Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-835-432/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-04-20
Bylos Nr.: e2A-835-432/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-23675-2015-0
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Burdulienė Visvaldas Kazakiūnas (pirm.), Rūta Burdulienė, Loreta Braždienė
Ieškovas: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
Atsakovas: R.P.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismoCivilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Rūtos Burdulienėsir Visvaldo Kazakiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo)Valstybinės mokesčių inspekcijosprie Lietuvos Respublikos finansų ministerijosapeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-12-30 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą atsakovui R.P., trečiasis asmuoS. P. ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovožalos atlyginimą– 27 259,22 Eur.

2. Ieškovas teigė, kad atsakovo vadovaujama įmonė UAB „Ripeta ir Ko“ nuo 2006 metų nemokėjo valstybei mokesčių ir kitų privalomų įmokų. Atsakovui 2006 metais atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Teigė, jog dėl atsakovo, kaip įmonės vadovo, neveikimo ieškovui padaryta žala– 27 259,22 Eur mokestinė nepriemoka. Ši nepriemoka patvirtinta kaip kreditoriaus reikalavimas įmonės bankroto byloje. Paaiškino, jog UAB „Ripeta ir Ko“ neturi galimybių patenkinti šio reikalavimo, vykdant bankroto procedūras, todėl ši suma pripažintinaieškovo patirta žala.

3. Ieškinyje nurodyta, kadatsakovui laiku inicijavus bankroto bylos iškėlimą, nebūtų atsiradusios skolos ir pažeistos ieškovo teisės. Ieškovas nurodė, kad mokestinė nepriemoka nuolat augo: 2006-01-01 buvo 600,98 Lt, 2007-01-01– 711,32 Lt, 2008-01-01– 1000,06 Lt, 2009-01-01– 45 182,43 Lt, 2010-01-01– 92 394,65 Lt, 2011-01-01– 94 680,58 Lt, 2012-01-01– 94 601,38 Lt, 2013-01-01– 94 138,90 Lt, 2014-01-01– 94 138,90 Lt, 2015-05-28– 27 259,22 Eur.

Atsiliepimas

4. Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog atsakovas gali būti atsakingas tik už tą sumą, kuri atsirado dėl padidėjusios įmonės prievolės po 2010 m., kai iš tikrųjų atsirado faktinės prielaidos ir atsakovo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. 2009 metais įmonė dar vykdė veiklą, todėl atsakovas neturėjo pareigos inicijuoti bankroto. Paaiškino, kaddėl tuo metu ištikusios finansų ir ekonomikoskrizės valstybė skatino išsaugoti įmones, jų veiklos tęstinumą. Teigė, jog ieškovo neveikimas pačiam neinicijuojant bankroto bylos lemia ir kreditoriaus atsakomybę dėl atsiradusios ar padidėjusios žalos.

5. Trečiasis asmuo S.P. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad ieškovas nenurodė datos, nuo kada atsirado atsakovo, kaip įmonės vadovo, pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškinys pareikštas dėl žalos atlyginimo, todėl toks reikalavimas neturi būti tapatinamas su skola, kuri susidarė dėl laiku nemokėtų mokesčių, t. y. mokestinė nepriemoka negali būti tapatinama su žala įmonei. Nurodė, kad įmonė nebuvo nemoki iki pat 2010 m., nes tuo metu buvo turto skoloms padengti. Be to, ieškovas nepagrįstai sutapatina įmonės pradelstus įsipareigojimus, kurie nenurodyti pelno (nuostolių) ataskaitoje ar balanse, su per vienerius metus mokėtinomis sumomis, kurios nurodytos balanse.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-12-30 sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-30 sprendimą už akių ir priėmė naują sprendimą. Patenkino ieškinį iš dalies ir priteisė iš atsakovo R. P. ieškovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos žalos atlyginimą– 499,88 Eur, kitą ieškinio dalį atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo asmens argumentais, kad ieškovas įmonės nemokumui įrodyti nepagrįstai rėmėsi įmonės balansų duomenimis apie mokėtinas sumas ir įsipareigojimus, nes šie balansų duomenys iš tikrųjų nėra tapatūs pradelstiems įsipareigojimams. Teismas išaiškino ieškovui teisę pateikti papildomų įrodymų,pagrindžiančiųnemokumo laikotarpio atsiradimą, tačiau tokie įrodymai teismui nebuvo pateikti (CPK 178, 179, 185 straipsniai). Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų visumą, teismas priėjo išvadą, kad atsakovas ir trečiasis asmuo pagrįstainurodė, jog pradelsti įsipareigojimai viršijo įmonės turto vertęne anksčiau kaip nuo 2010 metų. Paaiškino, kadtai pagrindžia ir šios esminės aplinkybės: ieškovo nurodoma 2010-01-01 mokestinių prievolių, kurių mokėjimo terminas suėjęs, suma– 92 394,65 Lt – vis dar neviršijo įmonės 2009-01-01– 2009-12-31 balanse nurodytosturtovertės– 202 698 Lt. Sprendimą priėmęs teismas nurodė, jog nėra duomenų apie įmonės 2009-01-01– 2009-12-31 balansą, o atsakovas buvo atsakingas už jo sudarymą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui, todėl tikėtina, kad būtent 2010 metais įmonė tapo nemoki. Taip pat nurodė, kadVilniaus apygardos teismas 2015-03-09 nutartimi iškeldamas UAB „RIPETA ir Ko“ bankroto bylą taip pat nurodė, kad įmonė vengia atsiskaityti su kreditoriais (tik) nuo 2010 metų.

8. Sprendimą priėmęs teismas nurodė, kadieškovas neįrodė, jogatsakovas atsakingas už visą skolos sumą, atsiradusią iki 2009-12-31, nes atsakovo pareiga inicijuoti bankroto bylą atsirado ne anksčiau kaip 2010 metais. Tokiu atveju atsakovas gali būti atsakingas tik už skirtumątarp skolos,buvusiosbankroto bylos iškėlimo metuir atsakovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo metu buvusios bendrovės skolos ieškovui. Nėra ginčo dėl ieškovo nurodytų įmonės nepriemokų dydžio. 2010 m. ši nepriemoka buvo 92 394,65 Lt (26 759,34 Eur), o iki 2015metų padidėjo iki 94 120,63 Lt (arba 27 259,22 Eur). Taigi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo patirtą žalą sudaro 499,88 Eur suma (minėtų sumų skirtumas) dėlpadidėjusių reikalavimų, todėl patenkino tik šią ieškinio dalį, atitinkamai panaikinoVilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-30 sprendimą už akių ir priėmė naują sprendimą (CPK 371 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9. Apeliantas (ieškovas) apeliaciniu skundu prašo: 1) pripažinti, kad procesas civilinėje byloje Nr. eA2-14561-592/2020 buvo atnaujintas neteisėtai ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-12-30 sprendimą bei nutraukti bylos nagrinėjimą, paliekant galioti 2015-12-30 sprendimą už akių; 2) pripažinus, kad procesas civilinėje byloje Nr. eA2-14561-592/2020 buvo atnaujintas teisėtai, panaikinti 2020-12-30 sprendimą, paliekant galioti 2015-12-30 sprendimą už akių.

10. Apeliantas teigia, kadprocesas civilinėje byloje buvo atnaujintas, pažeidžiant proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas. Teigia, jogatsakovas prašymą atnaujinti procesą byloje pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą grindė deklaratyviais teiginiais, nepateikė įrodymų ir argumentų, kurie pagrįstų UAB „Ripeta ir Ko“ nemokumo momentą, kurį nustatė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-12-30 sprendimu. Nepateikta įrodymų, kuriuos įvertinus būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti 2015-12-30 sprendimą už akių. Proceso atnaujinimas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą. Pažymi, kad byla buvo atnaujinta pagal atsakovo prašymą ir turėjo būti nagrinėjama pagal prašymą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-12-30 sprendime atkartojo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-10-27 sprendime civilinėje byloje Nr. eA2-1937-905/2017 išdėstytą poziciją, kuri Panevėžio apygardos teismo 2018-12-20 civilinėje byloje Nr. eA2-808-755/2018 buvo panaikinta ir grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas mano, kad atnaujinus procesą civilinėje byloje Nr. e2-31148-294/2015 buvo padaryti grubūs proceso teisės pažeidimai, dėl kurių gali susiformuoti ydinga praktika.

11. Apeliantas nurodo, kadatsakovas nepateikė duomenų, jog minėtą199 239 Lt sumą buvo galima realiai atgauti ar kad ji yra užtikrinta kokiomis nors reikalavimo užtikrinimo priemonėmis. Faktą, kad bendrovė realiai nedisponavo 2009 metų balanse nurodytu turtu, patvirtina ir bendrovės bankroto procesas, kurio metu nebuvo net iš dalies atsiskaityta su kreditoriais. Apeliantas laikosi pozicijos, kad atsakovas ar trečiasis asmuo nepateikė duomenų, kurie paneigtų bendrovės balansuose nurodytų duomenų teisingumą ar pagrįstumą. Ieškovas pateikė oficialius pačios bendrovės sudarytus ir VĮ Registrų centrui pateiktus balansus, kurie patvirtina, jog bendrovė atitinka nemokios įmonės statusą nuo 2006 metų (įvertinus mokestinių prievolių nevykdymą). Nėra pagrindo konstatuoti, kad bendrovės nemokumas negali būti nustatomas, nes dokumentus, susijusius su bendrovės finansine padėtimi, pateikė tik VMI prie FM. Visi bylos dalyviai turėjo teisę pateikti dokumentus, pagrindžiančius bendrovės finansinę padėtį, tačiau tai nebuvo padaryta.

12. Apeliantas teigia, kad sprendime nurodyta, jog bendrovė 2009-01-01– 2009-12-31 turėjo pajamų iš pardavimo ir vykdė ūkinę komercinę veiklą. Apelianto manymu, tai nepatvirtina, kad bendrovė buvo moki. Vykdant veiklą gali didėti PVM ir GPM nepriemokos ir kartu didėti ieškovui daroma žala. Teigia, jog negalima konstatuoti, kad veiklos vykdymas yra mokumą pagrindžiantis įrodymas. Taip pat atkreipia dėmesį, kad apygardos teismui keliant bankroto bylą, nėra numatyta pareiga nustatyti, nuo kada įmonė yra nemoki, tokia pareiga teismui yra įtvirtinta, kai siekiama priteisti žalos atlyginimą iš įmonės vadovo dėl ne laiku iškelto bankroto. Įmonės bankroto byloje teismas nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu bendrovė buvo nemoki ir jai buvo keltina bankroto byla. Pamini, kad keliant bankroto bylą buvo vadovaujamasi tik pateiktais duomenimis, t.y. VMI prie FM ir Sodros procesiniais dokumentais, kuriuose buvo nurodyta, kad priverstinio išieškojimo veiksmai buvo taikyti nuo 2010 metų, tačiau skola nebuvo išieškota.

Atsiliepimas

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kadteismo sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-31148-294/2015 buvo priimtas 2015-12-30, o įsiteisėjo 2016-01-20 (CPK 279 straipsnio 2 dalis), todėl laikytina, jog prašytiatnaujinti procesą dėl galimai padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos suinteresuota bylos šalis turėjo galimybę iki 2021-01-20. Atsakovas prašymą teismui pateikė 2020-03-31, todėl pareiškimo teismui pateikimo dieną nebuvo suėjęs penkerių metų terminas, kuris būtų panaikinęs galimybę siekti šios bylos proceso atnaujinimo.

