- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-04
- Bylos Nr.
- e2A-963-340/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24182-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Sostinė“
- Atsakovas
- A. D.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Sostinė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Sostinė“ ieškinį atsakovui A. D. dėl skolos išieškojimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Mano Būstas Sostinė“ (toliau – UAB „Mano Būstas Sostinė“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama išieškoti iš atsakovo 832,36 Eur skolą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji teikia namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas skolos laikotarpiu buvo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkas ir atsakovo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (imtinai) už priskaičiuotus mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas, tenkantis atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui sudaro 3 051,93 Eur sumą. Ieškovė ieškiniu prašė teismo išieškoti iš atsakovo 3051,93 Eur skolą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė dubliku prašė teismo patenkinti ieškinį pilnai ir patikslino susidariusį įsiskolinimo laikotarpį, nurodydama, jog atsakovo skola susidarė už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2011 metų gruodžio mėnesio (imtinai), o skolos suma lieka ta pati, t. y. 3 051,93 Eur. Ieškovė nurodė, kad jos turimais duomenimis, iš atsakovo 2005 m. balandžio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo vykdomuoju raštu civilinėje byloje Nr. 2-753-31 buvo išieškota 635,97 Eur skola, tačiau antstolis A. B. 2012 m. sausio 25 d. užbaigė vykdomąją bylą išieškojimo negalimumo aktu, kadangi neberado atsakovui jokio priklausančio turto.
3. Ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo sumažino savo ieškininius reikalavimus, nurodant, jog įvyko aritmetinė klaida, todėl ieškovė šiuo atveju sumažino savo ieškininius reikalavimus 2219,57 Eur sumoje ir prašė teismo išieškoti iš atsakovo 832,36 Eur skolą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
4. Atsakovas A. D. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą bei neįrodytą.
Atsiliepimas
5. Atsakovas nurodė, kad ieškovė jau buvo pateikusi ieškinį, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-19911-863/2019šis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, kadangi nebuvo pašalinti trūkumai. Be to, ieškovė naujame ieškinyje, t. y. kaip rašytinį įrodymą, pateikė tą patį dešimtmečio senumo skaitmeninių laikmenų atspausdintą popierinį variantą, ignoruodama teismo nutartyje reikalautus dokumentus bei kitus nurodytus atlikti veiksmus, tokiu būdu ieškovė neįvykdė teismo įpareigojimo ir todėl neturėjo teisės pateikti ieškinio iš naujo. Atsakovas taip pat nurodė, kad antstolis A. B., pardavęs atsakovo butą iš varžytynių, iš gautų lėšų tuo metu padengė visą buvusį atsakovo įsiskolinimą, tačiau ieškovė ignoruoja šį faktą, net ir ankstesnio teismo įpareigota pateikti apie tai visą informaciją. Be to, ieškinio trečiame lape išskirtiniu šriftu ieškovė pripažįsta egzistuojančią betvarkę savo buhalterijoje, t. y. nesusigaudo, kas, kada ir už kokias skolas jai yra sumokėjęs. Atsakovas nurodė, jog tiek ankstesniame, tiek ir šiame ieškinyje ieškovė 2009 m. vasario 1 d. laiko skolos atsiradimo pradžia, tačiau už vasarį gyventojai privalo atsiskaityti iki kovo 31 dienos (imtinai), tokiu būdu sutinkamai su LR CK 1.127 straipsnio l dalies nuostatomis, senaties termino pradžia yra laikytina 2009 m. balandžio 1 d. (imtinai) ir sutinkamai su LR CK 1.125 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bendrasis ieškinio senaties terminas jau yra suėjęs 2019 m. kovo 31 d. (imtinai), todėl atsakovas prašė taikyti ieškininę senatį LR CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatų pagrindu. Atsakovas triplike nurodė, kad ieškovė pateikė neoriginalias PVM sąskaitas–faktūras su akivaizdžiais informacijos taisymo požymiais ir jau trečią kartą skaičiuoja tariamos skolos susidarymo terminus, bet kiekvieną kartą, naudojant tuos pačius pradinius duomenis, yra gaunamas vis skirtingas skolos rezultatas ir turtinė pretenzija, kas įrodo egzistuojančią betvarkę ieškovės buhalterijoje. Atsakovas nurodė, kad su savo velione žmona jis išsiskyrė dar 1988 metais ir ji niekada nebuvo minėto buto bendrasavininke, be to, ji iki mirties gyveno visai kitu adresu, todėl atsakovui nėra žinoma apie ieškovės ir jo velionės žmonos prieš penkiolika metų buvusius turtinius reikalus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovės UAB „Mano Būstas Sostinė“ ieškinį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad ieškovė yra paskirta gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratore. Taip pat iš byloje esančių rašytinių įrodymų turinio teismas nustatė, jog atsakovas nuosavybės teise valdė butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (išregistravimo pagrindas – 2011 m. birželio 3 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktas; įrašas galiojo – laikotarpiu nuo 1992 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. vasario 10 d.). Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė išieškoti iš atsakovo 832,36 Eur skolą už patikslintą laikotarpį nuo 2009 metų rugpjūčio mėnesio iki 2011 metų gruodžio mėnesio (imtinai) pagal PVM sąskaitas–faktūras.
8. Teismas sutiko su atsakovo argumentais apie tai, kad esant šalių ginčui dėl skolos susidarymo, ieškovė turi pareigą pilnai įrodyti skolos realumą, pagrįstumą bei teisėtumą ir šiuo atveju nepakanka vien tik skolos išklotinės ir tik ieškovės paaiškinimų, kaip įrodymų. Teismas taip pat sutiko su atsakovo argumentais apie tai, kad ieškovės į šią civilinę bylą pateikta skolos paskaičiavimo lentelė yra visiškai neišsami, netiksli bei nekonkreti ir joje negalima nustatyti konkrečių duomenų apie skolos susidarymo pagrįstumą, teisėtumą bei tikslų laikotarpį, kadangi visiškai nėra aišku – kokiu laikotarpiu bei kokiomis sumomis sudarė ginčo skola, t. y. kokias konkrečias sumas privalėjo mokėti atsakovas atitinkamu laikotarpiu, todėl ieškovės argumentus šioje dalyje teismas atmetė, kaip nepagrįstus bei neįrodytus (LR CPK 176-179 straipsniai).
9. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, padarė išvadą, jog ieškovės ieškinys šiuo atveju negali būti laikytinas pagrįstu bei įrodytu, nes ieškovė, pirmą kartą paduodama ieškinį už tą patį laikotarpį pagal tą pačią skolos apskaičiavimo lentelę ieškininius reikalavimus formulavo – net 4065,71 Eur sumai, vėliau paduodama šį ieškinį teismui už tą patį laikotarpį pagal tą pačią skolos apskaičiavimo lentelę ieškininius reikalavimus jau suformulavo – 3051,93 Eur sumai (t. y. net 1013,78 Eur mažesne suma) ir vėliausiai ieškovė pateikė patikslintą ieškinį šioje civilinėje byloje pagal tą pačią skolos apskaičiavimo lentelę ir ieškininius reikalavimus jau suformulavo – tik 832,36 Eur sumai (t. y. jau net 2219,57 Eur mažesne suma),nors per šį laikotarpį nebuvo jokių mokėjimų ar atsiskaitymų iš atsakovo pusės, ieškovei motyvuojant tuo, jog šiuo atveju įvyko tiesiog aritmetinė – buhalterinė klaida. Teismas sprendė, jog toks ieškovės elgesys yra nepateisinamas, juolab, kad ieškovė yra juridinis asmuo, kuris nuolat privalo tinkamai bei sąžiningai apskaičiuoti gyventojams tenkančius mokesčius.
10. Teismas sutiko su atsakovo argumentais dėl PVM sąskaitų–faktūrų neoriginalumo ir su ieškovės akivaizdžiais jose esančios informacijos taisymo požymiais, nes iš pateiktų PVM sąskaitų–faktūrų turinio matyti, jog šios sąskaitos yra dalinai skaičiuojamos tuo metu buvusia valiuta (litais) ir dalinai – šiuo metu egzistuojančia valiuta (eurais), nors laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (imtinai) išrašytos PVM sąskaitos–faktūros negalėjo būti išrašytos EUR valiuta, kadangi tokia valiuta tuo metu net neegzistavo. Iš pateiktų PVM sąskaitų–faktūrų turinio matyti, jog įkainiai (tarifai) bei paskaičiuojama suma yra pakeisti jau EUR sumomis, o pačio dokumento gale nurodyta skolos suma, manytina, pagal byloje esančius įrodymus yra palikta Lt išraiška. Be to, teismas pažymėjo, jog šioje civilinėje byloje taip pat nėra jokių įrodymų apie tai, kad tokias PVM sąskaitas–faktūras atsakovas yra gavęs apmokėjimui.
11. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė savo ieškininių reikalavimų tiek teisinio, tiek faktinio pagrindo bei savo ieškininių reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. neįrodė, kokiu teisiniu bei teisėtu pagrindu ieškovė paskaičiavo ginčo mokesčius atsakovui, todėl ieškovės patikslintą ieškinį teismas atmetė, kaip nepagrįstą bei neįrodytą (LR CK 4.82 straipsnio 3 dalis, LR CPK 176-179 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Mano Būstas Sostinė“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
12.1. Civilinėje byloje net nebuvo ištirtas įrodymų visetas. Teismo vertinimu, ieškinio reikalavimo dydis buvo grindžiamas tik skolos išklotine bei ieškovės paaiškinimais. Su tokia teismo pozicija ieškovė nesutinka, nes civilinėje byloje buvo pateiktos ir PVM sąskaitos–faktūros, kurios ir pagrindžia ieškinio reikalavimo dydį, tačiau susidaro įspūdis, kad teismas šių rašytinių įrodymų net nevertino. Skolos išklotinė net nėra pirminis buhalterinės apskaitos dokumentas, todėl neturi jokios įrodomosios galios, jeigu nėra pateikti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai – PVM sąskaitos–faktūros, kurių pagrindu ir yra suvedami duomenys į skolos išklotinę. Teismas dėl ieškovei nežinomų aplinkybių vertino būtent skolos išklotinę, nors civilinėje byloje yra pateiktos ir PVM sąskaitos–faktūros, kuriose yra detalizuotas skolos susidarymo dydis, jo apimtys.
12.2. Atsakovas civilinės bylos nagrinėjimo metu itin akcentavo aplinkybę, jog antstolis A. B., vykdęs skolos išieškojimą bei pardavęs atsakovo butą iš varžytynių, iš gautų lėšų padengė visą įsiskolinimą, įskaitant ir už ieškinio ginčo laikotarpį, su šiomis aplinkybėmis sutiko ir teismas. Ieškovė neneigia faktinių aplinkybių, kad antstolis vykdė skolos išieškojimą bei 2012 m. vasario 20 d. netgi pervedė ir įmoką 1148,57 Eur sumai, tačiau gauta įmoka buvo visiškai neaktuali šio ginčo apimtyje, sprendžiant klausimą dėl skolos priteisimo. Šių aplinkybių teismas taip pat nevertino bei į jas neatsižvelgė.
