Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23118-2024-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1.; 3.1.18.1.1.2.; 3.1.18.2.6.; 3.3.2.5.

2024 m. kovo 12 d.

veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bitė Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Teledema“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bitė Lietuva“ dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų uždraudimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Teledema“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu prašydama uždrausti atsakovei UAB „Bitė Lietuva“ (toliau – atsakovė) atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, pasireiškiančius kontaktavimu su ieškovės klientais bei siūlymu ieškovės klientams tapti atsakovės klientais, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki bylos išnagrinėjimo uždrausti atsakovei kontaktuoti telefonu su ieškovės klientais siūlant ieškovės klientams tapti atsakovės klientais.

3. Ieškovė nurodė, kad egzistuoja reali grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismui patenkinus ieškovės reikalavimą, sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, nes atsakovė gali pervilioti visus ieškovės klientus, dėl ko ieškovė patirtų itin didelę žalą. Šiuo atveju egzistuoja ir Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatyme (toliau – Komercinių paslapčių įstatymas) nustatytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nes atsakovė neteisėtai naudoja ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją.

4. Atsakovė atsiliepime į ieškovės prašymą prašė jo netenkinti. Nurodė, kad ieškovė neįrodė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui realumo. Pasak atsakovės, net ir tuo atveju, jei atsakovė perimtų ieškovės klientus, ieškovė galėtų reikalauti nuostolių atlyginimo, kuriuos atsakovė, būdama tarptautinės įmonių grupės dalimi, būtų pajėgi atlyginti. Atsakovė laikosi pozicijos, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neteisėtos, nes tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės prilygtų konkurenciją ribojančiam susitarimui dėl rinkos pasidalinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones – iki bylos išnagrinėjimo uždraudė atsakovei kontaktuoti telefonu (ar kitais būdais) su ieškovės klientais, siūlant ieškovės klientams tapti atsakovės klientais.

6. Teismas nustatė, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės sutampa su ieškinio dalyku, tačiau prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti.

7. Teismas, įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes ir ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, padarė labiau pagrįstą preliminarią išvadą, kad atsakovė visgi aktyviai teikė/teikia ieškovės klientams pasiūlymus, jiems skambindama (dėl šalių verslo modelio, turėdama jų kontaktus), nors pagal šalių sudarytos sutarties 20 straipsnio 1 dalį atsakovė neturi teisės kontaktuoti su ieškovės abonentais dėl teikiamų paslaugų teikimo, jei to neprašo pati ieškovė.

8. Teismo vertinimu, ieškovė tikėtinai pagrindė esant grėsmę būsimo teismo sprendimo (jei jis būtų palankus ieškovei) įvykdymui, nes byloje yra pateikti duomenys apie atsakovės atstovų kontaktavimą su ieškovės klientais, siekiant tuos klientus paskatinti pakeisti mobiliojo ryšio operatorę. Ieškovė įrodė ir sąlygas, numatytas Komercinių paslapčių įstatymo 6 straipsnio 3 ir 4 dalyse, t. y. informacija, kuria galimai siekia pasinaudoti/naudojasi atsakovė, yra ieškovės komercinė paslaptis ir laikytina konfidencialia (t. y. ieškovės klientų numeriai ir duomenys apie jų paslaugų naudojimąsi, kurie pagrįstai laikytini vertingais), kurią ieškovė siekė/siekia apsaugoti (be kita ko, tą numatant ir šalių sudarytoje sutartyje), tuo tarpu atsakovei galimai šiais duomenimis pasinaudojus/siekiant pasinaudoti, ieškovė patirtų didelę žalą (klientų praradimą); atsakovei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės reikšmingos žalos nepadarytų, nes ji ir toliau galėtų vykdyti savo veiklą, tik su tam tikra išimtimi – negalėdama naudotis ieškovės klientų duomenimis siūlydama jiems savo paslaugas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

9. Atskirajame skunde atsakovė prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.1. Teismas įpareigojo atsakovę sudaryti ir laikytis įstatymų draudžiamo, konkurenciją ribojančio susitarimo, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neteisėtos.

1.2. Teismas netinkamai vertino prima facie ieškinio pagrįstumą ir nepagrįstai padarė išvadą, dėl kurios gali būti sprendžiama tik nagrinėjant bylą iš esmės. Teismas ignoravo aplinkybę, kad, pvz., klientų telefono numerius lengvai galima rasti ir viešai. Esminė teismo prielaida, kad atsakovė naudojosi ieškovės komercine paslaptimi, nėra teisinga. Tai, ar komercinė paslaptis iš tiesų buvo panaudota, turi būti sprendžiama tik nagrinėjant bylą iš esmės.

1.3. Laikinosios apsaugos priemonės nėra būtinos, nes neegzistuoja reali grėsmė galimai palankaus ieškovei būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nutartyje teismas nepagrindė jokių „išimtinių“ šios bylos aplinkybių, dėl kurių būtų reikalingos laikinosios apsaugos priemonės.

1.4. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neekonomiškos ir neproporcingos, kadangi apskritai nėra būtinos ir neproporcingai apriboja atsakovės veiklą. Nutarties rezoliucinė dalis yra suformuluota taip, kad uždraudžia atsakovei kreiptis į ieškovės klientus, net jei ir jų telefono numerius atsakovė rastų viešai.

1.5. Teismas nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kodėl vėliau, jei būtų tenkintas ieškinys, ieškovė negalėtų reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovės.

1.6. Nutarties rezoliucinėje dalyje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribos yra išplėstos palyginti su dėstoma motyvacija, kas rodo nutarties prieštaringumą ir nepagrįstumą. Nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotas draudimas atsakovei kreiptis į ieškovės klientus yra daug platesnės apimties nei įpareigojimas, dėstomas motyvuojamoje dalyje - teikti ieškovės klientams pasiūlymus, naudojantis turima informacija apie ieškovės klientus.

10. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė prašė atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė tokius argumentus:

2.1. Nutartimi yra siekiama užtikrinti, kad galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas nebūtų apsunkintas arba apskritai netaptų neįmanomas. Netaikant šių priemonių reali situacija, kad atsakovė nesąžiningos konkurencijos veiksmais išimtinai ieškovės klientams siūlydama rinkos sąlygų neatitinkančias kainas, perims visus ieškovės klientus ir išstums ieškovę iš rinkos. Dėl tokios situacijos pats bylos rezultatas ieškovei gali nebeturėti jokios reikšmės, kadangi atsakovė bus perėmusi visą ieškovė verslą.

2.2. Atsakovės nurodytas Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2023 m. liepos 25 d. nutarimas yra neįsiteisėjęs, todėl negali būti taikomas kaip precedentas vertinant nutartį. Atsakovės dėstomos sąsajos tarp nutarties ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau - Konkurencijos įstatymo) 5 straipsnio įtvirtinto draudžiamo susitarimo yra nepagrįstos.

2.3. Nutartyje ieškinio prima facie pagrįstumas įvertintas tinkamai. Teismas nei privalėjo, nei realiai atliko detalaus ieškovės reikalavimų vertinimo, koks turi būti atliekamas nagrinėjant bylą iš esmės. Priimdamas nutartį teismas atliko tinkamą, t. y. preliminarų, ieškinio bei kartu su juo pateiktų priedų įvertinimą

2.4. Grėsmė galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui akivaizdi. Per atsakovės atliekamų nesąžiningų konkurencijos veiksmų laikotarpį ieškovė jau neteko itin ženklaus savo klientų skaičiaus. Atsakovei neuždraudus atlikti šių veiksmų, atsakovė ir toliau periminės ieškovės klientus. Atsakovė ieškovės klientams siūlo neadekvačią ir žemiau rinkos sąlygų esančią kainą, kuri yra žemesnė tiek už pačios atsakovės siūlomą kainą visiems klientams, tiek ir už ieškovės pagal šalių sudarytą sutartį mokamą kainą.

2.5. Atsakovas remiasi neaktualia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-496-370/2020, kuri buvo priimta ginče dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų.

2.6. Nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Nutartimi pritaikytos priemonės jau šiuo metu nedraudžia atsakovei daugiau, negu atsakovei yra draudžiama atlikti pagal sutartį. Šios priemonės neapriboja atsakovės galimybių sudaryti naujas sutartis su tais ieškovės klientais, kurie laisva valia patys kreipiasi į atsakovę.

