Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų S. Ž. firmos „Infosta“ ir Ž. Ž. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. Ž. firmos „Infosta“ patikslintą ieškinį atsakovei Ž. Ž. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl prejudicinę reikšmę turinčių aplinkybių vertinimo

14. Byloje kilęs ginčas dėl nuostolių, patirtų dėl automobilio naudojimo bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Remiantis Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad atsakovė 2017 m. vasario 8 d. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo. Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2585-841/2017 atsakovės prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, be kita ko, S. Ž. įpareigojant netrukdyti ieškovei Ž. Ž. naudotis individualiai įmonei S. Ž. firmos „Infosta“ vardu registruotu automobiliu „Škoda Superb“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) automobilį perduodant naudotis Ž. Ž.. Pažymėtina, jog šios laikinosios apsaugos priemonės minėta nutartimi taikytos remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, CK 3.65 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgiant į sutuoktinių interesus.

15. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-373-856/2017 Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis palikta nepakeista. Pažymėtina, jog šioje nutartyje teismas nurodė (nutarties 16 punktas), kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę pagrindžia ieškovės savininko S. Ž. firmos „Infosta“ ir atsakovės nepilnamečių vaikų poreikis naudotis automobiliu „Škoda Superb“ šalių nepilnamečius vaikus vežant į mokyklą, popamokinio lavinimo būrelius.

16. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2585-841/2017 išnagrinėjęs trečiojo asmens S. Ž. firmos „Infosta“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, uždraudžiant Ž. Ž. naudotis automobiliu „Škoda Superb“, įpareigojant jį perduoti antstoliui, trečiojo asmens prašymą atmetė. Šioje nutartyje teismas konstatavo (nutarties 7 punktas), kad laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas būtų neproporcinga priemonė Ž. Ž. ir nepilnamečiams vaikams, jas panaikinant būtų pažeisti nepilnamečių šalių vaikų interesai. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-830-210/2017 Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis palikta nepakeista. Minėtoje nutartyje teismas, be kita ko, konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, kad šalių vaikai vežiojami į gydymo įstaigas, buvo vežami į vasaros dienos stovyklą, lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą (nutarties 14 punktas), Ž. Ž. automobilis būtinas nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti (nutarties 15 punktas). Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės dėl ginčo automobilio perdavimo naudotis Ž. Ž. buvo taikytos visą bylos nagrinėjimo laikotarpį pirmosios instancijos teisme.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju vertinant šalių argumentus dėl netinkamai taikytų prejudicinę reikšmę turinčių aplinkybių vertinimo būtina pažymėti ir tai, kad Ž. Ž. santuokos nutraukimo byloje reikalavimą dėl sandorio – automobilio pirkimo – pardavimo 2016 m. kovo 29 d. sutarties Nr. 2016/03/29-01, sudarytos tarp uždarosios akcinės bendrovės „Hokla“ ir S. Ž. firmos „Infosta“ apsimestiniu sandoriu, kuriuo perleista transporto priemonė „Škoda Superb“, pareiškė tik 2017 m. rugsėjo 11 d., tai yra jau esant taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms (sprendimo 14–16 punktai), ši faktinė aplinkybė leidžia nesutikti su ieškovės argumentais, jog minėtos laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos jos šių pareikštų reikalavimų užtikrinimui. Priešingai – vadovaujantis bylos aplinkybių chronologine seka nėra jokios abejonės, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus. Pažymėtina, kad atsakovė 2017 m. vasario 6 d. ieškinyje, kuriuo teismo prašė taikyti pirmiau minėto turinio laikinąją apsaugos priemonę, net nebuvo pareiškusi reikalavimo automobilį pripažinti jos asmenine nuosavybe, o nurodė, kad šis automobilis yra valdomas jos ir ieškovo savininko bendrosios jungtinės nuosavybės teise, dėl ko šis turtas yra tarp sutuoktinių dalytinas.

18. Šiaulių apylinkės teismas 2019 m. sausio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-36-841/2019 nutraukdamas šalių santuoką, be kita ko, pripažino automobilį „Škoda Superb“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) asmenine Ž. Ž. nuosavybe. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-327-856/2019, be kita ko, sprendimo dalį dėl minėto automobilio pripažinimo Ž. Ž. asmenine nuosavybe panaikino ir įpareigojo Ž. Ž. per 30 dienų nuo šio procesinio sprendimo priėmimo dienos grąžinti S. Ž. firmai „Infosta“ automobilį „Škoda Superb“. Minėtos nutarties 108–110 punkte teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas minėtą automobilį asmenine Ž. Ž. nuosavybe nesant tam jokio teisinio pagrindo, pažeidė materialinės teisės normas, kadangi automobilį įsigijo S. Ž. firma „Infosta“ santuokos metu, tačiau nutarties 109 punkte pažymėjo, kad įmonės vertė santuokos laikotarpiu padidėjo nuo 170 000 EUR iki 174 000 EUR, kada šalys pradėjo gyventi skyrium, todėl teismas priteisė pusę vertės padidėjimo Ž. Ž. kaip kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį.

19. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

20. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021). Tai darydamas teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į tai, ar įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime esantis teiginys, kuriuo kaip prejudiciniu faktu remiasi ginčo šalis, pagal savo turinį yra teismo nustatyta faktinė aplinkybė (faktas), ar byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022).

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi S. Ž. ir Ž. Ž. santuokos nutraukimo byloje pareikštus reikalavimus dėl šalių santuokos nutraukimo, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2585-841/2017 taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindus, įsiteisėjusias Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-373-856/2017, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2585-841/2017, kuriose nustatyta, jog laikinosios apsaugos priemonės taikytos nepilnamečių vaikų interesų apsaugai, atsižvelgiant ir į tai, jog reikalavimai dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir automobilio pripažinimo atsakovės asmenine nuosavybe buvo pareikšti vėliau nei prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (sprendimo 17 punktas), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos siekiant užtikrinti ieškovės savininko S. Ž. ir Ž. Ž. nepilnamečių vaikų teises bei teisėtus interesus, iki kol šeimos ginčas bus išnagrinėtas teisme, o ne užtikrinant būsimo teismo sprendimo įvykdymą siaurąja prasme dėl ieškovės reikalavimo – sandorio pripažinimo apsimestiniu ir automobilio pripažinimo atsakovės asmenine nuosavybe. Teismo vertinimu, įvertinus bylos faktines aplinkybes, šiuo atveju nėra jokių abejonių, jog automobiliu „Škoda Superb“ atsakovė Ž. Ž. naudojosi ne asmeniniais, o ieškovės savininko S. Ž. ir atsakovės nepilnamečių vaikų interesams tenkinti, tai ne kartą patvirtina ir įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, todėl šiuo aspektu nesutiktina su ieškovės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės pareikštus reikalavimus, nepagrįstai taikė ir šeimos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir ar netinkamai interpretavo prejudicinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes.

22. Ieškovė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nesivadovavo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1215-618/2020 pateiktais išaiškinimais, kurioje, ieškovės vertinimu, yra nurodytos visos aplinkybės atsakovės civilinei atsakomybei taikyti. Atsakovė su ieškove nesutinka, teigia, kad minėta Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, bylą perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, iš esmės nurodant, kad būtina vertinti civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau nekonstatuotas atsakovės veiksmų neteisėtumo faktas.

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-782-639/2020 buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo (sprendimo 1 punktas). Minėtas sprendimas panaikintas Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1215-618/2021 ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija, įvertinusi įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1215-618/2021 nustatytas aplinkybes (sprendimo 20 punktas), nesutinka su ieškovės argumentais, jog šiuo atveju minėta Klaipėdos apygardos teismo nutartimi buvo nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti civilinę atsakomybę ieškovei dėl žalos atlyginimo. Kaip matyti, minėtos nutarties 36 punkte apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, netinkamai vadovavosi prejudiciniais faktais, nustatytais įsiteisėjusia nutartimi ieškovės savininko ir atsakovės santuokos nutraukimo byloje. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtoje nutartyje teismas dėl žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos vertinimo nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir neanalizavo teisiškai reikšmingų faktų žalos atsiradimo priežastims nustatyti, žalos dydžio ir pagrįstumo.

24. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, taikydamas civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese (CPK 146 straipsnio 2 dalis), turi nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai), o kaltė šiuo atveju nenustatinėjama, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-313/2017, 26 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamos Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1215-618/2021 aiškinimo, su jais negali sutikti.

25. Pirmiausia priešingai nei teigia ieškovė, minėtoje nutartyje iš esmės nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi prejudiciniais faktais spręsdamas klausimą dėl neteisėtų veiksmų ir iš esmės nurodė, kad teismas neanalizavo faktų žalos atsiradimui, jos priežastims nustatyti. Minėta nutartimi panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo išvados nėra grįstos visapusišku bylos aplinkybių ištyrimu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės argumentai dėl prejudicinių faktų vertinimo grįsti izoliuotu ir vienpusišku jų interpretavimu, siekiant kitokio jų įvertinimo, neatsižvelgiant į tai, jog minėta nutartimi nėra konstatuoti nei neteisėti veiksmai, žalos faktas (jos dydis ar pan.) ir (ar) priežastinis ryšys (sprendimo 24 punktas). Tokios aplinkybės nenustatytos ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-327-856/2019.

26. Būtina pažymėti ir tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, priešingai nei teigia ieškovė, išsamiai vertino Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-327-856/2019 nustatytas faktines aplinkybes, visapusiškai įvertino bylos faktines aplinkybes dėl automobilio faktinio naudojimo pagrindų ieškovės savininko ir atsakovės santuokos nutraukimo metu, priežastis, dėl kurių buvo taikytos Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2585-841/2017 laikinosios apsaugos priemonės, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino prejudicinę reikšmę turinčias aplinkybes byloje esančių įrodymų viseto kontekste (CPK 185 straipsnis), todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamą prejudicinę reikšmę turinčių aplinkybių vertinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl nuostolių priteisimo

28. Pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį atsakovas turi teisę įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 146 straipsnio 2 dalies normos taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo kreditoriaus, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, kuriuos skolininkas patyrė dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginė pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009; 2016 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-449-684/2016, 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).

30. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtais veiksmais kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažįstamas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).

31. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ieškovės reikalavimas dėl ginčo laikinųjų apsaugos priemonių buvo taikomas, nesant pareikštam reikalavimui dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir automobilio pripažinimo asmenine atsakovės nuosavybe, o buvo taikytos Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2585-841/2017 remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, CK 3.65 straipsnio 2 dalimi, tai yra ieškovės savininko ir atsakovės nepilnamečių vaikų interesų užtikrinimui. Aplinkybę, jog ginčo laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos ne ieškovės reikalavimo užtikrinimui dėl nuosavybės pripažinimo, kaip teigia ieškovė, pagrindžia ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-373-856/2017, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2585-841/2017, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos pagrįstai, esant būtinybei užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus dėl jų gyvenamosios vietos, atstumo iki mokyklos ir po mokyklinės veiklos įstaigų. Pažymėtina, jog savarankiškas reikalavimas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, nuosavybės teisių pripažinimo buvo pareikštas tik 2017 m. rugsėjo 11 d., tai yra jau esant taikytoms ginčo laikinosios apsaugos priemonėms, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, jog vėliau pateikto patikslinto ieškinio reikalavimai dėl automobilio pripažinimo atsakovės asmenine nuosavybe buvo atmesti, jokiu būdu nesudaro pagrindo spręsti, jog minėtos laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos šio reikalavimo įvykdymui. Priešingai chronologinė faktinių įvykių seka, Ž. Ž. 2017 m. vasario 8 d. priimto ieškinio reikalavimai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos nepilnamečių vaikų interesų užtikrinimui santuokos nutraukimo byloje, o tarp ginčo laikinosios apsaugos priemonės, kurios pagrindu reikalaujama žalos atlyginimo ir atsakovės pareikštų reikalavimų dėl minėto automobilio pripažinimo asmenine jos nuosavybe nėra priežastinio ryšio (sprendimo 29 punktas).

