Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2570-936/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-12-13
Bylos Nr.: e2A-2570-936/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-00325-2022-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Ieškovas: V. P.
Atsakovas: V. P.

Kategorijos

2.6.37Jungtinė veikla (partnerystė)
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.3.1.18.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-2570-936/2022Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00325-2022-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.37; 3.1.7.6; 3.3.1.18.4; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų Dalios Trumpulienės, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. P. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo V. P. 25 078,52 Eur skolą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašė bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.

1.1. Ieškinyje nurodė, kad 2009 m. vasario 3 d. šalys sudarė Jungtinės veiklos sutartį (toliau – ir Sutartis), kuria susitarė savo veiklai naudoti vieną ūkininko ūkį ir žemės sklypą kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Išlaidas ir galimus nuostolius bei gautas tiesiogines išmokas ir pelną šalys susitarė dalintis lygiomis dalimis. Tol, kol žemės sklypas su statiniais priklausė V. P., ūkininku buvo paskirtas atsakovas V. P., o V. P. buvo paskirtas įgaliotu asmeniu. Kai 2013 m. gegužės 2 d. Dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) V. P. sklypą su visais statiniais padovanojo atsakovui V. P., nuo 2013 m. liepos 11 d. ūkininkų ūkio registre ūkininku buvo įregistruotas V. P., o ieškovas įregistruotas jo partneriu. Sutarties pagrindu šalys veikė iki 2015 m. vasario 24 d., kuomet ieškovo prašymu jis buvo išregistruotas iš Ūkininko ūkių registro ir V. P. partnerių. Ieškovas nurodo, kad atsakovas melagingai teigė, kad iš jungtinės veiklos nebuvo gauta pelno, tačiau tokias aplinkybes paneigia gyventojų pajamų mokesčių deklaracijos nuo 2009 metų iki 2014 metų, iš kurių paaiškėjo, kad per nurodytą laikotarpį atsakovas yra deklaravęs 207 800 Lt (60 183 Eur) pajamas iš sodybos veiklos. Šią aplinkybę patvirtina įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021, kuris turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Kadangi minimoje byloje taip pat nustatyta, kad V. P. už V. P. atliko mokėjimų už 10 025,97 Eur sumą, todėl ieškovas šią sumą priskyrė prie Jungtinės veiklos sutarties pagrindu patirtų išlaidų. Todėl vykdant jungtinę veiklą buvo gauta 50 157,03 Eur pelno, kuris pagal Sutartį turi būti padalintas lygiomis dalimis.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. vasario 3 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai, t. y. priteisė ieškovui iš atsakovo V. P. 25 078,52 Eur skolą ir 1 482,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

3. Atsakovas V. P. pateikė prieštaravimus dėl priimto preliminaraus sprendimo, kuriuose nurodė, kad 2009 m. vasario 3 d. Jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta būtent dėl to, kad visa atsakovo šeima paliko gerai apmokamus darbus ir perėjo dirbti į sodybą, visus darbus sodyboje vykdė atsakovas V. P., o ieškovas iki 2012 metų statybas finansavo. Vykdant statybas, dalis jau įrengtų pastatų buvo nuomojama, iš gautų pinigų tęsiant statybos darbus ir įrenginėjat kitus pastatus. V. P. motinai pardavus savo butą, kuriame iki persikraustymo į sodybą gyveno atsakovas su šeima, už butą gauti pinigai buvo pervesti V. P. ir jis juos panaudojo tolimesniam turto pagerinimui bei verslo vystymui. Kadangi ieškovas negalėjo vykdyti įsipareigojimų (finansuoti turto sukūrimą), o parduoti turtą nepavyko, atsakovui tęsiant sodybos sukūrimą, o ieškovui nepageidaujant dalyvauti sodybos įrengime, 2013 m. gegužės 2 d. Širvintų rajono 1-ojo notaro biuro patvirtinta dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp ieškovo V. P. ir atsakovo V. P., turtas buvo perduotas nuosavybėn atsakovui V. P.. Be to, po 2012 m. V. P. neatliko jokių investicijų į sodybos ir jame vykdomo verslo vystymą, savo darbu taip pat nedalyvavo. Po 2013 m. gegužės 2 d. dovanojimo sutarties sudarymo jungtinės veiklos sutartis (netgi jeigu ji ir būtų vykdoma) pasibaigė, V. P. tapus vieninteliu turto savininku ir verslo vystytoju.

3.1. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, kadangi ieškovas prašo priteisti neva skolą už laikotarpį nuo 2009 metų iki 2014 metų, dalis prašomos skolos yra susidariusi daugiau nei prieš dešimt metų. Taigi, jei teismas taikytų 10 metų senaties terminą, skolos galėtų reikalauti už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2014 metų. Vien pateiktos gyventojų pajamų mokesčio deklaracijos nepatvirtina, kad V. P. yra skolingas V. P. pusę deklaracijose nurodomų pajamų sumų. Metinėse pajamų deklaracijose nebuvo deklaruojamos išlaidos, kurios realiai buvo patirtos, siekiant gauti kreditą banke. Ieškovas neturi teisės į dalį pajamų, neatėmus išlaidų. V. P. visiškai nesigilino į veiklą, jos realiai nevykdė, nuo 2012 metų nustojo prisidėti prie sodybos išlaikymo ir vystymo pinigais. V. P. yra sumokėjęs už V. P. didelę sumą V. P. įsiskolinimų, t. y. net 10 385,99 Eur. Dėl šios sumos V. P. buvo pateikęs ieškinį teismui (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimas Nr. e2-29727-545/2021), būtent todėl V. P. įsižeidė ir keršydamas pareiškė šį nepagrįstą ieškinį. Prejudicinę reikšmę turinčiu sprendimu teismas nurodė, kad V. P. ir V. P. kartu vykdė veiklą, todėl pajamos / išlaidos ir kiti dalykai buvo susiję, todėl atmetė ieškinį, nors V. P. pripažino, kad 8 326,58 Eur sumą už jį sumokėjo V. P. iš savo asmeninių lėšų. Vadovaujantis tokia pačia logika, turėtų būti atmestas ir šis jau V. P. ieškinys V. P., kadangi su juo buvo dalijamasi pinigais, kai sodyba jų generuodavo, nors nuo 2012 metų visas išlaidas dėl sodybos išlaikymo patyrė ir dengė būtent V. P..

4. Ieškovas V. P. atsiliepime į prieštaravimus nurodė, kad atsakovui buvo reikalinga finansinė pagalba. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad Sutartis pasibaigė sudarius 2013 m. gegužės 2 d. sutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 8 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021 nustatė prejudicinę reikšmę turintį faktą, kad Sutartis galiojo iki 2015 m. vasario 24 d. Visi pastatai, kurie nuomojami kaimo turizmui, stovi žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), todėl bet kuriuo atveju jau pats kaimo turizmo statinių stovėjimas ant žemės sklypo ir kaimo turizmo veiklos vykdymas juose suponuoja išvadą apie to sklypo naudojimą kaimo turizmo veiklai. Be to, Sutarties 2.1 punktu šalys jungtinei veiklai naudoti susitarė ne tik žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bet ir Ūkininko ūkį. O tai reiškia, kad šalys susitarė dalintis pelną ne tik iš tiesioginio žemės sklypo naudojimo, bet ir iš kaimo turizmo veiklos. Ieškovas taip pat nesutinka su atsakovo teiginiu, kad reikalauja priteisti pusę deklaruotų pajamų. Ieškovas reikalauja priteisti ne ½ pajamų, o ½ pelno, kaip tą numato Sutarties 4 punktas. Ieškinyje atsakovas labai aiškiai nurodė, kad iš atsakovo gyventojų pajamų mokesčių deklaracijų už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2014 m. iš ūkio veiklos deklaruotos pajamos sudaro 60 183 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 8 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021 nustatė prejudicinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovo mokėjimai už atsakovą 10 025,97 Eur sumoje yra atlikti 2009 m. vasario 3 d. Jungtinės veiklos sutarties pagrindu, galiojusios iki 2015 m. vasario 24 d., kai atsakovas buvo išregistruotas iš Ūkininko ūkių registro kaip ieškovo ūkio partneris. Todėl ieškovas nurodytą sumą priskyrė prie Sutarties pagrindu patirtų išlaidų, kurias jau atėmė iš nurodyto laikotarpio pajamų, gautą rezultatą padalijo pusiau ir gavo ½ dalį pelno 25 078,52 Eur sumoje. Taigi ieškovas paprašė priteisti ½ dalį pelno, bet ne pajamų. Ieškovas pažymi, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie išlaidas, detalių skaičiavimų ar paaiškinimų, kurie pagrįstų jo prieštaravimus bei įrodytų preliminaraus teismo sprendimo neteisėtumą. Ieškovas teigia, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes jis skaičiuotinas nuo 2015 m. vasario 24 d. Ieškovas laikosi teisinės pozicijos, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovas neįrodė aplinkybės, jog yra praleistas senaties terminas ieškiniui pareikšti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu atsakovo V. P. prieštaravimus atmetė, paliko nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. vasario 3 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2154-647/2022 bei ieškovui iš atsakovo priteisė 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. P. ir V. P. 2009 m. vasario 3 d. sudarė Jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė savo veiklai naudoti vieną ūkininko ūkį ir žemės sklypą kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad ūkininku skiriamas V. P., ūkininko ūkio įgaliotu asmeniu skiriamas V. P.. V. P. 2013 m. gegužės 2 d. dovanojimo sutartimi padovanojo sūnui V. P. kaimo turizmo sodybą su joje esančiais statiniais: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkio pastatą-garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Po dovanojimo sutarties sudarymo V. P. buvo išduotas Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪP Nr. (duomenys neskelbtini), o V. P. 2015 m. vasario 24 d. buvo išregistruotas iš Ūkininko ūkių registro kaip V. P. ūkio partneris.

5.2. Teismas atmetė atsakovo argumentus kaip nepagrįstus, kad tarp šalių jungtinės veiklos sutartis pasibaigė 2013 m. V. P. padovanojus nekilnojamąjį turtą V. P.. Nustatė, kad verslas sodyboje buvo vykdomas, pajamos iš veiklos buvo gaunamos, o nekilnojamųjų daiktų perėjimas kitam savininkui nepanaikina jungtinės veiklos sutarties galiojimo. Įstatymas aiškiai nustato aplinkybes, kada jungtinės veiklos sutartis pasibaigia, todėl jungtinės veiklos pabaigos diena yra laikoma 2015 m. vasario 24 d., kai V. P. buvo išregistruotas iš Ūkininko ūkio.

5.3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021 nustatyta, kad V. P. neėmė iš ūkio gaunamų pajamų dalies, o V. P. apmokėdamas sodybos sąskaitas naudojo ir ieškovo pinigus, kaip tai numatė Jungtinės veiklos sutartis, todėl teiginiai, kad ieškovas niekaip neprisidėjo prie sodybos statybų ir veiklos nepagrįsti. Kaip matyti iš metinių pajamų deklaracijų, sodybos veikla buvo pelninga, taigi remiantis Jungtinės veiklos sutarties 4 punktu išmokos ir pelnas tarp šalių turi būti dalijamas pusiau. Ginčo laikotarpiu buvo teikiamos ir paraiškos paramai už žemės ūkio naudmenas gauti. Nepaneigti ir ieškovo teiginiai, kad jis padėjo sūnaus V. P. šeimai laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2009 m., nes tuo metu abu neturėjo darbo. Atsakovo pateikta jo darbo sutartis ir automobilio panaudos sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos 2005 m., kada su šiuo juridiniu asmeniu nutrūko darbo teisiniai santykiai, duomenų nepateikta. O iš I. (N.) P. pažymos apie valstybinio socialinio draudimo laikotarpius matyti, kad ji laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2008 m. didžiąją laiko dalį gavo ligos išmokas, vėliau ir nedarbo draudimo išmokas. Kaip pati liudytoja nurodė teismo posėdžio metu, tuo laikotarpiu sirgo jos duktė. Teismo posėdžio metu tiek atsakovo, tiek liudytojos teiginiai, kad deklaracijose pateikti duomenys yra neteisingi, sąmoningai pelnas padidintas dėl siekio gauti paskolą iš banko, vertintini kritiškai, todėl teismas detaliau nepasisakė, nes tai ne civilinės teisės nagrinėjimo dalykas, įžvelgiami baudžiamosios atsakomybės požymiai. Pateiktos deklaracijos Valstybinei mokesčių inspekcijai laikomos teisingomis, kol jos nepaneigtos, kitaip nėra pripažintos negaliojančiomis ir nepanaikintos.

5.4. Teismas pažymėjo, kad ieškovas V. P. pelno iš sodybos veiklos neėmė, dengė išlaidas, prisidėjo prie veiklos, taigi įsipareigojimus pagal Jungtinės veiklos sutartį vykdė, o sutartyje pelno pasidalijimo klausimo neaptarė. Šias aplinkybes patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021 nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas, kad „ieškovas buvo atsakovo artimas giminaitis – sūnus, šalys siejo pasitikėjimo santykiai, todėl teismas vertina kaip įtikinamą atsakovo argumentą dėl lėšų perdavimo ieškovui grynais pinigais apmokėti sąskaitas, susijusias su kaimo turizmo sodybos įrengimu“. Ieškovo teigimu, jis apie sodybos gaunamą pelną sužinojo tik prasidėjus teisminiams procesams tarp jo ir sūnaus V. P. ir į bylą pateiktų GPM deklaracijų. Apibendrinant išdėstytą, teismas laikė, kad bendrasis ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

6. Atsakovas V. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. vasario 3 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2154-647/2022 bei atmesti ieškovo V. P. ieškinį kaip nepagrįstą ir pareikštą praleidus senaties terminą, ir prašoma priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Teismas visiškai nepagrįstai netenkino prašymo taikyti ieškinio senatį ir netinkamai nustatė ieškinio senaties skaičiavimo pradžios momentą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsnis, 1.125 straipsnio 1 ir 9 dalys, 1.127 straipsnio 1 dalis), todėl egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 ir 330 straipsniuose numatyti sprendimo panaikinimo pagrindai.

