Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.1.5.1.2; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.2.4.4.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.1.14; 2.4.6.1

2023 m. birželio 15 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 10 mėnesių; bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2023 m. kovo 15 d.; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2022 m. lapkričio 16 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d., nuo 2022 m. lapkričio 22 d. iki 2023 m. kovo 15 d. ir nuo 2021 m. rugpjūčio 20 d. iki 2021 m. rugsėjo 17 d.; paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą nuspręsta taikyti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. G. Š. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą V. R., tai yra laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 18 d. 20 val. iki 2021 m. sausio 19 d. 0.58 val., tiksliai nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini), namo trečio aukšto bendro naudojimo balkone, tyčia smaugdamas ranka nukentėjusįjį V. R., kumščiu smogdamas vieną kartą į nosį, taip sukeldamas pastarajam fizinį skausmą, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2021 m. sausio 19 d. naktį, tiksliai nenustatytu laiku, to paties namo buto Nr. (duomenys neskelbtini) kambaryje, tyčia kumščiu smogdamas nukentėjusiajam V. R. du kartus į veido sritį, padarė nukentėjusiajam V. R. poodinę kraujosruvą kairėje paakinėje srityje, nosikaulių lūžius, kas sukėlė nukentėjusiajam V. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosikaulių lūžio, sutrikdė nukentėjusiojo V. R. sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. Š. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 15 d. nuosprendį ir pripažinti, kad jis nukentėjusiajam V. R. sudavė būtinosios ginties ribose bei jį išteisinti; jei teismas manytų, kad jis viršijo būtinosios ginties ribas, sužalodamas V. R., prašo skirti jam trumpesnę laisvės atėmimo bausmę.

2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. Š. nurodo, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusysis V. R., būnant pas jį namuose, sumušė savo pažįstamą G. M., sulaužydamas jam žandikaulį. Už tai V. R. buvo nuteistas. Šios aplinkybės, nuteistojo G. Š. nuomone, patvirtina, kad V. R. tą vakarą ir naktį buvo nusiteikęs agresyviai prieš jį supančius asmenis.

2.2. Nuteistojo G. Š. teigimu, atvykus adresu (duomenys neskelbtini), V. R. pradėjo smurtauti prieš jį, jiems nuėjus į balkoną parūkyti, V. R. pradėjo jį smaugti, todėl jis buvo priverstas prieš V. R. pavartoti fizinę jėgą, kad nebūtų iš namo trečio aukšto išstumtas lauk. Tai, kad ant jo (nuteistojo G. Š.) buvo smurto žymių, teisme patvirtino liudytojas L. J.. Liudytojas V. K. patvirtino, jog matė balkone muštynes tarp dviejų asmenų. Iš balkono sugrįžus į butą, V. R. vėl pradėjo smurtauti jo atžvilgiu - sėdinčiam prie stalo be priežasties sudavė per galvą. Jis, vengdamas pasekmių, kurias patyrė G. M., sudavė V. R. į veido sritį, turėdamas tikslą nuraminti V. R. agresiją. Sužaloti V. R. tikslo nebuvo. Po jo suduoto smūgio į veidą V. R. nusiramino, o vėliau išvyko į namus. Dėl jo suduoto smūgio V. R. į veidą gal ir galėjo jam lūžti nosis. Jis ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme neneigė, jog sudavė V. R. į veidą, siekdamas, kad jis jo (nuteistojo G. Š.) nesužalotų ir nesugadintų vakaro.

2.3. Nuteistojo G. Š. tvirtinimu, ant stalo buvo užkanda ir stalo įrankiai, kuriuos V. R. galėjo bet kada panaudoti prieš jį ir sunkai sužaloti, todėl jo veiksmai V. R. atžvilgiu buvo prevenciniai, kad jis liautųsi smurtavęs. Nuteistojo nuomone, tai turėjo teigiamų pasekmių, nes po to V. R. visų atsiprašė ir pasišalino iš buto. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nuteistasis G. Š. mano, kad jis veikė būtinosios ginties ribose. Jei jis, suduodamas V. R. į veidą, peržengė būtinosios ginties ribas, norėtų, kad jam būtų skirta trumpesnė laisvės atėmimo bausmė.

