Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-30 · Administracinė byla Nr. I-1651-208/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-30
Bylos Nr.
I-1651-208/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03580-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
A. V., R. J.
Atsakovas
Lietuvos policijos mokyklai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos policijos mokyklos
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1651-208/2016Proceso Nr. 3-61-3-06377-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų A. V. ir R. J. skundus atsakovėms Lietuvos policijos mokyklai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos policijos mokyklos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai A. V. ir R. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundais (b. l. 1–4, 37–40), prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos policijos mokyklos (toliau – ir LPM), neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjas A. V. taip pat prašo panaikinti LPM viršininko 2013-10-10 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas A. V. paaiškina, kad nuo 2009-10-01 Lietuvos policijos mokykloje jis dirba statutiniu valstybės tarnautoju, o darbo užmokestis jam buvo mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatomis. Nuo 2009-05-01 VTĮ I priedo pakeitimo įstatymu 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojams buvo sumažinti pareiginių algų koeficientai. Toks pareiginių algų mažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl jis kreipėsi į LPM viršininką prašydamas pateikti informaciją apie sumažintą darbo užmokestį ir išmokėti neteisėtai sumažintą darbo užmokesčio dalį, tačiau atsakovas Skundžiamu sprendimu pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė.

Pareiškėjas R. J. paaiškina, kad nuo 2009-10-01 buvo paskirtas į LPM Profesinio rengimo skyriaus vyriausiojo specialisto statutinio valstybės tarnautojo pareigas, kurias eina iki šiol. Teigia, jog jo darbo užmokestis nepagrįstai buvo mokamas sumažintas ir skundą grindžia tais pačiais esminiais argumentais kaip ir pareiškėjas A. V..

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos policijos mokykla, kuri atstovauja ir Lietuvos valstybę, atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti (b. l. 10–12, 47–50).

Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą 2013-09-19 priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė įpareigota iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. LPM neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjams susidariusių sumų išmokėjimo sąlygų, būdo ir laikotarpio. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad kol nėra teisinio reglamentavimo, kokiomis sąlygomis ir periodiškumu turi būti išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka, LPM neturi teisinių galimybių išmokėti pareiškėjų prašomą darbo užmokesčio nepriemoką, o Skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė spręsti pareiškėjo A. V. darbo užmokesčio dalies išmokėjimo klausimą. LPM taip pat prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nuostatą, nustatančią bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismui 2016-03-25 pateiktuose paaiškinimuose teigia, jog šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016-02-15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, kuria remiantis pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoka turėtų būti grąžinama teisės aktų nustatyta tvarka, o ne teismo sprendimu.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo R. J. skundas atmetamas. Pareiškėjo A. V. prašymas dėl skundo atsisakymo tenkintinas.

Pareiškėjas A. V. 2016-03-29 pateikė teismui prašymą dėl skundo atsisakymo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 3 p., byla nutrauktina.

ABTĮ 52 str. suteikia teisę pareiškėjui atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį ir tai yra pagrindas teismui nutraukti bylos nagrinėjimą (ABTĮ 101 str. 3 p.).

Pareiškėjas A. V. pasinaudojo įstatymo jam suteikta galimybe atsisakyti skundo. Atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis ir galutinis, o administracinės bylos nutraukimas šiuo atveju nepažeidžia kitų asmenų interesų, neprieštarauja įstatymui (ABTĮ 56 str. 2 d.).

Pareiškėjui A. V. išaiškinama, jog pagal ABTĮ 102 str. 3 d., bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo R. J. darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo, susidariusios nepriemokos pareiškėjui nuo 2009-10-01 iki 2013-09-30 priteisimo. Atsakovė LPM teigia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje turi būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad LPM nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą, o pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėl kurių jie delsė kreiptis į teismą – ieškinio senaties terminas šioje byloje taikytinas. Pareiškėjas R. J. prašo teismo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009-10-01, tačiau į teismą kreipėsi tik 2013-12-02, todėl yra praleidęs terminą kreiptis į teismą iki 2010-12-02 ir nėra pagrindo jį atnaujinti

Byloje nėra ginčo, kad LPM, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jam priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.

Šiai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 str. įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Teismas pažymi, jog, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams), šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-602-1327/2014 (naujas bylos Nr. A-668-602/2016) (proceso Nr. 3-61-3-03580-2013-5), todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika minėtoje administracinėje byloje. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo, 2015-11-19 nutarimo nuostatas, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – LPM, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo R. J. reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

priimti pareiškėjo A. V. atsisakymą nuo skundo ir administracinę bylą Nr. I-1651-208/2016 dalyje dėl pareiškėjo A. V. skundo nutraukti.

Pareiškėjo R. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius