Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-734-657/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-05-20
Bylos Nr.: 2A-734-657/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-28-3-03387-2017-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Gudynienė, Žibutė Budžienė, Tomas Romeika
Atsakovas: A. V., D. V., B. K. U.
Ieškovas: A. B.
Išvadą teikia: Marijampolės savivaldybės administracijos socialinių paslaugų skyrius bei atsakovų A
Advokatai: Diana Ingrida Vinklerytė

Civilinė byla Nr. 2A-734-657/2021Teisminio proceso Nr. 2-28-3-03387-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.1.5.2.; 2.4.2.2.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.4

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 20 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Gudynienės, Tomo Romeikos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. V. ir D. V., B. K. U. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-399/2020 pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovams A. V. ir D. V. dėl reikalavimo pašalinti nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimus (iškeldinimo), institucija teikianti išvadą Marijampolės savivaldybės administracijos socialinių paslaugų skyrius bei atsakovų A. V. ir D. V. priešieškinį A. B. ir B. K. U. dėl nuostolių už nekilnojamojo daikto pagerinimą ir pinigų, sumokėtų pagal nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. B. kreipėsi į teismą, prašydama iškeldinti atsakovus A. V. ir D. V. iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ir dviejų priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 1-2).

2. Nurodė, kad A. B. asmeninės nuosavybės teise priklauso pastatas – gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini). Šį nekilnojamąjį turtą A. B. pagal dovanojimo sutartį įgijo iš B. K. U.. Jai nuosavybės teise priklausančiomis ginčo gyvenamosiomis patalpomis šiuo metu naudojasi atsakovai, kadangi ankstesnė patalpų savininkė A. V. buvo leidusi jomis naudotis. Tarp B. K. U. ir atsakovo A. V. susiklostė nekilnojamojo daikto panaudos teisiniai santykiai, šalys buvo sudariusios žodinę neterminuotą neatlygintinę panaudos sutartį. A. B., įgijusi nuosavybės teises į patalpas, tuo pačiu perėmė panaudos davėjo teises ir pareigas. Ieškovė CK 4.98 straipsnio pagrindu įgijo teisę reikalauti pašalinti daikto savininkės teisės pažeidimus, todėl 2017 m. spalio 18 d. išsiuntė atsakovui A. V. reikalavimą iki 2018 m. sausio 18 d. atlaisvinti ginčo gyvenamąsias patalpas ir jų priklausinius. Atsakovas 2017 m. spalio 23 d. pranešė, kad iš gyvenamųjų patalpų neišsikels. Ieškovei pareikalavus per tris mėnesius išsikelti iš ginčo buto, faktiniai panaudos teisiniai santykiai tarp šalių pasibaigė. Atsakovams ir toliau gyvenant ginčo patalpose, pažeidžiama ieškovės nuosavybės teisė, nes ieškovė negali laisvai naudotis ir disponuoti savo turtu.

3. Atsakovai A. V. ir D. V. su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš B. K. U. 4 054,58 Eur sumą, sumokėtą už nekilnojamąjį turtą pagal 1995 m. lapkričio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį, bei priteisti solidariai iš B. K. U. ir A. B. 9 424,34 Eur už būsto ir kito turto, esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimą.

4. Nurodė, kad A. V. su atsakove B. K. U. 1995 m. lapkričio 22 d. sudarė gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo, o ne nuomos ar panaudos sutartį, pagal kurią 14 000 Lt (4 054,58 Eur) nusipirko sodybą – medinį gyvenamąjį namą su priestatu, kiemo įrenginiais ir ūkio pastatais, (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kuris tuo metu priklausė valstybei. Pirkimo–pardavimo sutarties per tris mėnesius neužregistravo Marijampolės inventorizavimo ir paslaugų biure, kaip tai numatė sutarties paskutinis punktas bei tuo metu galiojusio 1964 m. CK 255 straipsnis. 1995 m. lapkričio 22 d. pirkimo – pardavimo sutarties 2 punkte nurodyta, kad sumokėta 14 000 Lt (4 054.58 Eur).

5. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 20 d. sprendime nurodė, kad B. K. U. tik po penkiolikos metų kreipėsi į teismą dėl iškeldinimo ir konstatavo, kad visos pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos buvo įvykdytos (civilinė byla Nr. 2-114-91/2010). Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi šį sprendimą iš dalies pakeitė, tačiau sprendimo dalį atsisakyti A. V. su šeima iškeldinti paliko nepakeistą, atmetė B. K. U. patikslintą ieškinį dėl iškeldinimo, praleidus ieškinio senaties terminą. Kauno apygardos teismas konstatavo, kad atsakovo šeima į sodybą įsikėlė teisėtai, pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalį ieškinį dėl iškeldinimo, pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo ar pinigų pagal pirkimo – pardavimo sutartį prisiteisimo turėjo pareikšti nė vėliau, kaip 1998 m. lapkričio 22 d. Pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta, vadovaujantis 1964 m. Civilinio kodekso normomis, sutarus dėl visų esminių jos sąlygų, sumokėjus sutartą kainą – 14 000 Lt, notarei Marijampolės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4672-374/2009 patvirtinus, kad visos sutartyje nurodytos sąlygos buvo įvykdytos. (civilinė byla Nr. 2A-1625-173/2010). Minėto sprendimo pagrindu A. V. 2016 m. birželio 29 d. nuosavybę įregistravo VĮ Registrų centre.

6. Sumokėta suma priteistina iš pardavėjos B. K. U., nes šis faktas yra įrodytas kitose bylose. Pagal CK 1.94 straipsnio nuostatas įstatymų nustatyto reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančiu, todėl atsakovė B. K. U. turi teisę sandorį pripažinti ir tokiu atveju nekiltų naujos pasekmės. Priešingu atveju, atsakovė privalo grąžinti pirkėjui, ką yra gavusi. Pirkimo – pardavimo sutartyje pirkėju nurodytas A. V., tačiau sandorio sudarymo metu jis buvo santuokoje su D. V., sodybos pirkimui panaudotos pinigines lėšos, kurios buvo jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Turto vertė yra padidinta, atlikus statybų darbus, įrengus vandentiekio ir kanalizacijos tinklus. Kadangi viena atsakovė dovanojo, kita atsakovė dovaną priėmė, žinodamos apie turto pagerinimą, abi privalo solidariai atsakyti už pasekmes. Nuo pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo daugiau, kaip 14 metų, atsakovė B. K. U. sodyboje nesilankė, pretenzijų atgauti turtą nereiškė.

Šalies argumentai

7. A. B. ir B. K. U. su priešieškiniu nesutiko, prašė taikyti senatį ir reikalavimą priteisti iš atsakovės B. K. U. 4 054,58 Eur, sumokėtus už nekilnojamąjį turtą pagal 1995 m. lapkričio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį, atmesti.

8. Nurodė, kad sutartyje ieškovams buvo išaiškinti sutarties neįregistravimo padariniai. Taigi, jie turėjo žinoti, jeigu sutartis nebus įregistruota iki 1996 m. vasario 22 d., ji bus laikoma negaliojančia, visa, ką šalys pagal sutartį yra gavusios, bus laikoma įgytu be pagrindo. Senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš 1995 m. lapkričio 22 d. pirkimo – pardavimo sutarties, prasidėjo 1996 m. vasario 22 d., o baigėsi 1999 m. vasario 22 d. Šiuo metu atsakovai naudojasi A. B. nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis. Ankstesnė patalpų savininkė B. K. U. buvo leidusi A. V. jomis naudotis, tarp B. K. U. ir atsakovo A. V. susiklostė nekilnojamojo daikto panaudos teisiniai santykiai, šalys buvo sudariusios žodinę neterminuotą neatlygintinę panaudos sutartį. Atsakovės ieškovams nedavė sutikimo pagerinti turto būklę, o ieškovai dėl tokio sutikimo į atsakoves nesikreipė.

II. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį tenkino iš dalies: iškeldino atsakovus A. V. ir D. V. su visu jiems priklausančiu turtu iš ieškovei A. B. asmeninės nuosavybės teise priklausančio pastato – gyvenamojo namo ir kitų pastatų (priklausinių), kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini); atidėjo šios sprendimo dalies vykdymą 4 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo teismo sprendimo šios dalies įsiteisėjimo dienos; priteisė iš B. K. U. 4 054,58 Eur (14 000 Lt), sumokėtus už nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą su priklausiniais – pagal 1995 m. lapkričio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį A. V. ir D. V.; likusioje dalyje priešieškinį atmetė; bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 179-191).

10. Teismas nurodė, kad pateiktoje lokalinėje sąmatoje yra duomenys, kad yra pastatytas garažas bei terasa, kurie pagal į bylą pateiktus duomenis nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Lokalinėje sąmatoje yra duomenys, kad buvo įvestas (keičiamas, iškeliant į lauką elektros skaitiklį) elektros įvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu konstatavo, kad 1995 m. lapkričio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartis negalioja ir nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą bei ūkio statinius A. V. ir D. V. pagal ją neatsirado. Todėl šios aplinkybės neįrodinėtinos.

11. A. V. ir D. V. trukdo naudotis ir valdyti ieškovei A. B. nuosavybės teise priklausančiais nekilnojamaisiais daiktais, nes jie ir šiuo metu gyvena gyvenamajame name ir naudojasi ūkio pastatais, kurie bent nuo 2009 metų, kai buvo jiems neatnaujintas terminas pirkimo – pardavimo sutarčiai įregistruoti tuometiniame Inventorizacijos biure, žinojo, jog nėra gyvenamojo namo ir ūkio pastatų savininkai.

12. Marijampolės rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-23-374/2009 pagal A. V. pareiškimą dėl praleisto termino 1995 m. lapkričio 22 d. pirkimo – pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo pats pareiškėjas nurodęs, kad iki šio laiko buvo įsitikinęs, kad sutartis yra užregistruota, o turto savininku registre nurodytas jis. Taip pat nurodęs jog buvo reikalaujama jam išsikelti iš namų. Teismo nutartimi 2009 m. kovo 30 d. prašymas nebuvo tenkintas ir terminas neatnaujintas. Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-905-259/2009 ši nutartis palikta nepakeista. A. ir D. V. neįrodė, kad jie buvo užregistravę pirkimo – pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, ir nuo 1995 metų buvo ar šiuo metu yra ginčo pastatų savininkai, kadangi pagal 1964 m. CK 255 straipsnį privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį daro negaliojančia. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiam Civiliniame kodekse neliko privalomo sutarties įregistravimo. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą, sandoriui buvo privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, toks sandoris negalioja, išskyrus, kai praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. Įsiteisėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartis byloje tarp ginčo šalių, kurioje yra pasisakyta, kad A. V. ir D. V. nuosavybės teisės į ginčo pastatus neįgijo jokiu pagrindu, yra privaloma.

13. Pagal sutarties sudarymo metu galiojusio CK nuostatas nuosavybės teisė į daiktą, kuris turi būti registruojamas, turto įgijėjui atsiranda nuo daikto įregistravimo momento (1964 m. CK 149 str.), privalomo įregistravimo nesilaikymas darė sutartį negaliojančia. Nenuginčijus dovanojimo sandorio civilinėje byloje Nr. 2-177-399/2019 neginčytinai nustatyta, kad statinių savininke yra ieškovė A. B. ir ji turi reikalavimo teisę prašyti pašalinti jos teisių valdyti ir naudotis ginčo statiniais pažeidimus.

14. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2017 m. spalio 18 d. išsiuntė A. V. reikalavimą dėl patalpų atlaisvinimo ir pareikalavo iki 2018 m. sausio 18 d. atlaisvinti gyvenamąsias patalpas ir jų priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini). Šis reikalavimas A. V. buvo įteiktas, 2017 m. spalio 23 d. jis pranešė, kad neišsikels iš gyvenamųjų patalpų. Taigi, ieškovė įspėjo tiek A. V., tiek D. V. dėl panaudos sutarties nutraukimo, pareikšdama ieškinį teisme, kuriame atsakovais nurodyti A. V. ir V.. CK 6.642 straipsnio 1 dalies reikalavimai yra įvykdyti, atsakovai neįrodė, jog kitu teisėtu pagrindu gali toliau naudotis, valdyti gyvenamąjį pastatą ir jo priklausinius. Panaudos sutartis nutrauktina ir atsakovai iškeldintini iš pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančių A. B.. Žemės sklypas taip pat priklauso ieškovei.

15. Atsižvelgus, kad atsakovai neturi nekilnojamojo turto, yra eilėje socialiniam būstui gauti, iki 2020 m. spalio 22 d., tai yra iki kasacinio teismo nutarties priėmimo, vis dar tikėjosi jiems palankaus ginčo išsprendimo, patvirtinant, kad 1995 m. lapkričio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartis yra galiojanti ir jie yra ginčo pastatų savininkai, vadovaujantis ginčo šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principu, taikytina CPK 284 straipsnio 1 dalis ir atidėtinas sprendimo dalyje dėl atsakovų iškeldinimo vykdymas 4 mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

16. Formaliai vertinant tik teisės pažeidimo momentu, įrodinėdama, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 1996 m. vasario 22 d., tai yra pasibaigus 3 mėnesių terminui sutarčiai įregistruoti, o baigėsi 1999 m. vasario 22 d., B. K. U. nurodė laikotarpį teisingai, tačiau lemiamą reikšmę turi laikas, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

17. Byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad A. V. ir jo sutuoktinė D. V. apie savo teisės pažeidimą sužinojo vėliau, kadangi jie turtą pirko iš pažįstamo asmens – B. K. U., turtas buvo perduotas pirkėjams ir jie visą laiką turtu naudojasi, tai yra bent iki 2009 metų jokių ginčų tarp sutarties šalių nebuvo. B. K. U. nereiškė pretenzijų į perduotą turtą iki 2010 metų, kai pati kitu pagrindu kreipėsi į teismą dėl A. V. ir D. V. iškeldinimo. Apie savo teisių pažeidimą A. V. ir D. V. dėl pirkimo – pardavimo sandorio padarinių (restitucijos taikymo) turėjo sužinoti 2009 m. birželio 12 d., kai įsiteisėjo Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-905-259/2009, kuria buvo palikta nepakeista 2009 m. kovo 30 d. nutartis ir neatnaujintas terminas pirkimo – pardavimo sutarčiai registruoti. Tačiau faktinis atsakovų V. elgesys bylos proceso metu rodo, jog jie ir toliau save laikė pastatų savininkais, esminę reikšmę suteikdami sutarties sudarymui pas notarą, bet ne jos įregistravimui tuometiniame Inventorizacijos biure. Todėl šiuo aspektu yra svarbi ir Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1625-173/2010, kurioje buvo pasisakyta dėl pirmos instancijos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-114-91/2010 (pagal K. B. U. ieškinį dėl iškeldinimo) ir buvo panaikinta sprendimo dalis, kuria pirmos instancijos teismas sprendė, jog A. V. mediniu gyvenamuoju namu su priestatu ir ūkio pastatais bei kiemo įrengimais, (duomenys neskelbtini), naudojasi teisėtai, bei panaikinta dalis sprendimo, jog B. K. U. praradusi tų nekilnojamųjų daiktų valdymą bei kad atsakovas A. V. yra įgijęs nekilnojamųjų daiktų valdymą nuo 1995 m. lapkričio 22 d. su teise juos registruoti VĮ „Registrų centras“ (byla šiose dalyse buvo nutraukta). Visas Kauno apygardos teismo nutarties tekstas dėl pirmos instancijos teismo sprendimo byloje Nr. 2-114-91/2010 dalies panaikinimo suformuluotas labai aiškiai, suprantamai ir A. V. suprato, jog nekilnojamuoju turtu naudojasi be teisėto pagrindo, ir nuo 2010 m. lapkričio 30 d. atsirado pagrindas reikšti ieškinį dėl už turtą sumokėtų pinigų grąžinimo, tai yra dėl restitucijos taikymo. Ieškinys dėl pinigų priteisimo pateiktas 2020 m. vasario 22 d., todėl atsižvelgus, kad reikalavimams taikyti restituciją taikytinas bendras CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas, ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

18. Vertinant, kad ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui pareikšti gali būti skaičiuojamas ir nuo 2009 m. birželio 12 d., kai įsiteisėjo Kauno apygardos teismo nutartis dėl termino neatnaujinimo sutarčiai įregistruoti, teismas, vadovaudamasis asmens teise ginti savo pažeistas teises, protingumo sąžiningumo ir teisingumo principu bei CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, gindamas pažeistą teisę, atnaujino ieškinio senaties terminą ir ieškinio neatmetė tuo pagrindu, kad ieškinys pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui.

19. Bylos duomenimis nenustatyta, kad 1995 m. lapkričio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartis yra negaliojantis sandoris dėl to, kad nebuvo įregistruotas pagal 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimus Inventorizacijos biure per tris mėnesius nuo jo sudarymo dienos ir terminas jam registruoti nebuvo atnaujintas. Tačiau pirkimo – pardavimo sutartis buvo patvirtinta notaro, joje yra duomenys, jog pardavėja B. K. U. iš pirkėjo A. V. už parduodamą namą ir ūkio pastatus, pasirašant sutartį gavo 14 000 Lt, todėl šia sutartimi vadovaujamasi, kaip paprastu rašytiniu įrodymu, nes sutartyje yra bylai reikšmingi duomenys.

20. B. K. U. neįrodė aplinkybės, jog pinigų pagal sutartį negavo, nes pas ją buvo abu sutarties egzemplioriai. Notaro patvirtintos pirkimo – pardavimo sutarties vienos ar dviejų kopijų buvimas pas vieną iš sutarties šalių neįrodo pinigų nemokėjimo fakto, kadangi pačioje sutartyje nenurodyta, jog pinigų mokėjimas siejamas su sutarties egzemplioriaus buvimu pas vieną ar kitą iš sutarties šalių. Sutartyje nėra nurodoma, jog perkama išsimokėtinai ar kitos sąlygos, o nurodyta, jog pinigai sumokėti pasirašant sutartį, sutartis sudaryta trimis egzemplioriais, vienas lieka notaro biure, kitas atiduodamas pirkėjui, o trečias lieka pardavėjui. Tai, kaip pirkėjui A. V. skirtas egzempliorius atsidūrė pas pardavėją B. K. U., neturi tiesioginės reikšmės ginčo dėl pinigų priteisimo sprendimui, nes nepatvirtina nei pinigų sumokėjimo, nei nemokėjimo fakto.

21. Tai, kad pirkimo – pardavimo sutarties tekstas užpildytas, standartinį tokios sutarties tekstą papildant sandorio šalių pavardėmis, pinigų suma bei data, sandorio objektą (nekilnojamųjų daiktų apibūdinimas) įrašant spausdinimo mašinėle, taip pat neturi reikšmės ginčo sprendimui, nes 1995 metais nebuvo kompiuterių ir visi sandoriai buvo taip sudaromi. Pati B. K. U. dėl jos surašymo mechanizmo neabejojo sutarties sudarymo metu ir vėliau, kadangi dėl to niekada nepasisakė ir nelaikė sutarties negaliojančia, kadangi turtą pirkėjui A. V. perdavė.

22. Teismas nesutiko su B. K. U. atstovo aiškinimu, jog ji pirkimo – pardavimo sutarties neginčijo ir neprašė negautų pinigų priteisti iš A. V., nes suprato, kad nuo 1996 m. vasario 22 d. sutartis negalioja, kadangi 2009 metais ji pati kreipėsi dėl A. V. iškeldinimo (civilinė byla Nr. 2-114-91/2010) ir nors nurodė, kad pinigų iš A. V. negavo, tačiau jų neprašė priteisti, o tik prašė iškeldinti iš patalpų, tai yra neįrodinėjo, jog sutartis neįvykdyta ir negalioja tuo pagrindu, kad ji negavo pinigų pagal sutartį. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1625-173/2010 yra pasisakęs, kad iš minėtos sutarties matyti, kad pasirašant sutartį ieškovė (B. K. U.) iš atsakovo (A. V.) gavusi 14000 Lt. Po šios sutarties sudarymo atsakovas su šeima apsigyveno ginčo namų valdoje, joje tvarkėsi, ją remontavo. Taigi, darytina išvada, kad A. V. pagal pirkimo – pardavimo sutartį jos pasirašymo metu sumokėjo 14.000 Lt. Nepasisakytina dėl šalių motyvų, kad pinigus pasiėmė žentas Ž. ir pan., nes tai neturi reikšmės ginčo sprendimui, nes B. K. U. buvo pardavėja, pinigus ji gavo, ir tai patvirtino savo parašu sutartyje.

