- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-10
- Bylos Nr.
- e2-363-1094/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24058-2022-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Bielskytė
- Ieškovas
- J. O.
- Atsakovas
- D. S.
- Advokatai
- Paulius Žukauskas, Edvardas Steckis
- Kategorijos
- 2.6.1.4Prievolių vykdymas
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. O. ieškinį atsakovei D. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė J. O. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo iš atsakovės D. S. priteisti: 1) 19 395,42 Eur sumą, kurią sudaro: 1.1) 6250 Eur ieškovės įnašas už atsakovės automobilius; 1.2) 13 145,42 Eur suma, lygi atsakovės proporcingai daliai už prievoles, kurias ieškovė prisiėmė įsigyjant sodybą; 2) 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškinyje nurodo, kad 2010 m. pradžioje ieškovė susipažino su atsakove D. S.
ir tarp jų užsimezgė romantiniai santykiai, kurie netrukus peraugo į bendro ūkio/gyvenimo vedimą. Proceso šalys apsigyveno atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), kartu rūpinosi šio būsto išlaikymu, remontu (ieškovės lėšomis ir darbu butas buvo pagerintas), kasdienine namų priežiūra, bendrai planavo veiksmus, pajamas ir išlaidas. Kadangi Lietuvoje nėra priimtas partnerystės įregistravimą reglamentuojantis įstatymas, proceso šalys neturėjo galimybės savo bendro gyvenimo kartu įteisinti, tačiau faktiniai šeimos santykiai tarp jų egzistavo. Siekdamos kurti bendrą ūkį jos veikė faktiškai susiklosčius jungtinės veiklos teisiniams santykiams, sujungė savo lėšas bendram tikslui siekti, įgijo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Deja, nutrūkus proceso šalių santykiams, atsakovė pasinaudojo teisinio reglamentavimo spragomis ir kategoriškai atsisakė ieškovei grąžinti jos piniginius įnašus, kuriuos ji atliko atsakovei įsigyjant transporto priemones, ir pasidalinti įsipareigojimais (prievolėmis), kuriuos ieškovė prisiėmė, siekiant bendrai įgyti sodybą. Ieškovė mano, kad įsigyjant automobilius, kredito sutarčių pasirašymo momentu ir bendrosios dalinės nuosavybes teise įgyjant nekilnojamojo turto objektus, šalis siejo jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsnis). Teismui manant, kad ieškovė netinkamai kvalifikavo ieškinyje nurodytus šalių teisinius santykius, prašo teismo teisinį ginčą kvalifikuoti savo iniciatyva.
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Pasisakydama dėl ieškovės piniginio įnašo, įsigyjant transporto priemones, nurodė, kad šalims vedant bendrą ūkį/gyvenimą, 2015 m. lizingo ir vartojamosios paskolos pagalba atsakovės vardu už 10 000 Eur buvo įgytas automobilis „Toyota Prius“. Įsigyjant šį automobilį, ieškovė sumokėjo 1500 Eur pradinį įnašą, ir kas mėnesį duodavo atsakovei po 110 Eur, kas sudarė pusę sumos, reikalingos lizingo ir draudimo įmokoms dengti. Šio automobilio techninis aptarnavimas buvo dengiamas išimtinai tik iš ieškovės asmeninių lėšų. Minėtas automobilis 2020 m. buvo parduotas už 5300 Eur (už automobilį pirkėjas sumokėjo grynaisiais pinigais, tačiau vėliau ši suma buvo „įnešta“ į atsakovės sąskaitą). Po kelių savaičių atsakovė už 18 200 Eur įsigijo naują automobilį „Toyota Prius“ (2017 m. laidos; valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini)). Pradiniam šio automobilio įnašui buvo panaudoti pinigai, gauti už senojo automobilio pardavimą, bei ieškovės asmeninių 500 Eur, kuriuos ji sumokėjo naujojo automobilio pardavėjui G. V.. Taigi ieškovės piniginis įnašas į atsakovės vardu įgytas transporto priemones yra 6250 Eur suma, kurią sudaro ieškovės sumokėtas 1500 Eur avansas, 4250 Eur lizingo ir draudimo įmokų bendra suma bei 500 Eur suma, sumokėta naujojo automobilio pardavėjui G. V..
2.2. Pasisakydama dėl ieškovės piniginio įnašo, įsigyjant sodybą, nurodė, kad gyvenant kartu, ieškovė ir atsakovė nusprendė pradėti sodybos, kurią galėtų įsigyti, paieškas. 2019 m. pradžioje šalys rado jų visas svajones ir lūkesčius atitinkantį gyvenamąjį namą (sodybą), esantį žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). Namo pardavimo kaina, įskaitant žemės sklypą, kiemo rūsį, keturis ūkinius pastatus, sandėlį ir kitus inžinerinius statinius, buvo 15 000 Eur. Šalys tokios sumos neturėjo, todėl nusprendė skolintis iš kredito įstaigų. Kadangi atsakovė negalėjo gauti kredito, kaip tą ji anuomet teigė, ieškovei sodybos įsigijimui ir papildomai šio sandorio išlaidoms teko skolintis vienai. 2019 m. gegužės 16 d. ieškovė ir AB „SEB bankas“ sudarė kredito sutartį Nr. 14A1918052528-3W, kuria jai suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti. Pagal šią sutartį ieškovė įsipareigojo iki 2024 m. balandžio 22 d. grąžinti iš AB „SEB bankas“ gautą kredito sumą su priskaičiuotomis palūkanomis, viso: 13 498,96 Eur. 2019 m. gegužės 17 d. ieškovė ir AB „Swedbank“ sudarė kredito sutartį Nr. 19-027715-GV, kuria jai suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti. Pagal šią sutartį ieškovė įsipareigojo iki 2024 m. balandžio 17 d. grąžinti iš AB „Swedbank“ gautą kredito sumą su priskaičiuotomis palūkanomis, viso: 12 791,87 Eur. Ieškovei iš kredito įstaigų gavus reikalingą sumą namo įsigijimui ir jo remontui, atsakovė pareikalavo, kad namas būtų registruotas ne tik ieškovės, bet ir jos vardu. Kadangi buvo vedamas bendras ūkis, o santykiai buvo geri, grindžiami tarpusavio pasitikėjimu ir sąžiningumu, ieškovė sutiko, kad šalys namą įsigytų ir registruotų lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį. Prieš pasirašant notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė Vaiva Staskonytė-Malcienė nurodė, kad jei kiekviena proceso šalis nori asmenine nuosavybės teise įsigyti po 1/2 minimų nekilnojamojo turto objektų dalį, būtų „teisiškai geriau“, jog už šį turtą mokėtų ne viena ieškovė, o kiekviena proceso šalis susimokėtų pardavėjai už savo įgijimą turto dalį. Remiantis notarės rekomendacija, 2019 m. gegužės 24 d. ir 2019 m. birželio 2 d. ieškovė atliko atitinkamai 5000 Eur ir 2500 Eur bankinius pavedimus, viso: 7500 Eur, į atsakovės banko sąskaitą. 2019 m. birželio 4 d. ieškovė su atsakove, iš vienos pusės, ir A. T., iš kitos pusės, sudarė notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, kuria proceso šalys už 15 000 Eur iš A. T. lygiomis dalimis po 1/2 įsigijo namą, žemės sklypą, kiemo rūsį, du ūkinius pastatus, sandėlį ir kitus
inžinerinius statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovė už 1/2 dalį nurodytų nekilnojamojo turto objektų sumokėjo 7500 Eur, kuriuos gavo iš ieškovės, o pastaroji šią sumą pasiskolino iš kredito įstaigų. Pažymi, kad dar 2000 Eur ieškovė pervedė į atsakovės sąskaitą, o likusią kreditų dalį, t. y. 3000 Eur, ieškovė panaudojo išimtinai pirmiau nurodytų nekilnojamojo turto objektų remontui. Šių pinigų užbaigti remonto neužteko, todėl ieškovė remontui naudojo savo santaupas ir iš darbinės veiklos gautas lėšas. Tuo tarpu, atsakovė dėl savo finansinės padėties prie minėtų nekilnojamojo turto objektų remonto neprisidėjo arba prisidėjo minimaliai. Ieškovė dar nuo 2018 m. padėdavo atsakovei finansiškai, todėl jei atsakovė ir naudojo kažkokias lėšas gerinant minėtų nekilnojamojo turto objektų būklę, tai tą darė iš ieškovės jai pervestų lėšų. 2021 m. pradžioje poros santykiai pradėjo prastėti, o tų pačių metų vasarą šalys galutinai išsiskyrė. Dėl nutrūkusių santykių atsakovė iki šiol kaltina ieškovę, todėl atsisakė grąžinti iš ieškovės gautas lėšas ir proporcingai prisidėti prie bendrų kredito įsipareigojimų. Atsakovė nurodė, kad nesijaučia niekam nieko skolinga, o jei ieškovė nori, ji gali atsakovės nekilnojamojo turto objektų dalį išpirkti. Ieškovė siekė šią susidariusią konfliktinę situaciją išspręsti taikiai, t. y. kreipėsi į teisininkę, kad ji tarpininkautų ginče su atsakove, tačiau atsakovė kategoriškai atsisakė leistis į bet kokias kalbas tiek su ieškove, tiek ir su minėta teisininke. Kadangi, nutrūkus santykiams, gyvenimas vienoje sodyboje tapo neįmanomas, nematydama kito sprendimo būdo, 2022 m. rugsėjo 22 d. ieškovė išpirko atsakovės nekilnojamojo turto objektų dalį. Taigi gaunasi tokia teisei priešinga situacija, kai ieškovė, veikdama kartu su atsakove, savo vardu paėmė kreditą, dalį jo pervedė atsakovei, kad ši galėtų įsigyti minėtų nekilnojamojo turto objektų dalį, o vėliau, buvo priversta dar kartą sumokėti atsakovei, kad išpirktų šią jos dalį.
Atsiliepimas
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia esminiais argumentais:
3.1. tai, kad ieškovė skolinosi lėšas, skirtas sudaryti žemės sklypo su statiniais įsigijimo sandorį, nekeičia pačios sandorio esmės, t. y., jog ieškovė ir atsakovė kartu sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria įgijo žemės sklypą su statiniais bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnio 2 dalis, 4.74 straipsnis). Šalys savo bendromis pastangomis (lėšomis ir darbu) siekė pastatyti namuką ir sutvarkyti sodybą. Ieškovė savo 2021 m. spalio 11 d. pretenzijoje pripažino, kad atsakovės įnašas į nekilnojamąjį turtą yra lygūs 1/2 daliai šio turto vertės, kadangi tokiomis proporcijomis siūlė šį turtą atsidalinti. Be to, kad atsakovė buvo 1/2 dalimi minėto turto bendrasavininke patvirtina ieškovės 2022 m. sudaryti du notariniai sandoriai su D. N..
3.2. Ieškovės 2019 m. gegužės 16 d. sudaryta su AB „SEB bankas“ kredito sutartis Nr. 14A1918052528-3W ir 2019 m. gegužės 17 d. sudaryta su AB „Swedbank“ kredito sutartis Nr. 19-027715-GV reiškia, kad ieškovė asmeninės nuosavybės teise įgijo 20 000 Eur. Ieškovė nesiūlė atsakovei būti bendraskole ar laiduotoja, tokio susitarimo tarp šalių nebuvo. Nėra ginčo, kad šalių susitarimas patvirtina, kad žemės sklypas ir statiniai yra bendra dalinė ieškovės ir atsakovės nuosavybė. Tačiau atsakovė nesutinka, kad tarp jos ir ieškovės būta susitarimo būti bendraskolėmis. Tai, kad ieškovė 2019 m. gegužės 24 d. pervedė 5000 Eur ir 2019 m. birželio 2 d. pervedė 2500 Eur į atsakovės sąskaitą, nerodo, jog atsakovė prisiėmė ieškovės asmenines prievoles. Tai taip pat neįrodo susitarimo būti bendraskolėmis ar kompensuoti ieškovei kokias nors iš jos gautas sumas. Ieškovės pervedimas atsakovei 7500 Eur su mokėjimo paskirtimi „pavedimas NT“ galėtų būti laikomas ieškovės dovana atsakovei. Ši suma buvo įnešta pačios ieškovės valia, ji pati sąmoningai nenurodė atsakovės kaip bendraskolės kredito įstaigai, nenurodė kokių nors nukrypimo nuo lygių bendraturčių savininkų nuosavybės dalių principo (CK 4.73 straipsnio 3 dalis) nė vienoje notarinėje sutartyje, sudarytoje dėl žemės sklypo ir statinių. 2022 m. rugsėjo 22 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė patvirtino būtent savo pareigą sumokėti atsakovei 5000 Eur už jos žemės sklypo ir statinių dalies perleidimą, šią pareigą įvykdė, minėtos sutarties ieškovė neginčija.
