Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės D. A. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo J. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; J. A. 2020 m. rugsėjo 18 d. skirtą rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį nuteistas D. A., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

9. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

10. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

11. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

16. Kaip matyti iš aptartų J. A. parodymų, viso proceso metu jo parodymai dėl byloje nagrinėjamo konflikto aplinkybių buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Nors kartu su J. A. byloje nagrinėjamo įvykio metu buvusio ir dėl tos pačios nusikalstamo veikos skundžiamu nuosprendžiu nuteisto D. A. parodymai (2 t., b. l. 90-91, 104, 111-112, 3 t., b. l. 23) patvirtina J. A. parodymus, kad jis G. A. atžvilgiu smurtinių veiksmų neatliko, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos J. A. ir D. A. parodymus kitų byloje surinktų duomenų kontekste, konstatuoja, kad J. A. ir D. A. nurodytas aplinkybes paneigia nukentėjusiojo G. A. ir liudytojų G. A., G. D. ir Z. A. parodymai, kiti objektyvūs bylos duomenys, todėl J. A. parodymai negali būti laikomi patikimais ir yra vertintini kaip jo gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, o D. A. parodymai, atsižvelgiant dar į tai, kad jis yra J. A. brolis, vertintini kaip siekis suklaidinti bylą nagrinėjantį teismą, kad kaltinamasis J. A. išvengtų baudžiamosios atsakomybės.

22. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtus liudytojo D. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu, padarė išvadą, kad šio liudytojo parodymai dėl įvykio aplinkybių pastarajam išlipus iš automobilio yra prieštaringi. Tačiau nustatęs, kad šio liudytojo parodymuose yra prieštaravimų dėl reikšmingų bylos aplinkybių, nesiėmė priemonių ir neišnaudojo visų galimybių prieštaravimams tarp skirtingu metu liudytojo D. A. duotų parodymų pašalinti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ėmėsi priemonių prieštaravimams tarp liudytojo D. A. parodymų pašalinti, nutarė atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausti liudytoją D. A. (3 t., b. l. 123).

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi, į liudytojo D. A. viso proceso metu duotus parodymus, daro išvadą, kad liudytojo D. A. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių (įvykio vietos ir laiko, įvykio eigos, asmenų, smurtavusių G. A. atžvilgiu) yra iš esmės nuoseklūs, o jo parodymų neatitikimai nėra esminiai ir yra paaiškinami tuo, kad byloje nagrinėjamas įvykis truko labai neilgą laiką ir pasižymėjo smurtinių veiksmų intensyvumu, jame dalyvavo keli asmenys, nuo įvykio yra praėjęs netrumpas laiko tarpas ir liudytojo parodymus galėjo lemti subjektyvūs situacijos vertinimai, tačiau tai neleidžia abejoti minėtų parodymų patikimumu.

26. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad liudytoja G. D. nematė, kaip toliau vyko muštynės broliams G. ir D. A. išlipus iš automobilio, o Z. A. išvis nematė byloje nagrinėjamo įvykio ir pasakojo tai, ką jai papasakojo sūnūs D. ir G., tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiais liudytojų parodymais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo.

27. Teisėjų kolegija sutinka, kad šios liudytojos tiesiogiai viso byloje nagrinėjamo įvykio nematė, tačiau jų parodymai, vertinant visų surinktų įrodymų kontekste, patvirtina nukentėjusiojo G. A. ir liudytojo D. A. parodymus. Liudytoja G. D. matė konflikto pradžią, kaip D. A. atidaręs automobilio dureles sudavė G. A., matė, kad kartu su D. A. atėjo dar du asmenys, paliudijo, kad konfliktas truko labai trumpą laiką. Liudytoja Z. A. matė savo sūnus G. A. ir D. A. iš karto po įvykio, nes jie po įvykusio konflikto ir patirto smurto grįžo į namus. Liudytoja matė ant sūnaus G. veido ir galvoje sumušimus. Sūnūs jai pasakė, kad juos užpuolė pusbroliai D. A. ir J. A.. Taigi minėtų liudytojų duotais parodymais netikėti ir jais nesivadovauti nėra jokio pagrindo.

28. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusysis G. A. ir liudytojai D. A., G. D. ir Z. A. galėjo apkalbėti J. A., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ar turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Šie nukentėjusiojo ir liudytojų duoti parodymai buvo iš esmės nuoseklūs viso proceso metu, logiški ir aiškūs, vieni kitus papildantys, todėl laikytini patikimais, nes juos patvirtina ir kiti byloje surinkti faktiniai duomenys. Todėl teisėjų kolegija sutinka su vyriausiosios prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šiuo nukentėjusiojo G. A. ir minėtus liudytojų parodymus.

29. Iš 2020 m. rugpjūčio 15 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie baltos spalvos pastato – (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelio - darželio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), prie įvažiavimo į aikštelę, ant žolės, rasta pilkos spalvos aliumininė lazda, taip pat per pusę perlaužta medinė lazda (1 t., b. l. 37-42).

