Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-51-357/2024

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-02-14
Bylos Nr.: e2A-51-357/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-04842-2022-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Bartašienė, Aleksandras Rusakas, Irena Stasiūnienė
Atsakovas: L. P.
Ieškovas: L. P.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-51-357/2024Teisminio proceso Nr. 2-06-3-04842-2022-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.4.3; 2.3.2.8.; 2.3.2.10; 2.3.5.2.1; 2.6.10.2.4.2; 3.1.7.1.5.; 3.1.7.6; 3.2.4.11.; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. vasario 14 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Aleksandro Rusako ir Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. P. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui L. P. ir atsakovo L. P. priešieškinį ieškovei L. P. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, neturtinės žalos priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė L. P. patikslintu ieškiniu prašė tarp jos ir atsakovo L. P. sudarytą santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės; nutraukus santuoką palikti pavardes M., P.; priteisti iš atsakovo 30000,00 Eur moralinės žalos atlyginimą; nustatyti nepilnamečio vaiko A. P. nuolatinę gyvenamąją vietą iki vaiko pilnametystės su ieškove; priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiui vaikui A. P. kas mėnesį mokamomis 500,00 Eur dydžio periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės ir iki kol mokysis pagal vidurinio ugdymo programą, indeksuojant priteistą sumą kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka; nustatyti, kad nepilnamečio vaiko išlaikymui skirtas pinigines lėšas uzufrukto teise administruos ieškovė; nustatyti, kad atsakovas su nepilnamečiu A. P. bendraus porinėmis metų savaitėmis nuo penktadienio 17 val. iki sekmadienio 18 val.; priteisti iš atsakovo 88702 Eur kompensaciją už jai netenkančios bendrosios jungtinės nuosavybės dalį; atsakovui priteisti 16900 Eur vidutinės rinkos vertės automobilį Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir 142000 Eur vertės butą, esantį (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, kadangi atsakovas su ja elgėsi nepadoriai, nuolat įžeidinėjo nepilnamečio vaiko akivaizdoje, ją žemino, persekiojo, sukūrė situaciją, kad ieškovė būtų priklausoma nuo atsakovo materialiai ir moraliai. Už padarytas skriaudas ir sugriautą gyvenimą, ateityje keliamus rūpesčius vienai pasirūpinti nepilnamečio vaiko ateitimi, prašė priteisti 30000 Eur moralinės žalos. Pažymėjo, kad ieškovę ir sūnų sieja glaudesnis ir patikimesnis ryšys tiek šeimoje, tiek jo švietimo ir ugdymo įstaigose, todėl sūnaus gyvenamoji vieta nustatytina su motina. Atitinkamai, atsižvelgiant į ginčo šalių lygybės sprendžiamu klausimu principą, prašė nustatyti atsakovo bendravimą su nepilnamečiu vaiku porinėmis metų savaitėmis nuo penktadienio 17 val. iki sekmadienio 18 val. Nurodė, kad nepilnamečiui vaikui išlaikyti reikalinga 1000 Eur per mėnesį suma, todėl iš ieškovo prašė priteisti išlaikymą vaikui po 500 Eur periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos. Teigė, kad atsakovas savanaudiškai piktnaudžiavo ieškovės turtinėmis teisėmis. 2018 m. rudenį, kai buvo tariamasi dėl taikaus santuokos nutraukimo, ieškovė per savo atstovą sužinojo, kad 2017-10-18 ir 2018-06-21 atsakovas slapta, vienasmeniškai ir be ieškovės sutikimo pardavė du automobilius - Škoda Oktavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 3800 Eur ir Škoda Yeti, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 5450 Eur kainą. Tokiu būdu bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė buvo sumažinta 9250 Eur suma. Santuokos metu buvo įgytas 16900 Eur vertės automobilis Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas atsakovu vardu. Atsakovas vienasmeniškai valdo, valdė ir valdydamas disponavo 26150 Eur vertės kilnojamuoju šeimos turtu, todėl atsakovei priteistina kompensacija už pusę šio turto. Kitas dalintinas santuokoje įgytas turtas yra butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris nepriklausomo vertintojo yra įvertintas 142000 Eur suma. Prašė butą priteisti atsakovui, o už jai netenkančios bendrosios jungtinės nuosavybės dalį priteisti pusės buto vertės kompensaciją. Į dalintino turto balansą taip pat prašė įtraukti atsakovo kredito įstaigoje Swedbank, AB ieškinio pateikimo metu atsiskaitomojoje sąskaitoje buvusį piniginių lėšų likutį 9254,33 Eur.

3. Atsakovas L. P. priešieškiniu prašė santuoką, sudarytą tarp jo ir ieškovės, nutraukti dėl ieškovės kaltės; po santuokos palikti ikisantuokines pavardes: atsakovui – P., ieškovei – M.; priteisti iš ieškovės 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti; nepilnamečio vaiko A. P. gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu; priteisti iš ieškovės išlaikymą nepilnamečiui vaikui A. P. kas mėnesį mokamomis 350 Eur dydžio periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės ir iki kol mokysis pagal vidurinio ugdymo programą, indeksuojant priteistą sumą kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka; iš ieškovės priteisti 12600 Eur įsiskolinimą, susidariusį už tris metus neteikiant sūnui A. P. išlaikymo, 2880 Eur iš valstybės ieškovės gautus ir atsakovui, kaip asmeniui išlaikančiam sūnų, neperduotus vaiko išlaikymui skirtus pinigus, 5593,92 Eur išlaidų už buto išlaikymą, 9514 Eur išlaidų, skirtų vaiko mokslams (duomenys neskelbtini) apmokėti už penkerius metus, 1917,89 Eur papildomų išlaidų nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gegužės 1 d. vaiko išlaikymui ir butui išlaikyti; nustatyti, kad ieškovė su sūnumi bendrauja be apribojimų; padalinti santuokoje įgytą bendrą turtą ir atsakovui pripažinti nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), 142000 Eur vertės bei į automobilį Škoda Oktavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 7576 Eur vertės ir šį turtą priteisti atsakovui, o ieškovei piniginę kompensaciją už atsakovui atitenkantį santuokinį turtą; nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant santuokoje įgytą turtą ir sumažinti ieškovei priteistiną piniginę kompensaciją už jam tenkantį santuokinį turtą 10000 Eur, t. y. ieškovei išmokant 64788 Eur piniginę kompensaciją; į šią kompensacijos sumą įskaityti iš ieškovės atsakovui priteistiną sumą už ieškovės išlaikymo vaikui ir butui išlaikyti įsiskolinimą, valstybės vaikui skirtų pinigų nepervedimą, skolos už vaiko mokslą ir turtinę žalą ir iš viso iš atsakovo ieškovei priteisti 28485,25 Eur kompensaciją, nustatyti, kad tarp šalių dalijamas turtas, įgytas iki su ieškove pradedant gyventi skyrium; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

4. Nurodė, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nelojalumo jo ir šeimos atžvilgiu, neištikimybės. Nuo 2003 m. iki 2016 m. pabaigos ieškovė ilgą laiką nedirbo, nuolat naudojosi atsakovo pajamomis ir toks gyvenimo būdas jai buvo priimtinas. Ieškovė jau santuokos pradžioje mėgo alkoholį, ilgainiui ėmė juo piktnaudžiauti. Ieškovė prie vaiko jį žemindavo arba vadindavo įvairiais negražiais žodžiais, priekaištaudavo net dėl to, kad jis rūpinasi sūnumi. Ieškovė taip pat visiškai neprisidėjo prie buto išlaikymo, vaiko mokslo apmokėjimo, vaiko išlaikymo, nors gauna ir sau naudoja valstybės skiriamus vaiko pinigus. Pažymėjo, kad su ieškove santuokiniai ryšiai nutrūko 2017 m. pradžioje, nuo tada su ja neveda bendro ūkio. Ieškovė su meilužiu K. R. gyvena kaip sugyventiniai, slapta buvo išsivežę sūnų į užsienio šalį. Įtarė, kad ieškovė taip pat jam buvo neištikima su jo bendramoksliu V. Ž., su kuriuo anksčiau bendravo šeimomis. Ieškovas taip pat nurodė, kad vienas rūpinasi vaiko profilaktiniais sveikatos patikrinimais, vizitais pas gydytojus specialistus ir odontologus, vienas mokėjo už sūnaus mokslą, maitinimą mokykloje, pirko mokymosi priemones, baldus, drabužius, atidarė sūnui sąskaitą banke, į kurią nuolat perveda vaikui pinigines lėšas kasdienėms išlaidoms, apdraudė vaiką kaupiamuoju gyvybės draudimu ir draudimu nuo nelaimingų atsitikimų. Nepaisant ieškovės neigiamo elgesio, įsipareigojo netrukdyti sūnaus ir motinos bendravimui. Teigė, kad sūnaus išlaikymui reikalinga ne mažesnė nei 700 Eur suma, todėl iš ieškovės prašė priteisti 350 Eur sumą sūnaus išlaikymui. Kadangi ieškovė daug metų neprisidėjo prie sūnaus išlaikymo, todėl prašė iš jos išieškoti išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus, taip pat valstybės skirtus pinigus vaiko išlaikymui už trejus metus, nes šiuos pinigus ieškovė panaudojo ne vaiko interesais. Nesutiko, kad į dalintino turto balansą būtų įtraukiami 2017 m. ir 2018 m. parduoti automobiliai Škoda Oktavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Škoda Yeti, valst. (duomenys neskelbtini), vertė – 9250 Eur. Juos pardavė ne slapta. Automobiliai buvo registruoti jo vardu, ieškovės raštiško sutikimo parduodant automobilius nereikėjo. Ieškovė apie šiuos sandorius žinojo. Be to, įgyjant naują automobilį Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo priduotas į Škoda saloną Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o gauti parduoto automobilio pinigai užskaityti, kaip dalinis įnašas naujai mašinai. Nauja mašina buvo lizinguojama, vėliau naudojant ir už Škoda Yeti, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimą gauti pinigai. Taigi į dalintiną turtą prašė įtraukti automobilį Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudojamą šeimos interesams, nes jo įsigijimui buvo panaudotos santuokos metu įgytų automobilių pardavimo lėšos. Pagal Kasco draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) automobilio vertė yra 7576 Eur. Nurodė, kad dalintinas turtas taip pat yra butas, esantis (duomenys neskelbtini). Sutiko, kad jo vertė 142000 Eur, tačiau prašė nukrypti nuo lygių dalių į butą, sumažinant ieškovei išmokėtiną kompensaciją 10000 Eur. Buto įgijimas ir banko kredito grąžinimas buvo jo asmeninė finansinė našta. Kreditą grąžino iš savo gaunamų darbinių pajamų, butą išlaikė ir prižiūrėjo vienas. Prašė priteisti jam butą natūra, o ieškovei – kompensaciją, kuri mažintina ieškovės įsiskolinimu dėl vaiko, buto išlaikymo, papildomo vaiko mokslo apmokėjimo sumų, suma nuo 2023-01-01 iki 2023-05-01 vaiko išlaidoms, būsto paslaugomis apmokėti, taip pat neturtinės žalos 3000 Eur dydžiu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023-09-05 sprendimu teismas ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), tarp L. P. (M.) ir L. P., nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo L. P. paliko iki santuokos sudarymo turėtą pavardę – M., L. P. paliko pavardę – P.; nustatė, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2018-01-01; nustatė nepilnamečio vaiko A. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu L. P.; nustatė, kad L. P. (M.) su nepilnamečiu sūnumi A. P. bendraus bei dalyvaus jo auklėjime maksimaliai ir niekaip nesuvaržytai, derinant abiejų tėvų bei paties vaiko interesus; priteisė iš L. P. (M.) vaikui A. P. išlaikymą po 250 kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaiko pilnametystės ir iki kol mokysis pagal viduriniojo ugdymo programą, indeksuojant priteistą sumą kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; pinigines lėšas vaiko išlaikymui pervedant kiekvieną mėnesį iki einamojo mėnesio 15 dienos į L. P. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Swedbank, AB, arba į kitą L. P. nurodytą sąskaitą; vaiko A. P. išlaikymui mokamas pinigines lėšas pavedė tvarkyti uzufrukto teise vaiko tėvui L. P.; padalino santuokoje įgytą šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą: L. P. asmeninės nuosavybės teise priteisė butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); automobilį Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), indentifikavimo (VIN) Nr. (duomenys neskelbtini), ir pinigines lėšas – 3302 Eur, 2018-01-01 buvusias L. P. kredito įstaigos Swedbank, AB atsiskaitomojoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini); iš L. P. priteisė L. P. (M.) piniginę kompensaciją – 69294,74 Eur; kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmetė; iš L. P. (M.) priteisė 1170 Eur žyminį mokestį valstybei bei 311,21 Eur bylinėjimosi išlaidų L. P. naudai.

6. Teismas, remdamasis byloje ištirtais duomenimis, nustatė, kad santuokiniai ryšiai tarp šalių nutrūko nuo 2018-01-01. Teismas spręsdamas dėl kokių priežasčių santuoka iširo, nustatė, kad atsakovas nesprendė šeimos gyvenimo klausimų abipusiu susitarimu ir taip pažeidė abipusės pagarbos pareigą. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad šalių tarpusavio santykiams trūko tolerancijos ir pakantumo, be kurio neįmanomas darnus šeimos gyvenimas. Abu sutuoktiniai nedėjo pakankamai pastangų išsaugoti šeimos santykius, nutolo vienas nuo kito, o santykių pablogėjimo metu nesiėmė pastangų atkurti šeimos ir išsaugoti santuokinių ryšių. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtino ieškovės neištikimybės faktą su K. R. atsakovui tik nuo 2017 m. pabaigos, t. y. kai šalys faktiškai nustojo gyventi santuokoje. Kadangi sprendžiant dėl sutuoktinių kaltės, teisiškai reikšmingos yra (tik) tos aplinkybės, kurios egzistavo iki santuokos faktinio iširimo, teismas vertino, kad aplinkybės, atsiradusios jau santuokai faktiškai iširus, teisinės reikšmės nagrinėju atveju neturi. Visgi tokį ieškovės elgesį teismas vertino kaip nepagarbą atsakovui, kadangi bendraudama su kitu vyru, ieškovė nepaliko galimybės sutuoktiniams atkurti santuokinių ryšių (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Apibendrinus nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs, dėl jų elgesio sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius. Abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu turėjo įtakos santuokai iširti (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, abiem sutuoktiniams pristigo supratimo ir tolerancijos, jie kilusių problemų neketino spręsti abipusių nuolaidų būdu, t. y. šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, nesiekė tarpusavio supratimo, nedemonstravo moralinės pagarbos viena kitai, nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą santuokinį gyvenimą. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

7. Teismas, padaręs išvadą, jog dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai, neturėjo pagrindo tenkinti ieškovės ir atsakovo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 3.70 straipsnio 2 dalis), todėl šiuos šalių reikalavimus atmetė.

8. Nesant tarp šalių ginčo, teismas po santuokos nutraukimo ieškovei paliko iki santuokos sudarymo turėtą pavardę – M., atsakovui paliko prigimtinę pavardę – P.

9. Byloje šalys nurodė, jog abu yra veiksnūs bei darbingi, todėl teismas sprendė, kad išlaikymas nei vienam iš sutuoktinių nėra reikalingas ir po santuokos nutraukimo nepriteistinas.

10. Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas nurodė, kad įvertinus tai, kad ieškovei po teismo sprendimo netekus nuosavybės teisės į butą, kuriame vis dar kartu su atsakovu gyvena, tampa neaišku, kur ieškovė gyvens po santuokos nutraukimo, kokios bus ieškovės gyvenimo sąlygos, ar ji turės galimybes tinkamai pasirūpinti vaiku, ar gebės užtikrinti vaiko pristatymą į ugdymo įstaigą ir paimti iš jos, taip pat atsižvelgus į skirtingą šalių materialinę padėtį (ieškovės gaunamas atlyginimas nepastovus) bei siekiant užtikrinti vaiko teisę į saugias ir sveikas gyvenimo sąlygas, yra pagrindas šalių nepilnamečio sūnaus A. P. gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu.

11. Teismas atsižvelgęs į tai, kad nepilnamečio vaiko gyvenamojo vieta nustatytina su atsakovu, sprendė, kad yra pagrindas ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo atmesti, o atsakovo reikalavimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo tenkinti iš dalies ir iš ieškovės priteisti išlaikymo suma vaikui – 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Teismas remdamasi bylos duomenimis padarė išvadą, kad vienasmenis atsakovo sprendimas leisti vaiką į (duomenys neskelbtini), jį apdrausti, negali apsunkinti ieškovės finansinės būklės, todėl šios išlaidos nepriskirtinos būtinoms išlaidoms vaikui išlaikyti. Teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes, atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą priteisti iš ieškovės kompensaciją už atsakovo patirtas išlaidas mokant už sūnaus mokslą (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovė dirba (duomenys neskelbtini), tačiau jos atlyginimas yra nedidelis, priklauso nuo išdirbtų valandų skaičiaus. Ieškovė turi nekilnojamojo turto, kurio vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, 1524,50 Eur. Atsakovo pajamas sudaro (duomenys neskelbtini) atlyginimas (duomenys neskelbtini). Taip pat jam priklauso šioje byloje priteistinas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas. Įvertinęs šalių turtinę padėtį, teismas sprendė kad atsakovo turtinė padėtis yra geresnė nei ieškovės, jis gauna keletą kartų didesnį atlyginimą nei ieškovė, tačiau, taip pat nurodė, kad ieškovė yra pakankamai jauna, darbingo amžiaus. Teismas pažymėjo, kad nepalanki ar net sunki tėvų turtinė padėtis neatleidžia jų nuo prievolės išlaikyti savo nepilnamečius vaikus

12. Dėl atsakovo reikalavimo iš ieškovės priteisti 12600 Eur išlaikymo įsiskolinimą, susidariusį už trejus metus, taip pat papildomas išlaidas vaikui išlaikyti 1098 Eur, susidariusias nuo 2023-01-01 iki 2023-05-01 ir 2880 Eur, kuriuos ieškovė gavo iš valstybės vaikui išlaikyti, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo nurodytos skolos susidarymo laikotarpiu atsakovė gyveno kartu su atsakovu ir sūnumi, į tai, kad pats atsakovas patvirtino, kad ieškovė moka už sūnui teikiamas mobilaus ryšio, interneto paslaugas, gamina maistą, paskutinius pusę metus ieškovė pasirūpina vaiko pusryčiais ir vakariene, nuperka sūnui reikalingų daiktų, kartai nuveža į mokyklą, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad ieškovė neteikė išlaikymo vaikui, juo nesirūpino. Teismas taip pat padarė išvadą, kad atsakovas nepateikė patikimų įrodymų, kad ieškovė valstybės mokamas vaikui išmokas panaudojo ne sūnaus interesais.

13. Teismas spręsdamas sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą, tenkino atsakovo prašymą ir nustatė, kad sutuoktinių turtinėms teisėms teisinės pasekmės atsirado nuo 2018-01-01, kai faktiškai nutrūko šalių santuoka. Teismas nustatė, kad santuokos metu sutuoktiniai įgijo turto: nekilnojamąjį turtą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); automobilį Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 2018-01-01 atsakovas savo kredito įstaigos Swedbank, AB atsiskaitomojoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo 6603,95 Eur santaupų.

14. Iš pateiktų atsakovo kredito įstaigos Swedbank, AB atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) teismas nustatė, kad atsakovas pinigines lėšas įgijo iš savo darbinės veiklos, šis turtas atitinka CK 3.88 straipsnio 1 dalyje nurodytas nurodyto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto sąvoką. Atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, dėl kurių atsakovo banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos turėtų būti pripažintos jo vieno asmenine nuosavybe, nors būtent atsakovui tenka pareiga CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją. Esant nurodytam, atsakovo prašymą pripažinti Swedbank, AB atsiskaitomojoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) jo turėtas 6603,95 Eur santaupas asmenine nuosavybe teismas atmetė kaip nepagrįstą ir šias lėšas pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

15. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad sutuoktiniams persikėlus į (duomenys neskelbtini) ieškovė bandė ieškotis darbo, tačiau pagal įgytą specialybę darbo nerado. Gimus vaikui ėmė juo rūpintis, taip pat prižiūrėjo bendrus sutuoktinių namus, rūpinosi maisto gaminimu, kita namų ruoša. Teismo nuomone, šalys pasirinko tokį gyvenimo modelį ir gyveno kartu beveik trisdešimt metų, per kuriuos abu sutuoktinius tenkino toks funkcijų pasiskirstymas, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų kreipęsis dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės santuokinių pareigų nevykdymo. Atsakovas pats teismo posėdžio metu nurodė, kad iki 2015 m. jis ieškovei priekaištų dėl jos elgesio neturėjo. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, todėl turtą sutuoktiniams teismas dalino lygiomis dalimis (CK 3.117, 3.123 straipsniai). Atsakovui nepateikiant įrodymų, patvirtinančių kitokią buto vertę (mažesnę ar didesnę), teismas nekilnojamojo turto vertę nustatė, vadovaudamasis ieškovės pateikta UAB „Verslavita“ buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaita Nr. KL-22-243. Atsižvelgęs į tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas prašė bendrą santuokoje įgytą turtą priteisti atsakovui, o ieškovei kompensaciją pinigais, teismas atsakovui asmenine nuosavybės teise priteisė butą, o ieškovei priteisė iš atsakovo kompensaciją už netenkančios nuosavybės dalį, t. y. 71000 Eur.

16. Teismas nustatė, kad santuokos metu šalys įgijo transporto priemonę Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad esant nustatytai faktinei aplinkybei, kad šalių santuoka faktiškai nutrūko nuo 2018-01-01, todėl laikė, kad nustatant automobilio vertę turi būti vadovaujamasi turto verte galiojusia bendrosios jungtinės tarpusavio nuosavybės pabaigoje. Iš 2017 m. liepos 18 d. automobilio pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2017/07/18-03 teismas nustatė, kad sutarties sudarymo metu automobilio kaina be Lietuvos Respublikoje taikomo PVM buvo 17743,80 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad šalių santuoka laikoma nutrūkusia nuo 2018-01-01 bei į tai, kad automobilis natūraliai dėvisi, teismas vertino, kad ieškovės pateiktas automobilio Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertės vertinimas atitinka jo vertę buvusią 2018-01-01 (faktinio santuokos nutrūkimo metu), todėl po santuokos nutraukimo atsakovui asmeninėn nuosavybėn priteisė transporto priemonę, Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o ieškovei priteisė iš atsakovo piniginę kompensaciją – 8450 Eur.

17. Dėl ieškovės prašymo priteisti iš atsakovo kompensaciją už atsakovo parduotus automobilius: Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurią atsakovas pardavė 2017-10-18, ir Škoda Yeti, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), parduotą 2018-06-21, teismas pažymėjo, kad transporto priemonės Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo momentu šalys vedė bendrą ūkį, todėl atsakovas neturi pareigos kompensuoti ieškovei pusę parduotos transporto priemonės vertės. Automobilis Škoda Yeti, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), parduotas po faktinio santuokos nutrūkimo, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad už ši transporto priemonė buvo parduota UAB „Hokla“, iš kurios atsakovas buvo įsigijęs automobilio Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Už transporto priemonę gautos lėšos 5450 Eur užskaitytos už automobilį Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Esant nurodytoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovei priteista kompensacija už santuokos metu įgytą transporto priemonę Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), teismas ieškovės reikalavimą dėl kompensacijų priteisimo už atsakovo parduotus automobilius: Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Škoda Yeti, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas ieškovei taip pat priteisė 1/2 dalį lėšų, buvusių 2018-01-01 atsakovo kredito įstaigos Swedbank, AB atsiskaitomojoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. 3302 Eur.

19. Atsižvelgdamas į šalių patenkintų ir atmestų reikalavimų kiekį, apimtį bei pobūdį (santuoka nutrauktina dėl abiejų kaltės, o kiti šalių reikalavimai tenkinti iš dalies), teismas padarė išvadą, kad ieškinys ir priešieškinis tenkintini atitinkamai apie 50 procentų. Proporcingai atmestiems ir patenkintiems reikalavimams teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

20. Apeliaciniu skundu atsakovas L. P. prašo panaikinti iš dalies Telšių rūmų 2023-09-05 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-75- 339/2023 ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: 1) tenkinti pirmos instancijos teismo atmestus priešieškinio reikalavimus ir santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini), akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) tarp ieškovo ir atsakovės, turinčių vieną nepilnametį vaiką, nutraukti dėl ieškovės kaltės; 2) priteisti iš ieškovės 3 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) padidinti Telšių apylinkės Telšių rūmų priteistą išlaikymo vaikui sumą nuo 250 Eur iki 350 Eur kas mėnesį ir iš ieškovės sūnaus A. P., gimusio (duomenys neskelbtini), išlaikymui, priteisti kas mėnesį mokamomis 350 Eur dydžio periodinėmis išmokomis, jų mokėjimą pradedant nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, iki jo pilnametystės ir iki kol mokysis pagal vidurinio ugdymo programą, indeksuojant priteistą sumą kasmet LR Vyriausybės nustatyta tvarka, uzufrukto teisėmis vaikų lėšų tvarkytoja paskiriant atsakovą; 4) priteisti iš ieškovės atsakovui 12 600 Eur įsiskolinimą, susidariusį už tris metus, gera valia neteikiant vaikui, sūnui A. P., išlaikymo, 2 880 Eur iš valstybės ieškovės gautus ir atsakovui, kaip asmeniui, išlaikančiam sūnų, neperduotus už tris metus vaiko išlaikymui skirtus pinigus, 9 514 Eur, kaip pusę išlaidų, skirtų vaiko mokslams (duomenys neskelbtini) apmokėti už penkerius metus, įskaitant 2022 m., 1098 Eur papildomai sumokėtą sumą vaikui išlaikyti nuo 2023-01-01 iki 2023-05-01 bei 10 000 Eur kompensaciją dėl nukrypimo nuo lygių dalių dalijant santuokinį šalių turtą. Viso iš ieškovės apeliacinės instancijos sprendimu priteisti 40 292 Eur (3 000 + 1 200 + 12 600 + 1 098 + 9 514 +2880+ 10 000); 5) nustatyti, kad pirmosios instancijos teismo priteisto atsakovui buto vertė yra 135 000 Eur, o priteisto automobilio vertė yra 7 576 Eur ir iš atsakovo ieškovei priteisti, už teismo atsakovui priteisto buto bei automobilio vertę piniginę kompensaciją - 71 288 Eur. Į šią 71 288 Eur kompensacijos piniginę sumą įskaityti iš ieškovės atsakovui priteistą 40 292 Eur sumą (įskaitymo būdu) bei galutinę ieškovei kompensacijos sumą iš atsakovo priteisti - 30 996 Eur (71 288 - 40 292); 6) atmesti ieškovės piniginį reikalavimą dėl bendrų santuokoje įgytų lėšų padalinimo. Šis reikalavimas teismo buvo tenkintas ir buvo priteisti 3 302 Eur, kaip 2018-01-01 atsakovo banko sąskaitoje buvusių pinigų dalis, teismo sprendimu apskaičiuotų nuo 6 604 Eur ir neteisėtai pripažintų bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe; 7) priimti ir, nagrinėjant apeliacinį skundą, vertinti papildomai teikiamus pridėtus dokumentus, kurių pateikimo būtinumas atsirado po sprendimo paskelbimo; 8) kitą, neskundžiamą šiuo apeliaciniu skundu sprendimo dalį, palikti nepakeistą; 9) priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas: žyminį mokestį ir išlaidas advokato pagalbai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nenustatyta ieškovės kaltė dėl santuokos iširimo, kadangi tokias išvadas teismas padarė pažeisdamas įrodinėjimo principą, CPK 176-178, 185 nuostatas, kasacinio teismo praktiką. Pirmosios instancijos teismo išvados, dėl ieškovės ir apelianto abipusės kaltės, ignoruojant byloje esančius ieškovės pripažinimus dėl artimo bendravimo su meilužiu K. R. santuokos eigoje bei byloje esančių duomenų apie ieškovės netoleruotinus santykius su apelianto bendramoksliu V. Ž., yra nepagrįstos. Nors teismas nurodė, kad šalių santuokiniai ir ūkiniai ryšiai nutrūko nuo 2018-01-01, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė jau 2017 m. pavasarį - vasarą bendravo su kitais vyrais per pažinčių portalą, mokėjo šiam portalui mokestį. Pirmos instancijos teismas nenustatė aplinkybių ir nenurodė kuo vadovaujantis daro išvadas, jog ir apeliantas kaltas dėl ištuokos. Teismas turėjo išsamius įrodymus, jog tik iš apelianto gaunamo uždarbio šeima gyveno iki ieškovės neteisėtų veiksmų, kurie apsprendė santuokos nutrūkimą, kad iš apelianto uždirbamų lėšų buvo įgytas dalijamas turtas, išmokėtas kreditas už butą, mokėtos lizingo įmokos už automobilius, visiškai išlaikomas sūnų, mokama už jo mokslą, išlaikomas butas. Byloje surinkta policijos medžiaga apie V. Ž. tyčinius veiksmus 2021-12-10, kuriais jis siekė bendrauti su ieškove ne kaip (duomenys neskelbtini), ne kaip šeimos draugas, o pasak ieškovės, kaip jos buvęs draugas, neduodantis jai ramybės. Byloje yra išsamus policijos tyrimas, iš kurio matyti, kad V. Ž., tikriausiai neblaivus, iš įvairių miesto vietų, nakties metu, keliolika kartų skambino ieškovei. O ši jam neatsakė, nes miegojo išjungusi telefono aparatą. Tada V. Ž. melagingai pranešė policijai, kad apeliantas smurtauja prieš žmoną ir vėliau policijos klausė telefonu ar jau yra kokių nors žinių iš (duomenys neskelbtini) namų. Teismas, netinkamai vertino minėtas aplinkybes ir privalėjo pasisakyti kodėl atmeta atsakovo argumentus, jog tokie ieškovės, V. Ž. ar K. R. veiksmai (šis teismo elektroniniu paštu grasino apeliantui susidorojimu) sukėlė itin žalingas bei sunkias pasekmes, apsprendusias didžiulės žalos padarymu, reputacijos pablogėjimą, nuolatinį nesaugumą ir išgyvenimus, kurie tebesitęsia iki šiol. Ieškovės teiginius, kad ji neturėjo lėšų ir negalėjo prisidėti prie vaiko bei buto išlaikymo paneigia byloje pateikti jos banko sąskaitos išrašai. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė yra kalta dėl šalių santuokos iširimo - buvo neištikima, apatiška šeimos interesams, nerūpestinga, neatsisakanti blogų įpročių (rūkymo namuose, alkoholio vartojimo) ir nuolat meluojanti. Taip pat teismas pripažino, kad ne tik jau nutrūkus šeimos ryšiams, bet ir prieš tai, daugelį metų ieškovė gyveno bute, naudojosi butu, komunalinėmis paslaugomis, tačiau už butą niekada nemokėjo, tinkamai neprisidėjo prie vaiko išlaikymo, nemokėjo kreditų už butą, automobilius, tačiau teismas šį ieškovės elgesį nepagrįstai vertino, kaip atitinkančius lojalaus sutuoktino veiksmus, nors pagal išdėstytą teisinį reglamentavimą bei LAT išaiškinimus, pagal visuomenėje susiklosčiusias tradicijas, tokie ieškovės veiksmai negali būti pripažinti toleruotinais šeimoje ar tarp sutuoktinių. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl abipusės kaltės konstatavimo - turi būti panaikinta, tenkinant apelianto priešieškinį bei turi būti iš ieškovės priteistina neturtinė žala, priešieškinyje nurodytais pagrindais bei motyvais.

20.2. Apeliantas nesutinka su priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžiu. Teismo sprendimas išlaikymo sumą sumažinti iki 250 Eur per mėnesį, nes šalys nepateikė poreikių lentelės, bei atmesti apelianto prašymą dėl dalies išlaidų už (duomenys neskelbtini) priteisimo, nes „sprendimas vaiką perkelti mokytis iš valstybinės mokyklos į (duomenys neskelbtini) buvo priimtas atsakovo iniciatyva“ ir „atsakovas sutiko vienas mokėti už sūnaus mokslą“, „vienasmenis atsakovo sprendimas leisti vaiką į (duomenys neskelbtini), jį apdrausti, negali apsunkinti ieškovės finansinės būklės, todėl šios išlaidos nepriskirtinos būtinoms išlaidoms vaikui išlaikyti“ prieštarauja faktams ir protingumo bei teisingumo kriterijams, teisiniam reglamentavimui. Bylos duomenys patvirtina, kad šalys abi kartu sprendė dėl vaiko paėmimo iš bendro lavinimo mokyklos dėl vaiko problemų šioje mokykloje bei dėl mokslo spragų. Šalys kartu vyko į (duomenys neskelbtini), vedė į jį sūnų. Apeliantas neprašė atlyginti vaiko išlaikymui bei už mokymąsi (duomenys neskelbtini) patirtas išlaidas bendro gyvenimo metu, tačiau, teismas nepagrįstai priskyrė tik apeliantui, nurodytas vaikui išlaikyti reikiamas išlaidas po to, kai šalys pradėjo gyventi skyriumi. Ieškovė privalo atlyginti dalį išlaidų už vaiko mokslą, kompensuoti įsiskolinimą dėl išlaikymo nemokėjimo. Teismas teigė, kad apeliantas neįrodė poreikių vaikui, taip pat vertino, kad ieškovė gauna mažiau pajamų, todėl mažino išlaikymo vaikui prašomą sumą. Tokie teismo argumentai prieštarauja teismo sprendimo motyvui, kur teismas teigia, jog ne tik atsakovas nurodė, kad vaikui išlaikyti minimaliai reikia 700 Eur, bet ieškovė nurodė, kad vaikui išlaikyti reikia 1000 Eur. Tai reiškia, kad apelianto prašoma ir pagrindžiama suma yra ženkliai mažesnė, nei tokią sumą nurodo ieškovė. Kita vertus, pagal teisinį reglamentavimą, net nebūtina įrodinėti tai, jog vaikui reikia maisto, drabužių, reikia skirti išlaidų būstui išlaikyti, mokymosi reikmenims, sveikatos priežiūrai, laisvalaikiui, sportui. Todėl šiuo ekonominiu laikotarpiu, (duomenys neskelbtini) metų berniukui 700 Eur išlaikymui per mėnesį yra minimaliausia suma. Ieškovei 350 Eur suma taip pat yra adekvati jos pajamoms, amžiui bei sveikatos stoviui, netrukdančiam dirbti ir uždirbti ne tik sau pragyvenimui, bet ir vaikui išlaikyti. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad vaikas nuolat buvo apelianto išlaikomas ir jo faktinė gyvenamoji vieta buvo su apeliantu, ieškovei važinėjant „tarp (duomenys neskelbtini)”, tai yra pakaitomis gyvenant šalių bute ir pas meilužį K. R. Teismas nepagrįstai sureikšmino faktą, kad ieškovė sumokėjo už internetą ir telefono išlaidas, kuriuo naudojasi ne tik sūnus, bet pirmiausia - ji pati. Teismo išvada, kad byloje kitų duomenų, kad ieškovė valstybės mokamas vaikui išmokas panaudojo ne sūnaus interesais, išskyrus atsakovo paaiškinimus, nebuvo pateikta, aiškiai prieštarauja CPK 176-178 str., nes ieškovė privalėjo pateikti įrodymus dėl savo teiginių bei įrodymus, pagrindžiančius vaiko pinigų panaudojimą vaiko interesais, o ne priešingai. Akivaizdu, kad ji tokių įrodymų neteikė, nes vaiko pinigus naudojo savo interesams. Tai galima pamatyti analizuojant ieškovės banko sąskaitos išrašus.

20.3. Apeliantas nesutinka su kompensacijų paskaičiavimu ir paskirstymu. Teismas priteisė iš ieškovės kompensaciją dėl patirtų išlaidų išlaikant butą, tačiau, teismas neteisingai įvertino buto bei automobilio vertes. Teismas nepagrįstai atsisakė skirti ekspertizę, nors to prašė ir ieškovė. Nepagrįstai teismui atsisakius skirti ekspertizę, apeliantas kreipėsi į teismui jau anksčiau nurodytą teismo ekspertę, kuris sudarė ginčo buto rinkos vertės ataskaitą ir šio buto vertę 2023-09-07 dienai nustatė - 135 000 Eur. Kitaip tariant - šio buto vertė yra 7 000 Eur mažesnė, nei teismas, dalindamas šį butą, jo vertę nustatė. Apelianto nuomone, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą buto vertę konstatuoti pagal dabar nustatytą jo vertę, nepaisant to, kad apeliantas priešieškinio reikalavimus skaičiavo ir prašė taikyti įskaitymą nuo ieškovės ataskaitoje nustatytos buto vertės. Kitos, oficialios rinkos vertės, nustatyti pirmos instancijos teismas nesutiko ir prašymą dėl ekspertizės paskyrimo neteisėtai atmetė. Teismas taip pat nepagrįstai ir priešingai įstatymo nuostatomis nustatė neteisingą automobilio kainą, teigdamas, kad mašina turi būti įvertinta pagal 2018-01-01 kainą, nepagrįstais motyvais atmetant oficialų draudimo bendrovės įvertinimą proceso pabaigos dienai. Šiuos duomenis apeliantas pateikė teismui ir patikslino priešieškinio reikalavimą. Teismas, nepagrįstai nurodė, kad „Atsižvelgiant į tai, kad šalių santuoka laikoma nutrūkusia nuo 2018 m. sausio 1 d. bei tai, kad automobilis natūraliai dėvisi, teismo vertinimu, ieškovės pateiktas automobilio Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertės vertinimas atitinka jo vertę buvusią 2018 m. sausio 1 d. (faktinio santuokos nutrūkimo metu), todėl po santuokos nutraukimo atsakovui asmeninėn nuosavybėn priteistina transporto priemonė, Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o ieškovei priteistina iš atsakovo piniginė kompensacija - 8 450 Eur.“ Automobilis buvo naudojamas šeimos interesais, todėl automobilio nusidėvėjimas yra natūralus reiškinys, kaip nusidėvi ir keičiasi buto kaina. Dalintinas automobilis yra pirktas lizingo būdu, dar gyvenant su ieškove šeimoje nupirkus du automobilius, kurie buvo pristatyti lizingo pardavėjui ir jo parduoti, užskaitant lizingo mokėjimui likutines vertes, tačiau lizingo įmokas mokėjo tik apeliantas asmeniškai ir dalį jau tada, kai su ieškove ūkinių ryšių nepalaikė. Nurodyti argumentai suteikia pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę dėl buto, automobilio verčių pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir tenkinti apelianto priešieškinį, sumažinant buto vertę iki 135 000 Eur, o automobilio vertę iki 7 576 Eur. Taigi ir ieškovei tenkančią kompensaciją už butą priteisti ne sprendime nurodyta suma - 71 000 Eur, o 67 500 Eur (135 000 : 2), už automobilį ne 8 450 Eur, o 3 788 Eur (7 576 : 2). Pirmosios instancijos teismas, priėmė ieškovės atstovo 2017 m. automobilio preliminarios vertės Autolpius.lt informaciją (16 900 Eur kaina). Bet teismas nepasisakė, kodėl gi draudimo nustatyta vertė yra nepriimtina, kuri atitinka mašinos vertę 2023 m.

20.4. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu priteisti 2018-01-01 apelianto banko sąskaitoje buvusių darbo užmokesčio pinigų dalį, konstatuojant, kad tai pinigų suma, sugyventa santuokoje ir vedant bendrą ūkį. Ieškovė net teoriškai neturi teisės reikalauti šių pinigų, nes tai yra apelianto darbo užmokestis, sukauptas, kai su ieškove visi santuokiniai ir ūkiniai ryšiai buvo nutrūkę. Ji jokiais veiksmais, o tuo labiau - darbu, šeimos labui dėl šių pinigų atsiradimo apelianto sąskaitoje neprisidėjo. Teismo sprendimas prieštarauja faktinei situacijai, sąžiningumui, teisingumui ir protingumui. Tenkinti tokį ieškovės reikalavimą buvo pasibaigusi ir senatis (CK 3.129 str.). Jeigu apeliacinės instancijos teismas atmestų reikalavimą, panaikinti sprendimo dalį dėl uždarbio sumos padalinimo, 2018-01-01 sąskaitoje esant 6 604 Eur, tai turėtų dalinti ir ieškovės sąskaitoje minėtai datai esančius 1 797,54 Eur arba sumažinti iš apelianto priteistos ieškovei kompensacijos dydį (tarpusavio įskaitymo būdu, įskaitant puse ieškovės sąskaitoje buvusių pinigų sumą).

20.5. Teismo sprendimo argumentai, atmetant apelianto reikalavimą dėl nukrypimo nuo lygių dalių (dalijant turtą), yra nepagrįsti ir priešingi teisės normoms, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principams. Apeliantas nuolat teismui aiškino ir laikėsi pozicijos, jog nuo 2010 m., ieškovės elgesys pasikeitė. Ji, po tėvo mirties ėmė piktnaudžiauti alkoholiu. Ji ilgą laiką (praktiškai - iki 2016 m.) niekur nedirbo arba dirbo epizodiškai, dainavo chore. Vaikas lankė darželį, po to, pradėjo lankyti mokyklą ir ieškovei nebuvo reikalo nuolat „sėdėti“ namuose. Teismas nurodė, kad apeliantas asmeniškai priiminėjo sprendimus dėl turto įgijimo, todėl ir „privalėjo“ mokėti kreditus, lizingą. Su tokiais teismo teiginiais apeliantas nesutinka, nes tai neteisingas situacijos vertinimas, faktų iškraipymas. Butas buvo pirktas abiem su ieškove nusprendus. Ji buvo laiduotoja banke. Automobiliais naudojosi ir ieškovė. Tai reiškia, kad ji taip pat privalėjo padėti finansiškai, stengtis dirbti ir uždirbti. Tačiau ieškovė pasirinko kitą kelią, jai buvo patogu teigti, kad neranda darbo pagal specialybę. Teismo nuomone, tai pateisinama priežastis, kai ieškovė nedirbo ir neprisidėjo prie šeimos biudžeto. Bet akivaizdu, jog nedirbti, kai nerandi (ar nenori rasti) darbo pagal specialybę, nepateisina ieškovės atsisakymo dirbti kitus darbus. Kita vertus, jokių susitarimų, jog ieškovė nedirbs, o dirbs tik apeliantas - niekada nebuvo. Atvirkščiai, apeliantas nuolat ragino ieškovę ieškotis darbo, padėti šeimai finansiškai, bet jai bet kokie darbai netiko, pasakant, kad (duomenys neskelbtini) žmonai negarbė dirbti nekvalifikuotus darbus. Tai reiškia, kad ir šioje dalyje teismo sprendimas naikintinas, atsižvelgiant į teisingumo protingumo ir sąžiningumo principus, yra pagrindas 10 000 Eur sumos dydžiui nukrypti nuo lygių dalinant turtą bei tenkinti apelianto priešieškinio reikalavimą.

Atsiliepimas

21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė L. P. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą, ir Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023-09-05 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-75-339/2023 palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad „abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs, dėl jų elgesio sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius. Abipusiai pažeidimai buvo esminiai, tai yra vienokiu ar kitokiu mastu turėjo įtakos santuokai iširti.“ LR CK 3.60 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai preziumuojama, kad santuoka dėl kito sutuoktinio kaltės nutraukiama, kai sutuoktinis nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą, yra neištikimas arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Ieškovės elgesyje nėra nei vienos įstatyme numatytos prezumpcijos, o dėl santuokos iširimo kaltu pripažintinas atsakovas, nes būtent jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, numatytas LR CK trečioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuo 2018-01-01 dienos ginčo šalys nebeketino tęsti santuokinio gyvenimo, santuokiniai ryšiai tarp sutuoktinių galutinai buvo nutrūkę. Atitinkamai, atsakovo nuorodos į ieškovės neištikimybės atvejus yra visiškai nebevertinamos, tai yra neturi įrodomosios reikšmės dėl santuokos nutraukimo pasekmių, o ieškovė net nesistengė gilintis į atsakovo privataus gyvenimo peripetijas, jo ryšius su kitomis moterimis, nes dar tais pačiais metais ieškovė buvo linkusi su atsakovu išsiskirti geruoju, tai yra supaprastinto proceso tvarka ir nieko nekaltinant. Beveik, kaip į proceso šalį, kreipiamas dėmesys (duomenys neskelbtini) V. Ž. asmenybei, tačiau, kaip minėta ieškovės atsiliepime į priešieškinį, atsakovui dirbančiam atsakingą darbą, nevalia vykdyti baudžiamąjį ir administracinį žmonos persekiojimą jo nurodytose bylose ir kitaip įtakoti ieškovės atstovo drausminę atsakomybę. Nurodytas drausminis tyrimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau yra tiesiogiai susijęs su klientą atstovaujančiu advokatu šioje byloje. Atitinkamai, visi šie atsakovo veiksmai įrodo, kad atsakovas sąmoningai sugriovė šeimą, tikėdamasis turtinės naudos ir neigiamų pasekmių, pagaliau sėkmingų ir pigių skyrybų. Taip pat ankstesniuose procesiniuose dokumentuose minėta, kad su sutuoktine (ieškove) atsakovas elgėsi nepadoriai, nuolat įžeidinėjo ją nepilnamečio vaiko akivaizdoje, žemino ją, išnaudojo materialiai priklausomą ieškovę, kuri iš pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką, dirbo (duomenys neskelbtini) žmonos statusą žeminančius darbus (kaip pavyzdys - ligoninės valytoja). Tokiu būdu, būtent atsakovas sukūrė situaciją, kad ieškovė būtų priklausoma nuo jo tiek moraliai tiek materialiai. Ir čia yra tikroji atsakovo kaltės esmė, nes 30 metų atsakovas ieškovę engė ir vertė jam pataikauti. Tą patį psichologinį terorą iš atsakovo ieškovė jaučia ir dabar. Todėl, darytina pagrįsta išvada, kad šeimos santykių stabilumui pakenkė ne tik atsakovo nepasitikėjimas savimi, bet ir nepagrįsti kaltinimai ieškovės atžvilgiu, netikėjimas ja ir nuolatinis šnipinėjimas, ieškant intrigų tolesnėje išsiskyrimo stadijoje. Kito sutuoktinio elementariausių pareigų tęstinis nevykdymas (paskutiniųjų septynerių metų laikotarpiu) prilyginamas tyčiniams veiksmams, niekinant kito sutuoktinio moralines, dalykines ir asmenines savybes. Atitinkamai, ieškovės pasiryžimas iškelti prieš atsakovą civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo aplenkė visus atsakovo ketinimus privesti ją prie savižudybės.

21.2. Atsakovo siekiai padidinti išlaikymo nepilnamečiui vaikui sumą nuo 250,00 Eur iki 350,00 Eur, iš ieškovės atsakovui priteisti 12600,00 Eur išlaikymo įsiskolinimą, valstybės vaiko išlaikymui skirtus pinigus (2 880,00 Eur), išlaidas, skirtas vaiko mokslams (duomenys neskelbtini) (9 514,00 Eur) bei 10 000,00 Eur kompensaciją dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo, dalijant santuokinį šalių turtą, yra nesąžiningi. Nors ieškovė galėjo ir turėjo teisę ginčyti atsakovo biologinę tėvystę ir kelti kitus klausimus, susijusius su tėvystės paneigimo pasekmėmis, tačiau, ieškovė garbingai šių ginčų neinicijavo, išskirtinai nepilnamečio vaiko interesais. Išlaidas, skirtos vaiko mokslams (duomenys neskelbtini) (9 514,00 Eur), ieškovui nepriteistinos, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nusprendus, kad „vienasmenis atsakovo sprendimas leisti vaiką į (duomenys neskelbtini), jį apdrausti, negali apsunkinti ieškovės finansinės būklės, todėl šios išlaidos nepriskirtinos būtinoms išlaidoms vaikui išlaikyti.“ Vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo klausimui, nagrinėjamoje situacijoje negali būti taikomas LR CK 3.200 straipsnis, nes išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tai yra nuo vaiko gimimo dienos. Todėl, atsakovas reikšti turtinį reikalavimą atgręžtinio reikalavimo tvarka, fiziškai nenustačius išlaikymo įsiskolinimo skaičiavimo pradžios momento, neturi teisės.

21.3. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas bendrosios jungtinės nuosavybės padalinimo klausimą, teisingai vadovavosi įstatymo nustatytomis prezumpcijomis, numatytomis LR CK 3.87 straipsnyje ir LR CK 3.117 straipsnio 1 dalyje, o dalintino turto balansas buvo konkretus ir aiškus, 2023-07-04 teismo nutartimi konstatavus, kad į bylą pateiktas preliminarus nekilnojamojo turto kainos paskaičiavimas yra teisingas ir „teismo vertinimu, esminių ekonominių pokyčių , galinčių įtakoti nekilnojamojo turto kainas taip pat neįvyko, todėl nėra pagrindo teigti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), uždarosios akcinės bendrovės „Verslavita” įvertintas neteisingai.” Atsižvelgiant į tai, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo (LR CK 3.67 straipsnio 1 dalis) ir tai, kad ieškovės turto vertinimas atliktas 2022-06-03 individualiai jį apžiūrėjus vietoje, o atsakovo nekilnojamojo turto ataskaita atlikta tik 2023-09-06 dieną (praėjus 1 metams ir 3 mėnesiams, kas įrodo atsakovo neveikimą) tai yra sekančią dieną po skundžiamo sprendimo priėmimo dienos, labiau tikėtina ieškovės pateiktais ir teismo patvirtintais faktiniais duomenimis. Todėl, nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo prašymo nustatyti, kad pirmos instancijos teismo priteisto atsakovo buto vertė yra 135 000,00 Eur, o priteisto automobilio vertė yra 7 576,00 Eur.

21.4. Nukrypimas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, negalimas, nesant LR CK 3.123 straipsnyje nurodytų pagrindų ir teismui atmetus ieškovės reikalavimą priteisti jai kompensaciją už atsakovo slapta parduotus automobilius, sumažinant dalintino turto balansą, ir teismui priteisus iš ieškovės 1/2 dalį išlaidų, skirtų buto, esančio (duomenys neskelbtini), išlaikymui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

22. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme

23. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Taigi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą.

24. Kasacinis teismas išaiškino, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kaip minėta, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis), bet ne naujas bylos išnagrinėjimas. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

25. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 230906LCH-01, kasos pajamų orderio kvitą serija KPO Nr. 20230918-1, Laidavimo sutartį Nr. 03-013510-LA1, atsakovo skaičiavimą apie L. P. sąskaitų likutį 2018-01-01, Autoplius.lt - nemokamą automobilio vertinimą. Atsakovas nurodė, kad būtinybė tokius dokumentus pateikti atsirado vėliau, pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą. Pažymėjo, kad buto vertės nustatymo ataskaitos negalėjo pateikti anksčiau, teismui nepagrįstai atsisakius skirti teismo ekspertizę buto vertei nustatyti. Taip pat mano, kad aukštesniam teismui turi teisę pateikti sūnaus išsilavinimo pažymėjimą, iš kurio matyti, kad vaikui (duomenys neskelbtini) puikiai sekasi ir tėvų pareiga (ieškovės taip pat) padėti vaikui finansiškai mokytis ir užbaigti šį (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodė, kad kartu su apeliaciniu skundu pateikia laidavimo sutartį, kadangi pirmos instancijos teismas sprendime pažymėjo netikėtą argumentą, kad visi sprendimai dėl turto šeimoje įgijimo, buvo tik atsakovo asmeniniai, nepasitarus ir nesuderinus su ieškove.

26. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai yra skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-10/2013; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017).

27. Iš bylos duomenų matyti, kad Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023-07-04 nutartimi apelianto prašymas skirti ekspertizę buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertei nustatyti, buvo atmestas. Teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad atsakovas su ieškovės pateiktu nekilnojamojo turto vertinimu sutiko, juo vadovavosi teikdamas tiek priešieškinį, tiek priešieškinio patikslinimus, įrodymų, leidžiančių abejoti pateiktu nekilnojamojo turto įvertinimu nepateikė. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo atsisakymas skirti ekspertizę, neapribojo atsakovo teisės pačiam kreiptis į turto vertintojus dėl turto ekspertizės atlikimo. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs priimti įrodymus apie atsakovo iniciatyva atliktą ekspertizę, byloje nėra. Šios aplinkybės patvirtina, kad iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo apeliantas turėjo visas procesines galimybes teikti jo nuomone bylai svarbias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tame tarpe, ir susijusius su ginčo turto vertės nustatymu.

28. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija remdamasi nurodytu bei įvertinusi tai, kad apelianto pateikti nauji įrodymai yra susiję su pirmosios instancijos teisme iki skundžiamo sprendimo priėmimo egzistavusiomis bei šalių įrodinėtomis aplinkybėmis, ir, priešingai nei teigia apeliantas, objektyviai nebuvo jokių kliūčių atsakovui pateikti tokią informaciją bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje metu, sprendžia, kad šie nauji įrodymai neturės esminės reikšmės, sprendžiant dėl atsakovo apeliacinio skundo pagrįstumo. Remiantis nurodytais argumentais bei kasacinio teismo išaiškinimais dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje, teisėjų kolegija atsisako priimti į bylą atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus, kaip neturinčius įtakos ginčijamo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Faktinės bylos aplinkybės

29. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė L. P. ir atsakovas L. P. santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Šalys turi nepilnametį vaiką A. P., gimusį (duomenys neskelbtini).

30. Apeliantas nesutinka su priteisto išlaikymo dydžiu, kompensacijų paskaičiavimu ir paskirstymu, santuokos nutraukimu dėl abiejų sutuoktinių kaltės, banko sąskaitoje esančių piniginių lėšų padalinimu, reikalavimo priteisti neturtinę žalą atmetimu, turto padalinimu vadovaujantis lygių dalių principu.

Dėl santuokos nutraukimo kaltės klausimo

31. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir nurodo, kad šalių santuoka iširo išimtinai dėl ieškovės kaltės, kadangi atsakovė buvo neištikima sutuoktiniui, nelojali jo ir šeimos atžvilgiu t. y. pažeidė savo, kaip sutuoktinės pareigas, nustatytas CK 3.60 straipsnio 3 dalyje.

32. Santuoka yra vienas iš pagrindų asmenims abipusiu susitarimu sukurti šeimos teisinius santykius (CK 3.7 straipsnis), kuriuose preziumuojamos sutuoktinių tarpusavio teisės ir pareigos, sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis), turto (CK 3.87 straipsnis) ir vaikų (CK 3.140 straipsnio 1–2 dalys) bendrumas. Santuoka baigiasi, kai vienas iš sutuoktinių miršta ar ji įstatymų nustatyta tvarka nutraukiama. Santuoka gali būti nutraukta arba bendru sutuoktinių sutikimu, arba dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, arba, esant tam tikroms įstatymo nustatytoms objektyvioms priežastims, vieno iš sutuoktinių prašymu (CK 3.49 straipsnis). Priklausomai nuo santuokos nutraukimo būdo, šalims kyla atitinkami padariniai.

33. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, kad santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

34. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, laikosi pozicijos, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės galimas tik įrodžius vieną iš įstatymo preziumuojamų sutuoktinio kaltų veiksmų arba nustačius esminį pareigų nevykdymą. Vis dėlto sutuoktinių ryšiai grindžiami pirmiausia asmeniniais tarpusavio santykiais: lojalumu ir pagarba, šiltais jausmais vienas kitam (CK 3.27 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014), todėl tais atvejais, kai nenustatytas preziumuojamas kaltas sutuoktinio elgesys, byloje turi būti įvertinta, kokie buvo sutuoktinių tarpusavio santykiai jiems gyvenant šeimoje, koks buvo jų susitarimas dėl tarpusavio pareigų ir teisių, ar šis susitarimas nebuvo visiškai priešingas gerai moralei ir teisei, dėl kokių priežasčių vienas iš sutuoktinių pradėjo piktnaudžiauti turima padėtimi ir nevykdyti savo kaip sutuoktinio pareigų ar jas vykdyti netinkamai, kokių veiksmų ėmėsi antrasis sutuoktinis, ar sutuoktiniai ar vienas jų dėjo pastangas išsaugoti santuoką ir kaip buvo priimtas galutinis sprendimas ją nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

35. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-480-378/2017, 36 punktas).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės yra pakankamai griežta atsakomybės forma, todėl ji taikoma tik tinkamai nustačius jos taikymo sąlygas – kaltus sutuoktinio veiksmus ar neveikimą ir jų priežastinį ryšį su kilusiais žalingais padariniais – santuokos nutraukimu. Tarpusavio asmeniniams santykiams būdinga tai, kad vieno asmens elgesys dažniausiai sąlygoja kito asmens elgesį, todėl tais atvejais, kai vienas sutuoktinis elgiasi netinkamai, santuokoje kylančių problemų sprendimas didele dalimi priklauso ir nuo kito sutuoktinio. Sutuoktiniams nesugebėjus rasti sprendimo, jų tarpusavio ryšiai gali nutrūkti ne dėl vieno sutuoktinio kaltės.

37. Nagrinėjamoje byloje ieškovei prašant nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, atsakovui – dėl ieškovės kaltės, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad abi šalys pažeidė savo, kaip sutuoktinių pareigas – abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs, dėl jų elgesio sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius. Abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu turėjo įtakos santuokai iširti. Teismas vertino, kad abiem sutuoktiniams pristigo supratimo ir tolerancijos, jie kilusių problemų neketino spręsti abipusių nuolaidų būdu, t. y. šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, nesiekė tarpusavio supratimo, nedemonstravo moralinės pagarbos viena kitai, nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą santuokinį gyvenimą. Ieškovė, pradėjusi bendrauti su kitu vyru, nepaliko galimybės sutuoktiniams atkurti santuokinių ryšių. Abu sutuoktiniai nesugebėjo siekti šeimos darnos abipusiu sutarimu ir pagarba, todėl teismas pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas tirdamas byloje pateiktus įrodymus, bei vertindamas šalių nurodytas aplinkybes nustatė, kad šalių paaiškinimai dėl jų bendro santuokinio gyvenimo metų prieštaringi. Ieškovės teigimu, šeimoje buvo konfliktai, barniai, kuriuos išprovokuodavo atsakovas, ji buvo žeminama vaiko akivaizdoje. Atsakovas taip pat nurodė, kad šalių santykiai konfliktiški, tačiau barniai kyla dėl ieškovės kaltės, jis taip pat buvo žeminamas vaiko akivaizdoje, ieškovė buvo jam neištikima. Tiek ieškovė, tiek atsakovas patvirtino, kad jų intymus gyvenimas nutrūko maždaug prieš penkiolika metų. Iš sūnaus išsakytos nuomonės teismas nustatė, kad sutuoktinių santykiai jau ilgą laiką buvo šalti. Iš administracinio nusižengimo byloje (duomenys neskelbtini) esančios medžiagos teismas nustatė, kad sutuoktinių santykiams palaipsniui blogėjant ir ieškovė ignoravo atsakovo prašymus, neįsiklausė į jo nuomonę dėl pavojaus išplisti COVID-19 ligai. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė piktnaudžiavo alkoholiu. Iš ieškovės, paties atsakovo paaiškinimų teismas nustatė, kad ieškovė ieškojo darbo, tačiau jo pagal įgytą specialybę nerado. Ieškovė santuokos metu augino vaiką, rūpinosi namų ruoša. Kadangi ieškovė išreiškė norą skirtis tik 2018 m., teismas padarė išvadą, kad toks šeimos pareigų pasidalijimo būdas abiem sutuoktiniams tiko. Atsakovas teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad priekaištų ieškovei dėl jos elgesio neturėjo iki 2015 m. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, teismas nustatė, kad atsakovas 2003 m. gegužės 14 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 03-013510-FA, pagal kurią buvo suteiktas kreditas butui įsigyti, taip pat atsakovas savo vardu sudarė automobilių pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 2017/07/18-03, Nr. 2017/10/18-01 ir Nr. NA2018/06/21-02. Iš sudarytų sandorių matyti, ieškovė minėtuose sandoriuose nedalyvavo. Teismas vertino, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas savo iniciatyva taip pat sudarė mokymosi sutartis, pagal kurias šalių sūnus A. P. pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini), nors ieškovei toks sprendimas nepatiko. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad atsakovas kito sprendimo dėl vaiko mokyklos pasirinkimo neieškojo. Atsakovas taip pat nustojo finansuoti sūnaus šokių pamokas šokių ansamblyje (duomenys neskelbtini), nors ieškovė skatino sūnų šokti. 2022 m. lapkričio 22 d. vaiko nuomonės išklausymo akte Nr. 5VAIK-363 užfiksuota sutuoktinių sūnaus A. P. paaiškinimai. Vaikas nurodė, kad tėvų tarpusavio santykiai visada buvo šalti, šeimyniškų tarpusavio santykių niekada nebuvo. Teismas sprendė, kad atsakovo pateiktas 2018-08-21 šalių susirašinėjimas patvirtina, kad ieškovė jautė baimę bendraudama su atsakovu. Apibendrinus šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas nesprendė šeimos gyvenimo klausimų abipusiu susitarimu ir taip pažeidė abipusės pagarbos pareigą. Dėl atsakovo nurodytų aplinkybių, kad ieškovė jam buvo neištikima, teismas nurodė, kad anketų pažinčių svetainėse užpildymas ir paskyrų sukūrimas pats savaime negali būti vertinami kaip pakankami įrodymai kaltei dėl santuokos iširimo pripažinti. Net nustačius, kad ieškovė susikūrė paskyrą pažinčių svetainėje, į bylą nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad ieškovė būtų susirašinėjusi ar susitikusi su vyrais iš pažinčių portalų. Iš ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini), administracinio nusižengimo bylos (duomenys neskelbtini) medžiagų, teismas nustatė, kad taip pat nėra pagrindo teigti, kad ieškovę ir (duomenys neskelbtini) V. Ž. siejo artimi ryšiai. Teismas laikė, kad vien bendravimas ar susitikimai su asmenimis, kurie yra priešingos lyties nei jis, negali būti laikomi santuokos pareigų nevykdymo, neištikimybės ar kitokio pobūdžio nelojalumo sutuoktiniui įrodymu. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo įtarimus, kad ieškovė buvo jam neištikima su (duomenys neskelbtini) V. Ž., teismas atmetė kaip nepagrįstus. Taip pat teismas pripažino, kad bylos duomenys patvirtina ieškovės neištikimybės faktą su K. R. atsakovui tik nuo 2017 m. pabaigos, t. y. kai šalys faktiškai nustojo gyventi santuokoje.

38. Apeliaciniu skundu atsakovas iš esmės nesutinka su visomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybės dėl jo kaltės nustatymo, apeliaciniame skunde atkartoja tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Tačiau įrodinėdamas ieškovės kaltę dėl santuokos nutraukimo išimtinai tik dėl jos kaltės, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, kad santuoka nutrūko ir dėl atsakovo kaltės. Iš atsakovo dėstomų argumentų matyti, kad atsakovas neneigia, kad daugeliu klausimų (pvz. dėl sūnaus išsilavinimo, papildomo ugdymo, finansų) priėmė neatsižvelgdamas į ieškovės nuomonę, abiejų šalių paaiškinimai patvirtina, kad sutuoktiniai jau ilgą laiką vienas kito atžvilgiu elgėsi nepagarbiai, nesistengė išsaugoti santuokos, tarpusavio santykiai buvo nešeimyniški. Kaip jau minėta, jeigu vienas sutuoktinis elgiasi netinkamai, santuokoje kylančių problemų sprendimas didele dalimi priklauso ir nuo kito sutuoktinio. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad dėjo pastangas išsaugoti santuoką. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kurių apeliantas nepaneigė jokiais leistinais įrodymais, patvirtina, kad atsakovas taip pat nebuvo lojalus ir pagarbus ieškovės atžvilgiu, nevertino jos pastangų auginant vaiką, atliekant namų ruošą, laikėsi pozicijos, kad tik jis vienas rūpinosi šeimos ir vaiko gerove. Akcentuotina, jog sprendžiant dėl sutuoktinių kaltės, sąlygojusios santuokos nutraukimą, svarbus ne atskirų pavienių epizodų, bet kompleksiškas sutuoktinių tarpusavio santykių, elgesio įvertinimas viso santuokinio gyvenimo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytas aplinkybes dėl ieškovės galimų santykių su buvusiu šeimos draugu (duomenys neskelbtini) V. Ž., išsamiai ir motyvuotai išanalizavo pirmosios instancijos teismas. Taip pat pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir argumentuotai pasisakė ir dėl kitų apelianto teiginių, susijusių su ieškovės santykiais su K. R. Nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybės, atsiradusios jau santuokai faktiškai iširus, teisinės reikšmės nagrinėju atveju neturi. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina ieškovės neištikimybės faktą su K. R. atsakovui tik nuo 2017 m. pabaigos, t. y. kai šalys faktiškai nustojo gyventi santuokoje. Priešingų įrodymų apeliantas nepateikė. Susiklosčiusi situacija, susijusi su ieškovės bendravimu su kitu vyru, apeliacinės instancijos teismo vertinimu šiuo konkrečiu atveju gali būti pripažinta, kaip santuokinio gyvenimo irimo pasekmė, patvirtinanti šalių bendro gyvenimo nutrūkimo aplinkybę, tačiau negali būti pripažinta priežastimi, leidžiančia konstatuoti ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo. Kaip jau minėta, apeliantas siekdamas įrodyti, kad dėl santuokos iširimo išimtinai kalta tik ieškovė, nepateikė pakankamų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė jam buvo neištikima iki šalys faktiškai nustojo gyventi santuokoje, kad atsakovas dėjo pastangas santuokos išsaugojimui, ir, kad tik vienos ieškovės veiksmai sudarė pagrindą santuokos iširimui. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju vien tik apelianto nurodytomis bendro pobūdžio deklaratyviomis aplinkybėmis dėl ieškovės nesirūpinimo šeima, vaiku, šeimos buitimi, neįsidarbinimu, negali būti grindžiama išimtinai tik kito sutuoktinio kaltė dėl santuokos nutraukimo.

39. Įvertinusi bylos duomenis, šalių argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptariamu atveju abu sutuoktiniai pažeidė abipusio lojalumo, tarpusavio pagarbos bei moralinės paramos teikimo pareigas ir pagrįstai laikė, kad šalių santuoka iširo dėl jų abiejų kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės dėl kiekvienos iš šalių kaltės dydžio tokiu atveju neturi esminės įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.70 straipsnio 2 dalis nustato, kad kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad nenustačius pagrindo pripažinti santuoką nutrūkus dėl ieškovės kaltės, atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su neturtinės žalos priteisimu nėra teisiškai reikšmingi, todėl plačiau nenagrinėtini.

Dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo

41. Apeliantas nesutinka su priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžiu bei nurodo, kad šiuo ekonominiu laikotarpiu, (duomenys neskelbtini) metų berniukui 700 Eur išlaikymui per mėnesį yra minimaliausia suma. Ieškovei 350 Eur suma taip pat yra adekvati jos pajamoms, amžiui bei sveikatos stoviui, netrukdančiam dirbti ir uždirbti ne tik sau pragyvenimui, bet ir vaikui išlaikyti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto prašymą dėl dalies išlaidų už (duomenys neskelbtini) priteisimo, nurodydamas, kad vienasmenis atsakovo sprendimas leisti vaiką į (duomenys neskelbtini), jį apdrausti, negali apsunkinti ieškovės finansinės būklės, todėl šios išlaidos nepriskirtinos būtinoms išlaidoms vaikui išlaikyti. Teismas nepagrįstai teigė, kad apeliantas neįrodė poreikių vaikui, taip pat vertino, kad ieškovė gauna mažiau pajamų, todėl mažino išlaikymo vaikui prašomą sumą. Taip pat apelianto teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė valstybės mokamas vaikui išmokas panaudojo ne sūnaus interesais. Teisėjų kolegija įvertinus bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

42. Pažymėtina, kad tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta CK 3.192 straipsnyje. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jie abu turi lygias pareigas išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nepriklausomai nuo to, gyvena su jais kartu ar skyrium. Vaikų išlaikymas (išlaikymo teikimo tvarka, forma ir dydis) pirmiausia yra tėvų susitarimo reikalas (CK 3.192 straipsnio 1 dalis, 3.193 straipsnis). Tėvams nesusitarus dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ar nevykdant pareigos išlaikyti savo vaiką, yra galimas teisminės valdžios įsikišimas į šią tėvų ir vaikų turtinių teisinių santykių sritį, t. y. teismas gali priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymą (CK 3.194 straipsnis). CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi pagal šią įstatymo normą, kurioje nustatyta ir tėvų galimybių pusiausvyra, išlaikymo dydis yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą; mažesnis nei reikalingas būtiniems vaiko poreikiams patenkinti išlaikymas gali būti teikiamas tik išimtiniais atvejais, kai tėvai, nepaisant jų sąžiningų pastangų, neturi materialinių galimybių jį teikti didesnį, tačiau tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia priteisti didesnį išlaikymą, toks didesnis išlaikymas ir turi būti priteisiamas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką nors orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau tokio dydžio išlaikymas paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, kurių bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas įrodinėti, teikdamas detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 21–22 punktai).

43. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022-10-07 nutarimą Nr. 1014 „Dėl 2023 m. taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ nuo 2023-01-01 minimali mėnesinė alga (toliau – MMA) atskaičius mokesčius sudaro 633 Eur. Išmoka vaikui pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą nuo 2022-01-01 sudaro 85,75 Eur, taigi sprendžiant klausimą dėl iš ieškovės priteistino išlaikymo dydžio, laikytina, jog vaiko poreikiams per mėnesį tėvai privalo skirti apie 547 Eur.

44. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016 30 punktą).

45. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui, nurodė, kad šalys nepateikė sūnaus poreikių lentelės, pagal kurią pagrįstų šalių nepilnamečio vaiko išlaidas maistui, laisvalaikiui, pramogoms ir kitiems jo poreikiams. Atsakovas nurodė, kad vaiko išlaikymui reikalinga 700 Eur suma per mėnesį, kurią sudaro 200 Eur suma būtiniesiems vaiko poreikiams, taip pat 356 Eur už vaiko mokslus (duomenys neskelbtini). Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad sprendimas vaiką perkelti mokytis iš valstybinės mokyklos į (duomenys neskelbtini) buvo priimtas atsakovo iniciatyva. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad ieškovė šiam sprendimui prieštaravo, bandė atkalbėti vaiką lankyti (duomenys neskelbtini), bet jai nepavyko. Ieškovė nurodė, kad sutiko, jog vaikas mokytųsi (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovui pasakė, jog piniginių lėšų prisidėti prie mokėjimo už mokslą neturi. Atsakovas sutiko vienas mokėti už sūnaus mokslą. Nors atsakovas nurodė, kad sprendimą perkelti vaiką mokytis į (duomenys neskelbtini) priėmė dėl to, kad valstybinėje mokykloje iš šalių nepilnamečio vaiko buvo tyčiojamasi ir jis ten jautėsi blogai, tačiau nepateikė įrodymų patvirtinančių šias aplinkybes. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog šalys būtų ieškojusios kompromisinio varianto dėl vaiko ugdymo įstaigos pasirinkimo. Teismas vertino, kad esant šioms aplinkybėms, atsakovas priėmęs sprendimą leisti šalių nepilnametį vaiką į (duomenys neskelbtini), prisiėmė atsakomybę sumokėti su tuo susijusias išlaidas. Remiantis nurodytu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vienasmenis atsakovo sprendimas leisti vaiką į (duomenys neskelbtini), jį apdrausti, negali apsunkinti ieškovės finansinės būklės, todėl šios išlaidos nepriskirtinos būtinoms išlaidoms vaikui išlaikyti. Tuo pagrindu, teismas taip pat atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą priteisti iš ieškovės kompensaciją už atsakovo patirtas išlaidas mokant už sūnaus mokslą (duomenys neskelbtini).

46. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistu išlaikymo dydžiu, iš esmės nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, paneigiančių aukščiau nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą. Apeliantas teigia, kad sūnaus išlaikymui reikalinga 700,00 Eur suma, tačiau visiškai nekonkretizuoja šių išlaidų būtinumo. Kaip pagrįstai nurodo apeliantas, šalys šioje byloje neturėjo pareigos pagrįsti vaiko poreikių, kurie neviršija minimalios algos dydžio, tačiau atsakovas, turėjo pagrįsti, bet nepateikė pagrįstų duomenų, jog nepilnamečiui vaikui yra reikalingas didesnis išlaikymas nei minimali mėnesinė alga. Apelianto motyvas, kad šiuo ekonominiu laikotarpiu, (duomenys neskelbtini) metų berniukui 700 Eur išlaikymui per mėnesį yra minimaliausia suma, nelaikytinas tinkamu ir pakankamu įrodymu konkrečiu atveju. Taip pat palyginus šalių gaunamas darbines pajamas bei turimą nekilnojamąjį turtą matyti, kad atsakovo turtinė padėtis yra geresnė nei ieškovės, atsakovo gaunamas darbo užmokestis ženkliai didesnis nei ieškovės. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija vertina, kad nors pirmosios instancijos teismo priteistas iš ieškovės 250 Eur išlaikymas nepilnamečiui vaikui nesiekia pusę nurodytos sumos (274 Eur), tačiau atsižvelgus į šalių gaunamas pajamas, į tai, kad ieškovės darbo užmokestis bei turimas nekilnojamas turtas ženkliai mažesnis už apelianto, bei į tai, kad atsakovas tinkamai nepagrindė savo reikalavimo, nėra pagrindo išvadai, kad teismo nustatytas išlaikymo dydis yra nepagrįstas bei neatitinkantis vaiko poreikių.

47. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas nors ir teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neprivalo atlyginti išlaidų už sūnaus mokymąsi privačioje mokymo įstaigoje, kadangi sprendimas vaiką perkelti mokytis iš valstybinės mokyklos į (duomenys neskelbtini) buvo priimtas abiejų šalių bendru sutarimu, tačiau bylos duomenys patvirtina priešingas aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas patvirtino, jog ieškovė tokiam sprendimui nepritarė, ieškovės finansinės galimybės tuo laikotarpiu buvo ribotos, o atsakovas, neatsižvelgdamas į ieškovės nuomonę, priėmė sprendimą dėl sūnaus perkėlimo į privačią mokymosi įstaigą. Duomenų, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kad buvo vertinama galimybė sūnui mokytis kitoje neprivačioje mokymosi įstaigoje, byloje nėra pateikta. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovas nepagrindė ir neįrodė atsakovo patirtų išlaidų mokant už sūnaus mokslą (duomenys neskelbtini) būtinumo ir jų nepriskyrė privalomoms išlaidoms vaikui išlaikyti. Tuo pagrindu, pirmosios instancijos pagrįstai atmetė atsakovo reikalavimą dėl kompensacijos už atsakovo patirtas išlaidas mokant už sūnaus mokslą (duomenys neskelbtini), priteisimo.

48. Dėl apelianto nurodytų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo reikalavimų dėl išlaikymo įsiskolinimo vaikui, papildomų išlaidų vaikui išlaikyti (1098 Eur), susidariusių nuo 2023-01-01 iki 2023-05-01, bei 2880 Eur, kuriuos ieškovė gavo iš valstybės vaikui išlaikyti, priteisimo, teisėjų kolegija nurodo, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bei teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įrodinėjimo našta tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (LR CPK 12, 178, 179 straipsniai). Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo naštos paskirstymo tvarką negu LR CPK normos, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes dėl ieškovės neprisidėjimo prie vaiko išlaikymo, taip pat, kad ieškovė iš valstybės gaunamas lėšas vaikui išlaikyti išimtinai panaudojo tik savo interesams tenkinti. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo nurodytos skolos susidarymo laikotarpiu ieškovė gyveno kartu su atsakovu ir sūnumi, atsakovas neneigė aplinkybių, kad ieškovė mokėjo už sūnui teikiamas mobilaus ryšio, interneto paslaugas, gamino maistą, paskutinius pusę metų ieškovė pasirūpino vaiko pusryčiais ir vakariene, nupirko sūnui reikalingų daiktų. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad ieškovė neteikė išlaikymo vaikui, juo nesirūpino, o gaunamas lėšas naudojo išimtinai tik savo interesais. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas pagrįsdamas prašomą priteisti papildomą išlaidų vaikui išlaikyti sumą - 1098 Eur, nurodė, kad šios išlaido sudarė į vaiko banko sąskaitą pervesta 1100 Eur suma kasdienėms išlaidoms ir 555 Eur – kelionių agentūrai už mokyklos organizuojamą vaikų vasaros kelionę į (duomenys neskelbtini), 5 Eur mokestis už vaiko dalyvavimą matematikos olimpiadoje, taip pat pirma 536 Eur dydžio įmoka už mokslą (duomenys neskelbtini) už 2023 m. rugsėjo mėn. Viso, per šį papildomą laikotarpį vaiko išlaikymui patyrė 2196 Eur, kurių pusę sumos prašė priteisti iš ieškovės. Teisėjų kolegija įvertinus šias atsakovo nurodytas išlaidas, sprendžia, kad apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad išlaidos kelionei į užsienio šalį, lėšų pervedimas į vaiko banko sąskaitą, buvo būtinos, neabejotinai reikalingos bei atitinkančios ieškovės finansines galimybes. Dėl ieškovės pareigos atlyginti išlaidas už mokslą (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė ir tų pačių argumentų nebekartoja. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl papildomų išlaidų vaikui išlaikyti (1098 Eur) priteisimo, atmetė pagrįstai.

Dėl kompensacijos

49. Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 straipsnis). CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdas natūra yra prioritetinis, nes labiausiai atitinka savininko interesus, o turto priteisimas vienam iš sutuoktinių, kitam priteisiant kompensaciją, taikytinas tuomet, kai negalimas turto padalijimas natūra. Pagal CK 3.119 straipsnį, santuokos nutraukimo bylose dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje.

50. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas kompensaciją ieškovei už santuokos metu įgyto turto priteisimą atsakovui, neteisingai įvertino buto bei automobilio vertes. Nepagrįstai teismui atsisakius skirti ekspertizę, apeliantas kreipėsi į teismui jau anksčiau nurodytą teismo ekspertę, kuris sudarė ginčo buto rinkos vertės ataskaitą ir šio buto vertę 2023-09-07 dienai nustatė 135 000 Eur, t.y. 7 000 Eur mažesnę, nei, dalindamas šį butą, jo vertę nustatė teismas. Pažymėtina, kad naują nekilnojamo turto vertę apeliantas pateikė tik kartu su apeliaciniu skundu. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija šį rašytinį įrodymą atsisakė priimti tuo pagrindu, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šių duomenų dėl objektyvių priežasčių negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas priešieškinio reikalavimus skaičiavo ir prašė taikyti įskaitymą nuo ieškovės ataskaitoje nustatytos buto vertės. Apeliantas šių aplinkybių neneigia. Remiantis nurodytu bei atsižvelgiant į nenuoseklią atsakovo poziciją šiuo klausimu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovės pateikta UAB „Verslavita“ buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitą Nr. KL-22-243, kurioje nurodyta, kad buto rinkos vertė 142000 Eur.

51. Pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas turėjo teisę ir kartu procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę, tačiau net pirmosios instancijos teismui išaiškinus teisę pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius mažesnę buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertę, šia savo teise nepasinaudojo. Paminėtina, kad nesant pagrindo teismui būti aktyviam ir taikyti dispozityvumo ir rungimosi principų išimtį, teismas neprivalo abejoti turto verte bei pagrindu įtraukti jį į dalijamo turto balansą ir savo iniciatyva rinkti bei tirti įrodymus, pagrindžiančius šio turto vertę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398-421/2015). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui nepateikiant įrodymų, patvirtinančių kitokią buto vertę (mažesnę ar didesnę), teismas turėjo pagrindą turto vertę nustatyti, vadovaudamasis ieškovės pateikta UAB „Verslavita“ vertinimo ataskaita Nr. KL-22-243. Taip pat pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi CK 3.119 straipsnio nuostatomis, vertindamas, kad dalijamo bendro turto vertė turi būti nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje.

52. Dėl apelianto nurodytų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir priešingai įstatymo nuostatomis nustatė neteisingą automobilio kainą, teigdamas, kad mašina turi būti įvertinta pagal 2018-01-01 kainą, o ne pagal apelianto pateiktą draudimo bendrovės įvertinimą proceso pabaigos dienai (7576 Eur) teisėjų kolegija pažymi, kad šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti, deklaratyvūs bei iš esmės prieštaraujantys CK 3.119 straipsnio nuostatoms. Iš bylos duomenų matyti, kad 2017-07-18 automobilio pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2017/07/18-03 sudarymo metu automobilio kaina be Lietuvos Respublikoje taikomo PVM buvo 17743,80 Eur. Iš ieškovės pateikto automobilio vertinimo, atlikto internetinėje svetainėje autoplius.lt, kuriame nurodyta, kad transporto priemonės vertė 16900 Eur, matyti, kad automobilio įsigijimo kaina bei rinkos kaina 2018-01-01 dienai skiriasi nežymiai. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvertinus natūralų automobilio nusidėvėjimą, ieškovės pateikti įrodymai leidžia objektyviai vertinti, kad nustatyta 16900 Eur ginčo automobilio vertė atitinka jo rinkos vertę buvusią 2018-01-01. Priešingų duomenų, patvirtinančių kitokią automobilio vertę bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje apeliantas byloje nepateikė. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentus dėl netinkamo automobilio vertės nustatymo atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

53. Taip pat teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kodėl draudimo nustatyta vertė yra nepriimtina, kuri atitinka mašinos vertę 2023 m., kaip nepagrįstą, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė, kad dalijamo bendro turto vertė turi būti nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, o ne atsakovo pasirinktu laikotarpiu.

Dėl lėšų, gautų kaip darbo užmokestis, padalinimo

54. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu priteisti 2018-01-01 apelianto banko sąskaitoje buvusių darbo užmokesčio pinigų dalį, konstatuojant, kad tai pinigų suma, sugyventa santuokoje ir vedant bendrą ūkį. Apelianto teigimu, ieškovė neturi teisės reikalauti šių pinigų, kadangi tai yra apelianto darbo užmokestis, sukauptas, kai su ieškove visi santuokiniai ir ūkiniai ryšiai buvo nutrūkę. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos duomenis, su šiuo apelianto argumentu nesutinka.

55. Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai.

56. Pirmosios instancijos teismas remdamasis atsakovo kredito įstaigos Swedbank, AB atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašais nustatė, kad atsakovas pinigines lėšas įgijo iš savo darbinės veiklos ir šis turtas atitinka CK 3.88 straipsnio 1 dalyje nurodytas nurodyto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto sąvoką. Atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, dėl kurių atsakovo banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos turėtų būti pripažintos jo vieno asmenine nuosavybe, nors būtent atsakovui tenka pareiga paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo išvados, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka CK 3.88 straipsnio 1 dalies nuostatas bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad šalių santuokiniai ryšiai nutrūko nuo 2018-01-01, todėl, apeliantui neįrodžius priešingai, iki tol santuokos metu įgytas turtas pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taip pat paminėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė dėl santuokos nutraukimo į teismą kreipėsi 2022 metais, todėl apelianto argumentas dėl CK 3.129 straipsnyje nustatyto senaties termino taikymo, atmestinas kaip nepagrįstas.

57. Dėl apelianto argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nedalino ieškovės sąskaitoje buvusių lėšų, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas tokio reikalavimo pirmosios instancijos teisme nekėlė, tokių aplinkybių neįrodinėjo, nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jo nurodytos lėšos patenka į CK 3.88 straipsnyje nurodytos nuosavybės rūšį. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija šį apelianto teiginį atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo

58. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas dalindamas santuokos metu įgytą turtą nepagrįstai 10 000 Eur sumos dydžiui nenukrypo nuo lygių dalių principo, kadangi ieškovė finansiškai neprisidėjo nei prie turto, nei prie šeimos išlaikymo.

59. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas šį atsakovo reikalavimą nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, kad sutuoktiniams persikėlus į (duomenys neskelbtini) ieškovė bandė ieškotis darbo, tačiau pagal įgytą specialybę darbo nerado. Gimus vaikui ėmė juo rūpintis, taip pat prižiūrėjo bendrus sutuoktinių namus, rūpinosi maisto gaminimu, kita namų ruoša. Šalys pasirinko tokį gyvenimo modelį ir gyveno kartu beveik trisdešimt metų, per kuriuos abu sutuoktinius tenkino toks funkcijų pasiskirstymas, byloje nėra duomenų, kad atsakovas iki nagrinėjimo ginčo būtų kreipęsis dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės santuokinių pareigų nevykdymo. Atsakovas pats teismo posėdžio metu nurodė, kad iki 2015 m. jis ieškovei priekaištų dėl jos elgesio neturėjo. Esant šioms aplinkybėms, teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, todėl turtą sutuoktiniams dalino lygiomis dalimis (CK 3.117, 3.123 straipsniai).

60. Pažymėtina, kad pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį, preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais (CK 3.117 straipsnio 2 dalis). Nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo sąlygos yra nustatytos CK 3.123 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

61. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normą neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009; 2017 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-969/2017 51 punktą).

62. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą CK 3.123 straipsnio taikymo praktiką, yra nurodęs, kad šiame straipsnyje pateikiamas kriterijų sąrašas, leidžiantis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nėra baigtinis. Teismas gali pripažinti svarbiais ir kitus kriterijus, priklausomai nuo byloje konstatuotų teisiškai reikšmingų faktų. Įstatymų leidėjui nurodžius CK 3.123 straipsnyje iš esmės pagrindinius kriterijus, kuriems esant galima nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, remiantis kitais kriterijais nuo šio principo galima nukrypti tik nustačius tam realų poreikį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2007; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2009). Kadangi šis sąrašas nėra baigtinis, galimybė kitas aplinkybes pripažinti reikšmingomis ir dėl jų nukrypti nuo minėto principo palikta teismo diskrecijai, įvertinus kiekvienos konkrečios bylos teisiškai reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-687/2020 26 punktą).

63. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė aplinkybių, patvirtinančiu, jog šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas taikyti CK 3.117 straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis. Pažymėtina, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, apeliantas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė gyvendama santuokoje su atsakovu daugiau nei 30 metų, visiškai neprisidėjo prie šeimos turto įsigijimo bei išlaikymo. Teisėjų kolegija sutinka, kad bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė rūpinosi šeimos buitimi, gimus sūnui, jį augino ir prižiūrėjo, ilgą laiką abu sutuoktinius tenkino toks funkcijų pasiskirstymas šeimoje, atsakovas priekaištų dėl sutuoktinės elgesio iki 2015 metų neturėjo. Taigi byloje nenustačius realaus poreikio nukrypti nuo sutuoktinio bendro turto lygių dalių principo, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai santuokos metu įgytą turtą dalino lygiomis dalimis.

Dėl kitų argumentų

64. Nagrinėjamoje byloje dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Darytina išvada, kad kiti apeliacinių skundų argumentai ir pateikti duomenys neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

65. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai aiškino bei taikė procesines bei materialines teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl apelianto prašymo grąžinti permokėtą žyminį mokestį

66. 2024-01-24 apeliantas pateikė Šiaulių apygardos teismui prašymą grąžinti permokėto žyminio mokesčio sumą – 759,00 Eur. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas 2023-10-05 nutartimi buvo įpareigojęs už apeliacinio skundo pateikimą sumokėti 1684,00 Eur žyminį mokestį. Iki šios nutarties apeliantas buvo sumokėjęs 200 Eur. Tai reiškia, kad pirmos instancijos teismas pareikalavo sumokėti iš viso 1864 Eur žyminio mokesčio teikiant apeliaciją, nors tokio nepagrįsto žyminio mokesčio dydžio paskaičiavimo nedetalizavo. Atskirasis skundas dėl 2023-10-05 nutarties apeliacinės instancijos teismo buvo atmestas, tačiau taip pat nebuvo pasisakyta dėl žyminio mokesčio dydžio. Permokėtą žyminį mokestį prašo grąžinti tuo pagrindu, kad atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia tik iš dalies, teismas neturėjo pagrindo įpareigoti atsakovą sumokėti žyminį mokestį nuo atsakovui priteistų daiktų dalies vertės, t.y. žyminis mokestis turėjo būti skaičiuojamas tik nuo ginčijamo skirtumo sumos (3500 Eur + 4662 Eur, viso 8162,00 Eur). Pažymėjo, kad kiti reikalavimai konkrečiai yra apskaičiuoti nuo apeliaciniame skunde keliamų teismo atmestų arba tenkintų tik iš dalies reikalavimų.

67. Iš bylos duomenų matyti, kad Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2023-10-05 nutartimi netenkino atsakovo L. P. prašymo dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, nustatė atsakovui terminą iki 2023-10-19 sumokėti 1684 Eur žyminio mokesčio ir teismui pateikti tai patvirtinantį dokumentą. Teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad susipažinus su pateiktu apeliaciniu skundu matyti, kad atsakovas nesutinka su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023-09-05 sprendimo dalimi, kuria pripažinta, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, su santuokos metu įgyto turto verte, priteistos kompensacijos dydžiu. Taigi atsakovas teikdamas apeliacinį skundą turi mokėti žyminį mokestį už neturtinį reikalavimą ir turtinius reikalavimus nuo ginčijamos sumos t. y. 107182 Eur, todėl mokėtinas žyminis mokestis už apeliacinį skundą sudaro 1884 Eur. Šiaulių apygardos teismas 2023-11-22 nutartimi Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023-10-05 nutartį paliko nepakeistą.

68. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantas būtų skundęs pirmosios instancijos teismo nutartį dėl žyminio mokesčio dydžio nustatymo (CPK 100 str. 2 d.). Iš apeliaciniame skunde nurodytų reikalavimų matyti, kad apeliaciniu skundu ginčijama turtinių reikalavimų suma sudaro netgi didesnę sumą, nei buvo nustatyta pirmosios instancijos teismo - 114882,00 Eur (3 000 Eur (reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo) + 1 200 Eur (dėl išlaikymo vaikui sumos padidinimo iki 350 Eur per mėnesį)+ 12 600 Eur (išlaikymo įsiskolinimas) + 1 098 Eur (papildomas sumokėta suma vaikui išlaikyti nuo 2023-01-01 iki 2023-05-01) + 9 514 Eur (pusė išlaidų, sumokėtų už vaiko mokymąsi (duomenys neskelbtini))+ 2 880 Eur (vaiko pinigų suma) + 10 000 Eur (dėl nukrypimo nuo lygių dalių dalijant turtą) + 3302,00 Eur (reikalavimas dėl bendrų santuokoje įgytų lėšų padalinimo) + (135 000 + 7 576 / 2) = 71288 Eur (pagal CPK 85 str. 1 d. 9 p. ieškinio suma bylose dėl daiktinių teisių į turtą nustatoma pagal turto rinkos vertę)).

69. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas dėl permokėto žyminio mokesčio grąžinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

70. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

71. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (LR CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (LR CPK 98 straipsnio 1 dalis).

72. LR CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20).

73. Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovė L. P. pateikė teismui įrodymus apie patirtas 500,00 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2024-01-23 sąskaita už teisines paslaugas Nr. 721; 2024-01-23 pinigų priėmimo kvitas Nr. 1150323).

74. Atsižvelgiant į Rekomendacijose numatytus kriterijus, procesinio dokumento turinį, keliamus klausimus, galimas advokato laiko sąnaudas, į tai, kad išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas netenkintas, ieškovei L. P. iš atsakovo L. P. priteistinos 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei L. P. (M.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Atmesti atsakovo prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Rasa BartašienėAleksandras RusakasIrena Stasiūnienė