3.3. Atsakovė nesutinka su ieškovės reikalavimu dėl tariamų ieškovės įnašų už automobilius Toyota Prius. G. V. nebuvo nei lizingo, nei pirkimo-pardavimo sutarties šalis, jam jokie mokėjimai nebuvo atliekami. Šalių gyvenimas kartu ir bendro ūkio vedimas neįrodo buvus susitarimui dėl transporto priemonių bendros dalinės nuosavybės. Visas įmokas už automobilius mokėjo ir moka tik atsakovė. Atsakovė pastebi ieškovės nenuoseklumą, nes reikalavimą dėl žemės sklypo ir statinių ieškovė kildina neva iš bendrų prievolių, o dėl dviejų automobilių Toyota Prius laikosi pozicijos, kad tai asmeninės atsakovės prievolės, bet nori tariamų įnašų vertės.
Šalies argumentai
4. Ieškovė teismo posėdžių metu prašė ieškinį tenkinti.
4.1. Pasisakydama dėl automobilių įsigijimo ieškovė nurodė, kad pirmas automobilis Toyota Prius buvo įsytas bendru šalių sutarimu ir buvo abiejų. Ieškovė tuo metu turėjo laisvų lėšų, todėl planavo skirti 15 proc. pradiniam įnašui, o likusi automobilio vertės dalis buvo planuojama padengti lizingu. Dar prieš pasiimant lizingą su atsakove buvo susitarta, kad įmokos bankui bus mokamos lygiomis dalimis (per pusę). Automobilio paieška rūpinosi ieškove, viena arba su atsakove važiuodavo į jo apžiūras. Kadangi tuo metu ieškovė dirbo savo įmonėje ir visos pajamos buvo iš šios veiklos, todėl ieškovė neturėjo visos sumos automobiliui įsigyti, o norint pasiimti lizingą, reikėjo pateikti įmonės finansinę ataskaitą, o kadangi įmonė neturėjo nei turto, nei metų gyvavimo istorijos, taigi teigiamo atsakymo iš banko nesitikėjo. Tuomet buvo sutarta, kad atsakovė kreipsis į banką ir išsiaiškins, kokią maksimalią lizingo sumą pagal savo pajamas ji gali gauti. Šalys turėjo 10 000 Eur biudžetą. Ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad vartojimo kredito suma buvo ne 8000 Eur, ne 9000 Eur, o 8600 Eur. Automobilio tikroji vertė buvo 10 100 Eur, iš jos atėmus 15 proc., gaunami 8600 Eur. Remiantis atsakovės pateiktais banko sąskaitų išrašų duomenimis, atsakovės 2015 m. pajamos kas mėnesį vidutiniškai sudarydavo 798 Eur (į šią sumą įtrauktos visos gautos tuometinės atsakovės pajamos). Taigi kyla natūralus klausimas, ar tikrai atsakovė su tokio dydžio mėnesinėmis pajamomis viena priėmė sprendimą įsigyti brangų automobilį, už kurio lizingo ir Kasco draudimo įmokas turėjo skirti net 220 Eur. Tuo labiau teismo posėdžio metu atsakovė pati nurodė, kad tokių brangių automobilių, įskaitant ir pirmąjį, sau nebūtų leidusi. Atsakovė viso teisminio proceso metu keičia savo poziciją dėl pradinio įnašo, vieną kartą teigia, kad jokio pradinio įnašo mokėti nereikia, kad neatitinka tikrovės, nes be pradinio įnašo automobilio rasto net ne Vilniuje, o Panevėžyje, niekas nelaikytų neparduodamo, kitą kartą jau nurodo, kad pradinį įnašą ieškovė mokėjo, tačiau atsakovė negali prisiminti jo dydžio. Antrasis automobilis Toyota Prius Prime buvo įsigyjamas pardavus pirmąjį automobilį. Priešingai nei teigia atsakovė, duomenys iš autoplius.lt patvirtina, kad antrojo automobilio pardavimo kaina buvo 18 950 Eur, ieškovei nusiderėjus galutinė kaina buvo 18 200 Eur, o ne 17 700 Eur. Visas derybas vedė, automobilį apžiūrai pristatė ir 500 Eur avansą paėmė G. V.. Šiame kontekste taip pat matomas nesąžiningas atsakovės elgesys, savo atsiliepime ji teigė, kad jokio V. nėra, jokio avanso ieškovė nemokėjo, nors vėliau pripažino, kad visgi ieškovė mokėjo avansą, tačiau ir vėl atsakovė neprisiminė kokio dydžio jis buvo. Akivaizdu, kad atsakovė arba neva neprisimena, arba nutyli apie tas faktines aplinkybes, kurios jai nepalankios. G. V. rašytas raštelis patvirtina, kad antrojo automobilio galutinė kaina yra 18 200 Eur, ieškovė jam sumokėjo 500 Eur avansą grynais, 17 700 Eur bus pervedami iš banko.
4.2. Pasisakydama dėl įsipareigojimų bankui, įsigyjant žemės sklypą ieškovė nurodė, kad atsakovė bando įtikinti, jog jokių susitarimų tarp šalių dėl bendros skolos nėra, kad savo iniciatyva ieškovė už ją paėmė paskolą ir liepė tapti atsakovei bendrasavininke bei toliau už atsakovę moka palūkanas. Mintis įsigyti sodybą buvo ieškovės, atsakovė lėšų tam neturėjo, negalėjo gauti ir paskolos iš banko. Ieškovė paklausė savo pažįstamos R. Š. patarimo ir atsakovės dalį atskyrė nuo savo, todėl paėmė iš dviejų bankų paskolas, nes jei būtų paėmusi vieną tikslinę paskolą, nepažeidusi sutartinių įsipareigojimų, gautos paskolos negalėtų perskolinti atsakovei. Bylos duomenys patvirtina, kad paskola paimta iš banko, ji pervedama atsakovei ir ši paskola panaudojama įsigyjant dalį žemės sklypo. Atsakovė be pagrindo teigia, kad tai buvo ieškovės dovana jai. Niekiniai yra atsakovės teiginiai, kad su ja nebuvo atsiskaityta, perleidžiant dalį sklypo kaimynei D. N., ieškovė davė atsakovei 2500 Eur grynais, nes be atsiskaitymo atsakovė atsisakė pasirašyti notarinę sutartį. Be to, pasirašant notarinę sutartį, atsakovė nereiškė jokių prieštaravimų, neteigė, kad su ja neatsiskaityta, nors notarė ir teiravosi dėl atsiskaitymo ir kitų sąlygų. Atsakovė ne pagrindo teigia, kad šalių santykiai yra pasekmė to, kad bet koks jos darbas sodyboje (sodinukų sodinimas, daržų laistymas, dėvėtų baldų atvežimas ir pan.) turi būti prilyginamas pusei vertei naujo atsiradusio sodyboje turto, kurį išimtinai viena kūrė ieškovė. Atsakovės „darbo“ prie vasarnamio nepatvirtino ir jos 5 liudytoji, kurie yra arba atsakovės šeimos nariai arba labai artimi draugai.
4.3. Ieškovė, pasisakydama apie susiklosčiusius santykius, pastebi, kad kai atsakovei patogu, ji dengiasi šeimos teisiniais santykiais, o kai kalbama apie paskolas, nurodoma, jog jos yra ieškovės asmeninės. Net gyvenant kartu, šalys viena kitai skolino pinigus, taip ieškovė padarė ir paimdama iš banko dvi paskolas sodybai įsigyti. Po skyrybų atsakovei liko automobilis ir net 17 000 Eur, o ieškovei 20 000 Eur paskolos su palūkanomis ir dar ieškovė buvo priversta atsakovei sumokėti 7500 Eur, iš kurių 5000 Eur turėjo skolintis. Viena vertus, atsakovė daug kartų minėjo finansinę paramą ieškovei, kita vertus, pati pripažino, kad viskas jai buvo grąžinta. Atsakovė nemokėjo iš savo asmeninių lėšų nei už ieškovės butą Grigiškėse, nes mokesčius apmokėdavo nuomininkė, nei už ieškovės būsto paskolą – kiekvieno mėnesio 20 d. ieškovė gaudavo atlyginimą, o už paskolą reikėdavo susimokėti mėnesio 19 d., taigi tik gavusi darbines pajamas, ieškovė iš karto pervesdavo atsakovei sumą, kurią ji sumokėdavo už ieškovės būsto paskolą. Ieškovė atliko atsakovės bute remontą (buvo atliktas virtuvės, pagrindinio kambario, koridoriaus ir balkono kapitalinis remontas, miegamojo – kosmetinis remontas), šiame atsakovės turto vertės pakėlime ieškovės indėlis neapsiribojo tik jos darbu, ieškovė prisidėjo apmokėdama ir didžiąja dalimi už medžiagas, viso 14 700 Eur.
5. Ieškovės atstovas advokatas Paulius Žukauskas teismo posėdžio metu palaikė ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir argumentus. Atstovo teigimu, iš esmės tarp šalių ginčas yra kilęs dėl šių susiklosčiusių aplinkybių ir turimo turto bei įsipareigojimų pasidalijimo: 1) 2015 m. liepos 22 d. atsakovės vardu įgyto automobilio Toyota Prius, VIN kodas (duomenys neskelbtini); 2) 2019 m. gegužės 16 d. ieškovės ir „SEB bankas“, AB sudarytos kredito sutarties Nr. 14A1918052528-3W, kuria ieškovei suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti; 3) 2019 m. gegužės 17 d. ieškovės ir „Swedbank“, AB sudarytos kredito sutarties Nr. 19- 027715-GV, kuria ieškovei suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti; 4) 2019 m. gegužės 24 d., 2019 m. birželio 2 d. ir 2021 m. balandžio 23 d. bankinių pavedimų, kuriais ieškovė į atsakovės banko sąskaitą pervedė 9500 Eur; 5) 2019 m. birželio 4 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria proceso šalys įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypą, unikalus Nr. 4167-0300-0254 ir statinius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini); 6) 2020 m. lapkričio 20 d. atsakovės vardu įgyto automobilio Toyota Prius Prime, VIN kodas Nr. (duomenys neskelbtini); 7) 2022 m. liepos 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria proceso šalys pardavė dalį žemės sklypo; 8) dėl ieškovei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), remonto darbų atlikimo; 9) dėl atsakovei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), remonto darbų atlikimo.
6. Pasisakydamas dėl ieškovės įnašo įsigyjant transporto priemones, nurodė, kad:
6.1. Dėl pirmojo automobilio. Pirma, 2015 m. proceso šalys turėjo bendrą tikslą įsigyti pirmąjį automobilį Toyota Prius, kuris buvo naudojamas bendrai šeimos reikmėms. Antra, teismo posėdžio metu atsakovė pripažino, kad šio automobilio paieška užsiėmė ieškovė, nes ji labiau nusimanė automobiliuose. Kai ieškovė surado tinkamą variantą, proceso šalys kartu nuvyko pas pardavėją, ieškovė jam sumokėjo 1500 Eur pradinį įnašą (avansą). Nors atsakovė atsiliepime neigia šią aplinkybę, tačiau teismo posėdžio metu prisipažino, kad avansą mokėjo ieškovė, tačiau negalėjo nurodyti sumos. Trečia, pastebėtina, kad priešingai nei nurodo atsakovė, tikroji pirmojo automobilio pirkimo-pardavimo kaina buvo 10 100 Eur. 2015 m. liepos 22 d. sutartyje pardavėjas, turėdamas savų tikslų, nurodė mažesnę kainą. Aplinkybę, kad automobilis kainavo daugiau nei iš tikrųjų sutartyje nurodyta, patvirtina atsakovės prisipažinimas, jog buvo sumokėtas avansas ir 2015 m. liepos 20 d. atsakovės ir AB „Swedbank“ sutartis Nr.l5-060492-GV, kuria bankas atsakovei suteikė 8600 Eur kreditą automobiliui įsigyti (šią aplinkybę patvirtino ir atsakovė savo atsiliepimo 6 punkte). Taigi kyla logiškas klausimas, jei automobilis kainavo tik 6000 Eur, tai kam skolintis 8600 Eur? Ketvirta, ieškovė kas mėnesį atsakovei duodavo po 110 Eur, kas sudarė pusę sumos, reikalingos lizingo ir draudimo įmokoms dengti. Nors atsakovė neigia grynųjų pinigų iš ieškovės gavimo faktą, tačiau šias aplinkybes patvirtino liudytojas T. O., kuris paliudijo, kad gyvendamas kartu su proceso šalimis, matydavo, kaip ieškovė duodavo grynųjų pinigų atsakovei, o atsakovė klausdavo (kai būdavo pikta reikalaudavo) pinigų už automobilį. Taip pat, iš bylos medžiagos (ieškovės banko išrašų) matyti, kad ieškovė minėtu laikotarpiu į atsakovės banko sąskaitą pervesdavo ženklias pinigines sumas, kas patvirtina, kad ji prisidėjo prie šio automobilio išlaikymo ir įmokų mokėjimo. Penkta, tai, kad šis automobilis buvo įgytas bendrai, įrodo ir atsakovės gautos pajamos. Iš atsakovės pateiktų banko sąskaitų išrašų matyti, kad 2015 m. ji gaudavo vidutiniškai 798 Eur/mėn., kas yra akivaizdžiai per mažai norit mokėti 220 Eur įmokas už automobilį ir pragyventi. Šešta, 2020 m. minimas automobilis buvo parduotas už 5300 Eur (už automobilį pirkėjas sumokėjo grynaisiais pinigais, tačiau vėliau ši suma buvo „įnešta “ į atsakovės sąskaitą). Šią sumą atsakovė pasisavino.