14. Atsakovas taip pat nurodo, kad CPK 142 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi sprendimo už akių priėmimo dieną) įtvirtinta:„Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę,jei yra ieškovo prašymas,priimtisprendimą už akių.“ Pagal šią normą, teismas turėjo teisę, bet ne pareigą priimti sprendimą už akių ir ta teismo teisė galėjo būti pritaikyta, tik esant privalomai sąlygai –privalėjo būti ieškovo prašymas priimti sprendimą už akių. Ieškovas tokio prašymo pateikęs nebuvo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-31148-294/2015 pagalCPK 142 straipsnio 4 dalies nuostatas,padarė aiškią klaidą, t. y. priėmė sprendimą už akių, nesant būtinajai sąlygai – ieškovo prašymui priimti sprendimą už akių.

15. Atsakovas paaiškina, kadyra svarbus ir kitas procesinio termino klausimas. CPK 368 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą.“ Atsakovas, 2020-03-31 teismui pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, nurodė, jog visą laiką nuo 2016-05-10, kai gavo teismo sprendimą už akių, koncentravosi į teismo sprendimo už akių peržiūrėjimą, tačiau tik gavęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį suprato, jog yra kitas teisių gynimo būdas, t. y. galimybė kreiptis dėl proceso byloje atnaujinimo,laikantisCPK 368 str. nustatytų terminų. Nuo tokių aplinkybių sužinojimo (suvokimo) dienos trys mėnesiai dar nebuvo praėję, kadangiLietuvos Aukščiausiojo Teismonutartis priimta 2020-03-12, o pareiškimas teismui dėl proceso atnaujinimo buvo pateiktas 2020-03-31, t. y. nepraėjus nė 20 dienų, nors įstatyme numatytagalimybę atlikti šį veiksmąper 3 mėnesius (arba 90 dienų). Atsiliepime taip pat nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas ir trečiasis asmuo nurodė, jog pradelsti įmonės įsipareigojimai pradėjo viršyti įmonės turimo turto vertę ne anksčiau kaip 2010 metais.

16. Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pagal UAB „Ripeta ir Ko“ 2010 m. sudarytą 2009 m. balansą, 2009-12-31 UAB „Ripeta ir Ko“ turėjo turto už 58 705,39 Eur (202 698 Lt), o per vienus metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 79 995,07 Eur (276 207 Lt), iš kurių pradelsti įsipareigojimai (VMI prie FM) sudarė 26 759,34 Eur (92 394,65 Lt). Ieškovas kelia abejonę, ar įmonė realiai disponavo 2009 metųbalansenurodytu 57 703,60 Eur (199 239 Lt) vertės trumpalaikiu turtu. Vilniaus apygardos teismo 2015-05-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-3827-160/2015 nurodyta, kad UAB „Ripeta ir Ko“ bankroto procese turėjo tik du kreditorius, t. y. ieškovą (finansinis reikalavimas – 27 259,22 Eur)ir VSDFV Vilniaus skyrių (finansinis reikalavimas – 87,89 Eur). Teigia, jog iš šioje teismo nutartyje fiksuoto bendrovės įsipareigojimų dydžio darytina išvada, kad per laikotarpį nuo 2009-12-31 iki 2015-05-28 (kai UAB „Ripeta ir ko“ buvo atliekama bankroto procedūra) UAB „Ripeta ir Ko“ bendra įsipareigojimų kreditoriams suma buvo sumažinta nuo 79 995,07 Eur (276 207 Lt) iki 27 347,11 Eur (27 259,22 Eur (VMI prie FM kred. reikalavimas) + 87,89 Eur (VSDFV Vilniaus skyriaus kred. reikalavimas)), t.y. bendrai – 52 647,96 Eur suma. Iš to galima daryti išvadą, kad UAB „Ripeta ir Ko“ 2009-12-31 dieną turėjo balanse nurodytą trumpalaikį turtą, nes iki bankroto bylos iškėlimo sumažėjus bendrovės turtui (įskaitant trumpalaikį), atitinkamai sumažėjo ir bendrovės įsipareigojimų suma (52 647,96 Eur).

