangi ši data nurodoma atsakovės į bylą pateiktuose policijos dokumentuose. Teismas, išklausęs šalių ir jų atstovų paaiškinimus, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, padarė išvadą, jog yra pagrindas konstatuoti, kad sutuoktiniai faktiškai nustojo gyventi kartu 2008 m., o santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

16. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir į aplinkybę, kad santuokos metu ieškovas ir atsakovė susilaukė bendrų vaikų, atsakovei po santuokos nutraukimo paliktina santuokinė pavardė – „(duomenys neskelbtini)“, o ieškovui – „(duomenys neskelbtini)“ (CK 3.69 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

17. Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismas pažymėjo, kad byloje konstatavus, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsakovės priešieškinyje reiškiamas reikalavimas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas.

18. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 3.129 straipsnio norma ir jos išaiškinimais kasacinio teismo praktikoje, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimui padalyti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą ieškinio senaties terminas netaikytinas, todėl atsakovės prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo atmetė kaip nepagrįstą.

19. Dėl turto padalijimo teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog privatizacijos metu nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas panaudojus ne tik atsakovės, bet ir ieškovo lėšas, t. y. bendras šeimos lėšas, tačiau pagal tuo metu galiojusius įstatymus įregistruotas atsakovės vardu. Teismo vertinimu, išklausius byloje dalyvaujančių asmenų, liudytojų paaiškinimus, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, vadovaujantis teisės normomis ir turto, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) nuostatomis, konstatuotina, jog byloje nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad turtas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo įgytas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė ir buvo įsigytas už atsakovės pinigines lėšas, be to, minėto nekilnojamojo turto įsigijimo sandorio sudarymo metu nebuvo aiškiai išreikšta atsakovės valia turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise. Įvertinęs faktines aplinkybes, tai, kad šalių santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), o ginčo turtas įgytas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas (duomenys neskelbtini) notarine pirkimo–pardavimo sutartimi, t. y. iki CK 2000 m. liepos 1 d. įsigaliojimo, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju teisinis reglamentavimas pagrindžia faktą, kad ginčo turtas negali būti pripažintas išimtinai atsakovės asmenine nuosavybe. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ginčo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jį įtraukė į dalytino sutuoktinių turto balansą.

20. Teismas nurodė, kad ieškovui priteistina piniginė kompensacija lygi pusei nurodyto turto vertės, o ginčo turtas – butas natūra priteistinas atsakovei. Vadovaujantis viešajame registre nurodytais duomenimis, nurodyto turto vertė yra 68 200 Eur, iš jos turi būti atimama namui modernizuoti suteikta paskola, kurios likutis, įvertinus atliktas įmokas, yra 14 233,70 Eur. Vadinasi, buto vertė įvertinus paskolą yra 53 966,30 Eur, pusę šios sumos sudaro 26 983,15 Eur. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas nusprendė atsakovei asmenines nuosavybės teise priteisti butą, adresu (duomenys neskelbtini), priteisiant iš atsakovės ieškovui už nurodytą turtą 26 983,15 Eur kompensaciją (CK 3.127 straipsnio 3 dalyje, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

21. Teismo sprendimu konstatuota, kad nuo 2008 metų šalys nebegyvena kartu ir nuo šios datos sutuoktinių turtinėms teisėms yra taikomos teisinės pasekmės. CK 3.115 straipsnyje yra nustatyta, jeigu iš bendro sutuoktinių turto buvo sumokėtos baudos už vieno sutuoktinio padarytus teisės pažeidimus, taip pat atlyginta žala, padaryta vieno sutuoktinio veiksmais, todėl kaltas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Teismas pažymėjo, kad atsakovės nurodyta žala, kurios atlyginimą prašoma priteisti, nelaikytina turtine žala bendrąja prasme, tačiau, šalims nebegyvenant kartu ir atsakovei padengus 881,19 Eur sumą už ieškovą (už padarytus ATPK pažeidimus ir įmoką ieškovo kreditorei UAB „Moment Credit“, su kuria sutartis buvo sudaryta 2016 m. gegužės 11 d., todėl ši prievolė buvo ieškovo asmeninė prievolė), atsakovės už ieškovą sumokėtų įmokų suma – 881,19 Eur laikytina atsakovės nuostoliais, kurie turi būti atlyginti. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad yra teisinis pagrindas priteisti iš ieškovo atsakovei 881,19 Eur sumą (CPK 178, 185 straipsniai).

22. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog šiuo teismo sprendimu nustatyta, kad šalys nuo 2008 m. gyvena atskirai, o bylos duomenys patvirtina, jog ieškovo prievolės kreditorėms UAB „General Financing“, Valstybinei mokesčių inspekcijai, AB „Swedbank“ atsirado jau šalims pradėjus gyventi skyriumi, ieškovas šių prievolių pobūdžio iš esmės neginčija, jos yra susijusios su jo asmeninėmis reikmėmis arba atsirado dėl paties ieškovo padarytų administracinės teisės nusižengimų, minėtos prievolės pripažintinos asmeninėmis ieškovo prievolėmis. Kadangi šiuo teismo sprendimu atsakovei yra priteistas asmeninės nuosavybės teise butas, adresu (duomenys neskelbtini), o su šio buto modernizavimo darbų išsimokėtinai susijusi prievolė kreditorei AB Šiaulių bankui tenka šio turto savininkui, t. y. atsakovei, prievolė, susijusi su namo, adresu (duomenys neskelbtini), renovacija, kreditorei AB Šiaulių bankui pripažintina asmenine atsakovės Z. A. prievole.

23. Teismas pažymėjo, kad CPK 376 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Kaip nurodyta anksčiau, vadovaujantis į bylą pateiktais UAB „Paslaugos būstui“ ir atsakovės duomenimis, atsakovė už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio mėnesio iki 2021 m. vasario mėnesio įskaitytinai yra sumokėjusi iš viso 1 454,56 Eur įmokų už namo, esančio (duomenys neskelbtini), modernizavimo paskolą. Teismas nurodė, kad ieškovui kaip buto bendraturčiui taip pat tenka prievolė mokėti šias įmokas, todėl iš ieškovo atsakovės naudai priteistina 1/2 dalis nurodytos sumos, t. y. 727,28 Eur. Iš viso atsakovei iš ieškovo teismas priteisė 1 608,47 Eur nuostolių atlyginimo (881,19 Eur + 727,28 Eur).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

24. Apeliaciniu skundu atsakovė (toliau – ir apeliantė) Z. A. prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškovo R. A. ieškinį atmesti ir patenkinti atsakovės priešieškinio reikalavimus. Pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai:

24.1. Apeliantė nurodė, kad ieškovas teismui nepateikė jokių argumentų dėl atsakovės kaltės pripažinimo. Ji iki 2005 metų sąžiningai vykdė sutuoktinės pareigas, numatytas CK 3.26–3.30 straipsniuose, tai yra užaugino dvi dukras, savarankiškai tvarkė namų ūkį, rūpinosi jo gerove, tačiau ieškovas 2005 metais paliko šeimą ir išėjo ieškoti kitokio gyvenimo be rūpesčių. Priežastys, dėl kurių ieškovas ryžosi tokiam žingsniui, buvo jo neištikimybė, fizinis smurtas artimoje aplinkoje ir alkoholio vartojimas, kurio pasekmė buvo agresyvus elgesys buvusios šeimos atžvilgiu. Visa tai, atsakovės nuomone, įrodo ieškovo kaltę dėl iširusios šeimos (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Šiuos argumentus atsakovė įrodė savo paaiškinimais, liudytojų D. S., A. A. parodymais.

24.2. Atsakovės nuomone, už moralinę skriaudą atsakovei iš ieškovo priteistinas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Jos nuomone, tai yra tinkama satisfakcija atsakovei už ieškovo piktnaudžiavimą sutuoktinio teisėmis, sutuoktinio pareigų nevykdymą ir sutuoktinės žeminimą, susiejant savo neįgalumą su santuokos nutraukimo priežastimi, kai virš 15 metų jie negyvena kartu, kai nuolatiniais psichinio ir fizinio smurto išpuoliais buvo paminamas ištikimos žmonos ir rūpestingos mamos statusas, kai neįgaliuoju ieškovas buvo pripažintas tik 2018 m. lapkričio 11 d.

Atsiliepimas

24.3. Atsakovė nurodo, kad ieškinio reikalavimas dėl asmeninės nuosavybės teisės į 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), priteisimo ieškovui, o vėliau, tai yra 2020 m. rugpjūčio 14 d., pakeitus į reikalavimą priteisti 1/2 dalies buto vertės piniginę kompensaciją – 34 100 Eur, teismui pateiktas pavėluotai, tai yra praleidus 10 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

24.4. Atsakovė nurodo, kad bendrosios jungtinės nuosavybės ginčo šalys nesukūrė, nes butas, kurį prašo padalyti ieškovas, yra asmeninė atsakovės nuosavybė dėl to, kad: 1) jis įgytas už asmenines atsakovės lėšas ir skirtas asmeniškai atsakovei Z. A. pagal gyvenamosios patalpos orderį; 2) turto įgijimo momentu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio (atsakovės) valia įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise. Butas buvo gautas atsakovei dirbant santechnikos detalių gamykloje pagal sudarytą eilę butui gauti. Toje eilėje, kurios apskaitą tvarkė dabar nebeegzistuojanti įmonė, buvo įrašytas ir ieškovas, tačiau dėl netinkamo elgesio darbe buvo išbrauktas iš eilės gyvenamajam būstui gauti. Dėl šios priežasties jis, kaip šeimos narys, apsigyveno atsakovei priklausančiame bute, deklaravo ten nuolatinę gyvenamąją vietą tik atsakovei sutikus.

24.5. Atsakovė pažymi, kad ji butą privatizavo už savo asmenines lėšas, aiškiai išreiškusi savo valią įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise, nes dar 1987 metų vasarą atsakovė Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo pareiškusi ieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo. Teismas šeimos neišskyrė dėl nepilnametės dukros interesų ir kito sutuoktinio nesutikimo. Nuo to momento ieškovas ieškinio dėl turto padalijimo teismui nereiškė, o atsakovė, saugodama mažametės dukros teisę į gyvenamąjį būstą, butą išlaikė ir iki šiol savarankiškai išlaiko savo lėšomis. Ieškovės nuomone, ieškovo siekiamybė padalyti butą yra nepagrįsta, o atsakovės įgytas turtas pripažintinas jos asmenine nuosavybe CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

24.6. Atsakovė nurodo, kad buto pirkimo–pardavimo metu (tai yra (duomenys neskelbtini)) ginčo šalių notariškai patvirtinto susitarimo nebuvo, su numatomo sudaryti sandorio kaina ieškovas supažindintas nebuvo, sandorio pasirašymo metu ieškovas nedalyvavo, susitarimo notariškai nepatvirtino, o visus šiuos veiksmus atsakovė atliko vienasmeniškai.

24.7. Apeliantė pažymi, kad ginčo šalių bendroji jungtinė nuosavybė nebuvo sukurta, remiantis ir teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2001 m. liepos 1 d., tai yra SŠK 21 straipsnio 4 dalimi, reikalaujančia sutuoktinio sutikimo raštu sandorį patvirtinti notariškai, 22 straipsnio 3 dalimi, reikalaujančia pretendento į bendrąją jungtinę nuosavybę įdėtų lėšų, gerokai padidinusių šio turto vertę, ir 23 straipsnio 3 dalimi, nustatančia 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui padalyti bendrąją jungtinę nuosavybę teismine tvarka.

24.8. Apeliantė akcentuoja, kad pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, „esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms“. Vadinasi, sistemiškai aiškinant minėtas teisės normas, ginčo buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis prieš naujojo CK įsigaliojimą ir jam įsigaliojus ginčo šalių teisių ir pareigų ginčo šalims bendrosios jungtinės nuosavybės atžvilgiu nesukūrė, todėl nėra teisinių pagrindų nei pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), šalių bendrąja jungtine nuosavybe, nei jį dalyti.

25. Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovo patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

25.1. Ieškovas pažymi, kad atsakovės kaltė pasireiškė nuolatiniais priekaištais, pereinančiais į konfliktus, keliamais nesutarimais, ginčais, ieškovui išsakomais nepagarbiais epitetais, nuolatine kritika ne tą nupirkus ar pasielgus ne taip, kaip atsakovė mano esant reikalinga. Tai sudarė nepakeliamas sąlygas gyventi viename būste. Ieškovui pagarbos iš atsakovės nebuvo, jis pats kaip asmuo buvo nuvertintas, atsakovei buvo reikalingas tik jo darbo užmokestis, pajamos. Tad ieškovo apsigyvenimas skyrium buvo ne neištikimybė, o atsakovės elgesio pasekmė. Atsakovė nepuoselėjo lojalumo ieškovui, nesitardavo, vien savo nuožiūra nuspręsdavo, ką veikti. Atsakovė net ir pakeitusi buto durų spyną rakto ieškovui nedavė, dėl to ieškovas buvo kreipęsis į policiją.

