Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Ieškovas R. Ž. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir BUAB) „Dumesta“ ir ko (toliau – atsakovė), prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 16 d. BUAB „Dumesta“ ir ko naudai išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 2 900 Eur sumai ir jo pagrindu notarės L. R. atliktą 2016 m. birželio 2 d. vykdomąjį įrašą Nr. 4055 dėl reikalavimo išieškoti 2 922,01 Eur; 2) pripažinti negaliojančiu 2015 m. birželio 16 d. BUAB „Dumesta“ ir ko naudai išduotą paprastą neprotestuotiną vekselį 1 750 Eur sumai ir jo pagrindu notarės L. R. atliktą 2016 m. birželio 2 d. vykdomąjį įrašą Nr. 4053 išieškoti 1 767,09 Eur; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas nurodė, kad ginčo vekselius pasirašė vienu metu kartu su dar 2 vekseliais uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilkvėja“ naudai 2015 m. kovo 5 d. būdamas UAB Kauno projektavimo ir konsultavimo biuras patalpose. Visus vekselius pasirašyti ieškovui padavė UAB „Vilkvėja“ direktorius V. V., su kuriuo ieškovas tarėsi dėl dalies savo žemės sklypo pardavimo UAB „Vilkvėja“, nurodydamas, jog jam reikalingos garantijos, kad ieškovas žemės sklypo neparduos kitiems asmenims. Su atsakove ieškovo nesiejo jokie teisiniai santykiai, ieškovas neturėjo jokio teisinio pagrindo išduoti ginčijamus vekselius. Ieškovo teigimu, jis buvo suklaidintas dėl pasirašomų vekselių paskirties, jie neatitinka tikrosios ieškovo valios ir negali sukurti jam pareigų, nes buvo pasirašyti iš esmės dėl V. V. apgaulės. Sužinojęs, kad UAB „Vilkvėja“ nebepirks iš ieškovo žemės, ieškovas paprašė, jog V. V. vekselius sunaikintų, ir jis imitavo vekselių suplėšymą. Ieškovas paaiškino, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (toliau – ĮPVĮ) įtvirtinta ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011) išaiškinta vekselių pateikimo apmokėti tvarka, nes jam nebuvo pateikti pareiškimai apmokėti vekselius, o registruotais laiškais buvo atsiųstos tik atvirutės ir prašymas pateikti sąskaitos numerį žemės nuomos mokesčiui sumokėti, tačiau šie pašto kvitai buvo pateikti notarei, kuri buvo suklaidinta dėl vykdomųjų įrašų atlikimo. 2016 m. sausio 4 d. abiejų įmonių laiškai ieškovui buvo išsiųsti beveik tuo pačiu metu iš Marijampolės centrinio pašto, o tai leidžia manyti, jog juos išsiuntė tas pats asmuo. Atsakovės vardu 2015 m. gruodžio 9 d. registruota siunta buvo išsiųsta iš Vilkaviškio, kuriame yra UAB „Vilkvėja“ direktoriaus V. V. gyvenamoji vieta, o atsakovės buveinė ir tuometinio jos vadovo S. K. gyvenamoji vieta yra Marijampolėje. Visos atsakovės siunčiamos ir gaunamos pašto siuntos buvo registruojamos specialiame žurnale, o notarei pateikti duomenys apie pašto siuntų išsiuntimą į įmonės registrus niekada nebuvo įtrauktos. Tuometinis atsakovės direktorius S. K. niekada nesikreipė į ieškovą dėl vekselių apmokėjimo, nesiuntė pranešimų dėl neapmokėtų vekselių, nesikreipė į notarę dėl vykdomųjų išrašų atlikimo ar į antstolį dėl vykdomojo proceso pradėjimo.Atsakovė BUAB „Dumesta“ ir ko prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė paaiškino, kad BUAB „Dumesta“ ir ko ir ieškovas įsigijo po vieną vėjo jėgainę, o UAB „Vilkvėja“ – dvi vėjo jėgaines, kurias planavo statyti ieškovo žemės sklypo dalyje. BUAB „Dumesta“ ir ko įsipareigojo organizuoti ir atlikti vėjo jėgainėms būtinų aikštelių įrengimą, o ieškovas įsipareigojo padengti BUAB „Dumesta“ ir ko patirtus kaštus ir dėl to savo įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti išdavė vekselį 2 900 Eur sumai. Paaiškėjus, kad aikštelių įrengimo darbai kainavo daugiau negu tikėtasi, ieškovas išdavė BUAB „Dumesta“ ir ko naudai papildomą vekselį 1 750 Eur sumai. Vėliau iškilo teisinių kliūčių įrengti vėjo jėgaines, todėl ieškovo ir atsakovės vėjo jėgainės nėra eksploatuojamos, tačiau tai nekeičia ir nepanaikina ieškovo prievolės apmokėti vekselius. Ieškovas, pasirašydamas vekselius, negalėjo nesuvokti ir nesuprasti šio veiksmo teisinių pasekmių. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė laikėsi ĮPVĮ nustatytos vekselio pateikimo apmokėti tvarkos. Trečiasis asmuo S. K. prašė ieškinį tenkinti. Trečiasis asmuo paaiškino, kad jis buvo BUAB „Dumesta“ ir ko akcininkas ir direktorius, tačiau 2014 m. balandžio 13 d. formaliai pardavė įmonės akcijas I. T., o iš jos tėvo V. V. pasiskolino 81 093 Eur, tačiau susitarė, jog kai bus grąžinta paskola, akcijos taip pat bus grąžintos. 2014 m. lapkričio mėnesį S. K. su V. V. sutarė pirkti ir statyti vėjo jėgaines, rado tam tinkančius ieškovo ir jo sesers žemės sklypus, kurių dalis nutarė pirkti. Ieškovas taip pat sugalvojo statyti vieną vėjo jėgainę. 2015 m. kovo 5 d. ieškovas, S. K. ir V. V. nuvyko į UAB Kauno projektavimo ir konsultavimo biurą pasirašyti vėjo jėgainių projektavimo sutarčių. Keletą dienų iki tol V. V. buvo užsiminęs, kad duos ieškovui pasirašyti vekselius kaip garantą, jog jis niekam kitam neparduos žemės sklypų. 