17. Trečiasis asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jogper visą 2005–2010 metų laikotarpį UAB „Ripeta ir Ko“ visiškai neatsiskaitinėjo su ieškovu. Priešingai, atsižvelgiant į byloje pateiktas pelno (nuostolių) ataskaitas, matyti, kad bendrovė 2005–2010 metų laikotarpiu vykdėintensyvią ūkinę – komercinę veiklą, 2005 metais bendrovės pardavimo pajamos buvo533 754 Lt, 2006 m.– 1056 187 Lt, 2007 m.– 700 001 Lt, 2008 m.– 827 728 Lt, 2009 m.– 335 209 Lt, o pradelsti įmonės įsipareigojimai, t.y. įsipareigojimai VMI prie FM, sudarė tik labai nedidelę dalį, lyginant su bendrovės pardavimo pajamomis. Paaiškina, kad, vertinant tai, jogmokėtinas PVM sudarė 21 procentą bendrovės pardavimų, galima pagrįstai spręsti, kad UAB „Ripeta ir Ko“ pradelsti įsipareigojimai kreditoriui VMI prie FM sudarė tik nedidelę visų mokėtinų mokesčių šiam kreditoriui dalį, taireiškia, kad didžiąją mokėtinų mokesčių dalį UAB „Ripetair Ko“ sumokėdavo.Bendrovė nei 2007, nei 2008, nei 2009 metais nenutraukė vykdomos ūkinės – komercinės veiklos, dėl to tiek 2007, tiek ir 2008 metais iš vykdytos veiklos gavo grynojo pelno. 2009 metai visuotinai žinomi kaip pasaulinės ekonomikos krizės metai. Pateiktos pelno (nuostolių) ataskaitos patvirtina, kad tik 2009 metais bendrovė patyrė nuostolį. Tai paaiškėjo 2010 m. sudarius 2009 m. finansinių ataskaitų rinkinį. Tad šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad UAB „Ripeta ir Ko“ nemoki tapo anksčiausiai 2010 m., o ne 2005 metais, kaip tai nepagrįstai nurodė ieškovas.

Atsiliepimas

18. Trečiasis asmuo taip pat nurodė, kadpirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą atnaujinti procesą išnagrinėjo išsamiai, detaliai ir objektyviai įvertindamas visas atsakovo nurodytas aplinkybes, bei priėmė sprendimą, laikydamasis proceso atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

20. Ieškovas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dviem aspektais: 1) nepagrįstai atnaujintas procesas; 2) neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas dėl ieškinyje pareikštų reikalavimų.

Dėl proceso atnaujinimo.

21.CPK 142 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi sprendimo už akių priėmimo dieną) įtvirtinta:„Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę, jei yra ieškovo prašymas, priimti sprendimą už akių.“Pagal šią normą teismas turėjo teisę, bet ne pareigą priimti sprendimą už akių ir ta teismo teisė galėjo būti pritaikyta, tik esant privalomai sąlygai –turėjo būti ieškovo prašymas priimti sprendimą už akių. Ieškovas tokio prašymo nebuvo pateikęs. Civilinėje byloje Nr. e2-31148-294/2015 teismo sprendimas už akių apeliacine tvarka peržiūrėtas nebuvo. Atsakovas 2019-06-05 pareiškimu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-30 sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. e2-31148-294/2015 prašė teismą atnaujinti terminą pareiškimui dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti, peržiūrėti teismo sprendimą už akių ir jį panaikinti, atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, – ieškinį atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-06-10 nutartimi atsisakė priimti atsakovo prašymą. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2019-07-11 nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-06-10 nutartį. Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti bylą nagrinėjusių teismų nutartis ir jo prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir termino atnaujinimo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020-03-12 nutartyje nurodė, jog atsakovas buvo tinkamai informuotas apie paduotą ieškinį, todėl nagrinėjamu atvejutaikytinas CPK 287 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas3 mėnesių naikinamasisterminas. Taip pat nurodė, kadatsakovas yra praleidęs naikinamąjį, t. y. neatnaujintiną, trijų mėnesių terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl sprendimas nepriimti atsakovo prašymo atnaujinti terminą pareiškimui dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti, taip pat peržiūrėti teismo sprendimą už akių ir, atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, jį panaikinti, – ieškinį atmesti, yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 287 straipsnio 1 dalis).

