Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė-Sakalauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) akcinės bendrovės „Neo Finance” apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Neo Finance“ ieškinį atsakovei A. M. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė „Neo Finance“ (toliau – ieškovė, apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės A. M. (toliau – atsakovė) 10 619,55 Eur negrąžinto kredito, 774,57 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. gegužės 24 d.), 108,75 Eur tarpininkavimo mokesčio, apskaičiuoto iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. gegužės 24 d.), 21 procentų negautų pajamų (nuostolių), kurie sudaro 5 967,88 Eur, apskaičiuotų už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. gegužės 24 d.) iki visiško kredito grąžinimo, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2027 m. vasario 17 d.), nuo pagal vartojimo kredito sutartį tą mėnesį turėjusios būti likusios negrąžintos vartojimo kredito sumos, 1 439,02 Eur negautų pajamų (nuostolių), pasireiškiančių ieškovei nesumokėtu tarpininkavimo mokesčiu už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. gegužės 24 d.) iki sutarties termino pasibaigimo dienos (2027 m. vasario 17 d.), 31,66 Eur delspinigių, 15 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad šalys 2020 m. lapkričio 9 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K303769730, kuria ieškovė suteikė atsakovei 11 600 Eur vartojimo kreditą 72 mėnesių terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą: 8 892,64 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma 21 proc.) ir 1 823,84 Eur tarpininkavimo mokesčio. Šalys 2021 m. liepos 15 d. pasirašė priedą prie vartojimo kredito sutarties dėl įmokų atidėjimo, kuriuo buvo pakeista kredito grąžinimo data bei perskaičiuotos palūkanos. Atsakovė sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdė, todėl ieškovė su atsakove sudarytą vartojimo kredito sutartį nutraukė.

3. Atsakovė A. M. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

4. 2022 m. lapkričio 21 d. teisme buvo gautas atsakovės prašymas dėl teisminės mediacijos taikymo sprendžiant ginčą ar jo dalį, tačiau ieškovė 2022 m. lapkričio 30 d. pranešimu informavo teismą, jog nesutinka perduoti ginčą mediacijai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės ieškovei 10 619,55 Eur negrąžinto kredito, 774,57 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 108,75 Eur tarpininkavimo mokesčio, 21 proc. dydžio palūkanas, kaip negautas pajamas, skaičiuojamas kiekvieną mėnesį nuo negrąžintos kredito sumos, tačiau ne didesnės kaip konkretų mėnesį turėjęs būti nepadengtas kredito likutis (nuo 2022 m. gegužės 24 d. – 10 317,81 Eur; 2022 m. birželio 17 d. – 10 213,75 Eur; 2022 m. liepos 17 d. – 10 107,87 Eur; 2022 m. rugpjūčio 17 d. – 10 000,14 Eur; 2022 m. rugsėjo 17 d. – 9 890,52 Eur; 2022 m. spalio 17 d. – 9 778,99 Eur; 2022 m. lapkričio 17 d. – 9 665,50 Eur; 2022 m. gruodžio 17 d. – 9 550,03 Eur; 2023 m. sausio 17 d. – 9 432,54 Eur; 2023 m. vasario 17 d. – 9 312,99 Eur; 2023 m. kovo 17 d. – 9 191,35 Eur; 2023 m. balandžio 17 d. – 9 067,58 Eur; 2023 m. gegužės 17 d. – 8 941,65 Eur; 2023 m. birželio 17 d. – 8 813,51 Eur; 2023 m. liepos 17 d. – 8 683,13 Eur; 2023 m. rugpjūčio 17 d. – 8 550,47 Eur; 2023 m. rugsėjo 17 d. – 8 415,49 Eur; 2023 m. spalio 17 d. – 8 278,14 Eur; 2023 m. lapkričio 17 d. – 8 138,39 Eur; 2023 m. gruodžio 17 d. – 7 996,19 Eur; 2024 m. sausio 17 d. – 7 851,51 Eur; 2024 m. vasario 17 d. – 7 704,29 Eur; 2024 m. kovo 17 d. – 7 554,50 Eur; 2024 m. balandžio 17 d. – 7 402,09 Eur; 2024 m. gegužės 17 d. – 7 247,01 Eur; 2024 m. birželio 17 d. – 7 089,22 Eur; 2024 m. liepos 17 d. – 6 928,66 Eur; 2024 m. rugpjūčio 30 d. – 6 765,29 Eur; 2024 m. rugsėjo 17 d. – 6 599,07 Eur; 2024 m. spalio 17 d. – 6 429,94 Eur; 2024 m. lapkričio 17 d. – 6 257,85 Eur; 2024 m. gruodžio 17 d. – 6 082,74 Eur; 2025 m. sausio 17 d. – 5 904,57 Eur; 2025 m. vasario 17 d. – 5 723,28 Eur; 2025 m. kovo 17 d. – 5 538,82 Eur; 2025 m. balandžio 17 d. – 5 351,13 Eur; 2025 m. gegužės 17 d. – 5 160,16 Eur; 2025 m. birželio 17 d. – 4 965,85 Eur; 2025 m. liepos 17 d. – 4 768,13 Eur; 2025 m. rugpjūčio 17 d. – 4 566,95 Eur; 2025 m. rugsėjo 17 d. – 4 362,25 Eur; 2025 m. spalio 17 d. – 4 153,97 Eur; 2025 m. lapkričio 17 d. – 3 942,05 Eur; 2025 m. gruodžio 17 d. – 3 726,42 Eur; 2026 m. sausio 17 d. – 3 507,01 Eur; 2026 m. vasario 17 d. – 3 283,77 Eur; 2026 m. kovo 17 d. – 3 056,62 Eur; 2026 m. balandžio 17 d. – 2 825,49 Eur; 2026 m. gegužės 17 d. – 2 590,32 Eur; 2026 m. birželio 17 d. – 2 351,03 Eur; 2026 m. liepos 17 d. – 2 107,56 Eur; 2026 m. rugpjūčio 17 d. – 1 859,82 Eur; 2026 m. rugsėjo 17 d. – 1 607,75 Eur; 2026 m. spalio 17 d. – 1 351,27 Eur; 2026 m. lapkričio 17 d. – 1 090,30 Eur; 2026 m. gruodžio 17 d. – 824,76 Eur; 2027 m. sausio 17 d. – 554,58 Eur; 2027 m. vasario 17 d. – 279,67 Eur), kurios vartojimo kredito sutarties termino pasibaigimo dieną (2027 m. vasario 17 d.) negali viršyti 5 967,88 Eur sumos, 15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 11 534,53 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. lapkričio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 578,42 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad šalys 2020 m. lapkričio 9 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K303769730 (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovei 11 600 Eur vartojimo kreditą 72 mėnesių terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą: 8 892,64 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma 21 proc.) ir 1 823,84 Eur tarpininkavimo mokesčio. Šalys 2021 m. liepos 15 d. pasirašė priedą prie vartojimo kredito sutarties dėl įmokų atidėjimo, kuriuo buvo pakeista kredito grąžinimo data bei perskaičiuotos palūkanos ir tarpininkavimo mokestis, t. y. šalys susitarė, kad visas suteiktas kreditas turi būti grąžintas iki 2027 m. vasario 17 d., mokama palūkanų suma – 9 517,39 Eur, mokama tarpininkavimo mokesčio suma – 1 879,53 Eur. Atsakovei tinkamai nevykdant įsipareigojimų, ieškovė 2022 m. gegužės 18 d. pranešimu nutraukė Sutartį nuo 2022 m. gegužės 24 d.