6.2. Ieškinys pateiktas 2022 m. vasario 1 d., skola priteista už laikotarpį net nuo 2009 metų iki 2014 metų. Dalis prašomos skolos yra susidariusi daugiau nei prieš dešimt metų. Taigi, jeigu teismas taikytų bendrąjį 10 metų senaties terminą, kurį turėjo taikyti, skolos ieškovas galėtų reikalauti tik už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 1 d., kadangi ieškinys pateiktas 2022 m. vasario 1 d., iki 2014 metų. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021 V. P. pripažįsta, kad viską vykdė jo sūnus V. P. ir jis neėmė iš jo pajamų iš verslo, nes pats taip nusprendė. Tačiau dabar, praėjus daugeliui metų po minėtos veiklos, reikalauja nepagrįstų sumų iš sūnaus V. P.. Pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino į senaties termino pradžios skaičiavimą ir visas svarbias aplinkybes, formaliai nurodydamas, kad, ieškovo teigimu, apie pelną jis sužinojo tik pamatęs deklaracijas teisminių bylų nagrinėjimo metu. Paminėjo, kad sodybos finansinės ataskaitos buvo teikiamos kasmet, ir esant realiam sutarties vykdymui apie gautas pajamas ieškovas turėjo sužinoti nedelsiant.

6.3. Apeliantas teigia, kad Sutartis buvo sudaryta būtent dėl to, kad visa atsakovo šeima paliko gerai apmokamus darbus ir perėjo dirbti į sodybą, visus darbus sodyboje vykdė atsakovas V. P., o ieškovas iki 2012 metų statybas finansavo. Toliau vykdant statybas, dalis jau įrengtų pastatų buvo nuomojama, iš gautų pinigų tęsiant statybos darbus ir įrenginėjat kitus pastatus. V. P. motinai pardavus savo butą (kuriame iki persikraustymo į sodybą gyveno atsakovas su šeima), už butą gauti pinigai buvo pervesti V. P. ir jis juos panaudojo tolimesniam Turto pagerinimui bei verslo vystymui. Kadangi ieškovas negalėjo vykdyti įsipareigojimų (finansuoti turto sukūrimo), o parduoti turtą nepavyko, atsakovui tęsiant sodybos sukūrimą, o ieškovui nepageidaujant dalyvauti sodybos įrengime, 2013 m. gegužės 2 d. Širvintų rajono 1-ojo notaro biuro patvirtinta dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) turtas buvo perduotas nuosavybėn atsakovui V. P.. Teigiama, kad po 2013 m. gegužės 2 d. dovanojimo sutarties sudarymo jungtinės veiklos sutartis (netgi jeigu ji ir būtų vykdoma) pasibaigė.

6.4. Ieškovas reikalauja priteisti pusę deklaruotų pajamų, tuo tarpu pagal Sutarties 4 punktą jis galėtų pretenduoti į ½ pelno. Išlaidos nurodytose pajamų deklaracijose deklaruojamos nebuvo, tačiau tai nereiškia, kad jos nebuvo patiriamos. Joks verslas, ypač kaimo turizmo, naudojant sodybą ir komunalines paslaugas, negali nepatirti išlaidų. Išlaidų deklaravimas nėra privalomas, kadangi tokiu būdu verslas tiesiog sumoka daugiau mokesčių, valstybė nuo to nenukenčia ir teismo motyvas dėl galimos baudžiamosios atsakomybės yra nepagrįstas. Ieškovas neturi teisės į dalį pajamų, neatėmus išlaidų. Siekiant geresnio kreditingumo banke, nebuvo žymimi net ir leidžiami atskaitymai / išlaidos (30 proc.), tačiau pabrėžtina, tai nereiškia, kad verslas nepatyrė absoliučiai jokių išlaidų. Pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į šias svarbias aplinkybes.

6.5. Akcentuotina, kad teismo išvados apie gautą „pelną“ aktualiuoju laikotarpiu padarytos į bylą pateiktų metinių pajamų (ne pelno) deklaracijų pagrindu. Teikiant metines pajamų deklaracijas buvo teikiama tokia informacija: pvz., GPM308 18 p. – taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą apmokestinamų pajamų suma; priedas Individualios veiklas pajamos, V13 – pajamų suma; kt. t. y. deklaruojamas buvo būtent pajamos, bet ne pelnas. Deklaruojamai pajamų sumai taikoma mažiausiai 30 procentų išlaidoms tenkanti suma, 15 procentų gyventojų pajamų mokestis, kiti mokesčiai. Juolab, kaip paminėta, teismas visiškai nevertino sutarties vykdymo praktikos.

