- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-25
- Bylos Nr.
- I-1760-208/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03580-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- E. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Laisvės atėmimo vietų ligoninei
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, ir Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas: 1) panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) 2013-10-24 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ (toliau – ir Skundžiamas sprendimas); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už turimą kvalifikacinę kategoriją už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01.
Pareiškėjas nurodo, jog LAVL dirba statutiniu valstybės tarnautoju, o darbo užmokestis jam mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) ir Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) nuostatomis. Paaiškina, kad nuo 2009-08-01 buvo pakeisti VTĮ 25 str. ir 1 priedas bei Statuto 41 str. 4 d., kuriais įtvirtinti sumažinti pareiginių algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarime minėtas teisės aktų nuostatas, kurios buvo taikomos apskaičiuojant pareiškėjo darbo užmokestį, pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl pareiškėjas kreipėsi į LAVL prašydamas išmokėti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už turimą kvalifikacinę klasę arba išduoti pažymą apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. LAVL Skundžiamu sprendimu pareiškėjo prašymo išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką netenkino tuo pagrindu, kad nėra nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas ir neskirtas papildomas finansavimas. Taip pat, atsisakė išduoti pažymą apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, nes pareiškėjo patirti praradimai bus kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjo manymu, tokio teisės akto nebuvimas nepaneigia jo teisės gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą.
Atsiliepimas
Atsakovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė, kuri atstovauja ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo pareiškėjo reikalavimą tenkinus, taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Nusprendus darbo užmokesčio nepriemoką priteisti iš LAVL – sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams (b. l. 9–14).
Atsakovė sutinka, kad pareiškėjui turi būti kompensuota teisėtai priklausanti dėl antikonstitucinėmis pripažintų VTĮ nuostatų nepriskaičiuota ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis, tačiau atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą teigia, kad vertinant pareiškėjo reikalavimą, nėra pagrindo teigti, kad valstybė pareiškėjo nurodytu laikotarpiu apskritai neturėjo teisės mažinti valstybės tarnautojų darbo užmokesčių, todėl pareiškėjo reikalavimas turėtų būti tenkinamas tik ta apimtimi, kuria darbo užmokestis yra sumažintas neproporcingai. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) įpareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybę parengti ir pateikti darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmo projektą. Atsižvelgiant į tai, kol nėra nustatyta ir konstatuota, kokia apimtimi pareiškėjo darbo užmokestis laikytinas neproporcingai sumažintu, LAVL neturi objektyvių galimybių atlikti tikslių skaičiavimų, koks konkretus neišmokėto darbo užmokesčio dydis turėtų būti kompensuojamas. LAVL mano, jog neišmokėta darbo užmokesčio dalis turėtų būti priteisiama iš Lietuvos valstybės, nes darbo užmokestis pareiškėjui neišmokėtas dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės normų, o ne LAVL veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo, susidariusios nepriemokos pareiškėjui E. A. priteisimo.
Byloje nėra ginčo, kad LAVL, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jam priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Šiai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 str. įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Teismas pažymi, jog, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams), šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. Nr. A602-1327/2014 (naujas bylos Nr. A-668-602/2016) (proceso Nr. 3-61-3-03580-2013-5), todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika minėtoje administracinėje byloje. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo, 2015-11-19 nutarimo nuostatas, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – LAVL, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas, o atsižvelgiant į tai, kad atsakovė senaties terminą prašė taikyti tik tuo atveju, jei pareiškėjo skundas bus tenkinamas, nagrinėjamu atveju senaties termino taikymo klausimas nenagrinėtinas.
Atmetus pirmąjį pareiškėjo reikalavimą, atmetamas kaip išvestinis ir pareiškėjo reikalavimas panaikinti Skundžiamą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo E. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.