25.2. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad, ieškovui išėjus gyventi skyrium, atsakovė į teismą dėl santuokos nutraukimo nesikreipė. Neišreiškė savo ketinimų dėl šeimos ateities, nepareiškė savo tvirtos pozicijos dėl ieškovo kaip sutuoktinio netinkamo elgesio. Todėl, ieškovo nuomone, atsakovė neturi pagrindo dėl santuokos iširimo kaltinti vien tik ieškovą. Sutuoktinė, kurios elgesys atitiktų protingo, sąžiningo, atsakingo ir rūpestingo asmens elgesio standartą, vaikams užaugus ir tapus pilnamečiais, tuo labiau sutuoktiniui buvus neištikimam, nelauktų dešimtmečiais nežinia ko, nemokėtų skolų už kaltąjį dėl santuokos iširimo sutuoktinį, o imtųsi veiksmų formaliems ryšiams užbaigti. Ieškovas, būdamas sąžiningas, dėl santuokos iširimo nekaltino vien atsakovės. Suprasdamas, kad dėl dviejų žmonių tarpusavio santykių griūties atsakingi yra abu, santuoką prašė nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

25.3. Ieškovo kaltei dėl santuokos iširimo konstatuoti atsakovė remiasi CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija. Tačiau atsakovė neįrodė, jog egzistavo faktai, sudarantys prielaidas taikyti įstatymo nustatytą santuokos iširimo priežasčių prezumpciją. Atsakovė objektyvių duomenų, be savo paaiškinimų, nepateikė. Pažymima, kad liudytoja – dukra A. A., teikdama parodymus, patvirtino, kad iki trečiojo aukštosios mokyklos kurso ieškovas jai teikė materialinę paramą, nepaisant to, kad ji jau buvo pilnametė. Vadinasi, savo pareigas remti šeimos narius ieškovas vykdė net ir kartu viename būste su jais negyvendamas.

25.4. Ieškovo neištikimybės ir žiauraus elgesio su šeimos nariais atsakovė taip pat nepagrindė. Atsakovė kokių nors konkrečių ieškovo neištikimybės faktų ir tai patvirtinančių objektyvių duomenų apie buvusius ar planuotus neištikimybės atvejus, leidžiančių konstatuoti ieškovo neištikimybę ar lojalumo pareigos pažeidimą šalims gyvenant kartu šeimoje, nepateikė. Kitų asmenų – liudytojų komentarai, nuomonės objektyviai nepatvirtina, kad jų nurodyta informacija patikima. Be to, atsakovė nenurodė ir konkrečių faktų, kad ieškovas būtų vartojęs prieš ją ar vaikus fizinį smurtą, kad ji būtų kreipusis pagalbos, pasakojusi apie tai savo artimųjų ir (ar) pažįstamų rate.

Šalies argumentai

25.5. Ieškovas nurodo, kad šalių santuokinių ryšių pabaigą lėmė abiejų sutuoktinių veiksmai – abi šalys kilusių problemų nesprendė tarpusavio nuolaidų būdu, nesugebėjo išsaugoti šiltų santykių, abiem trūko supratimo, tolerancijos, gebėjimo nusileisti, rasti kompromisą ir abiem sutuoktiniams tinkantį sprendimą. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti vien ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo. Todėl, ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad abu sutuoktiniai iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinių, pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas.

Atsiliepimas

25.6. Atsakovė mano, kad už jos nepatenkintus lūkesčius iš ieškovo jai turi būti priteistas 10 000 Eur neturinės žalos atlyginimas. Ieškovas pažymi, kad, nenustačius vieno sutuoktinio kaltės, nelieka pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Kadangi pirmosios instancijos teismas dėl santuokos iširimo pripažino kaltais abu sutuoktinius, atsakovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo pagrįstai atmestas. Be to, nebuvo pateikti įrodymai, reikšmingi žalos padarymo faktui ir žalos dydžiui nustatyti. Ieškovo nuomone, reikalavimui dėl neturinės žalos atlyginimo taikytina ieškinio senatis ir šiuo pagrindu atsakovės reikalavimai negali būti tenkinami.