12.3. Teismui kilo abejonės, dėl kokių priežasčių pirmą kartą paduodant ieškinį buvo formuojamas reikalavimas 4065,71 Eur sumai, beje, net ne šioje civilinėje byloje, vėliau paduodamas už tą patį laikotarpį reikalavimas buvo formuojamas jau – 3051,93 Eur sumai bei galiausiai ieškinio reikalavimas buvo patikslintas į 832,36 Eur. Teismo vertinimu, tokie ieškovės veiksmai yra nepateisinami CPK prasme. Ieškovė pažymi, jog CPK aiškiai numato, kad ieškovė turi procesinę teisę tikslinti ieškinio reikalavimo dydį, neprisiimant jokių neigiamų pasekmių. Ieškovė būtent tokius veiksmus ir atliko. Papildomai, tiek teismo posėdžio metu, tiek teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, ieškovė nurodė, kad tokių veiksmų atlikimą įtakojo klaida, įvykusi buhalterijoje, kas ir lėmė patikslinto ieškinio pateikimą. Ieškinio reikalavimo dydis sumažėjo iš 3051,93 Eur į 832,36 Eur, kadangi teikiant ieškinį ieškovė neįvertino, kad reikalaujamas skolos dydis už senesnius laikotarpius nei 10 metų nebus priteistas dėl suėjusio ieškinio senaties termino.
12.4. Visos civilinėje byloje pateiktos PVM sąskaitos–faktūros apmokėjimui buvo pateiktos būtent tuo metu galiojančia nacionaline valiuta – litais, taip kaip ir numatė BAĮ 5 straipsnio 1 dalies suvestinė redakcija, galiojusi iki 2014 m. gruodžio 31 d. 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje nacionalinė valiuta litas buvo pakeista į eurą, atitinkamai įvyko redakcijos pakeitimai ir BAĮ 5 straipsnio 1 dalyje, numatant, kad apskaita tvarkoma naudojant eurą. Ieškovui vykdant teisės aktų privalomuosius reikalavimus, ieškovės buhalterinė apskaita buvo pradėta tvarkyti aktualia valiuta. Tai reiškia, kad ieškovės naudojama buhalterinė apskaitos programa, kurioje yra saugomos ir PVM sąskaitos–faktūros, įskaitant ir civilinėje byloje pateiktas PVM sąskaitas–faktūras, kurios buvo išrašytos iki 2015 m. sausio 1 d., technologiškai buvo pakeistos iš nacionalinės valiutos lito į eurą. Šios aplinkybės ir buvo paaiškintos civilinės bylos nagrinėjimo metu, tačiau teismas šių aplinkybių net nevertino. Teismo abejonės, kad PVM sąskaitos–sąskaitos faktūros tariamai apmokėjimui buvo pateiktos eurais, yra visiškai nepagrįstos. Tuo labiau, teismas net nenurodė jokių argumentų – nemotyvavo nurodytų argumentų teisingumo, nors tokią pareigą turėjo.
Atsiliepimas
13. Atsakovas A. D. atsiliepimu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:
13.1. Apeliantės teismui pateiktos sąskaitos faktūros aiškiai skubotai suformuotos dar iki galo nesuredaguotos programos pagalba, tokių sąskaitų gyventojai realiai niekada negavo. Be to, pažymėtina. jog įstatymas draudžia perrašinėti originalius dokumentus, pateikiant juos kaip tikrus ir tai laikoma finansiniu nusikaltimu.
13.2. Ieškinyje nurodyta ir baigiamajame posėdyje dar kartą apeliantės patvirtinta skolos atsiradimo pradžia – 2009 m. rugpjūčio 1 d., o tai reiškia, kad 2009 m. liepos 31 d., atsakovas nebebuvo skolingas už 2002 m., 2005 m. ir visus kitus metus iki 2009 metų vidurio, kadangi antstolio įmoka atlikta 2012 m. Atsakovas turi pagrindo manyti, kad antstolis nebuvo informuotas apie jau apmokėtas skolas iki 2009 m. vidurio ir dalis pervestos sumos buvo perteklinė, t. y. grąžintina atsakovui.
13.3. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, papildomai egzistuoja dar bent du pagrindai ieškinį atmesti, t. y. suėjus ieškinio pateikimo senačiai ir pilnai atsiskaičius su ieškove.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas atmetamas.