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020-03-12 nutarties 41 punkte atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, nurodydamas poreikį peržiūrėti priimtą teismo sprendimą už akių, akcentavo, jog sprendimas už akių negalėjo būti priimtas, turėjo būti priimtas įprastas sprendimas, kadangi nebuvo prašymo priimti sprendimą už akių ir kitų sprendimo už akių priėmimo sąlygų (CPK 285 straipsnio 1 dalis), t. y. atsakovas iš esmės kelia aiškios teisės normos taikymo klaidos galimybę teismui priimant sprendimą už akių. Tačiau, minėta, atsakovas kasaciniame skunde nekelia klausimo dėl proceso atnaujinimo šioje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovui išlieka galimybė kreiptis į teismą patikrinti priimto ir įsiteisėjusio sprendimo už akių pagrįstumą proceso atnaujinimo instituto pagrindu (CPK 365straipsnis), laikantis CPK 368 straipsnyje nustatytų terminų. Taigi pareiškėjo teisė į naują procesą, atitinkantį rungtyniškumą, garantuota įstatymo (nutarties 32 punktas).

23. Atsakovas, atsižvelgdamas į minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 41 punkte nurodytą galimybę kreiptis į teismą patikrinti priimto ir įsiteisėjusio sprendimo už akių pagrįstumo, taikant proceso atnaujinimo institutą, Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas. Atsakovas nurodė, jog minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta 2020-03-12, o pareiškimas teismui dėl proceso atnaujinimo buvo pateiktas 2020-03-31, t.y. nepraėjus 20 dienų, nors įstatyme numatyta 3 mėnesių (arba 90 dienų) galimybė atlikti šį veiksmą (CPK 368 straipsnio 1 dalis). Apeliantas laikosi pozicijos, kadatsakovas prašymą atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas iš esmės grindė deklaratyviais teiginiais, nepateikė įrodymų ir argumentų, kurie pagrįstų UAB „Ripeta ir ko“ nemokumo momentą. Teigia, jog proceso atnaujinimas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą.

24.Proceso atnaujinimo institutas– išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti, konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais, kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistų teisių ir interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2011; 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014).

25. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas, jei yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą) ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad terminas „aiški klaida“ yra vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Pirmosios instancijos teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai, neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018).

26. Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti bylą nagrinėjusių teismų nutartis ir jo prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir termino atnaujinimo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasaciniam teismui išaiškinus atsakovo teisę kreiptis dėl proceso atnaujinimo pagal CPK straipsnio 1 dalies 9 punktą, atsakovas tai ir padarė. Vadinasi,atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo padavė tik po to, kai buvo baigtas bylinėjimasis dėl termino pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėti atnaujinimo. Atsiradus teisiniam aiškumui dėl pirmojo atsakovo teisių gynimo būdo, atsakovas pagrįstai pasinaudojo antruoju būdu. CPK 368 straipsnio 1 dalyje numatytas 3 mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020-03-12 nutarties, nebuvo praleistas, tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ir išnagrinėjo atsakovo prašymą.

27. Dėl pagrindo procesui atnaujinti– padarytos proceso teisės taikymo klaidos– nurodyta ir pareiškėjo prašyme, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-03-12 nutarties 41 punkte: „Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, nurodydamas poreikį peržiūrėti priimtą teismo sprendimą už akių, akcentavo, jog sprendimas už akių negalėjo būti priimtas, nes turėjo būti priimtas įprastas sprendimas, kadangi nebuvo prašymo priimti sprendimą už akių ir kitų sprendimo už akių priėmimo sąlygų (CPK 285 straipsnio 1 dalis), t. y. atsakovas iš esmės kelia aiškios teisės normos taikymo klaidos galimybę, teismui priimant sprendimą už akių. Tačiau, minėta, atsakovas kasaciniame skunde nekelia klausimo dėl proceso atnaujinimo šioje byloje. Teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovui išlieka galimybė kreiptis į teismą patikrinti priimto ir įsiteisėjusio sprendimo už akių pagrįstumą proceso atnaujinimo instituto pagrindu (CPK 365 straipsnis), laikantis CPK 368 straipsnyje nustatytų terminų.“ Ieškovas teisės taikymo klaidos (proceso atnaujinimo pagrindo – už akių priimto sprendimo, nesant esminės sąlygos jam priimti) nenuginčijo, tad prieitina išvada, jog procesas atnaujintas pagrįstai.

Dėl ieškinyje pareikštų reikalavimų.

28. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuo 2008-07-01 galiojančioje Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad įmonės nemokumas– įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka darbų, už kuriuos iš anksto sumokėta, ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tokiu atveju iki bankroto bylos iškėlimo įmonei UAB „Ripeta ir Ko“(2015-03-09) minėtos nuostatos įmonės nemokumą siejo būtent su pradelstais įmonės įsipareigojimais, t. y. su tokiais įsipareigojimais, kurių įvykdymo terminas jau suėjęs. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas priėjo prie išvados, kadpradelsti įsipareigojimai viršijo įmonės turtą ne anksčiau kaip nuo 2010 metų. Nurodė, jog tai pagrindžia ir šios esminės aplinkybės:1) ieškovo nurodoma 2010-01-01 mokestinių prievolių, kurių mokėjimo terminas suėjęs, suma– 92 394,65 Lt – vis dar neviršijo įmonės 2009-01-01–2009-12-31 balanse nurodyto turtovertės– 202 698 Lt. Kadangi nėra duomenų apie įmonės 2009-01-01–2009-12-31 balansą, o atsakovas buvo atsakingas už jo sudarymą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui, pagrįsta tvirtinti, kad būtent 2010 metais įmonė tapo nemoki;2) Vilniaus apygardos teismas 2015-03-09 nutartimi iškeldamas UAB „Ripetair Ko“ bankroto bylą taip pat nurodė, kad įmonė vengia atsiskaityti su kreditoriais nuo 2010 metų.

29. Apeliantas laikosi pozicijos, kadbuvo surinkta pakankamai duomenų tam, kad būtų galima konstatuoti, jog atsakovui R. P. pareiga inicijuoti bankroto bylą atsirado 2006 metais, o dėl šios pareigos nevykdymo ieškovas patyrė 27 259,22 Eur dydžio žalą. Apeliantasnurodė, kadUAB „Ripeta ir Ko“ nuo 2005 m. turėjo kreditoriams įsiskolinimų, viršijančių turimo turto vertę daugiau kaip 100 proc.Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi bendrovės balanse nurodyto turto verte, neatsižvelgdamas į tai, kad didžioji to turto dalis buvo trumpalaikis turtas (199 239 Lt). Paaiškina, jog teismų praktikoje, vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis c. b. Nr. e2-1312-464/2015). Teigia, kad atsakovas nepateikė duomenų, jog minėtąsumą– 199 239 Lt –buvo galima realiai atgauti ar kad ji buvo užtikrinta kokiomis nors reikalavimo užtikrinimo priemonėmis.