6.2. Dėl antrojo automobilio. Pirma, pardavus pirmąjį Toyota Prius, proceso šalys nusprendė, kad bendrai įsigis naujesnį elektrinį Toyota Prius. Tai, kad šis automobilis buvo pirktas bendrai, patvirtino ir pati atsakovė, teismo posėdžio metu nurodydama, jog nebūtų pirkusi tokio prabangaus automobilio, jei būtų viena. Antra, vėlgi, atsakovė pripažino, kad šio automobilio paieška užsiėmė būtent ieškovė. Kai ieškovė surado tinkamą variantą, proceso šalys kartu nuvyko pas pardavėją, kur juos pasitiko tarpininkas G. V.. Proceso šalims patiko šis automobilis, todėl ieškovė tarpininkui paliko 500 Eur avansą. Tai, kad būtent ieškovė rūpinosi šio antrojo automobilio įsigijimu patvirtina jos ir G. V. susirašinėjimai el. laiškais bei su 2023 m. gruodžio 7 d. ieškovės prašymu pateiktas minėto asmens raštelis, kuriame nurodoma tikra automobilio kaina. Trečia, 2020 m. lapkričio 20 d. atsakovės vardu buvo įgytas automobilis, prie kurio įmokų iki išsiskyrimo ieškovė taip pat prisidėjo tiek grynaisiais pinigais, tiek ir pervesdama ženklias sumas į atsakovės banko sąskaitą (tai, kad ieškovė prisidėjo prie šio automobilio įsigijimo, patvirtino ir T. O.). Šalims išsiskyrus, naujasis automobilis liko atsakovei, nors ieškovė prie abiejų automobilių įsigijimo ženkliai prisidėjo. Šiuos automobilius surado, važiavo į apžiūras, mokėjo avansus, tvarkė įsigijimo dokumentus ir mokėjo lizingo įmokas. Už pirmąjį automobilį ieškovė sumokėjo 1500 Eur avansą ir 4250 Eur lizingo ir draudimo įmokų bendrą sumą, viso 5750 Eur. Prie antrojo automobilio prisidėjo 500 Eur įmoka tarpininkui ir įmokomis už lizingą.
6.3. Dėl sodybos įsigijimo ir ieškovės pervestų sumų atsakovei. Pirma, gyvenant kartu, proceso šalys nusprendė įsigyti sodybą. 2019 m. jos rado tinkamą variantą, kurio bendra kaina buvo 15 000 Eur. Antra, proceso šalys tokios sumos neturėjo, todėl nusprendė skolintis iš kredito įstaigų. Kadangi, atsakovė negalėjo arba nenorėjo gauti kredito, kaip tą ji anuomet teigė, ieškovei sodybos įsigijimui ir papildomai šio sandorio išlaidoms teko skolintis vienai. Trečia, šalys sutarė, kad ieškovė, pusę gauto kredito iš banko, paskolins atsakovei, jog ji savo vardu galėtų įsigyti sodybos dalį. Šalys taip pat sutarė, bendrai dengti įmokas bankams. Faktinę aplinkybę, kad šalys iš anksto buvo susitarusios, jog pusę gautos sumos ieškovė skolins atsakovei, patvirtino liudytoja R. Š.. Ši liudytoja nurodė, kad būdama finansininkė būtent ir pasiūlė ieškovei išeitį – imti dvi vartojamąsias paskolas, nes tik tokiu būdu ieškovė, nepažeisdama kredito sutarties sąlygų, gautas sumas galėjo paskolinti atsakovei. Priešingu atveju, jei ieškovė būtų ėmusi tikslinę paskolą, ji negalėtų šių sumų skolinti. 2019 m. gegužės 16 d. ieškovė ir „SEB bankas“, AB sudarė kredito sutartį Nr. 14A1918052528-3W, kuria jai suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti. Pagal šią sutartį ieškovė įsipareigojo iki 2024 m. balandžio 22 d. grąžinti iš „SEB bankas“, AB gautą kredito sumą su priskaičiuotomis palūkanomis, viso: 13 498,96 Eur. 2019 m. gegužės 17 d. ieškovė ir „Swedbank“, AB sudarė kredito sutartį Nr. 19-027715-GV, kuria jai suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti. Pagal šią sutartį ieškovė įsipareigojo iki 2024 m. balandžio 17 d. grąžinti iš „Swedbank“, AB gautą kredito sumą su priskaičiuotomis palūkanomis, viso: 12 791,87 Eur. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė pirmiausiai perveda atsakovei 7500 Eur, o vėliau dar 2000 Eur. 2019 m. birželio 4 d. šalys įsigijo minėtą sodybą už 15 000 Eur, t. y. proceso šalys sumokėjo po 7500 Eur. 2021 m. pradžioje poros santykiai pradėjo prastėti, o tų pačių metų vasarą proceso šalys galutinai išsiskyrė. Dėl nutrūkusių santykių atsakovė iki šiol kaltina ieškovę, todėl atsisakė grąžinti iš ieškovės gautas lėšas bei proporcingai prisidėti prie bendrų kredito įsipareigojimų. Atsakovė nurodė, kad nesijaučia niekam nieko skolinga, o jei ieškovė nori, ji gali ieškinyje minimų atsakovės nekilnojamojo turto objektų dalį išpirkti. Kadangi, nutrūkus santykiams, gyvenimas vienoje sodyboje tapo neįmanomas, nematydama kito sprendimo būdo, priversta atsakovės, 2022 m. rugsėjo 22 d. ieškovė išpirko ieškinyje minimų atsakovės nekilnojamojo turto objektų dalį. Taigi, gavosi tokia teisei priešinga situacija, kai ieškovė, veikdama kartu su atsakove, savo vardu paėmė kreditą, dalį jo pervedė atsakovei, kad ši galėtų įsigyti ieškinyje minimų nekilnojamojo turto objektų dalį, o vėliau, buvo priversta dar kartą sumokėti atsakovei, kad išpirktų atsakovės dalį.
6.4. Dėl sodybos dalies pardavimo trečiajam asmeniui. 2022 m. liepos 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, proceso šalys pardavė dalį žemės sklypo už 5000 Eur. Nors atsakovė neigia gavusi 2500 Eur už šį sandorį, tačiau pastebėtina, kad iki ieškinio pareiškimo ji jokių pretenzijų dėl 2500 Eur nereiškė. Kita vertus ir dabar savarankiško reikalavimo atsakovė nereiškia. Priešingai nei bando teigti atsakovė, ji gavo savo 1/2 dalį iš minėtų 5000 Eur ir tą patvirtino 2022 m. liepos 21 d., pasirašydama notarinę pirkimo-pardavimo sutartį. Teismo posėdžio metu atsakovė patvirtino, kad notarė jos klausė, ar su ja yra visiškai atsiskaityta, atsakovė tai patvirtino, tačiau dabar teigia priešingai, nes neva anuomet suklydo. Tokie atsakovės teiginiai vertinti kaip nesąžiningi, siekiant sumažinti savo įsipareigojimų dydį.
6.5. Dėl butų remontų. Atsakovė bandė sudaryti įspūdį, kad ji prisidėjo prie ieškovės buto remonto, nes neva dabar buto baigtumas yra 100 proc., o susipažinimo metu buvo tik 85 proc. Nepaisant to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji kokiu nors būdu prisidėjo prie ieškovės buto remonto. Priešingai, ieškovė nurodė, kad tame bute gyveno nuomininkė, to neginčijo ir atsakovė. Taigi, bute atsakovė neatliko jokio remonto. Atsakovė pripažino, kad proceso šalys turėjo bendrą tikslą suremontuoti jai priklausantį butą. Iš esmės visi liudytojai patvirtino, kad šiuos remonto darbus darė išimtinai ieškovė.
Atsiliepimas
7. Atsakovė teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2009 m. susipažino su ieškove, draugavo, kartu leido laiką. 2010 m. ieškovė pasiūlė kartu gyventi jos bute Grigiškėse, bet atsakovė atsisakė, nes tame bute nebuvo įrengta virtuvė, o atsakovės butas buvo visiškai įrengtas, todėl ieškovė su sūnumi persikėlė gyventi pas atsakovę. Ieškovė grąžindavo pinigus, kai atsakovė padengdavo jos skolinius įsipareigojimus. Ieškovė, gyvenant kartu, buičiai kas mėnesį skirdavo 300 Eur grynais, nors šios sumos nepakakdavo, J. sūnus buvo paauglys, reikėdavo daugiau pinigų. Pirmo automobilio Toyoa Prius įsigijimui atsakovė paėmė 6000 Eur vartojimo paskolą, nes tokią sumą norėjo rodyti pardavėjas, ir lizingą – visas įmokas už šį automobilį mokėjo atsakovė. Ieškovė negalėjo duoti 1500 Eur užstato, nes tik ką po euro valiutos įvedimo tai buvo labai didelė suma. Šis automobilis nebuvo bendras, tokio susitarimo tarp šalių nebuvo. Užstatas galėjo būti 100 Eur, gali būti, kad J. juos sumokėjo, įrodymų atsakovė neturi, gali aplinkybių ir neprisiminti. Atsakovė gavusi draudimo pinigus, juos nusiėmė iš savo sąskaitos ir pervedė 2400 Eur ieškovės automobilio Kia išsipirkimui. Šalys gyveno kartu, tačiau susitarimo, kas bus per pusę nebuvo. Atsakovė rūpinosi namais, maisto gaminimu, buitimi, mokesčiais, būsto draudimu, dovanomis draugams. Gyvendamos kartu šalys neįsigijo jokio turto, kompiuterio ar pan. Jūratė rūpinosi sunkesniais fiziniais darbais, įkalti vinį ir pan. Atsakovė visada turėdavo pakankamai pinigų, jos nereikėjo išlaikyti. Ieškovė automobiliu Toyota Corola naudojosi nuo 2013 m. iki kol neįsigijo automobilio Kia. Atsakovė automobilį Toyota Prius draudė ir mokėjo įmokas, pirko jam padangas, rūpinosi remontu – pagrindiniai remonto darbai (tepalų pakeitimas, diagnostika) buvo atliekami UAB „Tokvila“. Įmokas mėn. pradžioje automatiškai nuskaičiuodavo nuo atsakovės sąskaitos. 2020 m. pirktas antras automobilis Toyota Prius taip pat nebuvo bendras. Atsakovė nesitikėjo skyrybų, tai brangus automobilis, kuris atsakovei nebuvo reikalingas. Ieškovė šiuo automobiliu naudojosi tik vieną kartą. Paskolą ir draudimus už šį automobilį moka atsakovė. Kaimas (sodyba) buvo ieškovės idėja, J. paėmė paskolą iš dviejų bankų po 10 000 Eur. Nebuvo susitarimo, kad viena paskola yra ieškovei, kita – atsakovei. Pati ieškovė pasiūlė, kad jos abi būtų sodybos bendrasavininkėmis. Atsakovė fiziškai nėra stipri, todėl sunkių darbų negali dirbti, bet sodyboje rūpinosi augalais, gamindavo maistą, konservuodavo, pakvietė savo pusbrolį, kad įvertintų kaimo namuką, kuris pasakė, kad namelyje gyventi negalima dėl pelėsio. Sodyboje gręžinys buvo įrengtas atsakovės giminaičių, už gręžinio įrengimą atsakovės sesers vyras paėmė tik 400 Eur, šią sumą jam sumokėjo atsakovė. Už gręžinio išgręžimą atsakovė davė J. 2000 Eur grynais. Taip pat sodyboje už elektrą atsakovė sumokėjo 460 Eur, buvo būtinas elektros galios padidinimas, reikėjo tiesti požeminį elektros kabelį, perkelti skaitiklius. Atsakovė iš pažįstamos pirko ne naujus baldus: minkštas kampas ir komoda kainavo 200 Eur. Rūpinosi sodinukų įsigijimu. Nors finansinis indėlis nedidelis, bet kuo galėjo tuo atsakovė padėjo, nestovėjo vien tik nuošalyje. Reikėjo pagalbos dengiant šiltnamio stogą, atsakovė padėjo palaikyti. Viskas sodyboje liko ieškovei, atsakovė į nieką nepretenduoja. Dėl 8000 Lt davimo tokio fakto atsakovė nepamena, J. pati galėjo šią sumą įsinešti į savo sąskaitas. Atsakovė žinojo, kad ieškovė, išėjusi iš „(duomenys neskelbtini)“, disponavo lėšomis, bet nežino kokio dydžio. Sodybos įsigijimo notarinė sutartis sudaryta J. iniciatyva, notarais rūpinosi ieškovė. Atsakovė nurodė, kad sodybai pirko: tinklelius langams, su brolio draugu tarėsi dėl stogo dangos, dažus, kurių pritrūko, taip pat laistymo žarnas, jos teigimu, net kempinėlė indams plauti yra svarbi. Atsakovės lėšomis įsigyta įranga žemės sklypo priežiūrai: trimeris, lapų pūtiklis, šiltnamio plėvelė, paklotai. Už statinių pardavimą N., iš J. negavo pinigų nei grynais, nei pavedimu. Notarė paklausė, ar gavo pinigus, kai atsakovė sutartį jau buvo pasirašiusi. Atsakovė nevertė, kad ieškovė sudarytų pirkimo-pardavimo sutartį. Šalių bendro gyvenimo pradžioje ieškovės finansinė padėtis buvo sunki, jos sąskaitos areštuotos, ji turėjo sūnų. Reikėjo pinigų, kad trečiosios šalys nesikištų, svarbu buvo išsaugoti būstą, J. teko parduoti gerą fotoaparatą. Atsakovė be pastovaus darbo, dar turėjo ir papildomą darbą su (duomenys neskelbtini) teatru. Finansinis stabilumas atsirado tik kai J. nuo 2016 m. įsidarbino (duomenys neskelbtini). 2021 m. liepos pradžioje J. išsikraustė, o jos sūnus T. liko gyventi pas atsakovę iki lapkričio mėn., komunalinius mokesčius su juo mokėdavo per pusę, nuomos mokesčio T. nemokėjo, atsakovė jo ir neprašė. Atsakovė dirba (duomenys neskelbtini) nuo 1984 m., režisiere. Nuo 2010 m. uždirbdavo labai įvairiai apie 2500-3000 Lt, vėliau darbo užmokestis svyravo, būdavo 700 Eur, metų gale būdavo premijos, be to turėjo sutartį su (duomenys neskelbtini) teatru (baigėsi 2019 m.), taip pat darydavo reklamas pagal užsakymus. Atsakovei darbinės pajamos pervedamos į sąskaitą. Atsakovė žinojo, kad J. turi papildomą darbą, už kurį gaudavo grynais, bet nežino kokio dydžio, nes niekada neskaičiavo ieškovės pinigų. Pastovių pajamų J. neturėjo. Atsakovė pirmą automobilį Toyota Prius įsigijo 2015 m., paėmė 8600 Eur vartojimo paskolą. Pardavėjas norėjo gauti grynais, nenorėjo rodyti visos sumos, rodė tik 6000 Eur, likusiai sumai atsakovė pasiėmė lizingą. J. pervedė po 2000 Eur du kartus, išgryninimui, nes reikėjo išsigryninti 6000 Eur, o to padaryti per kartą negalėjo. Dėl avanso pasakyti negali, bet tvirtina, kad jis negalėjo būti didesnis nei 100 Eur, o ne 1500 Eur kaip teigia ieškovė. Atsakovei už Kasco draudimą, 5 m. lizingą, vartojimo paskolą su palūkanomis kas mėnesį tekdavo mokėti 230 Eur. Tuo metu gaudavo 800-900 Eur pajamų. Antrą automobilį Toyota Prius atsakovė įsigijo 2020 m. Po 5 m. naudojimo pirmą Toyota Prius pardavė už 5000 Eur. J. pagal skelbimus internete surado automobilį už 17 700 Eur, atsakovė kreipėsi į banką dėl paskolos. Dėl avanso pasakyti negali, atsakovė jo nedavė, prie atsakovės pinigai nebuvo duodami. Gyvenant kartu apskritai nekyla klausimas ar pirkinys bendras, ar kažkuriam vienam priklauso, gyvenant kartu neskaičiuoji ir neskirstai, kad čia mano ir nekliudyk. Pasisakydama dėl ieškovės buto Grigiškėse atsakovė nurodė, kad virtuvėje buvo šaldytuvas ir ant grindų stovėjo kaitlentė, kitų baldų nebuvo, išplauti indai buvo sudėti ant skalbimo mašinos, gal virtuvėje buvo ir spintelė indams, bet tiksliai pasakyti negali. T. O., būdamas 21 m., gyvendamas dar pas atsakovę prisidėjo prie komunalinių mokesčių mokėjimo. Sodybos įsigijimui ieškovė gavo iš banko paskolą. Už žemės sklypą su statiniais buvo sumokėta 15 000 Eur. J. pervedė atsakovei 7500 Eur atsakovei. Pinigai perėjo tik per atsakovės sąskaitą ir iš karto buvo pervesti į pardavėjos sąskaitą. 2021 m. išgrynino 2000 Eur, kuriuos atidavė J., o ši juos panaudojo už gręžinio išgręžimą. Atsakovės teigimu, prie sodybos įrengimo ji prisidėjo finansiškai viso 5000 Eur.
8. Atsakovės atstovas advokatas Edvardas Steckis teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime nurodytas aplinkybes. Papildomai akcentavo:
8.1. Dėl ieškinio pagrindo. 2021 m. spalio 11 d. ieškovės (pasitelkusios profesionalią teisininkę advokatę) atsakovei pateiktoje pretenzijoje ieškovė nurodė visiškai kitokias faktines aplinkybes. Ieškovė, jau pasibaigus bendram gyvenimui kartu kreipėsi į atsakovę dėl „bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo ir skolos grąžinimo“. Ši pretenzija yra svarbi vertinant kaip faktines aplinkybes nurodo ieškovė šioje pretenzijoje ir kuo tai skiriasi nuo ieškinyje nurodomų aplinkybių. Pirmas ir esminis skirtumas yra tai, kad pateiktoje pretenzijoje ieškovė pripažino faktą, kad atsakovė yra žemės sklypo ir statinių, adresu (duomenys neskelbtini) bendraturte. Netgi daugiau, nurodė, kad „kadangi šalims turtas priklauso lygiomis dalimis po 1/2, D. S. būtų išmokama 9964 Eur kompensacija“. Taigi, a) ieškovė pripažino, kad atsakovė yra šio turto bendraturte ir b) laikė, jog ji, padalinant šį turtą, turi sumokėti atsakovei 9964 Eur kompensaciją. Atsakovės nuomone tai yra konkretus įrodymas, kad ieškovė pripažino ne tik, jog atsakovė buvo nekilnojamojo turto adresu (duomenys neskelbtini) bendraturte, jos dalies dydį, bet ir savo pareigą atsakovei kompensuoti jos dalį. Taip pat pretenzijoje ieškovė nurodė, jog būtent ieškovė sudarė kredito sutartis su AB „Swedbank“ ir AB SEB bankas ir būtent ieškovė gavo paskolas iš šių bankų. Šioje vietoje matomas ieškovės argumentas, kad „Pagal bendras nesutartines prievoles partneriai atsako solidariai“. Atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad kalbama tik apie bendras prievoles ir tik nesutartines prievoles. Ieškovės įgytos prievolės pagal minėtas kredito sutartis nėra bendros prievolės. Ieškovės paimti kreditai yra sutartinės prievolės, todėl atsakomybės solidarumo principas nėra taikomas. Kredito sutartyse aiškiai nurodytas gavėjas – J. O., o ne J. O. ir D. S., ar J. O. veikianti jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Sutartyse taip pat pasakyta, kad tik kredito sutartyje nurodyti asmenys gali būti laikomi laiduotojais už kredito gavėjo prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą. Atsakovė nebuvo įtraukta pagal 3.1.2 punktą 2019 m. gegužės 17 d. kredito sutarties su AB „Swedbank“ Nr. 19-027715-GV kaip laiduotoja. Atitinkamai 2019 m. gegužės 16 d. kredito sutartyje su AB „SEB bankas“ klientu įvardinta tik J. O.. Ieškovė nesiūlė atsakovei būti bendraskole ar laiduotoja, tokio susitarimo tarp šalių nebuvo. Be to, AB „SEB bankas“ konkrečiai atsakė, kad atsakovė skolinių įsipareigojimų bankui neturi. Atitinkamai AB „Swedbank“ atsakė, kad atsakovė paskolos sutartyje nedalyvauja ir informuoja, kad lizingo sutarties Nr. LT205091 gavėja yra atsakovė, bendraskolių šioje sutartyje nėra. Taigi nėra jokių duomenų, kad ieškovės įgytos prievolės pagal kredito sutartis su AB „SEB bankas“ ir su AB „Swedbank“ būtų bendros, ar juo labiau solidarios. Atsakovės valios atsirasti kokioms nors prievolėms pagal minėtas kredito sutartis nebuvo, kitų pagrindų atsirasti prievolei nebuvo. Ieškovė pati nurodo „13 145,42 Eur (trylikos tūkstančių šimto keturiasdešimt penkių eurų ir 42 et) dydžio suma, kuri yra lygi Atsakovės proporcingai daliai už prievoles, kurias Ieškovė prisiėmė įsigyjant sodybą“. Pačiame ieškinyje pripažįstama, kad prievoles prisiėmė ieškovė, o ne abi šalys. Taigi prievolės yra ieškovės asmeninės. Pretenzijoje ieškovė nurodė, neva atsakovei dėl sodybos įgijimo paskolino 7500 Eur, kai tuo tarpu savo ieškinyje aiškina neva „13 145,42 Eur (trylikos tūkstančių šimto keturiasdešimt penkių eurų ir 42 et) dydžio suma, kuri yra lygi Atsakovės proporcingai daliai už prievoles, kurias ieškovė prisiėmė įsigyjant sodybų“. Ieškovė dėl piniginių įnašų, kuriuos ji neva atliko atsakovei įsigyjant transporto priemones pretenzijoje nurodė, kad: įsigyjant Toyota Prius, J. O. sumokėjo už šį pirkinį 5150 Eur; pardavus šį automobilį ir 2020 m. lapkričio mėn. įsigyjant naują Toyota Prius, J. O. atsakovei paskolino dar 500 Eur. Ieškinyje nurodomas įnašas už abu automobilius 6250 Eur, pretenzijoje nurodoma 5650 Eur suma (5150 Eur + 500 Eur). Be to, pats ieškinys šioje vietoje neaiškus, nes nurodoma, kad: įsigyjant šį automobilį, ieškovė sumokėjo 1500 Eur pradiniam įnašui; kas mėnesį atsakovei duodavo po 110 Eur, kas sudarė pusę sumos, reikalingos lizingo ir draudimo įmokoms dengti. Iš viso ieškovė laiko, kad buvo sumokėta bendrai 4250 Eur lizingo ir draudimo įmokų; 500 Eur asmeninių ieškovės lėšų, kurias ji neva sumokėjo naujojo automobilio pardavėjui G. V.. Tik va matosi, kad Toyota Prius Prime, VIN kodas Nr. (duomenys neskelbtini) lizingo įmokos pagal lizingo sutartį yra maždaug 172-176 Eur, jos nuskaitomos nuo atsakovės sąskaitos. Draudimo įmokų sumos ieškovė apskritai neįrodinėjo. Toyota Prius v/n AK 740FT lizingo įmokos yra maždaug 95 Eur. Taigi net nesiekia ieškovės nurodomų 110 Eur. Pastebi, kad už savo automobilius atsakovė mokėjo pati. Dėl 500 Eur sumokėjimo G. V. pažymi, kad komercinis pasiūlymas buvo pateiktas UAB „Matula“ vadybininko V. V., o ne ieškovės minimo G. V. (nors jis ir persiuntė tą komercinį pasiūlymą), kas vėl rodo esminių faktinių aplinkybių ieškinyje nepagrįstumą. Ieškovės pateiktuose įrodymuose nebuvo jokių duomenų apie minėtų 500 Eur mokėjimą G. V.. Be to, pretenzijoje ieškovė nurodė visiškai kitą faktinę aplinkybę savo esme, o ne teisiniu kvalifikavimu – neva ji paskolino atsakovei 500 Eur. Ieškinyje jau teigia, kad pati ieškovė mokėjo 500 Eur, pridėjo jau pabaigus bylos nagrinėjimą iš esmės raštelį, datuojamą 2020 m. lapkričio 14 d. Ieškovė nepagrindė būtinybės kam nors mokėti 500 Eur grynais. Faktinis ieškinio pagrindas taip pat formuluoja dar vieną visiškai neteisingą aplinkybę apie neva ieškovės piniginį įnašą į atsakovės vardu įgytas transporto priemones. Atsakovė savo vardu įgijo tik Toyota Prius v/n (duomenys neskelbtini), o 2020 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. LT205091/PPS UAB „Swedbank lizingas“ nupirko iš UAB „Matula“ Toyota Prius Prime, VIN kodas Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal šios sutarties 4.1.1 punktą UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Matula“ patvirtino, kad būtent atsakovė (o ne ieškovė) sumokėjo UAB „Matula“ 6000 Eur. Šį apmokėjimą patvirtina ir atsakovės pateiktas įrodymas, kad mokėjimo pavedimą atliko ji pati (beje, matyti, kad pati sumokėjo ir už automobilio patikrą). Savo paaiškinimuose raštu ieškovė nurodė, kad 2015 m. įgyto automobilio Toyota Prius, VIN kodas (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo kaina buvo 10 000 Eur, ją sudarė 1500 Eur ieškovės sumokėtas avansas ir 8600 Eur iš banko pasiskolinta suma. Pastebėtina, kad iš banko pasiskolinta 5909,64 Eur, prie šios sumos net ir pridėjus menamą 1500 Eur, gaunami 7409,64 Eur, o ne 10 000 Eur. Ieškovė nežino ir negali nurodyti esminių sandorio aplinkybių, o vadovaujantis rašytiniais įrodymais, jie nepatvirtina jos nurodomų aplinkybių. AB „Swedbank“ pažyma patvirtina, kad pagal 2015 m. liepos 20 d. sutartį Nr. 15-060492-GV D. S. suteiktas 8600 Eur kreditas (kredito paskirtis – Automobilio pirkimui), atsakovė įvykdė visus įsipareigojimus pagal sutartį, t. y. grąžino bankui visą paimtą kreditą ir sumokėjo visas kitas pagal minėtą sutartį mokėtinas sumas. Šias sumas sumokėjo atsakovė, o ne ieškovė. Ieškovė pretenzijoje nurodė visiškai kitokias faktines aplinkybes, neva būtent pati ieškovė už automobilį Toyota Prius sumokėjo 5150 Eur (ieškinyje nurodo jau 1500 Eur sumą, neva sumokėtas pradinis įnašas). Ieškovė nesugeba nei apibūdinti, nei apibrėžti kaip ir kokiu būdu ji neva prisidėjo prie Toyota Prius Prime, VIN kodas Nr. (duomenys neskelbtini) lizingo sutarties ar trečiųjų asmenų sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties. G. V. nebuvo nei lizingo, nei pirkimo-pardavimo sutarties šalis. Ieškovė net nepateikia duomenų, kas ir kada ir už ką mokėjo G. V.. Ieškovė savo ieškiniu neginčija nei lizingo sutarties, nei 2020 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. LT205091/PPS. Šiose sutartyse esančios nuostatos visiškai paneigia ieškovės nurodomas aplinkybes apie tariamus įnašus dėl automobilių įgijimo. Be to, ieškovė nurodo net neteisingą automobilio kainą, 18 200 Eur vietoje 17 700 Eur.
8.2. Dėl jungtinės veiklos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalims gyvenant kartu, ieškovė įgydavo asmenines paskolas, todėl pagrįsta laikyti, kad prievolės pagal kredito sutartis, pasirašytas su AB „SEB bankas“ ir AB „Swedbank“ yra ieškovės asmeninės prievolės.
8.3. Dėl žemės sklypo su statiniais. 2022 m. liepos 21 d. notarine sutartimi ieškovė patvirtino, kad neturi atsakovei jokio reikalavimo (sutarties 7.1, 7.2, 7.7, 10.1, 10.2 punktai). 2022 m. rugpjūčio 4 d. notarinėje sutartyje taip pat patvirtinta atsakovės 1/2 turto dalis, jokio reikalavimo atsakovei nėra (sutarties 7.1 punktas). 2022 m. rugsėjo 22 notarinėje sutartyje nenurodytas joks reikalavimas atsakovei, t. y. ginčo tarp šalių nėra (sutarties 10.1, 10.2 punktai).
8.4. Dėl atsakovės pajamų vertinimo. Atsakovė visada turėjo pajamų, buvo gavusi ir didesnių išmokų, pvz. iš UAB „SEB gyvybės draudimas“ gavo 7000 Lt, 2016 m. iš UAB „SEB gyvybės draudimas“ – 2000 Eur.
9. Teismo posėdžio metu liudytoja S. B. nurodė, kad atsakovę pažįsta nuo 2003 m., ieškovę – nuo 2009 m. Mano, kad buvo šalims viena iš geriausių draugių, nes bendraudavo dažnai. Kadangi liudytoja gyvena Norvegijoje, todėl bendravimas vykdavo telefonu ir (ar) video skambučiais ne rečiau kaip kas 2 savaites, bendravimas buvo glaudus. Iš pradžių ieškovės ir atsakovės santykiai buvo geri, po to pradėjo kisti, pasidarė nelygiaverčiai. Ieškovė išnaudojo atsakovę finansiškai, 2010-2011 m. ji persikėlė gyventi pas atsakovę, keletą kartų neturėjo darbo, taigi buvo išlaikoma atsakovės, be to ieškovė finansiškai mažai prisidėjo prie buities – šią aplinkybę žino, nes atsakovė rodydavo liudytojai sąskaitų išrašus, kad ieškovė buičiai perveda tik 300 Eur. Patvirtino, kad prieš teismo posėdį apie šias aplinkybes su atsakove nekalbėjo. Liudytoja nežinojo, kad ieškovė duodavo atsakovei grynų pinigų. Atsakovė gyvendavo taupiai, o ieškovė – išlaidaudavo, savo pinigus leisdavo sau, nepaisant to, kad abi turėjo bendrą biudžetą. Ieškovė turėjo daug nesėkmingų projektų, skolinosi pinigų. Liudytojos teigimu, kai ieškovė susirado kitą moterį, atsakovė apie tai sužinojo, ieškovė išsikraustė gyventi į šalių bendrai įsigytą sodybą. Ieškovė iš dviejų bankų pasiėmė 20 000 Eur paskolą, sodyba kainavo 15 000 Eur, taigi ieškovei liko 5000 Eur, tačiau liudytoja nežino kur jie buvo išleisti. Liudytoja nežinanti kodėl ieškovė atsakovę padarė sodybos bendrasavininke, tik įtaria, kad matyt tam, jog atsakovė investuotu savo lėšas į sodybą, joje dirbtų, puoselėtų gerbūvį. Atsakovė kiekvieną savaitgalį būdavo sodyboje, siųsdavo liudytojai nuotraukas, kaip su savo sūnumi laiko sieną, gręžinys buvo padarytas atsakovės giminaičių iniciatyva, atsakovė daug pasakojo apie pirktus ir sodintus augalus. Apie sodyboje atliekamus statybos darbus pasakojo tiek ieškovė, tiek ir atsakovė. Pati liudytoja sodyboje nebuvo. Sodybos įsigijimas buvo ieškovės projektas, šalys bendros paskolos sodybos įsigijimui neturėjo. 2009 m. liudytoja buvo ieškovei nuosavybės teise priklausančiame bute Grigiškėse, jame matė tik virtuvę ir svetainę, ieškovės sūnaus kambarys nebuvo iki galo įrengtas. Iki 2021 m., kuomet šalys išsiskyrė, ieškovės butas buvo nuomojamas. Kai liudytoja 2009 m. susipažino su ieškove, jos finansinė padėtis neatrodė bloga, ieškovė 2010 m. atidarė savo kavinę, liudytoja jai paskolino 2900 Eur, atliko pavedimą, paskolos raštelio nerašė. Po metų ieškovė liudytojai papasakojo, kad visos jos sąskaitos areštuotos, ji turinti imti greituosius kreditus, bet apie tai nieko nepasakojo atsakovei, tik kai ieškovės bute Grigiškėse atjungė elektrą, atsakovė sužinojo apie susidariusią sunkią finansinę ieškovės padėtį. Tuo metu liudytoja vėl paskolino ieškovei 2900 Eur. Grąžinti paskolų negalėjo greitai, ieškovė vis prašydavo palaukti, ieškovė pakeitė gal net 6 darbovietes, kaltindama dėl to darbdavius. 2015 m. liudytoja pasiūlė ieškovei atvykti į Norvegiją, padaryti jos buto koridoriaus remontą, tokiu būdu dalis skolos buvo nurašyta. Likusios skolos ieškovė negrąžino, nors 2019 m. įsigijo sodybą. Liudytoja susidarė įspūdį, kad ieškovė jos vengia ir neketina grąžinti skolos. Per 20 pažinties metų atsakovė tik vieną kartą iš liudytojos pasiskolino 300 Eur, kuriuos tais pačiais metais ir grąžino. Liudytoja nėra girdėjusi, kad kuris nors iš turimų šalių Toyota Prius automobilių buvo bendras, kiekviena iš jų turėjo savo atskirus automobilius. Taip pat negirdėjo, kad ieškovė kompensuotų kokias nors atsakovės įmokas ar būtų davusi atsakovei grynais dideles sumas. Atsakovė dirba režisiere (duomenys neskelbtini), jos darbo užmokestis būna 800-1000 Eur. Atsakovė pasiėmė lizingą ir paskolą. Žino, kad už paskutinį automobilį lizingo suma buvo 17 000 Eur. Liudytoja nežinojo, kad atsakovė į savo sąskaitą įnešdavo dideles sumas. Atsakovės bute buvo atliekamas remontas, kurį darė ieškovė kartu su atsakovė, tačiau negalinti tiksliai atsakyti kokius konkrečiai remonto darbus atliko atsakovė. Liudytojos bendravimas su ieškove nutrūko 2020 m., kai ieškovė negrąžino 4800 Eur skolos. Po sodybos įsigijimo ieškovė tik naudojosi žmonėmis. Liudytoja nežinojo, kad šalys 3 kartus norėjo nutraukti santykius.
10. Liudytoja E. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad pažįsta atsakovę apie 30 metų, susipažino per bendrus pažįstamus. Liudytoja ieškovę pažįsta apie 10-15 metų, nuo tada, kai atsakovė susipažino su ieškove. Visos trys dažnai bendraudavo, leisdavo laisvalaikį. Po pažinties ieškovė su sūnumi persikraustė gyventi pas atsakovę. Šalys abi dirbo, atsakovė dirba (duomenys neskelbtini), ieškovė visada turėjo darbą, važiuodavo į užsienį į neilgas komandiruotes (po savaitę). Dėl šalių finansinės padėties tikslių duomenų nežino. Atsakovė rūpinosi buitimi, tačiau dėl biudžeto negali nieko pasakyti, nes visas aplinkybes žino tik iš atsakovės. Nežino, ar jos turėjo bendrą biudžetą. Liudytojos teigimu, ieškovė pirkdavo maistą, pati ieškovė darė atsakovės bute remontą, kuris nebuvo kosmetinis, pati ieškovė griovė buto sienas, atsakovė padėdavo išnešti šiukšles, plovė langus. Liudytojos teigimu, automobilius pirko atsakovė, pasiimdavo juos lizingu. Ieškovė, gavusi iš banko paskolą, nusipirko sodybą, kurioje liudytoja buvo tik vieną kartą. Sodyboje atsakovė rūpinosi daržu, iš liudytojos sesers pirko sodinukus. Mano, kad atsakovė buvo sodybos bendrasavininkė. Pasak liudytojos, ieškovė pati sodyboje atliko statybos darbus, nes ji imasi vyriškų darbų, ieškovė, būdama kartu su atsakove pas liudytoją Klaipėdoje, pas liudytojos sesers vyrą teiravosi dėl namo apšiltinimo. Atsakovė liudytojai skolindavo pinigus (200-300 Lt) iš kreditinės kortelės ne dažnai, ji grąžindavo grynais arba pavedimu. Liudytoja, gyvendama Vilniuje, norėjo pakeisti nuomojamą butą, todėl buvo ieškovės turimame bute Grigiškėse, bet jis nebuvo įrengtas, todėl jo nesinuomojo. Liudytoja su ieškovė nebendrauja nuo to laiko, kai atsakovė su ieškove išsiskyrė. 2023 m. gegužės mėn. atsakovė su teismo procesiniais dokumentais (ieškiniu) buvo atvažiavusi pas liudytoją, liudytoja, susipažinusi su ieškiniu, buvo šokiruota.
11. Teismo posėdžio metu liudytojas G. S. nurodė esantis atsakovės sūnus. Nuo 2009 m. ieškovė su sūnumi persikraustė gyventi pas atsakovę. Tuo metu liudytojas studijavo Utenoje. Apie šalių finansinę padėtį nieko nežino, į jų kišenes nelindo. Ieškovė prisidėdavo prie buities, tačiau liudytojas nežinantis kokia dalimi. Liudytojo teigimu, jo mamos gaunamas darbo užmokestis yra apie 1000 Eur. Automobilius atsakovė pirko lizingu. Atsakovė rūpinosi automobilių remontu ir padangų keitimu, prašydavo liudytojo, o jis per savo draugus padėdavo mamai. Sodybą įsigijo ieškovė, joje statosi namuką, tačiau liudytojas nežino finansinių reikalų. Liudytojui atrodo, kad atsakovė yra sodybos bendrasavininkė. Atsakovė derino klausimus dėl elektros atvedimo, rūpinosi gręžiniu, pirko sodinukus, tvarkė gerbūvį, dažnai, kartais ir po darbo, važiuodavo į sodybą. Liudytojas nežino aplinkybių apie automobilių pirkimą, gal ieškovė ir padėjo jo mamai rinktis automobilius. Dėl mamos buto remonto atsakyti taip pat negali, žino, kad buvo griaunama siena, dažomos sienos, įstatytos durys, sudėtas laminatas. Liudytojas patvirtino, kad jo buto pirkimui ieškovė jam paskolino 5000 Eur, kuriuos jis grąžino.
12. Teismo posėdžio metu liudytojas T. O. nurodė esantis ieškovės sūnus. Atsakovę pažįsta apie 13 m., kartu su mama gyveno atsakovės bute Pilaitės mikrorajone. Nuo to laiko, kai pradėjo gyventi pas atsakovę, mama dirbo ofisuose ir dar turėjo papildomų darbų statybos srityje. Šalys turėjo du automobilius, kuriuos pirko per pusę, mama duodavo pinigus D. pavedimu arba grynais. Mama prisidėdavo prie nuomos, komunalinių mokesčių, maisto pirkimo. Sodyba pirkta už mamos paimtas 2 paskolas, iš kurių vieną mama pervedė D., kad ši galėtų įsigyti pusę sodybos. D. buvo nuoširdi, rodė meilę, buvo per daug jautri, tačiau kai vyko skyrybos, D. pasikeitė, pasidarė smulkmeniška, net lėkštes skaičiavo. Santykių pabaigoje šalys ištisai aiškindavosi santykius, D. negalėjo susitaikyti su skyrybomis. Iki persikraustymo pas D. gyveno bute Grigiškėse, jis buvo įrengtas, tik virtuvėje nebuvo viryklės, stovėjo nešiojama viryklė, nebuvo ir kriauklės. Liudytojas prisimena seną atsakovės automobilį Toyota, mama tuo metu turėjo automobilį Kia.
13. Teismo posėdžio metu liudytoja R. Š. nurodė, kad ieškovę pažįsta nuo 2008 m., jas sieja sena draugystė, liudytoja su ieškove turėjo keletą bendrų projektų, ko pasėkoje išsivystė draugystė. Daug žinojo J. pasiguodimų. Atsakovę matė vieną kartą, kai ji pareikalavo iš ieškovės 5000 Eur skolą už žemės sklypą. Kai atsakovė atsisakė parduoti liudytojai žemės sklypo dalį, tada liudytoja ieškovei, pagal paskolos raštelį, paskolino 5000 Eur. Liudytoja nėra trečias asmuo, dėl kurio iširo šalių santykiai, jokių romantinių santykių tarp ieškovės ir liudytojos nebuvo bei nėra, liudytoja ištekėjusi, turi šeimą.
14. Liudytoja S. J. teismo posėdžio metu nurodė esanti atsakovės sesuo. Liudytoja ieškovę pažįsta nuo 2009 m., jos teigimu, ieškovė ne visada elgėsi sąžiningai su kitais: ruošdavosi išeiti iš darbo, ieškodavo silpnų vietų kituose žmonėse, dažnai keisdavo darbovietes, kelis sykius neturėjo darbo. Šalys dalindavosi išlaidas, bet nežino kuria dalimi prisidėdavo ieškovė. Liudytoja su ieškove apie finansinius reikalus niekada nesikalbėjo. Pasak liudytojos, atsakovės buto remontą atliko pati ieškovė, pati griovė sieną, visus fizinius darbus darė pati be kitų pagalbos. Šalys, gyvendamos kartu, automobilio ieškojo bendrai per skelbimus internete, kartu apžiūrėdavo ir kai rado tinkamą, 2014-2015 m. atsakovė savo vardu pasiėmė vartojimo paskolą ir lizingą. Negali pasakyti kiek kainavo automobilis, gal 10 000 Eur. Liudytojai atrodo, kad kreditinė paskola buvo skirta pradiniam įnašui. Automobiliu dažniausiai važinėjo atsakovė, kartais ir ieškovė. Paskutinį automobilį taip pat abi nusprendė pirkti, išsirinko Toyota Prius už 17 000 Eur, tokį automobilį rado ieškovė, abi važiavo jo apžiūrėti. Minėtas automobilis buvo įsigytas dar prieš sodybos įsigijimą. Ieškovė norėjo būtent savo sodybos, todėl ją ir nusipirko, atrodo už lėšas, gautas iš paskolos. Atsakovė neturėjo lėšų sodybai pirkti. Ieškovė sakė, kad atsakovė yra sodybos bendrasavininkė, toks ieškovės elgesys buvo gražus moralinis žestas atsakovei. Liudytoja sodyboje buvo 2-3 kartus, palaistyti daržų. Matė, kad ieškovė stato namuką, šiltnamio tuo metu nebuvo, jis atsirado po šalių skyrybų. Į sodybą atvežė ne naujus baldus (minkštą dalį, 2 komodas), kuriuos pastatė į negyvenamą pelėsinį namą, o dalis spintos liko atsakovės bute. Ieškovės buto Grigiškėse nematė, tik iš kalbų žinojo, kad jis buvo neįrengtas, vėliau baigus įrengti, buvo išnuomotas. Bendrų paskolų atsakovė su ieškove neturėjo. Iki 2012 m. liudytojos finansinė padėtis buvo sunkoka, jai padėdavo atsakovė, skolindavo pinigus nedidelėmis sumomis (100 Lt, kartais ir daugiau). Liudytoja skolą grąžindavo, abiem sesėms finansiškai padėdavo ir jų tėtis.
15. Teismo posėdžio metu liudytojas A. J. nurodė, kad yra atsakovės svainis. Liudytojo teigimu, šalys gyveno atsakovės bute. Atsakovė atsisakė pagalbos dėl jos buto remonto, pasakė griežtą „ne“, sakydama, kad visus remonto darbus atliks pati ieškovė. Liudytojas nėra skolinęs atsakovei pinigų. Patvirtino, kad jam teko kartu su ieškove dirbti, kartu darydavo butų remontus, tačiau negalėjo nurodyti kurį laikotarpį dirbo, ar buvo įdarbintas ieškovės įmonėje, ar buvo atleistas iš darbo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Nustatytos faktinės aplinkybės
16. 2009 m. rugsėjo mėn. ieškovė susipažino su atsakove.
17. 2010 m. ieškovė su savo sūnumi T. O., gim. (duomenys neskelbtini), persikėlė gyventi į atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini).
18. 2015 m. liepos 20 d. atsakovė sudarė su AB „Swedbank“ sutartį Nr. 15-060492-GV, kurios pagrindu jai suteiktas 8600 Eur kreditas (kredito paskirtis – Automobilio pirkimui).
19. 2015 m. liepos 22 d. atsakovė ir UAB „Autonus“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu už 6000 Eur įsigijo automobilį, Toyota Prius, VIN kodas JTDKN36U405088849.
20. 2019 m. gegužės 16 d. ieškovė ir AB „SEB bankas“ sudarė kredito sutartį Nr. 14A1918052528-3W, kuria ieškovei suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti.
21. 2019 m. gegužės 17 d. ieškovė ir AB „Swedbank“ sudarė kredito sutartį Nr. 19- 027715-GV, kuria ieškovei suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti.
22. 2019 m. gegužės 24 d. ieškovė pervedė atsakovei 5000 Eur su nurodymu atsakovės vardu sumokėti už žemės sklypą ir statinius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini).
23. 2019 m. birželio 2 d. ieškovė pervedė atsakovei 2500 Eur su nurodymu atsakovės vardu sumokėti už žemės sklypą ir statinius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini).
24. 2019 m. birželio 4 d. ieškovė ir atsakovė sudarė su A. T. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypą, unikalus Nr. 4167-0300-0254 ir statinius (unikalus Nr. 4194-0060-2012, 4194-0060-2023, 4194-0060-2034, 4194-0060-2045, 4194-0060-2056, 4194-0060-2067, 4194-0060-2078) žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini).
25. 2019 m. birželio 4 d. atsakovė sumokėjo 7250 Eur A. T. už žemės sklypą su statiniais.
26. 2019 m. liepos 5 d. atsakovė su ESO sudarė elektros energijos pirkimo-pardavimo ir paslaugų teikimo sutartį Nr. 11424960-51112/29123688 dėl elektros energijos objekte (duomenys neskelbtini).
27. 2020 m. sausio 2 d. ieškovė pasirašo sutikimą dėl paraiškos pateikimo ESO dėl elektros įrenginio perkėlimo, kuriuo sutinka, kad atsakovė kaip bendrasavininkė pateiktų paraišką dėl elektros įrenginio iškėlimo. 2020 m. sausio 14 d. buvo gautos ir atsakovei išduotos ESO prisijungimo sąlygos Nr. TS20-0183110 objekte adresu (duomenys neskelbtini).
28. 2020 m. lapkričio 20 d. atsakovė sudarė lizingo sutartį su UAB „Swedbank lizingas“ Nr. LT20509111. 2020 m. lapkričio 20 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. LT205091/PPS tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Matula“ dėl automobilio Toyota Prius Prime, VIN kodas Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovei išduotas Kasko draudimo liudijimas.
29. 2021 m. balandžio 23 d. bankiniu pavedimu ieškovė pervedė į atsakovės banko sąskaitą 2000 Eur.
30. 2021 m. liepos mėn. šalys išsiskiria.
31. 2022 m. liepos 21 d. ieškovė ir atsakovė sudarė su D. N. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią perleido 2 senus statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) bei 31/1113 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
32. 2022 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė ir atsakovė sudarė su D. N. sutartį, kuria ieškovei ir atsakovei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ir D. N. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas buvo pertvarkyti amalgamacijos būdu į 2 žemės sklypus, pagal kurį ieškovei ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise atiteko 2164 kv. m ploto žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), su statiniais.
33. 2022 m. rugsėjo 22 d. atsakovė sudarė su ieškove pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė perleido už 5000 Eur savo nuosavybės teisę į žemės sklypą ir statinius adresu (duomenys neskelbtini).
Dėl teisinio šalių santykių kvalifikavimo
34. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovę ir atsakovę nuo 2010 m. siejo romantiniai santykiai, kurie peraugo į gyvenimą kartu, šalys palaikė pastovius artimus asmeninius santykius, vedė bendrą ūkį, bendrai planavo veiksmus, pajamas ir išlaidas, kartu leido laisvalaikį ir atostogas, o 2021 m. liepos mėn. šalių santykiai galutinai nutrūko. Abi proceso šalys sutiko, kad tarp jų egzistavo faktiniai šeimos teisiniai santykiai.
35. Lietuvoje nėra priimtas partnerystės įregistravimą reglamentuojantis įstatymas, taigi proceso šalys negalėjo savo bendro gyvenimo kartu įteisinti. Nagrinėjamu atveju teisinis reglamentavimas taikytinas pagal analogiją (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 7 dalis).
36. Galiojančios CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis.
37. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-421/2019).
38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-45-701/2019).
39. Kasacinis teismas laikosi bendros praktikos, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016; ir kt.). Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).
40. Teismo vertinimu, šalių bendravimas atitinka teismų praktikoje reikšmingo ilgai trunkančio, nuolatinio ir pastovaus bendro ūkio vedimo ir bendro gyvenimo kriterijus. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, apklaustų liudytojų parodymus, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad šalys 2010 m.–2021 m. kartu gyveno ir turėjo artimus šeiminius tarpusavio santykius (vedė bendrą ūkį), rūpinosi bendra buitimi ir gerino gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad nurodytu laikotarpiu šalis siejo faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai. Teismo vertinimu, tarp šalių galimai buvo žodinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, nes ieškovės ir atsakovės elgesys bei atlikti konkliudentiniai veiksmai, kaip rodo byloje pateiktų įrodymų visuma, leidžia teismui tokius santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą (partnerystę) (CK 6. 969 straipsnis).
Dėl ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos
41. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; ir kt.).
42. Vadinasi, nuosavybės teisės atsiradimas jungtinės veiklos teisinių santykių pagrindu skiriasi nuo nuosavybės teisės į santuokos metu sutuoktinių įgytą turtą atsiradimo. Sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymu įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali ir kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise.
43. Sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Aptarta kasacinio teismo praktika suponuoja, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas).
44. Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas). Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 23 punktas).
45. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
46. Sprendžiant kartu gyvenančių asmenų ginčą dėl turto pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas šių asmenų susitarimas įgyti, sukurti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020). Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus tokį susitarimą, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad yra svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį.
47. Pagal įstatymą ir kasacinio teismo praktiką sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu turtu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis. Sugyventinių ir bendrai gyvenančių asmenų turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jeigu įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas, sukurtas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; ir kt.).
48. Nagrinėjamu atveju kilęs ginčas dėl ieškovės įnašų už atsakovės vardu įsigytas dvi transporto priemones ir dėl prievolių, kurias prisiėmė ieškovė įsigyjant nekilnojamąjį turtą (sodybą). Teismas dėl šių reikalavimų ir pasisakys.
49. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, savo nuožiūra pasirenka ir nustato ieškinio dalyką (reikalavimą) bei nurodo ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), taip apibrėždamas bylos nagrinėjimo ribas. Teisminio nagrinėjimo metu šalys daug dėmesio skyrė argumentams, susijusiems su tiek ieškovės buto (duomenys neskelbtini), tiek atsakovės buto (duomenys neskelbtini), remonto darbų atlikimu ir (ar) pagerinimu, taip pat sodybos pagerinimu (vertės sukūrimu) atsakovės darbu ir pagalba. Teismas plačiau nepasisakys dėl pirmiau nurodytų šalių argumentų, kadangi šioje byloje jokie šalių reikalavimai dėl minėto turto nėra suformuluoti. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmiau nurodyti šalių argumentai tik patvirtina teismo padarytą išvadą dėl šalių bendro gyvenimo fakto ir bendro tikslo siekimo.
Dėl transporto priemonių įsigijimo aplinkybių
50. Byloje keliamas reikalavimas dėl 2015 m. lizingo ir vartojamosios paskolos pagalba atsakovės vardu už 10 000 Eur įsigyto automobilio Toyota Prius, VIN kodas (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad automobilio paieška užsiėmė ieškovė. Iš byloje esančios 2015 m. liepos 22 d. pažymos-sąskaitos Nr. 2756 nustatyta, kad pardavėja UAB „Autonus“ pardavė atsakovei automobilį Toyota Prius, VIN kodas (duomenys neskelbtini), pagaminimo metai 2010 m. sausio 21 d. už 6000 Eur. Ieškovė įrodinėja, kad minėto automobilio kaina buvo didesnė, nei sutartyje nurodė pardavėjas. Viena vertus, atsakovė atsiliepime ir teismo posėdžio metu neigė, kad ieškovė už minėtą automobilį mokėjo 1500 Eur pradinį įnašą, bei kvestionavimo ir automobilio vertę. Tačiau vėliau, atsakovė šią aplinkybę patvirtino, kad buvo sumokėtas avansas ir tiek atsakovės atsiliepime, tiek ir teismo posėdžių metu akcentuota 2015 m. liepos 20 d. atsakovės ir AB „Swedbank“ sutartis Nr. 15-060492-GV, kuria bankas atsakovei suteikė 8600 Eur kreditą automobiliui įsigyti. Teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovės pozicija, kad nėra logiška apynaujį automobilį pirkti tik už 6000 Eur, o iš banko skolintis 8600 Eur. Atsakovė neįrodė, kad iš banko gautos vartojamosios paskolos 2600 Eur likutis buvo skirtas kitoms šalių reikmėms (CPK 178, 185 straipsniai). Be to, pati atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad pardavėjas nenorėjo rodyti visos automobilio pardavimo kainos, todėl rodė tik 6000 Eur sumą.
51. Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmenims nedraudžiama turėti pajamų, kurios gaunamos ne į sąskaitas pavedimais, o tiesiogiai grynaisiais. Apie tokias pajamas ypač akcentavo ieškovė, nurodydama, kad papildomai uždirbdavo statybose, kur už atliktus darbus buvo atsiskaitoma grynaisiais. Nors šią aplinkybę atsakovė neigia, tačiau tiek liudytojas A. J., kartu dirbęs su ieškove statybos srityje ir gaudavęs pajamas grynaisiais, tiek ir liudytojas T. O., kartu gyvenęs su šalimis, patvirtino, kad ieškovė turėjo grynųjų ir duodavo jų atsakovei.
52. Kitas aspektas tas, kad nors atsakovė teigia, jog ji viena mokėjo įmokas už pirmąjį automobilį, rūpinosi remontu – pagrindiniai remonto darbai buvo tepalų keitimas ir diagnostika, atliekami UAB „Tokvila“, tačiau rašytinė bylos medžiaga paneigia tokią atsakovės poziciją, kurią teismas vertina kaip gynybinę. Iš ieškovės pateiktų banko sąskaitos išrašų matyti, kad ginčo laikotarpiu ji pervesdavo atsakovei lėšas, kurios tikėtina buvo skiriamos ne tik buities reikmėms, bet ir įsigyto automobilio lizingo ir draudimo įmokoms padengti.
53. Byloje nėra ginčo, kad bendru sutarimu šalys 2020 m. pirmąjį automobilį Toyota Prius pardavė už 5300 Eur ir nusprendė įsigyti kitą automobilį, kurio paieškomis interneto svetainėse užsiėmė ieškovė. Už automobilį pirkėjas sumokėjo grynaisiais, tačiau vėliau ši suma įnešama į atsakovės sąskaitą. Ieškovei radus tinkamą variantą, abi šalys vykdavo jo apžiūrėti. Tai, kad naujesnis elektrinis automobilis Toyota Prius Prime pirktas bendru šalių sutarimu patvirtino ir atsakovė, teismo posėdžio metu nurodydama, kad nebūtų pirkusi tokio brangaus automobilio, jei būtų viena. Taip pat atsakovė pripažino, kad gyvenant kartu apskritai nekyla klausimas, ar pirkinys bendras, ar kažkuriam vienam priklauso, gyvenant kartu neskaičiuoji ir neskirstai, kad čia mano ir nekliudyk. Taigi šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo – įsigyti naujesnį automobilį.
54. Atsakovė teigė, kad antrasis automobilis buvo įsytas už 17 700 Eur, taip pat kategoriškai neigė apskritai buvus šiame pirkimo-pardavimo santykyje G. V., taip pat neigė ir šiam asmeniui mokėtą avansą. Teismas nepritaria tokiai atsakovės pozicijai, kadangi iš pačios atsakovės paaiškinimų matyti, kad tam tikros faktinės aplinkybės nurodomos tokios, kokios yra ar būtų naudingos tik atsakovei.
55. Visų pirma, byloje esantys Autoplius.lt duomenys patvirtina, kad aptariamo automobilio, pagaminimo metai 2017, kaina skelbime nurodyta 18 950 Eur. Teismo posėdžių metu ieškovė nurodė, kad ji vedė derybas su G. V. dėl kainos sumažinimo. Antra, byloje esantis ieškovės susirašinėjimas su Procar pardavimų vadovu G. V. patvirtina, kad būtent ieškovė rūpinosi ir derino sąlygas dėl antrojo automobilio įsigijimo. Trečia, ieškovė G. V. sumokėjo 500 Eur pradinį įnašą grynaisiais ir šią aplinkybę patvirtina G. V. ranka rašytas raštelis, patvirtinantis, kad automobilio kaina 18 200 Eur, jis gavo 500 Eur avansą grynais, likusi automobilio kaina – 17 700 Eur, kuri bus pervedama iš banko, ką patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2020 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. LT205091/ PPS (pirkėjas UAB „Swedbank lizingas“, pardavėja UAB „Matula“), turto priėmimo-perdavimo aktas , 2020 m. lapkričio 20 d. atsakovės ir UAB „Swedbank lizingas“ sudaryta Lizingo sutartis Nr. LT205091 (Finansavimo sutartis), pagal kurią automobilis perduotas valdyti ir naudotis klientei D. S., automobilis bus registruojamas valdytojo-kliento vardu, pirkėją privalomai nurodant automobilio savininku (Finansavimo sutarties 1.2 punktas). Teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovės atstovo kritika, išreikšta ieškovei, teigusiai, kad duodavo atsakovei kas mėnesį po 110 Eur, kas sudarė pusę sumos, reikalingos lizingo ir draudimo įmokoms dengti.
56. Atsakovės atstovo teigimu, ieškovė nėra sąžininga, nes neva atsakovė mokėdavo kas mėnesį už lizingą ir draudimą 176-178 Eur, o ne 220 Eur, kaip nurodo ieškovė. Šiame kontekste atkreiptinas atsakovės atstovo dėmesys į tai, kad Įmokų grafike Nr. LT205091 yra nurodyta tik automobilio išpirkimo įmoka ir palūkanų įmoka, kurios sudaro 176,67 Eur/ mėn. Atsakovė į bylą yra pateikusi tik 2020 m. lapkričio 23 d. Kasco draudimo liudijimą Nr. 010613035, iš kurio matyti, kad draudėjas D. S. ir draudikas If P&C Insurance AS filialas sudarė išperkamo automobilio Kasco draudimą, automobilis apdraustas rinkos verte, numatyta 120 Eur išskaita. Tačiau iš šio draudimo liudijimo neatsispinti mokėtina draudimo įmoka, apie konkrečią mokėtiną sumą tiek atsakovė, tiek ir jos atstovas teisminio nagrinėjimo metu nutylėjo, kitų įrodymų, paneigiančių ieškovės teiginius nepateikė (CPK 178 straipsnis), nors tokią pareigą turėjo, nes civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Teismas, ištyręs rašytinius įrodymus, iš atsakovės AB „Swedbank“ sąskaitos išrašo nustatė, kad atsakovė mokėdavo kas mėnesį už lizingą 176,67 Eur įmoką ir 48,26 Eur įmoką už draudimą draudikui If P&C Insurance AS filialas, taigi viso įmoka sudarė 224,93 Eur. Esant nurodytam, atmestini atsakovės atstovo teiginiai, kaip nepagrįsti.
Dėl nekilnojamojo turto (sodybos) įsigijimo aplinkybių
57. Byloje taip pat keliamas reikalavimas dėl nekilnojamojo turto (sodybos) įsigijimo. Nėra ginčo, kad ieškovės iniciatyva šalys pradėjo ieškoti jų lūkesčius atitinkamos sodybos ir kurią radusios, įsigijo ją už 15 000 Eur. Šalys prieštaringai nurodo aplinkybę dėl turto įsigijimo lygiomis dalimis (po 1/2 dalį). Ieškovė teigia, kad atsakovė reikalavo, jog turtas būtų perkamas ne tik ieškovės vardu, t. y. atsakovė pageidavo tapti bendrasavininke. Taip pat ieškovės teigimu, šalys ne tik sutarė, kad ieškovė, pusę gauto kredito iš banko, paskolins atsakovei, jog ji savo vardu galėtų įsigyti sodybos dalį, bet ir sutarė, bendrai dengti įmokas bankams. Atsakovė priešingai, nurodo, kad nenorėjo tapti bendrasavininke, jos teigimu, toks sprendimas (dėl turto įsigijimo po 1/2 dalį) buvo ieškovės gražius moralinis poelgis. Prieštaravimų nereikšta ir dėl faktinės aplinkybės, kad šalys tokio dydžio santaupų neturėjo, o atsakovė negalėjo savo vardu pasiimti paskolos, todėl ieškovei, pasitarus su finansininke ir gavus notarės rekomendaciją, kad kiekviena bendrasavininkė susimokėtų pardavėjai už savo dalį, buvo nuspręsta imti dvi paskolas iš bankų. Minėta, kad 2019 m. gegužės 16 d. ieškovė ir AB „SEB bankas“ sudarė kredito sutartį Nr. 14A1918052528-3W, kuria ieškovei suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti, o 2019 m. gegužės 17 d. ieškovė ir AB „Swedbank“ sudarė kredito sutartį Nr. 19-027715-GV, kuria ieškovei suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti. Ieškovės sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2019 m. gegužės 24 d. ieškovė pervedė atsakovei 5000 Eur, o 2019 m. birželio 2 d. ieškovė pervedė atsakovei 2500 Eur, pavedimų mokėjimo paskirtys – pavedimas NT. Atsakovė neginčijo aplinkybės, kad ieškovės pervesta jai 7500 Eur suma buvo skirta atsakovės vardu sumokėti už žemės sklypą ir statinius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). 2019 m. birželio 4 d. šalys, įsigydamos lygiomis dalimis, po 1/2 dalį kiekviena asmeninės nuosavybės teise, įsigijo iš A. T. žemės sklypą su statiniais (sodybą) už 15 000 Eur. Prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį šalys, lygiomis dalimis, pardavėjai sumokėjo 500 Eur, t. y. po 250 Eur kiekviena. Tą pačią dieną ieškovė ir atsakovė sumokėjo bankiniu pavedimu pardavėjai po 7250 Eur.
58. Bylos duomenimis 2021 m. balandžio 23 d. bankiniu pavedimu ieškovė pervedė į atsakovės banko sąskaitą 2000 Eur. Šio mokėjimo atsakovė neginčijo, neįrodinėjo, ieškovės skolinių įsipareigojimų, didelių pirkinių poreikio ir pan. Minėtą pavedimą patvirtina ir byloje esantis atsakovės AB „Swedbank“ sąskaitos išrašas. Pastebėtina, kad 2021 m. balandžio 23 ir 25 d. atsakovė 2000 Eur sumą išsigrynina (po 1000 Eur). Šalys sutarė dėl aplinkybės, kad 2021 m. liepos mėn. bendras jų gyvenimas baigėsi, jos išsiskyrė, pradėjusios gyventi skyrium. Minėta, kad 2022 m. liepos 21 d. ieškovė ir atsakovė sudarė su D. N. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią perleido 2 senus statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 31/1113 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovės teigimu, iš šio sandorio ji negavo savo dalies (visą šią sumą gavo ieškovė), o ieškovė atsakovei nepervedė pusės gautos 5000 Eur sumos ir niekaip už ją neatlygino. Ieškovė teigia, kad tokie atsakovės teiginiai yra niekiniai, nes ieškovė atsakovei davė 2500 Eur grynais, kadangi be atsiskaitymo atsakovė atsisakė pasirašyti notarinę sutartį. Akcentuotina, kad iš pirmiau nurodytos turto dalies pirkimo-pardavimo sutarties turinio matyti, kad prieš pasirašant sutartį abi pardavėjos gavo iš pirkėjos po 2500 Eur (Sutarties 4.1 punktas). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad notarų biure atsakovė būtų reiškusi pretenzijas dėl neatsiskaitymo su ja (CPK 178, 185 straipsniai).
59. Taip pat 2022 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė ir atsakovė sudarė su D. N. sutartį, kuria ieškovei ir atsakovei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ir D. N. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas buvo pertvarkyti amalgamacijos būdu į 2 žemės sklypus, pagal kurį ieškovei ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise atiteko 2164 kv. m ploto žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), su statiniais. O 2022 m. rugsėjo 22 d. atsakovė sudarė su ieškove pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė perleido už 5000 Eur savo nuosavybės teisę į žemės sklypą ir statinius, adresu (duomenys neskelbtini). Notarinės sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad pardavėja (atsakovė) visą parduodamos turto dalies kainą (5000 Eur) gavo iš pirkėjos (ieškovės) į savo banko sąskaitą. Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovės AB „Swedbank“ sąskaitos išrašas, mokėjimo paskirtis – už žemę. Taigi ieškovė išpirko atsakovės nekilnojamojo turto objektų dalį.
60. Šiuo atveju, teismas sutinka su ieškovės pozicija, kad gaunasi tokia teisei priešinga situacija, kai ieškovė, veikdama kartu su atsakove, savo vardu paėmė iš dviejų bankų kreditus, dalį jo pervedė atsakovei, kad ji galėtų įsigyti aptartų nekilnojamojo turto objektų dalį, o vėliau buvo priversta dar kartą susimokėti atsakovei, kad išpirktų šią jos dalį.
Dėl procesinės bylos baigties
61. Byloje nėra ginčo, kad bendro gyvenimo laikotarpiu šalys nebuvo įsivertinusios ir susitarusios, kuri, kokiu būdu ar kokia apimtimi ar dalimi prisideda prie bendro tikslo, taip pat nebuvo susitarusios, jog ateityje viena ar kita šalis turės kaip nors atlyginti už kitos šalies didesnį indėlį į bendrą veiklą. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, susijusius su šalių tuo laikotarpiu gautomis pajamomis, konstatuoja, jog nei vienos iš šalių turtinė padėtis nebuvo ženkliai geresnė už kitos; byloje nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kokia dalimi kiekviena iš šalių prisidėjo prie bendro turto įsigijimo; esant prieštaringiems šalių parodymams (kai atsakovė tvirtina už viską mokėjusi pati, nes priešinga šalis neturėjo pajamų); nei viena iš šalių neįrodė, kad vienos įnašas į bendrą turtą buvo didesnis nei kitos.
62. Atsižvelgiant į tai, preziumuojama, kad nagrinėjamu atveju partnerių – ieškovės J. O. ir atsakovės D. S. – įnašai į bendrąją jungtinę veiklą ginčo laikotarpiu buvo lygūs (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Ieškovės ir atsakovės santykiams nutrūkus ir nusprendus jų nebetęsti jų jungtinės veiklos sutartis baigėsi (CK 6.978 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
63. Teismas kritiškai vertina atsakovės argumentus, kad negauto atsiskaitymo pagal šio sprendimo 57 punkte nurodytą sandorį. Pagal aptartos notarinės sutarties nuostatas pinigus iš pirkėjos D. N. tiek ieškovė, tiek atsakovė gavo prieš šios sutarties pasirašymą. Šalių sutarties pasirašymas patvirtino apie pirkėjos prievolės įvykdymą, t. y. kainos už turtą sumokėjimą, t. y. ne tik ieškovė, bet ir atsakovė raštu patvirtino, kad gavo iš pirkėjos savo dalį turto kainos – 2500 Eur, notarė patvirtino sutarties sudarymo aplinkybes. Sutartis nėra nuginčyta ar modifikuota, todėl yra galiojanti (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).
64. Taip pat nėra pagrindo sutikti su atsakovės teigimu, kad ieškovei pervedus į atsakovės sąskaitą 7500 Eur, toks pavedimas laikytinas dovana.
65. Visų pirma, byloje nėra pagrindo kvalifikuoti šalių sudarytą sandorį (bankinį pavedimą) kaip dovanojimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad dovanojimo sutartis yra dvišalis sandoris, išreiškiamas dviejų šalių suderinta priešpriešine valia. Dovanojimo sutarties atveju dovanotojas neatlygintinai perduoda apdovanojamajam turtą ar turtinę teisę nuosavybėn, o apdovanotasis išreiškia savo valią dovaną priimti (CK 6.465 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2010; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2012; ir kt.). Sudarytai sutarčiai kvalifikuoti kaip dovanojimo sutarčiai būtina nustatyti, kad tikroji šalių valia buvo perduoti ir atitinkamai priimti turtą ar turtinę teisę neatlygintinai. Šiuo atveju nesvarbu, kokiais motyvais remdamasis dovanotojas suteikia dovaną kitai šaliai, svarbu, kad jo valia buvo perduoti turtą nereikalaujant, jog apdovanotasis pateiktų turtinio pobūdžio patenkinimą. Kita vertus, vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; ir kt.).
66. Vertinant tarp šalių susiklosčiusius santykius nėra pagrindo išvadai, kad tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti atsakovei turtą (7500 Eur), nes šalys tarėsi dėl vieno bendro nekilnojamojo turto įsigijimo ir pagal notarės rekomendaciją abi bendrasavininkės prisidėjo prie įgyjamo turto piniginiais įnašais (kiekviena po 7500 Eur). Aplinkybė, kad ieškovė, gavusi kreditą, į atsakovės sąskaitą pervedė minėtą sumą, nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovė siekė padovanoti 7500 Eur atsakovei.
67. Antra, akcentuotina, kad visą šią gautą iš ieškovės sumą, atsakovė pervedė pardavėjai A. T., kaip kainą už savo įgyjamą turto dalį. Trečia, atsakovė neįtikino teismo, kad už neva jai dovanotą 7500 Eur sumą, ieškovė laisva valia prisiėmė įsipareigojimus bankui mokėti palūkanas.
68. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, įvertinęs įrodymų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, atlikęs rašytinių įrodymų matematinius paskaičiavimus, teismas sprendžia, kad ieškovės piniginis įnašas į atsakovės vardu įgytas transporto priemones yra 6250 Eur, ši suma priteistina iš atsakovės; taip pat pagal 2019 m. gegužės 16 d. sudarytą kredito sutartį Nr. 14A1918052528-3W ieškovė įsipareigojo iki 2024 m. balandžio 22 d. grąžinti iš AB „SEB bankas“ gautą kredito sumą su priskaičiuotomis palūkanomis, viso: 13 498,96 Eur, o pagal 2019 m. gegužės 17 d. sudarytą kredito sutartį Nr. 19-027715-GV ieškovė įsipareigojo iki 2024 m. balandžio 17 d. grąžinti iš AB „Swedbank“ gautą kredito sumą su priskaičiuotomis palūkanomis, viso: 12 791,87 Eur.
69. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė nurodytų vartojimo kredito sutarčių pagrindu gautus 20 000 Eur būtų panaudojusi kokioms nors savo asmeninėms reikmėms. Priešingai – byloje nėra ginčo, kad už šias lėšas buvo įsigyta sodyba. Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog ieškovė ir atsakovė bendrai vykdydamos jungtinę veiklą sodybą įsigijo bendrąja daline nuosavybės teise – po 1/2 dalį, yra pagrindas pripažinti, kad ieškovė ir atsakovė vykdydamos jungtinę veiklą bendrosios dalinės nuosavybės teise prisiėmė kreditinius įsipareigojimus – 2019 m. gegužės 16 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. 14A1918052528-3W ir 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. 19-027715-GV. Vadinasi nuo jungtinės veiklos sutarties pabaigos šalys solidariai atsako pagal minėtas vartojimo kredito sutartis (CK 6.978 straipsnio 3 dalis). Tačiau vadovaujantis kredito sutarčių nuostatomis ieškovė yra asmeniškai atsakinga už šią prievolę. Vertinant tai, yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovės 13 145,42 Eur sumą, kuri lygi atsakovės proporcingai daliai už prievoles, kurias ieškovė prisiėmė įsigyjant sodybą (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).
70. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 19 395,42 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gruodžio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
71. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 96¹, 98 straipsnių nuostatos. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos).
72. Ieškinį tenkinus atsakovės bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
73. Nagrinėjamu atveju ieškovė pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 7509,45 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 437 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už ieškinį ir iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė viso 7072,45 Eur už teisines paslaugas laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 29 iki 2023 m. lapkričio 22 d. (DOK-183474 (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijų maksimalaus dydžio. Ieškovės ieškinį tenkinus, iš atsakovės priteistinas viso 7509,45 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
74. Nagrinėjamu atveju teisme patirta 6,64 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Vilniaus miesto apylinkės teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylos viršelio vidinė pusė) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Kadangi iš atsakovės priteistina 6,64 Eur suma neviršija 8 Eur, todėl jos nepriteistinos (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. Nr. 1R-386/1K-411 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo pakeitimo“) (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Patenkinti ieškinį visiškai.
Priteisti ieškovei J. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) viso 19 395,42 Eur (devyniolika tūkstančių tris šimtus devyniasdešimt penkis eurus 42 ct) skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 19 395,42 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gruodžio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti ieškovei J. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) viso 7509,45 Eur (septyni tūkstančiai penki šimtai devyni eurai 45 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.