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
15. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl skolos už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas priteisimo. Apeliantė nesutinka su skundžiamu sprendimu, kuriuo ieškinys buvo atmestas, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos reikalavimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
16. Byloje nustatyta, kad 2019 m. birželio 28 d. buvo baigta UAB „Mano Būstas Sostinė“, UAB „Pašilaičių būstas“, UAB „Lazdynų butų ūkis“, UAB „Viršuliškių būstas“ bei UAB „Justiniškių būstas“ reorganizacija, kurios pagrindu paminėtų bendrovių turtas, teisės ir pareigos buvo perduotos UAB „Karoliniškių būstas“, kuri po reorganizacijos pakeitė savo pavadinimą į UAB „Mano Būstas Sostinė”. Ieškovė yra paskirta gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratore. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų turinio nustatyta, jog atsakovas nuosavybės teise valdė butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (išregistravimo pagrindas – 2011 m. birželio 3 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktas; įrašas galiojo – laikotarpiu nuo 1992 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. vasario 10 d.). Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė išieškoti iš atsakovo 832,36 Eur skolą už patikslintą laikotarpį nuo 2009 metų rugpjūčio mėnesio iki 2011 metų gruodžio mėnesio (imtinai).
17. Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.
18. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu, jog nagrinėjamoje byloje, esant šalių ginčui dėl skolos susidarymo, ieškovė turėjo procesinę pareigą pilnai įrodyti skolos realumą, pagrįstumą bei teisėtumą, t. y. teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą.
19. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016; kt.). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).
20. Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su teismo išvada, jog ieškinio reikalavimas neįrodytas. Apeliantė sutinka, kad byloje pateikta skolos išklotinė nėra pirminis buhalterinės apskaitos dokumentas, todėl neturi jokios įrodomosios galios, jeigu nėra pateikti pirminiai buhalteriniai dokumentai. Apeliantė teigia, kad byloje pateikti priminiai buhalteriniai dokumentai – PVM sąskaitos–faktūros, kurios ir pagrindžia ieškinio reikalavimo dydį, tačiau teismas šių rašytinių įrodymų nevertino ir dėl jų įrodomosios reikšmės nepasisakė, vertino tik skolos išklotinę, t. y. nevertino byloje surinktų įrodymų viseto.
21. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentu nesutinka. Priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl pateiktų sąskaitų vertinimo. Teismas nurodė, kad sutinka su atsakovo argumentais dėl PVM sąskaitų–faktūrų neoriginalumo ir su ieškovės akivaizdžiais jose esančios informacijos taisymo požymiais, kadangi, kaip matyti iš pateiktų PVM sąskaitų–faktūrų turinio, šios sąskaitos yra dalinai skaičiuojamos tuo metu buvusia valiuta (litais) ir dalinai – šiuo metu egzistuojančia valiuta (eurais), nors laikotarpyje nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (imtinai) išrašytos PVM sąskaitos–faktūros negalėjo būti išrašytos EUR valiuta, kadangi tokia valiuta tuo metu net neegzistavo. Iš pateiktų PVM sąskaitų–faktūrų turinio matyti, jog įkainiai (tarifai) bei paskaičiuojama suma yra pakeisti jau EUR sumomis, o pačiame dokumento gale nurodyta skolos suma, manytina pagal byloje esančius įrodymus, yra palikta Lt išraiška. Be to, šioje civilinėje byloje taip pat nėra jokių įrodymų apie tai, kad tokias PVM sąskaitas–faktūras yra gavęs atsakovas apmokėjimui. Pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad nelaiko į bylą pateiktų PVM sąskaitų–faktūrų pirminiais buhalteriniais dokumentais bei motyvavo, kodėl padarė tokią išvadą.
22. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. PVM sąskaitos–faktūros yra raštiniai įrodymai, jiems keliami atitinkami formos reikalavimai (CPK 198, 114 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje kartu su dubliku pateiktos PVM sąskaitos–faktūros nuo 2009 m. birželio 30 d. sąskaitos Nr. PASG 909010961, kurioje priskaičiuota eilinė įmoka bei užfiksuota 3 278,90 skola už ankstesnį laikotarpį iki 2011 m. gruodžio 31 d. sąskaitos Nr. PASG 11043504, kurioje nurodyta 4.200 skola. Pažymėtina, kad pateiktose sąskaitų kopijose nėra duomenų apie jas surašiusius asmenis, nėra šių asmenų net faksimilinių parašų; sąskaitose nenurodyta, kokia valiuta išrašytos sąskaitos, sumos nurodytos tiesiog skaičiais, t. y. nepateikti originalūs dokumentai arba tinkami patvirtintos kopijos. Apeliantė nurodė, kad PVM sąskaitos–faktūros apmokėjimui buvo pateiktos būtent tuo metu galiojančia nacionaline valiuta – litais; po to, kai nacionalinė valiuta buvo pakeista į eurą, ieškovės naudojama buhalterinė apskaitos programa, kurioje yra saugomos ir PVM sąskaitos–faktūros, įskaitant ir civilinėje byloje pateiktas PVM sąskaitas–faktūras, kurios buvo išrašytos iki 2015 m. sausio 1 d., technologiškai buvo pakeistos iš nacionalinės valiutos lito į eurą. Pažymėtina, kad tokiu būdu pati ieškovė atskleidė, kad į bylą pateikti ne rašytiniai įrodymai (pirminiai buhalteriniai dokumentai) ar jų tinkamai patvirtintos kopijos, bet ieškovės buhalterinės kompiuterinės programos išrašas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks išrašas, kaip ir skolų išklotinės, taip pat negali būti vertinamas kaip pirminis buhalterinis dokumentas. Dėl išdėstyto apeliacinės instancijos tesimas sutinka su pirmosios instancijos tesimo išvadomis dėl pateiktų sąskaitų įrodomosios reikšmės nebuvimo.
23. Apeliacinės instancijos tesimas taip pat sutinka, kad ieškovės pozicija nėra nuosekli pateiktų dokumentų turinio vertinimo aspektu. Pirmesnis ieškinys pateiktas dėl 3 051,93 Eur skolos už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., patikslintas ieškinys – dėl 832,36 Eur skolos už tą patį laikotarpį. Su pirminiu ieškiniu pateikta skolos išklotinė už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėn., kurioje fiksuojama 2 319,25 Eur skola už ankstesnį laikotarpį – iki 2009 m. sausio mėn. Su patikslintu ieškiniu pateikta skolos išklotinė už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio 832,36 Eur sumai, duomenų apie ankstesnio laikotarpio skolas suvestinėje nėra. Patikslintu ieškiniu prašomos priteisti skolos suma įrodinėjama tomis pačiomis sąskaitomis, pateiktomis kartu su dubliku, kuriuose užfiksuota ankstesnio laikotarpio didėjanti skola. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad turi procesinę teisę tikslinti ieškinio dalyką, pažymi, kad ieškinio dalykas buvo patikslintas (sumažintas iki 832,26 Eur) dėl buhalterinės klaidos, tačiau nagrinėjamoje byloje toks paaiškinimas nėra pakankamas. Iš ieškovės pateiktų skolos suvestinių ir buhalterinės kompiuterinės programos išrašo negalima daryti išvadų apie tai, už kokį laikotarpį susiformavo 832,36 Eur skola, kada ir kiek atsakovas mokėjo, kokiai skolos daliai padengti buvo nukreipta antstolio 2012 m. vasario 20 d. išieškota ir pervesta 1 148,57 Eur skolos suma.
24. Apeliacinės instancijos tesimas pažymi, kad ieškovė ne tik nepateikė leistinų rašytinių įrodymų patikslinto ieškinio reikalavimui įrodyti, bet ir neatskleidė savo ieškinio faktinio pagrindo – nenurodė, kaip ir už kokį laikotarpį susiformavo prašoma priteisti skola, nors pirmosios instancijos tesimas suteikė galimybę ieškovei tikslinti pirminį ieškinį.
25. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantei, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apeliantės pateiktų teisinių argumentų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-611/2018).
26. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.)
27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nenustatyta, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
28. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai). Duomenų apie atsakovo išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.