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bendrovės kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 24 punktas). Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017, 11, 12 punktai). Aktualiausiojesavo praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams šiais atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020).

31. Kasacinis teismas suformulavo bendrą taisyklę dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio akcininkui ir valdymo organo nariui CK 6.263 straipsnio pagrindu: toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigų bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą– veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą, bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 39 punktas).

32. Kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos siejama ne su įmonės nemokumo stadija, o su specifiniu ieškinio pagrindu– individualia žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 28 punktas). Civilinėje byloje Nr. eB2-585-160/2016yra priimtas 2016-05-18sprendimas dėl BUAB „Ripeta ir Ko“ pabaigos, kuris įsiteisėjo 2016-06-20. Minėtame sprendime nurodyta, jog liko nepatenkintas ieškovo reikalavimas- 27 259,22 Eur.Ieškovas neįrodė, kad jam buvo padaryta būtent tokio dydžio individuali žala.

33. Nagrinėjamoje byloje ieškovas atsakovo neteisėtų veiksmų, nukreiptų į individualios žalos ieškovui kaip kreditorui padarymą, nenurodė ir neįrodinėjo.UAB „Ripeta ir Ko“ tapo nemoki ir dėl to neatsiskaitė su ieškovu, o aplinkybės, kad bankrutavusios bendrovės vadovas (atsakovas) atliko į ieškovą nukreiptus nesąžiningus veiksmus ir būtent dėl tų veiksmų ieškovui atsirado žala, byloje nenurodytos ir neįrodytos. Kaip jau buvo minėta, bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius, nėra pripažįstami pagrindu kreditoriaus tiesioginiam ieškiniui patenkinti. Jeigu įmonė atsiduria nemokumo situacijoje, tačiau jos vadovas laiku nesikreipia dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl tokio jo neveikimo ir nemokumo padidėjimo padaryta žala įmonei ir jos kreditoriams turi būti atlyginama įmonės administratoriui ar jos kreditoriams reiškiant netiesioginį ieškinį bankroto byloje. Ieškovas nenurodė aplinkybių, kaip pasireiškė įmonės UAB „Ripetair Ko“ vadovo veiksmų specifiškumas vieno konkretaus kreditoriaus – VMI atžvilgiu, dėl to nėra pagrindo padidinti ieškovui priteisto žalos atlyginimo. Bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą nulėmusių veiksmų įmonės vadovo civilinei atsakomybei dėl konkrečiam kreditoriui padarytos žalos nepakanka. Tam, kad ieškovui būtų priteistas didesnis, negu pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas žalos atlyginimas, turėjo būti nustatytos aplinkybės, ar ir kaip UAB „Ripeta ir Ko“ vadovo veiksmai pakenkė konkretaus kreditoriaus – ieškovo interesams, tačiau tai nebuvo padaryta.Apeliacijos ribos neleidžia panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovui iš atsakovo priteistas žalos atlyginimas – 499,88 Eur (nėra apeliacinio skundo, kuriuo būtų reikalaujama šią sprendimo dalį panaikinti, – CPK 302 straipsnio 1 dalis; pagal CPK 313 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo arba nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių). Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad nėra pagrindo priteisti ieškovui didesnį žalos atlyginimą, negu priteisė pirmosios instancijos teismas, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas(CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Atsakovas pateikė įrodymus, kad turėjo su šios bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme susijusių bylinėjimosi išlaidų –1000 Eur, ir prašė šias išlaidas priteisti iš ieškovo. Šios išlaidos neperžengia CPK 98 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 1 000 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistąVilniaus miesto apylinkės teismo 2020-12-30 sprendimą.

Priteisti atsakovui R. P. (a. k.(duomenys neskelbtini)) ir ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) bylinėjimosi išlaidas – 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų).

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos

Teisėjai Loreta Braždienė Rūta Burdulienė Visvaldas Kazakiūnas