Šalies argumentai

25.7. Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šalių santuokos metu įgyto buto, esančio Veterinarijos g. 29-3, Klaipėdoje, asmenine atsakovės nuosavybe. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, jog butas įgytas pagal 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374 1992 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 4-2211 pagrindu, nesudarančiu prielaidų minėtą turtą pripažinti atsakovės asmenine nuosavybe. Atsakovė nepateikė turto bendrumo prezumpciją paneigiančių įrodymų, todėl turtas pagrįstai buvo laikomas bendrąja jungtine nuosavybe ir padalytas tarp sutuoktinių.

25.8. Ieškovas pažymi, kad CK 3.129 straipsnyje įtvirtinta, kad reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Todėl atsakovės reikalavimas taikyti ieškinio senaties terminą nekilnojamojo turto padalijimui atmestas pagrįstai, plačiau nesiaiškinant ieškinio senaties termino pradžios ir jo eigos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

27. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

28. Nagrinėjamu atveju nors apeliantė prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bet iš esmės ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria konstatuota abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo, padalytas šalių santuokoje įgytas turtas, dėl kitos teismo sprendimo dalies ginčo nėra.

Dėl sutuoktinių kaltės

29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2012; kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010). Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį, preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

30. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno sutuoktinio elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu, reikia įvertinti visas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant sutuoktinių kaltės klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

31. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė pripažinti, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nurodė, jog šalys nesugebėjo išlaikyti lojalumo vienas kitam, tarpusavio pagarbos. Taip pat nurodė, kad atsakovė, ieškovui nustačius ligą bei neįgalumą, priekaištavo ieškovui dėl sumažėjusio ieškovo uždarbio, be to, ji net ir šalims ilgą laiką gyvenant atskirai pati nesikreipė į teismą dėl santuokos nutraukimo. Atsakovė priešieškiniu prašė nustatyti, jog šalių santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Nurodė, kad ieškovas 2005 m. šeimą paliko ir išėjo gyventi atskirai, nes norėjo gyventi laisviau ir be rūpesčių. Taip pat nurodė, kad ieškovas piktnaudžiavo alkoholiu, elgėsi agresyviai, buvo neištikimas sutuoktinei, o palikęs šeimą apsigyveno su kita moterimi. Ieškovas atsikirsdamas į atsakovės nurodytas aplinkybes teigė, jog atsakovė galbūt kurį laiką taip pat gyveno su kitu vyru, be to, ji pakeitė bendro šeimos turto buto, esančio (duomenys neskelbtini), spynas ir tokiu būdu ieškovas neteko galimybės naudotis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiu turtu.

32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalių sudaryta santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas šias išvadas padarė, įvertinęs ieškinio ir priešieškinio motyvus, šalių ir liudytojų paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu.

33. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas nepateikė jokių argumentų dėl atsakovės kaltės pripažinimo, o ieškovo kaltė įrodyta atsakovės paaiškinimais bei liudytojų parodymais, nes ieškovas 2005 metais paliko šeimą, išėjo ieškoti kitokio gyvenimo be rūpesčių, buvo neištikimas, fiziškai smurtavo artimoje aplinkoje bei vartojo alkoholį. Tad ieškovo elgesys atitinka CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją dėl sutuoktinio kaltės. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus kaip nepagrįstus.

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai (rašytiniai įrodymai bei paaiškinimai) leidžia manyti, kad abi šalys nevykdė CK 3.27 straipsnyje nustatytų pareigų, nesistengė išsaugoti šeimos. Byloje nustatyta, tai šalys patvirtino ir teismo posėdžio metu, kad nuo santuokos pradžios sutuoktiniai vedė bendrą ūkį, tačiau vėliau, maždaug nuo 2005 metų, šalių santykiai šeimoje pašlijo ir netgi tapo konfliktiški. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, abi šalys kaltina viena kitą netinkamu sutuoktinių pareigų vykdymu, dėl kurio bendras gyvenimas tapo neįmanomas. Aplinkybės, kad ieškovas išėjo iš namų ir apsigyveno kitur, o atsakovė pakeitė namų buto raktus, rodo šalių lojalumo pareigos pažeidimą, nesutarimą, kompromisų neieškojimą. Šios faktinės aplinkybės, vertinant jas visų bylos duomenų kontekste, suponuoja išvadą, kad santuoka iširo, nes abu sutuoktiniai prie to prisidėjo. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, abiejų šalių elgesį, pagrįstai nustatė abipusę šalių kaltę dėl šeimos iširimo ir tokia teismo išvada atitinka CK 3.60, 3.61 straipsnių nuostatas.

