Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis), susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Teledema“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Teledema“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bitė Lietuva“ dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų uždraudimo, išvadą teikianti institucija Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Teledema“ ieškiniu prašė uždrausti atsakovei UAB „Bitė Lietuva“ atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, t. y. kontaktuoti su ieškovės klientais ir siūlyti ieškovės klientams tapti atsakovės klientais; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinys atmestas, iš ieškovės UAB „Teledema“ atsakovei UAB „Bitė Lietuva“ priteistas 17 276,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

3. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Teledema“ ir atsakovė UAB „Bitė Lietuva“ 2015 m. gruodžio 3 d. sudarė Sutartį dėl paslaugų teikimo, kuria atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei išeinančių ir įeinančių skambučių paslaugas, trumpųjų žinučių siuntimo, gavimo, duomenų perdavimo paslaugas ir kitas panašaus pobūdžio paslaugas, kurias ieškovė įsipareigojo teikti savo vardu ir sąskaita savo abonentams. Pirminę ieškovės klientų / abonentų apskaitą vykdo atsakovė, kuri savo apskaitos sistemose fiksuoja ieškovės klientų konkrečias naudojamas paslaugas ir jų apimtis, šią informaciją pateikia ieškovei, kuri apdoroja gautus duomenis ir išrašo sąskaitas savo klientams / abonentams. Sutarties 20 straipsnio 1 dalimi šalys, be kita ko, susitarė, kad atsakovė (UAB „Bitė Lietuva“) neturi teisės kontaktuoti su paslaugų teikėjo (ieškovės UAB „Teledema“) abonentais dėl teikiamų paslaugų (atsakovės ieškovei teikiamos atidėto mokėjimo paslaugos ir išankstinio mokėjimo paslaugos) teikimo, jei to neprašo pats paslaugų teikėjas (ieškovė).

4. Ieškovė 2024 m. birželio 13 d. ir 2024 m. rugpjūčio 12 d. pateikė atsakovei pretenzijas dėl teikiamų paslaugų kokybės užtikrinimo, kuriomis prašė užtikrinti ieškovei galimybę gauti tokios pačios kokybės paslaugas (kaip ir atsakovės klientai).

5. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad atsakovės darbuotojai iš esmės periodiškai skambindavo ieškovės klientams / abonentams ir siūlydavo atsakovės teikiamas paslaugas; atsakovė pateikė įrodymus, kad vidutiniškai nuo 2022 m. rugsėjo mėn. iki 2024 m. rugsėjo mėn. skambino ieškovės klientams / abonentams apie 920 kartų / mėn. Nuo 2024 m. spalio mėn. šis skambučių kiekis pastebimai padidėjo ir 2024 m. spalio mėn. siekė apie 3 800 kartų, 2024 m. lapkričio mėn. (iki lapkričio 12 d., kai buvo pareikštas ieškinys) – apie 400 kartų.

6. Ieškovė 2024 m. spalio 9 d., 2024 m. spalio 18 d. ir 2024 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į atsakovę dėl galbūt nesąžiningų konkurencijos veiksmų nutraukimo prašydama nutraukti bet kokią veiklą, susijusią su ieškovės klientų viliojimu.

7. 2024 m. rugsėjo 18 d. Specialiosiomis paslaugų teikimo sąlygomis atsakovė UAB „Bitė Lietuva“ įsipareigojo taikyti specialius mokėjimo planus MB „Pagauk ryšį“ surastiems naujiems klientams (4 000).

8. Teismas nurodė, kad ginčas tarp šalių, be kita ko, kilo dėl Sutarties 20 straipsnio 1 dalies aiškinimo. Anot ieškovės, ši Sutarties nuostata draudžia atsakovei kontaktuoti su ieškovės klientais dėl visų paslaugų teikimo (įskaitant ir atsakovės), jei to neprašo pati ieškovė; atsakovė įrodinėjo, jog ši nuostata nedraudžia kontaktuoti su ieškovės klientais ir siūlyti jiems atsakovės teikiamas paslaugas, o draudžia kontaktuoti su ieškovės klientais tik dėl ieškovės teikiamų paslaugų. Teismas, įvertinęs šalių pozicijas ir rašytinius įrodymus, sutarčių aiškinimo principus, nusprendė, kad Sutarties 20 straipsnio 1 dalies nuostata yra pakankamai aiški, joje aiškiai įtvirtintas draudimas atsakovei kontaktuoti su ieškovės klientais dėl ieškovės teikiamų paslaugų teikimo (iš esmės tai tiesiogiai įtvirtinta ir minėtoje nuostatoje), jeigu to neprašo ieškovė, t. y. minėta Sutarties sąlyga / nuostata nedraudžia atsakovei kontaktuoti su ieškovės klientais, be kita ko, dėl atsakovės teikiamų paslaugų (pavyzdžiui, šiuo atveju siūlant atsakovės teikiamas paslaugas).

9. Teismas pažymėjo, kad šalims beveik 9 metus nekilo neaiškumų dėl šios Sutarties nuostatos aiškinimo, be to, atsakovė (pagal bylos duomenis, vėliausiai nuo 2022 m. rugsėjo mėn.) nuolat kontaktavo su ieškovės klientais, be kita ko, siūlydama savo teikiamas paslaugas, ieškovė patvirtino žinojusi apie tokį atsakovės elgesį, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl jį tiek laiko toleravo (jeigu Sutarties 20 straipsnio 1 dalies nuostatą aiškino taip, kaip šioje byloje). Teismas vertino, kad Sutarties nuostatos aiškinimas ieškovės nurodomu būdu yra net nelogiškas vertinant verslo požiūriu, kadangi, pasak ieškovės, ši nuostata tik atsakovei draudžia kontaktuoti / vilioti ieškovės klientus, tačiau niekaip neriboja ieškovės teisės kontaktuoti / vilioti atsakovės klientus. Teismas pažymėjo, kad tokią išvadą įrodo ir atsakovės pateiktas 2015 m. spalio 1 d. raštas, kuriuo atsakovė, be kita ko, nurodė, kad iki tol galiojusiose šalių sudarytose sutartyse nustatytos nuostatos dėl šalių pareigos nesiūlyti savo teikiamų paslaugų viena kitos klientams bei atitinkamai už tokios pareigos nesilaikymą numatytos baudos yra nesuderinamos su atsakovės vykdomos komercinės veiklos principais, taip pat galbūt neatitinka imperatyvių teisės aktų reikalavimų, todėl atsakovė nesilaiko ir neketina laikytis tokių sutarčių nuostatų. Iš esmės po kelių mėnesių nuo minėto rašto atsakovė pateikė ieškovei naują Sutartį su pakeistomis nuostatomis, taip pat ir 20 straipsnio 1 dalimi, o ieškovė su jomis sutiko ir pasirašė Sutartį, kurią šalys vykdė beveik 9 metus. Taigi ieškovei buvo žinoma / turėjo būti žinoma, kad pagal Sutartį jokių ribojimų, be kita ko, atsakovei kontaktuoti su ieškovės klientais dėl atsakovės teikiamų paslaugų neliko.

10. Teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovė nuo 2024 m. spalio mėn. pradėjo aktyviau kontaktuoti su ieškovės klientais siūlydama jiems savo teikiamas paslaugas (taip pat ir už mažesnę kainą bei sutikdama kompensuoti netesybas ir pan.) nepaneigia nurodyto Sutarties 20 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimo.

11. Teismas taip pat pritarė atsakovės ir Konkurencijos tarybos pozicijai, kad jeigu Sutarties 20 straipsnio 1 dalies nuostata būtų aiškinama taip, kaip ją siekia aiškinti ieškovė, tai būtų vertinama kaip konkurenciją ribojantis susitarimas (nepaisant aplinkybės, kad tarp bylos šalių susiklostė vertikalusis santykis), lemiantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą (visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento); taip pat toks susitarimas būtų akivaizdžiai ribojantis pagal tikslą ir neatitiktų išimties, reglamentuotos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalyje, sąlygų ir reikalavimų taikyti „pagalbinio ribojimo“ doktriną ir neatitiktų jos taikymo sąlygų, nes šiuo atveju toks ribojimas (draudimas atsakovei siūlyti savo teikiamas paslaugas ieškovės klientams) nėra būtinas pagrindinio susitarimo (Sutarties) įgyvendinimui – šalys ir be šio ribojimo beveik 9 metus vykdė Sutartį, t. y. ieškovė teikė paslaugas savo klientams, kurias pirko iš atsakovės, o atsakovė kontaktavo su ieškovės klientais dėl atsakovės teikiamų paslaugų. Be to, toks ribojimas nebūtų proporcingas pagrindinio susitarimo (Sutarties) požiūriu, nes, teismo vertinimu, egzistuoja mažiau varžančios priemonės siekiant užtikrinti Sutarties vykdymą.

12. Teismas pažymėjo, jog atsakovė disponuoja informacija apie ieškovės klientus, t. y. jų numerius ir teikiamų paslaugų apimtis. Norint asmens atliktus veiksmus pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais, būtina konstatuoti, kad: pirma, egzistuoja konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų; antra, atitinkami konkurento veiksmai nėra sąžiningi, t. y. atlikti turint tikslą konkuruoti nesąžiningai; trečia, šie veiksmai gali pakenkti (ar pakenkė) konkurento ūkinei veiklai, jo gebėjimui konkuruoti toje ūkinėje veikloje. Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad draudžiamas yra informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimas, perdavimas, skelbimas be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimas iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui.

13. Teismas nurodė, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Teismas pažymėjo, kad ūkio subjekto klientų ir viešai prieinamų jų kontaktinių duomenų sąrašas per se (savaime) paprastai nelaikoma komercine paslaptimi, nes tokio pobūdžio informacija yra lengvai gaunama toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija. Teismas vertino, kad vien ieškovės klientų numeriai (kitos informacijos, t. y. apie konkrečius ieškovės klientų pasirinktus planus, jų kainas ir sutarčių terminus, atsakovė neturėjo ir tą patvirtino pati ieškovė) nelaikytini jos komercine paslaptimi. Teismas pažymėjo, kad vien ieškovės klientų telefonų numeriai neatitinka komercinei paslapčiai keliamo informacijos vertingumo, reikšmingumo ir naudingumo bendrovei kriterijaus, siejamo su viešu jos neatskleidimu – slaptumu. Nors tokio pobūdžio duomenys apie klientus gali būti pripažinti komercine paslaptimi, jeigu ją sudarytų nevieša informacija, suteikianti ieškovei tam tikrą komercinį pranašumą, tačiau šiuo atveju didžioji dalis (ypač juridinių asmenų) mobiliųjų vartotojų, įskaitant ir ieškovės klientus, numerių yra vieši arba nesunkiai gaunami iš viešosios erdvės ar kitų laisvai prieinamų šaltinių (pavyzdžiui, atsakovė turi / gali turėti tam tikrus ieškovės klientų numerius dėl ankstesnių ryšių, pavyzdžiui, jiems teiktų paslaugų; atsakovė pasitelkia trečiuosius asmenis siekdama surasti naujus klientus; patys klientai gali kreiptis į atsakovę ir pan.). Be to, teismas kaip deklaratyvius vertino ieškovės teiginius, jog atsakovė skambino tiek ieškovės juridiniams, tiek fiziniams klientams, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, o priešingai, pateikti raštai / pranešimai dėl atsakovės darbuotojų kontaktavimo buvo surašyti juridinių asmenų atstovų. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepagrindė, kaip vien klientų numerių turėjimas (nevertinant kitos informacijos – pavyzdžiui, kainodaros, suteiktų nuolaidų, paslaugų teikimo terminų ir pan.), jai ar kitam asmeniui, sužinojusiam šią informaciją, suteikia kokį nors komercinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius – ryšio operatorius, įskaitant ir atsakovę. Juo labiau, kad mobiliųjų vartotojų telefonų numerių operatoriai iš esmės taip pat yra vieša informacija, kurią galima surasti / patikrinti Ryšių reguliavimo tarnybos interneto puslapyje. Dėl to teismas vertino, jog ieškovės akcentuota aplinkybė, kad atsakovės darbuotojai, skambinę ieškovės klientams, žinojo, jog jiems paslaugas teikia būtent ieškovė, savaime nereiškia, kad šią informaciją atsakovė galėjo sužinoti / sužinojo tik vykdydama šalių sudarytą Sutartį, nes šie duomenys yra vieši.

14. Ieškovei argumentuojant, kad atsakovė savo paslaugas siūlė už neadekvačiai mažą kainą – 2 Eur / mėn. už neribotas paslaugas, nors atsakovės viešai siūloma tokių paslaugų kaina sudaro apie 28 Eur / mėn., o ieškovė vidutiniškai atsakovei už abonentą sumoka virš 6 Eur/mėn., teismas pažymėjo, kad atsakovė užima apie 32,4 proc. kalbinio ryšio paslaugų teikimo rinkos, t. y. nesiekia 40 proc., todėl neatitinka dominuojančios padėties sąvokos apibrėžimo. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad dominuojanti padėtis turi būti nustatoma ne prieš ieškovę, o atitinkamoje rinkoje, bet ne jos tam tikroje dalyje. Teismas konstatavo, kad atsakovė iš esmės buvo laisva savarankiškai spręsti dėl savo kainodaros, t. y. taikyti bet kokias kainas ir bet kokiomis sąlygomis, be kita ko, siūlant savo teikiamas paslaugas net ir galbūt mažesnėmis nei rinkos kainomis visiems ar daliai naujų ar senų klientų (įskaitant ir ieškovės klientus), o tai, teismo vertinimu, iš esmės yra įprasta praktika versle siekiant pritraukti / privilioti naujų klientų. Teismas pažymėjo, kad konkuravimas itin mažomis kainomis nevertintinas kaip nesąžiningas, o yra įprastas reiškinys versle, kuriame verslo subjektai nuolat konkuruoja tarpusavyje dėl naujų klientų suradimo, jų išlaikymo, be kita ko, pasitelkiant kartais tuo metu verslo subjektui ekonomiškai nenaudingų pasiūlymų teikimą, tačiau vertinant ateities perspektyvas.

15. Teismas vertino, jog aplinkybė, kad dėl atsakovės veiksmų galbūt daromas neigiamas poveikis ieškovės veiklai ir jos gebėjimui konkuruoti, t. y. galbūt sumažėjęs ieškovės klientų skaičius (nors teismas vertino, kad ieškovė to neįrodė, o apsiribojo tik savo deklaratyviais teiginiais), yra natūralios ir laisvos konkurencijos pasekmė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

16. Ieškovė UAB „Teledema“(apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

17. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o dalies jų iš viso nevertino.

18. Nurodo, kad atsakovės veiksmai turėjo būti įvertinti kaip nesąžininga konkurencija. Teismas nepagrįstai susiaurino atsakovės atliktus veiksmus tik iki neadekvačios kainos siūlymo išimtinai ieškovės klientams, nors ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovė atliko daug nesąžiningų konkurencijos veiksmų, tarp kurių buvo kontaktavimas su ieškovės klientais milžiniškais kiekiais; teikimas tik išimtinai ieškovo klientams skirtų pasiūlymų, kurie, pasak pačių atsakovės atstovų, neatitinka rinkos sąlygų ir yra gerokai žemesnės nei rinkos kainos; neigiamos ir melagingos informacijos apie ieškovę skleidimas, t. y. kad ji nėra savarankiškas mobiliojo ryšio tiekėjas, neturi savo klientų, greitu metu jo neliks ir pan.; neigiamos informacijos apie ieškovės teikiamų paslaugų kokybę, kuri tiesiogiai priklauso nuo pačios atsakovės veiksmų / neveikimo, skleidimas. Tuo tarpu teismas dalies atsakovės nesąžiningos konkurencijos veiksmų iš viso nevertino. Ieškovės nuomone, egzistavo visos sąlygos, kad atsakovės veiksmai būti pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais: pirma, egzistavo konkurencijos santykis tarp ieškovės ir atsakovės; antra, atsakovės veiksmai nebuvo sąžiningi, t. y. atlikti turint tikslą konkuruoti nesąžiningai; trečia, šie veiksmai pakenkė atsakovės ūkinei veiklai, jos gebėjimui konkuruoti toje ūkinėje veikloje. Be to, teismas sprendime visiškai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė siekė įpareigoti atsakovę laikytis Konkurencijos įstatyme įtvirtinto draudžiamo susitarimo. Priešingai, ieškovė siekė apsiginti nuo akivaizdžiai neteisėtų atsakovės veiksmų, kuriais siekiama perimti ieškovės klientus iš esmės išstumiant ieškovę iš rinkos. Dėl to vadovavosi Sutarties 20 straipsnyje įtvirtintu pagalbinio apribojimo susitarimu, kuris yra visiškai teisėtas ir pripažįstamas Europos Sąjungos teisėje bei ESTT formuojamoje praktikoje.

19. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neadekvačiai mažos kainos siūlymas išimtinai ieškovės klientams nėra laikytinas nesąžiningos konkurencijos veiksmu. Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Teismas neįvertino to, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 12 d. milžiniškais kiekiais atakavo ieškovės klientus siūlydama jiems tapti atsakovės klientais. Toks atsakovės elgesys turėjo būti vertinamas kaip prieštaraujantis sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, juo labiau, kad tokie veiksmai neabejotinai pakenkė ieškovės galimybėms konkuruoti su atsakove. Vien per spalio mėnesį atsakovė nesąžiningai perviliojo net 431 numerį valdžiusių ieškovės klientų, o pavyzdžiui, iki 2024 m. spalio 1 d. pas atsakovę kas mėnesį vidutiniškai pereidavo 4 verslo klientai, kurie valdė vidutiniškai 6 telefono numerius (tuo tarpu spalį atsakovė perviliojo 87 verslo klientus, kurie valdė net 330 telefonų numerių). Iki atsakovei pradedant nesąžiningus veiksmus per mėnesį pas ją pereidavo vidutiniškai 65 klientai fiziniai asmenys, kurie turėjo apytikriai po 83 telefonų numerius, o dėl atsakovės nesąžiningos konkurencijos veiksmų vien 2024 m. spalio mėnesį pervilioti 269 klientai fiziniai asmenys, kurie iš viso valdė 431 numerį. Taigi atsakovė vien 2024 m. spalio mėnesį perviliojo 21,75 kartų daugiau ieškovės verslo klientų nei iki tol ir 4 kartus daugiau klientų fizinių asmenų nei vidutiniškai ieškovė netekdavo kas mėnesį. Mano, kad visi šie klientai perėjo pas atsakovę dėl jos nesąžiningos konkurencijos veiksmų, kurių pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino.

20. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino tik atsakovės darbuotojų skambučių ieškovės klientams kiekius iki 2024 m. spalio ir po to. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog ir iki spalio mėnesio ieškovės klientams teikė pasiūlymus tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir spalio mėnesį, t. y. pasiūlymus, kurių kaina visiškai neatitiko atsakovės rinkoje siūlomos kainos. Teismas konstatavo, kad atsakovė tiek iki spalio, tiek ir spalį iš esmės vienodai viliojo ieškovės klientus. Tokia teismo išvada tik patvirtina sprendimo nepagrįstumą.

21. Argumentuoja, jog nėra abejonių ir ginčo, kad šalys yra tarpusavyje konkuruojantys subjektai, jų pagrindinė veikla yra mobiliojo ryšio paslaugų tiekimas, abi siekia plėsti klientų ratą ir išsaugoti esamus. Be to, pati ieškovė yra atsakovės klientė – būtent tų paslaugų, kurias teikdamos abi tarpusavyje konkuruoja dėl klientų. Ieškovė, didmena pirkdama paslaugas iš atsakovės, yra visiškai nuo atsakovės priklausomas konkurentas. Atsakovė yra privilegijuotoje konkurencinėje padėtyje lyginat su ieškove, kadangi be įprastos konkurencinės kovos turi ir galimybę daryti įtaką ieškovės veiklai per Sutartį ir joje numatytas sąlygas. Teismas visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovė yra tik virtuali mobiliojo ryšio operatorė, kuri visas paslaugas perka iš atsakovės ir vėliau parduoda savo klientams.

22. Teismas sprendime vertino tik padrikus atsakovės veiksmus jų aiškiai nesujungdamas į vieną visumą – tikslą bet kokiomis priemonėmis perimti kuo daugiau ieškovės klientų ir tokiu būdu ją susilpninti. Šį atsakovės tikslą patvirtina išimtinai ieškovės klientams siūlyta neadekvati, sąžiningos praktikos ir gerų papročių neatitinkanti kaina, 14 kartų už pačios atsakovės kitiems klientams siūlytą kainą bei 3,5 karto mažesnė nei atsakovė iki tol už kiekvieną klientą gaudavo iš ieškovės, iš esmės nepatirdama jokių papildomų kliento išlaikymo kaštų. Tokiais veiksmais atsakovė iš esmės eliminuoja ieškovės galimybę konkuruoti dėl klientų pritraukimo, tačiau šių aplinkybių teismas nevertino.

23. Atsakovė, Sutarties pagrindu teikdama paslaugas ieškovei, turėjo visą informaciją apie ieškovės klientų telefono numerius ir jų naudojimosi ypatumus, taip pat turėjo visą informaciją apie tai, kokių paslaugų ieškovei neteikia. Ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovę, kad užtikrintų tinkamą paslaugų teikimą, įskaitant ir VoLTE ir VoWiFi technologijas, tačiau atsakovė nesąžiningai atsisako užtikrinti ieškovės galimybes naudotis šiomis technologijomis ir vėliau aiškiai manipuliavo šia aplinkybe ieškovės klientais teigdama, kad ieškovė niekuomet negalės naudoti tokių technologijų, kurias naudoja pati atsakovė. Taigi akivaizdu, kad atsakovė siekė galutinai susilpninti ieškovę ir sumažinti jos patrauklumą bet kokiems pirkėjams. Teismas visiškai nepagrįstai atsakovės veiksmus pripažino tinkamais ir neįvertino jų žalingumo ieškovei.

24. Atsakovės veiksmai sukėlė itin didelį neigiamą poveikį ieškovės ūkinei veiklai ir gebėjimui konkuruoti. Klientų perviliojimo kampanijos, kuri buvo atliekama pasinaudojus ieškovės konfidencialia informacija, metu ieškovė vien nuo 2024 m. spalio 1 d. iki ieškinio pareiškimo dienos neteko net 356 klientų, kurie iš viso valdė net 791 telefono numerį. Atsakovės siūlyta kaina buvo visiškai neadekvati. Ieškovė ne tik nebegali konkuruoti su atsakove dėl naujų klientų pritraukimo, tačiau jau praranda iki tol turėtus savo klientus. Tokie atsakovės veiksmai yra draudžiami Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio nuostatomis, o jo taikymui nereikalingas dominuojančio subjekto nustatymas ir, priešingai nei Įstatymo 7 straipsnis, 15 straipsnis taikomas visiems ūkio subjektams. Atsakovė nepateikė jokio objektyvaus savo veiksmų, nukreiptų išimtinai tik prieš ieškovę, pateisinimo.

25. Teismas sprendime padarė visiškai klaidingą išvadą, pagal kurią neužimdamas 40 proc. rinkos ūkio subjektas tariamai negali būti laikomas dominuojančiu. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, dominuojanti padėtis nustatoma vertinant, ar ūkio subjektas gali daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje. Ieškovės manymu, nagrinėjamu atveju atsakovė turėjo galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką ieškovei. Be to, Ryšių reguliavimo tarnyba viešajame judriojo telefono ryšio tinkle pripažino atsakovę turinčia didelę įtaką rinkoje 2005 m., taip pat 2020 m. balso skambučių užbaigimo viešajame judriojo telefono ryšio tinkle. Be to, Konkurencijos įstatymas nustato tik prezumpciją, jog ūkio subjektas laikomas dominuojančiu, jeigu jo rinkos dalis viršija 40 procentų. Ši prezumpcija gali būti nuginčyta. Tai reiškia, kad ūkio subjektas gali būti pripažintas dominuojančiu ir tada, jeigu jis užima mažiau nei 40 procentų rinkos. Taigi teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad 40 procentų rinkos neužimantis subjektas negali būti pripažįstamas dominuojančiu ir nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad ieškovė yra visiškai priklausoma nuo atsakovės, nes kiti du Lietuvoje veikiantys tradiciniai mobiliojo ryšio tiekėjai, t. y. AB „Telia Lietuva“ ir UAB „TELE2“, iš viso neteikia paslaugų virtualiems mobiliojo ryšio tiekėjams.

26. Be to, teismas neįvertino tikrosios rinkos, kurioje veikia šalys. Ieškovė yra virtuali mobiliojo ryšio tiekėja, o atsakovė yra tradicinio mobiliojo ryšio tiekėja. Dėl to turėjo būti nustatyta ne tai, kokią dalį atsakovė užima tarp tradicinio mobiliojo ryšio tiekėjų, tačiau kokia jos rinkos dalis būtent tarp virtualių mobiliojo ryšio operatorių, ir atsakovė yra tokia vienintelė Lietuvoje, taigi yra dominuojantis subjektas.

27. Teismas neįvertino atsakovės siekio neteisėtai pašalinti ieškovę iš rinkos pasinaudojant savo ekonomine galia. Atsakovė kiekvienam ieškovės klientui siūlė pereiti būtent pas atsakovę ir jos darbuotojai ieškovės klientams teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, jog ieškovė iš viso yra nepilnavertis ryšio paslaugų teikėjas, o jo paslaugų kokybė yra žema.

28. Nesutinka su teismo išvada, kad vien klientų telefonų numeriai nelaikytini komercine paslaptimi ir egzistavo visos sąlygos atsakovės naudotą informaciją pripažinti konfidencialia. Atsakovės pagal Sutartį gauta ir panaudota informacija apie ieškovės klientus atitiko visus komercinės paslapties kriterijus. Pažymi, kad Sutartyje aiškiai nurodyta, jog bet kokia kiekvienos šalies vykdant Sutartį gauta informacija yra laikytina konfidencialia, t. y. slapta. Teismas šių Sutarties nuostatų nevertino. Be to, teismas neįvertino, kad atsakovės darbuotojai, atsakingi už įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymą ieškovei, informaciją apie ieškovės klientus, jų telefono numerius bei klientų naudojimosi ypatumus, t. y. ieškovės komercinę paslaptį sudarančią konfidencialią informaciją perdavė visiškai su Sutarties vykdymu nesusijusiems atsakovės vadybininkams. Ieškovės pastangos apsaugoti šią itin vertingą komercinę paslaptį sudarančią informaciją aiškiai matyti iš Sutarties nuostatų.

29. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pati atsakovė galėjo surinkti ieškovės klientų telefono numerius. Atsakovė pateikė įrodymus apie tai, kad savo jėgomis tariamai surinko 50 ieškovės klientų kontaktų, o iš savo perpardavinėtojų dar papildomai gavo 161 ieškovės klientą, tačiau atsakovės darbuotojai ieškovės klientams iš viso skambino daugiau kaip 4 tūkst. kartų. Taigi atsakovės pozicija yra gynybinė, išgalvota ir nepatvirtina, kad ji savo jėgomis pati surinko visus ieškovės klientų telefono numerius. Priešingai, klientus atsakovė gavo nesąžiningai pasinaudodama turima ieškovės konfidencialia bei komercine paslaptį sudarančia informacija, juo labiau, kad skambinta iš atsakovės darbuotojų telefono numerių. Be to, vien 2024 m. spalio mėnesį ieškovės klientams atsakovės vadybininkai skambino net 3 588 kartų, todėl atsakovė būtų turėjusi mesti itin didelius išteklius tokio skaičiau numerių gavimui jos nurodytu būdu, t. y. radus viešai patikrinti Ryšių reguliavimo tarnybos puslapyje.

30. Ieškovė išvardija 7 fizinius asmenis ir teigia, kad jų telefonų numerių niekaip nebuvo galima rasti viešai. Fizinių asmenų telefonų numeriai yra laikytini jų asmens duomenimis ir atsakovės darbuotojai ieškovės klientams fiziniams asmenims galėjo skambinti tik iš anksto gavę jų sutikimą.

31. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Sutarties 20 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, kad ši nuostata nedraudžia atsakovei kontaktuoti su ieškovės klientais, be kita ko, dėl atsakovės teikiamų paslaugų (pavyzdžiui, siūlyti atsakovės teikiamas paslaugas). Mano, kad teismas neturėjo vertinti atsakovės pateikto 2015 m. spalio 1 d. rašto, nes jis pateiktas dėl šiuo metu nebeaktualios Sutarties redakcijos. Pati atsakovė dėl 2015 m. gruodžio 3 d. Sutarties niekada nesikreipė tuo pagrindu, kad joje esančios sąlygos būtų laikytinos Konkurencijos įstatymo požiūriu draudžiamais susitarimais. Sutarties 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atsakovė neturi teisės kontaktuoti su ieškovės klientais dėl Sutartyje aptartų paslaugų teikimo, jei to neprašo pati ieškovė. Ši nuostata turi labai aiškų tikslą užkirsti kelią atsakovui naudotis konfidencialia ieškovės informacija. Be to, konkurentų susitarimai gali būti pateisinami ir leidžiami pagal „pagalbinių apribojimų“ horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams doktriną. Europos Komisija Komunikate išsamiai aptaria „pagalbinių apribojimų“ doktrinos taikymą įvairiausioms konkurentų susitarimų formoms – konkurentų susitarimams dėl bendros gamybos, konkurentų susitarimams įgyvendinant bendro pirkimo susitarimą, konkurentų sudaromiems komercializacijos susitarimams, konkurentų susitarimams dėl pasiūlymus teikiančių konsorciumų, horizontaliems bendradarbiavimo susitarimams, konkurentų bendro pirkimo susitarimams ir pan. Taigi Sutarties 20 straipsnio 1 dalies susitarimas negali būti laikomas draudžiamu susitarimu pagal tikslą ir gali būti pateisinamas pagal „pagalbinių apribojimų“ doktriną.

32. Atsakovė UAB „Bitė Lietuva“ atsiliepimu su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

33. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o ieškovė nepagrįstai remiasi Sutarties 20 straipsnio 1 dalimi ir siekia priversti atsakovę laikytis draudžiamo, konkurenciją ribojančio susitarimo. Mano, kad aptariama Sutarties nuostata nedraudžia atsakovei skambinti ieškovės klientams bet kokiu atveju. Šios nuostatos tikslas – numatyti, kad atsakovė negali su ieškovės klientais bendrauti dėl ieškovės paslaugų. Pažymi, kad anksčiau (t. y. iki 2015 m.) galiojusi sutartis buvo numačiusi aiškų draudimą atsakovei bendrauti su ieškovės klientais, tačiau atsakovė, įvertinusi, kad tokia sutarties nuostata prieštarautų teisės aktų reikalavimams, reikalavo ją pakeisti ir raštu informavo ieškovę, kad nesilaikys jokių susitarimų nekontaktuoti su atsakovės klientais, ir sudarė naują – ginčo Sutartį, kurioje tokios nuostatos nebeliko. Taigi nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė niekada nesikreipė dėl Sutarties pakeitimo, nes nemanė, kad Sutarties nuostatos prieštarauja Konkurencijos įstatymui. Priešingai, Sutartis buvo pakeista, kad atitiktų teisės aktų reikalavimus.

34. Pažymi, kad nuolat kontaktuodavo su ieškovės klientais, paprastai jiems būdavo skambinama daugiau nei 800 kartų per mėnesį, jokių pretenzijų iki 2024 m. spalio mėn., kai kontaktai padažnėjo, nesulaukė. Mano, kad tai rodo, jog abi Sutarties šalys suprato, kad Sutarties 20 straipsnio 1 dalis nedraudžia atsakovei kreiptis į ieškovės klientus ir siūlyti jiems savo paslaugas. Sutarties 20 straipsnio 2 dalyje taip pat minimi abonentų aptarnavimo telefono numeriai taip pat pagrindžia, kad Sutarties 20 straipsnis yra skirtas klientų aptarnavimo klausimams, o ne tam, kad uždraustų atsakovei teikti pasiūlymus ieškovės klientams.

35. Ieškovės pozicija prieštarauja Konkurencijos įstatymo 5 straipsniui. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas draudžia susitarimus „pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu“, o tokie susitarimai yra negaliojantys nuo jų sudarymo momento. Draudžiamam susitarimui nustatyti užtenka vien to, kad būtų susitarta aktyviai nesikreipti į klientus. Be to, susitarimus dėl rinkos pasidalijimo pagal klientus ne kartą draudžiamais yra pripažinusi ir Europos Komisija. Tuo tarpu „pagalbinio apribojimo“ doktrina – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktikoje įtvirtinta taisyklė, kad tam tikri susitarimai, kurie nors ir riboja konkurenciją, gali būti leidžiami, jeigu jie yra būtini kitam, teisėtam tikslui pasiekti ir yra proporcingi, tačiau būtinumo ir proporcingumo sąlygos aiškinamos siaurai (pvz., jei be ribojimo tikslą pasiekti sudėtingiau (ar mažiau pelninga), vien tai nepagrindžia, kad jis iš tiesų yra būtinas), todėl praktikoje konkurencijos ribojimai itin retai laikomi „pagalbiniais“ ir pateisinamais. Pažymi, kad ieškovė nepateikė jokio konkretaus pavyzdžio, kada ši doktrina būtų taikoma panašiomis aplinkybėmis kaip nagrinėjamame ginče. Pažymi, kad atsakovė tik teikia paslaugas ieškovei, todėl jos cituojami Europos Komisijos išaiškinimai apie „gamybos susitarimus“ nėra aktualūs. Taigi ieškovė nepagrindžia, kodėl toks ribojimas yra būtinas ir proporcingas, juo labiau, kad Sutartis numato konfidencialios informacijos apsaugą. Būtent tai ir apsaugo ieškovės interesus.

36. Argumentuoja, kad jos veiksmai, susiję su pasiūlymų teikimu, nelaikytini nesąžininga konkurencija. Sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovė neužima dominuojančios padėties ginčui aktualioje rinkoje, todėl gali taikyti bet kokias kainas ir bet kokiomis sąlygomis, o ieškovės klientų praradimas yra natūrali laisvos konkurencijos pasekmė. Teismo pozicija visiškai sutampa su Lietuvos ir Europos Sąjungos teismų praktika. „Per žemos“ (grobuoniškos) kainos draudžiamos tik tada, kas jas taikantis ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, nes grobuoniškų kainų taikymas, kaip galimas pažeidimas, tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos teismų nagrinėjamas kaip galimas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi (Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis), o ne kaip galima nesąžininga konkurencija (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnis). Tuo tarpu toks platus Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio interpretavimas, kokį siūlo ieškovė, žalingas konkurencijai. Žemos kainos pasiūlymai yra naudingi klientams ir skatinami, o Konkurencijos įstatymas nėra skirtas apsaugoti neefektyviai veikiančius rinkos dalyvius. Pažymi, kad ieškovė niekaip nepagrindė, kad žema kainodara galėtų būti laikoma Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio pažeidimu, juo labiau, kad itin žemos kainos pasiūlymus yra teikusi ir kitų konkurentų klientams, ne tik ieškovės. Taip pat dažnesni skambučiai ieškovės klientams nėra nesąžiningos konkurencijos požymis. Nurodo, kad kiekvieną mėnesį potencialiems klientams gali atlikti apie 30 tūkst. skambučių, todėl ieškovės įvardijamas „drastiškas“ skambučių ieškovės klientams kiekis tesudaro apie 10 proc. visų atsakovės vadybininkų skambučių potencialiems klientams kas mėnesį.

37. Nesinaudojo jokiomis sutarties vykdymo metu gautomis ieškovės komercinėmis paslaptimis ar konfidencialia informacija. Klientų telefono numeriai nėra laikytini komercine paslaptimi, nes neatitinka vienos iš komercinės paslapties pripažinimo sąlygų – slaptumo. Pažymi, kad byloje ginčas iš esmės vyksta dėl verslo klientų perėmimo, o jų telefonų numerius galima lengvai rasti viešai prieinamuose šaltiniuose. Be to, žinant telefono numerį Ryšių reguliavimo tarnybos puslapyje galima rasti ir jo ryšio operatorių.

38. Ieškovė, teigdama, kad atsakovė skambino ir fiziniams asmenims, kurių telefono numeriai neva nėra vieši, nurodo 7 konkrečius fizinius asmenis, tačiau atsakovė pažymi, kad šie konkretūs fiziniai asmenys dažnai atstovauja įmonėms ar vykdo individualią veiklą ir jų kontaktai yra viešai skelbiami. Ieškovė mini, kad Valstybinės duomenų apsaugos inspekcija patvirtino, kad yra gavusi tris fizinių asmenų skundus dėl atsakovės skambučių, tačiau juos visus Inspekcija atmetė konstatavusi, kad visi telefono numeriai buvo viešai skelbiami ir kaip juridinių asmenų kontaktai, todėl nėra fizinio asmens duomenys.

39. Mano, kad ieškovė painioja komercinės paslapties ir konfidencialios informacijos sąvokas. Ieškovė teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad, remiantis Sutartimi, visa jos vykdymo metu gauta informacija laikoma „konfidencialia“. Teigia, kad tai savaime nereiškia, kad bet kokia Sutarties vykdymo metu gaunama informacija yra ir komercinė paslaptis, nes ji turi atitikti CK 1.116 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, viena jų – informacijos slaptumas. Šios sąlygos neatitinka klientų telefono numeriai. Ieškovė nepagrindė, kodėl viešai prieinama informacija turėtų būti laikoma komercine paslaptimi. Taip pat teismas pagrįstai nurodė, kad telefonų numeriai nelaikytini komercine paslaptimi, nes neturi komercinės vertės, ieškovė neįrodė, kaip informacija apie telefonų numerius jai suteikia komercinį pranašumą. Tuo tarpu atsakovė neturėjo informacijos apie klientams ieškovės taikomas sąlygas ir šios aplinkybės ieškovė neginčija.

40. Pažymi, kad potencialių klientų telefono numerius taip pat gali gauti radusi juos savo duomenų bazėje kaip buvusius klientus, patiems klientams kreipusis į atsakovę dėl paslaugų teikimo, taip pat iš atsakovės paslaugų perpardavinėtojų, t. y. verslų, su kuriais atsakovė sudaro paslaugų teikimo sutartis ir kurie vėliau patys ieško potencialių mažmeninių klientų ir atveda juos į atsakovės tinklą. Nors ieškovė teigia, kad atsakovė šiais argumentais nepagrindė visų savo skambučių, pažymi, jog pati ieškovė niekada nepateikė visų neva neteisėtai „viliotų“ klientų sąrašo.

41. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nepripažino atsakovės dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje, pažymi, kad apeliacinio skundo reikalavimai yra siejami tik su nesąžininga konkurencija, o ne su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis netaikytinas, nes visų pirma Konkurencijos taryba turėtų apibrėžti atitinkamą rinką, įvertinti, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį, bei įvertinti, ar ūkio subjekto veiksmai šioje rinkoje laikytini piktnaudžiavimu. Tuo tarpu ieškovė teikia tik tarpusavyje nesusijusius ir bylai neaktualius pavyzdžius apie balso skambučių užbaigimo paslaugų rinką, apie didmenines ryšio paslaugų rinkas, nors ieškovės reikalavimai yra susiję su visai kitomis, mažmeninėmis „Bitės“ paslaugomis (pvz., mobiliojo kalbinio ryšio ar mobiliojo interneto ryšio, kurios ir buvo siūlytos ieškovės klientams). Pažymi, kad atsakovės rinkos dalis mobiliojo kalbinio ryšio paslaugų teikimo rinkoje 2023 m. sudarė 32,4 proc., mobiliojo interneto ryšio rinkoje pagal pajamas 2024 m. atsiliko nuo pagrindinių konkurentų (atsakovė – 27,1 proc., „Telia“ – 28,63 proc., „Tele2“ 43,77 proc.). Tuo tarpu argumentai apie, pavyzdžiui, didmenos rinkas (t. y. paslaugų teikimą tokiems operatoriams kaip ieškovė, kurie paslaugas vėliau perparduoda galutiniams vartotojams) yra neaktualūs bylai.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

42. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

43. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

44. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB „Teledema“ reikalavimas uždrausti atsakovei UAB „Bitė Lietuva“ atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

45. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė ir kvalifikavo esmines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo jį panaikinti ar pakeisti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis), o ne pakartotinai nagrinėti bylą iš esmės.

46. Nustatyta, kad ieškovė yra virtuali mobiliojo ryšio paslaugų teikėja. Ieškovė savo tinklų neturi ir teikia paslaugas už užmokestį sutarties pagrindu naudodamasi tradicinio tiekėjo – atsakovės UAB „Bitė Lietuva“ – mobiliojo ryšio tinklais. Tokiu būdu virtualūs mobiliojo ryšio tiekėjai, pirkdami tradicinių operatorių paslaugas, turi galimybę šias paslaugas savo vardu parduoti savo klientams – galutiniams paslaugų naudotojams. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovė 2015 m. gruodžio 3 d. sudarė sutartį dėl paslaugų teikimo (toliau – Sutartis). Pirminę ieškovės klientų suvartotų paslaugų apskaitą vykdo atsakovė, fiksuojanti ieškovės klientų konkrečias naudojamas paslaugas ir jų apimtis, bei šią informaciją pateikia ieškovei, kuri gautus duomenis apdoroja ir pagal juos išrašo sąskaitas savo klientams.

47. Ieškovės teigimu, jos akcininkai priėmė sprendimą ieškoti potencialaus ieškovės pirkėjo ir 2024 m. kovo 6 d. pateikė pirminį pasiūlymą atsakovei, kuri vėliau informavo, kad jos nedomina galimybė įsigyti ieškovę. Vis dėlto, ieškovės teigimu, atsakovė atliko / atlieka veiksmus, kurie kenkia ieškovei, daro žalą, mažina jos vertę ir silpnina veiklą, daro ją nepatrauklią investuotojams, t. y. atsakovės pagal Sutartį teikiamos paslaugos nebeatitinka pačios atsakovės savo klientams teikiamų paslaugų kokybės, atsakovė kontaktuoja su ieškovės klientais ir išskirtinai jiems siūlo jiems neadekvačiai mažą kainą už paslaugas – fiksuotą 2 Eur per mėnesį mokestį už neribotą kiekį skambučių, žinučių ir neribotus mobiliuosius duomenimis, siūlo padengti netesybas, taip pat, ieškovės teigimu, skleidžia apie ją melagingą informaciją, t. y. kad ieškovė nėra savarankiškas subjektas, kad ji priklauso nuo atsakovės, kad ieškovė ketina nutraukti veiklą ar kad visus jos klientus perims atsakovė. Ieškovės teigimu, jos klientams atsakovės vadybininkai 2024 m. spalio mėnesį skambino net 3 588 kartus, nors palyginimui, 2024 m. sausio–rugsėjo mėn. atsakovės vadybininkai ieškovės klientams skambino tik 312 kartų, arba 11,5 karto mažiau 2024 m. spalio mėnesį. Ieškovė nuo 2024 m. spalio 1 d. iki ieškinio pareiškimo dienos prarado, t. y. atsakovė persiviliojo, net 367 klientus, iš jų 87 buvo verslo klientai, bendrai valdę 330 numerių, o likę 269 klientai buvo fiziniai asmenys, kurie valdė 461 telefono numerį. Mano, kad atsakovė atlieka nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir ieškinio pareiškimo tikslas yra ieškovės siekis apsiginti nuo aiškiai neteisėtų nesąžiningos konkurencijos atsakovės veiksmų, dėl kurių ieškovė jau neteko žymios dalies savo klientų. Savo poziciją ieškovė grindžia Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis bei Sutarties 20 straipsnio 1 dalimi.

48. Ieškovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovė ir atsakovė yra konkurentės, kurių pagrindinė veikla – mobiliojo ryšio paslaugų tiekimas, taip pat neįvertino to, kad pati ieškovė yra atsakovės klientė, iš atsakovės perka paslaugas, dėl kurių teikimo klientams su ja ir konkuruoja, be to, atsakovė yra privilegijuotoje padėtyje, nes ieškovė yra visiškai priklausoma nuo atsakovės, kuri vienintelė teikia paslaugas virtualiems mobiliojo ryšio tiekėjams, t. y. ieškovė neturi galimybės pasirinkti kito iš atsakovės perkamų paslaugų tiekėjo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė painioja ir nepagrįstai sutapatina skirtingus šalis siejančius teisinius santykius, t. y. vidinius šalių tarpusavio santykius – paslaugų pirkimą–pardavimą ir išorinius – tų pačių paslaugų teikimą galutiniams vartotojams. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė veikia ne kaip savarankiškas paslaugos teikėjas, bet kaip iš atsakovės perkamos paslaugos perpardavėjas. Ieškovė pripažįsta, kad neturi savo infrastruktūros, reikalingos ginčo paslaugoms teikti, todėl jas perka iš atsakovės ir savo vardu parduoda galutiniam paslaugos gavėjui.

49. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 8 punktu konkurentai apibrėžiami kaip ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Konkurencijos taryba 2025 m. kovo 4 d. išvadoje pažymėjo, kad, atsižvelgiant į ginčo šalis siejančių sutartinių santykių turinį, ieškovę ir atsakovę sieja vertikalusis santykis. Vertikaliųjų susitarimų sąvoka paaiškinama 2010 m. balandžio 22 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims. Šio teisės akto 1 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta, kad vertikalusis susitarimas – dviejų arba daugiau įmonių, kurių kiekviena susitarimo arba suderintų veiksmų atžvilgiu veikia skirtingame gamybos arba platinimo grandinės lygmenyje, susitarimas arba suderinti veiksmai, susiję su sąlygomis, kuriomis šalys gali pirkti, parduoti arba perparduoti tam tikras prekes arba paslaugas. Taigi nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, ginče labiau dominuoja šalių sutartiniai santykiai ir nors apeliantė teigia, kad atsakovė turi galimybę jai daryti įtaką Sutarties pagrindu, vis dėlto pretenzijų dėl tarpusavio vidinių santykių (sutarties sąlygų) ji nereiškia, pavyzdžiui, dėl atsakovės nustatytos jai pernelyg didelės kainos, dėl nepalankių sutarties sąlygų, dėl ribojimo pačiai nustatyti savo teikiamų paslaugų pardavimo kainą ar pan., tačiau ieškovė remiasi Sutarties 20 straipsnio 1 dalies nuostata šalių išoriniuose santykiuose teigdama, kad ši nuostata draudžia atsakovei kontaktuoti su ieškovės klientais ir siūlyti jiems atsakovės paslaugas.

50. Sutarties 20 straipsnio 1 dalimi šalys susitarė, kad „Bitė neturi teisės kontaktuoti su Paslaugų teikėjo Abonentais dėl Teikiamų Paslaugų teikimo, jei to neprašo pats Paslaugų teikėjas“. Ieškovė šią sutarties nuostatą iš esmės aiškina kaip bet kokiu atveju draudžiančią atsakovei siūlyti savo paslaugas ieškovės klientams. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Sutarties 20 straipsnio 1 dalies nuostata yra pakankamai aiški, joje aiškiai įtvirtintas draudimas atsakovei kontaktuoti su ieškovės klientais dėl ieškovės teikiamų paslaugų teikimo, jeigu to neprašo ieškovė, t. y. minėta Sutarties nuostata nedraudžia atsakovei kontaktuoti su ieškovės klientais, be kita ko, dėl atsakovės teikiamų paslaugų (pavyzdžiui, šiuo atveju siūlyti atsakovės teikiamas paslaugas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir pažymi, jog teismas, padarydamas tokią išvadą, vertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir esančių įrodymų visumą bei šalių elgesį iki ginčo kilimo, taip pat rėmėsi sutarčių aiškinimo principais ir taisyklėmis, kuriuos plačiai išdėstė sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas, visiškai pritardamas, jų nekartoja. Taigi pažymėtina, kad šalys paslaugų teikimo sutartį sudarė 2015 m. gruodžio 3 d., iki ginčo beveik 9 metus ją vykdė ir viena kitai pretenzijų neturėjo. Byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovės darbuotojai nuolat skambindavo ieškovės klientams siūlydami būtent atsakovės paslaugas, pavyzdžiui, laikotarpiu nuo 2022 m. sausio iki 2024 m. rugsėjo tokių skambučių būdavo vidutiniškai iki 1 000 per mėnesį, ieškovė pripažįsta, kad jos klientai išeidavo pas atsakovę, t. y. atsakovė juos persiviliodavo, tačiau dėl to ieškovė priekaištų atsakovei neturėjo ir tokią situaciją toleravo. Sutiktina, kad 2024 m. spalio mėnesį atsakovės skambučių ieškovės klientams žymiai padaugėjo, jų buvo netoli 4 000, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nesudaro teisinio pagrindo kitaip interpretuoti, t. y. taip, kaip siekia ieškovė, šalių Sutarties 20 straipsnio 1 dalį. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės, šalių elgesys 9 metus vykdant sutartį, jų nusistovėję santykiai sudaro pagrindą išvadai, jog aptariamą nuostatą jos suprato taip, kaip ją aiškino pirmosios instancijos teismas, juo labiau, kad abi sutarties šalys yra privatūs juridiniai asmenys, profesionalios verslininkės, sudariusios komercinę sutartį.

51. Taip pat nepagrįstas apeliantės teiginys, jog teismas turėjo iš viso nevertinti atsakovės 2015 m. spalio 1 d. rašto, kuriuo ji nurodė, kad iki tol galiojusių šalių sudarytų sutarčių nuostatos dėl šalių pareigos nesiūlyti savo teikiamų paslaugų viena kitos klientams bei atitinkamai už tokios pareigos nesilaikymą numatytos baudos yra nesuderinamos su atsakovės vykdomos komercinės veiklos principais, taip pat galbūt neatitinka imperatyvių teisės aktų reikalavimų, todėl atsakovė nesilaiko ir neketina laikytis tokių sutarčių nuostatų. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent po šio rašto ir atsakovės jame išdėstytos pozicijos ir sekė 2015 m. gruodžio 3 d. sutarties sudarymas bei 20 straipsnio 1 dalies nuostatos į ją įtraukimas.

52. Pažymėtina, jog ir Konkurencijos tarybos 2025 m. kovo 4 d. išvadoje, kuri nors ir neduota konkrečioje ginčo situacijoje, nes Konkurencijos taryba pažymėjo nesanti atlikusi tyrimo ir priėmusi nutarimo dėl šioje byloje nagrinėjamo klausimo, tačiau nurodyta, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant: 1) susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas; 2) susitarimą pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu; 3) susitarimą nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas; 4) susitarimą panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir taip sudaryti jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; 5) susitarimą iš kitų ūkio subjektų reikalauti papildomų įsipareigojimų, kurie pagal savo komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis savo esme ir tikslais atitinka Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 straipsnio nuostatas. SESV 101 straipsnio 1 dalis kaip nesuderinamus su bendrąja rinka draudžia visus įmonių susitarimus, įmonių asociacijų sprendimus ir suderintus veiksmus, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje. Konkurencijos taryba išvadoje pažymėjo, kad ūkio subjektų susitarimai nevilioti darbuotojų ir klientų gali būti vertinami kaip ribojantys konkurenciją bei lemiantys Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą. Europos Komisija taip pat pažymėjo, kad tokie ūkio subjektų nekonkuravimo susitarimai (angl. no-poach agreements) dažniausiai bus ribojantys konkurenciją pagal tikslą ir, labiau tikėtina, jog jie neatitiks išimties, reglamentuotos SESV 101 straipsnio 3 dalyje (atitinkamai Konkurencijos įstatymo 6 straipsnis), sąlygų bei reikalavimų „pagalbinio ribojimo“ (angl. ancillary restraint) doktrinai taikyti. Pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę, „pagalbinio ribojimo“ doktrina taikytina tuo atveju, jei: pirma, pagrindinis susitarimas yra neribojantis konkurencijos; antra, apribojimas yra tiesiogiai susijęs su pagrindiniu susitarimu; trečia, apribojimas yra būtinas pagrindinio susitarimo įgyvendinimui; ketvirta, nėra mažiau varžančių priemonių, kad susitarimas būtų sudarytas (apribojimo proporcingumas pagrindinio susitarimo atžvilgiu). Šios sąlygos yra kumuliatyvios, todėl ūkio subjektų susitarimai nevilioti darbuotojų ir klientų galėtų būti vertinami kaip „pagalbiniai ribojimai“, t. y. nepatenkantys į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio (ir, atitinkamai, SESV 101 straipsnio) taikymo sritį, tik egzistuojant visoms šioms sąlygoms.

53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantė teigia, jog Sutarties 20 straipsnio 1 dalies susitarimas turėtų būti vertinamas kaip „pagalbinis apribojimas“, ji jokiomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodinėja ir be savo deklaratyvių teiginių niekaip kitaip nepagrindžia šios išimties taikymo būtinumo ar galimybės nagrinėjamu atveju. Pagal bendrąją taisyklę konkurenciją ribojantys susitarimai yra draudžiami, todėl išimties taikymo būtinybė turėtų būti pagrįsta konkrečiu atveju, vis dėlto ieškovė neįrodė išimties taikymo būtinumo nagrinėjamame ginče. Be to, pati pareiškėja cituoja SESV 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairių (Briuselis 2023-07-17 C(2023) 4752) skyrių 1.2.6 „Pagalbiniai apribojimai“, tuo tarpu nagrinėjamu atveju konstatuotas vertikalusis santykis ir atitinkamas susitarimas.