6.6. Siekdamas prisiteisti pusę pelno, ieškovas, jau neturėdamas žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), turėjo įrodyti Sutarties 3 punkte nustatytų pareigų vykdymą – dengti visų išlaidų ½ dalį. Tokių įrodymų nėra, o prejudiciniais sprendimais konstatuota, kad po 2012 metų savo lėšomis ieškovas neprisidėjo prie turto išlaikymo ir gerinimo. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai ignoravo šiuos motyvus ir įrodymus. Papildomai pažymėtina, kad jungtinės sutarties dalyku (priemone) yra tik žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bet ne jame esantys pastatai ir statiniai, o nuomojami yra būtent pastatai. Taigi pajamos gautos ne iš žemės sklypo, o iš pastatų ir statinių nuomos, todėl reikalauti gauti pusę pelno net nėra pagrindo.

6.7. Teismo nurodytas motyvas, kad nepaneigti ir ieškovo teiginiai, kad jis padėjo sūnaus V. P. šeimai laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2009 m., nes tuo metu abu neturėjo darbo, nėra suprantamas, kadangi ginčui aktualus laikotarpis nėra 2007-2009 metai, taigi šis laikotarpis nesusijęs su ginčo dalyku.

6.8. Teismas neįvertino pateiktų dokumentų apie įvairias išlaidas verslui, labai formaliai nurodydamas, kad reikia vadovautis tik deklaracijoje nurodomomis pajamomis, nors ten nebuvo nurodytos išlaidos. Iš esmės prejudicinę reikšmę turinčiu sprendimu teismas nustatė, kad V. P. ir V. P. kartu vykdė veiklą, todėl pajamos / išlaidos ir kiti dalykai buvo susiję, todėl atmetė ieškinį, nors V. P. pripažino, kad 8 326,58 Eur sumą už jį sumokėjo V. P. iš savo asmeninių lėšų. Vadovaujantis tokia pačia teismo logika, turėjo būti atmestas ir šis jau V. P. ieškinys V. P., kadangi su juo buvo dalijamasi pinigais, kai sodyba jų generuodavo, nors nuo 2012 metų visas išlaidas dėl sodybos išlaikymo patyrė ir dengė būtent V. P..

6.9. Sodyba reikalauja itin daug išlaidų – vien elektros ir kitos komunalinės paslaugos, didelių patalpų apšildymas, nekalbant apie remontus, vien apie pastovias einamąsias išlaidas, kurios siekia mažiausiai kelis šimtus eurų per mėnesį (patalynės skalbimas ir lyginimas, patalpų valymas, buitinė chemija, kuras šienavimui ir sniego valymui, būtinų daiktų pirkimas, kt.). Šių išlaidų ieškovas, deja, net neminėjo, nes jų nedengė ir apie jų mastą nežino. Teismas nevertino šių išlaidų.

Atsiliepimas

7. Ieškovas V. P. pateikė atsiliepimą į atsakovo V. P. skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Ieškovas laikosi teisinės pozicijos, kad šiuo konkrečiu atveju apeliantas neįrodė aplinkybės, jog yra praleistas senaties terminas ieškiniui pareikšti. Išlaidos ir nuostoliai bei pelnas, gautas iš jungtinės veiklos, yra paskirstomas taip, kaip nustato Sutartis. Sutarties 4 punktu šalys susitarė, kad pelną dalinsis lygiomis dalimis. Pelno dalybų momentas sutartyje nebuvo nustatytas, t. y. šalys neaptarė, ar pelną dalinsis kasmet, ar tik pasibaigus Sutarčiai. Ieškovas laikosi teisinės pozicijos, kad tokiu atveju, kuomet sutartyje nenustatytas pelno pasidalijimo momentas, šis momentas sietinas su pareikalavimo momentu arba su Jungtinės veiklos sutarties pabaiga. Sutartis pasibaigė 2015 m. vasario 24 d., todėl, ieškovo įsitikinimu, ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl pelno pasidalijimo nėra praleistas, nes jis skaičiuotinas nuo 2015 m. vasario 24 d. Ieškovas taip pat teigia, 2012 metais buvo išleistas visas 2009-2010 ūkiniais metais sodyboje uždirbtas pelnas ir tik baigiantis 2012 ūkiniams metams turime duomenis apie išlaidas viršijusias pajamas, t. y. apie pelną. Ieškinys pareikštas dėl ½ dalies pelno, pelnas atsirado tik pasibaigus 2012 ūkiniams metams, todėl reikalavimo teisė į ½ dalį pelno atsirado tuomet, kai atsirado pats pelnas - negali reikalauti ½ pelno dalies, jei pelno nėra. Pelnui atsiradus 2012 ūkiniais metais, senaties terminas reikalavimams dėl ½ dalies pelno gali būti pradėtas skaičiuoti ne anksčiau, kaip nuo 2013 m. sausio 1 dienos. O tai reiškia, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino.

7.2. Pažymėjo, kad šios bylos ginčo dalykas apima 2009-2010 ūkinių metų ir 2012-2014 ūkinių metų laikotarpį, tuo tarpu kalbėdamas apie sodybos gerinimo darbus apeliantas nurodo ir į bylą pateikė įrodymus apie vėlesnį, 2015 metų laikotarpį, pvz. 2015 m. rugsėjo 11 d., kuris niekaip nesusijęs su šios bylos ginčo dalyku ir šios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Apelianto teiginio, kad atsakovo šeima paliko gerai apmokamus darbus ir perėjo dirbti į sodybą, nepatvirtina jokie bylos įrodymai.

7.3. Apeliantas nuolatos piktybiškai kartoja, kad apmokėjo asmenines V. P. skolas 10 385,99 Eur sumoje, nors šis klausimas išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021, kuriuo atsakovo V. P. ieškinys šios bylos ieškovui V. P. dėl 10 385,99 Eur skolos priteisimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

7.4. Apeliacinio skundo argumentus, kad po 2013 m. gegužės 2 d. dovanojimo sutarties sudarymo Jungtinės veiklos sutartis pasibaigė, kad nėra jokių įrodymų, jog ieškovas V. P. investavo į sodybą arba vystė verslą, paneigia įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021 nustatyti faktai.

7.5. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad gyventojų pajamų deklaracijų duomenimis pajamos 2009-2010 metų ir 2012-2014 metų laikotarpiu sudarė 60 183,04 Eur. Pusė nuo pajamų tokiu atveju sudarytų 30 091,52 Eur. Tuo tarpu ieškinys pareikštas 25 078,52 Eur sumai – ieškovas pareikšdamas ieškinį atmetė išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.e2-29727-545/2021 nustatė prejudicinę reikšmę turintį faktą, kad V. P. neėmė iš ūkio gaunamų pajamų dalies, todėl apmokėdamas sąskaitas atsakovas naudojo ir ieškovo pinigus. Teismas nustatė, kad 10 025,97 Eur suma, kurią V. P. sumokėjo grąžindamas skolą už V. P., buvo pasiskolinta ir panaudota reikalams, susijusiems su kaimo turizmo sodybos įrengimu, išlaikymu, o ieškovo apmokėtas turtas, paslaugos galutinai atiteko ne kažkam kitam, o pačiam atsakovui V. P.. Didžioji dalis atsakovo pateiktų įrodymų apie patirtas išlaidas apskritai nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, o kitas dalis įrodymų susiję su tomis išlaidomis, kurias ieškovas jau įvertino ir atėmė iš pajamų pateikdamas ieškinį, kiti įrodymai nesusiję su šia byla.

7.6. Sutarties 2.1 punktu šalys jungtinei veiklai naudoti susitarė ne tik žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bet ir Ūkininko ūkį. Taigi sutardamos jungtinei veiklai naudoti ūkininko ūkį, Sutarties šalys tuo pačiu susitarė dėl partnerystės visais ūkininko veiklos, įregistruotos ūkininkų ūkio registre, aspektais. O tai reiškia, kad šalys susitarė dalintis pelną ne tik iš tiesioginio žemės sklypo naudojimo, bet ir iš kaimo turizmo veiklos. Kitoks aiškinimas būtų siaurinamasis ir neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei sutarčių aiškinimo principų.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

10. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo, kuriuo atsakovo V. P. prieštaravimai atmesti ir paliktas nepakeistas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. vasario 3 d. preliminarus sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylos esmės (ne)atskleidimo

11. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė bylos aplinkybių, kadangi ieškovui priteista pusė deklaruotų pajamų, o ne pelno, kaip nustatyta Sutartyje, teismas visai nevertino Sutarties vykdymo praktikos, taip pat, kad po 2012 m. ieškovas visiškai neprisidėjo prie turto išlaikymo ir gerinimo, nevertino pateiktų išlaidas patvirtinančių įrodymų, mokėtinų mokesčių nuo gautų pajamų.

12. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, taip pat teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas).

13. CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų, pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nėra bylos pakartojimas. Byla apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjama kitais aspektais negu tai yra daroma pirmosios instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ginčo iš esmės, o patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

14. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013; kt.).

15. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-483-881/2019).

16. Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-684/2019; kt.). Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).

17. Teisėjų kolegija pažymi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, tačiau civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 22–23 punktai).

18. Nagrinėjamu atveju Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas, kuriuo atsakovo V. P. prieštaravimai atmesti ir paliktas nepakeistas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. vasario 3 d. preliminarus sprendimas, motyvuotas tuo, kad senaties terminas pareikšti ieškinį dėl pelno pagal Sutartį paskirstymo nepraleistas, bei kad jungtinės veiklos pelnas nurodytas metinėse pajamų deklaracijose, kurios laikomos teisingomis, kol jos nepaneigtos, kitaip nėra pripažintos negaliojančiomis ir nepanaikintos. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. vasario 3 d. preliminariame sprendime teismas nustatė, kad jungtinės veiklos pagrindu buvo patirta ir išlaidų (10 025,97 Eur), jos turi būti atimtos iš gautų pajamų.

19. Byloje nustatyta, kad 2009 m. vasario 3 d. šalys sudarė Jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė savo veiklai naudoti vieną ūkininko ūkį ir žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), o išlaidas, galimus nuostolius bei gautas tiesiogines išmokas ir pelną dalintis lygiomis dalimis (Sutarties 2.1, 2.2, 3 ir 4 punktai). Pagal Sutartį ūkininku buvo paskirtas atsakovas V. P. (tėvas), o ieškovas V. P. (sūnus) buvo paskirtas įgaliotu asmeniu (Sutarties 5 – 6 punktai).

20. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.969 straipsnio 1 dalies normą, yra išskyręs šiuos esminius jungtinės veiklos sutarties požymius: 1) kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; 2) įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; 3) bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2019 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

21. Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009).

22. Bendra veikla kildinama ne iš įstatymo, bet grindžiama sutartimi. Jungtinės veiklos sutartis laikoma savanoriška asociacija, kuri pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu. Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų. Teisėti bendri tikslai ir vienodi interesai yra partnerystės sutartį kvalifikuojantys požymiai. Komercinės partnerystės galutinis tikslas (rezultatas) visada siejamas su pelno uždirbimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).

23. Šalys turi susitarti dėl siekiamo bendro dalyvių tikslo, jų įnašų ir dalies jungtinėje veikloje, partnerių bendrosios nuosavybės ir jos tvarkymo, bendrų reikalų organizavimo ir sprendimo, bendrų išlaidų ir nuostolių bei jų paskirstymo tarp šalių, partnerių atsakomybės pagal bendras prievoles, pelno paskirstymo ir partnerio dalies atidalijimo, jungtinės veiklos sutarties pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-219/2019).

24. CK 6.970 straipsnyje nustatyta, kad partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai, o įnašai laikomi lygiais, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis. Partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 straipsnio 1 dalis). Pelnas, gautas iš jungtinės veiklos, paskirstomas partneriams proporcingai kiekvieno jų indėlio į bendrą veiklą vertei, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis (CK 6.976 straipsnio 1 dalis). Šis teisinis reglamentavimas suponuoja, kad sutartimi galima susitarti tiek dėl partnerių įnašų proporcijos, tiek dėl įnešto turto nuosavybės bei pelno paskirstymo.

25. Ieškovas byloje reiškė reikalavimą priteisti jam dalį pelno, gauto vykdant Sutartį. Sutarties 4 punktu šalys susitarė paskirstyti pelną (teigiamą skirtumą tarp pajamų ir sąnaudų). Taigi, tokiu atveju reikšmingas jungtinės veiklos rezultatas yra būtent gautas pelnas, o ne pajamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008, 2010 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2010). Pirmosios instancijos teismo 2022 m. vasario 3 d. preliminariame sprendime nurodyta, kad iš gyventojų pajamų mokesčio deklaracijų matyti, kad sodyba 2009-2014 metais dirbo pelningai, t. y. buvo deklaruota 60 183 Eur pajamų, taip pat atskaityta 10 025,97 Eur išlaidų. Tačiau iš teismo preliminaraus sprendimo bei iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas, visiškai nėra aišku, kas tokias išlaidas sudaro, kokie įrodymai tokias išlaidas patvirtina, t. y. kuo remiantis teismas padarė šias išvadas. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas laikė, jog deklaracijose yra nurodytos pajamos, o ne pelnas, formaliai atskaitė išlaidas, kurias nurodė ieškovas, tačiau nepagrįstai liko nevertinti apelianto pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai apie patirtas išlaidas vykdant Sutartį. Byloje apeliantas pateikė bankinių mokėjimo nurodymų kopijas, iš kurių matyti, kad jis 2011 m. gegužės 27 d., 2012 m. rugsėjo 30 d. ir vėlesniais laikotarpiais mokėjo AB LESTO, prekybos centrams laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2018 m. gegužės 27 d. už prekes, bei kiti mokėjimo nurodymai, taip pat I. P. mokėjo AB LESTO, AB „Rytų skirstomieji tinklai“, UAB „Nemenčinės komunalininkas“ ir kt., pateiktos sunaudotos elektros energijos apskaitos knygutės duomenų kopijos (dokumentas DOK-14639), dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, jų netyrė ir nesiaiškino, ar šios išlaidos buvo patirtos vykdant jungtinę veiklą. Sutartimi šalys susitarė išlaidas ir galimus nuostolius padengti lygiomis dalimis (Sutarties 3 punktas). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atskaitydamas tik ieškovo nurodytas išlaidas, dėl kurių teismas sprendė kitoje byloje Nr. e2-29727-545/2021, tačiau nevertindamas atsakovo pateiktų įrodymų apie patirtas išlaidas, priteisė skolą ieškovui neatsižvelgdamas į bendras išlaidas, t. y. šalims paskirstė ne pelną, o iš esmės pajamas ir taip pažeidė CK 6.974 straipsnio, nustatančio bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių paskirstymą, reikalavimus, bei sutarties nuostatas.

26. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021, kurioje nagrinėtas V. P. ieškinys atsakovui V. P. dėl skolos bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nustatė, kad po 2013 m. gegužės 2 d. dovanojimo sutarties sudarymo ieškovui V. P. buvo išduotas Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪP Nr. (duomenys neskelbtini), o šalys ir toliau veikė 2009 m. vasario 3 d. Jungtinės veiklos sutarties pagrindu iki 2015 m. vasario 24 d., kuomet V. P. buvo išregistruotas iš Ūkininko ūkių registro kaip V. P. ūkio partneris. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs. CPK 182 straipsnio 1 dalies punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Taigi apelianto argumentai, kad po 2013 m. gegužės 2 d. dovanojimo sutarties sudarymo jungtinės veiklos sutartis pasibaigė, atmetami, kadangi Sutarties pabaiga nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti apelianto pateiktus įrodymus apie patirtas išlaidas vykdant jungtinę veiklą už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 24 d., tačiau toks vertinimas nebuvo atliktas.

27. Iš byloje pateiktų gyventojų metinių pajamų deklaracijų matyti, kad buvo mokama už verslo liudijimą. Liudytoja ir apeliantas paaiškino, kad buvo dirbama pagal verslo liudijimus. Kaip minėta, šalys Sutarties 3 punktu susitarė išlaidas ir galimus nuostolius padengti lygiomis dalimis. Dėl mokėtinų mokesčių valstybei šalys nesusitarė, tačiau laikytina, jog ši prievolė skirstytina šalims pagal bendrą iš sutarties ir teisinio reglamentavimo kylantį principą, t. y. lygiomis dalimis. Tačiau ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo taip pat nebuvo įvertinta.

28. Paminėtina, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad liudytoja teigė, jog deklaracijose pateikti duomenys yra neteisingi, sąmoningai pelnas padidintas dėl siekio gauti paskolą iš banko, visgi pačiame pirmosios instancijos teismo sprendimo 7 punkte nurodyta, kad liudytoja N. P. kalbėjo apie pajamas, o ne pelną, pildydavo gautas pajamas, išlaidų rodyti nebuvo tikslinga, kadangi imdavo metinį verslo liudijimą (2022 m. liepos 28 d. posėdžio garso įrašas: 10 val. 40 min. – 11 val. 25 min.), taigi nebuvo kalbėta, kad buvo padidintas pelnas.

29. Apeliantas taip pat teigia, kad yra praleistas senaties terminas dėl pelno už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 3 d. iki 2012 m. vasario 1 d. Įstatymai nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, o atskirų rūšių reikalavimams – ir įvairios trukmės sutrumpintus terminus (CK 1.125 straipsnis). Šiuo atveju ieškinys reiškiamas dėl skolos pagal vykdymo jungtinę veiklos sutartį pritesimo, taigi, ieškovui taikytinas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino pradžią reglamentuoja CK 1.127 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, t. y. ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016, 23 punktas).

30. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismas, pripažinęs, jog ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016, jos 25 punktą). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo bei nenustatė, kada konkrečiai ieškovas sužinojo, kad iš jungtinės veiklos buvo gauta pelno.

32. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes, sprendžia, kad šalių ginčo nagrinėjimas nėra įmanomas apeliacinės instancijos teisme, kadangi ieškinio dėl skolos priteisimo pagal Sutartį nagrinėjimas reikštų reikalavimo nagrinėjimą beveik visa apimtimi iš naujo, o tai neatitiktų apeliacijos esmės ir paskirties, be to, šalis, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl pateiktų įrodymų vertinimo (kurių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino), prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylą iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl nurodytų argumentų skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo visa apimtimi (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

33. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo byla iš esmės nėra išspręsta ir ji grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prejudicinės galios neturi ir pirmosios instancijos teismas nėra saistomas apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų: iš naujo nagrinėdamas bylą ir šalims pateikus naujų įrodymų bei jų pagrindu nustačius kitokias, nei pirmiau buvo nustatytos, reikšmingas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priima sprendimą dėl byloje pareikštų bei įsiteisėjusiu sprendimu neišspręstų reikalavimų, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei taikydamas bylai aktualias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

34. Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir perdavus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui visa apimtimi, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, nagrinėsiančiam bylą iš naujo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teisėjos Dalia TrumpulienėUrmila ValiukienėSigita Zubavičiūtė-Montvilienė