Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui R. P. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo S. P..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalavimus grindžia iš esmės ieškinyje nurodytais argumentais, jog pagal UAB (duomenys neskelbtini), kurios vadovu buvo atsakovas, balansus įmonės nemokumas atsirado 2006 metais, tačiau pastarasis neteikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Byloje kilo ginčas dėl nemokumo sampratos, civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, žalos dydžio.

Aiškindamas ir taikydamas įmonės nemokumą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, kad „nemokumas neturėtų būti nustatomas remiantis tik įmonės turimų įsipareigojimų ir turto santykio dydžiu“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014). Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad „bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą rodiklį – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).

Vadovaudamasis nurodytomis teisės normomis ir atsižvelgdamas į jų aiškinimo ir taikymo taisykles, teismas sutinka su atsakovo ir trečiojo asmens argumentais, kad ieškovas įmonės nemokumui įrodyti nepagrįstai rėmėsi įmonės balansų duomenimis apie mokėtinas sumas ir įsipareigojimus, nes šie balansų duomenys iš tikrųjų netapatūs pradelstiems įsipareigojimams. Teismas išaiškino ieškovui teisę pateikti papildomus įrodymus nemokumo laikotarpio atsiradimui pagrįsti, tačiau tokie įrodymai teismui nebuvo pateikti (CPK 178, 179, 185 straipsniai). Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų visumą teismas daro išvadą, kad pagrįstai atsakovas ir trečiasis asmuo nurodo, jog pradelsti įsipareigojimai viršijo įmonės turtą ne anksčiau kaip 2010 metais. Tai pagrindžia ir šios esminės aplinkybės:

- ieškovo nurodoma 2010 m. sausio 1 d. mokestinių prievolių, kurių mokėjimo terminas suėjęs, 92 394,65 Lt suma vis dar neviršijo įmonės 2009 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d. balanse nurodyto 202 698 Lt vertės turto. Kadangi nėra duomenų apie įmonės 2010 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d. balansą, o atsakovas buvo atsakingas už jo sudarymą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui, todėl tikėtina, kad būtent 2010 metais įmonė tapo nemoki – tai iš esmės neginčija ir atsakovas, trečiasis asmuo;

- Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 9 d. nutartimi iškeldamas UAB (duomenys neskelbtini) bankroto bylą taip pat nurodė, kad įmonė vengia atsiskaityti su kreditoriais (tik) nuo 2010 metų.

Dėl atsakovo atsakomybės atsiradimo momento (2006 ar 2010 metais) pažymėtina tai, kad teismas vadovaujasi teismų formuojama praktika. Tuo atveju, kai reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią pavėlavus iškelti bankroto bylą, reiškiamas dėl pažeidimo, padaryto iki 2008 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo ĮBĮ 8 straipsnį papildančios nuostatos dėl atsakomybės už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą, atsakomybė vadovui taikoma vadovaujantis bendrosiomis CK nuostatomis dėl civilinės atsakomybės (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas įmonės vadovo civilinės atsakomybės klausimas, kai jis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei, kasacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl žalos atlyginimo, taip pat CK 2.87 straipsnio nuostatomis, atmetė bendrovės vadovo argumentą, kad iki 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusių ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatų įmonės vadovo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią nevykdant pareigos inicijuoti bankroto bylą, nebuvo nustatyta. Kolegija nurodė, kad atmestinas kasatoriaus argumentas, kad įstatymo leidėjas laikė, jog bendrosios civilinę atsakomybę nustatančios CK nuostatos yra nepakankamas pagrindas atsakomybei dėl nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo rastis, nes esą priešingu atveju būtų perteklinis įstatymo leidėjo tikslas įteisinti atsakomybę ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies forma. Konkrečios teisėkūros technikos pasirinkimas yra teisėkūros subjektų teisė. Atitinkamus teisės aktų pakeitimus įstatymų leidėjas atlieka ne tik siekdamas naujai reglamentuoti teisinius santykius, užpildyti teisinio reguliavimo spragas, bet ir sukurti teisinių santykių dalyviams daugiau aiškumo ir tikrumo, užkirsti kelią skirtingoms normų interpretacijoms teismų praktikoje. <...>Taigi ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies įsigaliojimas nuo 2008 m. liepos 1 d. negali paneigti iki šios normos įsigaliojimo egzistavusių Konstitucijos bei bendrųjų įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę įtvirtinusių teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 22 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga).

Kasacinis teismas analogiško pobūdžio bylose suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas tokio pobūdžio bylose nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą. <...> atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos <...>. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).

Vadovaudamasis minėtu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, teismas konstatuoja, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas atsakingas už visą skolos sumą, kuri atsirado iki 2009 m. gruodžio 31 d., nes, kaip jau minėta, atsakovo pareiga inicijuoti bankroto bylą atsirado ne anksčiau kaip 2010 metais. Tokiu atveju atsakovas gali būti atsakingas tik už žalą, kurią sudaro skirtumas tarp bankroto bylos iškėlimo metu buvusios ir atsakovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo metu buvusios bendrovės skolos ieškovui. Byloje nekilo ginčo dėl ieškovo nurodytų įmonės nepriemokų dydžių. 2010 m. ši nepriemoka buvo 92 394,65 Lt (26 759,34 Eur), o iki 2015 metų ji padidėjo iki 94 120,63 Lt (arba 27 259,22 Eur). Taigi konstatuotina, kad ieškovo patirtą žalą sudaro 499,88 Eur padidėjusių reikalavimų suma (minėtų sumų skirtumas), todėl tenkina tik ši ieškinio dalis, atitinkamai naikintinas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-30 sprendimas už akių ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 371 straipsnis) .

Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 3 straipsnio 1 ir 8 dalys, 185 straipsnis).

Konstatavus, kad iš atsakovo priteistina suma yra neženkli - 499,88 Eur, atitinkamai darytina išvada, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – naikintinos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 144, 150, 151 straipsniai).

Ieškovas nuo bylinėjimosi išlaidų yra atleistas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas), todėl CPK 96 straipsnio 1 dalies pagrindu iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 8 Eur žyminio mokesčio – ½ dalis minimalaus mokėtino žyminio mokesčio, nes ieškinys iš dalies yra pagrįstas, priteista tik mažesnė žalos suma nei prašo ieškovas; teismo nuomone, toks išlaidų paskirstymas yra teisingas ir protingas nagrinėjamoje byloje (CPK 93 straipsnis).

Dėl karantino paskelbimo Lietuvos teritorijoje, šis sprendimas skelbiamas rašytinio proceso tvarka – tai atitinka CPK 3 straipsnio 1 ir 8 dalyje įtvirtintus teisingumo ir protingumo principus, todėl jo apskundimo terminas skaičiuotinas nuo sprendimo kopijos įteikimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307, 371 straipsniais,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą už akių (ankstesnis bylos Nr. e2-31148-294/2015) ir priimti naują sprendimą.

Patenkinti ieškinį iš dalies ir priteisti iš atsakovo R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) 499,88 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt devynis eurus 88 ct) žalos atlyginimo.

Atmesti ieškinio kitą dalį.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartimi (ankstesnis bylos Nr. e2-31148-294/2015) taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Priteisti iš atsakovo R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 8 Eur (aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.