32. Nagrinėjamoje byloje vertinant, ar Ž. Ž., prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (sprendimo 30 punktas), būtina pažymėti, kad atsakovė iki santuokos nutraukimo metu turėjo objektyvų pagrindą naudotis automobiliu, kadangi juo naudojosi iki santuokos nutraukimo ne tik kaip ieškovės darbuotoja, ieškovės savininko sutuoktinė, tačiau naudodama ir nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimui - Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. e2-36-841/2019 8 lapo 6 pastraipoje konstatuota, kad teismo sprendimo paskelbimo dienai suėjo lygiai du metai nuo tos dienos, kai Ž. Ž., pasiėmusi tik mažamečius vaikus ir jų būtiniausius daiktus automobiliu išvyko iš šeimos namų Klaipėdoje. Ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra, o ir be to, jau kaip minėta sprendimo 31 punkte, ginčo situacija sudarė objektyvų pagrindą santuokos nutraukimo byloje taikyti laikinąją apsaugos priemonę dėl automobilio naudojimo, siekiant užtikrinti ieškovės savininko ir atsakovės nepilnamečių vaikų interesus, kadangi atsakovė turėjo objektyvų poreikį vežti vaikus į mokyklą ir po mokyklinės veiklos būrelius, tai nustatyta jau įsiteisėjusiomis teismų nutartimis. Kita vertus, vertinant atsakovės veiksmų sąžiningumą, galima pažymėti ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė turėjo galimybę įsigyti ar naudoti kitą automobilį, tai yra tokių aplinkybių ieškovė neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis), todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu negalima konstatuoti, jog atsakovė prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones elgėsi nerūpestingai ir nesąžiningai, o automobilį, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. vasario 8 d. (iki ieškinio pateikimo) eksploatavo nepagrįstai (sprendimo 30 punktas).

33. Kita vertus, sutiktina ir su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog atsakovė automobiliu nuo 2019 m. lapkričio 30 d. iki 2020 m. sausio 24 d. naudojosi nepagrįstai, nustatyta, neįvertinus visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Pirmiausia, pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-327-856/2019 atsakovė Ž. Ž. įpareigota per 30 dienų nuo šio procesinio sprendimo priėmimo dienos grąžinti S. Ž. firmai „Infosta“ automobilį Škoda Superb, tai yra iki 2019 m. lapkričio 30 d.. Remiantis Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad atsakovė Ž. Ž., ieškovės vadovo ir atsakovės santuokos nutraukimo byloje 2019 m. lapkričio 25 d. pateikė prašymą atidėti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-327-856/2019 nurodyto įpareigojimo vykdymą. Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi Ž. Ž. prašymas atmestas. Atsakovei pateikus atskirąjį skundą dėl minėtos nutarties, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-887-372/2019 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės - iki atskirojo skundo išnagrinėjimo sustabdytas Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-327-856/2019 (dalyje dėl įpareigojimo Ž. Ž. per 30 dienų nuo procesinio sprendimo priėmimo dienos grąžinti S. Ž. firmai „Infosta“ automobilį „Škoda Superb“) vykdymas. Šios laikinosios apsaugos priemonės panaikintos Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-887-372/2019 ir automobilis grąžintas 2020 m. sausio 24 d..

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes nurodytas sprendimo 32 ir 33 punktuose, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju atsakovė naudodamasi automobiliu Škoda Superb nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. vasario 8 d. (ik ieškinio pateikimo) bei nuo 2019 m. lapkričio 30 d. iki 2020 m. sausio 24 d. (įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. e2A-327-856/2019) elgėsi nesąžiningai ir nerūpestingai, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių kilo žala ieškovei. Kaip nustatyta, iki ieškinio pateikimo ieškovė turėjo objektyvų pagrindą naudotis ginčo automobiliu, juo naudodamasi elgėsi sąžiningai, be kita ko, užtikrindama ir ieškovės savininko nepilnamečių vaikų interesus, o įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. e2S-887-372/2019, kuria buvo sustabdytas Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-327-856/2019 dalies vykdymas (dėl įpareigojimo perduoti automobilį) automobilis buvo grąžintas nedelsiant, tai yra jau 2020 m. sausio 24 d..