7. Teismas nustatė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovė su ieškove ar pradine kreditore atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), atsakovė savo prievolės neginčija (CPK 12 straipsnis), konstatavo, kad atsakovė pažeidė savo prievolę, vadovaujantis CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 1 dalimi, ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 10 619,55 Eur negrąžinto kredito ir 774,57 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų iki Sutarties nutraukimo dienos (2022 m. gegužės 24 d.).

8. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės prašomo priteisti 108,75 Eur tarpininkavimo mokesčio, apskaičiuoto iki sutarties nutraukimo dienos (2022 m. gegužės 24 d.) ir 1 439,02 Eur tarpininkavimo mokesčio (kaip negautų pajamų), apskaičiuoto nuo sutarties nutraukimo dienos (2022 m. gegužės 24 d.) iki sutarties termino pasibaigimo dienos (2027 m. vasario 17 d.), sprendė, kad šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Teismas, remdamasis sutartinių nuostatų analize (sutarties bendrųjų sąlygų 1.29 punktu: „tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka Bendrovei. Tarpininkavimo mokestis yra skirtas padengti Bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su Bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimo mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu“) sprendė, kad tarpininkavimo mokestis nėra skirtas kompensuoti ieškovės nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 1 439,02 Eur tarpininkavimo mokesčio (kaip negautų pajamų), apskaičiuoto nuo sutarties nutraukimo dienos (2022 m. gegužės 24 d.) iki sutarties termino pasibaigimo dienos (2027 m. vasario 17 d.), atmetė kaip teisiškai nepagrįstą. Atitinkamai teismas sprendė, kad ieškovei iš atsakovės priteistinas 108,75 Eur tarpininkavimo mokestis, apskaičiuotas iki sutarties nutraukimo (2022 m. gegužės 24 d.).

9. Teismas dalyje dėl 5 967,88 Eur nuostolių atlyginimo (negautų pajamų), apskaičiuotų už laikotarpį nuo Sutarties nutraukimo dienos (2022 m. gegužės 24 d.) iki visiško kredito grąžinimo, bet ne ilgiau kaip iki Sutarties termino pabaigos (2027 m. vasario 17 d.), nuo pagal Sutartį tą mėnesį turėjusios būti likusios negrąžintos vartojimo kredito sumos nustatė, kad yra pakankamas pagrindas spręsti, jog ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodė negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma) faktą, tuo atveju, jeigu Sutartis nebūtų buvusi nutraukta ir atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi sutartinius įsipareigojimus, laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 24 d. iki Sutarties termino pasibaigimo dienos (2027 m. vasario 17 d.) atsakovė būtų sumokėjusi ieškovei dar 5 967,88 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų. Negautos pajamos (negautų pelno palūkanų forma) skaičiuotinos ne nuo visos negrąžinto vartojimo kredito sumos, bet nuo konkretų mėnesį turėjusio būti nepadengto kredito likučio sumos, atitinkamai negautos pajamos Sutarties termino pasibaigimo dieną (2027 m. vasario 17 d.) negali viršyti 5 967,88 Eur sumos.