2.7. Teismas nutartimi pritaikė tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurių ieškovė prašė ieškinyje.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl papildomų įrodymų priėmimo

12. Ieškovė pateikė prašymą prijungti prie bylos papildomus rašytinius įrodymus: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutarties, atsakovės 2024 m. gruodžio 9 d. pranešimo apie teismo paskirtos baudos sumokėjimą, 2025 m. vasario 21 d. prašymo dėl baudos už laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu nustatytų apribojimų pažeidimą kopijas. Nurodė, kad minėti įrodymai patvirtina atsakovės daugkartinius pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pažeidinėjimus, kurie patvirtina egzistuojančią grėsmę, jog atsakovė toliau atliks nesąžiningos konkurencijos veiksmus.

13. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019).

14. Ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateikti teismo ir šalių procesiniai dokumentai yra Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-2265-1099/2025, kuri vedama elektronine forma. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis), gali naudoti civilinės bylos Nr. e2-2265-1099/2025 duomenis tiek, kiek tai yra reikalinga tinkamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ir šalių procesinių dokumentų prijungimo prie bylos netenkinamas.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

15. Atskirojo skundo dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas atsakovei atlikti nurodytus veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nepritaikius šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018). Teismų praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali turėti konservacinę paskirtį, t. y. jomis galima užtikrinti bylos šalių ar ginčo objekto status quo (esamą padėtį) ar siekti užkirsti kelią galimos žalos atsiradimui bei padidėjimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1541-330/2020).

17. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra virtualus mobiliojo ryšio paslaugų tiekėjas, kuris teikdamas paslaugas savo klientams, naudojasi atsakovei priklausančiu mobiliojo ryšio tinklu šalių 2015 m. gruodžio 3 d. sudarytos sutarties dėl paslaugų teikimo (toliau – Sutartis) nustatytais pagrindais ir sąlygomis. Ieškovės klientams suteiktų paslaugų apskaitą vykdo atsakovė. Ieškovė atsakovės pateiktos informacijos pagrindu išrašo sąskaitas savo klientams. Atsakovė disponuoja informacija apie ieškovės klientus. Ieškiniu ieškovė prašė uždrausti atsakovei atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, pasireiškiančius kontaktavimu su ieškovės klientais bei siūlymu ieškovės klientams tapti atsakovės klientais, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

18. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas uždraudė atsakovei iki bylos išnagrinėjimo kontaktuoti telefonu (ar kitais būdais) su ieškovės klientais, siūlant ieškovės klientams tapti atsakovės klientais.

19. Atskirajame skunde teigiama, kad laikinosios apsaugos priemonės yra neteisėtos, kadangi skundžiama nutartimi atsakovė įpareigota laikytis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio draudžiamo konkurenciją ribojančio susitarimo, nustatyto šalių sudarytos Sutarties 20 punkto 1 dalyje, pagal kurią atsakovė neturi teisės kontaktuoti su ieškovės abonentais dėl teikiamų paslaugų teikimo, jei to neprašo pati ieškovė. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

20. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, klausimai, susiję su ginčo (ieškinio reikalavimų) teisiniu kvalifikavimu, šalių pateiktų argumentų bei įrodymų vertinimu, taip pat su įrodymų (ne)pakankamumu ieškiniui patenkinti yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Atsakovės argumentai dėl šalių sudarytos Sutarties 20 punkto 1 dalies nuostatų (ne) atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio normoms, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nevertinami, ir kaip atsikirtimas į ieškinį bus įvertinti teismo bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Šalių sudaryta Sutartis yra galiojanti, dėl šios Sutarties 20 punkto 1 dalies nuostatos pripažinimo negaliojančia reikalavimo byloje nėra pareikšta.

21. Atmestini kaip nepagrįsti atskirojo skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo preliminaraus (prima facie) ieškinio pagrįstumo įvertinimo.

22. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2018 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018 ir kt.).

23. Tikėtino ieškinio pagrįstumo sąvoka reiškia, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ieškinio patenkinimo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje e2-126-464/2018; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1489-370/2018; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1785-795/2018). Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1435-196; 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1509-516/2018). Ieškinio preliminaraus pagrįstumo laikinųjų pasaugos priemonių taikymo kontekste įvertinimas negali būti suprantamas kaip ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų išsami analizė. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinėje stadijoje teismas negali ir neturi pateikti galutinio kategoriško atsakymo dėl pateiktų į bylą įrodymų patikimumo ir jų pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams pagrįsti ar jo reikalavimams patenkinti.

24. Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė savo reikalavimo teisę atsakovei kildina iš šalių sudarytos Sutarties dėl paslaugų teikimo, remiasi šios Sutarties ir Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimu bei šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, numatančiu ūkio subjekto, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo. Ieškinyje atsakovės nesąžiningos konkurencijos veiksmai įvardinti kaip ieškovės klientų viliojimu, vykdomu būdais, prieštaraujančiais ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams bei pasinaudojant konfidencialia ieškovės informacija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju negalima padaryti išvados, jog ieškinys pareikštas atsakovei yra akivaizdžiai negalimas ieškovės teisių gynimo būdas arba tiek aiškiai nepagrįstas, kad tai buvo galima įžvelgti jau sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovė, tinkamai patikrino ir nustatė tikėtino ieškinio pagrįstumo aplinkybę.

25. Teismų praktikoje išaiškinta, kad reiškiant reikalavimą uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žalos, šio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui tapačios reiškiamam reikalavimui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-123-178/2016; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-837-407/2017; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-206-516/2019). Galimybė laikinosiomis apsaugos priemonėmis spręsti klausimus, kurie bus išsprendžiami teismo galutiniu sprendimu, išnagrinėjus bylą iš esmės, turėtų būti išimtinė. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškęs asmuo turi pareigą įrodyti tokių priemonių taikymo būtinybę konkrečioje byloje, nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių teismas turėtų tenkinti tokį prašymą, ir pagrįsti jas.

26. Nesutiktina su apeliante (atsakove), kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų laikinųjų apsaugos priemonių, sutampančių su ieškinio dalyku, taikymą. Visų pirma, nagrinėjamu atveju pareiga nurodyti išimtines aplinkybes ir jas pagrįsti tenka ieškovei – asmeniui prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė nurodė, kad iki ieškinio padavimo atsakovė perviliojo nemažą dalį ieškovės klientų ir pateikė šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Šių aplinkybių išimtinumą pagrindžia tai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė iki bylos išnagrinėjimo pabaigos gali pervilioti dar daugiau ieškovės klientų. Klientų praradimas mažina ieškovės pajamas, todėl skundžiama nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovei uždrausta atlikti veiksmus, dėl kurių ieškovei gali atsirasti žala dėl jos pajamų sumažėjimo sąlygojamo klientų praradimu. Akivaizdu, kad bylos nagrinėjimo metu dėl atsakovės veiksmų ieškovei praradus didelę dalį arba visus, galimai palankaus ieškovei teismo sprendimas prarastų prasmę.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės gera turtinė padėtis, leidžianti atlyginti ieškovės galimai patirtą žalą ateityje, nepašalina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Pažymėtina, kad ieškiniu ieškovė iš atsakovės neprašo žalos atlyginimo priteisimo. Atsižvelgiant į šalių konfliktinius santykius, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės žalos atlyginimas būtų komplikuotas ir galėtų būti įgyvendintas teismine tvarka.

28. Atskirojo skundo teiginiai apie pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neatitikimą proporcingumo ir ekonomiškumo kriterijams atmestini kaip nepagrįsti. Skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nustatytas draudimas atsakovei kontaktuoti telefonu (ar kitais būdais) su ieškovės klientais, siūlant ieškovės klientams tapti atsakovės klientais, sutampa su ieškovės prašyme nurodytu draudimu. Nenustatyta esminių prieštaravimų tarp nutarties motyvuojamos ir rezoliucinės dalių. Apeliantė (atsakovė) neįvardino priežasčių, kurios reikalautų neproporcingų atsakovės pastangų nustatytam draudimui įvykdyti. Atsakovė neįrodė, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra apribota jos veikla.

29. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes ir remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinąsias apsaugos priemones reguliuojančias proceso teisės normas, atsižvelgė į šio instituto normų aiškinimą teismų praktikoje, todėl taikydamas ieškovės prašytas laikinąsias apsaugos priemones priėmė teisingą procesinį sprendimą. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o atsakovės atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.