35. Atsižvelgiant į sprendimo 29 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką, būtina pažymėti ir tai, kad ieškovės grindžiami nuostoliai (automobilio nuvertėjimas, mokestinės prievolės kapitalo įšaldymas), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra priežastiniu ryšiu susijusios su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (CK 6.247 straipsnis). Kaip minėta, ginčo laikinosios apsaugos priemonės taikytos ne siekiant užtikrinti ieškovės reikalavimo dėl Škoda Superb pripažinimo asmenine nuosavybe įvykdymo užtikrinimą, kadangi toks reikalavimas prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones apskritai nebuvo pareikštas, tačiau taikytos su tikslu užtikrinti, ieškovės savininko ir atsakovės nepilnamečių vaikų interesus.

36. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013). Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014). Taigi, teismas, nustatydamas neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, turi vertinti visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į sprendimo 21-34 punktuose nurodytus motyvus, ieškovės įrodinėjami nuostoliai nėra priežastiniu ryšiu su atsakovės veiksmais, tai yra šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos ne asmeniniams atsakovės poreikiams tenkinti ir ar siekiant jos pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo, o siekiant užtikrinti tiek ieškovės savininko, tiek atsakovės nepilnamečių vaikų interesus, o ir be to, negalima neatsižvelgti ir į aplinkybę, jog ieškovės savininkas yra buvęs atsakovės sutuoktinis, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-327-856/2019 taip konstatuota, jog automobilis atsakovei buvo perduotas naudotis ne tik kaip įmonės darbuotojai, bet ir kaip įmonės savininko sutuoktinei, todėl darytina labiau tikėtina išvada, jog ginčo automobilis įprastai buvo naudojamas ir kasdienėje atsakovės veikloje ne tik darbo funkcijoms atlikti, bet ir prižiūrint įmonės savininko ir atsakovės nepilnamečius vaikus, todėl teisėjų kolegijos vertinimu ieškovės nurodyti nuostoliai dėl automobilio nuvertėjimo, mokestinių prievolių, kapitalo įšaldymo, nėra priežastiniu ryšių susiję su atsakovės veiksmais, be kita ko pažymint ir tai, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas atsakovės veiksmų neteisėtumas, nesąžiningumas, kurie sudarytų pagrindą tenkinti ieškinio reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo.

38. Prieš tai išdėstyti byloje nustatyti faktai ir argumentai teikia pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl nuostolių atlyginimo iš dalies tinkamai nenustatė ir neįvertino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, nesivadovavo kasacinio teismo praktika sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą dėl žalos, atsiradusios dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese (CPK 146 straipsnio 2 dalis), todėl teisėjų kolegija nusprendžia pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

39. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismui pakeitus sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. CPK 93 straipsnio 1 dalyje ir 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurą bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės ieškinio reikalavimai atmetami visiškai (nutarties 38 punktas), atsakovei iš ieškovės priteistinos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos - pirmosios instancijos teisme - 1815 EUR advokato pagalbos išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą (DOK-28680), 1210 EUR advokato pagalbos išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, 605 EUR advokato pagalbos išlaidų, bylą nagrinėjant antrą kartą pirmosios instancijos teisme (DOK-762). Iš viso - 3630 EUR.

Dėl procesinės bylos baigties

40. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

41. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, dėl to iš dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, tai sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

43. Ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 29 EUR žyminio mokesčio išlaidų, teikiant apeliacinį skundą, 1815 EUR advokato pagalbos išlaidų, teikiant apeliacinį skundą ir atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Iš viso - 1844 EUR. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovės apeliacinio skundo reikalavimai tenkinami visiškai, atsakovei iš ieškovės priteistina 1844 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Ieškovės S. Ž. firmos „Infosta“ ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei Ž. Ž. 3630 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, iš ieškovės S. Ž. firmos „Infosta“.

Priteisti atsakovei Ž. Ž. 1844 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš ieškovės S. Ž. firmos „Infosta“.