Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-27 · Administracinė byla Nr. I-390-208/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2016-02-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-03-30Regionų apygardos administracinis teismas
  3. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-13Regionų apygardos administracinis teismas
  4. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  5. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  6. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  7. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  8. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  9. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  10. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  11. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  12. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  13. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-27Regionų apygardos administracinis teismas
  14. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-27Regionų apygardos administracinis teismas
  15. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-27Regionų apygardos administracinis teismas
  16. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-28Regionų apygardos administracinis teismas
  17. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-04Regionų apygardos administracinis teismas
  18. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-04Regionų apygardos administracinis teismas
  19. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-04Regionų apygardos administracinis teismas
  20. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-04Regionų apygardos administracinis teismas
  21. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-04Regionų apygardos administracinis teismas
  22. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-12Regionų apygardos administracinis teismas
  23. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-12Regionų apygardos administracinis teismas
  24. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-18Regionų apygardos administracinis teismas
  25. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-18Regionų apygardos administracinis teismas
  26. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-18Regionų apygardos administracinis teismas
  27. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-18Regionų apygardos administracinis teismas
  28. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-18Regionų apygardos administracinis teismas
  29. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-18Regionų apygardos administracinis teismas
  30. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-25Regionų apygardos administracinis teismas
  31. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-25Regionų apygardos administracinis teismas
  32. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-10Regionų apygardos administracinis teismas
  33. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-15Regionų apygardos administracinis teismas
  34. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-20Regionų apygardos administracinis teismas
  35. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-22Regionų apygardos administracinis teismas
  36. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-30Regionų apygardos administracinis teismas
  37. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-30Regionų apygardos administracinis teismas
  38. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-30Regionų apygardos administracinis teismas
  39. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-30Regionų apygardos administracinis teismas
  40. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-30Regionų apygardos administracinis teismas
  41. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-30Regionų apygardos administracinis teismas
  42. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-30Regionų apygardos administracinis teismas
  43. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-08-17Regionų apygardos administracinis teismas
  44. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-08-24Regionų apygardos administracinis teismas
  45. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-09-23Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-27
Bylos Nr.
I-390-208/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03580-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
L. M., J. R.-G., D. P., L. J., R. B., D. M., I. M., E. S., A. I., D. K., E. M., I. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-390-208/2016Proceso Nr. 3-61-3-03988-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų L. M., J. R.-G., D. P., L. J., R. B., D. M., I. M., E. S., A. I., D. K., E. M., I. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai L. M., J. R.-G., D. P., L. J., R. B., D. M., I. M., E. S., A. I., D. K., E. M., I. T. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1–5, 105–110) prašydami: 1) priteisti jiems iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) neišmokėtas darbo užmokesčio dalis, susidariusias nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymu (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra teisingas ir adekvatus kompensacijų dydžių nustatymo požiūriu ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), nepažeidžia asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų.

Pareiškėjai nurodo, jog VSAT dirba statutiniais valstybės tarnautojais, o darbo užmokestis jiems mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatomis. Paaiškina, kad 2009-05-01 ir 2009-08-01 įsigaliojus VTĮ pakeitimo įstatymams buvo pakeisti VTĮ 25 str. ir 1 priedas, kuriuose įtvirtinti sumažinti pareiginių algų koeficientai. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime šias nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Konstitucijai, todėl pareiškėjai mano, jog turi teisę į darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią taikant Konstitucijai prieštaraujančias VTĮ nuostatas.

Įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 ir 2014-12-22 nutarimus Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriuo nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas. Pagal jame įtvirtintą tvarka apskaičiavus pareiškėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalį, nustatyta, kad darbo užmokesčio nepriemoka jiems nepriklauso arba yra neadekvati. Pareiškėjai mano, kad toks mechanizmas prieštarauja Konstitucijai.

Atsiliepimas

VSAT, kuri atstovauja Lietuvos valstybę, atsiliepimais į pareiškėjų skundą ir patikslintą skundą su jais nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstus bei taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 20–23, 162–164).

Paaiškina, kad pareiškėjams darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis galiojančiomis VTĮ nuostatomis, o nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą Konstitucinio Teismo nutarimu yra įpareigotas įstatymų leidėjas, todėl VSAT įvykdyti pareiškėjų prašymo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies negalėjo iki Grąžinimo įstatymo įsigaliojimo, o remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika teigia, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjų darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo, susidariusios nepriemokos pareiškėjams L. M., J. R.-G., D. P., L. J., R. B., D. M., I. M., E. S., A. I., D. K., E. M., I. T. priteisimo. VSAT teigia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje turi būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą, o pareiškėjai nenurodė aplinkybių, dėl kurių jie delsė kreiptis į teismą – ieškinio senaties terminas šioje byloje taikytinas. Pareiškėjai prašo teismo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009-08-01, tačiau skundą teismui pateikė tik 2013-09-30, todėl yra praleidę terminą kreiptis į teismą iki 2010-09-30 ir nėra pagrindo jį atnaujinti.

Byloje nėra ginčo, kad VSAT, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jiems priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.

Šiai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 str. įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Teismas pažymi, jog, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams), šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. Nr. A602-1327/2014 (naujas bylos Nr. A-668-602/2016) (proceso Nr. 3-61-3-03580-2013-5), todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika minėtoje administracinėje byloje. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo, 2015-11-19 nutarimo nuostatas, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Pažymėtina, kad Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį 2015-09-01, kuriame nustatytas statutinių bei kitų valstybės tarnautojų sumažintų darbo užmokesčių kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjai mano, jog šiuo įstatymu nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas prieštarauja Konstitucijos nuostatoms, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

LVAT dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (2012-10-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2528/2012).

Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime įpareigojo įstatymų leidėją nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tačiau pažymėtina, kad minėtame nutarime nurodyta, jog teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos nuostatoms tik tiek, kiek yra neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, t. y. Konstitucinis Teismas nurodė, jog įstatymų leidėjas turi pareigą „nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms“. Vadinasi, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmu turi būti grąžinama nebūtinai visa neišmokėta darbo užmokesčio dalis, o tik tokia, kuri buvo neproporcingai sumažinta. Atsižvelgiant į tai, teismui nekyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijos normoms.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – VSAT, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

pareiškėjų L. M., J. R.-G., D. P., L. J., R. B., D. M., I. M., E. S., A. I., D. K., E. M., I. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius