Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės,

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, D. R., jo gynėjai advokatei Marinai Gušauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo D. M. įgaliotojo atstovo advokato A. Juozapavičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. R., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį laiduotojos I. R. atsakomybėn pagal laidavimą 1 metams be užstato ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

Nukentėjusiojo D. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo iš D. R. atmestas. Iš D. R. nukentėjusiajam D. M. priteista 1 200 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Bylos procesas dėl civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. P. instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. R. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad 2022 m. rugpjūčio 9 d. apie 18.10 val. būdamas Vilniuje, O. Milašiaus gatvėje, konflikto dėl įvykusio eismo įvykio metu priėjo prie D. M., kuris sėdėjo savo vairuojamame automobilyje AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo vietoje, ir per atidarytą vairuotojo durelių langą vieną kartą kumščiu sudavė D. M. į veido sritį, taip sukėlė jam fizinį skausmą ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu nosies nugarėlėje, poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, nosies srityje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nukentėjusiojo D. M. įgaliotojo atstovo advokato A. Juozapavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

12. BPK 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

13. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo D. M. atstovas prašo pripažinti D. R. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, ir paskirti jam bausmę. Taigi iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad nukentėjusiojo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, įrodymų vertinimu bei D. R. veikos kvalifikavimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, taip pat jo atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to, nukentėjusiojo atstovo teigimu, apylinkės teismas netinkamai išsprendė nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo bei išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo klausimus.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo turinį, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo išdėstytus motyvus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą – apklaususi nukentėjusįjį D. M., liudytojus M. L. (M. L.) (policijos pareigūnas), A. Š., paskelbusi liudytojos – policijos pareigūnės G. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, atlikusi byloje esančių vaizdo įrašų apžiūrą – peržiūrėjusi policijos pareigūnės G. B. vaizdo kameros (Body Cam) vaizdo įrašą, bei dėl prašymo pakeisti kaltinimą apklaususi nuo baudžiamosios atsakomybės atleistą D. R., išklausiusi proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad skundžiamas 2023 m. birželio 1 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ištirtus įrodymus, faktines bylos aplinkybes bei teisingai kvalifikavo D. R. inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat pagrįstai šiuo atveju taikė laidavimo institutą, išsprendė civilinių ieškinių bei kitus klausimus. Todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, remiantis nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo ir D. R. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

16. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal šias nuostatas, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018 ir kt.). Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma.

17. Pirmiausia, nukentėjusiojo atstovas apeliaciniu skundu teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą įrodymų tyrimą nesant visų sąlygų taikyti BPK 273 straipsnio nuostatų, nes nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, įskaitant kvalifikavimą, kėlė abejonių, o D. R. prisipažinimas buvo formalus, jo parodymai tokiai jo pozicijai prieštaravo. BPK 273 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, jog prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. D. R. buvo kaltinamas padaręs vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, prokurorui paskelbus kaltinamąjį aktą D. R. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, davė parodymus apie padarytos nusikalstamos veikos esmines faktines aplinkybes, sutiko, kad kiti įrodymai byloje nebūtų tiriami (2 t., b. l. 16–20), teismui abejonių dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nekilo. Su sutrumpintu įrodymų tyrimu taip pat sutiko prokuroras ir gynėja. Nors iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusiojo atstovas taip pat pasisakė ir iš esmės prieštaravo, kad byloje būtų atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas (teigė, jog nėra visų sąlygų taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą) (2 t., b. l. 19), tačiau baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka neįpareigoja bylą nagrinėjantį teismą atsižvelgti į nukentėjusiojo nuomonę dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo. Todėl tai, kad nukentėjusysis ir jo atstovas kitaip vertina D. R. kaltės pripažinimą bei veikos aplinkybes, jų kvalifikavimą, nėra priežastimi netaikyti BPK 273 straipsnio nuostatų. Tuo labiau, kad nei nukentėjusysis, nei jo atstovas BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka pirmosios instancijos teismui nepateikė rašytinio prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, dėl ko, siekiant užtikrinti nukentėjusiojo teisę į teisingą ir nešališką teismą, būtų buvęs pagrindas byloje atlikti pilną įrodymų tyrimą. D. R. teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę pripažino visiškai – pripažino, jog smūgį nukentėjusiajam sudavė tyčia, o tai kad pateikė tokių savo veiksmų vertinimą, tokio savo poelgio priežastis, kurios nesutampa su nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, nereiškia, jog jis neprisipažįsta esąs kaltas, dėl ko byloje nebūtų galima atlikti sutrumpinto įrodymų tyrimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas BPK 273 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, pagrįstai nusprendė byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Dėl to, apeliacinio skundo teiginys, kad byloje negalėjo būti atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, yra nepagrįstas.

18. Kita vertus, šiuo atveju svarbu, kad apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgus į nukentėjusiojo atstovo keliamas abejones dėl D. R. veikos kvalifikavimo ir siekiant patikrinti su tuo susijusių apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu apklausti nukentėjusysis D. M., liudytojai M. L., A. Š. bei nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas D. R., taip pat perskaityti liudytojos G. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bei peržiūrėtas jos naudotos vaizdo kameros darytas vaizdo įrašas.

19. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis D. M. parodė, kad 2022 m. rugpjūčio 9 d., apie 18 val., jam tvarkingai važiuojant antra juosta iš Nemenčinės plento į „Akropolio“ pusę, link Kareivių gatvės pradžios, pravažiavus tiltą, į jo automobilį atsitrenkė kitas automobilis. Važiuodamas jis jokių užkirtimų nedarė, važiavo negreitai, automobilis atsitrenkė tada, kai jis buvo atleidęs akseleratoriaus pedalą. Eismo įvykio metu jis nenukentėjo. Sėdėjo prie savo automobilio vairo ir per nepilnai pravertą automobilio langą pajuto smūgį į veido kairę pusę. Jis matė prie jo automobilio stovintį nepažįstamą žmogų, kuris laikė jo automobilio vairuotojo pusės langą, neleido jo uždaryti. Tada jis (nukentėjusysis) kvietė pareigūnus. Žmogus bandė kalbėti, bet jis buvo šoko būsenoje, todėl nieko negirdėjo. Po kelių akimirkų privažiavo dar vienas žmogus – A. Š., po to privažiavo dar vienas automobilis iš dešinės pusės. A. Š. klausė, kas atsitiko, paprašęs A. Š. pagalbos jis nukreipė D. R. dėmesį ir jam (nukentėjusiajam) pavyko uždaryti langą, vėliau A. Š. atsisėdo į jo automobilį iš dešinės pusės. Tada D. R., prie A. Š. priėjęs iš dešinės pusės, per langą jam (nukentėjusiajam) siūlė pinigų, pirmą kartą – 1 000 Eur, po to – 2 000 Eur. Jis nesutiko, laukė pareigūnų. Atvažiavo greitoji pagalba, policija. Kelių policijos pareigūnai pasakė dėl eismo įvykio pildyti deklaraciją.

20. Liudytojas, policijos pareigūnas M. L., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad nei D. R., nei eismo įvykio nepamena. Paskelbus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., b. l. 38) liudytojas juos patvirtino. Papildomai paaiškino, kad iki šiol dirba ten pat patruliu, kažkiek prisimena įvykį. D. R. sakė, kad jam atrodė, jog jį sekė, jautėsi nesaugiai, todėl gynėsi, dėl to taip ir įvyko, tai yra sudavė smūgį. D. R. kažką minėjo, kad dirba rimtą darbą, kažką tai su narkotikais. Ar rodė pažymėjimą, nepamena.

22. Liudytojas A. Š., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad D. R. nepažįsta, pažįsta D. M., jie turi verslo santykių, bendrų projektų. Ikiteisminio tyrimo metu jis viską tiksliau paaiškino. Tą dieną vyko namo ir ant tilto pastebėjo eismo įvykį. Susidarė kamštis. Už 4–5 automobilių prieš jį buvo sustoję dar du automobiliai. Persirikiavęs į kairę juostą pamatė, kad yra išlipęs žmogus ir priėjęs prie pirmo automobilio. Kai apvažinėjo autobusų juosta susidariusią spūstį, pastebėjo, kad tas pirmas automobilis yra jo kolegos, su kuriuo jie buvo prieš tai tame pačiame objekte Nemenčinėje. Apvažiavęs kolegos automobilį sustojo pažiūrėti, kas atsitiko. Išlipęs priėjo prie kolegos automobilio, prie jo stovėjo vyras, buvo pravertas automobilio langas, pamatė, kad kolegos veidas kraujuoja. Ant asmens, kuris buvo prie jo, šortų pastebėjo kraujo dėmę ir šiek tiek kraujuotą ranką. Paklausė, kas čia įvyko. Kolega paprašė, kad jis paprašytų to šalia stovinčio žmogaus pasitraukti, jog kolega galėtų uždaryti langą. Tuo momentu šalia stovinčio žmogaus paprašė pasitraukti, šis taip ir padarė. Tada kolega uždarė langą ir sėdėdamas automobilyje kažkam skambino. Šalia stovinčio asmens paklausė, kas įvyko, jis pasakė, kad: „du gaidžiai susipešė“. Tada kolega pakvietė jį atsisėsti į keleivio vietą ir jis atsisėdo. Tuomet tas žmogus, kuris stovėjo šalia automobilio, priėjęs iš jo (liudytojo) pusės pradėjo siūlyti pinigų, iš pradžių – 1 000 Eur. Sakė: „įvyko konfliktas, atsiskaitome ir skirstomės“. Minėjo, kad dirba jėgos struktūrose, tačiau konkrečiai nenurodė, kokiose. Išsitraukė piniginę, rodė kažkokį pažymėjimą, negali įvardyti kokį, buvo neįdomu. Kolega nenorėjo kalbėti. Tas žmogus dar pasiūlė, padidino sumą, tai yra pasiūlė 2 000 Eur, sakė, kad jam problemos visokios bus, paskolos ir panašiai, bet kolega su juo nekalbėjo. Tada atvyko greitoji pagalba, kolegą nuvedė į greitosios automobilį, jis laukė policijos. Atvažiavusi policija, paklausė, ar jis matė, kas įvyko, užsirašė jo duomenis, ir jis išvažiavo. Vėliau tyrėjai viską tiksliau papasakojo. Su kolega po įvykio kažkokių kalbų nebuvo, tik minėjo, kad bylą perduoda į teismą. Kalbos, kas kaltas dėl eismo įvykio, nebuvo, įvykis jau buvo įvykęs, vienas automobilis įvažiavęs į kito automobilio galą, eismo įvykis nebuvo stiprus, kad reikėtų gelbėti asmenis. Iš kito automobilio buvo išlipusi moteris, elgėsi triukšmingai, reagavo emocingai, tikriausiai dėl to, kad kartu buvo mažas vaikas. Jis pats sustojo dėl eismo įvykio ir dėl to, kad pamatė kolegos automobilį. Kiek pamena, prie jo daugiau priėjusių žmonių nebuvo, tik policijos pareigūnai.

23. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo – D. R., teismui informavus jį apie kartu su apeliaciniu skundu pateiktą nukentėjusiojo prašymą pakeisti veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą, nurodė, kad su prašymu pakeisti kaltinimą yra susipažinęs, jo esmę supranta, bet jo pozicija nesikeičia, nori, kad būtų paliktas pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Kaltės dėl chuliganizmo nepripažįsta. Nukentėjusysis staigiai sustojo ir jis į jį atsitrenkė. Nukentėjusysis sustojo be jokios priežasties, jam jokios kliūties nebuvo. Arti nukentėjusiojo nebuvo, važiavo apie 50 km/h greičiu, saugiu atstumu. Nukentėjusysis staigiai užkirto kelią. Jis (nukentėjusysis) jau buvo sustojęs, kliūtį jis (D. R.) pamatė, bet padangos pradėjo slysti. Nebuvo taip, kad stipriai atsitrenkė, beveik sustojo. Tikrai nesakė, kad: „susipešė du gaidžiai“ ar kad dirba su narkotikais. Viską jis yra papasakojęs, faktines aplinkybes iš esmės pripažįsta, kaltę dėl sužalojimo pripažįsta. Jis galvojo, kad yra persekiojamas dėl savo, kaip pareigūno, darbo. Nukentėjusysis kelyje elgėsi agresyviai, nuo Nemenčinės važiuodamas šalia, pradėjo jį stumti nuo kelio, paskui aplenkė ir nuvažiavo tiesiai, o jis iki tilto važiavo šiam iš paskos, bet nukentėjusysis viso kelio metu jį stabdė, nedavė lenkti. Jis pats chuliganiškai tikrai nesielgė, tokio tikslo nebuvo, tuo labiau, kad važiavo su vaiku. Jo žmona sėdėjo keleivio vietoje, o vaikas kėdutėje. Žmona matė, kad jis išlipo iš automobilio, bet nemano, kad ji matė smūgį, nes buvo užsiėmusi su vaiku. Vaizdo įraše matėsi pašaliniai asmenys, kurie paskambinus atvažiavo iš namų paimti jo žmonos su kūdikiu.

24. Teisėjų kolegija, ne tik dar kartą išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, bet ir atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, tai yra išklausiusi nurodytus asmenis bei atlikusi kitus nurodytus veiksmus, ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atlikęs byloje sutrumpintą įrodymų tyrimą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė faktines veikos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą dėl veikos teisinio vertinimo, tai yra D. R. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

25. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal teismų praktiką fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį išeina iš BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo ribų ir yra pavojingesnė veika tuomet, kai prieš asmenį panaudojamas smurtas asmeninio pobūdžio santykiams aiškintis, tačiau tam pasirenkama vieša vieta ir būdas, kuriuo akivaizdžiai sutrikdoma visuomenės rimtis, pademonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (pavyzdžiui, LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-408/2013). Tokiu atveju nusikalstama veika paprastai kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį.

26. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai, kokios tokių veiksmų paskatos (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-141/2015, 2K-310-942/2016, 2K-164-387/2022).

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog D. R. smurtavo prieš D. M., tai yra dėl to, kad, suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam D. M. į veidą, sukėlė šiam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Taip pat nagrinėjamoje byloje nekyla jokių abejonių dėl to, kad nuosprendyje nustatyta nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieša vieta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino byloje esančių įrodymų visetą ir pagrįstai nustatė, kad nukentėjusiajam D. M. smūgis buvo suduotas viešoje vietoje – kelyje, Vilniuje, O. Milašiaus gatvėje, kur tuo metu važiavo ir kiti pašaliniai asmenys, po eismo įvykio, nukentėjusiajam sėdint savo automobilyje. Kita vertus, toks D. R. elgesys, visų pirma, buvo sąlygotas konfliktinės situacijos – asmeninio pobūdžio nesutarimo kelyje, nes, D. R. įsitikinimu, nukentėjusysis kelyje elgėsi agresyviai, važiuojant stūmė jį nuo kelio, stabdė, nedavė lenkti (anot D. R., dėl tokio nukentėjusiojo elgesio kelyje jis vėliau ir atsitrenkė į nukentėjusiojo automobilio galą), dėl ko jis manė, kad yra persekiojamas dėl savo, kaip pareigūno, darbo. Nors nukentėjusysis D. M. tokių aplinkybių nepatvirtino, tai yra nesutiko, kad kažkaip agresyviai ar neleistinai būtų elgęsis važiuodamas kelyje, vis tik D. R. versija dėl konfliktinės situacijos kelyje, bylos duomenimis nėra paneigta. D. R. pirmosios instancijos teisme pripažino, tą patį nurodė ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, kad būtent dėl nurodytos priežasties (nukentėjusiojo elgesio kelyje ir išgąsčio dėl galimo sekimo), po įvykusio eismo įvykio jis ir priėjo prie nukentėjusiojo automobilio bei per atidarytą vairuotojo durelių langą vieną kartą sudavė kumščiu D. M. į veidą. Nors D. R. veiksmus, tai yra, kad jis, neišsiaiškinęs situacijos, iš karto sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą, iš tiesų galima laikyti įžūliais, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų, tačiau pagrindo teigti, kad jis tokius savo veiksmus suvokė, pirmiausia, kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, nėra. Juo labiau, kad, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, jo smurtinis elgesys truko trumpai, buvo suduotas tik vienas smūgis tuo metu, kai nukentėjusysis sėdėjo automobilyje. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl D. R. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pripažinęs, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti viešąją tvarką ar sutrikdyti visuomenės rimtį ir pagrįstai konstatavo, kad D. R. tyčia buvo nukreipta konkrečiai į nukentėjusįjį D. M..

28. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad veiksmai (sveikatos sutrikdymo padarymas) viešoje vietoje savaime nereiškia visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo. Pagrindinė BK 284 straipsnyje saugoma vertybė yra viešoji tvarka, o visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas yra padariniai (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-54-222/2017). Nors nukentėjusiojo D. M. atstovas įsitikinęs, kad aptariami D. R. veiksmai sukėlė nurodytus padarinius, nes, anot jo, smurtą matė kiti asmenys, būtent dėl to į eismo įvykio vietą buvo iškviesta tiek policija, tiek greitosios medicinos pagalba, dėl to sustojo ir D. M. kolega A. Š., tačiau byloje surinkti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju dėl D. R. smurtinio elgesio D. M. atžvilgiu realiai būtų buvusi sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka.

29. Priešingai nei teigia nukentėjusiojo atstovas, byloje nenustatyta, kad smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį būtų matę kiti asmenys, kad įvykęs konfliktas pašaliniams asmenims būtų sukėlęs kokias nors neigiamas emocijas, kad jie dėl to būtų šokiruoti, išsigandę, būtų kilusi kokia nors sumaištis ir panašiai. Be policijos pareigūnų, byloje buvo apklaustas tik vienas liudytojas – A. Š., kuris tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas apeliacinės instancijos teisme nenurodė pats tiesiogiai matęs nagrinėjamą įvykį, tik pastebėjo, kad iš kažkurio automobilio išlipo žmogus ir nuėjo prie toliausiai priekyje stovinčio kito automobilio, o apvažinėdamas susidariusią spūstį, pastebėjo, kad tas pirmas automobilis yra jo kolegos D. M.. Liudytojas A. Š. apklausų metu patvirtino, kad jis pats sustojo dėl eismo įvykio, pamatęs, kad į jį pateko jo kolega, bet ne dėl to, kad reikėtų gelbėti asmenis, nes eismo įvykis nebuvo stiprus. Taigi jo dėmesį, visų pirma, atkreipė būtent įvykęs eismo įvykis, o konkrečiau tai, kad tame eismo įvykyje dalyvavo jo kolegos D. M. automobilis, bet ne kokie nors D. R. veiksmai. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. Š. taip pat pažymėjo, kad prie jo kolegos automobilio daugiau priėjusių žmonių nebuvo, tik policijos pareigūnai. Nors šis liudytojas akcentavo, kad iš kito automobilio buvo išlipusi moteris (kaip nustatyta byloje – kartu su D. R. automobilyje važiavusi jo sutuoktinė), kuri elgėsi triukšmingai, reagavo emocingai, tačiau tuo pačiu pažymėjo, kad tikriausiai dėl to, jog kartu buvo mažas vaikas. Iš byloje esančių policijos pareigūnų darytų vaizdo įrašų iš tiesų matyti, jog juose prie automobilio užfiksuota D. R. sutuoktinė, kuri rankose laiko kūdikį ir yra sunerimusi bei pasimetusi, tačiau iš vaizdo įraše užfiksuotų jos žodžių („nesigavo tam, nes jis kirto per stabdžius“; „visą kelią labai „krūtas“ važiavo“) galima spręsti, jog ji buvo šokiruota ne savo sutuoktinio smurtinių veiksmų, bet nukentėjusiojo vairavimo. Be to, duomenų, kad ji būtų mačiusi savo vyro smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, byloje nėra. D. R. sutuoktinė byloje nebuvo apklausta, o pats D. R., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme pažymėjo, kad jo sutuoktinė matė, jog jis išlipo iš automobilio, bet nemano, kad ji matė smūgį, nes buvo užsiėmusi su vaiku. Kiti viename iš vaizdo įrašų užfiksuoti pašaliniai asmenys, kaip nurodė D. R., yra tik vėliau paskambinus į įvykio vietą iškviesti asmenys, atvykę pasiimti jo žmonos ir kūdikio, taigi įvykio metu apskritai nebuvę asmenys.

30. Iš liudytojo A. Š. parodymų, taip pat vaizdo įrašuose užfiksuotų aplinkybių akivaizdu, jog automobilių eismas buvo pristabdytas dėl įvykusio eismo įvykio (byloje nustatyta, kad D. R. vairuojamas automobilis atsitrenkė į D. M. vairuojamo automobilio galą), o ne dėl po eismo įvykio D. R. atliktų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį D. M.. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad į įvykio vietą atvyko policija bei greitoji pagalba, nėra pakankama konstatuoti minėtoje situacijoje buvus realiai sutrikdytą visuomenės rimtį ar tvarką, nes iš esmės tai yra įprastas šių tarnybų darbas. Be to, byloje užfiksuota (1 t., b. l. 7), jog pagalbos telefonu skambino ir policiją bei greitąją pagalbą iškvietė pats nukentėjusysis D. M., o tai tik patvirtina anksčiau nustatytą aplinkybę, jog jokie pašaliniai asmenys įvykio, tai yra įžūlių D. R. veiksmų (smūgio sudavimo nukentėjusiajam), kurie, be kita ko, truko trumpą laiką ir nebuvo intensyvūs bei aiškiai matomi kitiems asmenims (suduotas vienas smūgis tuo metu, kai nukentėjusysis sėdėjo automobilyje) nematė bei jokia sumaištis dėl to nekilo.

31. Tokiu būdu, atsižvelgdama į visas paminėtas aplinkybes, apygardos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus bei sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ištirtus įrodymus ir pagrįstai nustatė, jog D. R. veiksmai visiškai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Todėl perkvalifikuoti D. R. veiką į BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Dėl D. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

33. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti taikomas, kai asmuo padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos yra: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas), ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Laidavimas taikytinas, jei yra nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-196-697/2018, 2K-153-976/2018, 2K-164-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-67-942/2019, 2K-102-303/2019, 2K-114-628/2019).

34. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nustatęs, kad D. R. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailėjosi dėl savo veiksmų, atlygino civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį, taip pat sumokėjo nukentėjusiajam D. M. pinigų sumą, atitinkančią neturtinę žalą, kuri, D. R. manymu, yra pakankama, taip pat atsižvelgęs į D. R. charakterizuojančių duomenų visumą (dirba, neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka, duomenų apie blogus įpročius ar priklausomybes nėra, vedęs, augina mažametį vaiką, buvusio darbdavio charakterizuojamas teigiamai), kuri, teismo manymu, leidžia manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, sprendė, kad yra visos BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog D. R. motina I. R., pateikusi prašymą būti laiduotoja, yra verta teismo pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą įtaką D. R., kad šis laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas kitaip vertinti išdėstytų aplinkybių ir daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti D. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra neteisingas ar neteisėtas, neturi pagrindo.

35. Kaip jau buvo minėta, apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka. Tam, kad būtų galima konstatuoti esant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą, teismas turi nustatyti, kad kaltininkas visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi dėl padarytos veikos. Teismų praktikoje, sprendžiant dėl šių aplinkybių, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas (žr. pvz., LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018), kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas tada, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Teismai taip pat pripažįsta, jog asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti visas pastangas atlyginti žalą, jei tokia padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (žr. pvz., LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-303/2018, 2K-7-44-719/2021).

36. Šioje byloje nustatyta, kad D. R. ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis buvo apklaustas keturis kartus. Pirmos apklausos metu jis nurodė, kad į klausimą, ar prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas, atsakys bei parodymus duos tik kartu su savo advokatu (1 t., b. l. 144). Antros apklausos metu jis taip pat nurodė, kad poziciją dėl kaltės ir išsamius paaiškinimus duos vėliau (1 t., b. l. 151). Apklausiamas trečią kartą D. R. parodė, kad gailisi, jog taip pasielgė, išsamiai nurodė įvykio aplinkybes ir paaiškino tokio savo elgesio priežastis, nurodė, kad negalvojo ir nenorėjo padaryti nusikaltimo, labai gailisi (1 t., b. l. 156). Apklausiamas papildomai D. R. visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas, laikėsi savo anksčiau duotų parodymų, papildomai pažymėjo, kad žala atlyginta vadovaujantis protingumo principu ir suformuota teismų praktika, Vilniaus teritorinei ligonių kasai žala atlyginta visiškai, žalos atlyginimą patvirtinantys dokumentai yra pridėti prie bylos (1 t., b. l. 162). Pirmosios instancijos teisme vykusiame teisiamajame posėdyje D. R. parodė, kad kaltu prisipažįsta visiškai ir išsamiai nurodė įvykio aplinkybes bei paaiškino savo elgesio priežastis, kurias buvo nurodęs ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Be kita ko, pažymėjo, kad priėjus prie automobilio jo vairuotojas elgėsi agresyviai, įvyko fizinis kontaktas, nesusivaldė, bandydamas atsistumti sudavė smūgį nukentėjusiajam D. M. į veido sritį, tikrai to nenorėjo, dėl to labai gailisi. Jis šiaip sau tikrai taip nepasielgtų, žino tokių veiksmų padarinius, bet suveikė emocijos, viskas vyko spontaniškai, smūgio sudavimą lėmė visa situacija, nes automobilyje buvo kūdikis, o jį „pakirtinėjo“ visą kelią. Pripažįsta, kad nuo jo smūgio nukentėjusiajam galėjo būti padaryti sužalojimai, nurodyti kaltinamajame akte. Savo elgesį vertina kritiškai, visas gyvenimas pasikeitė, po šio įvykio jis nebedirba buvusiame darbe. Jis atlygino žalą Vilniaus teritorinės ligonių kasai, 600 Eur – nukentėjusiajam D. M., nemano, kad bus tikslinga atlyginti daugiau. Gailisi, kad atsirado sužalojimai nukentėjusiajam, neturėjo tikslo smūgiuoti jam į veidą. Smūgį pripažįsta, sudavė tyčia (2 t., b. l. 16–18).