30. Iš 2020 m. rugpjūčio 15 d. asmens apžiūros protokolo ir fotolentelės matyti, kad apžiūrint nukentėjusįjį G. A. ant nukentėjusiojo dešinės rankos plaštakos matomas patinimas, ant kairės pusės akies voko matosi kraujosruva, patinimas, taip pat matomas patinimas galvos pakaušio srityje (1 t., b. l. 131-135). Šie rašytiniai bylos duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina nukentėjusiojo G. A. parodymus apie jam padarytus sužalojimus ir jų padarymo aplinkybes.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus, konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią išteisintojo J. A. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau paminėtų duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo G. A. parodymus, visuma, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nors nukentėjusysis parodė nematęs, kas jam iš nugaros sudavė smūgius, tačiau jam smūgiai galėjo būti suduoti tik šalia buvusių asmenų. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad D. A., kuris smūgių sudavimo metu buvo nugriuvęs ant žemės, jų suduoti negalėjo, todėl smūgius į galvą ir dešinės rankos plaštaką G. A. galėjo suduoti tik J. A., nes V. K., proceso dalyvių vadinamas ukrainiečiu, stovėjo nuošaliau. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. A. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Byloje nustatytas konflikto pobūdis, J. A. elgesys su nukentėjusiuoju G. A., jo atžvilgiu naudojant fizinį smurtą, patvirtina, kad J. A. suprato, jog kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą, numatė, kad dėl jo veiksmų bus sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, ir šių padarinių norėjo, tai yra veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

32. Taigi byloje surinktų, teisme ištirtų ir išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad J. A. 2020 m. rugpjūčio 14 d., apie 23 val. 30 min., automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini) ties (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtu pastatu, veikdamas kartu su D. A., D. A. tyčia lazda suduodant vieną smūgį G. A. į veido sritį, po ko abiem nugriuvus ant žemės, jis tyčia suduodamas G. A. penkis smūgius į galvos sritį ir vieną smūgį į dešinės rankos plaštaką, taip bendrais veiksmais sukėlė G. A. fizinį skausmą.

33. Nustačius, kad J. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, skundžiamo Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalis, kuria J. A. buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo J. A. pripažintinas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Dėl bausmės

34. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013). Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji neturi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose.

35. Už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. J. A. anksčiau teistas 1 kartą (3 t., b. l. 39-41), naują nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 5-7), įvykdė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), dirba (2 t., b. l. 18), vedęs, jauno amžiaus (2 t., b. l. 3-4), po nusikaltimo, už kurį teisiamas, jokių naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Skiriant bausmę ir vertinant J. A. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą atsižvelgtina ne tik į tai, kad formaliai nusikaltimas priskirtinas prie nesunkių, bet ir į tai, kad J. A. padarytas nusikaltimas buvo smurtinis, juo buvo pasikėsinta į vieną iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą. J. A. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažintina tai, kad jis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). J. A. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis taip pat pripažintina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

36. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir vyriausiosios prokurorės apeliaciniame skunde išsakytą poziciją dėl J. A. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, skirtinos bausmės, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad J. A. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtini viešieji darbai, kuriuos J. A. sutiko atlikti (3 t., b. l. 87). Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, J. A. asmenybę, jam už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą skirtina švelniausia BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – viešieji darbai, savo dydžiu artima šios bausmės rūšies vidurkiui (BK 46 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tokios bausmės paskyrimas atitiks J. A. padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, be to, tai užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Dėl proceso išlaidų

37. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi nuteistajam D. A. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. gruodžio 2 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje, remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3 ir 11 punktais, prašoma iš D. A. valstybės naudai priteisti 142,50 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

38. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Taigi teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-41-697/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

39. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą J. A. teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais – tai yra prašant pripažinti J. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis D. A. nuosprendžio neskundė. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nusprendė tenkinti prokurorės apeliacinį skundą, laikydama jį pagrįstu. Šiuo nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos nuosprendis buvo apskųstas ne D. A. atžvilgiu, nuosprendį apskundė prokurorė, todėl siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo D. A. valios. Atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už D. A. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. birželio 3 d. nuosprendį dalyje dėl J. A. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

J. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam bausmę viešuosius darbus 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai dirbti po 30 (trisdešimt) valandų per mėnesį visuomenės labui.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išaiškinti J. A., kad jeigu jis dėl objektyvių priežasčių negali atlikti paskirtų viešųjų darbų, teismas gali atleisti jį nuo šios bausmės vietoj jos paskirdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones; jeigu jis dėl pateisinamų priežasčių per teismo paskirtą laiką neišdirbs paskirtų viešųjų darbų valandų, teismas gali pratęsti viešųjų darbų laiką, kol jis išdirbs paskirtas valandas; jeigu jis vengs atlikti viešuosius darbus, bausmę vykdanti institucija gali įspėti jį dėl galimų teisinių pasekmių. Jeigu jis ir po įspėjimo vengs atlikti viešuosius darbus, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti viešuosius darbus bauda arba laisvės apribojimu.

Iš D. A. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai neišieškoti.