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertimu, apeliaciniame skunde formuluojama nenuosekli apeliantės pozicija dėl atsakovės dominavimo ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Viena vertus apeliantė teigia, kad Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio taikymui nereikalingas dominuojančio subjekto nustatymas, kita vertus, apeliantė teigia, kad egzistavo pagrindas atsakovę pripažinti dominuojančiu ūkio subjektu ir taikyti Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio nuostatas. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri sudaro galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas (išskyrus mažmenine prekyba besiverčiantį ūkio subjektą) užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus ūkio subjektų (išskyrus mažmenine prekyba besiverčiančius ūkio subjektus), kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad mažmenine prekyba besiverčiantis ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 30 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus mažmenine prekyba besiverčiančių ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 55 procentus ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį. Piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi nustatyti reikalinga įvertinti dvi sąlygas: 1) ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje ir 2) ar ūkio subjektas atlieka veiksmus, kuriuos draudžia Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-496-662/2016). Tokio pobūdžio faktai yra nustatomi ne civilinio proceso tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-83-370/2024).

55. Lietuvos Respublikos valstybės įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrinti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo, yra Konkurencijos taryba (Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis). Šiai valstybės įstaigai yra suteikti įgaliojimai, be kita ko, tirti ir nagrinėti Konkurencijos ir kitų įstatymų, kurių laikymosi priežiūrą vykdo Konkurencijos taryba, pažeidimus ir taikyti pažeidėjams šiuose įstatymuose numatytas sankcijas. Konkurencijos taryba už atliktus Konkurencijos įstatymo draudžiamus veiksmus ar padarytus kitus šio įstatymo pažeidimus, vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais, turi teisę ūkio subjektams ar viešojo administravimo subjektams skirti Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas sankcijas, t. y. įpareigoti ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą, atlikti veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį ar pašalinančius pažeidimo pasekmes, įskaitant įpareigojimą nutraukti, pakeisti ar sudaryti sutartis, taip pat nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas ir kita. Ryšių reguliavimo tarnyba Konkurencijos įstatymo pagrindu neturi kompetencijos nustatyti, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį rinkoje, tokia kompetencija yra priskirta Konkurencijos tarybai (Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis).

56. Taigi, pažymėtina, kad ne teismas yra kompetentingas nustatyti, ar ūkio subjektas (nagrinėjamu atveju, atsakovė) dominuoja rinkoje. Antra vertus, apeliantė vėl painioja išorinius ir vidinius savo santykiu su atsakove teigdama, kad yra priklausoma nuo atsakovės, kuri yra vienintelis subjektas, iš kurio ieškovė gali įsigyti paslaugas, be to, kad teismas turėjo tiksliai nustatyti rinką, kurioje veikia šalys, t. y. nustatyti, kokią rinkos dalį atsakovė užima tarp virtualių mobiliojo ryšio operatorių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ne teismas yra kompetentingas nustatyti, ar ūkio subjektas (nagrinėjamu atveju, atsakovė) dominuoja rinkoje, be to, kaip minėta, apeliantė nereiškia atsakovei pretenzijų dėl jų vidinių santykių, t. y. sutartimi reglamentuotų klausimų (išskyrus tuos, kuriuos painioja su išoriniais santykiais).

57. Konkurencijos įstatymo 15 straipsnyje, kuriuo savo reikalavimus grindžia apeliantė, nustatyta bendroji apsaugos nuo nesąžiningos konkurencijos taisyklė, pagal kurią ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad bendrasis nesąžiningos konkurencijos draudimas yra siejamas su dviem kumuliatyviomis sąlygomis: pirma, veiksmai turi prieštarauti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams; antra, tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Pastaroji sąlyga išreiškia neigiamus nesąžiningos ūkinės komercinės veiklos padarinius, tačiau šiuo atveju nėra būtina įrodyti realios kilusios žalos – užtenka tik tokių neigiamų pasekmių tikimybės. Be nurodytų dviejų sąlygų, teismų praktikoje yra reikalaujama nustatyti ir trečią sąlygą – tarp verslo veikla užsiimančių subjektų egzistuojantį konkurencijos santykį, taip pat tai, kad atitinkami konkurento veiksmai atliekami turint tikslą konkuruoti ir būtent atliekant tokius veiksmus yra naudojamasi kitų subjektų reputacija, produktų, žymenų imitavimu ar kitais nesąžiningais veiksmais (vartotojų klaidinimu ir pan.), sąmoningai siekiant tapti konkuruojančiu subjektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-472-313/2018).

58. Nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė, kad apeliantė su atsakove veikia toje pačioje rinkoje, nėra savaime pakankamas pagrindas konstatuoti nesąžiningą konkurenciją. Pažymėtina, kad pirmoji mobiliojo ryšio paslaugas pradėjo teikti būtent atsakovė (įkurta 1995 metais), o ne apeliantė (įkurta 2003 metais). Apeliantė, vėliau už atsakovę pradėjusi teikti panašias paslaugas, be kita ko, neturinti savo infrastruktūros, o perkanti būtent atsakovės teikiamas paslaugas ir jas perparduodanti galutiniams vartotojams savo vardu, grįsdama ieškinį Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėjo įrodyti nesąžiningus atsakovės veiksmus – ketinimą nesąžiningai konkuruoti, naudotis, perduoti, skelbti be apeliantės sutikimo apeliantės informaciją, kuri yra jos komercinė paslaptis, taip pat gauti tokią informaciją iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą apeliantei.

59. CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta komercinės paslapties sąvoka, pagal ją informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.

60. Komercinės paslaptys, kaip pramoninės nuosavybės objektas, yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018), o informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-823/2022, 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-916/2024). Informacijos komercinės (ekonominės) vertės kriterijus aiškintinas kaip konkurencinio pranašumo suteikimas jos turėtojui. Paprastai informacijos komercinė vertė – tai komercinės paslapties turėtojui dėl informacijos turėjimo, naudojimo suteikiamas konkurencinis pranašumas lyginant su jo konkurentais, kurio komercinės paslapties turėtojas netektų, jeigu konkurentai žinotų komercinę paslaptį sudarančią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-378/2018, 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-916/2024). Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-916/2024).

61. Aptarti formalieji teisės kriterijai beveik neriboja informacijos, kuri galėtų būti laikoma komercine paslaptimi, pobūdžio, t. y. komercine paslaptimi gali būti pripažinta ne tik praktinė patirtis ir technologinė informacija, bet ir verslo informacija (taip pat ir su klientais susijusi informacija), jeigu ji atitinka komercinei paslapčiai taikomus slaptumo, vertingumo ir protingos apsaugos reikalavimus. Atitinkamos informacijos savininkas privalo įrodyti, o teismas įvertinti ir nustatyti, ar konkretūs duomenys, dėl kurių vyksta ginčas, atitinka komercinės paslapties formaliuosius požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-823/2022, 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-916/2024). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pvz., kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt. Duomenys apie ieškovo klientus gali būti pripažinta komercine paslaptimi, jei ieškovas įrodo, kad konkretūs duomenys buvo jo sukaupti dedant atitinkamas pastangas dėl ilgamečių ryšių su atitinkamu klientu (klientais), turi komercinę vertę, o konkurentui būtų sunku gauti tokią informaciją pačiam neinvestavus pakankamai laiko ir pastangų.

62. Teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją – komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Galiojantys teisės aktai nepateikia konfidencialios informacijos apibrėžimo ar informacijos, kuri gali būti saugoma kaip konfidenciali, sąrašo. Teisės doktrinoje pažymima, kad teisine konfidencialios informacijos apsauga siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp išradimų skatinimo ir komercinės moralės bei laisvos ir atviros ekonominės rinkos palaikymo. Siekiant šio tikslo konfidenciali informacija, neatitinkanti komercinės paslapties požymių, taip pat turi būti apsaugota, nes abi šios informacijos kategorijos suteikia jų savininkams tam tikrą konkurencinį pranašumą prieš konkurentus, kurie neturi tokios informacijos ir kurie ją gali siekti gauti greitai ir pigiai (o ne plėtoti potencialiai brangiomis ir daug laiko reikalaujančiomis savarankiškomis pastangomis). Kita vertus, teisinė apsauga turi būti suteikiama tik tokiai informacijai, kuri tam tikru mastu yra unikali ir vertinga jos turėtojui.

63. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažymi, kad apeliantė neįvardijo, kokie konkrečiai vertingi duomenys apie ieškinyje nurodytus klientus, kurie nėra vieši ir negali būti lengvai gaunami, jos buvo kaupiami, saugomi ir atsakovės galėjo būti neteisėtai panaudoti. Nors tokio pobūdžio duomenys apie klientus išties gali būti pripažinti komercine paslaptimi, vien faktas, kad tvarkydama pirminę ieškovės klientų apskaitą atsakovė žinojo jų telefonų numerius, pats savaime negali būti laikomas pakankamu komercinę paslaptį apie šiuos klientus sudarančios informacijos panaudojimo patvirtinimu. Priešingas aiškinimas ne tik neatitiktų konfidencialios informacijos teisinės apsaugos tikslų (saugoti tik tą ūkio subjekto informaciją, kuri yra jo įdėtų pastangų rezultatas, todėl konkurentai gali siekti ją nesąžiningai panaudoti, pasilengvindami konkuravimo rinkoje sąlygas), bet ir lemtų, kad bet koks bendradarbiavimas su kito ūkio subjekto klientais, jei tokį bendradarbiavimą vykdo konkurentas, būtų prilyginamas neteisėtam komercinės paslapties panaudojimui, taip nepagrįstai apribojant sąžiningą konkurenciją rinkoje.

64. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad atsakovė iš esmės pagrindė ir įrodė ieškovės klientų telefonų numerių galimybę kitais būdais, t. y. tiek peržiūrint savo pačios duomenų bazę apie buvusius klientus, tiek pačių klientų užklausas atsakovei dėl paslaugų teikimo, tiek ryšių reguliavimo tarnybos puslapyje teikiamą viešą informaciją apie konkretaus telefono numerio ryšio operatorių, tiek atsakovės pastangas rasti naujų verslo klientų siūlant jiems paslaugas viešai skelbiamais kontaktais. Be to, atsakovė pateikė įrodymus, kad yra sudariusi sutartis su kitais verslo subjektais ar asociacijomis, kurios už itin palankių kainų suteikimą už atsakovės ryšio paslaugas įsipareigoja atsakovei pritraukti naujų klientų, pavyzdžiui, byloje pateikta 2024 m. rugsėjo 18 d. sutartis su MB „Pagauk ryšį“, pagal kurią nuolaidos šiai įmonei suteikiamos atsižvelgiant į tai, jog atsakovės teikiamomis judriojo ryšio paslaugomis bus naudojamasi 36 mėnesius ir naudosis ne mažiau nei 4 000 abonentų. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo 7 fizinius asmenis, kurių telefonų numerių, ieškovės tvirtinimu, atsakovė niekaip negalėjo rasti viešai, pažymėtina, kad atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė pateikė įrodymus, jog visi ieškovės nurodyti 7 asmenys savo telefonų numerius skelbia viešai, kaip susijusius su jų vykdoma veikla / verslu, dalyvavimo organizacijose ar asociacijose. Be to, nors ieškovė teigia, kad atsakovė skambino ir itin mažos kainos pasiūlymus teikė išimtinai jos klientams, iš tų pačių ieškovės klientų elektroninių laiškų turinio patyti, kad skambinantys ir pasiūlymus teikiantys su atsakove susiję asmenys ne visada žinojo, kurio operatoriaus klientams skambina (pvz., el. bylos 1 f., b. l. 222, 230), be to, nežinojo, kokiomis konkrečiai paslaugomis pašnekovai naudojasi ir kokiomis sąlygomis ieškovė teikia paslaugas.

65. Pažymėtina, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius sąžiningai ūkinės veiklos praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant, be kita ko, informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad dalis ieškovės klientų nutraukė santykius ir juos pradėjo su atsakove, nepatvirtina apeliantės įrodinėjamos aplinkybės, jog taip atsitiko būtent atsakovei neteisėtai pasinaudojus apeliantės konfidencialia informacija. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog vien ieškovės klientų kontaktiniai duomenys savaime nelaikytini komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija, kadangi atsakovė įrodė, jog šią informaciją galima gauti ir kitais būdais, tuo tarpu nustatyta, kad kitokios informacijos, t. y. apie konkrečius ieškovės klientų pasirinktus planus, jų kainas, sąlygas, sutarčių terminus ir pan., atsakovė ir neturėjo. Šią aplinkybę pripažino ir pati ieškovė.

66. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu neįvardijo, kokie konkrečiai vertingi duomenys apie ieškinyje nurodytus klientus, kurie nėra vieši ir negali būti lengvai gaunami, jos buvo kaupiami ir saugomi kaip ieškovės konfidencialią / komercinę paslaptį sudaranti informacija ir atsakovės galėjo būti neteisėtai panaudota. Ieškovė apsiribojo abstrakčia nuoroda, kad tai yra duomenys apie klientų telefonų numerius, t. y. iš esmės jų kontaktai. Vien faktas, kad atsakovė tvarko pirminę ieškovės klientų apskaitą ir jiems skambino siūlydama savo paslaugas, pats savaime negali būti pripažintas veiksmu, galinčiu pakenkti kito ūkio subjekto (apeliantės) galimybėms konkuruoti (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnis), ir laikomas pakankamu komercinę paslaptį apie šiuos klientus sudarančios informacijos turėjimo ir jos panaudojimo patvirtinimu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad informacija apie ieškovės klientų telefonų numerius neturi komercinės paslapties požymių.

67. Ieškovės nepasitenkinimas, kad atsakovė savo paslaugas siūlė itin maža kaina, kurios pati ieškovė neturi galimybių pasiūlyti, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio pažeidimą. Teisėjų kolegijos nuomone, visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė yra laisva spręsti dėl savo kainodaros ir teikti galbūt net nuostolingą pasiūlymą vertinant ateities perspektyvą iš tokį pasiūlymą priėmusio kliento uždirbti daugiau.

68. Nors apeliantė dėsto teiginius apie jai padarytą didžiulę žalą ir 2024 m. spalio mėn. perviliotus 356 klientus, kurie valdo iš viso 791 telefono numerį (iš jų 87 verslo klientai su 330 numerių ir 269 fiziniai asmenys su 461 telefono numeriu), tačiau pati apeliantė pateikė duomenis, kad turi 37 592 klientus, kurie valdo 80 352 numerius (iš jų 1 989 verslo klientai su 14 977 numerių ir 35 603 fiziniai asmenys su 65 375 telefono numeriais). Taigi ieškovės prarastų telefonų numerių skaičius nesiekia nė 1 procento (apie 0,98 proc.) ir nėra teisinio pagrindo ieškovės teiginiams, kad atsakovė siekė ją pašalinti iš rinkos ar susilpninti jos veiklą.

69. Byloje nenustačius, kad atsakovė savo veiksmais būtų pažeidusi apeliantės, kaip mobiliojo ryšio paslaugų teikėjos, teises, o būtent su šiais veiksmais ir buvo siejamas nesąžiningas konkuravimas, objektyviai nelieka pagrindo konstatuoti nesąžiningą konkuravimą. Juo labiau, kad konkurencija rinkoje nėra draudžiama, priešingai, ji yra skatinama. Todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

70. Kaip minėta, apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį, apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013, 2022 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-132-403/2022, kt.) neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis) ar kad jie iš viso nevertinti, kad nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiamas sprendimas neteisėtas ar nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos, priešingai, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytomis jai nepalankiomis išvadomis, turi kitokį savo suvokimą apie ginčo situaciją, nereiškia, kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.

71. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

72. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

73. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ji neturi teisės į išlaidų atlyginimą.

74. Atsakovė pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokato teisinei pagalbai apmokėti patyrė 4 427,69 Eur išlaidų. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taikytinas koeficientas 1,3, o atsižvelgiant į teisinių paslaugų suteikimo ir apmokėjimo už jas laiką, taikytinas 2025 I ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydis – 2 337,70 Eur. Taigi už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atitinkamai rekomenduojama priteisti maksimali suma sudaro 3 039,01 Eur. Tai reiškia, jog atsakovės prašomos priteisti išlaidos viršija rekomenduojamus maksimalius dydžius.

75. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisės į teisingą teismą įgyvendinimas yra labai glaudžiai susijęs su teise byloje naudotis profesionaliu atstovavimu, kad asmuo galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, vis dėlto pernelyg didelis ir nepagrįstas šalies išlaidavimas yra nepateisinamas ir netoleruojamas. Visais atvejais teismas nusprendžia, kokios ir kokio dydžio atstovavimo išlaidos yra priteisiamos laimėjusiai bylos šaliai iš pralaimėjusios bylos šalies, ir bylinėjimosi išlaidos neturi tapti priešingos šalies „nubaudimu“. Be to, sprendžiant klausimą dėl PVM įtraukimo į priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, yra išaiškinta, kad mokesčių įstatymai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Teismai, nustatydami atlygintinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, privalo vadovautis CPK normomis ir neturi pareigos priteistiną sumą vertinti bylos šalims kaip mokesčių mokėtojams galbūt kilsiančių mokestinių prievolių bei teisių aspektu ir pagal tai koreguoti priteistiną išlaidų atlyginimą. Dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo spręstina pagal bendrą advokatui sumokėtą sumą (įskaitant PVM) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-469/2018, 103 punktas).

76. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į bylos apimtį ir sudėtingumą, nėra teisinio pagrindo viršyti rekomenduojamus dydžius, todėl atsakovei priteistinos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą mažintinos iki Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto dydžio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bitė Lietuva“ 3 039,01 Eur (tris tūkstančius trisdešimt devynis eurus 1 centą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Teledema“.