37. Analizuojant D. R. parodymus galima daryti išvadą, kad esmines jam inkriminuojamos veikos aplinkybes jis pripažino, jų neginčijo, jo parodymų turinys leidžia teigti, kad D. R. parodymai pasižymi nuoseklumu, nes, skirtingai nei nurodo apeliantas, nuo pirmosios apklausos (kuomet jis pirmą kartą davė parodymus) ikiteisminio tyrimo metu iš esmės nekito, papildo vieni kitus ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Nesutiktina su apelianto vertinimu, kad D. R. savo parodymais apkaltino D. M. agresyviu ir smurtiniu elgesiu, iš esmės savo veiksmus apibūdino kaip būtinosios ginties situaciją ir nepripažino savo įžūlaus elgesio suduodant tyčinį smūgį D. M. į veidą, kuriuo pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį. D. R. teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog smūgį nukentėjusiajam sudavė tyčia, o, kaip jau buvo minėta anksčiau, tai kad jis pateikė tokių savo veiksmų vertinimą ir tokio savo poelgio priežastis (kad jo vertinimu, jo veiksmus lėmė agresyvus nukentėjusiojo elgesys kelyje ir automobilyje), kurios nesutampa su nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, ar tai, kad nepripažino savo kaltės dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kuris jam nebuvo inkriminuotas, nereiškia, jog jo prisipažinimo negalima laikyti visišku kaltės pripažinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo išvadai, kad D. R. kaltės pripažinimas ir išsakytas gailestis yra deklaratyvūs, tai yra, kad jis iš tikrųjų kritiškai nevertina savo elgesio ir nesikremta dėl padarytos nusikalstamos veikos. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. R. prisipažino kaltu, davė išsamius parodymus, ne kartą išreiškė gailėjimąsi dėl savo veiksmų ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, baudžiamoji byla išnagrinėta BPK 273 straipsnio nustatyta tvarka, atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą. Be to, ne tik D. R. išsakytas ketinimas atlyginti D. M. padarytą žalą, kokią nustatys teismas, tačiau ir D. R. veiksmai, kai jis atlygino civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos pareikštą 107,94 Eur civilinį ieškinį dėl D. M. gydymo, taip pat sumokėjo nukentėjusiajam D. M. 600 Eur, tai yra sumą, kuri, jo manymu, atitinka nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą, rodo, kad D. R. suvokė, jog yra kaltas dėl savo veiksmų ir stengėsi atlyginti padarytą žalą. Teisėjų kolegija, įvertinusi D. R. veiksmus, elgesį, parodymų turinį viso proceso metu, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad D. R. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir toks jo prisipažinimas atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą būtinąją laidavimo sąlygą.

38. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo D. M. atstovas nurodo ir abejones dėl I. R. tinkamumo būti laiduotoja. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Asmenį pripažįstant turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes, veiklos pobūdį ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, į jo charakteristiką ir kitus duomenis, kuriais yra grindžiamas laidavimo prašymas (žr. pvz., LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-134-1073/2018, 2K-67-942/2019), taip pat yra nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę arba panaikinti. Laiduotojas gali būti tik tas vertas teismo pasitikėjimo asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdžiai matoma (žr. pvz., LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018). Sprendžiant dėl laiduotojo atitikties BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse nurodytiems reikalavimams, turi būti apibrėžta, kokį realų auklėjamąjį poveikį gali padaryti laiduotojas, atsižvelgiant, be kita ko, į kaltininko veiklą, jo padarytos nusikalstamos veikos ypatumus, kaltininko bei laiduotojo tarpusavio santykius ir pan. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės buvo tinkamai įvertintos apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje.

39. Kolegijos vertinimu, teisiamajame posėdyje I. R. detaliai ir išsamiai paaiškino, kodėl ji savo sūnui D. R. yra autoritetas ir galėtų šiam daryti teigiamą įtaką (2 t., b. l. 21). Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad I. R. savo sūnui yra autoritetas, D. R. ją laiko pavyzdžiu, pasipasakoja savo problemas, juos sieja artimi santykiai, kad ji turi realią galimybę daryti teigiamą įtaką savo sūnui D. R., nes kiekvieną dieną bendrauja telefonu, susitinka savaitgaliais ir nėra ginčijamos. Vienintelis apeliacinio skundo argumentas, dėl ko, apelianto manymu, nėra pagrindo vertinti, jog I. R. yra verta teismo pasitikėjimo ir gali būti laiduotoja, yra tas, kad, anot nukentėjusiojo atstovo, byloje nėra duomenų apie jos asmenybę, ankstesnius teistumus ir baustumus, įskaitas gydymo įstaigose ir pan. Tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Į bylą yra pateikti duomenys, kad I. R. dirba, darbdavio charakterizuojama teigiamai (1 t., b. l. 95 (antra pusė)). Nors byloje nėra konkrečių pažymų apie I. R. teistumus ir baustumus, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, ji neteista, administracine tvarka nebausta, ką nurodė ir ji pati, apklausiama pirmosios instancijos teisme. Apylinkės teismas, vertindamas I. R. tinkamumą nagrinėjamu atveju būti laiduotoja, visas šias ją charakterizuojančias aplinkybes nustatė ir kartu su kitomis minėtomis reikšmingomis aplinkybėmis skundžiamame nuosprendyje įvertino bei padarė pagrįstą išvadą, jog I. R. yra verta teismo pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą įtaką D. R., kad šis laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų, tai yra, kad ji aktualiu atveju yra tinkamas asmuo vykdyti laiduotojo pareigas.

40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino visas BK 40 straipsnyje nurodytas sąlygas, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog šiuo konkrečiu atveju D. R. galima taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia.

Dėl neturtinės žalos dydžio

41. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis D. M. buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš D. R. (1 t., b. l. 30–34). Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė konstatavęs, jog D. R. jau atlygino D. M. 600 Eur neturtinę žalą, kuri, teismo vertinimu, yra pakankama. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo D. M. įgaliotas atstovas nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir prašo nukentėjusiojo D. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai, tai yra nukentėjusiajam priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, laikant, jog D. R. jau atlyginus 600 Eur, likusi priteistina (mokėtina) suma yra 2 400 Eur. Apelianto vertinimu, būtent tokia prašoma priteisti suma visiškai atitinka padaryto nusikaltimo pobūdį ir laipsnį bei protingumo ir teisingumo reikalavimus.

42. Neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Aptariamo straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyti ir kriterijai, kuriais remiantis nustatomas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydis. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252-697/2020, 2K-227-697/2022). Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitų ignoruoti. Kad ir kokie būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, atitinkantį situaciją neturtinės žalos atlyginimo dydį.

43. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam D. M. priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertino CK 6.250 straipsnio nuostatas. Apylinkės teismas sprendė, kad nukentėjusiajam D. M. nusikalstamais D. R. veiksmais buvo padaryta neturtinė žala ir, nustatydamas nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitas neigiamas pasekmes, įvertino nusikalstamos veikos pobūdį, smurtinių veiksmų intensyvumą ir sužalojimo mastą (fizinis smurtas buvo panaudotas visiškai netikėtai, dienos metu, viduryje gatvės, tačiau betarpiškai nematant pašaliniams asmenims, nukentėjusiajam kumščiu suduotas vienas smūgis, kuriuo jam padarytas odos nubrozdinimas nosies nugarėlėje, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, nosies srityje), tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam sukeltas neigiamas pasekmes dėl patirtų veido sužalojimų, taip pat kaltinamojo turtinę padėtį, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose bei kitas neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, prašomą neturtinės žalos dydį sumažino iki 600 Eur.

44. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog nukentėjusysis D. M. patyrė fizinius bei dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą dėl D. R. įvykdytos nusikalstamos veikos. Tačiau byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis D. M. dėl patirtų sužalojimų būtų ilgai gydęsis, būtų patyręs stiprius neigiamus išgyvenimus (kreipęsis į psichologą, dėl patiriamo nerimo, įtampos būtų vartojęs kokius nors vaistus ir pan.), jam būtų esmingai apribotos bendravimo galimybės, kilę išgyvenimai būtų žymiai palietę socialinę, šeiminę ar profesinę sritis. Vertintina ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, D. R. turtinė padėtis (vedęs, turi mažametį vaiką, pakankamai jauno ir darbingo amžiaus, dirba). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į CK įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, suformuotą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, nustatytas faktines bylos aplinkybes, nukentėjusiajam D. M. pirmosios instancijos teismo nustatyta neturtinės žalos atlyginimo suma – 600 Eur, kurią D. R. nukentėjusiajam ir sumokėjo, yra proporcinga tiek padarytai nusikalstamai veikai, tiek jos sukeltoms pasekmėms. Šis dydis atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus ir, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas kompensuoti nukentėjusiojo D. M. patirtus išgyvenimus bei nepažeidžia nukentėjusiojo ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, D. R. interesų pusiausvyros. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam D. M. padarytos neturtinės žalos dydį, įstatymų nepažeidė, iš esmės nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, teisingai įvertino visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo jas vertinti kitaip ir nustatytą sumą didinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

45. Nukentėjusiojo atstovo vertinimu, net pripažinęs nukentėjusiojo D. M. teisę tik į 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismas turėjo iš dalies patenkinti pareikštą civilinį ieškinį ir iš D. R. priteisti nukentėjusiajam D. M. 600 Eur bei nurodyti, kad ši suma jau atlyginta, o ne civilinį ieškinį atmesti. Anot apelianto, visiškai atmetus civilinį ieškinį kyla klausimas dėl 600 Eur sumokėjimo teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo teiginiais nesutinka. Byloje nustatyta, kad D. R. dar ikiteisminio tyrimo metu atlygino D. M. 600 Eur neturtinę žalą (1 t., b. l. 67). Šių aplinkybių neginčijo ir pats nukentėjusysis D. M., patvirtinęs, jog tokią sumą iš D. R. yra gavęs. Pirmosios instancijos teismui nusprendus, jog būtent D. R. jau sumokėta 600 Eur suma yra pakankama atlyginti nukentėjusiajam D. M. padarytą neturtinę žalą, tai yra konstatavus, jog visa neturtinė žala nukentėjusiajam D. M. jau yra atlyginta, nebeliko ir pagrindo tenkinti civilinį ieškinį iš dalies ir priteisti D. M. jam jau atlygintą neturtinę žalą, nurodant, kad ji jau yra atlyginta. Taigi apylinkės teismas šiuo atveju pagrįstai D. M. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

Dėl priteistų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

46. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nukentėjusiajam D. M. iš D. R. priteisti 1 200 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir prašo šią sumą padidinti iki 1 680 Eur, tai yra sumos, kurią prašė priteisti civiliniu ieškiniu. Anot apelianto, apylinkės teismas nepagrįstai prašomas priteisti atstovavimo išlaidas vertino kaip pernelyg dideles, nes D. M. patirtos teisinės išlaidos atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, neviršija maksimalios sumos, numatytos Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo, todėl neturėtų būti mažinamos. Be to, apeliantas papildomai prašo priteisti 360 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

47. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-112-697/2018, 2K-54-628/2021). Taip pat teismų praktikoje pažymima, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347-976/2018, 2K-192-489/2019, 2K-48-495/2021, 2K-3-648/2021).

48. Nėra pagrindo abejoti, kad nukentėjusysis D. M. už jam advokato suteiktas teisines paslaugas iš tiesų sumokėjo tokias sumas, kokios nurodomos apeliaciniame skunde (1 680 Eur už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos prašė priteisti pirmosios instancijos teismo, 360 Eur už atstovavimą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme). Tai patvirtina kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai (sąskaitos ir patvirtinimai apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą) (2 t., b. l. 78–80, 82–83). Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nors ir neturėdamas galimybės įvertinti visų patirtas atstovavimo išlaidas patvirtinančių dokumentų (teismui pateiktoje byloje jų nebuvo), skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai ir motyvuotai nusprendė sumažinti nukentėjusiojo prašomą priteisti sumą advokato pagalbai apmokėti – iki 1 200 Eur. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, mažindamas nukentėjusiojo D. M. civiliniu ieškiniu prašomą priteisti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti sumą, teismas išanalizavo šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes: bylos apimtį ir sudėtingumą, advokato atliktų procesinių veiksmų apimtį ir pobūdį, darbo laiko sąnaudas, proceso pirmosios instancijos teisme trukmę ir kt. Tai yra teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo atstovas dalyvavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, ikiteisminio tyrimo metu du kartus susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga, dalyvavo nukentėjusiojo apklausos metu, taip pat akistatos tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo metu, be to, ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį nukentėjusiojo vardu, kuris nėra didelės apimties (3 lapai), taip pat pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo buvo tik tikslinama suma dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, į tai, kad byla teisme išnagrinėta per vieną teisiamąjį posėdį sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, kad nukentėjusiojo atstovas buvo pakankamai aktyvus bylą nagrinėjant teisme. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, apylinkės teismas nustatė tokią iš kaltinamojo D. R. priteistiną nukentėjusiojo D. M. patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo dalį, kokia, jo nuomone, proporcinga tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamojo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas sumažinti nukentėjusiajam iš D. R. priteistiną atlyginimo už advokato paslaugas sumą, nepažeidė teisės aktų nuostatų, laikėsi proporcingumo, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, todėl priimti kitokį sprendimą dėl šios dalies apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

49. Nors apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas nurodo, jog nukentėjusysis dar papildomai patyrė 360 Eur atstovavimo išlaidų (už advokato dalyvavimą akistatoje ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), kurių neprašė priteisti pirmosios instancijos teisme, nes teismui nusprendus atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą neturėjo objektyvios galimybės pateikti visas patirtas išlaidas šiame procese patvirtinančius dokumentus, ši aplinkybė nesudaro pagrindo didinti pirmosios instancijos teismo priteistą išlaidų advokato paslaugoms apmokėti sumą. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, sumažindamas nukentėjusiojo D. M. prašomą priteisti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti sumą, įvertino ir šias aplinkybes, tai yra, kad nukentėjusiajam atstovavęs advokatas dalyvavo akistatoje bei pirmosios instancijos teisme. Taigi į šias nukentėjusiojo patirtas atstovavimo išlaidas taip pat buvo atsižvelgta nustatant priteistiną išlaidų advokato paslaugoms apmokėti sumą, todėl dar kartą jas vertinti nėra jokio pagrindo.

Dėl atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

50. Nukentėjusiojo D. M. įgaliotasis atstovas advokatas A. Juozapavičius nurodė apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė iš D. R. nukentėjusiajam D. M. priteisti ir advokato teisinės pagalbos išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Iš nukentėjusiojo atstovo pateiktų sąskaitų bei patvirtinimų apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą (2 t., b. l. 131–135) matyti, kad D. M. atstovui advokatui A. Juozapavičiui už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą teismui, taip pat už dalyvavimą posėdžiuose nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1 200 Eur (960 Eur + 240 Eur).

51. Pažymėtina, kad minėtos bendros BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinės ar kasacinės instancijos teisme. Tačiau tokiais atvejais, vadovaujantis teismų praktika, priteisiant atlyginti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128-489/2021, Nr. 2K-70-942/2022). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nukentėjusiojo D. M. atstovo advokato A. Juozapavičiaus apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, todėl nukentėjusiojo D. M. patirtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo D. M. (D. M.) įgaliotojo atstovo advokato Audriaus Juozapavičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 1 d. nuosprendžio atmesti.

Nepriteisti nukentėjusiajam D. M. išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.