3. Atsiliepimų į nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis G. Š. ir jo gynėjas advokatas Saulius Staškus prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras Gintautas Vileikis prašė nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis G. Š. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat ir su bylos aplinkybių teisiniu kvalifikavimu. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jį nuteisė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį, nes jis sudavė smūgius V. R., veikdamas būtinosios ginties ribose, todėl prašo jį išteisinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo pripažįstant G. Š. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir būtinosios ginties

7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas G. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl G. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. Š. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) G. Š., nukentėjusįjį V. R., liudytojus D. L., G. M., M. S., V. K., Ž. K., L. J., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek G. Š. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – G. Š. teisinančius – įrodymus (iš dalies paties G. Š. parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo G. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

9. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Taigi nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikdymas, objektyviai gali pasireikšti ir žmogaus sužalojimu, tai yra žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimu dėl mechaninio, fizinio ar cheminio poveikio. Šiuo atveju svarbu nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-489/2018).

10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta (to neginčija ir nuteistasis G. Š.), kad byloje nagrinėjamo įvykio metu G. Š. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. R. sveikatą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. Š. iš dalies pripažino savo kaltę ir nurodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu, vartojant alkoholinius gėrimus pas M. S. bute, jis su nukentėjusiuoju V. R. išėjo kartu į bendro naudojimo balkoną parūkyti, nukentėjusiajam ėmus jį smaugti, jis taip pat jam suėmė už kaklo ir nustūmė nuo savęs, tačiau balkone nukentėjusiajam smūgių nesudavė, o grįžus į M. S. butą ir toliau vartojant alkoholinius gėrimus, nukentėjusysis vėl jį puolė, todėl jis gindamasis nukentėjusiajam kumščiu smogė į veidą du kartus, bijodamas pats gauti nuo nukentėjusiojo (1 t., b. l. 174-175, 183, 3 t., b. l. 13-14). Nors viso proceso metu G. Š. parodymai dėl byloje nagrinėjamo konflikto aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, nuteistasis tvirtina, kad jis gynėsi nuo pavojingų nukentėjusiojo veiksmų ir nesiekė tyčia sužaloti nukentėjusįjį, tačiau tai, kad nuteistasis G. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis tyčia nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. R. sveikatą, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti ir įvertinti įrodymai – liudytojo V. K., kuris bendrojo naudojimo balkone matė dviejų vyrų muštynes, parodymai (1 t., b. l. 109-110, 3 t., b. l. 62-63), liudytojų L. J. ir M. S., kurie po G. Š. ir V. R. konflikto bendrojo naudojimo balkone suprato, kad jie grįžo susipykę, ant G. Š. kaklo matė smaugimo žymes, taip pat matė, kaip toliau vartojant alkoholinius gėrimus ir tęsiantis konfliktui V. R. sudavė per galvą G. Š., po ko pastarasis kelis kartus kumščiu smogė nukentėjusiajam į veidą, parodymai (1 t., b. l. 53-54, 63-64, 81-82, 89-90, 3 t., b. l. 76-77), iš dalies paties nukentėjusiojo V. R., kuris nurodė, kad konflikto metu bendrojo naudojimo balkone jam smaugiant G. Š., pastarasis jį taip pat ėmė smaugti ir sudavė smūgį į nosį, parodymai (1 t., b. l. 26-27, 41-42, 117-118, 121-122, 3 t., b. l. 15-16), 2021 m. vasario 23 d. įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 12-20), 2021 m. vasario 8 d. kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 133-136) užfiksuoti duomenys, 2021 m. sausio 28 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 45-46) dėl V. R. nustatytų kūno sužalojimų, jų padarymo būdo užfiksuoti duomenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo G. Š. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

11. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusysis V. R. bei liudytojai V. K., L. J., M. S. galėjo apkalbėti nuteistąjį G. Š., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Tiek nukentėjusysis V. R., tiek minėti liudytojai parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą.

12. Kaip jau minėta, viso proceso metu ir apeliaciniame skunde nuteistasis G. Š. teigia, kad fizinį smurtą V. R. atžvilgiu jis pavartojo, siekdamas apsiginti, nes V. R. pirmas jį užsipuolė.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-501/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021 ir kt.).

14. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad pagal byloje teismo nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad G. Š. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių.

15. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra ginčo, kad laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 18 d. 20 val. iki 2021 m. sausio 19 d. 0.58 val., (duomenys neskelbtini), namo trečio aukšto bendro naudojimo balkone, vėliau to paties namo buto Nr. (duomenys neskelbtini) kambaryje tarp G. Š. ir V. R. vyko konfliktas, tačiau pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio G. Š. turėjo teisę gintis, šioje byloje nenustatytas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, konfliktą bendrojo naudojimo balkone iniciavo nukentėjusysis V. R., pradėjęs smaugti G. Š., po ko G. Š. nukentėjusiajam taip pat stipriai suėmė už kaklo, sudavė smūgį į veidą ir pastūmė nuo savęs. Grįžus į M. S. butą ir toliau vartojant alkoholinius gėrimus, konfliktas tarp nukentėjusiojo V. R. ir nuteistojo G. Š. tęsėsi, nukentėjusysis sudavė G. Š. per galvą, o G. Š. atsakydamas į tokį nukentėjusiojo elgesį kumščiu smogė jam du kartus į veidą. Taigi įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nagrinėjamoje konfliktinėje situacijoje tarp nuteistojo G. Š. ir nukentėjusiojo V. R. vyko abipusės muštynės, ir nukentėjusiajam sužalojimus G. Š. padarė ne gindamasis nuo pavojingo jo kėsinimosi, o abipusio tarpusavio konflikto (muštynių) metu. Taigi nuteistasis G. Š. tyčia sukėlė fizinį skausmą ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam V. R.. Todėl apeliaciniame skunde nurodomus argumentus apie nukentėjusiojo sužalojimą būtinosios ginties situacijoje, teisėjų kolegija atmeta. Dėl šios priežasties negali būti svarstymo ir apie būtinosios ginties ribų peržengimą.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, G. Š. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent G. Š..

17. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis G. Š. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Byloje nustatytas konflikto pobūdis, nuteistojo G. Š. elgesys, naudojant fizinį smurtą nukentėjusiojo V. R. atžvilgiu, patvirtina, kad G. Š. suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus (V. R.) sveikatą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – G. Š. išteisinti, nėra pagrindo.

18. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. Š. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik G. Š. atliktus neteisėtus veiksmus bei V. R. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam G. Š. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl nuteistajam G. Š. paskirtos bausmės

19. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. Š. prašo paskirti jam trumpesnę laisvės atėmimo bausmę.

20. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

21. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

22. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo G. Š. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam G. Š. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

23. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas G. Š. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nubaudė laisvės atėmimu 10 mėnesių. Skirdamas bausmę nuteistajam G. Š. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tyčia, į kaltininko asmenybę – baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, teistas, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, netrukus po to, kai atlikęs arešto bausmę buvo paleistas iš pataisos įstaigos, nerodė noro taisytis po paskutinio nuteisimo.

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra dvi nuteistojo G. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas)) ir dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)).

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo G. Š. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jos dydį parenkant mažesnį už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam G. Š. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (laisvės atėmimas 10 mėnesių) nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę G. Š. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistajam G. Š. ankstesniais teismų nuosprendžiais už nusikalstamas veikas skirtos švelnesnės bausmės (areštas) teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančių bausmių paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis G. Š. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. G. Š., būdamas anksčiau teistas už tokios pat rūšies nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, be abejonės žinojo apie gresiančią bausmę už šios nusikalstamos veikos padarymą, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto.

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam G. Š. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 15 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

27. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

28. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. birželio 2 d. nutartimi nuteistajam G. Š. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Saulius Staškus. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. birželio 8 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš G. Š. valstybės naudai priteisti 120 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

29. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Gynėjas nuteistajam G. Š. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam G. Š. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Bylos duomenimis nuteistasis G. Š. iki nusikalstamos veikos padarymo dirbo (1 t., b. l. 190), yra jauno amžiaus, darbingas, byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių G. Š. sunkią turtinę padėtį, todėl prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma ir gynėjo pateiktu prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo G. Š. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš G. Š. valstybės naudai 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.