23. Nustačius, jog 14 000 Lt A. V. sumokėjo B. K. U. sutarties pasirašymo metu, byloje susiklosto situacija, kad B. K. U. lieka ir turtas, ir pirkėjo A. V. už jį sumokėti pinigai. Tai, kad sutartis tapo negaliojančia, jos neužregistravus pagal 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimus, nesudaro pagrindo nepriteisti iš B. K. U. 14 000 Lt (4 054,58 Eur), nes atsakovai iškeldinami iš gyvenamojo namo ir ūkio pastatų. Priešingi atveju, susidarytų situacija, kai atsakovėms B. K. U. ir A. B. lieka ir nekilnojamieji daiktai ir pinigai, gauti pagal pirkimo – pardavimo sutartį, kas neatitiktų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Aplinkybė, kad B. K. U. padovanojo pastatus savo vaikaitei A. B., nėra kliūtis taikyti restituciją.

24. Nuo 2009 m. birželio 12 d., kai buvo palikta galioti nutartis, kuria neatnaujintas terminas pirkimo – pardavimo sutarčiai registruoti, susiklostė panaudos santykiai. A. B. gyvenamojo namo ir kito ginčo turto savininke tapo dovanojimo sandorio pagrindu nuo 2017 m. balandžio 14 d. Įrašas registre galioja nuo 2017 m. balandžio 28 d. Tiek A. V., tiek D. V., tiek liudytojai D. V. ir sąmatą ruošęs A. P. nurodė, kad darbai buvo gerokai anksčiau, tai yra iki 2017 metų. Liudytojas A. P. nurodė, kad buvo perdažytos namo sienos, kūdra aptverta tvora, betonuotas takas, prie namo prijungta atvira terasa, atlikti apželdinimo darbai, rekonstruotas garažas. Name yra vandentiekis ir jis pagal norminius aktus (nurodymus bei gylius) paskaičiavo vandentiekio ir elektros instaliacijos įvedimą. Nurodė, jog jis yra turto vertintojas ir atliktus darbus ir jų vertes paskaičiavo taip, kaip yra numatyta.

25. Bylos duomenys patvirtina, kad nei A. B., nei B. K. U. sutikimo atlikti remonto ar kitus darbus nedavė, o A. V. ir D. V. to ir neprašė, nes laikė, jog yra turto savininkai, turintys teisę jį remontuoti ir atlikti kitus darbus be jokio minėtų asmenų leidimo ar sutikimo. Aplinkybė, ar buvo leidimas, šioje byloje nėra reikšminga. Iš D. V. pateiktų fotonuotraukų, kuriose fiksuotas gyvenamasis namas, teismas esminio skirtumo nenustatė. Iš byloje esančio VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad viso turto (gyvenamojo namo ir kitų statinių, kiemo įrenginių) atkuriamoji vertė nurodyta 7 734 Eur, A. V. ir D. V. prašo priteisti 9 424,34 Eur už turto pagerinimą. Sumą nurodo pagal pateiktą lokalinę ir objektinę sąmatą, kitų įrodymų – kvitų, čekių, duomenų apie atliktą rekonstrukciją jie neteikė. Pateikti įrodymai patvirtina, jog A. V. ir D. V. apsigyvenus ginčo name bei pradėjus naudotis kitu turtu, jie atliko remonto darbus, tačiau neįrodė, jog dėl to daiktas tapo vertingesnis, naudingesnis, todėl netenkintinas jų reikalavimas, kaip neįrodytas ir nepagrįstas.

26. Ieškovė A. B. nuo bylinėjimosi išlaidų neatleista, ji pateikė įrodymus, kad sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį ir turėjo 440 Eur išlaidas advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti. Atsakovai A. V. ir D. V. bylą vedė per valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimais skirtus advokatus ir yra atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei. Pateiktos pažymos, kad dėl teisinės pagalbos teikimo A. V. susidarė 643,28 Eur bylinėjimosi išlaidos, dėl teisinės pagalbos D. V. – 596 Eur tokių išlaidų. Ieškinys tenkinamas, priešieškinis tenkinamas iš dalies (vienas reikalavimas tenkinamas, kitas – atmetamas). Atsižvelgus į iš esmės tinkamą bylos šalių procesinį elgesį bei į tai, kad A. V. ir D. V. sunki turtinė padėtis, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, 96 straipsnio 5 dalimi bei 98-99 straipsniais.

III. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

27. Apeliacinius skundus pateikė atsakovai B. K. U., A. V. ir D. V..

Šalies argumentai

28. Apeliaciniame skunde atsakovė B. K. U. prašė iš dalies panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atsakovų A. V. ir D. V. priešieškinio reikalavimą atsakovei B. K. U. dėl 4 052,58 Eur priteisimo atmesti; priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas (T.3, b.l. 1-4).

29. Apeliaciniame skunde teigė, kad teismas, spręsdamas dėl atsakovų reikalavimo priteisti 4 054,58 Eur iš apeliantės, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą, bei 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 teisės normas, ir nepagrįstai ginčo išsprendimui taikė Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties institutą. Teismas netinkamai vertino ir taikė prejudicinius faktus, nustatytus kitose civilinės bylose. Galiojant civilinėje byloje Nr. 2-23-374/2009 nustatytam prejudiciniam faktui, kad atsakovas A. V. nuo pat sandorio sudarymo momento žinojo apie privalomą sandorio registraciją ir neįregistravimo teisines pasekmes, atsakovų reikalavimui dėl 4 052,58 Eur priteisimo privalėjo būti taikomas ne 2001 m. CK 1.125 straipsnyje nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas, bet 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytas trijų metų ieškinio senaties terminas, kadangi teisė į ieškinio pareiškimą atsakovams atsirado ir atsakovai tą suvokė nuo 1996 m. vasario 23 d., pasibaigė 1999 m. vasario 23 d., t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo momento. Todėl šiuo atveju naujojo CK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senatį, negali būti taikomos. Atsakovui A. V. 2008 m. spalio 13 d. kreipiantis į teismą dėl termino sandoriui įregistruoti atnaujinimo ir teismui 2009 m. kovo 30 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2009 m. birželio 12 d., netenkinus prašymo atnaujinti terminą sandoriui įregistruoti bei konstatavus, kad sandoris negalioja, nuo 2009 m. birželio 12 d. atsakovai turėjo teisę reikšti reikalavimą B. K. U. dėl 4 052,58 Eur priteisimo, prašydami teismo atnaujinti praleistą 3 metų ieškinio senaties terminą, tačiau teisės kreiptis į teismą nerealizavo. Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1625-173/2010 iš esmės yra pakartoti Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-905-259/2009 nustatyti prejudiciniai faktai, kuriais remdamasis teismas nutraukė civilinę bylą dalyje dėl atsakovų reikalavimų. Teismų nustatyti prejudiciniai faktai, kad atsakovas A. V. žinojo ir suprato ginčo sutarties privalomą sąlygą – įregistruoti sutartį per 3 mėnesius atitinkamose įstaigose, patvirtina, kad atsakovai yra praleidę ir 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl 4 052,58 Eur priteisimo pareikšti.

30. Apeliaciniame skunde atsakovai A. V. ir D. V. prašė panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies atsisakyta tenkinti priešieškinį ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti pilnai bei priteisti iš ieškovės valstybei bylinėjimosi išlaidas (T.3, b.l. 9, 19-20).

31. Atsakovai apeliaciniame skunde ir atsakovės D. V. atstovaujamos advokatės Dianos Ingridos Vinklerytės skundo papildyme (CPK 323 str.) teigiama, kad teismas nepagrįstai netenkino apeliantų reikalavimo dėl 9 424,34 Eur už turto pagerinimą priteisimo. Šie nuostoliai yra pagrįsti rašytiniais įrodymais. B. K. U. ir A. B. neneigė, kad darbai yra atlikti. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad lokalinėje sąmatoje atlikti darbai yra tik gyvenamojo namo pritaikymas specifiniams V. poreikiams ir neįrodo, kad dėl to gyvenamasis namas buvo pagerintas. Norėdami tame name gyventi, V. privalėjo jį pritaikyti elementariems žmogaus poreikiams. Tokie darbai negali būti vertinami, kaip V. specifiniai poreikiai, kadangi vanduo, šiluma, elektra reikalingi kiekvienam asmeniui, todėl name atlikti būtini rekonstrukcijos ir remonto darbai objektyviai pagerino jo būklę, padarė tinkamą gyventi.

Atsiliepimas

32. Atsakovė D. V. atsiliepime į atsakovės B. K. U. apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas priešieškinis ir V. iš B. K. U. priteista 4 054,58 Eur suma, palikti nepakeistą; priteisti iš apeliantės B. K. U. bylinėjimosi išlaidas (T.3, b.l. 12-13).

33. Atsiliepime nurodė, kad teismas teisingai vertino šalių kitose bylose nustatytas aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad V. senaties termino šiam priešieškinio reikalavimui pateikti nepraleido. Iš atsakovų V. elgesio yra akivaizdu, jog jie manė, kad visos nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos yra įvykdytos, turtas, už kurį jie sumokėjo 4 054,58 Eur, priklauso jiems. Teismas pagrįstai sprendė, kad pirkimo – pardavimo sutartį reikėjo užregistruoti viešajame registre, V. sužinojo iš esmės tada, kai iš jų buvo pareikalauta grąžinti nupirktą nekilnojamąjį turtą. Nuo to laiko V. aktyviai gynė savo teises į turtą,. Senaties terminas V. turi būti skaičiuojamas nuo jų sužinojimo apie savo teisių pažeidimą, t. y. nuo Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-905-259/2009, kuria buvo palikta nepakeista 2009 m. kovo 30 d. nutartis neatnaujinti jiems termino pirkimo – pardavimo sutarčiai registruoti, ir šis senaties terminas yra nepraleistas. Sandoriui negaliojant, taikytina ne vienašalė, bet dvišalė restitucija, t. y., pardavėjai atgavus parduotą daiktą, ji privalo pirkėjams grąžinti pinigus, gautus už parduotą daiktą.

34. Atsakovas A. V. atsiliepime į atsakovės B. K. U. prašė D. V. apeliacinį skundą tenkinti, B. K. U. apeliacinį skundą – atmesti (T.3, b.l. 25-26).

35. Atsakovė B. K. U. atsiliepimuose į A. V. ir D. V. apeliacinį skundą prašė apeliacinius skundus atmesti; priteisti lygiomis dalimis bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas (T.3, b.l. 28-30, 45-47).

36. Atsiliepimuose nurodė, kad byloje, o taip pat ir ankstesnių ginčų nagrinėjimo metu teismų buvo konstatuota, kad nenuginčijus dovanojimo sandorio civilinėje byloje Nr. 2-177-399/2019, neginčytinai yra nustatyta, kad statinių savininke yra ieškovė A. B. ir ji turi reikalavimo teisę prašyti pašalinti jos teisių valdyti ir naudotis ginčo statiniais pažeidimus. Tam, kad atsakovų reikalavimas būtų patenkintas, atsakovai privalėjo įrodyti, kad dėl investuotų lėšų gyvenamasis namas ir ūkio pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), tapo vertingesnis, naudingesnis bei kad turto pagerinimas buvo atliktas turto savininko leidimu. B. K. U. tokio leidimo atsakovams nebuvo davusi, atsakovai veikė išskirtinai savo rizika. Atsakovai gyvenamąjį namą pritaikė savo poreikiams, kad būtų patogiau juo naudotis. Iš esmės atsakovai įrodė, kad tinkamai prižiūrėjo naudojamą turtą. Atsakovų reikalavimas atlyginti nuostolius bet kuriuo atveju negali būti tenkinamas, kadangi po darbų atlikimo atsakovai dar 11 metų naudojosi šiuo turtu, taigi, pagerintas turtas natūraliai nusidėvėjo dėl pačių atsakovų naudojimosi juo. Be to, atsakovai, kreipdamiesi į teismą tik 2020 m. vasario 22 d., praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo pareikšti.

37. Ieškovė A. B. atsiliepime į atsakovės B. K. U. ir atsakovės D. V. apeliacinius skundus prašė B. K. U. apeliacinį skundą tenkinti, D. V. apeliacinį skundą – atmesti; priteisti iš D. V. bylinėjimosi išlaidas (T.3, b.l. 38-39).

38. Atsiliepime nurodė, kad visiškai sutinka su B. K. U. apeliacinio skundo argumentais, jos apeliacinį skundą laiko pagrįstu. Teismas pagrįstai priešieškinį 9 424,34 Eur priteisimo dalyje atmetė kaip neįrodytą. B. K. U. ir A. B. sudarius dovanojimo sutartį A. B. tapo nekilnojamojo turto savininke, o tuo pačiu atsakovų atžvilgiu įgijo panaudos davėjo teises ir pareigas. Nei B. K. U., nei ieškovė A. B. atsakovams nedavė sutikimo pagerinti turto būklę, o atsakovai dėl tokio sutikimo į turto savininkę nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

39. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų.

40. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl priešieškinio tenkinimo iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

41. Byloje nustatyta, kad atsakovai A. V. ir B. K. U. 1995 m. lapkričio 22 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. DŽM-22984), pagal kurią B. K. U. pardavė, o A. V. už 14 000 Lt (4 054,58 Eur) nusipirko gyvenamąjį namą su priestatu, penkiais mediniais ūkio pastatais bei kiemo įrenginiais, esančius 4 283 kv. m. ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini) kaime (T.1, b.l. 28). Sutartyje nurodyta, kad pardavėja B. K. U. iš A. V. prieš pasirašant sutartį gavo 14 000 Lt. Sutartis nustatyta tvarka nebuvo užregistruota registro įstaigoje, todėl įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-177-399/2018, Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinė byla Nr. 2A-1568-638/2019, T.1, b.l. 168-192; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-684/2020; T. 2, b.l. 137-148) yra konstatuota, jog yra negaliojanti.

42. VĮ Registrų centro duomenimis gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teise priklauso ieškovei A. B., įgijusiai nuosavybės teises į pastatus 2017 m. balandžio 14 d. dovanojimo sutarties pagrindu (T.1, b.l. 3-7; 43-56).

Dėl atsakovės B. K. U. apeliacinio skundo

43. Apeliantė B. K. U. nesutikimą su teismo sprendimu dalimi dėl 4 054,58 Eur, gautų pagal pirkimo – pardavimo sutartį priteisimo, nurodo du argumentus: 1) teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino, 2) teismas nepagrįstai taikė restituciją ir nepripažino, jog pinigų pagal minėtą sandorį ji nėra gavusi.

Dėl ieškinio senaties

44. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino restitucijos taikymui, nes atsakovai apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti ne vėliau kaip 1996 m. vasario 23 d., kai baigėsi trijų mėnesių terminas sutarties įregistravimui, o trejų metų senaties terminas pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį baigėsi 1999 m. vasario 23 d.

45. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 str.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

46. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta 1964 m. CK 86 straipsnyje. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.

47. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šiuo atveju lemiamą reikšmę turi laikas, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą ir konstatavo, jog teisė į ieškinį atsirado 2010 m. lapkričio 30 d., Kauno apygardos teismui (civilinė byla Nr. 2A-1625-173/2010) išnagrinėjus bylą pagal K. B. U. ieškinį dėl atsakovo A. V. iškeldinimo. Po šios nutarties, teismo vertinimu, jog A. V. turėjo suvokti ir suprasti, kad gyvenamuoju namu su priestatu, ūkio pastatais bei kiemo įrenginiais, esančiais (duomenys neskelbtini), naudojasi be teisėto pagrindo, ir todėl atsirado pagrindas reikšti ieškinį dėl už turtą sumokėtų pinigų grąžinimo.

48. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.). Taigi, šiuo atveju (dėl restitucijos) taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas.

49. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir sprendė, kad apie savo teisės pažeidimą atsakovai sužinojo arba turėjo sužinoti apie 2010 m. lapkričio 30 d. Atsakovai priešieškinį dėl pagal 1995 m. lapkričio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį sumokėtų pinigų priteisimo, pateikė teismui 2020 m. vasario 22 d., nepasibaigus bendrajam ieškinio senaties terminui.

Dėl restitucijos taikymo

50. Pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Vadovaujantis 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalimi sutarties neįregistravimas darė ją negaliojančią.

51. Pripažintas negaliojančiu, sandoris netenka teisinės galios ir nesukelia tų teisinių padarinių, kurių juo buvo siekiama. Sandorio šalys neprivalo vykdyti tokio sandorio. Taigi sandoris nustoja galioti ir tada kyla restitucijos taikymo klausimas. Tačiau, sandorio negaliojimas (pripažinimas negaliojančiu) nepaneigia sandorio, kaip iš tikrųjų įvykusio juridinio fakto, egzistavimo, o paneigia tik jo teisinius padarinius. Taigi, net ir pripažintas negaliojančiu sandoris sukelia tam tikrų teisinius padarinius, būtent padarinius, susijusius su jo negaliojimu. Todėl, jeigu negaliojantis sandoris buvo visiškai ar iš dalies įvykdytas – nagrinėjamu atveju pirkėjui buvo perduotas turtas, ir už jį sumokėta kaina – turi būti šalinami tokio sandorio teisiniai padariniai, t. y. šalys turėtų būti grąžinamos į pradinę padėtį, atkuriama prieš sudarant sandorį buvusi padėtis. Šio rezultato pasiekiama taikant restituciją.

52. CK 6.222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.

53. Nors 1964 m. CK tokios sąvokos, kaip „restitucija“ nebuvo, tačiau, 1964 m. CK 47 straipsnyje, buvo nurodyta, kad, kai sandoris negalioja, kiekviena iš jo šalių privalo grąžinti kitai šaliai, visa tai, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatyme nenumatytos kitokios sandorio negaliojimo pasekmės. Taigi įstatymo leidėjas, nors ir tiesiogiai neįtvirtino sąvokos „restitucija“, tačiau savo prasme tai buvo ne kas kita, kaip dvišalė restitucija, kuri pasireiškia grąžinant negaliojančio sandorio šalis į pradinę padėtį.

54. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti restituciją ir atsakovus A. ir D. V. iškeldinus iš gyvenamojo namo, kadangi 1992 m. lapkričio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartis negalioja, pardavėja B. K. U. privalo grąžinti už gyvenamąjį namą su priklausiniais sumokėtą kainą 4 054,58 Eur (14 000 Lt).

55. Apeliantė B. K. U. su pirmosios instancijos teismo argumentais šioje dalyje nesutiko, nurodydama, kad nagrinėjamoje situacijoje restitucijos taikymas nėra galimas, kadangi ji pinigų pagal sutartį nėra gavusi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais dėl restitucijos taikymo negalimumo nagrinėjamoje situacijoje, kadangi tarp šalių sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, jos neįregistravus nustatyta tvarka registro įstaigoje, tapo negaliojančia.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Pagal CPK 197 straipsnio 1 dalį rašytiniai įrodymai yra dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.

Žemesnės instancijos teismas

57. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė iki 2010 metų jokių pretenzijų A. V. ir D. V. dėl pagal sandorį nesumokėtos kainos ir vėliau nereiškė, o aplinkybė, kad abu pirkimo – pardavimo sutarties egzemplioriai yra pas pardavėją B. K. U., šiuo atveju nėra reikšminga, nes notaro akivaizdoje pardavėja buvo patvirtinusi, jog prieš pasirašant sandorį 14 000 Lt (4 054,58 Eur) gavo.

58. Teisėjų kolegija pažymi, jog notariškai patvirtintos sutarties teksto formuluotė „pasirašant šią sutartį gavo iš pirkėjo A. V. keturiolika tūkstančių litų /14 000,- Lt/“, neginčijamai patvirtina sutartyje įvardintos sumos perdavimą pardavėjai. Atsakovė B. K. U. ranka yra pasirašiusi sutartį ir savo parašu patvirtinusi pinigų gavimo faktą. Juolab, kad įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-1625-173/2010) yra konstatuota, kad pasirašant sutartį B. K. U. yra gavusi A. V. 14 000 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pardavėja, sudarydama pirkimo – pardavimo sutartį, pinigus gavo, o sandoriui negaliojant privalo grąžinti pirkėjui tai, ką yra gavusi pagal negaliojantį sandorį.

Dėl atsakovų A. V. ir D. V. apeliacinių skundų

59. Apeliantai A. V. ir D. V., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas priešieškinio reikalavimas dėl 9 424,34 Eur turto pagerinimo išlaidų priteisimo, nurodė, jog pagerinimai yra atlikti, patirti nuostoliai pagrįsti rašytiniais įrodymais (lokalinėmis sąmatomis), o atlikti darbai (vanduo, šiluma, elektra) negali būti vertinami, kaip išimtinai skirti jų asmeniniams poreikiams.

60. CK 6.501 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuomininko teisė į išsinuomoto daikto pagerinimo būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuomininko padarytus be nuomotojo leidimo pagerinimus, jeigu juos galima atskirti be žalos išsinuomotam daiktui ir jeigu nuomotojas nesutinka atlyginti jų vertės, nuomininkas gali pasiimti. Nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti (CK 6.501 str. 3 d.). CK 6.501 straipsnis taikomas ir esant panaudos teisiniams santykiams (CK 6.629 str. 2 d.).

61. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).

62. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar daiktas iš tiesų buvo pagerintas. Tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, kad daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko (panaudos gavėjo) poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2008; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

63. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovai neturėjo turto savininkių B. K. U. ir A. B. sutikimų nurodytiems darbams atlikti, o atlikti darbai buvo skirti išskirtinai atsakovų specialiems poreikiams tenkinti. Be to pažymėjo, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų, išskyrus dvi nuotraukas, kurie patvirtintų atliktus darbus.

64. Byloje nustatyta, kad atsakovai A. ir D. V. turtą naudojo panaudos pagrindu. Apeliantai skunde nurodo, jog jie namą įsigijo be vandentiekio, netinkamą gyventi, todėl įvedė vandentiekį, naują elektros įvadą, apšiltino namą iš vidaus ir išorės, nes visada manė, jog namas yra jų nuosavybė. Be to, šiais pagerinimais galės naudotis ir kiti gyvenamojo namo savininkai ir naudotojai ateityje, ir kurių įrengimui patirtos realios, būtinos ir protingos išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais, į bylą pateiktomis sąmatomis.

65. Kaip jau minėta, viena iš būtinųjų sąlygų, suteikiančių teisę į išlaidų, panaudotų daiktui pagerinti, atlyginimą – tokių pagerinimų atlikimas turint nuomotojo (šiuo atveju – panaudos davėjo) leidimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.501 straipsnyje leidimui atlikti daikto pagerinimus konkreti forma nėra nustatyta, taip pat nenurodyta, kad rašytinės formos nesilaikymas sandorį darytų negaliojantį. Įstatyme nėra įsakmiai įtvirtinta, jog leidimas dėl pagerinimų atlikimo privalo būti rašytinis, o priešingu atveju toks susitarimas tampa negaliojančiu. Aplinkybė, kad atsakovai negavo rašytinio leidimo atlikti gyvenamojo namo pagerinimus, neatima iš jų teisės šį faktą įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus liudytojų parodymus (CK 1.93 str. 2 d.).

66. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, leidimo atlikti nuomojamo daikto pagerinimus davimas savo esme yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių. Įstatymas šiam sandoriui nenustato konkrečios formos, todėl jos gali būti sudarytas bet kuria įstatymo įtvirtinta forma (CK 1.71 str.). Įstatymas taip pat nenustato leidimo turinio. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad leidimo daryti daikto pagerinimus detalumas kiekvienu konkrečiu atveju yra šalių susitarimo dalykas; daikto savininkas, spręsdamas duoti ar ne jo daiktą naudojančiam asmeniui leidimą pagerinti daiktą, turi detaliai išsiaiškinti, ką ir kaip ketinama daryti su jo daiktu. Savininkui taip pat aktualus ir pagerinimams būtinų išlaidų dydis, nes gali tekti jas atlyginti. Nuomininkas taip pat suinteresuotas išsiaiškinti, kokius pagerinimus jam leidžiama atlikti, nes tik už tokius pagerinimus gali tikėtis išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016).

67. Leidimą atlikti elektros, vandentiekio, nuotekų sistemos įrengimo darbus atsakovai įrodinėjo faktinėmis aplinkybėmis – kad B. K. U. ir A. B. lankėsi name, žinojo ir matė atliekamus darbus ir jų rezultatą, jiems neprieštaravo, nelaikė to panaudos sutarties pažeidimu, nereiškė pretenzijų.

68. Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų remonto darbai buvo atlikti iki 2017 metų, byloje nėra ginčo, kad apie atliktus pagerinimus turto savininkės žinojo, iš esmės pripažindamos, kad darbai buvo atlikti, nes per 26 metus V. namą pritaikė savo poreikiams. Įrodymų, jog ieškovė ar atsakovė B. K. U. būtų prieštaravusios darbams, nėra. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias nustatytas bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nors nagrinėjamu atveju ir nebuvo gautas raštiškas sutikimas montuoti įrenginius, kuriuos atskyrus galimai būtų padaryta žala pastatui, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovė A. B. ir atsakovė B. K. U. lankėsi gyvenamajame name, matė visus atliekamus (atliktus) darbus, tam neprieštaravo, nesiėmė jokių proporcingų veiksmų siekiant uždrausti (neleisti) atlikti gyvenamojo namo pagerinimų, laikytina, kad atsakovai buvo gavę turto savininkių sutikimą tokiems veiksmams atlikti, nes savo konkliudentiniais veiksmais, t. y. pretenzijų dėl darbų atlikimo nepareiškimu, turto savininkės sutiko su atliekamais darbais ir taip išreiškė savo pritarimą. Kitoks susiklosčiusios situacijos aiškinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.). Tokia praktika nagrinėjamu klausimu pripažįstama ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

69. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl pagerinimų pobūdžio, nesiaiškino, ar jie atitinka daikto pagerinimo sampratą, pagal kasacinio teismo praktikoje suformuluotus daikto pagerinimo kriterijus, ar juos įmanoma atskirti nepadarius žalos pagrindiniam daiktui, todėl nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad atlikti pagerinimai laikytini pastato pritaikymu specifiniams atsakovų A. ir D. V. poreikiams. Kartu pažymėtina, kad elektra, vandentiekio, nuotekų sistemos yra reikalingos ne tik atsakovams, bet ir bendrai gyvenamojo namo eksploatacijai, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio darbai galėtų būti laikomi gyvenamojo namo pagerinimu, o ne jo pritaikymu išskirtinai atsakovų specifiniams poreikiams.

70. Atsakovai gyvenamuoju namu naudojosi nuo 1996 m. Tas aplinkybes, kad name buvo atliekami darbai patvirtina ir byloje pateiktos sąmatos, kuriose nurodyta, kad buvo atliekami elektros įvado, vandentiekio tiesimo, tako betonavimo, gyvenamojo namo išorės šiltinimo ir kt. darbai (T.2. b. l. 38-41; 82-87). Kaip jau minėta pirmosios instancijos teismas nevertino, kada turto pagerinimo darbai buvo atlikti, ar daiktus ir medžiagas, panaudotus atliekant elektros, vandentiekio sistemų įrengimo (atnaujinimo) darbus, galima atskirti nepadarant žalos pagrindiniam daiktui, ar yra galimybė juos grąžinti atsakovams, o neturint galimybės grąžinti minėtų daiktų, kokia pinigų suma turėtų būti grąžinta atsakovams, nes tokiu būdu gyvenamasis namas yra pagerinamas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismas šiems klausimams išsiaiškinti taip pat neskyrė ekspertizės, motyvuodamas tuo, kad ekspertizės skyrimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, o sąmatos, ieškovės A. B. nuomone, jau buvo vertintos kitose bylose, ir nėra paneigta, jog bylos aplinkybių negalima nustatyti kitomis priemonėmis (2020 m. liepos 7 d. posėdžio garso įrašas po pertraukos, laikas 11.10-13.02).

71. Nuomotojas (panaudos davėjas), davęs leidimą darbams, gerinantiems daiktą, negali atsisakyti atlyginti pagerinimui būtinų išlaidų tuo pagrindu, kad atlikti pagerinimai jam nebūtini ar kad daiktas galėjo būti naudojamas ir jo nepagerinus. CK 6.501 straipsnyje nustatytu teisiniu reglamentavimu išlaidų atlyginimas nesiejamas su pagerinimų atlikimo būtinumu. Jame įtvirtinta nuostata, kad atlyginamos būtinos išlaidos, reiškia atlygintinų išlaidų dydžio ribojimą (atlyginamos tos išlaidos, kurios buvo būtinos sutartam pagerinimui atlikti). Taigi atsisakyti atlyginti išlaidas (jų dalį) nuomotojas (panaudos davėjas) gali tokiais atvejais, kai atlikti darbai nepagerina daikto (nepadidina jo vertės), kai realios išlaidos viršija būtinas šiam tikslui (daikto pagerinimui) išlaidas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).

72. Išlaidas civilinėje teisėje apibūdina tokie požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas. Realumo požymis reiškia, kad išlaidomis pripažįstamos iš tikrųjų išleistos lėšos. Reikšdamas reikalavimą dėl išlaidų priteisimo, asmuo turi įrodyti ne galimas sąnaudas ar kaštus, o iš tikrųjų sumokėtas lėšas, ir tai įrodyti leistinais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-378-686/2017).

73. Atsakovai prašė priteisti 9 424,34 Eur turto pagerinimo išlaidų, tačiau nei priešieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kiek dėl jų atliktų pagerinimų padidėjo turto vertė. Būtinomis atlygintinomis turto pagerinimo išlaidomis pripažįstamos tokios, dėl kurių padidėjo nuosavybės objekto, kaip tokio, vertė, t. y. atlygintina ne turėtų išlaidų suma, o jos dalis, atitinkanti turto vertės padidėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015).

Žemesnės instancijos teismas

74. Pirmosios instancijos teismas taip pat šių aplinkybių nesiaiškino ir netyrė, ir pernelyg formaliai sprendė, kad atsakovai darbus savo specifiniams poreikiams atliko neturėjo turto savininkių susitikimų. Todėl teismo sprendimo dalis, kuria teismas, remdamasis vien tik šiuo formaliu pagrindu atmetė priešieškinį, yra nepagrįsta ir naikintina.

Dėl procesinės bylos baigties

75. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme nėra atskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikina priimtą teismo sprendimą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis teismas, aiškindamas aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo turinį, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, kad būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016).

76. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovai A. V. ir D. V., reikšdami reikalavimą dėl turto pagerinimo išlaidų priteisimo, rėmėsi ne tik šioje nutartyje aptarta aplinkybe, jog turto pagerinimus atliko be jo savininkių sutikimo, nes manė, kad turtas priklauso jiems nuosavybės teise. Iš atsakovų pateiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad atliktų pagerinimų teisėtumą ir apimtį atsakovai taip pat grindė ir kitais argumentais. Be kita ko, nurodė, kad gyvenamasis namas buvo be vandentiekio, neapšiltintas, senu elektros įvadu, netinkamas gyventi. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visų šių aplinkybių nenagrinėjo ir nevertino. Išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, ši bylos dalis liko neatskleista.

77. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės negali būti nustatytos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kadangi tokiu atveju būtų reikalinga atlikti daug procesinių veiksmų (surinkti šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, šalių paaiškinimus ir pan.), padaryti išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nenagrinėtų ginčo aspektų. Jeigu visas šias aplinkybes nustatytų ir teisiškai įvertintų vien tik apeliacinės instancijos teismas, būtų pažeista dalyvaujančių byloje asmenų teisė į apeliaciją – jie netektų galimybės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka ir negalėtų kvestionuoti teismo padarytų išvadų. Todėl šiuo atveju yra pagrindas panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovų priešieškinio reikalavimas dėl turo pagerinimo išlaidų priteisimo, ir, siekiant išsamiai įvertinti kitas atsakovų priešieškinyje nurodytas aplinkybes, šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

78. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimu paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, bei išlaidas, susijusias su dokumentų įteikimu. Šia nutartimi panaikinus Marijampolės apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria priešieškinio dalis dėl pagerinimo išlaidų priteisimo buvo atmestas, ir grąžinus šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teismo sprendimo dalis, kuria buvo paskirstytos byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos taip pat naikinama. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turės būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas priešieškinio reikalavimas dėl 9 424,34 Eur turto pagerinimo išlaidų priteisimo, paskirstytos byloje patirtos išlaidos, ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Žibutė BudžienėVirginija GudynienėTomas Romeika