Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-22 · Administracinė byla Nr. I-1895-208/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2016-02-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-03-30Regionų apygardos administracinis teismas
  3. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-13Regionų apygardos administracinis teismas
  4. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  5. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  6. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  7. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  8. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  9. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  10. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  11. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  12. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  13. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-27Regionų apygardos administracinis teismas
  14. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-27Regionų apygardos administracinis teismas
  15. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-27Regionų apygardos administracinis teismas
  16. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-28Regionų apygardos administracinis teismas
  17. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-04Regionų apygardos administracinis teismas
  18. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-04Regionų apygardos administracinis teismas
  19. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-04Regionų apygardos administracinis teismas
  20. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-04Regionų apygardos administracinis teismas
  21. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-04Regionų apygardos administracinis teismas
  22. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-12Regionų apygardos administracinis teismas
  23. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-12Regionų apygardos administracinis teismas
  24. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-18Regionų apygardos administracinis teismas
  25. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-18Regionų apygardos administracinis teismas
  26. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-18Regionų apygardos administracinis teismas
  27. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-18Regionų apygardos administracinis teismas
  28. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-18Regionų apygardos administracinis teismas
  29. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-18Regionų apygardos administracinis teismas
  30. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-25Regionų apygardos administracinis teismas
  31. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-25Regionų apygardos administracinis teismas
  32. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-10Regionų apygardos administracinis teismas
  33. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-15Regionų apygardos administracinis teismas
  34. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-20Regionų apygardos administracinis teismas
  35. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-22Regionų apygardos administracinis teismas
  36. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-30Regionų apygardos administracinis teismas
  37. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-30Regionų apygardos administracinis teismas
  38. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-30Regionų apygardos administracinis teismas
  39. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-30Regionų apygardos administracinis teismas
  40. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-30Regionų apygardos administracinis teismas
  41. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-30Regionų apygardos administracinis teismas
  42. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-30Regionų apygardos administracinis teismas
  43. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-08-17Regionų apygardos administracinis teismas
  44. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-08-24Regionų apygardos administracinis teismas
  45. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-09-23Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-22
Bylos Nr.
I-1895-208/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03580-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
V. V.
Atsakovas
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mokymo centrui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1895-208/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07096-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mokymo centrui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1–7, 24–28) prašydamas priteisti jam iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mokymo centro (toliau – ir atsakovas, Centras), 4 817,49 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

Pareiškėjas nurodo, jog Centre dirba statutiniu valstybės tarnautoju, o darbo užmokestis jam mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) ir Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) nuostatomis. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2009 m. liepos 17 d. priėmė VTĮ ir Statuto pakeitimo įstatymus, kuriais buvo sumažinti pareiginių algų koeficientai bei priedai už kvalifikacines klases, todėl pareiškėjui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu minėtas nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl pareiškėjas mano, kad turi teisę į neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog jam buvo mažinamas darbo užmokestis už tarnybinį laipsnį, tačiau Konstitucinis Teismas minėtame 2013 m. liepos 1 d. nutarime šiuo klausimu nepasisakė. Tarnybinio rango mažinimą vertinant kartu su pareiginių algų koeficientų bei priedų už kvalifikacines klases mažinimu, darytina išvada, jog darbo užmokestis už tarnybinį laipsnį taip pat buvo mažinamas nepagrįstai.

Atsiliepimas

Atsakovas Centras, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo sutinka iš dalies, prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 301 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams bei priteisiamą sumą išdėstyti dalimis (b. l. 12–15).

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjui sumažintą darbo užmokestį mokėjo vadovaudamasis tuo metu galiojančiomis teisės normomis, kuriomis nesivadovauti iki jų pripažinimo prieštaraujančiomis Konstitucijai, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas įpareigojo įstatymų leidėją nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami įstatymo, nustatančio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo, susidariusios nepriemokos pareiškėjui V. V. priteisimo.

Atsakovas teigia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje turi būti taikomas DK 301 straipsnis, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), DK 298 str. (2002-06-04 redakcija), 301 str. (2012-06-26 redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, minėtas DK 301 straipsnis buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl ši DK nuostata nagrinėjamoje byloje netaikoma.

Byloje nėra ginčo, kad Centras, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jam priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.

Šiai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 staipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Teismas pažymi, jog, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams), šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. Nr. A602-1327/2014 (naujas bylos Nr. A-668-602/2016) (proceso Nr. 3-61-3-03580-2013-5), todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika minėtoje administracinėje byloje. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Centrui, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A-669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo V. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius