- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-25
- Bylos Nr.
- e2-126-464/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01067-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- D. A., E. A., uždarajai akcinei bendrovei ,,Hurtas“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų D. A. ir E. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-2701-254/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Soneda“ ieškinį atsakovams D. A., E. A. ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Hurtas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB ,,Soneda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia 2015-02-02 akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovai D. A. ir E. A. pardavė ieškovės akcijas atsakovei UAB ,,Hurtas“, priteisti solidariai iš atsakovų 452 755,94 Eur žalos atlyginimą ir procesines palūkas. Ieškovė nurodė, kad atsakovai D. A. ir E. A. sudarė su atsakove UAB ,,Hurtas“ fiktyvią nemokios įmonės akcijų perleidimo sutartį. Po jos sudarymo įmonė jokios veiklos nevykdė, joje nedirbo nė vienas darbuotojas, nebuvo teikiami dokumentai registro tvarkytojui. Mano, kad jei ši sutartis nebūtų buvus sudaryta, o akcijos perleistos atidžiam ir rūpestingam asmeniui, įmonės dokumentai bei turtas būtų išsaugoti bei perduoti bankroto administratoriui, o iš perduoto turto patenkinti įmonės kreditorių reikalavimai, kurie sudaro 452 755,94 Eur. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ieškinio sumai areštuoti atsakovams D. A. ir E. A. priklausantį turtą. Nurodė, kad ieškinyje išdėstytos aplinkybės leidžia manyti, kad ir ateityje atsakovai gali elgtis nesąžiningai ir bandys nuslėpti ar perleisti jiems priklausantį turtą. Be to, ieškinio suma yra didelė, ši aplinkybė taip pat padidina teismo sprendimo įvykdymo riziką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2017-09-15 nutartimi ieškovės BUAB ,,Soneda“ prašymą patenkino: 1) areštavo atsakovams D. A. ir E. A. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovus arbą trečiuosius asmenis, kurių suma ar vertė 452 755,94 Eur; 2) leido atsakovams areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti; 3) nustačius, kad atsakovai neturi pakankamai materialaus turto, neviršijant ieškinio reikalavimų dydžio areštavo atitinkamą piniginių lėšų, esančių atsakovams priklausančiose sąskaitose Lietuvos Respublikos bankuose, dalį; 4) pavedė antstoliui, turinčiam teisę atlikti vykdymo veiksmus ir kuriam ieškovė pateiks šią nutartį vykdymui, surasti ir areštuoti atsakovų turtą, paliekant šį turtą saugoti atsakovams; 5) nurodė antstoliui nustatyti konkrečią pinigų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atsakovų būtiniausiems poreikiams patenkinti. Teismas, preliminariai įvertinęs pareikšto reikalavimo pagrįstumo klausimą, faktinį bei teisinį ieškinio pagrindą, pateiktus įrodymus, kuriais ieškovė įrodinės ieškinyje nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Spręsdamas dėl antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y. grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimo, teismas visų prima nurodė, kad byloje nėra įrodymų apie atsakovų turimą turtą, todėl pareikšto ieškinio suma laikytina didele ir ši aplinkybė pati savaime patvirtina tokią grėsmę. Teismas taip pat pažymėjo, kad preliminarus ieškinyje nurodomų faktinių aplinkybių, kuriomis atskleidžiami atsakovų neteisėti veiksmai, ir šioms aplinkybėms pagrįsti pateiktų faktinių duomenų vertinimas sudaro pagrindą manyti, kad atsakovai, sudarydami ginčijamą sandorį, tikėtina galėjo veikti nesąžiningai.Nurodytos aplinkybės leido teismui pripažinti, kad atsakovai ir bylos nagrinėjimo metu gali imtis veiksmų, kuriais gali būti apsunkintas ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-09-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1131-516/2017), vadinasi, egzistuoja būsimo teismo sprendimo (tiek, kiek susiję su ieškinio reikalavimais, pareikštais atsakovams) neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizika (grėsmė).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai D. A. ir E. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017-09-15 nutartį dėl atsakovams taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – jų turto, piniginių lėšų bei turtinių teisių arešto, neviršijant 452 755,94 Eur sumos; laikinąsias apsaugos priemones taikyti atsakovės UAB ,,Hurtas“ atžvilgiu ir areštuoti šios atsakovės turtą, pinigines lėšas bei turtines teises, neviršijant 452 755,94 Eur sumos; prijungti naują rašytinį įrodymą – akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Nepagrįsta teismo išvada, kad pareikštas ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Ieškovės akcijos priklauso atsakovei UAB ,,Hurtas“, todėl būtent ši įmonė ir yra atsakinga už turto perdavimą bankroto administratoriui. Ieškinys galėjo būti pareikštas tik šios atsakovės atžvilgiu, todėl ir laikinosios apsaugos priemonės galėjo būti taikomos tik jos, o ne buvusių akcininkų atžvilgiu. Atsakovai, sudarydami ginčo sandorį, buvo sąžiningi ir atsakingi – įsitikino pirkėjos ketinimais toliau vykdyti veiklą, be to, abi įmonės vykdė tokią pačią veiklą, yra anksčiau turėjusios tarpusavio verslo ryšių, jos vadovas atsakovams buvo žinomas bei atrodė patikimas. Ginčo sutartis patvirtinta notariškai. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė atsakovų teises, nepagrįstai suvaržė galimybę vykdyti komercinę veiklą, mokėti mokesčius.
Ieškovė BUAB ,,Soneda“ atsiliepime prašo atsakovų atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašo prijungti naujus rašytinius įrodymus – išrašą iš VĮ Registrų centro internetinio puslapio, 2017-09-26 antstolės A. Adomaitienės turto aprašą. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus: Šioje proceso stadijoje nesprendžiamas šalių ginčas iš esmės, o tik preliminariai vertinamas ieškinio pagrįstumas. Ar ieškovės reikalavimas yra pagrįstas ir kas yra atsakingas už įmonės patirtą žalą, bus atsakyta tik ištyrus visus įrodymus ir išnagrinėjus bylą iš esmės. Teiginiai, kad atsakovai, sudarydami ginčo sandorį, buvo sąžiningi yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Pareikšto ieškinio suma atsakovams yra didelė. Šią aplinkybę patvirtina ir vykdant skundžiamą teismo nutartį antstolės sudarytas atsakovų turto aprašas, pagal kurį atsakovams priklausančio turto vertė yra 37 530 Eur.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme
Apeliantai kartu su atskiruoju skundu pateikė įrodymą – akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kurią prašė prijungti prie bylos medžiagos. Ieškovė su atsiliepimu taip pat pateikė naujus įrodymus – išrašą iš VĮ Registrų centro internetinės svetainės, 2017-09-26 antstolės A. Adomaitienės turto aprašo kopiją, kuriuos prašė prijungti prie bylos medžiagos. Paminėtais rašytiniais įrodymais šalys siekia pagrįsti savo argumentus, susijusius su sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimu / nebuvimu. Apeliantų pateiktas įrodymas yra perteklinis, kadangi analogiškas dokumentas buvo pateiktas kartu su jų 2017-10-09 atsiliepimu į ieškinį bei teismo priimtas, jis jau yra šios bylos dalis, todėl nėra tikslinga dar kartą spręsti jo priėmimo klausimą. Ieškovės pateikti įrodymai atitinka jiems keliamus naujumo reikalavimus, jie yra susiję su nagrinėjamu klausimu ir, atsižvelgiant į byloje kilusio procesinio klausimo pobūdį bei siekiant teisingai išspręsti šį klausimą, šie nauji duomenys priimami ir vertinami kartu su kitais bylos įrodymais (CPK 314 str.). Pažymėtina, kad apeliantams šie įrodymai buvo įteikti kartu su ieškovės atsiliepimu, todėl jie turėjo galimybę su jais susipažinti.
