- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-23
- Bylos Nr.
- e2-233-294/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Seikalis
- Ieškovas
- R. P.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikai
- Advokatai
- Rasa Vilkelytė
dalyvaujant ieškovui R. P., jo atstovei advokato padėjėjai Rasai Vilkelytei, atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros atstovei prokurorei Eidivaldai Meškienei, atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Aleksandrui Ivanovui, VPK atstovui Večislavui Burneikai
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato bei Teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas patikslintame ieškinyje prašo priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos iš valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos bei solidariai 5 000 Eur neturtinės žalos iš valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 6 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdyboje 2012 metų rugpjūčio 20 dieną pradėtas ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. 10-1-00979-12 (R. P. epizodas) pagal požymius nusikaltimo, numatyto LR BK 260 str. 1 d. Vėliau prie šio ikiteisminio tyrimo prijungti dar keli ikiteisminiai tyrimai. 2012 metų rugsėjo 27 d. šis ikiteisminis tyrimas prokuroro nutarimu sujungtas su ikiteisminiu tyrimu Nr. 10-1-00671-12 (paliktas ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00671-12). 2012-10-22 prokuroro nutarimu prie šio ikiteisminio tyrimo medžiagos prijungtas dar vienas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00527-12, (paliekant ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00527-12). Pranešimas apie įtarimą pagal LR BK 260 str. 1 d., 260 str. 3 d. ieškovui įteiktas 2012-09-28. Kardomoji priemonė-suėmimas paskirta nuo 2012 metų rugsėjo 27 dienos ir tęsiama iki 2017 metų sausio 20 d. Nuo 2012 metų rugsėjo 27 dienos iki 2012 metų spalio 12 dienos ieškovas buvo laikomas Vilniaus VPK areštinėje, vėliau nuo 2012 metų spalio 10 d. buvo perkeltas į Lukiškių Tardymo izoliatorių-kalėjimą. Griežčiausia kardomoji priemonė-suėmimas buvo skirta ir tęsiama formaliais pagrindais (bėgs, slėpsis, darys naujus nusikaltimus), motyvuojant tuo, kad buvo tiriamos cheminės medžiagos ir neva byla didelės apimties (apie 10 tomų). Taigi buvo atlikta per 50 tyrimų ir buvo nustatyta, kad visos cheminės medžiagos nėra iš draudžiamų įsigyti medžiagų sąrašo, t. y. legalios, už jas nėra taikoma nei baudžiamoji, nei administracinė atsakomybė, tačiau kol jas tyrė ieškovui buvo tęsiama kardomoji priemonė-suėmimas. Taip buvo pateisinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų delsimas tiriant legalias medžiagas, o psichotropinės medžiagos amfetamino jau buvo rasta apie 1 700 gramų, to jau pakako inkriminuoti LR BK 260 str. 3 d. ir įtakos galimi pirmtakai šiam kaltinimui nepadarytų. Todėl teisėjui buvo nepagrįstai aiškinama kardomosios priemonės-suėmimo būtinybė. Ikiteisminis tyrimas buvo pratęsiamas penkis kartus nuo tyrimo pradžios iki perdavimo teismui trijų mėnesių laikotarpiui, formaliais pagrindais, kurie iš esmės neatitiko LR BPK 176 str. 2 dalyje numatytų reikalavimų (bylos sudėtingumas, didelė apimtis ar kitos svarbios aplinkybės), kadangi prašyme pratęsti ikiteisminį tyrimą buvo nurodomi vis tie patys argumentai, neva baudžiamojoje byloje būtina gauti likusias specialistų išvadas dėl augalinės kilmės medžiagos, paskirti užduotis dėl tetrahidrokanabinolio kiekio nustatymo V. Ž. ir A. P. augintose kanapėse, gauti likusias specialistų išvadas dėl T. S. bute rastų daiktų ir medžiagų cheminio tyrimo, gauti ir išanalizuoti telekomunikacijų įvykių išklotines, apžiūrėti likusius tyrimui reikšmingus daiktus, perduoti juos saugoti, apklausti įtariamuosius, esant būtinumui atlikti kitus tyrimo veiksmus. Atkreipė dėmesį, kad skiriant užduotis specialistams ikiteisminio tyrimo pareigūnai nesivadovavo Generalinio prokuroro 2011-01-18 įsakymu Nr. I-14 „Dėl Rekomendacijų dėl užduočių specialistams ir ekspertams skyrimo patvirtinimo“ patvirtintais užduočių skyrimo principais. Skirdami užduotis atlikti augalinės kilmės medžiagų cheminį tyrimą, tikslu nustatyti ar jose (kanapėse) yra narkotinių medžiagų specialistams neužduodami pagrindinio klausimo dėl tetrahidrokanabinolio kiekio. Šį klausimą specialistams pateikdami su papildoma užduotimi. Tokiu būdu didindami ne tik proceso išlaidas, bet ir vilkindami procesą. Be to, buvo sujungtos trys baudžiamosios bylos, dėl to ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas užsitęsė. Baudžiamojoje byloje įtariamųjų (kaltinamųjų) viso buvo vienuolika, iš kurių susijusių su ieškovui inkriminuota nusikalstama veika (epizodu), numatyta LR BK 260 str. 3 d. buvo tik trys. Ikiteisminis tyrimas baigtas 2014-03-19 d. Bendra ikiteisminio tyrimo trukmė buvo 1 metai ir 7 mėnesiai. Ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nevyko, kaip tai numatyta BPK 176 straipsnio l dalies 3 punkte, tokiu būdu ikiteisminio tyrimo metu, jo atžvilgiu buvo pažeisti BPK 176 straipsnio l dalies 3 punkto reikalavimai, taip pat buvo pažeistos teisės garantuotos Europos žmogaus teisių Konvencijos 6 straipsnio l dalimi, bei buvo pažeisti Jungtinių Tautų pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio l dalies reikalavimai. Taip pat pažymi, kad tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tiek ir kasacinis teismas pažeidė ieškovo garantuotą teisę į tai, kad byla teisme būtu išnagrinėta per kuo trumpiausius terminus ir tuo pažeidė ne tik nacionalinės teisės aktus, bet ir tarptautinės teisės aktus, t. y. yra buvo pažeistos ieškovo teisės, garantuotos Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio l dalimi bei Jungtinių Tautų pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio l dalimi. Atlikus veiksmus, numatytus BPK 218 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo užbaigtas, įteiktas kaltinamasis aktas ir 2012-03-19 ikiteisminio tyrimo medžiaga su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti teismui. Byla (baudžiamosios bylos Nr. 1-266-195/2014) pirmos instancijos teisme buvo išnagrinėta 2015-12-03 ir priimtas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, kuriuo buvo pripažintas kaltu įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalyse ir jam paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Nesutikdamas su anksčiau paminėtu ir priimtu ieškovo atžvilgiu apkaltinamuoju nuosprendžiu, pateikė apeliacini skundą Lietuvos apeliaciniam teismui. Apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015-12-03 dienos nuosprendžio Lietuvos apeliaciniame teisme buvo išnagrinėtas tik 2017-01-06 (baudžiamoji byla Nr. 1A-59-518/2017), toks ilgas laiko tarpas – apeliacinio skundo nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme byloja ir įrodo, kad buvo pažeista ieškovo teisė į tai, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką, nes skundo ir bylos nagrinėjimas užėmė gana ilgą laiką ir toks ilgo laiko tarpas Lietuvos apeliaciniame teisme dėl skundo ir bylos nagrinėjimo nuo ieškovo veiksmų ar valios nepriklausė, tuo labiau, kad valstybė turėjo pareigą užtikrinti ieškovo, kaip žmogaus, teises. Kasacinis baudžiamosios bylos procesas, t. y. kasacinio skundo nagrinėjimas truko nuo 2017 metų balandžio 4 d. iki 2017 metų spalio 24 dienos, t. y. dar šešis mėnesius. Taigi nuo pareikšto jam įtarimo iki galutinio teismo priimto procesinio sprendimo iš viso praėjo nuo 2012-09-27 d. iki 2017-10-24, t. y. penkeri metai. Laiko, jog šiuo atveju yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, t. y. nustatytas žalos faktas ir žalos dydis, neteisėti veiksmai bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pažymi, kad ieškovas R. P. dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso trukmės – 5 metų nuo pareikšto įtarimo iki galutinio teismo priimto procesinio sprendimo praėjus bendram laikui nuo 2012-09-27 d iki 2017-10-24, kadangi baudžiamasis procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma, nesant bylos sudėtingumui, dėl valstybės institucijų ir jų pareigūnų elgesio organizuojant bylos procesą, nesilaikant reikalavimo baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką, nesilaikant pareigos veikti atsakingai, stropiai ir operatyviai, kad procesas vyktų be nereikalingo delsimo patyrė didžiulį, ilgai trunkantį dvasinį stresą, smuko savivertė, išsivystė nemiga, patyrė dvasinius skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo su artimaisiais galimybės sumažėjimą, baimę dėl savo sveikatos, nežinomybę dėl savo ateities.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovas veiksmų neteisėtumą grindžia ikiteisminio tyrimo trukme, tačiau pareikštas įtarimas, procesinės prievartos priemonės, kurios buvo taikytos buvo teisėtos. Pažymi, kad byloje sujungtos 3 ikiteisminio tyrimo medžiagos, įtarimai pareikšti 11 asmenų, apklausti liudytojai, įtariamieji, atliktos kratos, poėmiai, paskirta 81 objektų tyrimas, išanalizuotos telekomunikacijų įvykių išklotinės. Atliktas didelės apimties ikiteisminis tyrimas dėl gerai organizuotų nusikaltimų – labai didelio kiekio narkotinių medžiagų platinimo, todėl ikiteisminio tyrimo trukmė yra objektyviai pagrįsta. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas nesinaudojo savo teise ikiteisminio tyrimo metu taikytoms procesinėms prievartos priemonėms apskųsti aukštesniajam prokurorui. Be to, ieškovo sulaikymo terminas įskaičiuotas teismui paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas skundžiasi nemiga, tačiau jis vartojo narkotines medžiagas dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios, be to, jis badavo, po to badavimą nutraukė ir pan. Todėl mano, kad ieškovo sveikatos būklė įtakota jo paties veiksmų. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro nutarimai nebuvo panaikinti, baudžiamasis procesas nebuvo pripažintas neteisėtu, todėl vien ieškovo subjektyvi nuomonė nelaikytina pagrindu civilinės atsakomybės sąlygoms įrodyti. Papildomai mano, kad praleistas ieškinio senaties terminas dėl žalos atlyginimo, kadangi patikslintas ieškinys pateiktas 2021-03-04 bei 2021-04-07 (kuriuose ieškovas pateikė reikalavimus dėl žalos atlyginimo teisminio nagrinėjimo metu), kadangi Lietuvos apeliacinio teismo nutartis priimta 2017-01-06, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosprendį ir nutartį paliko galioti 2017-10-24.
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad iš nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių matyti, kad ikiteisminis tyrimas Ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas pagal požymius nusikaltimų, nustatytų BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalyje, t. y. dėl ieškovo neteisėto gaminimo labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų – amfetamino. 2012-09-27 ieškovas buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio pagrindu ir jam buvo pareikšti įtarimai dėl minėtų nusikaltimų padarymo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-09-28 nutartimi ieškovui paskirta kardomoji priemonė-suėmimas. Ieškovo suėmimo terminas teismo nutartimis buvo pratęsiamas iki 2015-12-03. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-03 nuosprendžiu ieškovas buvo pripažintas kaltu dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo, o suėmime praleistas laikas nuosprendžiu buvo įskaitytas į paskirtą galutinę bausmę. Beveik visos teismo nutartys dėl ieškovui paskirtos kardomosios priemonės pratęsimo buvo skundžiamos pagal instancijas. Visi ieškovo skundai dėl jam paskirtos kardomosios priemonės pratęsimo bei jo prašymai dėl jos pakeitimo kita procesine prievartos priemone buvo atmesti. Ieškovui taikomos kardomosios priemonės termino pratęsimo būtinumas buvo grindžiamas tuo, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad ieškovas padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, byloje yra įtariamojo parodymai, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas parodymai, asmens kratų parodymai, kratų protokolai. Teismai įvertino ir tai, kad ieškovo padarytos nusikalstamos veikos buvo priskiriamos prie sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 5 ir 6 dalys), ieškovas niekur nedirbo ir legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo. Taip pat buvo nustatyta, kad ieškovas buvo teistas, teistumas neišnikęs, ieškovas buvo priklausomas nuo narkotinių medžiagų vartojimo. Minėtų aplinkybių visuma leido teismui pagrįstai spręsti, kad ieškovas bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teismo, gali paveikti liudytojus, bendrininkus, per kitus asmenis gali suderinti parodymus, sunaikinti, paslėpti daiktus, kurie turi reikšmę nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti teisme. Taip pat ieškovas gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Be to, iš nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių matyti, kad baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu vyko kiek ilgiau nei 5 metai, baudžiamojoje byloje kaltinimai buvo pareikšti 11 asmenių, tarp jų ir ieškovui, visi jie buvo kaltinami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymų, veikiant bendrininkų grupe. Nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme buvo teikiama labai daug skundų, prašymų ir pareiškimų. Proceso teisme metu ieškovas teikė prašymus dėl teisėjo nušalinimo, naujų įrodymų prijungimo, advokato procese keitimo ir kt. Buvo sprendžiama daug su kardomosiomis priemonėmis susijusių klausimų, tai sąlygojo ir ilgesnį teisminį procesą. Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama ir kasacinėje instancijoje. Todėl baudžiamosios bylos teisminis procesas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl baudžiamosios bylos apimties, kaltinamųjų skaičiaus, atliekamų procesinių veiksmų byloje skaičiaus bei pačių dalyvių elgesio proceso metu. Jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas, nėra. Nors ieškovas ir teigia, kad dėl per ilgos proceso trukmės patyrė didžiulį, ilgai trunkantį dvasinį stresą, smuko jo savivertė, išsivystė nemiga, jis patyrė dvasinius skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pablogėjo jo reputacija, bendravimo su artimaisiais ir kt., duomenų, kad minėtų sukrėtimų ir išgyvenimų jam reikėjo medicinos pagalbos, nėra pateikta. Tai įrodo, kad jeigu ieškovas ir patyrė kažkokius neturtinio pobūdžio sukrėtimus, išgyvenimus ir nepatogumus, jie nebuvo tokio masto, kad dėl jų jam reikėjo medicinos pagalbos. Pastebi, kad baudžiamojoje byloje ieškovo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo ieškovas buvo pripažintas kaltu dėl BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalyje padarytų nusikaltimų, todėl jo nurodyti neturtinės žalos padarinius ir jo padarytus nusikaltimus sieja priežastinis ryšys, t. y., neturtinė žala atsirado iš ieškovo padarytų nusikaltimų, kurie įtakojo jo reputaciją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt.
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl nusikalstamų veiksmų, numatytų BK 160 straipsnyje, todėl tyrimas negalėjo būti atliekamas skubotai ar atmestinai. Pažymi, kad dėl bylą tyrusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjų ar baudžiamąją bylą nagrinėjusių teisėjų neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu pažeidimo faktas nebuvo konstatuotas.
Šalies argumentai
Ieškovas bei jo atstovė teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti iš esmės ieškinyje, patikslintuose ieškiniuose nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovai teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko iš esmės atsiliepimuose nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2012 metų rugpjūčio 20 dieną pradėtas ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. 10-1-00979-12. Ieškovui 2012-09-28 įteiktas pranešimas apie įtarimą, o kardomoji priemonė-suėmimas paskirta nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. sausio 20 d. Pirmojoje instancijoje baudžiamoji byla išnagrinėta 2015 m. gruodžio 3 d. Vilniaus apygardos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Ieškovo pateiktas apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėtas 2017 m. sausio 6 d. Lietuvos Aukščiausiajame teisme byla išnagrinėta 2017 m. spalio 24 d.
Ieškovo teigimu jam buvo padaryta neturtinė žala.
CK 6.271 straipsnis reglamentuoja valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 straipsnio 3 dalis).
Pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo, kardomosios priemonės taikymo tvarkos, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėtos administracinės nuobaudos-arešto paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžęs, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja tai, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, kuri reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai.
Pagal minėtą įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Neteisėti veiksmai CK 6.272 straipsnio 1 dalies prasme yra suvokiami, kaip atitinkamu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (nuosprendžiu, nutartimi ir pan.) ar kito kompetentingo pareigūno įstatymų nustatyta tvarka nustatyti BPK ar ATPK pažeidimai, kuriuos padarė atitinkamų institucijų pareigūnai, priimdami sprendimą sulaikyti, suimti, nuteisti asmenį ir pan., o pagrindas žalai atlyginti yra dėl šių neteisėtų veiksmų atsiradusi turtinė ir (arba) neturtinė žala.
Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju jei buvo įvykdyti neteisėti veiksmai, ir tokie neteisėti atitinkamų institucijų ir pareigūnų veiksmai yra nustatyti bei konstatuoti įstatymų nustatyta tvarka atitinkamu procesiniu sprendimu.
Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kaip jau anksčiau teismo sprendime minėta, kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010).
Žmogaus teisių pažeidimas ir su tuo susiję valstybės veiksmai turi būti vertinami ne tik pagal nacionalinės teisės, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimus (tiek, kiek atitinkama teisė yra garantuojama pagal Konvencijos nuostatas).
Valstybių pareiga pagal Konvencijos 3 straipsnį apima veiksmingą asmens (asmenų), kurio tapatybė yra žinoma, apsaugą nuo trečiojo asmens nusikalstamų veikų, susijusių su draudžiamu pagal šią nuostatą elgesiu, taip pat pagrįstas priemones užkirsti kelią tokiam netinkamam (žiauriam) elgesiui, apie kurį valstybės institucijos žinojo arba turėjo žinoti (2013 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Eremia prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 3564/11, 49 punktas, su tolesnėmis nuorodomis). Kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo (sunkumo) lygį. Šio minimumo vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio pobūdis ir kontekstas, trukmė, fizinis ir psichinis poveikis, ir, kai kuriais atvejais, aukos lytis, amžius, sveikatos būklė. Pavyzdžiui, elgesys traktuojamas kaip nežmoniškas, nes, be kita ko, jis buvo iš anksto suplanuotas, taikytas ištisas valandas ir sukėlė kūno sužalojimą arba stiprias fizines ir psichines kančias. Elgesys traktuojamas kaip žeminantis, kai sukėlė aukai baimę, sielvartą, nepilnavertiškumo jausmą, galėjo pažeminti ir sumenkinti auką ir galbūt palaužti jos fizinį ar psichinį pasipriešinimą.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėtais veiksmais kaip valstybės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis). Spręsdami tokio pobūdžio ieškinius teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016 22 punktą).
Byloje nustatyta, kad iš tiesų byloje užsitęsė tiek ikiteisminis jos tyrimas, tiek teisminis nagrinėjimas.
Vis dėlto pats ieškovas teismui neakcentavo, jog dėl pačių įtariamųjų (kaltinamųjų) elgesio tyrimas ir bylos nagrinėjimas taip pat užsitęsė, naudojantis procesinėmis teisėmis, skundžiant priimtus procesinius sprendimus. Dar paminėtina ir tai, kad nors, ieškovo teigimu, nebuvo būtina skirti ekspertizių ir užklausti specialistų išvadų baudžiamojoje byloje, tačiau teismas su tokiais paaiškinimais nesutinka visiškai. Baudžiamojoje byloje, esant įtarimų dėl narkotinių medžiagų, turi būti išsiaiškinta, kokia tai medžiaga, o tai padaryti ne specialistui praktiškai neįmanoma.
Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (dokumentais, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokiais raštais, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai), daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys; 197 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kartu akcentuotina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).
Neteisėti pareigūnų veiksmai gali būti ikiteisminio tyrimo pradėjimas, esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir pan. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pabrėžia, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių (atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės) (BPK 168 straipsnis).
Remiantis BPK 242¹ straipsniu, teismas privalo rūpintis, kad baudžiamoji byla teisme būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką ir turi siekti, kad byla būtų išnagrinėta darant kiek įmanoma mažiau teisiamojo posėdžio pertraukų, tačiau pažymėtina, kad įstatymas nenumato jokių imperatyvių terminų, per kuriuos baudžiamoji byla turi būti išnagrinėta. Priklausomai nuo objektyvių aplinkybių, bylos nagrinėjimo terminai gali būti skirtingi. Teismas pažymi, kad priežasčių (veiksnių, motyvų), pateisinančių ilgą baudžiamojo proceso trukmę, buvimas gali būti konstatuojamas tik pakankamai išsamiai nustačius proceso eigą ir chronologiją, konkrečius proceso trukmę lėmusius veiksnius ir įvertinus, ar, esant konkrečių bylos aplinkybių visumai, šie veiksniai iš tiesų leidžia pagrįsti konkrečią proceso trukmę ir padaryti išvadą, kad atitinkamo asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą buvo užtikrinta (nepažeista). Sprendžiant, ar nebuvo pažeista teisė į bylos nagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką, vertintina bylos trukmę lemiančių aplinkybių visuma, siekiant nustatyti ne proceso trukmės ilgumą apskritai, bet jos pagrįstumą. Tokiais atvejais būtina atsižvelgti ne tik į laikotarpius tarp paskirtų posėdžių, bet ir dėl kokių priežasčių teismo posėdžiai buvo atidėti.
Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžių eigomis, bylą nagrinėjantis teismas nenustatė aiškiai nepagrįsto bylos nagrinėjimo vilkinimo. Svarbu paminėti ir tai, kad ieškovas tik deklaratyviais teiginiais įrodinėja nepagrįstą proceso ilgą trukmę, nepateikdamas nei vieno konkretaus pavyzdžio, kai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teisėjo, ar kito asmens būtų įrodytas nepagrįstas valdžios institucijų bylos nagrinėjimo vilkinimas. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu skelbė pertraukas dėl objektyvių priežasčių, kurios buvo dėl nuteistųjų, liudytojų neatvykimo į teismo posėdžius, dėl bylą nagrinėjusio teisėjo ligos, dėl kolegijos teisėjų užimtumo kitose bylose, dėl suplanuotų teisėjų ir kitų proceso dalyvių atostogų, be to, teismo posėdžių datos buvo pagrįstai derinamos su visų proceso dalyvių objektyviomis galimybėmis dalyvauti procese, iš karto buvo derinamos kelių teismo posėdžių datos. Posėdžių atidėjimo priežastys pripažintinos turinčiomis objektyvų pagrindą. Priešingai, nei bendra ieškovo pozicija, tokios priežastys vertintinos kaip teismo siekis teisingai išnagrinėti bylą. Ieškovas nenurodė jokių ilgų teismų neveikimo laikotarpių, teismo posėdžiai nebuvo atidedami nepagrįstai ilgam terminui, jie vyko nuolat, todėl konstatuotina, jog teismai ėmėsi visų priemonių, kad procesas būtų toks operatyvus, kiek įmanoma tokioje byloje. Be to, pati byla yra didelės apimties, ne vienas kaltinamasis, nusikaltimams priskiriamas prie sunkių. Todėl aiškiai matyti, kad ieškovas neįrodė neteisėtų veiksmų, todėl ieškinyje prašomą taikyti civilinę atsakomybę nėra jokio teisinio pagrindo.
Atskirai pasisakytina ir dėl priežastinio ryšio.
Pažymėtina, kad pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. prieš D. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-144/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-91/2010). Tais atvejais, kai priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui, atsakovų atsakomybė bus dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2013, kt.).
Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. ir kt. v. Teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2002).
Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, tačiau turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.
Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-176/2012; 2015 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Liuks“ v. UAB „Saulius ir Kristupas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-98/2015; kt.).
Protingumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius.
Iš esmės vien tik ilgas bylos nagrinėjimas negali būti laikoma priežastimi neturtinei žalai kilti ir pareigos ją atlyginti.
Remiantis BPK 119 straipsniu, kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 122 straipsnį, suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui, darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Skiriant suėmimą turi būti nurodytas jo skyrimo pagrindas ir motyvai. Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (BPK 122 straipsnio 6–7 dalys). Bendra suėmimo skyrimo tvarka reglamentuojama BPK 123–125, 127 straipsniuose, o pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktą sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam nurodomas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.
Vis dėlto, nors ieškovas paaiškina, jog nepagrįstai buvo laikomas suimtu, teismas su tokia ieškovo pozicija nesutinka visiškai, kadangi paskirtos kardomosios priemonės skyrimas tuo metu buvo būtinas, siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą bei siekį užkardyti naujų nusikaltimų padarymą.
Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK nenustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis. Teismas turi atsižvelgti į žalos sukeltus padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas aplinkybes ir vadovautis įstatyme (CK 1.5 straipsnyje) nustatytais teisės aiškinimo bei taikymo principais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės neturtinės žalos dydžiui nustatyti, tačiau jų taikymas priklauso nuo to, kokiai įstatymu ginamai vertybei padaryta žala. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymas pakenkimo sveikatai bylose yra specifinis tuo, kad teismas, atsižvelgdamas į bendruosius CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, turi atsižvelgti ir į specifinius kriterijus: pakenkimo sveikatai laipsnį ir pobūdį; sveikatos sutrikdymo trukmę; netekto darbingumo laipsnį; ligos progresavimo tikimybę; prognozes; atsiradusius sveikatos sutrikdymo turtinius ir neturtinius padarinius; galinčius ateityje atsirasti įvairius nukentėjusio asmens gyvenimo pokyčius (profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kt. srityse); kitas aplinkybes, turinčias įtakos fizinių ir dvasinių išgyvenimų mastui, stiprumui, reikšmingas nustatant jų piniginį kompensacinį ekvivalentą. Svarbu išlaikyti pažeisto asmens intereso, jam padarytos neturtinės žalos ir teisingos kompensacijos už šį pažeidimą pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2010).
Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009; 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2013; kt.).
Šiuo atveju nors ieškovas skundžiasi sveikatos sutrikdymu, pridėdamas medicinos dokumentus, tačiau iš tiesų, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas iki nuosprendžio priėmimo vartojo narkotines medžiagas, laikytina, kad savo pasirinkimu jis pirmiausia aktyviai prisidėjo prie savo sveikatos būklės pabloginimo. Be to, pablogėjusi reputacija susijusi ne su per ilgu bylos nagrinėjimu, bet su nusikaltimo padarymu.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog ieškovo kaltė dėl nusikaltimo padarymo įrodyta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimai, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, į kurią įskaičiuotas ir jo neva per ilgas sulaikymo (arešto) laikotarpis. Be to, ieškovui teismo sprendimu už netinkamas kalėjimo sąlygas buvo atlyginta žala.
Pažymėtina, kad ieškovo paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. Ieškovo paaiškinimų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su ieškovo paaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013).
Šiuo atveju, teismo nuomone, ieškovas neįrodė jokių ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo neteisėtų veiksmų, todėl neturtinės žalos nėra jokio teisinio pagrindo priteisti.
Kadangi atmestas pagrindinis ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo, papildomai nemotyvuojant nepriteisimos procesinės metinės palūkanos.
Kiti šalių argumentai ar pateikti įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).
Ieškovo ieškinys atmestas visiškai, todėl jam nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 80, 93, 98 straipsniai).
Atsakovai neprašo atlyginti jų patirtų bylinėjimosi išlaidas, taip pat iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl ieškovo ieškinį atmetus, atsakovams pastarosios nėra iš ieškovo priteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 259, 260, 265, 268, 270 straipsniais teismas
nusprendžia:
Ieškovo R. P., gim. (duomenys neskelbtini), ieškinį dėl žalos atlyginimo atmesti visiškai.
Šalys turi teisę per 30 dienų apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.