- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-16
- Bylos Nr.
- e2A-784-392/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24058-2022-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Rosita Patackienė
- Atsakovas
- D. S.
- Ieškovas
- J. O.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus ir Rositos Patackienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-363-1094/2024 pagal ieškovės J. O. ieškinį atsakovei D. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. O. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės D. S. priteisti: 19 395,42 Eur sumą, kurią sudaro: 6 250 Eur ieškovės įnašas už atsakovės automobilius ir 13 145,42 Eur suma, lygi atsakovės proporcingai daliai už prievoles, kurias ieškovė prisiėmė įsigyjant sodybą; 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2010 m. pradžioje ieškovė susipažino su atsakove D. S., tarp jų užsimezgė romantiniai santykiai, kurie netrukus peraugo į bendro ūkio/gyvenimo vedimą. Šalys apsigyveno kartu. Kadangi Lietuvoje nėra priimtas partnerystės įregistravimą reglamentuojantis įstatymas, šalys neturėjo galimybės savo bendro gyvenimo įteisinti. Siekdamos kurti bendrą ūkį jos veikė faktiškai susiklosčius jungtinės veiklos teisiniams santykiams, sujungė savo lėšas bendram tikslui siekti, įgijo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Nutrūkus santykiams, atsakovė pasinaudojo teisinio reglamentavimo spragomis ir atsisakė ieškovei grąžinti jos piniginius įnašus, kuriuos ji atliko atsakovei įsigyjant transporto priemones, ir pasidalinti įsipareigojimais (prievolėmis), kuriuos ieškovė prisiėmė, siekiant bendrai įgyti sodybą. Pasisakydama dėl ieškovės piniginio įnašo įsigyjant transporto priemones nurodė, kad šalims vedant bendrą ūkį/gyvenimą 2015 m. lizingo ir vartojamosios paskolos pagalba atsakovės vardu už 10 000 Eur buvo įgytas automobilis Toyota Prius. Įsigyjant šį automobilį ieškovė sumokėjo 1 500 Eur pradinį įnašą ir kas mėnesį duodavo atsakovei po 110 Eur. Tai sudarė pusę sumos, reikalingos lizingo ir draudimo įmokoms dengti. Šio automobilio techninis aptarnavimas buvo dengiamas išimtinai tik iš ieškovės asmeninių lėšų. Minėtas automobilis 2020 m. buvo parduotas už 5 300 Eur. Po kelių savaičių atsakovė už 18 200 Eur įsigijo naują automobilį Toyota Prius. Pradiniam šio automobilio įnašui buvo panaudoti pinigai, gauti už senojo automobilio pardavimą, bei ieškovės asmeninių 500 Eur, kuriuos ji sumokėjo naujojo automobilio pardavėjui G. V.. Taigi ieškovės piniginis įnašas į atsakovės vardu įgytas transporto priemones yra 6 250 Eur suma, kurią sudaro ieškovės sumokėtas 1 500 Eur avansas, 4 250 Eur lizingo ir draudimo įmokų bendra suma bei 500 Eur suma, sumokėta naujojo automobilio pardavėjui G. V.. Pasisakydama dėl ieškovės piniginio įnašo įsigyjant sodybą nurodė, kad gyvenant kartu 2019 m. pradžioje šalys rado jų lūkesčius atitinkantį gyvenamąjį namą (sodybą), esantį žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). Namo pardavimo kaina, įskaitant žemės sklypą ir kitus inžinerinius statinius, buvo 15 000 Eur. Šalys tokios sumos neturėjo, todėl nusprendė skolintis iš kredito įstaigų. Kadangi atsakovė negalėjo gauti kredito, 2019-05-16 ieškovė ir AB „SEB bankas“ sudarė kredito sutartį Nr. 14A1918052528-3W, kuria jai suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti. Pagal šią sutartį ieškovė įsipareigojo iki 2024-04-22 grąžinti iš AB „SEB bankas“ gautą kredito sumą su priskaičiuotomis palūkanomis, viso: 13 498,96 Eur. 2019-05-17 ieškovė ir AB „Swedbank“ sudarė kredito sutartį Nr. 19-027715-GV, kuria jai suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti. Pagal šią sutartį ieškovė įsipareigojo iki 2024-04-17 grąžinti iš AB „Swedbank“ gautą kredito sumą su priskaičiuotomis palūkanomis, viso: 12 791,87 Eur. Kadangi buvo vedamas bendras ūkis, o santykiai buvo geri, ieškovė sutiko, kad šalys namą įsigytų ir registruotų lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį. Prieš pasirašant notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, notarė nurodė, kad jei kiekviena šalis nori asmenine nuosavybės teise įsigyti po 1/2 minimų nekilnojamojo turto objektų dalį, būtų „teisiškai geriau“, jog kiekviena šalis susimokėtų pardavėjai už savo įgijimą turto dalį. Remiantis notarės rekomendacija, 2019-05-24 ir 2019-06-02 ieškovė atliko atitinkamai 5 000 Eur ir 2 500 Eur bankinius pavedimus, viso 7 500 Eur, į atsakovės banko sąskaitą. 2019-06-04 ieškovė su atsakove ir A. T. sudarė notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, kuria šalys už 15 000 Eur iš A. T. lygiomis dalimis po 1/2 įsigijo nurodytą turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė pervedė į atsakovės sąskaitą dar 2 000 Eur, o likusią kreditų dalį, t. y. 3 000 Eur, panaudojo išimtinai nurodytų nekilnojamojo turto objektų remontui. 2021 m. pradžioje poros santykiai pradėjo prastėti, o tų pačių metų vasarą šalys galutinai išsiskyrė. Ieškovė kreipėsi į teisininkę, kad ji tarpininkautų ginče su atsakove, tačiau atsakovė kategoriškai atsisakė leistis į bet kokias kalbas. Kadangi, nutrūkus santykiams, gyvenimas vienoje sodyboje tapo neįmanomas, nematydama kito sprendimo, 2022-09-22 ieškovė išpirko atsakovės nekilnojamojo turto objektų dalį. Taigi gaunasi tokia teisei priešinga situacija, kai ieškovė, veikdama kartu su atsakove, savo vardu paėmė kreditą, dalį jo pervedė atsakovei, kad ši galėtų įsigyti minėtų nekilnojamojo turto objektų dalį, o vėliau buvo priversta dar kartą sumokėti atsakovei, kad išpirktų šią jos dalį.
3. Atsakovė D. S. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nuo 2009 m. šalis siejo artimi santykiai, jos gyveno kartu, tačiau susitarimo, jog turtas įgyjamas per puse, nebuvo, gyvendamos kartu šalys neįsigijo jokio bendro turto. Tai, jog ieškovė skolinosi lėšas, skirtas sudaryti žemės sklypo su statiniais įsigijimo sandorį, nekeičia pačio sandorio esmės, t. y. jog ieškovė ir atsakovė kartu sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria įgijo žemės sklypą su statiniais bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šalys savo bendromis pastangomis (lėšomis ir darbu) siekė pastatyti namuką ir sutvarkyti sodybą. Ieškovė savo 2021-10-11 pretenzijoje pripažino, kad atsakovės įnašas į nekilnojamąjį turtą yra lygūs 1/2 daliai šio turto vertės, kadangi tokiomis proporcijomis siūlė šį turtą atsidalinti. Ieškovės 2019-05-16 sudaryta su AB „SEB bankas“ kredito sutartis Nr. 14A1918052528-3W ir 2019-05-17 sudaryta su AB „Swedbank“ kredito sutartis Nr. 19-027715-GV reiškia, kad ieškovė asmeninės nuosavybės teise įgijo 20 000 Eur. Ieškovė nesiūlė atsakovei būti bendraskole ar laiduotoja, tokio susitarimo tarp šalių nebuvo. Nėra ginčo, kad šalių susitarimas buvo, jog žemės sklypas ir statiniai yra bendra dalinė ieškovės ir atsakovės nuosavybė. Tačiau atsakovė nesutinka, kad tarp jos ir ieškovės būta susitarimo būti bendraskolėmis. Tai, kad ieškovė 2019-05-24 pervedė 5 000 Eur ir 2019-06-02 pervedė 2 500 Eur į atsakovės sąskaitą, nerodo, jog atsakovė prisiėmė ieškovės asmenines prievoles. Ieškovės pervedimas atsakovei 7 500 Eur sumoję su mokėjimo paskirtimi „pavedimas NT“ galėtų būti laikomas ieškovės dovana atsakovei. Ši suma buvo įnešta pačios ieškovės valia, ji pati sąmoningai nenurodė atsakovės kaip bendraskolės kredito įstaigai, nenurodė kokių nors nukrypimo nuo lygių bendraturčių savininkų nuosavybės dalių principo nė vienoje notarinėje sutartyje, sudarytoje dėl žemės sklypo ir statinių. 2022-09-22 pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė patvirtino būtent savo pareigą sumokėti atsakovei 5 000 Eur už jos žemės sklypo ir statinių dalies perleidimą, šią pareigą įvykdė, minėtos sutarties ieškovė neginčija. Nesutiko su ieškovės reikalavimu dėl tariamų ieškovės įnašų už automobilius Toyota Prius priteisimo. G. V. nebuvo nei lizingo, nei pirkimo-pardavimo sutarties šalis, jam jokie mokėjimai nebuvo atliekami. Šalių gyvenimas kartu ir bendro ūkio vedimas neįrodo buvus susitarimui dėl automobilių bendros dalinės nuosavybės. Visas įmokas už automobilius mokėjo ir moka tik atsakovė. Atsakovės pajamos buvo pakankamos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024-01-10 sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovei J. O. iš atsakovės D. S. viso 19 395,42 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 19 395,42 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022-12-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 7 509,45 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Sprendimo esminiai motyvai:
5.1. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovę ir atsakovę nuo 2010 m. siejo romantiniai santykiai, kurie peraugo į gyvenimą kartu, šalys palaikė pastovius artimus asmeninius santykius, vedė bendrą ūkį, bendrai planavo veiksmus, pajamas ir išlaidas, kartu leido laisvalaikį ir atostogas, o 2021 m. liepos mėn. šalių santykiai galutinai nutrūko. Abi šalys sutiko, kad tarp jų egzistavo faktiniai šeimos teisiniai santykiai. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad nurodytu laikotarpiu šalis siejo faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai (CK 6.969 straipsnis);
5.2. Byloje keliamas reikalavimas dėl 2015 m. lizingo ir vartojamosios paskolos pagalba atsakovės vardu už 10 000 Eur įsigyto automobilio Toyota Prius, VIN kodas (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad automobilio paieška užsiėmė ieškovė. Pardavėja UAB „Autonus“ pardavė atsakovei automobilį Toyota Prius, pagaminimo metai 2010-01-21 už 6 000 Eur. Ieškovė įrodinėja, kad automobilio kaina buvo didesnė, nei sutartyje nurodė pardavėjas. Viena vertus, atsakovė atsiliepime ir teismo posėdžio metu neigė, kad ieškovė už minėtą automobilį mokėjo 1 500 Eur pradinį įnašą, bei kvestionavimo automobilio vertę, tačiau vėliau patvirtino, kad buvo sumokėtas avansas, taip pat 2015-07-20 sudaryta atsakovės ir AB „Swedbank“ sutartis Nr. 15-060492-GV, kuria bankas atsakovei suteikė 8 600 Eur kreditą automobiliui įsigyti. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo nesutikti su ieškovės pozicija, kad nelogiška apynaujį automobilį pirkti tik už 6 000 Eur, o iš banko skolintis 8 600 Eur. Atsakovė neįrodė, kad iš banko gautos vartojamosios paskolos 2 600 Eur likutis buvo skirtas kitoms šalių reikmėms. Be to, pati atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad pardavėjas nenorėjo rodyti visos automobilio pardavimo kainos, todėl rodė tik 6 000 Eur sumą. Teismas pažymėjo, kad asmenims nedraudžiama turėti pajamų, kurios gaunamos ne į sąskaitas pavedimais, o tiesiogiai grynaisiais. Apie tokias pajamas ypač akcentavo ieškovė, nurodydama, kad papildomai uždirbdavo statybose, kur už atliktus darbus buvo atsiskaitoma grynaisiais. Nors šią aplinkybę atsakovė neigia, tačiau tiek liudytojas A. J., kartu dirbęs su ieškove statybos srityje ir gaudavęs pajamas grynaisiais, tiek ir liudytojas T. O., kartu gyvenęs su šalimis, patvirtino, kad ieškovė turėjo grynųjų ir duodavo jų atsakovei. Kitas aspektas tas, kad nors atsakovė teigia, jog ji viena mokėjo įmokas už pirmąjį automobilį, rūpinosi remontu – pagrindiniai remonto darbai buvo tepalų keitimas ir diagnostika, atliekami UAB „Tokvila“, tačiau rašytinė bylos medžiaga paneigia tokią atsakovės poziciją, kurią teismas vertino kaip gynybinę. Iš ieškovės pateiktų banko sąskaitos išrašų matyti, kad ginčo laikotarpiu ji pervesdavo atsakovei lėšas, kurios tikėtina buvo skiriamos ne tik buities reikmėms, bet ir įsigyto automobilio lizingo ir draudimo įmokoms padengti. Šalys 2020 m. pirmąjį automobilį Toyota Prius pardavė už 5 300 Eur ir nusprendė įsigyti kitą automobilį, kurio paieškomis interneto svetainėse užsiėmė ieškovė. Ieškovei radus tinkamą variantą, abi šalys vykdavo jo apžiūrėti. Tai, kad naujesnis elektrinis automobilis Toyota Prius Prime pirktas bendru šalių sutarimu patvirtino ir atsakovė, teismo posėdžio metu nurodydama, kad nebūtų pirkusi tokio brangaus automobilio, jei būtų viena. Atsakovė teigė, kad antrasis automobilis buvo įsytas už 17 700 Eur, taip pat kategoriškai neigė apskritai buvus šiame pirkimo-pardavimo santykyje G. V., taip pat neigė ir šiam asmeniui mokėtą avansą. Teismas nepritarė tokiai atsakovės pozicijai. Visų pirma, byloje esantys Autoplius.lt duomenys patvirtina, kad aptariamo automobilio, pagaminimo metai 2017, kaina skelbime nurodyta 18 950 Eur. Teismo posėdžių metu ieškovė nurodė, kad ji vedė derybas su G. V. dėl kainos sumažinimo. Antra, byloje esantis ieškovės susirašinėjimas su Procar pardavimų vadovu G. V. patvirtina, kad būtent ieškovė rūpinosi ir derino sąlygas dėl antrojo automobilio įsigijimo. Trečia, ieškovė G. V. sumokėjo 500 Eur pradinį įnašą grynaisiais ir šią aplinkybę patvirtina G. V. ranka rašytas raštelis, patvirtinantis, kad automobilio kaina 18 200 Eur, jis gavo 500 Eur avansą grynais, likusi automobilio kaina – 17 700 Eur, kuri bus pervedama iš banko, ką patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2020-11-20 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. LT205091/ PPS (pirkėjas UAB „Swedbank lizingas“, pardavėja UAB „Matula“), turto priėmimo-perdavimo aktas, 2020-11-20 atsakovės ir UAB „Swedbank lizingas“ sudaryta Lizingo sutartis Nr. LT205091 (Finansavimo sutartis). Teismas, ištyręs rašytinius įrodymus, iš atsakovės AB „Swedbank“ sąskaitos išrašo nustatė, kad atsakovė mokėdavo kas mėnesį už lizingą 176,67 Eur ir 48,26 Eur už draudimą draudikui If P&C Insurance AS filialas, taigi viso įmoka sudarė 224,93 Eur.
5.3. Byloje taip pat keliamas reikalavimas dėl nekilnojamojo turto (sodybos) įsigijimo. Nėra ginčo, kad ieškovės iniciatyva šalys pradėjo ieškoti jų lūkesčius atitinkamos sodybos ir kurią radusios, įsigijo ją už 15 000 Eur lygiomis dalimis (po 1/2 dalį). Ieškovė teigia, kad atsakovė pageidavo tapti bendrasavininke, kad šalys ne tik sutarė, jog ieškovė, pusę gauto kredito iš banko, paskolins atsakovei, jog ji savo vardu galėtų įsigyti sodybos dalį, bet ir sutarė, bendrai dengti įmokas bankams. Atsakovė priešingai, nurodo, kad nenorėjo tapti bendrasavininke, jos teigimu, toks sprendimas (dėl turto įsigijimo po 1/2 dalį) buvo ieškovės gražus moralinis poelgis. 2019-05-16 ieškovė ir AB „SEB bankas“ sudarė kredito sutartį Nr. 14A1918052528-3W, kuria ieškovei suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti, o 2019-05-17 ieškovė ir AB „Swedbank“ sudarė kredito sutartį Nr. 19-027715-GV, kuria ieškovei suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti. Ieškovės sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2019-05-24 ieškovė pervedė atsakovei 5000 Eur, o 2019-06-02 ieškovė pervedė atsakovei 2500 Eur, pavedimų mokėjimo paskirtys – pavedimas NT. Atsakovė neginčijo aplinkybės, kad ieškovės pervesta jai 7 500 Eur suma buvo skirta atsakovės vardu sumokėti už žemės sklypą ir statinius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). 2019-06-04 šalys po 1/2 dalį asmeninės nuosavybės teise, įsigijo iš A. T. žemės sklypą su statiniais (sodybą) už 15 000 Eur. Prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, lygiomis dalimis, pardavėjai sumokėjo 500 Eur, t. y. po 250 Eur kiekviena. Tą pačią dieną ieškovė ir atsakovė sumokėjo bankiniu pavedimu pardavėjai po 7 250 Eur. Be to 2021-04-23 pavedimu ieškovė pervedė į atsakovės sąskaitą 2 000 Eur. 2021 m. balandžio 23 ir 25 d. atsakovė 2000 Eur sumą išsigrynino (po 1000 Eur). Šalys sutarė dėl aplinkybės, kad 2021 m. liepos mėn. bendras jų gyvenimas baigėsi, jos išsiskyrė, pradėjusios gyventi skyrium. 2022-07-21 ieškovė ir atsakovė sudarė su D. N. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią perleido jai 2 statinius bei 31/1113 dalį žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovės teigimu, iš šio sandorio ji negavo savo dalies (visą šią sumą gavo ieškovė), o ieškovė atsakovei nepervedė pusės gautos 5000 Eur sumos ir niekaip už ją neatlygino. Iš pirkimo-pardavimo sutarties turinio matyti, kad prieš pasirašant sutartį abi pardavėjos gavo iš pirkėjos po 2 500 Eur (Sutarties 4.1 punktas). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad notarų biure atsakovė būtų reiškusi pretenzijas dėl neatsiskaitymo. Taip pat 2022-08-04 ieškovė ir atsakovė sudarė su D. N. sutartį, kuria ieškovei ir atsakovei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ir D. N. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas buvo pertvarkyti į 2 žemės sklypus. 2022-09-22 atsakovė sudarė su ieškove pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė perleido už 5 000 Eur savo nuosavybės teisę į žemės sklypą ir statinius, adresu (duomenys neskelbtini). Taigi ieškovė išpirko atsakovės nekilnojamojo turto objektų dalį. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad gaunasi tokia teisei priešinga situacija, kai ieškovė, veikdama kartu su atsakove, savo vardu paėmė iš dviejų bankų kreditus, dalį jo pervedė atsakovei, kad ji galėtų įsigyti aptartų nekilnojamojo turto objektų dalį, o vėliau buvo priversta dar kartą susimokėti atsakovei, kad išpirktų šią jos dalį.
5.4. Teismas nustatė, jog nei vienos iš šalių turtinė padėtis nebuvo ženkliai geresnė už kitos, byloje nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kokia dalimi kiekviena iš šalių prisidėjo prie bendro turto įsigijimo. Atsižvelgdamas į tai, preziumavo, kad nagrinėjamu atveju partnerių – ieškovės ir atsakovės– įnašai į bendrąją jungtinę veiklą ginčo laikotarpiu buvo lygūs (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Teismas nesutiko su atsakovės teigimu, kad ieškovei pervedus į atsakovės sąskaitą 7 500 Eur, toks pavedimas laikytinas dovana. Vertinant tarp šalių susiklosčiusius santykius nėra pagrindo išvadai, kad tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti atsakovei turtą (7 500 Eur), nes šalys tarėsi dėl vieno bendro nekilnojamojo turto įsigijimo ir pagal notarės rekomendaciją abi bendrasavininkės prisidėjo prie įgyjamo turto piniginiais įnašais (kiekviena po 7 500 Eur). Visą gautą iš ieškovės sumą, atsakovė pervedė pardavėjai A. T., kaip kainą už savo įgyjamą turto dalį.
5.5. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad ieškovės piniginis įnašas į atsakovės vardu įgytas transporto priemones yra 6 250 Eur; taip pat pagal 2019-05-16 sudarytą kredito sutartį Nr. 14A1918052528-3W ieškovė įsipareigojo iki 2024-04- 22 grąžinti iš AB „SEB bankas“ gautą kredito sumą su priskaičiuotomis palūkanomis, viso: 13 498,96 Eur, o pagal 2019-05-17 sudarytą kredito sutartį Nr. 19-027715-GV ieškovė įsipareigojo iki 2024-04-17 grąžinti iš AB „Swedbank“ gautą kredito sumą su priskaičiuotomis palūkanomis, viso: 12 791,87 Eur. Byloje nėra ginčo, kad už šias lėšas ieškovė ir atsakovė bendrai vykdydamos jungtinę veiklą sodybą įsigijo bendrąja daline nuosavybės teise – po 1/2 dalį, todėl pripažino, kad ieškovė ir atsakovė vykdydamos jungtinę veiklą bendrosios dalinės nuosavybės teise prisiėmė kreditinius įsipareigojimus, kas sudaro pagrindą priteisti ieškovei iš atsakovės 13 145,42 Eur sumą, kuri lygi atsakovės proporcingai daliai už prievoles, kurias ieškovė prisiėmė įsigyjant sodybą (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atsakovė D. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-01-10 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o nustačius esminius procesinius pažeidimus, dėl kurių bylos išnagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nėra įmanomas – grąžinti civilinę bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, atsakovei iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl ieškovės sudarytų vartojimo kredito sutarčių ir jų pagrindų kylančių prievolių pobūdžio: a) dėl tarp ieškovės ir AB „SEB bankas“ 2019-05-16 sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 14A1918052528-3W (toliau – Sutartis I); b) tarp ieškovės ir AB „Swedbank“ 2019-05-17 sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 19-027715-GV (toliau – Sutartis II). Teismo sprendimo 69 p. yra konstatuojama, kad abejos šalys yra solidariai atsakančios pagal minėtas vartojimo kredito sutartis. Taip pirmosios instancijos teismas sprendime šalims nereiškiant atskiro procesinio reikalavimo dėl tokių veiksmų atlikimo savavališkai modifikavo šių Sutarčių I ir II pagrindų kylančių prievolių pobūdį iš tik ieškovės atžvilgiu kylančių prievolių į solidariai ieškovei ir atsakovei kylančias prievoles. Visgi pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokio pobūdžio sprendimą šioje dalyje, nevertino ir nepasisakė dėl būtinybės įtraukti į civilinės bylos nagrinėjimą kreditoriais esančius AB „SEB bankas“ ir AB „Swedbank“, taip nesuteikė galimybės kreditoriams pasisakyti dėl prievolių modifikavimo. Taigi teismas padarė esminį procesinį pažeidimą, įtvirtintą CPK 329 str. 2 d. 2 p.;
6.2. Teismas pažeidė CPK 265 str. 2 d. ir pasisakė dėl aplinkybių, dėl kurių savarankiškų reikalavimų šalys nebuvo pareiškusios bei peržengė byloje ieškovės pareikštų reikalavimų ribas. Ieškovė byloje reiškė iš tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio kylantį reikalavimą priteisti iš atsakovės 19 395,42 Eur sumą, kurią sudaro 6 250 Eur ieškovės įnašas už atsakovės automobilius; 13 145,42 Eur proporcingai daliai susijusią su prievolėmis, kildinamomis iš nekilnojamo turto (duomenys neskelbtini). įsigijimo. Jokių kitų reikalavimų, susijusių su šalių prievolių pobūdžio modifikavimu ir / arba ginčo turto nuosavybės teisės režimo modifikavimu bei dalies turto priteisimu ieškovės naudai ieškovė ieškinyje nepareiškė. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neturėjo teisės nei modifikuoti Sutarčių I ir II pagrindu kilusių turtinių prievolių pobūdžio, nei pasisakyti dėl ginčo automobilių, šalių į bendro ūkio kūrimą įneštų sumų ir nekilnojamojo turto objekto nuosavybės teisinio režimo, nei savarankiškai atidalinti piniginį ekvivalentą jungtinės veiklos metu sukurto turto daliai, nes šalys jokių reikalavimų dėl to nereiškė. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl šių epizodų, tokiu būdu akivaizdžiai peržengė šalių iškeltų reikalavimų ribas, dėl to neteisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą ir tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą, kaip priimtą padarius esminį procesinės teisės pažeidimą, įtvirtintą CPK 329 str. 1 d.;
Žemesnės instancijos teismas
6.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatė, jog už automobilį Toyota Prius, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Automobilis I) ieškovės naudai priteistina dalis yra 5 750,00 Eur. Skundžiamame sprendime šioje dalyje yra iš esmės tik pritariama ieškovės teiginiams, konstatuojant, jog: a) ieškovė yra sumokėjusi už Automobilį I 1500 Eur pradinį įnašą; b) ieškovės mokėjimai atsakovei, esantys byloje, labiau patvirtina galimybę, kad ieškovė mokėdavo įmokas atsakovei ir už Automobilio I kredito sutartį. Šie argumentai yra iš esmės deklaratyvaus pobūdžio ir konstatuoti išsamiai netyrus visų atsakovės į bylą pateiktų įrodymų ir liudytojų paaiškinimų. Ieškovė iš viso nepateikė jokių įrodymų, kaip, kokiu tiksliai metu ir kokia forma sumokėjo už Automobilį I būtent 1 500 Eur dydžio pradinį įnašą, mokėjimą viso bylos nagrinėjimo metu grindė iš esmės tik savo žodiniais paaiškinimais. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad šalys tarėsi dėl Automobilio I įsigijimo. 2021-10-11 pateiktoje pretenzijoje ieškovė nurodė visiškai kitokias faktines aplinkybes – neva būtent ieškovė už automobilį Toyota Prius sumokėjo 5 150 Eur (ieškinyje nurodo jau 1 500 Eur sumą ir kitas faktines aplinkybes – neva sumokėtas pradinis įnašas). Teismas skundžiamame sprendime ignoravo aplinkybę, jog ieškovė nepagrindė ir neįrodė, kad iš vis kada nors yra sumokėjusi 1 500 Eur dydžio pradinį įnašą. Juo labiau, teismas padarė ir nepagrįstą išvadą, jog iš ieškovės pateiktų banko sąskaitos išrašų matyti, kad ginčo laikotarpiu ji pervesdavo atsakovei lėšas, kurios tikėtinai buvo skirtos ne tik buities reikmėms, bet ir įsigyto automobilio lizingo ir draudimo išmokoms padengti. Sprendime iš esmės nėra nurodoma jokių įrodymų ir motyvų, kurias remiantis tokia išvada yra konstatuojama – teismas savarankiškai neatliko ieškovės pateiktų mokėjimo pavedimų vertinimo ir nenustatė, ar šiuose pavedimuose nurodytos sumos atitinka ieškovės nurodytas aplinkybes bei neišskyrė, kuri dalis buvo skiriama įmokoms už Automobilį I mokėti, o kuri atlyginti kitoms išlaidoms, susijusioms su buities poreikiais. Priešingai, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovės mokėjimai buvo netolygūs ir negali būti laikomi pagrindžiančiais ieškovės poziciją. Pareiga įrodyti, jog buvo susitarimas dėl 110 Eur įmokos kompensavimo ir to susitarimo aplinkybes kyla ieškovei, bet ji to neįrodė. Be to, už savo automobilius atsakovė mokėjo pati. Į bylą atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, jog ir atsakovė į jos banko sąskaitą pervesdavo grynąsias pinigų sumas, taip pat pervesdavo sumas ir ieškovei. Atsakovė pateikė duomenis, jog būtent ji mokėjo komunalinius mokesčius. Tai reiškia, kad ieškovės nurodomos faktinės aplinkybės apie tai, neva ieškovė atlygindavo už jos ir atsakovės bendrų poreikių tenkinimui kilusias išlaidas – įskaitant ir įmokų už Automobilį I mokėjimą – akivaizdžiai neatitinka į bylą pateiktų duomenų. Nenustačius šių aplinkybių, pagrįsta išvada, patvirtinanti, kad ieškovė tikrai prisidėjo prie Automobilio I lizingo įmokų ir draudimo įmokų nėra įmanoma. Atitinkamai, nėra įmanoma ir pagrįsti, kad Automobilis I yra jungtinės veiklos metu įgytas bendras ieškovės ir atsakovės turtas, o ne tik vienos atsakovės turtas. Byloje esantis įrodymų visetas patvirtina, kad būtent atsakovė įsigijo Automobilį I, būtent atsakovė mokėjo visas su automobilio priežiūra ir eksploatacija bei jo privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu susijusias išlaidas ir būtent atsakovė pagal 2015-07-20 kredito sutartį Nr. 15-060492-GV yra vienintelis sutartyje numatytas skolininkas, kuris yra pilnai įvykdęs savo prievoles pagal sutartį. Kad būtent atsakovė visą laiką naudojosi Automobiliu I, patvirtina ir nuoseklūs visų liudytojų parodymai teismo proceso metu. Net liudytoju apklaustas ieškovės sūnus pripažino, jog ieškovė naudojosi automobiliu Kia, bet ne Automobiliu I, tokiu būdu iš esmės patvirtindamas poziciją, kad atsakovė Automobiliu I naudojosi kaip savo asmeniniu automobiliu. Pati ieškovė pripažino, kad naudojo automobilį Kia Ceed, kurį jai suteikė darbovietė UAB „Ink Idea“, ir vėliau jį ir įsigijo. Šias aplinkybes nuosekliai patvirtino ir liudytojai. Tai reiškia, kad Automobilis I negali būti laikomas bendrosios jungtinės veiklos metu įgytu turtu, todėl ieškovė negali reikalauti sumų, susijusių su Automobilio I įsigijimu ir priežiūra iš atsakovės;