Dėl ieškinio reikalavimo tikėtino pagrįstumo
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų skundo argumentais, kuriais ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas.Viena vertus, priešingai nei yra įsitikinę apeliantai, ieškinio teisme pareiškimas konkrečiam subjektui ar subjektams, konkretaus savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimo būdo pasirinkimas, su šiuo ieškiniu susijusių procesinių prašymų suformulavimas yra išimtinė ieškovo teisė ir dispozityvumo principo išraiška (CK 1.137 str. 1 d., 1.138 str., CPK 5 str., 13 str., 42 str., 135 str.), kuriai įtakos neturi nei kitos bylos šalies vertinimas ar nuomonė, nei teismas. Nagrinėjamu atveju ieškovė, naudodamasi jai įstatymo suteikta diskrecijos teise, pasirinko reikšti žalos atlyginimo reikalavimą būtent apeliantams, o ne jų nurodomam kitam asmeniui – atsakovei UAB ,,Hurtas“, kuriai jie pareiškė tik reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Reikalavimo dėl žalos atlyginimo užtikrinimui ieškovė prašė ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydama areštuoti atsakomybės pagal šį reikalavimų subjektų (t.y. apeliantų) turtą bei pinigines lėšas. Pirmosios instancijos teismas, neišeidamas iš ieškinyje pareikšto šio procesinio prašymo ribų, neturėjo teisinio pagrindo nei plėsti atsakomybės pagal žalos atlyginimo reikalavimą subjektų sąrašo, nei preliminariai vertinti dar ir kitų asmenų atžvilgiu, kuriems žalos atlyginimo reikalavimas nepareikštas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. To negali padaryti ir apeliacinės instancijos teismas, antraip pažeistų dispozityvumo principą (CPK 13 str.) ir CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvą, draudžiantį peržengti pareikštus reikalavimus. Todėl vien šiuo aspektu apeliantų atskirajame skunde suformuluotas reikalavimas panaikinus areštų jų turtui areštuoti atsakovės UAB ,,Hurtas“ turtą bei pinigines lėšas, neviršijant 452 755,94 Eur sumos, aiškiai teisiškai ydingas ir vien dėl šios priežasties netenkintinas. Šiame kontekste pažymėtina, kad tokių apeliantų argumentų, jog jie yra netinkami civilinės atsakomybės subjektai ir todėl neturi pareigos atlyginti ieškovei (jos kreditoriams) žalą, pagrįstumas bus įvertintas tik nagrinėjant kilusį ginčą iš esmės, atlikus byloje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesinius veiksmus pagal CPK nustatytas taisykles. Taigi klausimai, susiję su ginčo sandorio sudarymo aplinkybėmis, su sąlygų atsakovų civilinei atsakomybei taikyti (ne)buvimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir nėra reikšmingi, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jiems poreikio.
Kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad ieškiniu ieškovė įrodinėja egzistuojant tiek CK 1.86 straipsnio 1 dalyje, tiek CK 6.246-6.249 straipsnių taikymo sąlygas, t. y. ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, o pastarieji – įrodymais. Tokiu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nėra pagrindo spręsti apie akivaizdų ieškovės reikalavimų nepagrįstumą kaip sąlygą, apskritai eliminuojančią turto arešto taikymo galimybę. Atskirojo skundo argumentai neleidžia daryti kitokios, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvados dėl tikėtino reikalavimų pagrįstumo. Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio patenkinimo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013-09-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Kai vertinamas ieškinio prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-05-28 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr.2-757-236/2015; 2015-08-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Vadinasi, ieškinio preliminaraus pagrįstumo laikinųjų pasaugos priemonių taikymo kontekste įvertinimas negali būti suprantamas kaip ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų išsami analizė. Tai paaiškinama tuo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinėje stadijoje teismas negali ir neturi pateikti galutinio kategoriško atsakymo dėl pateiktų į bylą įrodymų patikimumo ir jų pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams pagrįsti ar jo reikalavimams patenkinti. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko pagal įstatymą neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, arba kai prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tik tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas tikrai negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Nagrinėjamu atveju negalima padaryti išvados, jog žalos atlyginimo reikalavimas, pareikštas apeliantams, yra akivaizdžiai negalimas ieškovės įmonės kreditorių teisių gynimo būdas arba tiek aiškiai nepagrįstas, kad tai buvo galima įžvelgti jau ieškinio priėmimo stadijoje, kurioje ir buvo sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis.