2016 m. gegužės mėnesį V. V. pareikalavo, kad S. K., kaip BUAB „Dumesta“ ir ko direktorius, pasirašytų įspėjimus ieškovui dėl neapmokėtų vekselių, ir S. K. įspėjimus su nurodytomis ankstesnėmis datomis pasirašė, nes V. V. jam grasino, jog jo dukra I. T. negrąžins S. K. parduotų BUAB „Dumesta“ ir ko akcijų. Jokių sandorių tarp ieškovo ir BUAB „Dumesta“ ir ko, dėl kurių ieškovas būtų tapęs skolingas įmonei, 2015 metais nebuvo. BUAB „Dumesta“ ir ko nevykdė vekselio pateikimo išieškoti veiksmų ir jokių dokumentų ieškovui 2015 m. gruodžio 9 d. nesiuntė, tai patvirtina įmonės siunčiamų raštų registracijos žurnalas. Ieškovas, atsakovė ir UAB „Vilkvėja“ vėjo jėgainių statybos projektą vykdė savo lėšomis, jokių bendrų darbų ar investicijų nebuvo. Trečiojo asmens teigimu, V. V. pasinaudojo ieškovo patiklumu ir pasielgė su juo nesąžiningai.Trečiasis asmuo antstolis A. M. prašė dėl ieškinio reikalavimų spręsti teismo nuožiūra. Antstolis nurodė, kad jis 2016 m. birželio 6 d. gavo BUAB „Dumesta“ ir ko direktoriaus A. K. prašymą priimti vykdyti 2016 m. birželio 2 d. Marijampolės 6-ojo notarų biuro notarės atliktą vykdomąjį įrašą Nr. 4055 dėl 2 922,01 Eur skolos ir 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš ieškovo bei prašymą priimti vykdyti 2016 m. kovo 29 d. Marijampolės 6-ojo notarų biuro notarės vykdomąjį įrašą Nr. 4053 dėl 1 767,09 Eur skolos ir 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš ieškovo. Antstolis kliūčių vykdomiesiems dokumentams priimti ir vykdyti nenustatė, todėl juos priėmė ir pradėjo vykdymą. Trečiasis asmuo notarė L. R. nurodė, kad 2016 m. birželio 1 ir 2 dienomis BUAB „Dumesta“ ir ko direktorius A. K. pateikė ieškovo pasirašytus vekselius, ieškovo pasirašytus pareiškimus, kad vekseliai buvo pateikti jam apmokėti, ir BUAB „Dumesta“ ir ko direktoriaus pareiškimus, kad vekseliai neapmokėti ir kad pranešimai apie tai išsiųsti ieškovui. Notarė nenustatė ĮPVĮ normų pažeidimų, todėl atliko vykdomuosius įrašus Nr. 4053 ir Nr. 4055.

Ieškovas R. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, patenkinant ieškinio dalį dėl 2015 m. kovo 16 d. paprastojo neprotestuotino 2 900 Eur vekselio pagrindu notarės L. R. 2016 m. birželio 2 d. atlikto vykdomojo įrašo (reg. Nr. 4055) dėl reikalavimo išieškoti iš R. Ž. BUAB „Dumesta“ ir ko naudai bendrą 2 922,01 Eur sumą pripažinimo negaliojančiu ir 2015 m. birželio 16 d. paprastojo neprotestuotino 1 750 Eur vekselio pagrindu notarės L. R. 2016 m. birželio 2 d. atlikto vykdomojo įrašo (reg. Nr. 4053) dėl reikalavimo išieškoti iš R. Ž. BUAB „Dumesta“ ir ko naudai bendrą 1767,09 Eur sumą pripažinimo negaliojančiu; iš naujo paskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš atsakovės BUAB „Dumesta“ ir ko visas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas; priimti prie apeliacinio skundo pridedamus papildomus naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vekselio pateikimo apmokėti ir vekselio pateikimo vykdomajam įrašui atlikti procedūras. Teismas taip pat nevisapusiškai, neobjektyviai ir formaliai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusiam ginčui išspręsti, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nesilaikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176–185 straipsniuose nustatytų taisyklių, todėl padarė neteisingas išvadas dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių.Teismas neteisingai nustatė šalių įrodinėtas su ginčo dalyku susijusias faktines aplinkybes. Skundžiamame teismo sprendime neteisingai, netiksliai, iškraipant faktus nurodoma, kad: šalys vykdė bendrą jėgainių statybos projektą, nors iš tikrųjų šalys vykdė 3 atskirus projektus, o ne vieną bendrą projektą, tai neginčijamai patvirtina byloje esančios atskiros projektavimo sutartys; ieškovas vekselius, išduotus BUAB „Dumesta“ ir ko naudai, pradėjo ginčyti tik 2016 m. rugsėjo 23 d., nors ieškovas vekselius pradėjo ginčyti dar 2016 m. liepos 26 d., pateikęs antstoliui prašymą sustabdyti vykdymo veiksmus būtent dėl to, kad ginčo vykdomieji įrašai atlikti nepagrįstai, o taip pat 2016 m. rugpjūčio 12 d. pateikęs pareiškimą Kauno apygardos prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo; pranešimai apie neapmokėjimą išsiųsti atitinkamai 2015 m. gruodžio 9 d. ir 2016 m. sausio 4 d., t. y. nepraleidus 4 darbo dienų termino, tačiau byloje nėra nė vieno įrodymo, kad 2015 m. gruodžio 9 d. ieškovui buvo išsiųstas pranešimas apie vekselio neapmokėjimą. Atsakovės vardu ieškovui iš viso buvo išsiųstos tik dvi registruotos pašto siuntos (2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. sausio 4 d.). Kadangi teismo sprendime minimas pranešimas surašytas tik 2015 m. gruodžio 9 d., tai jis niekaip negalėjo būti išsiųstas viena diena anksčiau, negu buvo surašytas;S. K. galėjo neturėti intereso ginti BUAB „Dumesta“ ir ko teisių ir teisėtų interesų, nes jis nuo 2014 m. birželio 13 d. nebuvo įmonės BUAB „Dumesta“ ir ko akcininku, nes pardavė savo akcijas I. T., tačiau jis, siekdamas atsipirkti už žymiai mažesnę nei rinkos kainą I. T. perleistas atsakovės akcijas, iki pat 2016 m. spalio mėnesio savo asmeninėmis lėšomis iš esmės finansavo atsakovės veiklą. Tai patvirtina atsakovės bankroto byloje surinkti įrodymai ir patvirtinti kreditoriniai S. K. reikalavimai. Vekselio turėtojas, prieš įgyvendindamas savo teisę pradėti priverstinį vykdymo procesą pagal jam išduotus vekselius, t. y. prieš kreipdamasis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, turi atlikti du savarankiškus veiksmus: pateikti vekselį apmokėti (ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalis) ir pranešti apie jo neapmokėjimą (ĮPVĮ 47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-690/2016). Tokių privalomų įstatyme nustatytų procedūrų atlikimo tikslas – apsaugoti vekselio davėjo ir kitų pagal vekselį įsipareigojusių asmenų interesus, užtikrinant, kad jie bus informuoti apie vekselio pateikimą apmokėti ir, tuo atveju, jeigu jis neapmokėtas, – apie jo neapmokėjimą, taip sudarant prielaidas įvykdyti pagal vekselį atsiradusią prievolę iki priverstinio vykdymo pradžios ir išvengti papildomų išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2014). ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros laikymasis yra privalomas visais vekselių neapmokėjimo atvejais (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis). Nurodytas teisinis reglamentavimas akivaizdžiai patvirtina, kad pranešimo apie vekselio neapmokėjimą pateikimas nėra tik formalus veiksmas, nesukeliantis teisinių padarinių.Notarų vykdomųjų įrašų atlikimą reglamentuojančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintos Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos (toliau – Tvarka) 4.8 punkte nustatyta, kad prašyme turi būti nurodyta, ar pranešta visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neapmokėtas. Notaras turi pareikalauti, o vekselio turėtojas turi pateikti įrodymus, kad jis ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatyta tvarka pranešė visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims apie tai, jog vekselis nebuvo apmokėtas (Tvarkos 8 punktas). Šioje byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtinta, kad atsakovė neįvykdė ĮPVĮ 47 straipsnyje įtvirtintos pareigos pranešti ieškovui apie vekselių neapmokėjimą ir kad suklaidino ginčijamus vykdomuosius įrašus atlikusią notarę apie ĮPVĮ reikalavimus atitinkančių ir tinkamai skolininkui pateiktų pranešimų egzistavimą.Ieškovas, neturėdamas kito įmanomo būdo pateikti įrodymus dėl gautų siuntų turinio, teismui pateikė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuris įrodo nuoseklią ieškovo poziciją, kad jo gautuose laiškuose nebuvo jokių pranešimų apie vekselių neapmokėjimą, o buvo ieškovo nurodyta kalėdinė atvirutė, kurios svoris kartu su voku 19 gramų, ir prašymas nurodyti sąskaitą, į kurią būtų galima pervesti pinigus už žemės nuomą, kvite nurodytas siuntos svoris – 12 gramų, o antstolės nustatytas siuntos svoris dėl užklijuoto papildomo lipduko – 13 gramų. Sveriant voką su jame įdėtu vienu A4 formato popieriaus lapu, siuntos svoris yra apie 13 gramų, t. y. egzistuoja net 6 gramų skirtumas tarp popieriaus lapo ir atvirutės svorio. Teismas, vertindamas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, padarė nepagrįstą išvadą, kad protokolas, kuriame konstatuoti laiškų svoriai gramais, nelaikytinas pakankamu įrodymu, jog vokuose iš tikrųjų buvo ieškovo nurodyta kalėdinė atvirutė ir prašymas nurodyti sąskaitos numerį, o ne pranešimai apie neapmokėtus vekselius. Tokia išvada pažeidžia įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovavosi iškreipta medžiagos (popieriaus) fizikinių savybių pokyčio interpretacija, tokios teismo išvados nelaikytinos nešališkomis, nes tai jokiais moksliniais metodais nepatvirtinama prielaida. Neįmanoma, kad vien tik dėl oro drėgmės pasikeitimo vieno popieriaus lapo svoris staiga pasikeistų beveik 50 proc., t. y net 6 gramais. Visuotinai suprantama, jog oro drėgmė tikrai negali daryti tokio masto įtakos vieno popieriaus lapo svoriui. Taigi teismo išvada apie oro drėgmės įtaką popieriaus lapo svoriui skundžiamame sprendime yra akivaizdžiai nepagrįsta ir net nelogiška. Atsakovė, teikdama notarei 2016 m. birželio 2 d. prašymą dėl vykdomojo įrašo atlikimo pagal 2015 m. birželio 16 d. paprastąjį vekselį, pateikė jai 2015 m. gruodžio 9 d. pranešimą ir 2015 m. gruodžio 9 d. siuntos Nr. RN150998485LT kvitą, o tai yra V. V. išsiųsta siunta. Vien šis faktas įrodo, kad skundžiama teismo sprendimo dalis turi būti panaikinta, tačiau teismas į tai visiškai neatsižvelgė ir šios aplinkybės nevertino kaip trūkumo notarei atlikti vykdomąjį įrašą (Tvarkos 8 punktas).Ieškovo paaiškinimus patvirtina tuomečio atsakovės direktoriaus S. K. šioje byloje išdėstyta pozicija, kad jis niekada nesiuntė ieškovui jokių pranešimų, o jie net negalėjo būti išsiųsti A. K. melagingai notarei nurodytomis datomis (2015 m. gruodžio 9 d. ir 2016 m. sausio 4 d.), nes S. K. juos pasirašė net pusmečiu vėliau, t. y. tik 2016 m. gegužės mėnesį, su juose įrašytomis atgalinėmis datomis. Ginčijami vykdomieji įrašai būtent ir buvo atlikti po minėto laikotarpio, t. y. 2016 m. birželio 2 d. Taigi rašytiniai įrodymai nors ir netiesiogiai, tačiau visgi patvirtina S. K. parodymų teisingumą. Be to, S. K. paaiškinimus, o tuo pačiu ir ieškovo įrodinėtą poziciją visiškai patvirtina liudytojos atsakovės buhalterės A. B. parodymai, kad būtent V. V. atnešė jai ginčijamus vekselius ir liepė juos įtraukti į buhalterinę apskaitą, o apie juos iki tol įmonėje nebuvo nieko žinoma. Tačiau teismas, atmesdamas S. K. parodymus, pamiršo įvertinti, kad juos patvirtina liudytojos A. B. parodymai, kurie liko apskritai neįvertinti. Visi šie įrodymai susijungia į vieningą, nuoseklią ir logišką nagrinėjamų aplinkybių grandinę.Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė pranešė ieškovui apie vekselių neapmokėjimą. Priešingai, V. V. byloje ne kartą patvirtino, kad tai jis ieškovui siuntė laiškus 2015 m. gruodžio 9 d. ir 2016 m. sausio 4 d. V. V. tik 2017 m. gegužės 31 d. pakeitė poziciją, raštu nurodydamas, kad kvitai netyčia buvo supainioti. Būtent V. V. siekė sudaryti įspūdį notarei, kad ieškovui yra pranešta apie vekselių neapmokėjimą ir kad tai padaryta tinkamai bei laiku išsiunčiant atitinkamus pranešimus, tačiau iš tikrųjų V. V. tik imitavo tokius pagal ĮPVĮ būtinus atlikti veiksmus, pats asmeniškai išsiųsdamas ieškovui visiškai nieko bendro su vekseliais neturinčius keturis laiškus. Šiuo aspektu svarbu, kad joks kitas asmuo be S. K. aptariamų pranešimų išsiųsti ieškovui neturėjo teisės, V. V. neturi ir niekada neturėjo jokių įgaliojimų veikti atsakovės vardu, taigi neturėjo teisės atsakovės vardu ir jai nežinant siųsti apskritai jokių siuntų ieškovui. Teismas, spręsdamas, kad kvitai galėjo būti supainioti per apsirikimą, netiesiogiai pripažino pažeidimą, o pranešimo apie vekselio neapmokėjimą tinkamas pateikimas yra imperatyviai sureguliuota procedūra, kuri turi būti įvykdyta būtent vekselio turėtojo ir negali būti pažeista.Teismo nurodytas kvitų supainiojimas šioje byloje ypatingai svarbus, nes paneigia V. V. versiją, kad S. K. buvo su juo kartu pašte ir abu siuntė ieškovui dviejų įmonių pranešimus apie vekselių neapmokėjimą, šią aplinkybę S. K. neigia. Kaip teigia S. K. ir A. B., atsakovė niekada nėra siuntusi laiškų, priklijuojant ant voko kompiuteriu atspausdintus adresatą ir siuntėją, nes visos atsakovės siuntos būdavo siunčiamos tik ranka užrašant ant vokų visus duomenis. Teismas nenustatė, kaip ant 2015 m. gruodžio 8 d. laiško galėjo atsirasti būtent kompiuteriu atspausdinti tekstai apie laiško siuntėją ir gavėją. Teismas sprendime nenurodė nė vieno argumento, kodėl yra atmetama sutampanti 3 asmenų (ieškovo, S. K. ir A. B.) pozicija, nors būtent V. V. melaginga versija turėjo būti atmesta kaip prieštaraujanti byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei surinktiems įrodymams. Teismas, atmetęs ieškovo apgavystės vertinimą dėl paties ginčijamų vekselių pasirašymo fakto, visų kitų svarbių ieškovo nurodytų aplinkybių nepagrįstai net nevertino, o tai rodo teismo šališkumą sprendžiant dėl kitos savarankiškos reikalavimų dalies – panaikinti ginčijamus vykdomuosius įrašus, t. y. teismas neatliko atskiro nešališko bei motyvuoto teisinio įvertinimo dėl ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytos vekselio turėtojo pareigos tinkamo įvykdymo. Teismas neįvertino įrodymų visumos, kiekvieno jų atskirai, jų tarpusavio ryšio bei pagal juos akivaizdžiai sutampančių faktinių aplinkybių, kurios pagrindžia reikalavimus dėl vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais.Notarei A. K. nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad:vekseliai buvo pateikti apmokėti, nes vekseliai apskritai niekada nebuvo ieškovui pateikti apmokėti, o pareiškimus, jog ieškovui buvo pateikti vekseliai apmokėti, ieškovas pasirašė tą pačią dieną kaip ir vekselius. Nors nėra tai galinčių pagrįsti rašytinių įrodymų, tačiau netiesiogiai tai pagrindžia S. K. parodymai, kad jis pats daug kartų matė, kaip V. V., teikdamas įvairiems asmenims paskolas pagal vekselius, visada kartu su vekseliu duodavo pasirašyti ir į ateitį surašytą pareiškimą, jog tas vekselis skolininkui jau pateiktas apmokėti; apie vekselių neapmokėjimą vekselio turėtojo buvo pranešta 2015 m. gruodžio 9 d. ir 2016 m. sausio 4 d. pašto siuntomis, nes atsiųstų vokų turinys nesusijęs su vekseliais. Be to, 2015 m. gruodžio 9 d. siuntos siuntėjas yra fizinis asmuo V. V.;kad vekselių išrašymo datos yra 2015 m. kovo 16 d. ir 2015 m. birželio 16 d., tikroji vekselių išrašymo data yra 2015 m. kovo 5 d.;kad vekselių išrašymo vieta yra Marijampolė, nes tai buvo padaryta Kaune. Nors teismas kelis kartus įpareigojo atsakovę pateikti siunčiamų ir gaunamų įmonės dokumentų registro žurnalus, tačiau atsakovė vengė tai padaryti, nes jie jai nenaudingi. Šie žurnalai galiausiai buvo ieškovo išsireikalauti iš teisėsaugos institucijų. Šios aplinkybės tik sustiprina išvadą, kad atsakovė tikslingai siekė nuslėpti registrus ir aplinkybę, jog iš tikrųjų atsakovė apskritai jokių pranešimų, įskaitant pranešimus apie vekselių neapmokėjimą, ieškovui nesiuntė, taigi notarė buvo apgauta ir bandoma teismą suklaidinti. Ieškovo nurodytos aplinkybės leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad atsakovė nepranešė ieškovui apie vekselių neapmokėjimą, todėl ne tik pažeidė vekselių pateikimo apmokėti procedūras (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis), bet ir aktyviais veiksmais suklaidino vykdomuosius įrašus atlikusią notarę. Dėl šios priežasties atsakovė, tinkamai neįvykdžiusi ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje ir 47 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų, neturėjo teisės pradėti priverstinį vykdymo procesą pagal ieškovo pasirašytus vekselius. Tikrąją ginčijamų vekselių pasirašymo datą (2015 m. kovo 5 d.) patvirtina nuoseklūs ieškovo ir S. K. parodymai, tačiau teismas nepagrįstai šios reikšmingos faktinės aplinkybės nenustatė, patikėdamas V. V. versija, kad vekseliai buvo pasirašyti juose nurodytomis dienomis. Ši V. V. pozicija akivaizdžiai neatitinka jo paties ikiteisminio tyrimo pareigūnams 2016 m. spalio 14 d. duotų parodymų dėl tų pačių aplinkybių apie ginčo vekselių išrašymą. V. V. paaiškinimai dėl vekselių išrašymo aplinkybių yra nenuoseklūs, prieštaringi, jų nepatvirtina kiti įrodymai. V. V. šioje byloje pateikta ginčijamų faktinių aplinkybių versija yra nepatikima ir ja vadovautis negalima, nes priešingu atveju lieka nepašalinti esminiai prieštaravimai: kas, kada ir kieno iniciatyva surašė ginčijamus vekselius, ar jie buvo perrašyti, kaip ieškovas galėjo 2015 m. kovo 5 d. jau turėti paties parengtus vekselius UAB „Vilkvėja“ naudai, jeigu jis objektyviai negalėjo žinoti šios įmonės duomenų, nurodytų vekseliuose, nes įmonė buvo įregistruota tik 2015 m. kovo 4 d. V. V. versiją apie vekselių surašymo datas ir kitas aplinkybes paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai: anksčiau I. T. naudai parengti vekseliai, kuriuos, S. K. aiškinimu, parengė taip pat V. V., nes jų forma ir struktūra akivaizdžiai sutampa su ginčijamų vekseliu atitinkamomis eilutėmis, paryškinimais, šrifto dydžiu bei išdėstymu. Ši aplinkybė, vertinant kartu su visa kita bylos medžiaga, pagrindžia ieškovo ir S. K. parodymus, jog ginčijamus vekselius parengė būtent V. V..Teismas aplaidžiai nenustatė ginčo vekselių privalomojo rekvizito – datos – trūkumo ir dėl to nepagrįstai nenustatė notarės suklaidinimo, kad ginčijami vekseliai išrašyti juose nurodytomis datomis, todėl jie neturi paprastojo vekselio, kaip vertybinio popieriaus, galios ir dėl to ginčo vykdomieji įrašai pagal juos negalėjo būti atlikti.Po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dėl teismo padarytų įrodymų vertinimo pažeidimų iškilo būtinybė pateikti naujus įrodymus. Ieškovas šių įrodymų anksčiau neteikė, nes manė, kad byloje surinktų įrodymų turėjo aiškiai pakakti teisiškai reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti. Šie įrodymai neabejotinai gali turėti esminės reikšmės teisingai nustatyti teisiškai svarbias aplinkybes ir išspręsti bylą. Teismo nepagrįstai atmestų S. K. parodymų teisingumą patvirtina naujai teikiami 2017 m. liepos 10 d. ieškovės atstovės Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriui adresuotas prašymas suteikti informaciją, 2017 m. gegužės 17 d. ieškovo šaukimas Nr. 25/11-1-42-7880 į apklausą ir 2017 m. liepos 13 d. FNTT Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus viršininko raštas Nr. 25/11-1-42-11002 „Dėl duomenų pateikimo“. Šie įrodymai patvirtina, kad yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl to, jog būtent V. V. jau daug metų užsiima paskolų teikimu, išrašydamas vekselius ir kartu pareikalaudamas vekselio davėjo parašo ant iš anksto į ateitį paruoštų vekselio davėjo pareiškimų, jog jam vekselis jau ir pateiktas apmokėti. S. K. parodymams dėl jo motyvacijos 2016 m. gegužės mėnesį pasirašyti atgalinėmis datomis V. V. surašytus pranešimus dėl vekselių neapmokėjimo patvirtinti pateikiama Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta atsakovės bankroto byloje, kuri patvirtina, kad S. K. yra atsakovės kreditorius. Dėl nepagrįsto ieškovo paaiškinimų apie gautų laiškų turinį atmetimo iškilo būtinybė pateikti medicinos dokumentų išrašą A-5056808 (2016 m.) dėl nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 11 d. trukusio ieškovo hospitalizavimo. Šis įrodymas patvirtina, kad nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio ieškovo sveikatos būklė buvo tokia kritinė, jog jis neturėjo galimybių anksčiau sureaguoti į gautus keistus registruotus laiškus. Teismo nustatytai aplinkybei, kad šalys dalyvavo viename projekte, paneigti iškilo būtinybė pateikti atsakovės vėjo jėgainės 2015 m. kovo 5 d. projektavimo sutartį Nr. 15-347, iš kurios matyti, jog atsakovė savarankiškai planavo statyti savo vieną vėjo jėgainę.Atsakovė BUAB „Dumesta“ ir ko atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir iš apelianto atsakovės naudai priteisti visas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Teismas, visapusiškai išnagrinėjęs civilinę bylą, tinkamai įvertino visas bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, priėmė teisingą, motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas galioti.Tai, kad apeliaciniame skunde prašoma panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant ieškinio dalį dėl vykdomųjų įrašų panaikinimo, o ieškiniu buvo reikalaujama pripažinti negaliojančiais ir ginčijamus vekselius, atsakovui kelia pagrįstų abejonių dėl ieškinio dalyko pakeitimo apeliacinės instancijos teisme. Trečiasis asmuo V. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti trečiajam asmeniui V. V. iš apelianto R. Ž. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nepriimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų rašytinių įrodymų. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Tai, kad apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teisme ginčyti vekseliai, kaip sandoriai, nebėra ginčijami, tačiau keliamas vykdomųjų įrašų negaliojimo klausimas dėl ĮPVĮ pažeidimo, reiškia, jog apeliaciniu skundu keičiamas ieškinio pagrindas ir dalykas, o tai negali būti daroma apeliacinės instancijos teisme (CPK 141 ir 312 straipsniai).Teismas, ištyręs įrodymų visumą, nustatė būtent realią faktinę situaciją atitinkančias aplinkybes: kad ginčo šalys vykdė bendrą jėgainių statybos projektą. Tai, kad šalys vykdė vieną bendrą projektą, patvirtinta šie rašytiniai įrodymai: atsakovės atstovų paaiškinimai, UAB „Vilkvėja“ iki bylų atskyrimo išdėstyta pozicija, V. V. 2017 m. gegužės 31 d. rašytiniai paaiškinimai, poveikio aplinkai vertinimo atrankos dokumentai, kuriuose nurodyta, jog ieškovas, UAB „Vilkvėja“ ir atsakovė buvo planuojamos ūkinės veiklos (vėjo jėgainių eksploatavimo) organizatoriai, akcinės bendrovės LESTO išduotos išankstinio prisijungimo prie elektros skirstomųjų tinklų sąlygos, kuriose numatytas galingumas sutapo su 4 vėjo jėgainių galingumu, Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybai 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. B-T-47 nepritarus vėjo jėgainių statybai, ginčo šalys kartu dalyvavo teisminiuose procesuose. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad projektas buvo bendras iki tol, kol tarp šalių kilo ginčai;kad ieškovas, būdamas ūkininku (verslininku), kuriam keliami didesni rūpestingumo, atsargumo ir atidumo reikalavimai, ir žinodamas apie vykdymo veiksmus, delsė ginčyti vekselius, nes kreipimasis su prašymu į antstolį ar ikiteisminio tyrimo įstaigą nelaikytinas pačių vekselių ginčijimu;rašytiniai įrodymai, t. y. pranešimai, vokai ir registruoti pašto kvitai, patvirtina, jog ieškovui buvo išsiųsti pranešimai dėl vekselių neapmokėjimo, o apelianto nurodyti formalūs neatitikimai (pavyzdžiui, kad 2015 m. gruodžio 8 d. buvo išsiųstas 2015 m. gruodžio 9 d. pranešimas apie vekselio neapmokėjimą) nedaro jokios įtakos vykdomųjų įrašų pagal vekselius galiojimui; byloje pateiktų įrodymų visuma (apie pasikeitusį BUAB „Dumesta“ ir ko savininką ir pan.) suteikė pagrindą teismui daryti išvadą, jog S. K. galėjo neturėti intereso ginti atsakovės interesus, tam tikri apskaitos trūkumai neatleidžia vekselio davėjo nuo pareigos sumokėti vekselio turėtojui jame nurodytą sumą (Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1793-657/2012), todėl tai, kad S. K. neįregistravo vekselių ir išsiųstų pranešimų BUAB „Dumesta“ ir ko apskaitoje, neturi įtakos jų galiojimui, BUAB „Dumesta“ ir ko buvo susiklosčiusi tokia praktika, kad dokumentai laiku nebūdavo įregistruojami; Nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad jis vertino byloje surinktų įrodymų visumą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, padarė pagrįstas išvadas dėl su ginču susijusių faktinių aplinkybių ir motyvuotai atmetė tam tikrus įrodymus kaip nepatikimus. Apelianto požiūris į teismo pareigas įrodinėjimo procese nėra pagrįstas jokiais svariais argumentais.Ieškovo pateiktame 2017 m. kovo 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0076/17/F1-010 nurodyta tikrovės neatitinkanti aplinkybė, jog V. V. 2015 m. gruodžio 9 d. išsiuntė laišką iš Marijampolės centrinio pašto, nes atsakovės direktorius laišką 2015 m. gruodžio 9 d. išsiuntė iš Vilkaviškio pašto, todėl šis įrodymas vertintinas kritiškai, nes yra ydingas. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nėra vienintelis bylos įrodymas, galintis pagrįsti siuntų turinį ir svorį. Tai, kad tam tikra ieškovo nurodyta aplinkybė yra grindžiama tik vienu įrodymu, nesuponuoja teismui pareigos suabsoliutinti jo įrodomąją reikšmę, t. y. toks įrodymas savaime netampa neproporcingai didesnės įrodomosios vertės nei kiti byloje esantys įrodymai. Be to, šis įrodymas neatitinka civiliniame procese galiojančios įrodymų leistinumo taisyklės ir pažeidžia įrodymų rinkimo tvarką dėl to, kad jis yra gautas neteisėtu būdu, nes akcinė bendrovė (toliau – AB) Lietuvos paštas 2017 m. kovo 30 d. atsakyme Nr. 3-2072 nurodė, jog paštas neteikia senų vokų svėrimo paslaugų, nėra numatęs galimybės svarstyklėmis naudotis pašaliniams asmenims, ieškovas, jo atstovė ir antstolė nebuvo gavusi AB Lietuvos pašto vadovų leidimo konstatuoti faktines aplinkybes. Dėl to kyla abejonių ir įtarimų, ar faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nebuvo gautas pažeidžiant antstolių veiklos teisėtumo principą, viršijant suteiktus įgalinimus ar jais piktnaudžiaujant ir dėl to tokiu įrodymu negalima remtis. Atsižvelgiant į tai, kad Vilkaviškio pašte yra 4 svarstyklės, o jų paklaida – 1 gramas, galima konstatuoti, jog nėra jokio esminio ir ryškaus nukrypimo tarp laiškų svorių. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas neįrodo, jog laiškais apeliantui buvo išsiųstos atvirutės ir kiti dokumentai, o ne pranešimai apie neapmokėtus vekselius. Tokios pačios pozicijos buvo laikytasi ir byloje dėl UAB „Vilkvėja“ naudai išduotų vekselių ginčijimo. UAB „Vilkvėja“ prašymu atliktas 2017 m. kovo 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimas (protokolas Nr. 0187/17/7) paneigia ieškovo pateikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenis. BUAB „Dumesta“ ir ko paštu siuntą ieškovui išsiuntė 2015 m. gruodžio 8 d., o notarė, atsiliepime į ieškinį, kuris nėra rašytinis įrodymas, nurodydama, jog tai buvo padaryta 2015 m. gruodžio 9 d., galėjo padaryti elementarią rašymo apsirikimo klaidą. Bet kokiu atveju, toks formalus trūkumas pagal teismų praktiką nedaro vekselių pagrindu padarytų vykdomųjų įrašų negaliojančių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2014; Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1153-730/2014). Kadangi notarei buvo pateikti visi pranešimai ir pašto kvitai, patvirtinantys, kad ieškovui buvo pranešta, jog vekseliai yra neapmokėti, notarė turėjo pagrindą atlikti vykdomąjį įrašą pagal ginčijamus vekselius. Vien tai, kad notarei galbūt buvo pateiktas ne tas kvitas (nors ši aplinkybė net neįrodyta), kai realiai ĮPVĮ nustatytos tvarkos buvo laikytasi, t. y. faktiškai ieškovui buvo pranešta ir žinoma apie neapmokėtą vekselį, nesudaro pagrindo tenkinti apelianto reikalavimus. Apelianto pozicijos, kad jis gavo ne pranešimus apie vekselių neapmokėjimą, o atvirutes ir su vekseliais nesusijusius dokumentus, nepatvirtina jokie byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad ginčijant vekselį ir (ar) jo pagrindu padarytą vykdomąjį įrašą vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).S. K. paaiškinimus būtina vertinti itin kritiškai arba net visai jais nesiremti, nes jis yra itin konfliktiškuose santykiuose su V. V.. Šie asmenys vienas kitam yra inicijavę ne vieną ikiteisminį tyrimą. 2017 m. gegužės 11 d. nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo patvirtina, jog S. K. stengiasi apšmeižti V. V., teikia tikrovės neatitinkančius paaiškinimus, kurie nepalankūs V. V.. Kadangi liudytoja A. B. buvo atsakovės buhalterė ir dirbo kartu su S. K., tai jos parodymai taip pat vertintini kritiškai dėl galimos jos vadovo S. K. įtakos. Be to, rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesni ir patikimesni nei kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 296/2014). Nagrinėjamu atveju vekselių ir jų pagrindu padarytų vykdomųjų įrašų galiojimą neabejotinai patvirtina pakankamai byloje pateiktų tiesioginių rašytinių įrodymų. Teismas tinkamai tyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus pagrįstai vertino kritiškai, didesnį dėmesį iš esmės skyrė ne proceso šalių paaiškinimams, o byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams, kurie yra patikimesni. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog V. V. paaiškinimai Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. teismo posėdyje skiriasi nuo parodymų, fiksuotų 2016 m. spalio 14 d. liudytojo apklausos protokole. Trečiasis asmuo V. V. visada teigė, kad parengė ir išsiuntė pranešimus apie vekselių neapmokėjimą 2015 m. gruodžio 9 d. ir 2016 m. sausio 4 d., o kitus pranešimus turėjo išsiųsti atsakovės direktorius S. K..Notarė nepadarė jokių ĮPVĮ ar Tvarkos pažeidimų, jų nenustatė ir teismas. Ginčijami vekseliai turi visus privalomus rekvizitus, įkaitant jų sudarymo datas, visi rekvizitai surašyti tinkamai. Kadangi atsakovės direktoriaus pateiktuose vekseliuose buvo nurodyta jų išrašymo data, nėra pagrindo konstatuoti, jog notarė nevykdė Tvarkos 6.2 punkto reikalavimų ir atliko vykdomąjį įrašą pagal vekselį, kuriame nėra visų privalomų rekvizitų. Vekseliai išrašyti būtent juose nurodytą dieną ir nurodytoje vietoje. Tai, kad vekseliai buvo pateikti apmokėti, patvirtina byloje pateikti ir būtent ieškovo pasirašyti 2015 m. gruodžio 30 d. ir 2015 m. gruodžio 7 d. pareiškimai. Apelianto versija, kad jis visus dokumentus (vekselius ir pareiškimus) pasirašė vienu metu, neatitinka tikrovės.Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog buvo slepiami atsakovės siunčiamų ir gaunamų dokumentų registrai, nes jie nebuvo pateikti dėl to, kad jie buvo ikiteisminio tyrimo institucijoje. Pateiktas tik 2015 metų gaunamų raštų registras iki 2015 m. lapkričio 10 d. ir 2015 metų siunčiamų raštų registras iki 2015 m. gruodžio 23 d., tačiau nėra 2016 metų registrų, todėl neaiškus raštų eiliškumas ir tęstinumas, t. y. galbūt paprasčiausiai nebuvo įregistruoti pranešimai. Iš susiklosčiusios atsakovės praktikos matyti, kad dokumentai laiku nebūdavo įregistruojami. Nors V. V. inicijavo vekselių parengimą, bet pats jų nesurašė ir nepasirašė, tai padarė būtent ieškovas. Apelianto teiginiai, jog būtent V. V. parengė vekselius, yra nepagrįsti, nes rašytiniai įrodymai patvirtina, kad labiau tikėtina, jog būtent pats ieškovas juos parengė ir galbūt panaudojo vekselio šabloną, gautą iš S. K., kuris yra ieškovo draugas. Kita vertus, nėra reikšminga, kas parengė ginčijamus vekselius, nes įstatyme nenustatyta, kad vekselį turi surašyti jį pasirašantis asmuo (Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1249-538/2013; Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-639-264/2016).Nors apeliantas nurodo, kad UAB „Vilkvėja“ buvo įsteigta tik 2015 m. kovo 4 d, todėl 2015 m. kovo 5 d. vekselyje negalėjo būti įrašytas įmonės kodas, tačiau, viena vertus, 2015 m. kovo 5 d. jau galėjo būti žinomas įmonės kodas, kita vertus, 2015 m. kovo 5 d. vekselių byloje nėra, o ir ginčas šioje byloje kilęs ne dėl UAB „Vilkvėja“ naudai, o atsakovės naudai išduotų vekselių, todėl ši aplinkybė nėra reikšminga. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė net 6 naujus rašytinius įrodymus, kurie neturėtų būti priimti. Pirma, jie nėra reikšmingi bei nedaro jokios įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes neeliminuoja fakto, kad notarė nepadarė jokių teisės normų pažeidimų. Antra, šie įrodymai ne tik galėjo, bet ir turėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nes apeliantas juos turėjo arba galėjo gauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme: ikiteisminis tyrimas FNTT vyksta nuo 2014 m. liepos 21 d.; medicininis dokumentas parengtas 2016 metais, be to, aplinkybė apie ieškovo sveikatą nebuvo nurodyta pirmosios instancijos teismui, todėl šiomis aplinkybėmis yra neleistinai išplečiamos bylos nagrinėjimo ribos; atsakovės 2015 m. kovo 5 d. projektavimo sutartis Nr. 15-347 ne tik galėjo, bet ir turėjo būti pateikta anksčiau, be to, šis įrodymas neturi byloje jokios įrodomosios reikšmės, nes byloje nėra ginčo, kiek vėjo jėgainių kiekvienai šaliai turėjo priklausyti ir kad šalys tam tikrus darbus vykdė atskirai; Kauno apygardos teismo nutartis atsakovės bankroto byloje priimta 2017 m. balandžio 26 d., taigi apeliantas turėjo daug laiko šiam tokiam įrodymui gauti ir pateikti teismui. Trečia, priėmus ieškovo naujai pateiktus rašytinius įrodymus, nebus įmanoma išnagrinėti bylos apeliacinės instancijos teisme, nes jeigu apeliacinės instancijos teismas netinkamai atliks naujų įrodymų tyrimą ir vertinimą, šalys negalės tokio teismo procesinio sprendimo apskųsti aukštesnės instancijos teismui. Ketvirta, atsakovė ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisėtą ir pagrįstą lūkestį, jog bylos nagrinėjimas nesitęs neribotą laiką bei jog nebus leidžiama piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, nepagrįstai tęsti bylos nagrinėjimą, vis plėsti jos nagrinėjimo ribas, ypač apeliacinės instancijos teisme. FNTT 2017 m. liepos 13 d. raštas Nr. 25/11-1-42-11002 neįrodo, jog V. V. padarė nusikalstamą veiką, nes tyrimas vyksta nuo 2014 metų, tačiau įtarimai niekam iki šiol nėra pareikšti. 2015 m. kovo 5 d. projektavimo sutartis Nr. 15-347 neįrodo, kad šalys vykdė ne bendrą, o atskirus projektus. Apelianto sveikatos būklė neturi nieko bendro su tuo, kad jis nereagavo į gautas pašto siuntas, ir hospitalizavimo laikotarpis nepateisina apelianto delsimo kreiptis į teismą dėl vekselių ginčijimo.