6.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino automobilį Toyota Prius, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Automobilis II) kaip įsigytą jungtinės veiklos santykių pagrindu. Skundžiamame sprendime tai yra konstatuojama remiantis tuo, kad: a) pardavus Automobilį I už jį gauta 5 300 Eur suma buvo panaudota kaip pradinis įnašas Automobiliui II įsigyti; b) ieškovė už Automobilį II yra sumokėjusi 500 Eur pradinį įnašą G. V. ir tai patvirtina šio asmens ranka rašytas raštelis. Atsakovė su šia išvada nesutinka ir vertina, kad ji konstatuota išsamiai neišnagrinėjus tarp šalių susiklosčiusių su Automobiliais I ir II susijusių santykių bei visų byloje esančių įrodymų. Automobilis I buvo įsigytas ir eksploatuojamas tik atsakovės lėšomis, ieškovei iš esmės prie to neprisidedant ir Automobiliu I nesinaudojant bei naudojantis kitais automobiliais, tokiu būdu Automobiliui I būnant asmenine atsakovės nuosavybe. Tai reiškia, kad iš atsakovės asmeninės nuosavybės – Automobilio I – pardavimo gautos pajamos – tai yra 5 300 Eur – yra asmenine atsakovės nuosavybe. Ieškovei nepateikus jokių įrodymų egzistuojant susitarimą tarp ieškovės ir atsakovės dėl 5 300 Eur nuosavybės teisinio režimo pakeitimo iš asmeninės į bendrąją dalinę nuosavybę, nėra galima teigti, kad 5 300 Eur suma yra laikytina bendrąją daline šalių nuosavybe, o šios sumos pagrindu įsigytas Automobilis II taip pat negali būti pripažįstamas bendrąja daline šalių nuosavybe. Automobilį II atsakovė ketino naudoti savo reikmėms, o ieškovė šiuo atveju tik padėjo išsirinkti tinkamą tokiam naudojimui automobilį. Taip pat atsakovė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė sumokėjo už Automobilį II 500 Eur pradinį įnašą G. V.. Komercinis pasiūlymas dėl Automobilio II buvo pateiktas UAB „Matula“ vadybininko V. V., o ne ieškovės minimo G. V. (nors jis ir persiuntė tą komercinį pasiūlymą). G. V. veikė atstovaudamas dar kitą asmenį t.y. UAB „Procar Lt“, kurio pardavimų vadovu buvo. Ieškovės pateiktuose įrodymuose nebuvo jokių duomenų apie minėtų 500 Eur mokėjimą G. V.. Be to, 2021-10-11 pretenzijoje ieškovė nurodė visiškai kitokią faktinę aplinkybę savo esme, o ne teisiniu kvalifikavimu – neva ji paskolino atsakovei 500 Eur. Ieškinyje jau teigia, kad pati ieškovė mokėjo 500 Eur, pridėjo jau pabaigus bylos nagrinėjimą iš esmės raštelį, datuojamą 2020-11-14. Visgi, šis skolos raštelis negali būti laikomas ieškovės mokėjimą pagrindžiančiu įrodymu, nes jame nėra nurodoma, iš kokio būtent asmens yra gauta 500 Eur suma. Pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad pagal 2020-11-20 tarp atsakovės ir UAB „Swedbank lizingas“ sudarytos Lizingo sutarties Nr. LT205091 1.2. p. yra aiškiai bei nedviprasmiškai nurodoma, jog: a) Automobilis II bus perduotas valdyti ir naudotis atsakovei; b) Automobilis II bus registruojamas atsakovės vardu; c) Automobilio II savininku privalomai turi būti nurodoma atsakove. Tai reiškia, kad iš Automobilio II nuosavybės teisę apibrėžiančių dokumentų akivaizdu, jog jis asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvados ir dėl Automobilio II yra nepagrįstos ir konstatuotos išsamiai neištyrus visų į bylą pateiktų įrodymų bei nepašalinus visų neatitikimų tarp ieškovės pozicijos ir ją neigiančių įrodymų;
6.5. Taigi, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą dalyje dėl 6 250 Eur priteisimo už Automobilius I ir II, nevertino ieškovę nepateikus jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti šį ieškovės reikalavimą, nepašalino prieštaringumų tarp šalių pateiktų įrodymų, neatsižvelgė į tai, kad dėl Automobilių I ir II nebuvo pareikštas atskiras savarankiškas ieškovės reikalavimas dėl šių automobilių pripažinimo bendrosios dalinės nuosavybės objektu, klaidingai kvalifikavo Automobilių I ir II nuosavybės teisės turinį sudarančių prievolių rūšį ir tuo pagrindu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą ieškovės ieškinį šioje dalyje tenkinti pilnai ;
6.6. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas klaidingai pritaikė CK 6.978 str. 4 d. ieškovės sudarytų kredito sutarčių atžvilgiu bei nepagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą atsakovei prisiimti ½ 2019-05-16 ir 2019-05-17 kredito sutartyse nurodytų prievolių. Ieškovės sudarytos Sutartys I ir II nėra solidariosios prievolės, todėl jų pagrindu įsipareigojimai negali kilti atsakovei pagal ieškovės suformuotą ieškinio reikalavimą. Ieškovė atsakovei net nesiūlė būti bendraskole ar laiduotoja, tokio susitarimo tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo. Ieškovės ir atsakovės susitarimas apima, kad ginčo žemės sklypas ir statiniai būtų bendra dalinė ieškovės ir atsakovės nuosavybė. Tačiau atsakovė nesutinka, kad būta susitarimo būti bendraskolėmis pagal Sutartis I ir II. Tai, kad ieškovė pervedė 2019-05-24 5 000 Eur į atsakovės sąskaitą, 2019-06-02 2 500 Eur į atsakovės sąskaitą nerodo, kad atsakovė prisiėmė ieškovės asmenines prievoles. Pačios ieškovės kartu su ieškiniu pateikti priedai patvirtina, jog: a) būtent tik pati ieškovė, o ne atsakovė arba kitas asmuo, yra įvykdžiusi daugiau nei 90 % kredito sutarties Nr. 14A1918052528-3W (likutis tik 318,70 Eur); b) šis įvykdymas atliktas iki sudarant 2022-09-22 notarinę sutartį dėl žemės ir statinių perleidimo ieškovei. Ieškovė po daugiau nei 1 metų, kai buvo nutrauktas ieškovės ir atsakovės bendras gyvenimas, atliko 5 000 Eur mokėjimą atsakovei, neginčija ir pripažįsta 2022-09-22 pirkimo-pardavimo sutartį. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovė neturėjo pagrįsto reikalavimo atsakovei dėl 2019-05-16 kredito sutarties su AB „SEB bankas“ Nr. 14A1918052528-3W bei 2019-05-17 kredito sutarties su AB „Swedbank“ Nr. 19-027715- GV vykdymu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nevertino to, jog pati ieškovė 2021-10-11 pretenzijoje atsakovei buvo pripažinusi, kad ginčo žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini). priklauso ieškovei ½ dalimi ir atsakovei lygiomis dalimis ir dėl to atsakovei turėtų būti išmokėtina 9 964 Eur dydžio kompensacija. Pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaringumo tarp ieškovės pozicijų iki kreipiantis į teismą su ieškiniu ir jau kreipusis į teismą su ieškiniu, bei iš esmės neįvertino to, kad iki pat ieškinio pareiškimo dienos pati ieškovė buvo patvirtinusi, jog su atsakove yra pilnai atsiskaičiusi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nepasisakė dėl ieškovės ir atsakovės teisių bei pareigų turinio įtakos tarpusavyje bei prieš trečiuosius asmenis, įtvirtintos 2022-07-21, 2022-08-04 ir 2022-09-22 notarinėse sutartyse. Šalių sudarytose notarinės formos sutartyse yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinta, jog jokių ginčų dėl sutarties objektų nėra ir notarinės sutartys yra vykdytinos. Ši formuluotė apima ir ginčus, susijusius su prisidėjimu prie nuosavybės išlaikymo bei nuosavybės dalių nustatymo;
6.7. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė atsakovę gavus 2 500 Eur sumą grynais 2022-07-22 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu su D. N.. 2022-07-21 notarinėje sutartyje nurodyta (4.1 punktas), kad visą kainą Pardavėjas gavo grynaisiais iki šios sutarties pasirašymo. Atsakovė pateikė įrodymus, kad D. N. sumokėjo ieškovei į banko sąskaitą 2020-08-29 1000 Eur, 2021-04-09 900 Eur, 2021-04-10 1100 Eur, 2022-05-26 1000 Eur, 2022-05-27 1000 Eur. Iš atsakovės pateiktų įrodymų – susirašinėjimo su D. N. su ir ieškove matyti, kad šių pinigų atsakovė negavo. Pirmosios instancijos teismas sprendime dėl šių įrodymų visiškai nepasisakė, nepasisakė, kodėl šioje dalyje remiasi išimtinai ieškovės paaiškinimais, kuriems pagrįsti ieškovė jokių įrodymų nepateikė. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad neva notarine sutartimi 4.1 punktu patvirtinta, kad atsakovė gavo atlyginimą už parduotą turtą iš ieškovės. Šis punktas patvirtina tik pirkėjo atsiskaitymą su pardavėjais, bet ne pardavėjų tarpusavio turtinius klausimus. Ieškovė nepagrįstai teigia atsiskaičiusi su atsakove, atsakovė nėra gavusi jokio mokėjimo iš ieškovės ir dėl to ieškovės reikalavimai šioje dalyje nėra pagrįsti;
6.8. 2022-09-22 pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė patvirtino būtent savo pareigą sumokėti atsakovei 5000 Eur už žemės sklypą ir statinius, šią pareigą įvykdė. Šiuo atveju ieškovė ir atsakovė notarine sutartimi nustatė konkretų asmenį, kuriam turi būti atlyginta už jo perleistą nuosavybę. Šis asmuo yra atsakovė. 2022-09-22 pirkimo-pardavimo sutartis nenuginčyta. Ieškovės pervedimas atsakovei 7 500 Eur su mokėjimo paskirtimi „pavedimas NT“ galėtų būti laikomas ieškovės dovana atsakovei. Ši suma buvo įnešta pačios ieškovės valia, ji pati sąmoningai nenurodė atsakovės kaip bendraskolės kredito įstaigai, nenurodė kokių nors nukrypimo nuo lygių bendraturčių savininkų nuosavybės dalių principo nė vienoje notarinėje sutartyje sudarytoje dėl žemės sklypo ir statinių.