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui
Apeliantai taip pat nesutinka ir su teismo pozicija, kad yra įrodyta taip pat ir antroji sąlygą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, šiai teismo išvadai paneigti atskirajame skunde nurodydami tik tokius argumentus, kad jie, sudarydami ginčo sandorį, įsitikino akcijų pirkėjo ketinimais toliau vykdyti veiklą.Iš nagrinėjamos bylos ir teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų (CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, kad netrukus po ginčo sutarties 2015-02-02 sudarymo ieškovei buvo iškelta bankroto byla, o joje teismas konstatavo, jog BUAB ,,Soneda“ jau nuo 2014 m. atitika nemokios įmonės būseną (Kauno apygardos teismo 2017-03-22 nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-747-658/2018). Be to, ir atsakovei UAB ,,Hurtas“, naujajai akcijų savininkei, teismo 2017-06-21 nutartimi buvo iškelta bankroto byla, konstatavus analogiškas aplinkybes – įmonė nuo pat įsteigimo momento neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų ir atitinka nemokios įmonės būklę (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-907-480/2018). Tokios aplinkybės leidžia labiau tikėtinai spręsti, kad apeliantų elgesys iki nagrinėjamos bylos dėl žalos atlyginimo iškėlimo galimai neatitiko sąžiningo asmens elgesio. Šioje konkrečioje byloje susiklosčiusioje situacijoje konstatuotina, kad apeliantai vien nurodytais atskirajame skunde argumentais apie jų įsitikinimą akcijų pirkėjos UAB ,,Hurtas“ ketinimais tęsti ieškovės įmonės veiklą nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie jų nesąžiningumą kaip vieną iš būsimo teismo sprendimo vykdymo vengimo grėsmę patvirtinančių sąlygų. Kitokių argumentų teismo sprendimo įvykdymo grėsmei paneigti apeliantai savo atskirajame skunde nenurodo (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Kaip buvo nurodyta pirmiau, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.), o bankroto administratoriaus turi ir pareigą veikti visų įmonės kreditorių interesais bei jų naudai. Todėl vien tai, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu bei prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neleidžia sutikti su apeliantų teiginiais, kad ieškovė tokiu būdu siekia sužlugdyti atsakovų veiklą. Be to, apeliantai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų vykdomą ūkinę komercinę veiklą bei kokiu būdu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės suvaržo jų asmeninį gyvenimą bei minėtą veiklą. Iš skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies matyti, kad apeliantams buvo palikta teisė naudotis areštuotu kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, taip pat pavesta antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atsakovų būtiniausiems poreikiams patenkinti.Vadovaujantis CPK 145 straipsnio 6 dalimi, areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Teismas, leisdamas atlikti tam tikras operacijas, nurodo antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas disponavimo turtu bei piniginėmis lėtomis ribojimus apeliantams, nenustatė jokių tokių apribojimų išimčių (nutartyje nenurodė jokių finansinių operacijų, kurias jis leidžia iš areštuotų lėšų atlikti), tačiau tai neužkerta kelio apeliantams kreiptis į teismą su atitinkamu prašymu, įrodinėjant konkrečių mokėjimų būtinumą ir prašant teismo juos leisti atlikti, sumažinant ribojimų mastą. Taigi, nustatyti skundžiama nutartimi draudimai, nepateikus priešingų įrodymų, neleidžia daryti išvados apie tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai suvaržo apeliantų kasdienį gyvenimą, atitinkamai, yra pagrindas konstatuoti, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principus. Aptarti ir kiti atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo vertinimui, kad šį procesinį klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė neteisingai ar pažeisdamas proceso įstatymo normas, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.