- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- I-761-968/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03580-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos kriminalinės policijos biurui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lietuvos kriminalinės policijos biurui ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu (b. l. 1–3, 11–13), prašydamas:
– panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2013-09-26 sprendimą Nr. 5-S-3669;
– panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – Biuras) 2013-09-26 sprendimą Nr. 38-S-3010;
– priteisti iš Biuro neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2011-08-01;
– priteisti iš Departamento neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2011-08-02 iki 2013-10-01.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas skunde nurodo faktines aplinkybes, susijusias su jo darbu vidaus tarnyboje ir ginčijamais laikotarpiais gautu darbo užmokesčiu. Reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš esmės grindžia tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2013-10-01, pripažinus atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) nuostatas prieštaravusiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), jam turi būti priteista dėl šių nuostatų taikymo ginčijamais laikotarpiais susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką jam pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
3. Atsakovai Departamentas ir Biuras atsiliepimuose (b. l. 17–19, 29–31) iš esmės sutikdami, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažinus atitinkamas VTĮ nuostatas, kuriomis remiantis pareiškėjui buvo paskaičiuotas darbo užmokestis, prieštaravusiomis Konstitucijai, pareiškėjui ginčo laikotarpiais susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, prašo pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, kad darbo užmokesčio dalies neišmokėjimą pareiškėjui sąlygojo ne vidaus tarnybos statutinė įstaiga, o Lietuvos valstybė. Darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui turėtų būti kompensuota pagal bendrą įstatymų leidėjo patvirtintą tvarką bei sąlygas. Biuras taip pat teismo prašo taikyti senaties terminą.
Teismo posėdyje atsakovų atstovai nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
4. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjui dirbant Departamente laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2011-08-01, taip pat pareiškėjui dirbant Biure laikotarpiu nuo 2011-08-02 iki 2013-10-01 neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas. Įvertinus skundo turinį, konstatuotina, kad šioje byloje turi būti sprendžiama dėl antikonstitucinių teisinių padarinių šalinimo teismo nagrinėjamoje individualioje byloje.
5. Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas ginčijamais laikotarpiais buvo statutinis valstybės tarnautojas. Šalys taip pat neginčija aplinkybės, kad iki 2013-10-01, kuomet įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, pareiškėjui darbo užmokestis Departamente ir Biure buvo skaičiuojamas, be kita ko, taikant VTĮ nuostatas, kurios šiuo nutarimu pripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai, ir dėl šios priežasties yra susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka (vidaus tarnybos pareigūnams susidariusi laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 sumažinus 11 ir aukštesnių kategorijų pareiginės algos koeficientus; priedų už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius dydžiai vidaus tarnybos pareigūnams nebuvo mažinami). Šias aplinkybes patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai, įskaitant Departamento ir Biuro pateiktas pažymas (b. l. 21–28, 32–33, 40).
6. Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Šiame įstatyme, be kita ko, nustatytas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas, kompensavimo mechanizmas. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą nustatyta tvarka kompensuojamas ne tik asmeniui neišmokėtas darbo užmokestis (atlyginimas), bet ir kitos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, išskyrus vienkartines pinigines išmokas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos kaip skatinimo priemonė. Taigi šiuo metu galiojančiame Grąžinimo įstatyme yra įtvirtintas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį pareiškėjui yra (bus) kompensuota ginčijamais laikotarpiais neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas.
7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A602-668/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03580-2013-5) (toliau – LVAT 2016-02-15 sprendimas), kuri iš esmės yra analogiška nagrinėjamai bylai, apibendrinusi aktualią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įtvirtintą Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime, 2014-04-16 ir 2015-11-19 sprendimuose, dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad pagal ją: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia (lot. be kita ko), atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. LVAT 2016-02-15 sprendime išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatavo, kad institucijai, kurioje pareiškėja dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus, o pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.
8. Atsižvelgiant į tai, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį yra (bus) kompensuota pareiškėjui ginčijamais laikotarpiais neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime, 2014-04-16 ir 2015-11-19 sprendimuose bei LVAT 2016-02-15 sprendime pateiktus išaiškinimus, konstatuotina, kad teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo skunde išdėstyto prašymo ir priteisti jam laikotarpiais nuo 2009-08-01 iki 2011-08-01 ir nuo 2011-08-02 iki 2013-10-01, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime prieštaravusiomis Konstitucijai pripažintas VTĮ nuostatas.
9. Pareiškėjas teismo taip pat prašo panaikinti Departamento 2013-09-26 sprendimą Nr. 5-S-3669 (b. l. 7) ir Biuro 2013-09-26 sprendimą Nr. 38-S-3010 (b. l. 6). Šiais pareiškėjo skundžiamais sprendimais Departamentas ir Biuras atsakė į pareiškėjo 2013-09-24 prašymus, kuriais pareiškėjas, be kita ko, prašė išmokėti jam susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, atitinkamai, nurodydami, jog nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turi įstatymų leidėjas. Šioje byloje konstatavus, kad pareiškėjo praradimai, susidarę taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime prieštaravusiomis Konstitucijai pripažintas VTĮ nuostatas, turi būti (bus) kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, t. y. jame nustatyta apimtimi ir terminais, laikytina, kad Departamentas ir Biuras skundžiamais sprendimais pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus išmokėti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Naikinti šiuos Departamento ir Biuro sprendimus nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
10. Nustačius, kad pareiškėjo reikalavimai dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ir Departamento bei Biuro sprendimų panaikinimo atmestini kaip nepagrįsti, kiti pareiškėjo ir atsakovų procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nebėra teisiškai reikšmingi.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo G. K. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.