10. Teismas taip pat nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2022 m. vasario 18 d. iki 2022 m. gegužės 24 d. paskaičiavo atsakovei 31,66 Eur delspinigių. Konstatavus, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, vadovaujantis CK 6.72 straipsniu, 6.256 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 1 dalimi, Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punktu, teismas sprendė, kad ieškovei iš atsakovės priteistina 31,66 Eur delspinigių.

11. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio reikalavimą dėl 15 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo, nurodė, kad nagrinėjamu atveju šalys Sutarties bendrųjų sąlygų 6.6 punkte susitarė, kad atsakovei pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal Sutartį laiku ir dėl to ieškovei pasikreipus į teismą dėl skolos priteisimo, atsakovei bus skaičiuojamos 15 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir Sutarties bendrųjų sąlygų 6.6 punktu, teismas sprendė, kad ieškovei iš atsakovės priteistinos 15 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 11 534,53 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. lapkričio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

12. Teismas, iš dalies patenkinęs ieškinį (patenkinta 92,40 proc. ieškinio reikalavimų), ieškovei iš atsakovės priteisė 578,42 Eur bylinėjimosi išlaidų (626 Eur x 92,40 proc.).

III. Apeliacinio skundo argumentai

13. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl tarpininkavimo mokesčio ir priteisti 1 439,02 Eur negautų pajamų (nuostolių), pasireiškiančių apeliantei nesumokėtu tarpininkavimo mokesčiu už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo (2022 m. gegužės 24 d.) dienos iki sutarties termino pasibaigimo dienos (2027 m. vasario 17 d.). Atitinkamai, dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo spręsti atsižvelgiant į priimtą sprendimą.

14. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog tarpininkavimo mokestis yra vienkartinis kredito gavėjo mokamas mokestis apeliantei tiek už paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu, tiek jos priežiūra, informacijos teikimu bei sistemos palaikymu apibrėžtą laikotarpį, sutampantį su galutine vartojimo kredito įmokos grąžinimo data. Taip pat teigia, kad taikomas tarpininkavimo mokestis laikomas atlygiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriui VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies prasme. Kadangi tarpusavio skolinimo platformos operatoriui yra draudžiama vienašališkai pritaikyti mokestį vartojimo kredito gavėjui iš karto sudarius vartojimo kredito sutartį, bent 50 procentų tokio mokesčio turi būti išdalinama mėnesinėmis įmokomis.

15. Apeliantės teigimu nepagrįsta yra teigti, jog tarpininkavimo mokesčio tikroji paskirtis yra tik atlyginti patirtas išlaidas ir tarpininkavimo mokestis yra susijęs tik su apeliantės pareigų vykdymu iki sutarties nutraukimo. Tarpininkavimo mokestis yra atlygis, kurį apeliantė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas – ir šioje platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių yra susiklostę tarpusavio skolinimo santykiai, kuriuose dalyvauja kreditorių (investuotojų) daugetas, tarpininkas arba kitaip – platformos operatorius (apeliantė) bei paskolos gavėjas (atsakovė). Apeliantė prašo priteisti tarpininkavimo mokestį negautų pajamų forma, kadangi tai yra tiesioginiai ir vieninteliai apeliantės patiriami nuostoliai dėl sutarties nevykdymo.

16. Pažymėjo, kad sudarydamos sutartį, šalys aiškiai susitarė dėl taikytino tarpininkavimo mokesčio dydžio, įtvirtino jį sutarties sąlygose, atsakovė žinojo mokėtiną tarpininkavimo mokesčio sumą, kurią turės sumokėti iki sutarties pabaigos, ši suma įtraukta į bendrą vartojimo kredito kainą ir išdalinta kiekvienai mėnesinei įmokai. Tai yra vienintelės ir tiesioginės apeliantės (tarpusavio skolinimo platformos operatorės) pajamos, vartojimo kredito gavėjai nevykdant prievolės – turėtų būti vertinamos kaip orientacinė suma nuostoliams (negautoms pajamoms) apskaičiuoti.

17. Pagal tarpininkavimo mokesčio apibūdinimą Sutarties 1.29 punkte, kad jis yra skirtas bendrovės išlaidoms už tarpusavio skolinimosi platformos administravimą, atnaujinimą, teikiamų paslaugų komunikavimą, klientų mokumo vertinimą, tikrinimą mokamose duomenų bazėse, taigi tarpininkavimo mokestis iš esmės yra administravimo mokestis. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje teismas sprendė tarpininkavimo mokesčio nepriteisti po Sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas bei turėtų būti pakeistas.

18. Atsakovė A. M. atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė.

19. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 7 d. nutartimi šalims pranešta apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, tačiau 2023 m. kovo 7 d. nutartimi informavo bylos šalis apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas.

21. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovės reikalavimas dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo patenkintas iš dalies, reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo patenkintas visa apimtimi, bei, atitinkamai, proporcingai patenkintai ir atmestai ieškinio reikalavimų daliai, ieškovei priteista dalis jos prašomų bylinėjimosi išlaidų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo

22. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, be kita ko, prašydama priteisti iš atsakovės 108,75 Eur tarpininkavimo mokesčio, apskaičiuoto iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. gegužės 24 d.), 1 439,02 Eur negautų pajamų (nuostolių), pasireiškiančių ieškovei nesumokėtu tarpininkavimo mokesčiu už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. gegužės 24 d.) iki sutarties termino pasibaigimo dienos (2027 m. vasario 17 d.).

23. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarpininkavimo mokestis nėra skirtas kompensuoti ieškovės nuostolius, todėl negali būti priteisiamas ir po Sutarties nutraukimo dienos, šį ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies, ieškinio reikalavimą dėl 108,75 Eur tarpininkavimo mokesčio, apskaičiuoto iki Sutarties nutraukimo (2022 m. gegužės 24 d.) priteisimo pripažino pagrįstu, ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 1 439,02 Eur tarpininkavimo mokesčio (kaip negautų pajamų), apskaičiuoto nuo Sutarties nutraukimo dienos (2022 m. gegužės 24 d.) iki Sutarties termino pasibaigimo dienos (2027 m. vasario 17 d.), atmetė kaip teisiškai nepagrįstą.

24. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria reikalavimas dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo buvo patenkintas iš dalies ir priteisti apeliantei iš atsakovės 1439,02 Eur negautų pajamų (nuostolių), pasireiškiančių nesumokėtu tarpininkavimo mokesčiu už laikotarpį nuo Sutarties nutraukimo (2022 m. gegužės 24 d.) iki Sutarties termino pasibaigimo (2027 m. vasario 17 d.). Nurodė, jog tarpininkavimo mokestis yra kredito gavėjo mokamas mokestis apeliantei tiek už paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu, tiek jos priežiūra, informacijos teikimu bei sistemos palaikymu apibrėžtą laikotarpį, sutampantį su galutine vartojimo kredito įmokos grąžinimo data. Taip pat teigia, kad taikomas tarpininkavimo mokestis laikomas atlygiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriui VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies prasme.

25. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad ginčas byloje kilo iš vartojimo kredito sutarties (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis), ieškovė šios aplinkybės neginčija. Vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuojantis VKĮ priimtas įgyvendinant be kita ko 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančią Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB). Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas, ESTT) suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Direktyva 2008/48/EB siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugą (žr. pvz., ESTT 2019 m. birželio 6 d. sprendimo byloje Schyns, C‑58/18, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Ši apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informuotumo (žr. pvz., ESTT 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo byloje Radlinger ir Radlingerov?, C‑377/14, 63 punktą). Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad dėl naujų rinkos modelių (verslo formų) kaip antai nagrinėjamu atveju – tarpusavio skolinimo platformos veiklos ypatumų vartotojas neretai yra priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis, jų kritiškai nevertindamas, ir negali daryti įtakos jų turiniui, todėl neretai su vartotoju sudarytų sutarčių standartinės sąlygos sukuria ryškų neatitikimą tarp šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, šalių sudarytos sutarties nuostatas, teisinį reglamentavimą dėl vartojimo kredito sutarčių, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje visų pirma spręstinas klausimas dėl tarpininkavimo mokesčio, kaip ieškovės gaunamo atlygio, apskaičiavimo ir mokėtino tarpininkavimo mokesčio dydžio atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms, taip pat vertintina aplinkybė dėl tarpininkavimo mokesčio skaičiavimo laikotarpio.

27. Nagrinėjamu atveju, minėta, ieškovė yra Lietuvos Respublikoje veikianti tarpusavio skolinimo platformos operatorė, valdanti tarpusavio skolinimo platformą www.paskoluklubas.lt, o atsakovė – vartojimo kredito gavėja (vartotoja). Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad taikomas tarpininkavimo mokestis laikomas vartojimo kredito gavėjo mokamu atlygiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriui VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies prasme.

28. Ginčo sutarties sudarymo metu (2020 m. lapkričio 9 d.) galiojusios VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies redakcijoje (galiojo nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad ne mažiau kaip 50 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies normos redakcija įsigaliojo nuo 2018 m. birželio 15 d., priėmus 2018 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XIII-1241. Pastarojo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad ne mažiau kaip 50 proc. operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio dalis turi būti skaičiuojama nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo faktiškai grąžintų įmokų. Ši norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl ji vertintina kaip imperatyvioji.

29. Kartu pažymėtina, kad, priešingai nei teigia apeliantė, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatoje neįvirtinta galimybė 50 procentų tokio mokesčio išdalinti mėnesinėmis įmokomis bei nėra numatyta operatoriaus teisė reikalauti viso likusio tarpininkavimo mokesčio po vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Apeliaciniame skunde nurodytoje priežiūros institucijos Lietuvos banko nuomonėje dėl vartojimo kredito rinkos dalyvių pateiktų klausimų, susijusių su Vartojimo kredito įstatymo, vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų pakeitimų aiškinimu ir taikymu 65 punkte yra aiškiai nurodyta, kad operatoriui mokamas atlygis (arba jo dalis) skaičiuojamas tik nuo faktiškai vartojimo kredito gavėjo paskolos davėjui grąžintos (sumokėtos) įmokos.

30. Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovė yra sumokėjusi ieškovei 980,45 Eur paskolos ir 2 774,94 Eur palūkanų, iš viso – 3 755,39 Eur (el. b. t I, b. l. 18). Pagal sutarties specialiąsias sąlygas tarpininkavimo mokestis sudaro 8,90 proc. nuo kiekvienos grąžintos įmokos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį ne mažiau kaip 50 proc. ieškovės gaunamo atlygio turi būti skaičiuojama nuo paskolos (kredito) gavėjo grąžintų įmokų, darytina išvada, jog 8,90 proc. nuo atsakovės sumokėtos 3 755,39 Eur sumos, t. y. 334,23 Eur, turi sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. ieškovės atlygio. Iš to seka, kad ieškovė, įvertinus atsakovės grąžintos sumos dydį, nagrinėjamu atveju turi teisę reikalauti tik ne didesnio kaip 668, 46 Eur (334,23 x 2) atlygio – tarpininkavimo mokesčio.

31. Atsakovė yra sumokėjusi ieškovei iš viso 339,43 Eur tarpininkavimo mokesčio (el. b. t. I, b. l. 18), todėl, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ieškovei priteistina tarpininkavimo mokesčio suma negalėtų sudaryti daugiau nei 329,03 Eur (668,46 Eur – 339,43 Eur). Kartu pažymėtina, kad teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 21 straipsnio 3 dalis).

32. Sutarties 1.29 punkte įtvirtinta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka Bendrovei. Tarpininkavimo mokestis yra skirtas padengti Bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su Bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimu mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu.

33. Taigi tarpininkavimo mokestis apibrėžiamas kaip tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus gaunamas atlygis už paslaugas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vertinimu, suteikimu ar administravimu, arba už kitas panašias paslaugas, kurios yra susijusios su tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla. Ieškovės gaunamas atlyginimas Sutartyje įvardijamas kaip tarpininkavimo mokestis, apeliaciniame skunde nurodoma, kad šis mokestis pagal savo esmę ir paskirtį yra administravimo mokestis.

34. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tarpininkavimo mokestis yra atlygis, kurį apeliantė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas – ir šioje platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek dėl netinkamo vykdymo nutrauktos sutartys, todėl tarpininkavimo mokestis kaip ieškovės negautos pajamos (nuostoliai) taip pat turi būti priteisiamas nuo Sutarties nutraukimo iki Sutarties pabaigos.

35. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad tarpininkavimo mokestis sudaro vartojimo kredito kainos dalį ir yra didelė ekonominės naštos, susijusios su kredito sutartimi vartotojo prisiimtų įsipareigojimų vykdymu, dalis (nagrinėjamu atveju tarpininkavimo mokesčio suma sudaro 1 879,53 Eur (el. b. t. I, b. l. 13). Kartu paminėtina ir tai, kad siekdami užtikrinti vartotojų apsaugą nacionaliniai teismai turi pareigą užtikrinti, kad išlaidos, kurios nustatytos vartotojui, nebūtų atlygis už paslaugas, kurios nėra suteiktos vartotojui (bus suteiktos ateityje), kurių apimtis nėra iki galo aiški arba kurios nėra objektyviai susijusios su sutartimi.

36. Nors iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos nematyti, kad paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo platformos operatorius) atitinkamoje sutartyje privalo konkrečiai nurodyti visas paslaugas, teikiamas už vienoje ar keliose sutarties sąlygose nurodytus mokesčius, vis dėlto, atsižvelgiant į apsaugą, kurią 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) siekiama suteikti vartotojui, nes jo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio, svarbu, kad iš visos sutarties būtų įmanoma suprasti faktiškai teikiamų paslaugų pobūdį arba jį nuspėti. Be to, vartotojas turi turėti galimybę patikrinti, ar įvairūs mokesčiai arba įvairios už juos teikiamos paslaugos nesidubliuoja (ESTT 2019 m. spalio 3 d. sprendimo byloje Kiss ir CIB Bank, C‑621/17, 43 punktas).

37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į pačios apeliantės nurodomą tarpininkavimo (administravimo) mokesčio paskirtį, taip pat į tai, kad su minėtu mokesčiu susijusios išlaidos ir jų paskirstymas nustatomi platformos operatoriaus vienašališkai, dėl ieškovės turimos diskrecijos apskaičiuojant mokėtinas sumas praktiškai tampa labai sudėtinga vartotojui ar teismui nustatyti išlaidas, objektyviai susijusias su dėl netinkamo vykdymo nutrauktomis sutartimis. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tarpusavio skolinimo platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, apeliantė, prašydama priteisti tarpininkavimo mokestį po Sutarties nutraukimo kaip patiriamas paskolos administravimo išlaidas (nuostolius), nepateikė įrodymų apie tai, kokias konkrečias operacijas turi atlikti, kokių ir kiek konkrečių išlaidų (kaštų) patiria administruodama atsakovės Sutartį bei siekdama atgauti iš atsakovės skolą, t. y. kokia konkreti išlaidų dalis jai tenka, kurias ieškovė patiria valdydama tarpusavio skolinimo platformą bei ją administruodama (CPK 178 straipsnis). Ieškovei neįrodžius, kad prašomas priteisti tarpininkavimo mokestis atitinka faktiškai suteiktas paslaugas ir ieškovės patirtas išlaidas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo dėl tarpininkavimo (administravimo) mokesčio nuo Sutarties nutraukimo dienos iki Sutarties termino pabaigos priteisimo, taip pat priteisti maksimalių atlygį, apskaičiuotą remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6 dalimi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarpininkavimo mokestį priteisė iki Sutarties nutraukimo dienos.

Dėl procesinių palūkanų nepriteisimo, vartojimo kredito sutarties sąlygą, numatančią 15 proc. procesinių palūkanų dydį, pripažinus nesąžininga

38. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

39. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad palūkanos gali būti dvejopo pobūdžio – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).

40. Kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).

41. Nagrinėjamu atveju vadovaujantis Sutarties bendrųjų sąlygų 6.6 punkte nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to Bendrovei (vartojimo kredito davėjai) pasikreipus į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 15 (penkiolikos) procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo. Taigi, pasinaudojant CK 6.37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe šalims susitarti, šalių raštu sudarytoje sutartyje nustatytos tris kartus didesnės – 15 proc. dydžio – metinės procesinės palūkanos, nei įtvirtintos įstatyme (5 proc.).

42. Kaip minėta, pagal CK 6.37 straipsnio 3 dalį, kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Vertinant ginčo atveju Sutartyje nustatytų 15 proc. dydžio procesinių palūkanų dydžio atitiktį teisiniam reglamentavimui bei sąžiningumo ir protingumo principams, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad vertinamos vartojimo kredito sutarties sąlygos, todėl aktualios papildomai taikytinos vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos (CK XVIII1 skyrius).

43. Vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolė atliekama remiantis bendrosiomis CK normomis, reglamentuojančiomis nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų institutą (6.228⁴ straipsnis). CK 6.228⁴ straipsniu į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 93/13/EEB.

44. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 38–52 punktai). Teismo pareiga būti aktyviam ir vertinti vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą savo iniciatyva įtvirtinta CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje.

45. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė – nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

46. Taigi pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė: pirma, taikoma vartojimo sutartims; antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad į CK 6.228⁴ straipsnio reguliavimo apimtį patenka standartinės sutartys, standartinės sutarčių sąlygos, taip pat kitos sutarčių sąlygos, jeigu vartotojas neturėjo realių galimybių daryti įtakos jų turiniui ir jos nebuvo individualiai suderėtos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020, 37 punktą). Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

47. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad vartojimo sutarties sąlygos būtų laikomos individualiai aptartomis ir joms nebūtų taikoma sąžiningumo kontrolė, turi būti įvykdyti du reikalavimai: 1) verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas turėjo galimybę derėtis (derybos faktiškai vyko); 2) verslininkas turi įrodyti, kad derybų metu jis suteikė vartotojui realias ir protingas galimybes keisti sutarties turinį. Jei šalių derybų metu sutarties sąlygų pakeitimai, naudingi vartotojui, nebuvo atlikti, verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas pakeitimų atlikti nenorėjo, nors tam buvo sudarytos visos sąlygos, vartotojo reikalavimai buvo nepagrįsti arba vartotojas neturėjo tikslo pasiekti galutinį susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020, 45, 46 punktai).

48. Remiantis teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, darytina išvada, kad sutarties sąlygos pripažinimui individualiai aptarta nepakanka to, kad vartotojui būtų sudarytos sąlygos susipažinti su sutarties tekstu ir iš anksto iki sutarties pasirašymo sutarties tekstas būtų pateiktas vartotojui, tačiau svarbu nustatyti, kad vartotojas turėjo galimybę daryti realią įtaką sutarties turiniui, t. y. vartotojas turėjo realią galimybę derėtis ir galimybes keisti sutarties turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. (e3K-3-20-1075/2023, 36 punktas).

49. Minėtos aplinkybės nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, byloje jų taip pat nėra, kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta, individualiai su ieškove suderinta atsakovės valia ar kad atsakovė turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti / dėl jos prieštarauti, tačiau ja nesinaudojo. Tai reiškia, kad ieškovė neįrodė, jog Sutarties sąlyga, apibrėžianti procesines palūkanas, buvo individualiai aptarta.

50. CK 6.228⁴ straipsnio 2, 3, 6 dalys nustato kriterijų, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Nesąžiningomis pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat šioje teisės normoje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, jog sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

51. Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 46 punktas; 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-1075/2019, 31 punktas).

52. Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu, jis atsispindi CK 6.228⁴ straipsnio 6, 7 dalių nuostatose, įtvirtinančiose, kad sąlygos būtų išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo vien formaliuoju ir gramatiniu požiūriu, priešingai, jį reikia aiškinti plačiai. Sutarties sąlygos aiškumo ir suprantamumo reikalavimą reikia suprasti kaip reiškiantį ir tai, kad vartotojui būtų sudaryta galimybė pagal tikslius ir suprantamus kriterijus numatyti ekonominius padarinius, kurių jam atsiranda dėl sutarties sąlygos (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo byloje Andriciuc ir kt., C-186/16, 44-45 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., pvz., ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

53. Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad iki sutarties sudarymo informacija apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes vartotojui yra ypač svarbi. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų veiklos vykdytojo (ESTT 2013 m. kovo 21 d. sprendimo byloje RWE Vertrieb, C‑92/11, 44 punktas ir 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, 50 punktas). Taigi informavimo pareigos tinkamas vykdymas yra glaudžiai susijęs su sutarties sąlygų skaidrumo vertinimu, o šios pareigos pažeidimas gali lemti sutarties sąlygų vertinimą kaip nesąžiningų dėl skaidrumo reikalavimo pažeidimo.

54. Todėl, siekiant nepažeisti skaidrumo reikalavimo, svarbu aiškiai bei suprantamai išdėstyti sutarties sąlygas taip, kad vartotojas galėtų gauti esminę informaciją, leidžiančią suvokti ne tik tai, kokias teises ir pareigas jis įgis pasirašydamas sutartį, bet ir, remiantis aiškiais ir suprantamais kriterijais, numatyti potencialiai reikšmingus ekonominius padarinius, įvertinti prisiimamą riziką ir nuspręsti dėl sutarties sudarymo pagal konkrečias, verslininko iš anksto suformuluotas sąlygas. Šiame kontekste pažymėtina, kad, vertinant Sutarties sąlygos, įtvirtinančios 15 proc. procesinių palūkanų dydį atitiktį skaidrumo reikalavimui, nepakanka vadovautis formaliuoju ir gramatiniu požiūriu, analizuojant šios sąlygos turinį vien pažodiniu aspektu. Nagrinėjamu atveju šios Sutarties sąlygos neskaidrumą lėmė tai, kad ieškovei tinkamai neįvykdžius pareigos ikisutartinių vartojimo kredito santykių stadijoje pateikti atsakovei visą reikalingą informaciją, turinčią įtakos jo įsipareigojimų apimčiai, taigi galinčios lemti jos apsisprendimą sudaryti Sutartį, atsakovė neturėjo galimybės tinkamai įvertinti iš šios sąlygos kylančių, jai galimai reikšmingų ekonominių pasekmių ir sudarė Sutartį sau itin nenaudingomis sąlygomis.

55. Materialinis (sutarties turinio) kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinis, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 48 punktas).

56. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

57. ESTT praktikoje nurodyta, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, kurios taikytinos tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar, ir prireikus – kiek, dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai; 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Banco Popular Espanol SA prieš Maria Teodolinda Rivas Quichimbo, Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA prieš Joaquin Valldeperas Tortosa, M.A. Miret Jaume, C-537/12 ir C-116/13, 65 punktas).

58. Nagrinėjamu atveju, minėta, Sutarties 6.6 punkte įtvirtintas tris kartus didesnis procesinių palūkanų dydis, nei būtų skaičiuojamas pagal įstatymo nuostatas. Ieškovė nenurodė tokį procesinių palūkanų dydį pateisinančių priežasčių ir neargumentavo tokio ryškaus nukrypimo nuo įstatyme įtvirtinto procesinių palūkanų dydžio būtinybės (CPK 178 straipsnis). Kaip buvo minėta, procesinių palūkanų paskirtis yra kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau, atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą įprastą procesinių palūkanų dydį, laikomą pakankamu nurodytai paskirčiai atlikti, pripažintina, jog tris kartus įstatyme įtvirtintą palūkanų dydį viršijančios procesinės palūkanos neatitinka nurodytos paskirties kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius ir skatinti įvykdyti teismo sprendimą. Toks procesinių palūkanų dydis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovės) civilinę atsakomybę Sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.

59. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau nurodytais išaiškinimais taip pat atsižvelgdamas į CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią skolininko pareigą mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, daro išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog verslininkas dorai, teisingai ir pagrįstai galėjo tikėtis, kad vartotojas būtų sutikęs su Sutartyje įtvirtinta sąlyga, numatančia 15 proc. procesinių palūkanų dydį, jeigu dėl šios sutarties sąlygos būtų buvę atskirai derėtasi.

60. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Sutarties sąlyga, numatanti tokį nepagrįstai didelį procesinių palūkanų dydį, pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nepripažinta nustatančia neproporcingai didelę atsakovės civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas) bei negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento).

61. Pripažinus Sutarties sąlygą, numatančią 15 proc. procesinių palūkanų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomos nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės. Teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos nustato CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalys. CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad pripažinus Sutarties 6.6 punktą, numatantį, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to Bendrovei pasikreipus į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 15 (penkiolikos) procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo, kaip nustatantį neproporcingai didelę atsakovės civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžiningą, nurodyta sąlyga pripažįstama negaliojančia ab initio ir byloje netaikytina, todėl ieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo atmetamas. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustatytas pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl procesinių palūkanų priteisimo keistinas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

62. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), pripažįstant sutarties sąlygą numatančią 15 proc. procesinių palūkanų dydį negaliojančia ir atmetant ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo visa apimtimi.

63. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

64. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas tik dalyje dėl procesinių palūkanų priteisimo, atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi sprendimu priteisti materialieji ieškovės reikalavimai nekeistini, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu nekeistina.

65. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį pakeisti ir jo rezoliucinės dalies 2 pastraipą išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „NEO Finance“ (juridinio asmens kodas 303225546) iš atsakovės A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 10 619,55 Eur (dešimt tūkstančių šešis šimtus devyniolika eurų ir 55 ct) negrąžinto kredito, 774,57 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt keturis eurus ir 57 ct) mokėjimo (pelno) palūkanų, 108,75 Eur (vieną šimtą aštuonis eurus ir 75 ct) tarpininkavimo mokesčio, 21 proc. dydžio palūkanas, kaip negautas pajamas, skaičiuojamas kiekvieną mėnesį nuo negrąžintos kredito sumos, tačiau ne didesnės kaip konkretų mėnesį turėjęs būti nepadengtas kredito likutis (nuo 2022 m. gegužės 24 d. – 10 317,81 Eur; 2022 m. birželio 17 d. – 10 213,75 Eur; 2022 m. liepos 17 d. – 10 107,87 Eur; 2022 m. rugpjūčio 17 d. – 10 000,14 Eur; 2022 m. rugsėjo 17 d. – 9 890,52 Eur; 2022 m. spalio 17 d. – 9 778,99 Eur; 2022 m. lapkričio 17 d. – 9 665,50 Eur; 2022 m. gruodžio 17 d. – 9 550,03 Eur; 2023 m. sausio 17 d. – 9 432,54 Eur; 2023 m. vasario 17 d. – 9 312,99 Eur; 2023 m. kovo 17 d. – 9 191,35 Eur; 2023 m. balandžio 17 d. – 9 067,58 Eur; 2023 m. gegužės 17 d. – 8 941,65 Eur; 2023 m. birželio 17 d. – 8 813,51 Eur; 2023 m. liepos 17 d. – 8 683,13 Eur; 2023 m. rugpjūčio 17 d. – 8 550,47 Eur; 2023 m. rugsėjo 17 d. – 8 415,49 Eur; 2023 m. spalio 17 d. – 8 278,14 Eur; 2023 m. lapkričio 17 d. – 8 138,39 Eur; 2023 m. gruodžio 17 d. – 7 996,19 Eur; 2024 m. sausio 17 d. – 7 851,51 Eur; 2024 m. vasario 17 d. – 7 704,29 Eur; 2024 m. kovo 17 d. – 7 554,50 Eur; 2024 m. balandžio 17 d. – 7 402,09 Eur; 2024 m. gegužės 17 d. – 7 247,01 Eur; 2024 m. birželio 17 d. – 7 089,22 Eur; 2024 m. liepos 17 d. – 6 928,66 Eur; 2024 m. rugpjūčio 30 d. – 6 765,29 Eur; 2024 m. rugsėjo 17 d. – 6 599,07 Eur; 2024 m. spalio 17 d. – 6 429,94 Eur; 2024 m. lapkričio 17 d. – 6 257,85 Eur; 2024 m. gruodžio 17 d. – 6 082,74 Eur; 2025 m. sausio 17 d. – 5 904,57 Eur; 2025 m. vasario 17 d. – 5 723,28 Eur; 2025 m. kovo 17 d. – 5 538,82 Eur; 2025 m. balandžio 17 d. – 5 351,13 Eur; 2025 m. gegužės 17 d. – 5 160,16 Eur; 2025 m. birželio 17 d. – 4 965,85 Eur; 2025 m. liepos 17 d. – 4 768,13 Eur; 2025 m. rugpjūčio 17 d. – 4 566,95 Eur; 2025 m. rugsėjo 17 d. – 4 362,25 Eur; 2025 m. spalio 17 d. – 4 153,97 Eur; 2025 m. lapkričio 17 d. – 3 942,05 Eur; 2025 m. gruodžio 17 d. – 3 726,42 Eur; 2026 m. sausio 17 d. – 3 507,01 Eur; 2026 m. vasario 17 d. – 3 283,77 Eur; 2026 m. kovo 17 d. – 3 056,62 Eur; 2026 m. balandžio 17 d. – 2 825,49 Eur; 2026 m. gegužės 17 d. – 2 590,32 Eur; 2026 m. birželio 17 d. – 2 351,03 Eur; 2026 m. liepos 17 d. – 2 107,56 Eur; 2026 m. rugpjūčio 17 d. – 1 859,82 Eur; 2026 m. rugsėjo 17 d. – 1 607,75 Eur; 2026 m. spalio 17 d. – 1 351,27 Eur; 2026 m. lapkričio 17 d. – 1 090,30 Eur; 2026 m. gruodžio 17 d. – 824,76 Eur; 2027 m. sausio 17 d. – 554,58 Eur; 2027 m. vasario 17 d. – 279,67 Eur), kurios vartojimo kredito sutarties termino pasibaigimo dieną (2027 m. vasario 17 d.) negali viršyti 5 967,88 Eur sumos, 31,66 Eur (trisdešimt vieną eurą 66 ct) delspinigių ir 578,42 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus ir 42 ct) bylinėjimosi išlaidų“.

Kitą teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.