Atsiliepimas
7. Ieškovė J. O. atsiliepimu prašo atsakovės D. S. apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės visas ieškovės bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Atsakovė, būdama proceso šalis, atstovaudama profesionalaus teisininko (advokato), procese niekada neprašė ir/ar kitaip nekėlė klausimo dėl būtinybės į šią bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti AB „SEB bankas“ ir AB „Swedbank“. Sprendime pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jokių AB „SEB bankas“ ir AB „Swedbank“ teisių ir pareigų. Pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl proceso šalių teisių ir pareigų, nutrūkus jų bendram gyvenimui. Teismas iš byloje surinktų įrodymų visumos pripažino, kad šalys tarpusavyje buvo sutarusios (žodžiu sudariusios jungtinės veiklos sutartį), jog už ieškovės priimtas prievoles, iš kurių gautos lėšos buvo panaudotos sodybos įsigijimui, šalys atsakys bendrai. Tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada niekaip nemodifikavo kredito sutarčių ir jokia forma nesukūrė teisių ir pareigų AB „SEB bankas“ ir/ar AB „Swedbank“;
7.2. Šiai dienai Lietuvoje nėra priimtas partnerystės įregistravimą reglamentuojantis įstatymas, todėl šalys neturėjo galimybės savo bendro gyvenimo kartu įteisinti. Nepaisant to, partnerystės santykiai gyvenimiškai egzistuoja, apjungdami kelis teisinių santykių institutus (šeimos, jungtinės veiklos ir kt.). Akivaizdu, kad dėl reglamentavimo spragų ieškovei yra gana sudėtinga ginti savo pažeidžiamas teises ir tiksliai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė faktines aplinkybes, neslėpė savo romantinių santykių su atsakove bei bendro ūkio/gyvenimo vedimo. Dėl šių aplinkybių ir atsakovės nesąžiningumo, ieškovės įsitikinimu, susidarė teisei priešinga situacija, kurią teismo prašė ištaisyti. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei to siekia atsakovė, teisingumą vykdė ne formaliai, bet atskleidęs proceso šalių teisinių santykių tikrąją esmę (prigimtį), pripažinęs šių santykių reglamentavimo netobulumą, teisingai ir pagrįstai taikė įstatymo analogiją. Ieškovė pareikštame ieškinyje nurodė faktines aplinkybes, ieškinio dalyką ir paprašė, kad teismas teisinį ginčą kvalifikuotų savo iniciatyva (jei ieškovė šį ginčą dėl reglamentavimo netobulumo kvalifikavo netinkamai). Pirmosios instancijos teismas, siekdamas priimti teisingą sprendimą, pagrįstai (turėdamas teisę) kvalifikavo tarp šalių kilusius teisinius santykius kaip jungtinės veiklos teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas turėjo teisę būti aktyvus, nes tarp šalių ginčas kilo iš faktinių šeimos teisinių santykių. Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentas, jog sprendimas turi būti panaikintas, nes pirmosios instancijos teismas neteisėtai peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis), ir tokiu būdu pažeidė CPK 329 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas;
7.3. Automobilis I buvo perkamas atsakovės vardu tik todėl, nes tuo metu ieškovė turėjo blogą kredito istoriją ir negalėjo gauti kredito geromis sąlygomis. Šią aplinkybę iš esmės patvirtino ir pati atsakovė 2023-10-04 teismo posėdyje (antrasis įrašas, klausyti nuo 2 val. 45 s.). Taigi, šalis siejo bendras susitarimas įsigyti Automobilį I ir nebuvo svarbu, kieno vardu jis bus registruotas. Atsakovė melagingai bandė įrodyti, kad Automobilis I kainavo tik 6 000 Eur, kuriuos pardavėjui tiesiogiai sumokėjo lizingas. Atsakovė pirminėje versijoje taip pat nurodė, kad daugiau nei ji pati, nei ieškovė jokių papildomų įmokų pardavėjui už ši Automobilį I nemokėjo. Tačiau 2015-07-20 atsakovė sudarė su AB „Swedbank“ sutartį Nr. 15-060492-GV, kurios pagrindu suteikė 8 600 Eur kreditą (kredito paskirtis – Automobilio pirkimui). 2015-07-22 atsakovė ir UAB „Autonus“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu įsigijo automobilį, Toyota Prius, VIN kodas (duomenys neskelbtini) už 6 000 Eur. Taigi, nėra logiška apynaujį Automobilį I pirkti tik už 6000 Eur, o jam įsigyti iš banko skolintis 8 600 Eur. 2023-10-04 teismo posėdžio metu (antrasis įrašas, klausyti nuo 2 val. 1 min 25 s.) atsakovė galiausiai pripažino, kad vis dėlto Automobilis I kainavo daugiau nei pirminėje versijoje nurodyti 6 000 Eur, kad Automobilio I kaina vis dėlto buvo 10 000 Eur (trečiasis įrašas, klausyti nuo 43 min 20 s.), kad ieškovė už Automobilį I sumokėjo užstatą (avansą), tik sąmoningai sumenkino jo dydį (trečiasis įrašas, klausyti nuo 44 min 30 s.). Nors apeliaciniame skunde, siekiant suklaidinti teismą, yra bandoma imituoti proceso šalių banko sąskaitų apskaičiavimus, tačiau atsakovė niekaip nepaaiškina (sąmoningai nutyli), iš kur jos banko sąskaitose reguliariai atsirasdavo bankinės operacijos – grynųjų pinigų įnešimai, nors kaip ji procese teigė, jokių kitų pajamų, apart, pavedimu mokamo darbo užmokesčio, ji ginčo laikotarpiu nėra gavusi. Ieškovė pripažino, kad dirbo statybų srityje, o už atliktą darbą pajamas gaudavo grynaisiais pinigais, šias faktines aplinkybes patvirtino ne tik liudytojas T. O., bet ir atsakovės kviestas liudytojas A. J., kuris yra atsakovės sesės vyras. Savo dalį įmokos, t. y. 110 Eur už Automobilį I ieškovė kiekvieną mėnesį grynaisiais pinigais (jei neturėdavo grynųjų pervesdavo) sumokėdavo atsakovei, kuri iš savo banko sąskaitos atlikdavo pavedimus kredito įstaigoms. Šios aplinkybės iš esmės neneigė ir pati atsakovė, tačiau nurodydavo, kad šie grynieji pinigai buvo skirti ne įmokoms už Automobilį I, bet bendrai buičiai (2023-10-04 teismo posėdžio antrasis įrašas, klausyti nuo 2 val. 6 min.). Visgi, tai, kad ieškovė mokėjo įmokas už Automobilį I patvirtino liudytojas T. O.. Iš bylos medžiagos (ieškovės banko išrašų) matyti, kad ieškovė minėtu laikotarpiu į atsakovės banko sąskaitą pervesdavo ženklias pinigines lėšas, kas patvirtina, kad ji prisidėjo ne tik prie bendros buities, bet ir prie šio Automobilio I išlaikymo ir įmokų mokėjimo. Iš atsakovės pateiktų banko sąskaitų išrašų matyti, kad 2015 m. ji gaudavo vidutiniškai 798 Eur/mėn, kas yra akivaizdžiai per mažai norit mokėti 220 Eur dydžio įmokas už automobilį ir pragyventi. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad proceso šalys bendrai susitarė įsigyti Automobilį I, o ieškovė užsiimdama tinkamo automobilio paieška, sumokėdama už jį avansą ir mokėdama kasmėnesines įmokas, prisidėjo prie šio Automobilio I įsigijimo ;
7.4. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, naujesnis elektrinis Automobilis II buvo pirktas bendru šalių sutarimu. 2023-10-04 teismo posėdžio metu atsakovė pati nurodė, kad nebūtų pirkusi tokio brangaus automobilio, jei būtų viena (2024-10-04 teismo posėdžio (antrasis) garso įrašas, klausyti nuo 1 val. 1 min). Šalys planavo Automobilį II įsigyti ir išlaikyti kartu (bendrai). Automobilio II paieška užsiėmė išimtinai tik ieškovė (šias faktines aplinkybes patvirtina ieškovės pateikti susirašinėjimai su Automobilio II pardavėjo atstovu G. V.); Derybas dėl Automobilio II įsigijimo vedė išimtinai tik ieškovė – pradinę 18 950 Eur pardavimo kainą ieškovė nuderėjo iki 18 200 Eur (šias faktines aplinkybes patvirtina ieškovės pateikti susirašinėjimai su G. V. ir autoplius.lt duomenys); atsakovė Automobilio II įsigijimui panaudojo iš bendro Automobilio I gautas lėšas (dėl šio aplinkybių ginčo nėra ar bent jau neturėtų būti); atsakovė, nors procesiniuose dokumentuose neigia, tačiau liudydama pripažino, kad vis dėl to ieškovė yra sumokėjusi avansą už Automobilį II (2023-10-04 teismo (trečiasis) garso įrašas, klausyti nuo 44 min 30 s.); ieškovė sumokėjo 500 Eur dydžio avansą Automobilio II pardavėjo atstovui G. V. (šias aplinkybes patvirtina 2020-11-14 G. V. raštelis ir susirašinėjimas su juo). Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad priešingai nei teigia atsakovė, ieškovė prie Automobilio II įsigijimo prisidėjo ne tik savo darbu, žiniomis ir derybiniais sugebėjimais, bet ir finansiškai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad šalys bendrai susitarė įsigyti Automobilį II, o ieškovė užsiimdama tinkamo automobilio paieška, dėl jo derėdamasi, sumokėdama už jį avansą ir net iki santykių nutraukimo mokėdama kasmėnesines įmokas, prisidėjo prie šio Automobilio II įsigijimo;
7.5. Šalys bendrai sutarė (iniciatyva buvo ieškovės) per pusę įsigyti byloje minimą nekilnojamąjį turtą. Atsakovės nepakankamos pajamos ir paimtas lizingas už Automobilį I jai neleido prisiimti naujų įsipareigojimų, todėl ieškovė savo vardu paėmė dvi paskolas ir reikiamą sumą ½ dalies sodybos įsigijimui pervedė atsakovei. 2023-10-04 teismo posėdžio metu šias aplinkybes patvirtino pati atsakovė (pirmąjį garso įrašą klausyti nuo 1 val. 57 min 45 s.). Atsakovė pripažino, kad šalys siekė įsigyti sodybą ir už ją sumokėti lygiomis dalimis, tačiau atsakovė negalėjo gauti kredito, todėl dvi paskolas savo vardu prisiėmė ieškovė ir pusę gautos paskolos sumos pervedė atsakovei, jog ji savo vardu įsigytų dalį sodybos. Faktinę aplinkybę, kad šalys iš anksto buvo susitarusios, jog pusę gautos sumos ieškovė skolins atsakovei, patvirtino liudytoja (finansininkė) R. Š.. Atsakovė gautas iš ieškovės sumas (9 500 Eur), kurias ji pasiskolino iš kredito įstaigų, gana ciniškai vadina „dovanomis“ ir „gražiu moraliniu ženklu“, nors ieškovė niekada neketino nurodytų lėšų padovanoti. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad šalys bendrai susitarė įsigyti sodybą, susitarė, kad ieškovė pasiims dvi paskolas (nes atsakovė negalėjo savo vardu prisiimti įsipareigojimų), ½ gauto kredito sumos bus pervesta atsakovei, kad ji savo vardu galėtų įsigyti sodybos dalį, ir ieškovės prisiimtus kreditorinius įsipareigojimus šalys dengs bendrai;
7.6. Dėl 2021-10-11 pretenzijoje nurodomų sumų ieškovė teismui paaiškino, kad į advokatę G. G., visų pirma, kreipėsi kaip į asmenį, galintį padėti sumedijuoti kilusį konfliktą su atsakove. Nepaisant advokatės G. G. pastangų, atsakovė kategoriškai atsisakė grąžinti minimas sumas ir dar papildomai pareikalavo kompensacijos už sodybą (jei ieškovė nori ją atgauti). Tuomet buvo priimtas emocinis sprendimas – surašytos visos ieškovės atsakovei sumokėtos sumos (39 534,77 Eur) ir pareikalauta šias sumas grąžinti, nurodant, kad grąžinus nurodytas sumas, bus galima kalbėti apie „kompensacijas“. Pažymėtina, kad ši pretenzija – susirašinėjimas (nes atsakovė buvo nusprendusi nebendrauti su ieškove) buvo vienintelis būdas komunikuoti su atsakove ir ją išprovokuoti deryboms dėl taikaus ginčo sprendimo būdo. Deja, ieškovei ne tik, kad nepavyko to padaryti, bet dabar atsakovė naudojasi tuo, manipuliuodama ir iškraipydama šiuos susirašinėjimus;
7.7. Ieškovė, nenorėdama daugiau būti „reketuojama“ ir suprasdama, kad sodyboje proceso šalys kartu gyventi negali, pagal 2022-09-22 pirkimo-pardavimo sutartį sumokėjo atsakovei jos reikalaujamą 5 000 Eur pinigų sumą ir pasirašė paruoštą notarinę sutartį. Taip šalys išsprendė tik nekilnojamojo turto pasidalinimo klausimą, tačiau dėl teisinių žinių trūkumo ir reglamentavimo spragų nebuvo pasidalintos prievolės, kurios atsirado iš jungtinės veiklos. Gavosi tokia teisei priešinga situacija, kai ieškovė, veikdama kartu su atsakove, savo vardu paėmė kreditą, dalį jo pervedė atsakovei, kad atsakovė galėtų įsigyti minimų nekilnojamojo turto objektų dalį, o vėliau, buvo priverstą dar kartą skolintis ir sumokėti atsakovei, kad išpirktų šią jos dalį;
7.8. Pagal 2022-07-22 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį atsakovė gavo jai priklausiusią 2 500 Eur dalį. Atsakovė dėl šio sandorio jokių pretenzijų iki tol, kol nebuvo pareikštas ieškinys niekada nereiškė. Priešieškinio byloje dėl neva iš 2022-07-22 sandorio negautų 2 500 Eur, ji nereiškė. Šis apeliacinio skundo argumentas net nėra šios bylos dalykas. Atsakovė, jau esant konfliktiškiems santykiams, tikrai nepasirašytų notarinės sutarties, kuria patvirtintų pinigų gavimą, jei šių pinigų nebūtų iš tiesų gavus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
15. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, nenustatęs absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo šalių pozicijas ir bylos rašytinius įrodymus, nustatė tokias faktines bylos aplinkybes, kurių šalys apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose neginčija: 2009 m. rugsėjo mėn. ieškovė J. O. susipažino su atsakove D. S.; 2010 m. ieškovė su savo sūnumi T. O., gim. (duomenys neskelbtini), persikėlė gyventi į atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini); 2015-07-20 atsakovė sudarė su AB „Swedbank“ sutartį Nr. 15-060492-GV, kurios pagrindu jai suteiktas 8 600 Eur kreditas (kredito paskirtis – automobilio pirkimui); 2015-07-22 atsakovė ir UAB „Autonus“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu įsigijo automobilį, Toyota Prius, VIN kodas (duomenys neskelbtini); 2019-05-16 ieškovė ir AB „SEB bankas“ sudarė kredito sutartį Nr. 14A1918052528-3W, kuria ieškovei suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti; 2019-05-17 ieškovė ir AB „Swedbank“ sudarė kredito sutartį Nr. 19- 027715-GV, kuria ieškovei suteikiamas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti; 2019-05-24 ieškovė pervedė atsakovei 5 000 Eur su nurodymu atsakovės vardu sumokėti už žemės sklypą ir statinius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini); 2019-06-02 ieškovė pervedė atsakovei 2 500 Eur su nurodymu atsakovės vardu sumokėti už žemės sklypą ir statinius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini); 2019-06-04 ieškovė ir atsakovė sudarė su A. T. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini); 2019-06-04 atsakovė sumokėjo 7 250 Eur A. T. už žemės sklypą su statiniais. Tokią pačią sumą A. T. sumokėjo ir ieškovė; 2020-11-20 atsakovė sudarė lizingo sutartį su UAB „Swedbank lizingas“ Nr. LT20509111; 2020-11-20 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. LT205091/PPS tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Matula“ dėl automobilio Toyota Prius Prime, VIN kodas Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovei išduotas Kasko draudimo liudijimas; 2021 m. liepos mėn. šalys išsiskiria; 2022-07-21 ieškovė ir atsakovė sudarė su D. N. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią perleido 2 statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) bei 31/1113 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 2022-08-04 ieškovė ir atsakovė sudarė su D. N. sutartį, kuria ieškovei ir atsakovei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ir D. N. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas buvo pertvarkyti amalgamacijos būdu į 2 žemės sklypus, pagal kurią ieškovei ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise atiteko 2164 kv. m ploto žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), su statiniais; 2022-09-22 atsakovė sudarė su ieškove pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė perleido už 5 000 Eur savo nuosavybės teisę į žemės sklypą ir statinius adresu (duomenys neskelbtini).
17. 2022-12-02 ieškovė J. O. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, kuriuo teismo prašė priteisti iš atsakovės D. S.: 19 395,42 Eur sumą, kurią sudaro 6 250 Eur ieškovės įnašas už atsakovės automobilius ir 13 145,42 Eur suma, lygi atsakovės proporcingai daliai už prievoles, kurias ieškovė prisiėmė įsigyjant sodybą. Ieškinys grindžiamas tuo, kad tarp šalių susiklostė faktiniai šeimos santykiai, prilyginami jungtinės veiklos teisiniams santykiams, šalys kartu gyveno, kūrė bendrą ūkį, sujungė savo pinigines lėšas bendram tikslui siekti, įgijo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Nutrūkus šalių santykiams, atsakovė pasinaudojo teisinio reglamentavimo spragomis ir kategoriškai atsisakė ieškovei grąžinti jos piniginius įnašus, kuriuos ji atliko atsakovei įsigyjant atsakovės vardu registruotas transporto priemones, ir pasidalinti įsipareigojimais (prievolėmis), kuriuos ieškovė prisiėmė, siekiant bendrai įgyti sodybą.
Žemesnės instancijos teismas
18. Atsakovė D. S., nesutikdama su ieškiniu, laikėsi pozicijos, kad ieškovė pinigines lėšas, skirtas žemės sklypo su statiniais įgijimui skolinosi savo nuožiūra, neįtraukiant į paskolos sutartis atsakovės, todėl ji už ieškovės prisiimtas prievoles nėra atsakinga, bet tai nepaneigia, jog ieškovė ir atsakovė kartu sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria įgijo žemės sklypą su statiniais bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tarp šalių nebuvo susitarimo, kad atsakovė kompensuos ieškovei kokias nors sumas, skirtas žemės sklypą su statiniais įsigijimui, atsakovė ne mažiau nei ieškovė finansiškai prisidėjo bei savo darbu ir kitais pajėgumais prie šio turto su statiniais sutvarkymo, naujų statinių statybos. Atsakovė taip pat laikėsi pozicijos, kad šalys nebuvo sutarusios, jog atsakovės asmenine nuosavybe turimos transporto priemonės bus bendroji dalinė šalių nuosavybė, šios transporto priemonės buvo pirktos ir eksploatuotos atsakovės asmeninėmis lėšomis.
19. Pirmosios instancijos teismas ieškovės J. O. ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei iš atsakovės D. S. viso 19 395,42 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, apklaustų liudytojų parodymus, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad šalys 2010-2021 m. kartu gyveno ir turėjo artimus šeiminius tarpusavio santykius (vedė bendrą ūkį), rūpinosi bendra buitimi ir gerino gyvenimo sąlygas, konstatavo, kad nurodytu laikotarpiu šalis siejo faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai. Tarp šalių buvo žodinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad partnerių – ieškovės ir atsakovės – įnašai į bendrąją jungtinę veiklą ginčo laikotarpiu buvo lygus. Teismas nustatė, kad nors ginčo transporto priemonės registruotos atsakovės vardu, abi šalys prisidėjo prie jų įsigijimo, ieškovės piniginis įnašas į atsakovės vardu įgytas transporto priemones yra 6 250 Eur. Taip pat ieškovė ir atsakovė bendrai vykdydamos jungtinę veiklą bendrąja daline nuosavybės teise – po 1/2 dalį įsigijo sodybą, todėl yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovės 13 145,42 Eur sumą, kuri lygi atsakovės proporcingai daliai už prievoles, kurias ieškovė prisiėmė kredito įstaigoms įsigyjant sodybą.
20. Nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovė D. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o nustačius esminius procesinius pažeidimus, dėl kurių bylos išnagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nėra įmanomas – grąžinti civilinę bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, atsakovės naudai iš ieškovės priteisti patirtas atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl kreditorių AB „SEB bankas“ ir AB „Swedbank“ (ne)įtraukimo į bylą
21. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl ieškovės sudarytų vartojimo kredito sutarčių ir jų pagrindų kylančių prievolių pobūdžio: dėl tarp ieškovės ir AB „SEB bankas“ 2019-05-16 sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 14A1918052528-3W ir tarp ieškovės ir AB „Swedbank“ 2019-05-17 sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 19-027715-GV, konstatuojant, kad abejos šalys yra solidariai atsakingos pagal šias vartojimo kredito sutartis. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, šalims nereiškiant atskiro procesinio reikalavimo dėl tokių veiksmų atlikimo, savavališkai modifikavo šių vartojimo kredito sutarčių pagrindų kylančių prievolių pobūdį iš tik ieškovės atžvilgiu kylančių prievolių į solidariai ieškovei ir atsakovei kylančias prievoles. Tačiau teismas nevertino ir nepasisakė dėl būtinybės įtraukti į civilinės bylos nagrinėjimą pagal vartojimo kredito sutartis kreditoriais esančius AB „SEB bankas“ ir AB „Swedbank“ bei nesudarė jiems galimybės pasisakyti dėl jų naudai prisiimtų prievolių modifikavimo. Tokiu būdu, pasak atsakovės, teismas padarė esminį procesinį pažeidimą, įtvirtintą CPK 329 str. 2 d. 2 p.
22. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 69 p. nurodė tokius motyvus: „Byloje nėra duomenų, kad ieškovė nurodytų vartojimo kredito sutarčių pagrindu gautus 20 000 Eur būtų panaudojusi kokioms nors savo asmeninėms reikmėms. Priešingai – byloje nėra ginčo, kad už šias lėšas buvo įsigyta sodyba. Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog ieškovė ir atsakovė bendrai vykdydamos jungtinę veiklą sodybą įsigijo bendrąja daline nuosavybės teise – po 1/2 dalį, yra pagrindas pripažinti, kad ieškovė ir atsakovė vykdydamos jungtinę veiklą bendrosios dalinės nuosavybės teise prisiėmė kreditinius įsipareigojimus – 2019 m. gegužės 16 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. 14A1918052528-3W ir 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. 19-027715-GV. Vadinasi nuo jungtinės veiklos sutarties pabaigos šalys solidariai atsako pagal minėtas vartojimo kredito sutartis (CK 6.978 straipsnio 3 dalis). Tačiau vadovaujantis kredito sutarčių nuostatomis ieškovė yra asmeniškai atsakinga už šią prievolę. Vertinant tai, yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovės 13 145,42 Eur sumą, kuri lygi atsakovės proporcingai daliai už prievoles, kurias ieškovė prisiėmė įsigyjant sodybą (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).“.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tokia motyvacija nepakeitė tarp ieškovės bei AB „SEB bankas“ ir AB „Swedbank“ sudarytose vartojimo kredito sutartyse numatytų prievolių pobūdžio, aiškiai nurodęs, kad „vadovaujantis kredito sutarčių nuostatomis ieškovė yra asmeniškai atsakinga už šią prievolę“. Tačiau, kadangi iš šių sutarčių gautas lėšas abi šalys bendru sutarimu panaudojo lygiomis dalimis įsigydamos nekilnojamąjį turtą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog turi būti sprendžiama dėl atsakovės pareigos kompensuoti ieškovei pusę kredito įstaigoms sumokėtų lėšų, nekeičiant vartojimo kredito sutarčių turtinio.
24. Taigi, priešingai nei teigia atsakovė savo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nemodifikavo vartojimo kredito sutarčių pagrindu kylančių ieškovės prievolių prieš kreditorius AB „SEB bankas“ ir AB „Swedbank“, todėl neturėjo pagrindo juos įtraukti į bylos nagrinėjimą, atitinkamai nesutiktina su atsakove, kad teismas padarė CPK 329 str. 2 d. 2 p. pažeidimą.
Dėl byloje pareikštų reikalavimų ribų (ne)peržengimo
25. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 265 str. 2 d. ir pasisakė dėl aplinkybių, dėl kurių savarankiškų reikalavimų šalys ieškinyje arba kituose procesiniuose dokumentuose nebuvo pareiškusios bei tokiu būdu teismas peržengė byloje ieškovės pareikštų reikalavimų ribas. Ieškovė byloje reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 19 395,42 Eur sumą, kurią sudaro 6 250 Eur ieškovės įnašas už atsakovės automobilius ir 13 145,42 Eur suma, lygi atsakovės proporcingai daliai už ieškovės prisiimtas prievoles dėl nekilnojamo turto (duomenys neskelbtini). įsigijimo. Jokių kitų reikalavimų, susijusių su šalių prievolių pobūdžio modifikavimu ir / arba ginčo turto nuosavybės teisės režimo modifikavimu bei dalies turto priteisimu ieškovės naudai ieškovė ieškinyje nepareiškė, tačiau teismas tokius reikalavimus sprendė. Tokiu būdu, pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai peržengė šalių iškeltų reikalavimų ribas ir tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą, kaip priimtą padarius esminį procesinės teisės pažeidimą, įtvirtintą CPK 329 str. 1 d.
26. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Iš tiesų, ieškovė ieškiniu reiškė tik reikalavimą priteisti iš atsakovės 19 395,42 Eur sumą, kurią sudaro 6 250 Eur ieškovės įnašas už atsakovės automobilius ir 13 145,42 Eur suma, kuri yra lygi atsakovės proporcingai daliai už prievoles, kurias ieškovė prisiėmė įsigyjant nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pažymi, kad toks ieškinio reikalavimas buvo grindžiamas tarp šalių susiklosčiusiais faktiniais jungtinės veiklos, šeimos santykiais – ginčo šalys 2010-2020 m. gyveno kartu ir palaikė artimus santykius, kurie atitinka jungtinės veiklos teisinius santykius. Abi šalys šiais aplinkybes pripažino. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant teisingai išspręsti ieškovės pareikštą reikalavimą atsakovei dėl 19 395,42 Eur sumos priteisimo, pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti tiek dėl šalių bendro gyvenimo metu įgyto turto įsigijimo aplinkybių, kiekvienos iš šalių indėlio į šio turto įsigijimą ir šalių valios dėl šio turto pasidalinimo, taip pat dėl šalių (vienos iš jų) prisiimtų prievolių / lėšų panaudojimo ir skolinių prievolių paskirstymo tarp šalių. Priešingai nei teigia atsakovė, tai nelaikytina pareikštų reikalavimų byloje peržengimu. Iš ieškinio yra aišku, kokio pagrindinio rezultato siekia ieškovė, todėl atsakovės galimybės gintis nuo ieškinio reikalavimų nebuvo apribotos. Pastarųjų aplinkybių atsakovė savo apeliaciniu skundu ir neįrodinėja. Taigi, pirmosios instancijos teismas, net ir nesant pareikštų, atsakovės nurodytų, reikalavimų šioje byloje, neturėjo kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės pagal ieškovės ieškinį.
27. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas savo nuožiūra būtų nustatęs kitokį ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, t. y. savo sprendimą grindęs faktais, kurių šalys nenurodė ir dėl kurių nepasisakė, atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai peržengė šalių iškeltų reikalavimų ribas ir tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą, kaip priimtą pažeidus CPK 329 str. 1 d., vertintini kaip nepagrįsti.
Dėl ginčo transporto priemonių
28. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatė, jog už automobilį Toyota Prius, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (Automobilis I), ieškovei iš atsakovės priteistina dalis yra 5 750 Eur. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai šioje dalyje deklaratyvaus pobūdžio ir konstatuoti išsamiai netyrus visų į bylą pateiktų įrodymų ir liudytojų paaiškinimų. Byloje esantys įrodymai neleidžia daryti patikimos išvados, kad Automobilis I yra laikomas bendrosios dalinės nuosavybės objektu, sukurtu ieškovės ir atsakovės jungtinės veiklos santykių metu, kad prie šio automobilio įsigijimo ir eksploatacijos prisidėjo ir ieškovė.
29. Teisėjų kolegija šiems atsakovės apeliacinio skundo argumentams pritaria. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011-10-24 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014-03-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; ir kt.). Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-13 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 23 punktas).
30. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-28 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-28 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-05-11 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktas). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022-12-29 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-403/2022).
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas aukščiau aptartas įrodymų vertinimo taisykles, skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė yra prisidėjusi prie atsakovės vardu registruoto Automobilio I įsigijimo.
33. Pirmosios instancijos teismas laikė byloje įrodyta aplinkybę, kad ieškovė, atsakovei įsigyjant Automobilį I, sumokėjo 1 500 Eur dydžio pradinį įnašą, ir tai, pasak teismo, patvirtina pačios atsakovės šio fakto pripažinimas bylos nagrinėjimo metu. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovės procesiniais dokumentais bei teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais, neturi pagrindo sutikti, kad atsakovė aiškiai ir vienareikšmiškai būtų pripažinusi faktą, jog ieškovė sumokėjo už atsakovės įsigytą automobilį 1 500 Eur avansą. Priešingai, atsakovės pozicija šiuo klausimu buvo kitokia – ji nuosekliai teigė, kad byloje nėra įrodymų dėl 1 500 Eur avanso sumokėjimo ir kad ieškovės paaiškinimai dėl šios aplinkybės prieštaringi. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad byloje būtų kokių nors rašytinių duomenų dėl 1 500 Eur avanso sumokėjimo. Šią aplinkybę ieškovė iš esmės įrodinėjo savo asmeniniais paaiškinimais ir faktu, kad skiriasi atsakovės pasiskolinta suma Automobilio I įsigijimui bei faktiškai sumokėta sumą. Apart to ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog būtent ji savo lėšomis sumokėjo 1 500 Eur avansą. Tokių duomenų nesant, dargi išsiskyrus šalių pozicijoms šiuo klausimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo tokio fakto laikyti patikimai įrodyto.
34. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad 2015-07-20 atsakovė sudarė su AB „Swedbank“ sutartį Nr. 15-060492-GV, kurios pagrindu jai suteiktas 8 600 Eur kreditas, kredito paskirtis – automobilio pirkimui. 2015-07-22 atsakovė ir UAB „Autonus“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu įsigijo Automobilį I už 6 000 Eur (t. II, b.l. 38). Bylos medžiaga patvirtina, kad įmokas pagal šias sutartis atliko atsakovė, ji taip pat apmokėjo ir automobilio eksploatavimo išlaidas (t. II, b.l. 172-175, t. V, b.l. 73-84).
35. Nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi aplinkybę, jog iš ieškovės pateiktų banko sąskaitos išrašų matyti, kad ginčo laikotarpiu ieškovė pervesdavo atsakovei lėšas, kurios tikėtinai buvo skirtos ne tik buities reikmėms, bet ir Automobilio I lizingo ir draudimo išmokoms padengti, tačiau su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka. Byloje esantys ginčo šalių banko sąskaitų išrašai leidžia patikimai nustatyti tik tai, kad abi šalys viena kitai pervedinėjo atitinkamas pinigų sumas, tačiau iš išrašuose pateiktų pavedimų duomenų neįmanoma patikimai nustatyti, jog konkreti ieškovės atsakovei atliktų mokėjimų dalis buvo skiriama Automobilio I lizingo ir draudimo išmokoms padengti, o ne apmokėti kitas šalių bendro faktinio gyvenimo reikmes. Abiejų šalių mokėjimai buvo netolygūs, neperiodiški, nenurodant paskirties, o jeigu ji ir nurodyta, tai nesusijusi su Automobiliu I (t. I, b.l. 33-34, t. II, b.l. 17-37, t. IV, b.l. 23-43, t. V, b.l. 16-24, t. VI, b.l. 14-343, t. VII, b.l. 4-372, t. VIII, b.l. 4-24, t. IX, b.l. 4-264).
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė šioje byloje neįrodė, kad prisidėjo prie atsakovės vardu registruoto Automobilio I įsigijimo, todėl šis turtas negali būti laikomas šalių bendrosios dalinės nuosavybės objektu, sukurtu ieškovės ir atsakovės jungtinės veiklos santykių metu.
37. Atitinkamai sutiktina ir su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino automobilį Toyota Prius, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Automobilis II), kaip šalių bendrosios dalinės nuosavybės objektą, sukurtą ieškovės ir atsakovės jungtinės veiklos santykių metu.
38. Pastebėtina, kad tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, jog, atsakovei pardavus Automobilį I, už jį gauta 5 300 Eur suma (t. V, b.l. 87) buvo panaudota kaip pradinis įnašas Automobilio II įsigijimui. Tačiau aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu nustačius, kad Automobilis I buvo asmeninė atsakovės nuosavybė, taip pat kaip asmeninė atsakovės nuosavybė vertintini ir iš šio automobilio pardavimo atsakovės gauti 5 300 Eur, kurie laikytini asmeniniu atsakovės įnašu už Automobilį II.
39. Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas ieškovei už jos indėlį į Automobilio I įsigijimą priteisė 5 750 Eur, tačiau šis automobilis buvo eilę metų naudojamas ir parduotas už 5 300 Eur. Tai reiškia, kad net pripažinus šį turtą bendrosios nuosavybės objektu, ieškovei už jį negalėtų būti priteisiama daugiau nei pusė gautos jo vertės – 2 650 Eur.
40. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieškovė už Automobilį II yra sumokėjusi 500 Eur pradinį įnašą G. V. ir tai patvirtina šio asmens ranka rašytas raštelis (t. X, b.l. 101). Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiame G. V. ranka rašytame raštelyje nėra jokių duomenų, jog 500 Eur mokėjimą atliko ieškovė, šiame raštelyje nėra minima ieškovė, jame nėra jos parašo. Todėl tokiu neinformatyviu dokumentu, kurio nepatvirtina kita bylos rašytinė medžiaga, pirmosios instancijos teismas remtis kaip pakankamu, negalėjo.
41. Byloje esanti 2020-11-20 tarp atsakovės ir UAB „Swedbank lizingas“ sudaryta Lizingo sutartis Nr. LT205091 patvirtina, kad Automobilis II yra įsigytas atsakovės. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė pati mokėjo ir moka lizingo įmokas už šį automobilį, jo draudimą ar eksploatavimą (t. II, b.l. 77-103, 315-319). Jau minėta, kad šalių banko sąskaitų išrašai neteikia pagrindo pripažinti, kad ieškovės būtų prisidėjusi ir prie Automobilio II įsigijimo. Tai, kad ieškovė savo organizaciniais veiksmais padėjo atsakovei nusipirkti Automobilį II (t. V, b.l. 25-28), savaime nepatvirtina buvus šalių susitarimą dėl automobilio įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise ir ieškovės nurodyto piniginio įnašo į šį automobilį, kuris nepagrįstas patikimais rašytiniais įrodymais.
42. Teisėjų kolegija nesiremia byloje apklaustų liudytojų parodymais dėl jiems galimai žinomų šalių susitarimų įsigyjant ir naudojantis Automobiliais I ir II, nes visi šie liudytojai yra artimai susiję su šalimis (giminaičiai, draugai), todėl jų parodymai negali būti laikomi patikimais, kita vertus, matyti, kad liudytojų parodymai paremti šalių pasakojimais, todėl vienareikšmiškai teigti, jog jie atitinka tikrovę, negalima.
43. Apibendrinus aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinktų duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas negalėjo konstatuoti įrodytos aplinkybės, jog ieškovė materialiai esminiai prisidėjo prie atsakovės vardu registruotų Automobilių I ir II įsigijimo, dėl to neturėjo pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės 6 250 Eur sumą, kurią ieškovė nurodė kaip jos įnašą už atsakovės automobilius.
Dėl ginčo nekilnojamojo turto
44. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą atsakovei prisiimti ½ dalį 2019-05-16 ir 2019-05-17 vartojimo kredito sutartyse nurodytų prievolių. Atsakovės teigimu, nors pagal šias kredito sutartis ieškovės pasiskolintos lėšos buvo skirtos ginčo šalių bendrajai dalinei nuosavybei – žemės sklypui su statiniais adresu (duomenys neskelbtini), įsigyti, atsakovė nebuvo įsipareigojusi ieškovei dengti jos pasiimto kredito, o iš šio kredito ieškovės atsakovei pervestą sumą, kurią atsakovė panaudojo atsiskaitydama už jai atitekusio turto dalį, atsakovė laiko ieškovės dovana jai.
45. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija nesutinka. Byloje nėra ginčo, kad bendru šalių susitarimu jos lygiomis dalimis (po ½ dalį) 2019-06-04 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu už 15 000 Eur įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypą ir jame esančius statinius, adresu (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 11-20).
46. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad 2019-05-16 ieškovė ir AB „SEB bankas“ sudarė kredito sutartį Nr. 14A1918052528-3W, kuria ieškovei suteiktas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti. 2019-05-17 ieškovė ir AB „Swedbank“ sudarė kredito sutartį Nr. 19-027715-GV, kuria ieškovei suteiktas 10 000 Eur kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti. Pagal šias kredito sutartis ieškovė įsipareigojo kreditoriams grąžinti iš viso 26 290,83 Eur (kreditas su palūkanomis). Ieškovės šiuos įsipareigojimus kreditoriais yra beveik įvykdžiusi (t. I, b.l. 8, 21-31).
47. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad 2019-05-24 ieškovė pervedė atsakovei 5 000 Eur su nurodymu atsakovės vardu sumokėti už žemės sklypą ir statinius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). 2019-06-02 ieškovė pervedė atsakovei 2 500 Eur su nurodymu atsakovės vardu sumokėti už žemės sklypą ir statinius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) (t. I., b.l. 36). 2019-06-04 atsakovė sumokėjo 7 250 Eur A. T. už nurodytą žemės sklypą su statiniais. Tokią pačią sumą sumokėjo ir ieškovė (t. I, b.l. 11-20).
48. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės apeliacinio skundo pozicija, kad aplinkybė, jog ieškovė asmeniškai pasiskolino lėšas nurodyto nekilnojamojo turto įsigijimui, vartojimo kredito sutartyse nenurodydama atsakovės kaip bendraskolės ar laiduotojos, neva paneigia atsakovės pareigą prisidėti prie nurodyto turto įsigijimo, vertintina kaip nesąžininga ir nepagrįsta.
49. Byloje nėra ginčo, kad nurodytas nekilnojamasis turtas buvo įgytas bendru šalių sutarimu ir Nekilnojamojo turto registre registruotas kaip šalių bendroji dalinė nuosavybė. Vien šis faktas, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad šalys buvo susitarusios, jog atsakovė neprisidės prie ieškovės prisiimtų kreditų, skirtų nurodyto turto įsigijimui, dengimo. Atsakovės pozicija, kad ieškovės jai pervesta 7 250 Eur suma, kurią ieškovė buvo pasiskolinusi nurodyto turto įsigijimui, neva yra ieškovės dovana atsakovei, grindžiama tik atsakovės žodiniais paaiškinimais, kurie nesudaro pagrindo pripažinti buvus dovanojimo sandorį.
50. Dar karatą pabrėžtina, kad visus įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartis dengė viena ieškovė, nors pats nekilnojamasis turtas, kuriam įsigyti buvo skirtas kreditas, buvo įgytas ieškovės ir atsakovės lygiomis dalimis kaip bendroji dalinė nuosavybė. Negana to, iširus bendram šalių gyvenimui, pagal 2022-09-22 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė išpirko atsakovei priklausančią nurodyto turto dalį už 5 000 Eur (t. II, b.l. 140-158). Taigi, ieškovė, prisiimdama skolinius įsipareigojimus nurodyto turto įsigijimui, sumokėjo ne tik 26 290,83 Eur kredito su palūkanomis, prie kurio dengimo atsakovė neprisidėjo, bet dar ir papildomai sumokėjo atsakovei 5 000 Eur, išpirkdama jos turto dalį.
51. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad tokia situacija nėra nei sąžininga, nei teisinga, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį šioje dalyje ir priteisė ieškovei iš atsakovės 13 145,42 Eur sumą, kuri yra lygi atsakovės proporcingai daliai už prievoles, kurias ieškovė prisiėmė įsigyjant nurodytą nekilnojamąjį turtą.
52. Pasisakant dėl atsakovės apeliaciniame skunde akcentuojamos 2021-10-11 pretenzijos (t. II, b.l. 104-106), teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė iškraipo šios pretenzijos turinį, nes pretenzijoje ieškovė aiškiai nurodė, kad atsakovė jai yra skolinga 7 500 Eur bei kitas sumas, kurias reikalavo grąžinti, ir kartu, siekdama taikiai išspręsti konfliktą dėl turto pasidalinimo, siūlė išpirkti atsakovei priklausančią turto dalį už 9 964 Eur (pusė turto vidutinės rinkos vertės), ką vėliau ir padarė 2022-09-22 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi, tik už mažesnę 5 000 Eur kainą. Tai, kad ieškovė ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje teikė atsakovei tam tikrus pasiūlymus/reikalavimus, nereiškia, kad, šalims nesusitarus ir ginčui persikėlus į teismą, ieškovė negali keisti savo pozicijos.
53. Atsakovės apeliaciniame skunde akcentuojamos bendros nurodyto nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių nuostatos, jog jokių ginčų dėl sutarties objektų nėra, teisėjų kolegijos vertinimu, negali panaikinti ieškovės teisės reikalauti atsakovės prisidėti prie bendrosios dalinės nuosavybės įsigijimo.
54. Kita atsakovės apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ieškovė yra neatsiskaičiusi su atsakove 2 500 Eur sumoje pagal 2022-07-22 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį (t. II, b.l. 113-126), net jeigu ji ir būtų nustatyta, šioje byloje nevertintina kaip pagrindas iš dalies atmesti ieškovės ieškinį, kiek tai susiję su 13 145,42 Eur sumos priteisimu, kadangi atsakovė nebuvo pareiškusi priešieškinio ieškovei dėl galimai negautos 2 500 Eur sumos priteisimo.
Dėl procesinės bylos baigties
55. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl 6 250 Eur ieškovės įnašo už atsakovės automobilius priteisimo nėra teisėtas ir pagrįstas, todėl šioje dalyje sprendimas keistinas – ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 6 250 Eur atmestinas. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl 13 145,42 Eur sumos, kuri yra lygi atsakovės proporcingai daliai už prievoles, kurias ieškovė prisiėmė įsigyjant nurodytą nekilnojamąjį turtą, priteisimo iš atsakovės ieškovės naudai, paliekamas nepakeistas, kaip teisėtas ir pagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
56. Atitinkamai perskirstytinos ir pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 7 509,45 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. X, b.l. 59-71), atsakovė – 5 643,09 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. X, b.l. 72-93). Ieškovės byloje pareikštų reikalavimų vertė sudarė 19 395,42 Eur, iš kurių atmestų reikalavimų vertė 6 250 Eur. Taigi ieškovė bylą laimėjo 67,78 proc., o atsakovė – 32,22 proc. Atitinkamai ieškovei priteisina 5 089,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atsakovei – 1 818,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Šias sumas įskaičius, ieškovei priteistina 3 271,70 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme
57. Atsakovė D. S. už apeliacinio skundo rengimą patyrė 1 966,25 Eur išlaidų. Skundą tenkinus 32,22 proc., atsakovei priteistina 633,52 Eur. Ieškovė J. O. už atsiliepimo į skundą rengimą patyrė 2 541 Eur išlaidų, skundą atmetus 67,78 proc., ieškovei priteistina 1 722,29 Eur. Šias sumas įskaičius, ieškovei priteistina 1 088,77 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-01-10 sprendimą pakeisti.
Sumažinti ieškovei J. O. iš atsakovės D. S. priteistą sumą iki 13 145,42 Eur, bylinėjimosi išlaidas iki 3 271,70 Eur.
Priteisti ieškovei J. O. iš atsakovės D. S. 1 088,77 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.