35. Nors apeliantė teigia, kad ieškovas buvo neištikimas, vartojo fizinį smurtą artimoje aplinkoje, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas iš tiesų, kaip teigia atsakovė, konfliktiškai elgėsi savo šeimos atžvilgiu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad tiek liudytojų, tiek pačių šalių paaiškinimai negali būti vertinami kaip objektyvūs, patvirtinantys ar paneigiantys ieškovo ar atsakovės neištikimybės faktą, kadangi jie iš esmės palaiko vienos iš šalių poziciją. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013).

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliantė kaltina ieškovą neištikimybe, smurto vartojimu, nesaikingu alkoholio vartojimu, tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad apeliantė nereiškė sutuoktiniui pretenzijų dėl tokio gyvenimo būdo. Kaltindama ieškovą palikus šeimą, pati į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės nesikreipė, nesiėmė veiksmų formaliems ryšiams užbaigti.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsakovei nepateikus pagrįstų įrodymų dėl santuokos iširimo dėl ieškovo kaltės, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl santuokos iširimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės padarė remdamasis byloje esančių įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis), todėl nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar kasacinio teismo praktiką, formuojamą šiuo klausimu. Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis apeliantės argumentais nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog šalių santuoka iširo dėl ieškovo kaltės.

38. Kadangi CK 3.70 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti sutuoktinio teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą dėl santuokos nutraukimo, netaikoma, jei santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinų kaltės, tai, pripažinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliantės argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuris šioje byloje negali būti priteisiamas.

Dėl turto pripažinimo asmenine atsakovės nuosavybe bei turto padalijimo

39. Apeliaciniu skundu atsakovė ginčija ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria padalytas šalių santuokoje įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini).

40. Nustatyta, kad šalys santuokos metu (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartimi pagal 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I–1374 per atsakovės darbovietę Klaipėdos autobusų parką, atsiskaičiusios investiciniais čekiais ir grynaisiais pinigais, įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas atsakovės Z. A. vardu. 2021 m. sausio 7 d. valstybės įmonės Registrų centro pažymoje nurodyta, kad minėto buto vertė, nustatyta masinio vertinimo metu 2019 m. rugpjūčio 1 d., – 68 200 Eur, šalys nustatytos vertės neginčija. Atsakovė prašė teismo santuokos metu įgytą minėtą butą pripažinti jos asmenine nuosavybe, savo reikalavimą grįsdama tuo, kad jis įgytas jos vardu lengvatine tvarka iš valstybės būtent per atsakovės darbovietę, panaudojant atsakovės turėtus investicinius čekius.

41. Pirmosios instancijos teismas ginčo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir įtraukė į dalytino sutuoktinių turto balansą, ieškovui priteisė piniginę kompensaciją, lygią pusei nurodyto turto vertės (įvertinus namui modernizuoti suteiktą paskolą ir atliktas įmokas), o ginčo turtą – butą natūra priteisė atsakovei.

42. Apeliantė su teismo sprendimu nesutinka, argumentuoja, kad bendrosios jungtinės nuosavybės ginčo šalys nesukūrė, nes butas, kurį prašo padalyti ieškovas, yra asmeninė atsakovės nuosavybė dėl to, kad 1) jis įgytas už asmenines atsakovės lėšas ir skirtas asmeniškai atsakovei Z. A. pagal gyvenamosios patalpos orderį ir 2) turto įgijimo momentu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio (atsakovės) valia įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

43. Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal aktualiausią nagrinėjamam ginčui kasacinio teismo praktiką, pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą įgytas turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kieno vardu jis buvo privatizuotas.

44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo pagrindu įgyto turto nuosavybės formų klausimus, 2002 m. gegužės 2 d. nutartyje Nr. 3K-7-311/2002 išaiškino, kad, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniu ir Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsniu, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis buvo sumokėta įsigyjamo buto kaina.

45. Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn. Pasinaudoti valstybės lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis). Taigi, butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusia gyvenamąjį būstą, skirtą bendrai visiems šeimos nariams naudotis. Todėl, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje buvo numatyta, jog sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą butą nustatoma pagal šeimos įstatymus.

46. Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę, turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad Butų privatizavimo įstatymo prasme butas santuokoje esantiems asmenims būdavo parduodamas kaip šeimai bendrai naudotis, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuoroda į šeimos įstatymų taikymą turi būti suprantama kaip nuoroda būtent į SŠK 21 straipsnyje nustatytą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymą. Tai užtikrina abiejų sutuoktinių lygias teises santuokos metu įgyto turto atžvilgiu. Sutuoktinių turtui sutartinio teisinio režimo taikymas SŠK numatytas nebuvo. SŠK galiojimo metu įgytam turtui galėjo būti taikomas tik toks teisinis režimas, kuris šiame kodekse buvo numatytas, t. y. turto teisinis režimas pagal įstatymą. Susitarimai dėl turto, kuris santuokos metu sutuoktinių bus įgyjamas ateityje, teisinio režimo pagal SŠK nebuvo galimi, skirtingai nuo naujojo CK, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d. Vadinasi, sutuoktiniai turtą pasidalyti galėjo tik po to, kai jis jau įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise (SŠK 23 straipsnis). Todėl nustačius, jog ginčo butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, toks butas neabejotinai turėjo būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe.

47. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), o ginčo turtas įgytas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas (duomenys neskelbtini). Taigi, nustačius, kad ginčo butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, toks butas, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimą, turi būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe.

48. Be to, sutiktina su ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais argumentais, jog buto pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. buto įgijimo metu, nėra ir nebuvo aiškiai išreikšta atsakovės valia įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise, nėra ir duomenų, kad ieškovas kaip sutuoktinis su tuo būtų sutikęs. SŠK 21 straipsnyje buvo nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Sutuoktiniai turi lygias teises į turtą ir tuo atveju, kai vienas iš jų tvarkė namų ūkį, prižiūrėjo vaikus arba dėl kitų svarbių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu.

49. Taigi, nepriklausomai nuo to, kurio vardu įregistruota buto pirkimo–pardavimo sutartis ir kuris iš sutuoktinių panaudojo investicinius čekius ginčo butui įsigyti, butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), dalytinas tarp šalių lygiomis dalimis, priteisiant po 1/2 buto dalį (ieškovui priteista piniginė kompensacija, lygi pusei nurodyto turto vertės, o ginčo turtas – butas natūra priteistas atsakovei). Apeliaciniame skunde atsakovė nepateikė argumentų dėl kompensacijos dydžio, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu pasisakyti neturi pagrindo.

Dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo

50. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčo buto, adresu (duomenys neskelbtini), padalijimo klausimą turėjo taikyti dešimties metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK1.125 straipsnio 1 dalyje.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.129 straipsnyje įtvirtinta, jog reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais, nurodė, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis Nr. 3K-3-449/2003; 2006 m. spalio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-551/2006; 2008 m. birželio 20 d. nutartis Nr. 3K-3-292/2008, 2013 m. gegužės 24 d. nutartis Nr. 3K-3-317/2013 ir kt.).

52. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl nekilnojamojo turto padalijimo atmetė kaip nepagrįstą, plačiau nesiaiškindamas ieškinio senaties termino pradžios ir jo eigos.

53. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliantė apeliaciniu skundu ir prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau atsakovė nenurodo jokių argumentų dėl sprendimo dalies, kuria išspręstas šalių prievolių klausimas, priteistas atsakovei iš ieškovo nuostolių atlyginimas, neteisėtumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių klausimų plačiau nepasisako.

54. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Dėl esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo sprendimo dalies teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

55. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra, todėl atsakovės Z. A. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

56. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

57. Ieškovas R. A. 2021 m. birželio 23 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos Klaipėdos skyriaus sprendimu buvo 100 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo šioje byloje. Pagal 2021 m. liepos 20 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažymą, ieškovui R. A. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos šioje byloje sudaro 198 Eur.

58. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, atsakovės bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o iš atsakovės valstybei priteistinos antrinės teisinės pagalbos, teiktos ieškovui apeliacinės instancijos teisme, išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė įrodymus, kad už ieškovo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 198 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, jos iš apeliantės valstybei priteistinos, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, 98 ir 99 straipsniais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Z. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 198 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą, ši suma turi būti pervesta į Valstybės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB; Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, AB „Citadele“ bankas; Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, Luminor Bank AS; Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, AB SEB bankas; Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, AB Šiaulių bankas; Nr. LT74 7400 0000 0872 3870, DanskeBank A/S Lietuvos filialas; Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, UAB Medicinos bankas, įmokos kodas 5630.

Teisėjos Aušra MaškevičienėMilda SkersienėDanutė Žvinklytė