- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-17
- Bylos Nr.
- 1A-329-606/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-20237-2021-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas, Daiva Jazbutienė
- Nuteistasis
- V. Ž., ir G
- Nukentėjusysis
- S. V., R. D., O. S., D. V.
- Advokatai
- Marina Saveljeva
- Kategorijos
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-329-606/2022
Teisėja Loreta Bajorinienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20237-2021-2
2022 m. lapkričio 17 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2022 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu dvejiems metams,
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį – laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnę laisvės apribojimo bausmę, ją keičiant į laisvės atėmimo bausmę, ir paskirta subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant V. Ž. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Iš V. Ž., G. K., V. J. ir R. A. solidariai priteista Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 151,03 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui 2 152,05 Eur žalai atlyginti, nukentėjusiajai S. V. 550 Eur turtinei žalai ir 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam R. D. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam R. D. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam O. S. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai D. V. 303,21 Eur turtinei žalai ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Iš V. Ž., G. K., V. J. ir R. A. priteista nukentėjusiesiems S. V., R. D., R. D., O. S., D. V. po 125 Eur, Ž. M. po 175 Eur iš kiekvieno turėtų atstovavimo išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir G. K., V. J. bei R. A., tačiau nuosprendis dėl jų neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. Ž. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su G. K., V. J. ir R. A., 2021 m. birželio 20 d., apie 3 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) ežero, viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, demonstruojant aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, dėl chuliganiškų paskatų, tyčia nukentėjusiesiems R. D., R. D., O. S., Ž. M., S. V. padarė nežymius sveikatos sutrikdymus, o D. V. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: G. K. nukentėjusiajam R. D. vieną kartą kumščiu sudavė į veidą, po to R. D. nugriuvus ant žemės, tyrimo metu nenustatytą tikslų smūgių skaičių, bet ne mažiau kaip dešimt kartų, nuteistieji sudavė kumščiais ir spyrė kojomis į įvairias kūno vietas R. D., taip padarė poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kairės akies apatiniame voke, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimą kairės ausies kaušelyje, kraujosruvas odoje kaklo priekiniame paviršiuje, kairiame žaste; nukentėjusiajam R. D. vieną kartą kumščiu sudavė į kairiąją akį ir ne mažiau kaip tris kartus spyrė į galvą, taip R. D. padarė poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimais kairės akies vokuose, kraujosruvą po kairės akies jungine, kraujosruvą su nubrozdinimu viršutinės lūpos laisvajame krašte, viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimą; nukentėjusiajam O. S. vieną kartą kumščiu sudavė į kairiąją veido pusę, ties kairiąja akimi, po to O. S. nukritus ant žemės, sudavė tyrimo metu nenustatytą tikslų smūgių skaičių kumščiais ir kojų spyriais į įvairias kūno vietas, taip O. S. padarė poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kairiame žaste, odos nubrozdinimą kairiajame užausyje, odos nubrozdinimą su kraujosruva odoje galvos pakaušyje; nukentėjusiajam Ž. M. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė į nosį G. K. ir nuo smūgio Ž. M. nukritus ant žemės, taip Ž. M. padarė poodines kraujosruvas dešinės ir kairės akies vokuose, dešiniame ir kairiame žastuose, kraujosruvą po dešinės akies jungine; nukentėjusiosioms S. V. ir D. V. bandant sustabdyti šiuos chuliganiškus veiksmus, du kartus stipriai numetė S. V. ant žemės, taip S. V. padarė poodines kraujosruvas kairiame žaste ir kairioje šlaunyje, o D. V. stumdė, tampė už rankų, taip padarė kairės plaštakos V piršto vidurinės falangos intrasąnarinį lūžį.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2022 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį, taip pat dalį dėl civilinių ieškinių išsprendimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį išteisinti, nustačius, kad veikoje yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas nėra galimas (BPK 3 straipsnio l dalies 7 punktas, BK 28 straipsnio 1, 2 dalys) arba dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o jį išteisinus, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, nukentėjusiųjų S. V., R. D., R. D., O. S., D. V. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus ir nukentėjusiųjų prašymus dėl atstovavimo išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo atmesti.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis), vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aptariamos įrodymų vertinimo nuostatos (BPK 20 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013), teigiama, kad nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), o tai taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).
2.2. Apeliaciniame skunde taip pat aptariama BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto dispozicija bei, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika – BK 284 straipsnio dispozicija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-242/2011, 2K-303/2014, 2K-141/2015, 2K-310-942/2016, 2K-160-697/2019). Teigiama, kad tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2015, 2K-198/2015, 2K-492/2015, 2K-310-942/2016). Pažymima, kad iš visų galimų sveikatos sutrikdymų BK 284 straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.
2.3. Nuteistasis V. Ž. nurodo, kad ikiteisminiame tyrime dėl jam pareikšto įtarimo savo kaltės nepripažino ir parodė, kad 2021 m. birželio 19 d., apie 11 val., savo automobiliu kartu su G. K. atvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą pas V. J.. Ten jau buvo R. A. su keturračiu ir laukė jų. Keturiese su keturračiu nuvažiavo žvejoti prie (duomenys neskelbtini) ežero. Pravažiavo pro stovyklavietę, kurioje girdėjosi labai didelis triukšmas, keiksmažodžiai, buvo galima suprasti, kad žmonės pykstasi ar tai mušasi. Kol žvejojo, girdėjosi, kad žmonės šūkauja, moterys klykė. Apie 02.00 val. jis paprašė R. A., kad nuvažiuotų su keturračiu iki jo automobilio, kurį buvo palikęs V. J. daugiabučio namo kieme, tam, kad atvežtų valgyti. R. A., V. J. ir jis buvo visiškai blaivūs. R. A. su G. K. išvažiavo, o jis su V. J. liko toliau žvejoti. Netrukus išgirdo, kad keturratis užgeso, o G. K. pradėjo garsiai juos šaukti, kad atbėgtų jų gelbėti. Kai su V. J. atbėgo iki R. A. ir G. K., pamatė, kad R. A. guli ant žemės, o G. K. pradėjo jį kelti. R. A. buvo sumuštas. G. K. tik spėjo pasakyti, kad juos užsipuolė stovyklaujantys asmenys ir reikalavo R. A. vairuotojo pažymėjimo, kad jis važinėja keturračiu. G. K. sakė, kad nieko nemušė, o tik visus numėtė nuo R. A., kad jo nemuštų. G. K. sakė, kad vyrai užsipuolė R. A. ir nutempė patys nuo keturračio, o G. K. tik gynė R. A.. Asmenys buvo patys apsvaigę nuo alkoholio, visi šaukė, kad juos sumušė G. K.. R. A. pagalvojo, kad tie žmonės išsikvietė pagalbą, ir atvažiuoja dar daugiau žmonių, kurie norės juos sumušti, todėl nuvažiavo keturračiu namo, o jis su V. J. ir G. K. liko. Atvažiavo policija ir greitoji med. pagalba, pareigūnams paaiškino, kas atsitiko. Policijos pareigūnai pasiliko G. K., o jis su V. J. išėjo prie automobilio. Po įvykio R. A. pasakojo, kad važiuojant pro stovyklavietę, juos sustabdė kažkoks vyriškis ir pareikalavo jo teisių. R. pasakė: „kas tu toks, ar policininkas, kad teisių reikalauji“. Po tokių pasakymų jį užpuolė ir pradėjo mušti. R. A. nieko nemušė, tik G. K. nulipęs nuo keturračio visus ,,numėtė“ nuo R. A., kad jo nemuštų. G. K. sakė, kad jokių smūgių niekam nesudavė. Nei jis, nei V. J. niekam nesudavė nei vieno smūgio. Kai jis atbėgo, matė, kad vyrai buvo nusiteikė agresyviai. Juos laikė moterys ir neleido jų pulti. R. A. buvo pats sumuštas, jam nustatyti šonkaulių lūžiai. Apelianto įsitikinimu, minėti asmenys, kurie byloje patraukti nukentėjusiaisiais, iš tikrųjų patys tarpusavyje susimušė ir paskui apkaltino juos, kad jie juos neva sumušė, nors jis nieko nemušė.
2.4. Nuteistasis V. Ž. nurodo, kad jis teisiamajame posėdyje iš esmės parodė analogiškai, kad įvykio metu nė vienam nukentėjusiajam smūgių nesudavė ir jų nespardė. Konflikto metu jis su V. J. net nebuvo įvykio vietoje. Abu atbėgo pabaigoje, kai G. K. pradėjo šaukti. Atbėgęs pamatė, kaip G. K. R. A. kėlė ant keturračio ir jis išvažiavo, o tada visi puolė ant G. K.. Pribėgęs R. V. klausė, kas čia vyksta, jie kalbėjosi. Nuteistojo teigimu, jis buvo blaivus, jam pareigūnai nedavė pūsti į alkotesterį. Neblaivus buvo tik G. K.. Kas sužalojo nukentėjusiuosius, nuteistasis nežino, mano, kad jie tikriausiai mušėsi tarpusavyje.
2.5. Apelianto teigimu, tokius jo parodymus teisme patvirtino apklausti kaltinamieji G. K. ir R. A., be to, ikiteisminio tyrimo metu analogišką versiją patvirtino ir kaltinamasis V. J., kuris apsisprendė teisme parodymų neduoti. Pasak G. K. ir R. A., jiems važiuojant keturračiu pro stovyklavietę, kažkas jiems parodė sustoti. Tada R. D. jiems pradėjo priekaištauti, ar jie turi teises. Šis smogė R. A. į nugarą ir numetė jį nuo keturračio ant žemės. Tada gulintį ant žemės R. A. pradėjo daužyti, taip jam sulaužė du šonkaulius. G. K. gynė draugą ir traukė visus užpuolikus nuo jo. G. K. pakėlė R. A. nuo žemės, užsodino ant keturračio ir liepė jam važiuoti namo. Tik tada į stovyklavietę atbėgo jis (nuteistasis) ir V. J.. Įvykio metu D. V. galėjo susižaloti griūdama, kai ji pati brovėsi į tarpą, o G. K. ją bandė atitraukti.
2.6. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusieji S. V., O. S., D. V., R. V., G. V., R. D., R. D., T. D., Ž. M., J. Ū. pateikė savo įvykio versiją, jog neva jie drauge šventė prie ežero, kartu buvo vaikai, jų vyrai gėrė alkoholį. Apie 2 val. nakties dauguma miegojo palapinėse, kiti dar kalbėjosi prie laužo. Tada neva jie visi keturiese atvažiavo į stovyklavietę su vienu keturračiu, važinėjo ratais ir triukšmavo, dėl to S. V. ir T. D. juos drausmino. G. K. trenkė priėjusiam R. D., kuris susmuko ant žemės, tada neva jis (apeliantas) su R. A. jį mušė gulintį. Po to neva jis (apeliantas), G. K., R. A. mušė priėjusius R. D., O. S., Ž. M.. Kas konkrečiai po kiek smūgių, kokiu būdu ir į kurias kūno vietas jiems sudavė, nei vienas iš nukentėjusiųjų negalėjo paaiškinti. S. V. bandė ginti vyrus, o po to kažkuris kitas iš numetė S. V. ant žemės. Apklausiama nukentėjusioji D. V. parodė, kad muštynių metu ėjo tai į vieną, tai į kitą tarpą, bandydama apginti savus, tačiau kažkuris kaltinamasis ją numetė ant žemės, dėl to lūžo rankos pirštas. Teisiamajame posėdyje kaltinamasis G. K. aiškiai pripažino, kad būtent dėl jo veiksmų konflikto metu galėjo netyčia susižaloti D. V., taip jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. K. K. teigimu, jis tik norėjo paraukti D. V. į šalį, o ji virsdama galėjo susilaužyti pirštą.
2.7. Apelianto teigimu, sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą vartojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: l) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra ar nėra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-495/2021). Tais atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą vartojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, pagal BK 135 straipsnio l dalį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys tiesiogiai dalyvavę nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese (kasacinė nutartis Nr. 2K-558/2010). Taigi minėtu atveju, sprendžiant klausimą, kurie iš smurtą prieš nukentėjusįjį pavartoję asmenys atsako už sunkų sveikatos sutrikdymą, turi būti įvertintas kiekvieno iš jų pavartoto smurto pobūdis ir intensyvumas ir tai, ar šio smurto intensyvumas ir pobūdis yra tokie, kurie patvirtina asmens tyčią nukentėjusiajam sunkiai sutrikdyti sveikatą. Vertinant smurto pobūdį ir intensyvumą turi būti atsižvelgiama į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) buvo smūgiuojama (pavyzdžiui, ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), smūgių stiprumą, jų skaičių, kokios priemonės buvo naudojamos smurtaujant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2013). Pagal BK 26 straipsnio l dalį bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Ši įstatymo nuostata reiškia ir tai, kad bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą, t. y. tokius vykdytojo veiksmus, kurių neapima bendrininkų tyčia. Pagal teismų praktiką vykdytojo ekscesu laikytini ir tokie jo veiksmai, kurie nebuvo bendrininkų susitarimo dalykas. Už tokius veiksmus ir jų padarinius kiti bendrininkai neatsako (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-580/2017, 2K-292-693/2017).
2.8. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad D. V. nesunkus sveikatos sutrikdymas (kairės plaštakos V piršto vidurinės falangos intrasąnarinis lūžis) buvo padarytas būtent G. K. neatsargiais veiksmais. Pats G. K. savo kaltę dėl nesunkaus D. V. sveikatos sutrikdymo visiškai pripažino ir konkrečiai parodė, kad tai jis konflikto metu bandė atitraukti D. V., kuri nugriuvo, ir taip dėl kaltinamojo neatsargumo, ši galėjo susilaužyti rankos pirštą. Pati nukentėjusioji D. V. parodė, kad muštynių metu ėjo tai į vieną, tai į kitą tarpą, bandydama apginti saviškius, tačiau kažkuris kaltinamasis ją numetė ant žemės, dėl to jai lūžo rankos pirštas. Aptartos aplinkybės, nukentėjusiajai D. V. padaryto sužalojimo lokacija ir mechanizmas suteikia pagrindą išvadai, jog jai nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas ne visų, o vieno konkretaus kaltinamojo G. K. galbūt neatsargiais veiksmais.
2.9. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviųjų veikos požymių – būtina nustatyti ir subjektyviuosius jos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300-699/2015, 2K-126-495/2021).
2.10. Apelianto teigimu, šioje baudžiamojoje byloje surinkti ir teismo proceso metu ištirti įrodymai nepatvirtina kaltinimų visa apimtimi. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra nurodytos aplinkybės, kurios teisminio nagrinėjimo metu neįrodytos. Nei jis, nei V. J., R. A. neturėjo tyčios sukelti D. V. atsiradusius padarinius, todėl pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę už nesunkų jos sveikatos sutrikdymą (tyčia ar dėl neatsargumo), privalo atsakyti konkretus kaltinamasis G. K., kuris ir atliko tokius padarinius sukėlusius veiksmus – bandė atitraukti D. V., dėl to ši griūdama susilaužė kairės plaštakos pirštą. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, baudžiamosios bylos įrodymų visuma ir nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog jis (apeliantas), V. J., R. A. būtų iš anksto susitarę nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiajai D. V. sveikatą, jie prieš ją nesmurtavo, todėl šiuo atveju yra pagrindas daryti išvadą, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai D. V. buvo sukeltas vien tik G. K. veiksmais. Byloje nėra ir duomenų, kurie patvirtintų jų veiksmų bendrumą, siekiant nesunkiai sužaloti nukentėjusiąją. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai yra padarė neteisingas išvadas, jog pakanka įrodymų, leidžiančių patikimai patvirtinti, kad jis atliko tokius veiksmus, dėl kurių gali būti pripažįstamas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Jo veikoje nenustatytas būtinas subjektyvusis BK 138 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis (tyčia) ir nusikaltimo objektyvioji pusė (veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Nenustačius jo veikoje objektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, požymių, nenustačius bendrininkavimo padarant šį nusikaltimą objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, G. K. veiksmai turi būti vertinami kaip vykdytojo ekscesas ir pripažinta, kad tik jis turi atsakyti už atsiradusius padarinius – D. V. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Visi neaiškumai, prieštaravimai, vadovaujantis in dubio pro reo principu, turi būti vertinami kaltinamojo naudai. Todėl jis dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos veikos, t. y. bendrininkavimo nesunkiai sužalojant nukentėjusiąją D. V., išteisintinas (BPK 3 straipsnio 1 dalies l punktas). Šiuo atveju už atsiradusius nusikalstamos veikos padarinius (nesunkų sveikatos sutrikdymą) pagal nurodytą baudžiamąjį įstatymą turi atsakyti šiuos padarinius sukėlęs kaltinamasis G. K., kurio veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 139 straipsnio l dalį.
2.11. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliantas aptaria ir BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017, 2K-291-942/2018, 2K-3-648/2021). Nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje nepaneigta versija, kad nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys įvykio vakarą girtavo stovyklavietėje, kėlė triukšmą, tarp savęs pykosi ir tikėtina galėjo smurtauti vienas prieš kitą. Kuomet pro stovyklavietę keturračiu važiavo G. K. ir R. A., stovyklavietėje vakaroję asmenys prie jų prisikabino, pradėjo priekaištauti, ar šie išvis gali važinėtis, ar tam turintys vairavimo teises. Šie asmenys pirmieji užpuolė jo (apelianto) draugus – smogė R. A. į nugarą ir numetė nuo keturračio ant žemės, o tada ėmė jį gulintį daužyti, taip sulaužydami šonkaulius. Pats R. A. niekam smūgių nesudavė, o G. K., tik bandydamas apginti mušamą draugą, atitraukinėjo užpuolikus nuo R. A.. Po to G. K. užkėlė sumuštą R. A. ant keturračio, ir šis išskubėjo namo. Tada tik jis (apeliantas) ir T. J. atskubėjo į stovyklavietę pasižiūrėti, kas ten vyksta, o konfliktas jau buvo pasibaigęs. Sužalojimai tariamiems nukentėjusiesiems galėjo atsirasti dėl jų pačių tarpusavio konfliktų, kurie stovyklavietėje vyko dar iki šioje byloje tiriamo įvykio. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino nukentėjusiaisiais byloje pripažintų stovyklautojų pavojingų veiksmų, nors atvirkščiai, nei traktavo pirmosios instancijos teismas, būtent nukentėjusiųjų veiksmai iš esmės buvo pavojingi, o jų veiksmai gali būti vertinami tik kaip gynybinis atsakas į pavojingą, realų ir akivaizdų stovyklautojų kėsinimąsi. Taigi buvo veikta būtinosios ginties situacijoje, siekiant atremti pavojingą kėsinimąsi ir apsiginti (BK 28 straipsnio 2 dalis). Remiantis paminėtais argumentais, nuteistasis V. Ž. prašo jį dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį išteisinti, nustačius, kad veikoje yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas nėra galimas (BPK 3 straipsnio l dalies 7 punktas, BK 28 straipsnio 1, 2 dalys) arba dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.12. Priėmus sprendimą jį (apeliantą) išteisinti, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, nukentėjusiųjų S. V., R. D., R. D., O. S., D. V. civiliniai ieškiniai turi būti paliekami nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Taip pat atmestini nukentėjusiųjų prašymai dėl atstovavimo išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo.
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo jį dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį išteisinti, nustačius, kad veikoje yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas nėra galimas (BPK 3 straipsnio l dalies 7 punktas, BK 28 straipsnio 1, 2 dalys) arba dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, motyvuodamas tuo, kad asmenys, byloje patraukti nukentėjusiaisiais, iš tikrųjų patys tarpusavyje susimušė ir paskui apkaltino juos, kad jie juos neva sumušė, nors jis nieko nemušė. Konflikto metu jis su V. J. net nebuvo įvykio vietoje. Abu atbėgo pabaigoje, kai G. K. pradėjo šaukti. G. K. gynė draugą ir traukė visus užpuolikus nuo jo. G. K. pakėlė R. A. nuo žemės, užsodino ant keturračio ir liepė jam važiuoti namo. Tik tada į stovyklavietę atbėgo jis (nuteistasis) ir V. J.. Įvykio metu D. V. galėjo susižaloti griūdama, kai ji pati brovėsi į tarpą, o G. K. ją bandė atitraukti, todėl jai nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas ne visų, o vieno konkretaus kaltinamojo G. K. galbūt neatsargiais veiksmais. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų jų veiksmų bendrumą, siekiant nesunkiai sužaloti nukentėjusiąją. Nuteistojo V. Ž. teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino nukentėjusiaisiais byloje pripažintų stovyklautojų pavojingų veiksmų, nors atvirkščiai, nei traktavo pirmosios instancijos teismas, būtent nukentėjusiųjų veiksmai iš esmės buvo pavojingi, o jų (nuteistųjų) veiksmai gali būti vertinami tik kaip gynybinis atsakas į pavojingą, realų ir akivaizdų stovyklautojų kėsinimąsi. Taigi buvo veikta būtinosios ginties situacijoje, siekiant atremti pavojingą kėsinimąsi ir apsiginti (BK 28 straipsnio 2 dalis).
7. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
8. Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo V. Ž. parodymų nustatyta, kad, jo teigimu, įvykio metu jis niekam iš nukentėjusiųjų smūgių nesudavė, jų nespardė, konflikto metu jo ir V. J. iš viso nebuvo. Jie į įvykio vietą atbėgo pabaigoje, kai G. K. pradėjo šaukti. Atbėgęs pamatė, kaip G. K. R. A. kėlė ant keturračio ir jis išvažiavo. Matė, kaip visi po to puolė ant G. K.. Pribėgo prie jo R. V., klausė, kas čia vyksta, jie kalbėjosi. Netrukus atvažiavo policija. Jis buvo blaivus, pareigūnai nedavė jam pūsti į alkotesterį. Iš jų kompanijos buvo neblaivus tik G. K.. Nukentėjusiuosius iš matymo buvo anksčiau matęs, su jais konfliktų nėra turėjęs. Matė, kad nukentėjusieji buvo sužaloti, kas juos sužalojo, nežinojo. Žvejojant girdėjo, kad jie klykavo, todėl teigė, jog jie tikriausiai mušėsi tarpusavyje (t. 7, b. l. 133–134). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. Ž. taip pat tvirtino, kad jis nieko nemušė ir nesužalojo. Teigė, kad asmenys patys susimušė tarpusavyje ir tik juos apkaltino (t. 3, b. l. 169–172, 178–180).
9. Teisiamajame posėdyje nuteistasis V. J. kaltės nepripažino ir parodymus duoti atsisakė bei nesutiko atsakyti ir į klausimus. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. J. kaltės nepripažino ir teigė, jog žvejodamas prie (duomenys neskelbtini) ežero, matė, kad stovyklavietėje yra žmonių kompanija, girdėjo didelį triukšmą, keiksmažodžius, suprato, kad jie pykstasi ar mušasi. Apie 2 val. nakties G. K. ir R. A. išvažiavo keturračiu atvežti maisto. Netrukus išgirdo triukšmą toje vietoje, kur matė stovyklautojus. R. A. ir G. K. ilgai negrįžo, todėl jie su V. Ž. nuėjo pasižiūrėti, kas tenai vyksta. Kai jie atėjo, jau buvo atvažiavę policijos pareigūnai ir greitoji medicinos pagalba. R. A. nebebuvo. G. K. paaiškino, kad juos užsipuolė stovyklaujantys asmenys, pareikalavo R. A. vairuotojo pažymėjimo. G. K. sakė, kad nieko nemušė, tik visus numėtė, tai yra patraukė nuo R. A., kad jo nemuštų, jį gynė (t. 4, 193–197, t. 5, b. l. 4–6).
10. Teisiamajame posėdyje nuteistasis R. A. taip pat kaltės nepripažino. Parodė, kad įvykio dieną kartu su kitais kaltinamaisiais žvejojo prie (duomenys neskelbtini) ežero. Buvo blaivus, alkoholio nevartojo. Nakties metu, V. Ž. paprašė nuvažiuoti paimti maisto iš jo automobilio. Jis su G. K. keturračiu važiavo link automobilio. Važiuojant pro žmonių stovyklavietę, jam parodė sustoti. Buvo moterų ir vyrų, tarp jų ir mamos giminaičių. Jie klausė, ko jie čia važinėja, ar turi teises. Pajuto iš nugaros smūgį, kažkas nutempė jį nuo keturračio ir pradėjo daužyti, sulaužė du šonkaulius. G. K. jį gynė, traukė visus nuo jo. Pats niekam smūgių nesudavė, nei vieno nesužalojo. Po to G. K. pakėlė jį nuo žemės, užsodino ant keturračio ir liepė jam važiuoti namo. Kol jis buvo įvykio vietoje, V. Ž. ir V. J. nebuvo. Važiuodamas prasilenkė su policija. Jis nuvažiavo pas draugą, kuris ryte iškvietė jam greitąją pagalbą. Medikams pasakė, kad nukrito nuo laiptų, kadangi nenorėjo aiškinti aplinkybių. Nuteistojo teigimu, jis mano, kad nukentėjusieji patys susimušė tarpusavyje ir juos neteisingai apkaltino (t. 7, b. l. 134–135). Iš esmės analogiškus parodymus nuteistasis R. A. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 41–45, 51–53).
11. Teisiamajame posėdyje nuteistasis G. K. kaltę pripažino iš dalies dėl to, kad konflikto metu galėjo netyčia sužaloti D. V. ir padaryti jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, kai ją norėjo patraukti į šalį, ir ji virsdama galėjo susilaužyti pirštą. Taip pat nurodė, kad konflikto metu galėjo pastumti Ž. M., tačiau teigė, kad jam smūgių nesudavė. Parodė, kad įvykio metu buvo prie ežero kartu su V. Ž., V. J. ir R. A., visi žvejojo. Jis buvo neblaivus, ryte buvo vartojęs alkoholio. Ar kiti kaltinamieji buvo neblaivūs, nežinojo, su jais alkoholio nevartojo. Matė, kad prie ežero stovyklauja žmonės, jie klykavo, šūkavo. Iš tos kompanijos pažinojo tik G. V.. Apie 2 val. nakties kartu su R. A. važiavo pasiimti maisto. R. A. vairavo keturratį. Atvažiavus iki stovyklavietės, R. D. paklausė R. A., ar jis turi teises, numetė R. A. nuo keturračio ant žemės ir sudavė jam į šonkaulius. R. A. daugiau nepakilo. Tada pasirodė D. V., ją patraukė į šoną, kad nenukentėtų. Kai pamatė, kad link jų atvažiuoja automobilis, jis pakėlė R. A. nuo žemės, pasodino ant keturračio ir jis išvažiavo. Tik tada į stovyklavietę atbėgo V. Ž. ir V. J.. G. V. išėjo iš palapinės ir su jais kalbėjosi. Po to atvažiavo policijos automobilis, o iš paskos greitoji medicinos pagalba. Nuteistojo teigimu, jo nuomone, nukentėjusieji patys tarpusavyje susimušė, o paskui apkaltino jį ir jo draugus (t. 7, b. l. 131–133). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis G. K. davė iš esmės analogiškus parodymus (t. 4, b. l. 151–155, 161–163).
12. Tačiau aptarti nuteistųjų parodymai visiškai prieštarauja nukentėjusiųjų S. V., R. D., R. D., O. S., Ž. M. ir D. V. parodymams, kurie visiškai paneigia ir apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad nukentėjusieji patys tarpusavyje susimušė ir paskui apkaltino juos, kad konflikto metu jis su V. J. net nebuvo įvykio vietoje, o abu atbėgo pabaigoje, kai G. K. pradėjo šaukti bei, kad įvykio metu D. V. galėjo susižaloti griūdama, kai ji pati brovėsi į tarpą, o G. K. ją bandė atitraukti, todėl jai nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas ne visų, o vieno konkretaus kaltinamojo G. K. galbūt neatsargiais veiksmais.
13. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiosios S. V. parodymų nustatyta, kad 2021 m. birželio 19 d. buvo jos gimtadienio šventė. Su šeima ir draugais buvo prie ežero. Kartu su ja buvo O. S., D. V., R. V., G. V., R. D., R. D., T. D., Ž. M., J. Ū., taip pat vaikai. Vyrai gėrė alkoholį, moterys jo nevartojo. Jokių konfliktų tarp jų nebuvo. Apie 2 val. nakties dauguma miegojo palapinėse, kiti dar kalbėjosi prie laužo. Į stovyklavietę keturračiu atvažiavo G. K., V. J., V. Ž. ir R. A., kuris jį vairavo. Iki įvykio pažinojo tik V. J.. Tuo metu ji su T. D. ėjo iš tualeto. Keturratis skleidė didžiulį garsą, jie važinėjosi ratais aplink stovyklavietę. Ji pasakė jiems netriukšmauti, važiuoti toliau, nes palapinėse miega žmonės. Jie supyko, sakė: „ar mes negalim važinėtis“. Tada priėjo R. D. ir paklausė, kas čia vyksta. G. K. nušoko nuo keturračio ir iš karto trenkė R. D., kuris susmuko ant žemės. Po to V. Ž. ir R. A. smūgiavo gulinčiam R. D.. Atbėgus R. D., G. K., V. Ž. ir R. A. pradėjo ir jį mušti. Netrukus atėjo jos vyras O. S., tada V. J. puolė ant jo. Atbėgo Ž. M., jis norėjo apginti O. S. ir pats buvo sužalotas. Ji su mama D. V. taip pat bandė apginti vyrus, šaukė, kad baigtų mušti. Kai norėjo apginti O. S., V. J. numetė ją ant žemės ir ji nukrito netoli keturračio. Atsistojo ir vėl ėjo ginti vyrą, tada kažkuris iš kaltinamųjų vėl stipriai ją pakėlė ir nubloškė nuo savęs ant žemės. Po to ji pažadino brolį G. V., kuris pažinojo kaltinamuosius. Jis su jais aiškinosi, ką čia daro, ir netrukus kaltinamieji išvažiavo. Po įvykio moterys su vaikais iš karto išvažiavo namo. Vėliau iš O. S. sužinojo, kad jie buvo grįžę dar kartą. Netoli stovyklavusios moterys taip pat po įvykio išvyko namo. Visi nukentėjusieji buvo sužaloti, jos mamai D. V. įvykio metu lūžo rankos pirštas. Jai buvo sužalota šlaunis ir ranka, matėsi kraujosruvos, patyrė skausmą, baimę, nerimą. Krisdama sulaužė dantų plokštelę (t. 7, b. l. 60–62). Nukentėjusioji S. V. analogiškus parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo metu, ir dar išsamiau parodė apie visas įvykio aplinkybes, t. y. jos teisiamajame posėdyje duoti parodymai patvirtina, kad visi keturi nuteistieji į stovyklavietę atvažiavo su keturračiu. Vienas iš vaikinų buvo V. J.. Kitų vaikinų nepažino, tik vėliau, jau po įvykio, sužinojo, kad tai buvo R. A., V. Ž. ir G. K.. Vaikinai su keturračiu pradėjo garsiai važinėti aplink jas. Sustojo prie jų laužavietės maždaug 2 ar 3 metrų atstumu. Garsiai triukšmavo savo keturračiu. Priėjusi prie jų, gražiai paprašė, kad jie nuvažiuotų toliau nuo jų ir nekeltų triukšmo. Ji paaiškino, kad jau daug žmonių miega palapinėse ir, kad jie kelia triukšmą. Vienas iš vaikinų pasakė: ,,ko čia aiškini, prie jų ežero atvažiavę“. Ji dar sakė jiems apsiraminti. Tada prie jų priėjo R. D. ir paklausė, kas vyksta. Tuomet viskas įvyko labai greitai. Vienas iš vaikinų nulipo nuo keturračio ir trenkė R. D.. Tada nuo keturračio nulipo kiti vaikinai ir puolė visi mušti R. D.. R. D. pamatęs, kad vaikinai muša R. D., puolė jam į pagalbą, norėjo išskirti ir nebeleisti jo mušti. Tuomet vienas iš vaikinų, kai pamatė, kad R. D. ateina link jų sušuko: ,,imkit tą plikį“. Vaikinai pradėjo mušti ir R. D.. Kai prasidėjo muštynės, iš palapinės išėjo jos sugyventinis O. S., nuo laužo atbėgo Ž. M., jie gynė R. D. ir R. D.. Vaikinai pradėjo mušti O. S., ji puolė į tarpą ir šaukė, kad baigtų mušti. Jos sugyventinį mušė visi keturi atvažiavę vaikinai. Paskui pasikeitė ir jie mušė Ž. M.. Pagrindiniai smūgiai buvo į kairiąją galvos ir veido pusę. Buvo sutinusi kairioji ausis ir akis. Taip pat skundėsi, kad sunku kvėpuoti, sakė, jog galėjo dar kažkuris iš vaikinų spirti. Kai ji puolė į tarpą norėdama išskirti savo vyrą ir vaikinus, kažkuris iš vaikinų, ne mažiau kaip du kartus stipriai stūmė nuo jų. Ją norėjo patraukti, kad ji negintų savo sugyventinio, kad jie toliau galėtų jį mušti. Vieną kartą pastūmimas buvo silpnesnis, o antrą kartą kažkuris iš vaikinų stipriai ją pakėlė ir stipriai nubloškė, tai yra numetė nuo savęs. Ji nukrito prie vaikinų keturračio. Krito ant kairiojo šono. Susižalojo kairiąją šlaunį ir kairiąją ranką. Taip pat nuo smūgio įskilo-įtrūko dantų plokštelė. Jos mamai D. V. taip pat įvykio metu buvo sužaloti rankos pirštai. Įvykį galėjo matyti dvi moterys, miegojusios palapinėje, nes jos nuo triukšmo atsikėlė. Tos moterys po įvykio taip pat išvyko į namus (t. 3, b. l. 85–89, 90–92).
14. Kaip jau aptarta, nuteistojo V. Ž. teigimu, įvykio metu jis niekam iš nukentėjusiųjų smūgių nesudavė, jų nespardė, konflikto metu jo ir V. J. iš viso nebuvo, nukentėjusieji patys tarpusavyje konfliktavo ir galėjo susimušti. Jis su V. J. į įvykio vietą atbėgo pabaigoje, kai G. K. pradėjo šaukti. Iš esmės analogiškai tvirtino ir nuteistieji R. A., G. K. bei V. J.. Tačiau iš nukentėjusiosios S. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje duotų išsamių ir nuoseklių parodymų nustatyta, kad prie ežero švenčiant gimtadienį, tarp jų pačių jokio konflikto nebuvo, o keturračiu į stovyklavietę atvažiavo visi keturi nuteistieji. Keturratį, kuris skleidė didžiulį garsą, vairavo R. A., jie važinėjosi ratais aplink stovyklavietę, todėl ji pasakė jiems netriukšmauti, važiuoti toliau, nes palapinėse miega žmonės, o priėjus R. D. ir paklausus, kas čia vyksta, G. K. nušoko nuo keturračio ir iš karto trenkė R. D., kuris susmuko ant žemės. Po to V. Ž. ir R. A. smūgiavo gulinčiam R. D.. Atbėgus R. D., G. K., V. Ž. ir R. A. pradėjo ir jį mušti, o atėjus O. S., ant jo puolė V. J.. Norėdamas apginti O. S., buvo sužalotas ir Ž. M., o ją V. J. numetė ant žemės ir ji nukrito netoli keturračio, o bandant vėl ginti vyrus, kažkuris iš nuteistųjų dar kartą stipriai ją pakėlė ir nubloškė nuo savęs ant žemės. Taip pat buvo sužalota ir D. V., kuri irgi bandė apginti vyrus. Pažymėtina, kad nukentėjusioji nedviprasmiškai parodė ir nuteistojo V. Ž. veiksmus, t. y. kad G. K. sudavus smūgį R. D., ir šiam susmukus ant žemės, jam gulinčiam smūgiavo V. Ž. ir R. A., o atbėgus R. D., jį pradėjo mušti G. K., V. Ž. ir R. A.. Tokius nukentėjusiosios S. V. parodymus patvirtina ir kitų nukentėjusiųjų parodymai, kurie neprieštarauja ir tarpusavyje.
15. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo R. D. parodymų nustatyta, kad 2021 m. birželio 19 d. buvo pusseserės gimtadienis, visi iškylavo prie ežero, niekas tarpusavyje nekonfliktavo. Apie 2 val. nakties išgirdo keturračio garsus. Matė, kad atvažiavo keturi vaikinai. Keturratį vairavo R. A.. Iš pradžių jie apsuko ratą, tada grįžę prie stovyklavietės sustojo ir pradėjo gazuoti. Tuo metu jis su R. D., O. S., D. V. sėdėjo prie laužo. S. V. ir T. D. buvo nuėjusios į tualetą. Išgirdo kaip S. V. pasakė vaikinams neburzginti, nes vaikai miega. Nuėjo pažiūrėti, kas vyksta. Jam tik priėjus, G. K. iš karto stvėrė jį, sudavė smūgį į veidą, dėl to jis nugriuvo. Tada jis pajuto kitus smūgius, buvo spardomas kojomis. Smūgiai buvo greiti, jų buvo daug, apie dešimt. Pataikė į galvą, kaklą, ausį. Kas jį tuo metu mušė, nematė, nes buvo užsidengęs galvą. Po kurio laiko atsitokėjęs pamatė ateinantį tėvą R. D.. Matė, kaip R. A. sudavė jam smūgį į veidą ir tėvas nukrito. Paskui kaltinamieji R. A., G. K., V. J., V. Ž. buvo vienoje krūvoje, tačiau nematė, ką kuris konkrečiai mušė. Kaltinamieji buvo apsvaigę nuo alkoholio. Po sumušimo jis buvo kruvinas, todėl teta T. D. nuvedė jį prie ežero. Po kurio laiko kaltinamieji išvažiavo, o vėliau vėl sugrįžo į stovyklavietę, tačiau netrukus atvyko policija. Įvykio metu jam buvo sužalotas kaklas, nosis, ausis, ranka. Dėl patirtų sužalojimų buvo nedarbingas savaitę laiko. Skaudėjo galvą, žandikaulį, negalėjo normaliai valgyti. Po įvykio moterys su vaikais išvažiavo namo. Įvykio metu buvo sužaloti ir kiti nukentėjusieji. Jis kaltinamiesiems jokių smūgių nesudavė, jų nesužalojo (t. t. 7, b. l. 63–65). Analogiškus parodymus nukentėjusysis R. D. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 49–52, 53–55).
16. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo R. D. parodymų nustatyta, kad įvykio metu jis kartu su kitais stovyklavo prie ežero, šventė gimtadienį, jokių konfliktų jų kompanijoje nebuvo. Naktį į jų stovyklavietę keturračiu atvažiavo kaltinamieji. Išgirdęs, kad kažkas šūkauja, nuėjo pažiūrėti, ir pamatė ant žemės gulintį sūnų R. D.. Prie jo stovėjo kaltinamieji G. K., R. A., V. Ž.. V. J. stovėjo truputį nuošaliau. Nespėjus pasakyti nei vieno žodžio, iš karto gavo smūgį. Jam sudavė lyg R. A., tačiau nėra visiškai įsitikinęs. Nuo smūgio jis susmuko. Tada pajuto stiprius smūgius į galvą, atrodė, kad buvo spardomas. Kas jį spardė, nematė. Pats niekam jokių smūgių nesudavė. Kaltinamieji dar kartą buvo grįžę į stovyklavietę, buvo atvykusi policija. Įvykio metu jam buvo subjaurotas veidas, sužalota akis, prakirsta lūpa. Jautė skausmą, buvo mėlynės (t. 7, b. l. 65–66). Analogiškus parodymus nukentėjusysis R. D. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, t. b. l. 124–127, 128–131).
17. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo O. S. parodymų taip pat nustatyta, kad jiems visiems būnant prie ežero, tarp jų jokių konfliktų nebuvo. Pasigirdus riksmams, jis išėjo iš palapinės ir pamatė keturrračiu atvykusius visus keturis kaltinamuosius. R. ir R. D. jau buvo sumušti. R. D. tuo metu buvo ant žemės. Jam priėjus, iš karto gavo smūgį nuo V. J., kurį žinojo kaip asmenį, pravarde E. Buvo nuverstas ant žemės, tada dar gavo smūgių. Kas jį spardė, nematė. Sugyventinė S. V. stojo jį ginti, tai du kartus buvo numesta ant žemės. Gynė ir D. V. bei Ž. M., kurie taip pat buvo sužaloti. Visi nukentėjusieji patyrė sužalojimus. Įvykio metu jam buvo sužalota akis, galva, pakaušis. Buvo kraujosruvos, jautė skausmą. Dvi savaitės praėjo, kol akis užgijo. Po įvykio su vaikais prie ežero daugiau nevažiuoja. Nepastebėjo, kad kaltinamieji būtų buvę sužaloti. Po įvykio kaime sklido kalbos, kad vienas iš kaltinamųjų važiuodamas keturračiu apsivertė ir susižalojo (t. 7, b. l. 66–67). Analogiškus parodymus nukentėjusysis O. S. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 178–181, 182–186).
18. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo Ž. M. parodymų nustatyta, kad įvykio dieną kartu su kitais nukentėjusiaisiais prie ežero šventė gimtadienį, jokio konflikto tarp jų nebuvo. Nakties metu atvažiavo kaltinamieji su keturračiu, kuris buvo be duslintuvo ir skleidė didelį garsą. Jis tuo metu buvo prie stalo. S. V. ir T. D. tuo metu ėjo į tualetą. Jos bandė kaltinamuosius raminti. Tada nuėjo R. D. ir prasidėjo muštynės. Pamatęs, kad mušamas jo sūnus, nubėgo R. D., ir jis buvo sumuštas. Tada ir jis su O. S. atėjo. O. S. stipriai mušė V. J., jis bandė jį atitraukti nuo O. S.. Tuomet jam sudavė smūgį į veidą G. K. ir jis nuo smūgio nugriuvo, susižalojo ranką. Įvykio metu jam buvo sužalotas veidas, ranka, sulaužyta nosis, kurią dar įvykio vietoje atsistatė. Nukentėjusysis parodė, kad jis visų aplinkybių gerai nebeprisimena, viską prisiminė geriau, duodamas parodymus policijoje (t. 7, b. l. 128–130). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis Ž. M. parodė, kad R. D. priėjus ir paklausus, kas vyksta, visi keturi keturračiu atvykę asmenys nulipo nuo jo ir nieko nepasakę, nepaaiškinę pradėjo mušti R. D.. Jį mušė visi keturi asmenys. Po muštynių matė, kad stipriai buvo sumuštas R. D. veidas. K. R. D. mušė, jo ginti atėjo R. D., tuomet atvykę asmenys sumušė ir R. D.. Jį taip pat mušė visi keturi asmenys. Pamatęs, kad yra mušami jo giminaičiai, nuėjo jų ginti. Priėjęs pamatė, kad keturračiu yra atvykę V. Ž., V. J., vaikinas, kurį visi vadina ,,G.“, bei dar vienas jam nepažįstamas vaikinas, kuris buvo su barzda, stambus. Vėliau išsiaiškino, kad tai buvo G. K.. V. J. puolė ant O. S., jis V. J. traukė nuo O. S.. Įvykio metu jį sužalojo G. K., trenkdamas kumščiu į nosį. Nuo suduoto stipraus G. K. smūgio jis nukrito ant žemės, ant kairiosios rankos ir pajuto stiprų skausmą kairiojoje rankoje, ties alkūne. Vaikinai juos užsipuolė ir sumušė be jokios priežasties. Jie buvo apsvaigę nuo alkoholio (t. 2, b. l. 149–152, 153–157).
19. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiosios D. V. parodymų nustatyta, kad įvykio vakarą kartu su šeimos nariais buvo prie ežero. Apie 2 val. nakties ji kartu su kitais sėdėjo prie laužo. Daug kas jau miegojo. Ji taip pat jau ruošėsi eiti atsigulti, kai atvažiavo kaltinamieji ir sudrumstė jų ramybę. Visi keturi kaltinamieji atvažiavo vienu keturračiu, jį burzgino apie 10 minučių, jie buvo neblaivūs. Stovyklavietėje buvo miegančių vaikų, todėl S. V. ir T. D. nuėjo su jais pasikalbėti, juos nuraminti. Netrukus pamatė, kad vyksta muštynės. Ji ėjo į tarpą bandydama apginti savus. Kažkuris iš kaltinamųjų ją numetė ant žemės, po to kažkuris jai trenkė, kažkuris ją numetė ant žemės. Kuris iš kaltinamųjų jai sužalojo pirštą, pasakyti negalėjo. Sužalojimą patyrė dėl jų visų veiksmų. Ėjo į vieną, į kitą tarpą tarp kaltinamųjų, bandydama apginti nukentėjusiuosius. R. D. ir R. D. buvo sumušti pirmiausiai. Po to O. S., Ž. M., S. V.. Po muštynių kaltinamieji susėdo ant keturračio ir išvažiavo. Tada ji su kitomis moterimis ir vaikais išvyko į namus. Įvykio metu vienas jos pirštas buvo išlaužtas, kitas sutraumuotas. Labai skaudėjo. Tris su puse mėnesio buvo nedarbingume. Po įvykio liko baimė, bijo važiuoti prie ežero, kad kas vėl neatsitiktų (t. 7, b. l. 62–63). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji D. V. davė analogiškus parodymus, dar išsamiau parodė viso įvykio aplinkybes, t. y. kad prie ežero atvažiavo keturratis motociklas, jame sėdėjo keturi vaikinai, kiek jai žinoma, tai buvo V. Ž., R. A., E. J. ir dar vienas stambaus kūno sudėjimo vaikinas su barzda. Jie atrodė apsvaigę, nuo jų sklido kvapas, panašus lyg į anodijos. Vaikinai buvo labai agresyvūs. Atvažiavę, jie keturračiu motociklu apvažiavo ratą ir vėl grįžo, pradėjo spaudinėti gazo pedalą, merginos jiems pasakė, kad vaikai miega, paprašė jų būti tyliau. Tada prie jų nuėjo R. D., paklausė, kas čia darosi. Vaikinai nieko R. D. neatsakė, iškart puolė visi keturi jį mušti. Kiek matė, tai jį ir spardė, ir rankomis mušė. R. D. pargriuvus, jie vis jį toliau mušė. Ji su kitomis merginomis puolė stumti tuos vaikinus nuo R. D., o jie jas stumdė. Tada atėjo R. D.. Vaikinai pasakė: „ir tą plikių reikia“, ir pradėjo R. D. mušti. Kiek asmenų mušė R. D., ji nematė, nes buvo tamsus metas. Po to atėjo O. S., bet ir jis buvo sumuštas. Ar O. S. mušė visi ar tik keli vaikinai, ji nematė, nes tuo metu vyko chaosas. Kai O. S. nugriuvo ant žemės, atėjęs Ž. M. bandė atplėšti tuos keturis vaikinus nuo O. S., tada tie minėti vaikinai ir Ž. M. sumušė. Kai puolė skirti atvykusių vaikinų nuo mušamų vyrų, ją stumdė kažkuris iš atvykusių vaikinų ir sužalojo kairės rankos pirštus. Vienas pirštas buvo išlaužtas, kitas sutraumuotas. Po muštynių vaikinai susėdo į keturratį motociklą ir išvažiavo. Tada ji, J. Ū., S. V., T. D. išvyko į namus, o vyrai liko prie ežero. Žino, kad joms išvykus, vaikinai keturračiu motociklu dar buvo sugrįžę prie ežero, bet paskui juos atvyko policijos pareigūnai, nes vyrai buvo išsikvietę policijos pareigūnus. Muštynes galėjo matyti stovyklavietėje dvi poilsiavusios moterys su vaikais. Jos taip pat išsigandusios po įvykio išvažiavo namo (t. 3, b. l. 13–15, 18–21).
20. Iš aptartų nukentėjusiųjų parodymų nustatyta, kad visi nukentėjusieji davė vienodus parodymus dėl to, kad visi nuteistieji keturračiu atvažiavo kartu, kad būtent nuteistieji, pažymėtina ir V. Ž., puolė muštis ir sužalojo visus šešis nukentėjusiuosius. Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienas nukentėjusysis parodė tik tai, kokius kiekvieno nuteistojo atliekamus smurtinius veiksmus matė pats, ir juos nurodė. Ir tai parodo, kad nukentėjusieji davė objektyvius parodymus. Netikėti nukentėjusiųjų parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad nukentėjusieji davė parodymus būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, prisiekę sakyti tiesą, todėl ir ši aplinkybė sudaro pagrindo tikėti būtent nukentėjusiųjų parodymais, kurie yra išsamūs ir nuoseklūs dėl visų įvykio aplinkybių. Taip pat nė vienas nuteistasis neparodė, kad nukentėjusieji būtų turėję pagrindo apkalbėti V. Ž. ar kitus nuteistuosius. Nukentėjusieji nuteistuosius atpažino ir iš jiems pateiktų nuotraukų.
21. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų nustatyta, kad nukentėjusioji S. V. atpažino V. J., G. K., R. A. ir V. Ž. kaip asmenis, kurie 2021 m. birželio 20 d. sumušė ją ir kitus jos artimuosius prie (duomenys neskelbtini) ežero (t. 1, b. l. 174–200).
22. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų nurodyta, kad R. D. atpažino V. J., R. A., V. Ž. kaip asmenis, kurie 2021 m. birželio 20 d. sumušė jį ir kitus jo artimuosius prie (duomenys neskelbtini) ežero (t. 2, b. l. 57–77).
23. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų nustatyta, kad R. D. atpažino R. A., V. J., V. Ž. kaip asmenis, kurie 2021 m. birželio 20 d. įvykio metu atvykę keturračiu sumušė jį ir kitus jo artimuosius prie (duomenys neskelbtini) ežero (t. 2, b. l. 36–56).
24. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų nustatyta, kad O. S. atpažino V. J., V. Ž., R. A. kaip asmenis, kurie įvykio metu sumušė jį ir kitus nukentėjusiuosius, jiems būnant prie (duomenys neskelbtini) ežero (t. 1, b. l. 147–152, 160–173).
25. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų nustatyta, kad Ž. M. atpažino R. A., V. J., V. Ž. kaip asmenis, kurie įvykio metu atvažiavę keturračiu, sumušė jo artimuosius prie (duomenys neskelbtini) ežero. R. A. atpažino kaip asmenį, kuris vairavo keturratį (t. 2, b. l. 1–7, 15–28).
26. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų nustatyta, kad D. V. atpažino V. J. ir R. A. kaip asmenis, kurie 2021 m. birželio 20 d. įvykio metu sužalojo ją ir kitus asmenis prie (duomenys neskelbtini) ežero (t. 1, b. l. 120–132).
27. Pažymėtina, kad nukentėjusieji jau įvykio naktį atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad juos sužalojo G. K., V. Ž., R. A. ir V. J., kurie kartu atvažiavo keturračiu, būtent nukentėjusieji dėl jų sumušimo ir iškvietė policijos pareigūnus.
28. Iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Tauragės apskrities VPK) Pagėgių policijos komisariato vyriausiosios patrulės G. L. tarnybiniame pranešime užfiksuotų duomenų nustatyta, kad 2021 m. birželio 20 d. iš Tauragės apskrities VPK budėtojo buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) ežero prieplaukos yra sumušti asmenys, o užpuolikai pasišalino keturračiu. Atvykus į įvykio vietą, surado nukentėjusius asmenis O. S., R. D., Ž. M., R. D., kurie buvo sužaloti. Pastarieji nurodė, kad juos sužalojo keturi jaunuoliai, kurie atvyko keturračiu. Nustatė, kad nukentėjusius asmenis sužalojo G. K., V. Ž., R. A. ir V. J.. G. K. buvo nustatytas 2,03 promilių neblaivumas. V. Ž. ir V. J. buvo akivaizdžiai neblaivūs, nuo jų sklido stiprus alkoholio kvapas, tačiau atsisakė nusistatyti girtumą. V. A. buvo pasišalinęs keturračiu (t. 1, b. l. 21–22). Tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes policijos pareigūnė G. L. patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausta kaip liudytoja.
29. Teisiamajame posėdyje liudytoja G. L., kadangi įvykis buvo seniai, visų aplinkybių prisiminti negalėjo, todėl prašė perskaityti jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 7, b. l. 131). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojos G. L. parodymų nustatyta, kad 2021 m. birželio 20 d. jai dirbant su kolega D. J., apie 02.00 val., iš Tauragės apskrities VPK budėtojo gavo pranešimą, kad (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) ežero vyksta muštynės. Buvo pranešta, kad po muštynių užpuolikai pasišalino su keturračiu, o nukentėję asmenys kraujuoja. Nedelsiant nuvykus į nurodytą vietą, juos pasitiko būrys žmonių, kurie aiškino, kad juos sumušė keturi vaikinai. Rado sumuštus keturis vyriškius. Kai tarnybiniu automobiliu važiavo link (duomenys neskelbtini) ežero, link tos vietos, kur vyko muštynės, jie pastebėjo, kad iš įvykio vietos, nuo ežero išvažiuoja keturratis. Juo važiavo vienas asmuo. Bandant aiškintis įvykio aplinkybes, visi nukentėjusieji nurodė, kad juos sumušė V. Ž., G. K., V. J. ir R. A.. Įvykio vietoje buvo V. Ž., G. K., V. J.. Jie buvo apsvaigę nuo alkoholio. G. K. sutiko nusistatyti girtumą, V. Ž. ir V. J. atsisakė, nors akivaizdžiai buvo neblaivūs. Nukentėjusieji paaiškino, kad keturračiu nuvažiavo R. A., kuris, pasak jų, taip pat buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Nukentėję vyriškiai paaiškino, kad moterys išsigando ir po įvykio su vaikais išvažiavo namo (t. 3, b. l. 136–139).
30. Teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas D. J. parodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes kaip ir liudytoja G. L. (t. 7, b. l. 71).
31. Pažymėtina, kad apklaustų policijos pareigūnų parodymus patvirtina ir vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys, iš kurių nustatyta, kad į įvykio vietą buvo atvykę du policijos pareigūnai, greitosios medicinos pagalbos darbuotoja. Įvykio vietoje buvo nukentėjusieji R. D., R. D., Ž. M., O. S., liudytojas G. V.. Ant nukentėjusiųjų kūnų matyti sužalojimai. Jie sakė, kad juos sumušė keturi asmenys, kurie atvyko keturračiu, tai R. A., V. Ž., V. J. ir G. K.. Teigė, kad R. A. pabėgo. Įvykio vietoje buvo trys nuteistieji – G. K., V. Ž., V. J.. R. D., žiūrėdamas į G. K., pasakė: „tu man pirmas davei“, o V. Ž. pareigūnui sakė: „važiavau pro šalį, pamačiau kompanija pešasi, iššokau ginti, išskirti“. Iš jo kalbos galima suprasti, kad jis yra apsvaigęs nuo alkoholio. V. J. svirduliavo, nepastovėjo ant kojų, jo kalba nerišli, atrodė apsvaigęs. G. K. sutiko pasitrinti neblaivumą, jam nustatytas 2,03 girtumas. V. Ž. ir V. J. atsisakė tikrintis neblaivumą (t. 1, b. l. 35-40).
32. Tačiau teisiamajame posėdyje liudytoja T. D. taip pat patvirtino, kad įvykio naktį tarp jų pačių jokio konflikto nebuvo ir akivaizdu, kad V. Ž. nieko ginti nereikėjo. Apie 2 val. nakties, ji su S. V. ėjo į tualetą. Išgirdo atvažiuojantį keturratį, kuris labai stipriai gazavo, skleidė didžiulį garsą. Keturračiu atvažiavo visi keturi kaltinamieji, jų iki įvykio nepažinojo. Jie visi buvo neblaivūs. Ji su S. V. gražiai paprašė vaikinų, kad jie nekeltų triukšmo, užgesintų keturratį arba išvažiuotų, nes palapinėse miegojo vaikai. Kažkuris pasakė: „žiurkės, kas jum nepatinka“. Visi nušoko nuo keturračio. Tuomet prie jų priėjo R. D. ir paklausė, kas vyksta, o kaltinamieji prišoko prie jo ir pradėjo jį mušti, spardyti. Mušė, kol atėjo R. D.. Tada kažkuris trenkė R. D. ir jis nugriuvo ant žemės. Po to atėjo O. S. ir Ž. M.. Matė, kad O. S. smūgį sudavė V. J., o Ž. M. – G. K.. Jie buvo pargriauti ant žemės. Ji atsitraukė toliau, nenorėjo pati būti sumušta. S. V. ir D. V. bandė ginti vyrus ir pačios buvo sužalotos. Matė, kaip S. V. buvo parblokšta ant žemės. D. V. iš karto po įvykio pasakė, kad jai skauda pirštą. Kaltinamiesiems išvykus, visos moterys susikrovė daiktus ir kartu su vaikais išvažiavo namo. Bijojo pasilikti, buvo pasipiktinusi tokiu kaltinamųjų elgesiu. Vėliau vyrai skambino ir sakė, kad kaltinamieji vėl grįžo į stovyklavietę. Jos skambino policijai. Įvykio metu Ž. M. buvo sulaužyta nosis, kurią pats atsistatė prie vandens, taip pat sužalota akis, ranka. Sužalojimai vyrui ant veido matėsi apie dvi savaites (t. 7, b. l. 68–69).
33. Teisiamajame posėdyje liudytojas G. V. parodė, kad įvykio metu jis miegojo palapinėje. Atėjusi sesuo S. V. jį pažadino ir pasakė, kad lauke vyksta muštynės, liepė eiti gelbėti kitų. Išėjęs iš palapinės pamatė, kad vyksta muštynės, puolimas. Visi keturi kaltinamieji buvo vienoje krūvoje ir mušė, tačiau kuris kurį, neužfiksavo. Jis iš karto atpažino V. Ž. ir R. A.. Nusivedė V. Ž. į šoną, klausė kas čia vyksta. V. Ž. pradėjo jo atsiprašinėti, sakė nežinojo, kad čia jo kompanija. R. A. dar bandė jį pulti, bet V. Ž. jį nuramino. Visi kaltinamieji buvo girti. Jie išvažiavo keturračiu, tačiau netrukus vėl sugrįžo, bet tada atvažiavo policija. Įvykio metu buvo sužaloti O. S., S. V., D. V., R. D., R. D. ir Ž. M. (t. 7, b. l. 69–70).
34. Teisiamajame posėdyje liudytoja J. Ū. taip pat patvirtino, kad tarp jų pačių jokių konfliktų nebuvo. Ji alkoholio nevartojo. Vakare su vaikais nuėjo miegoti į palapinę. Kiti dar liko sėdėti prie laužo. Nakties metu išgirdo lyg sprogimą, po to suprato, kad tai atvažiavo keturratis. Abu su sūnumi atsibudo, tačiau iš palapinės nėjo, bijojo. Buvo iškišusi galvą, pažiūrėti, kas vysta. Prasidėjo muštynės. Ji pačių muštynių nematė. Iš palapinės išėjo tik tada, kai atvykę asmenys iš teritorijos pasišalino. Pamatė, kad labai stipriai yra sumušti R. D., R. D., taip pat Ž. M., O. S.. S. V. ir jos mama, kuriai lūžo pirštas. Po muštynių visos moterys su vaikais iš karto išvažiavo namo. Vyrai pasiliko, laukė policijos (t. 7, b. l. 130–131).
35. Pažymėtina, kad iš aptartų liudytojų parodymų, taip pat kaip ir iš nukentėjusiųjų parodymų, nustatyta, kad kiekvienas liudytojas parodė tik tai, ką pats tiesiogiai matė, ir tai parodo, kad nei nukentėjusieji, nei liudytojai neturėjo jokio pagrindo apkalbėti nuteistųjų. Šiuo atveju visą įvykį matė ir išsamiai parodė, kas kokius veiksmus atliko, liudytoja T. D., ir jos parodymai visiškai sutampa su aptartais nukentėjusiųjų parodymais dėl viso įvykio pradžios ir suduotų smūgių nukentėjusiesiems. Pažymėtina, kad liudytojas G. V. nematė ir neparodė, kuris nuteistasis kurį nukentėjusįjį mušė, jis matė, kad visi nuteistieji mušė nukentėjusiuosius būdami vienoje vietoje, tačiau jis iš karto atpažino V. Ž. ir R. A.. Pažymėtina, kad būtent V. Ž. pradėjo jo atsiprašinėti, sakė nežinojo, kad čia jo (G. V.) kompanija.
36. Aplinkybę, jog tarp nukentėjusiųjų jokio konflikto įvykio naktį nebuvo ir nukentėjusieji tarpusavyje nesimušė, patvirtina ir liudytojų, kurios poilsiavo šalia nukentėjusiųjų, parodymai.
37. Teisiamajame posėdyje liudytoja M. Š. parodė, kad įvykio metu kartu su seserimi V. N. ir vaikais stovyklavo prie (duomenys neskelbtini) ežero. Nukentėjusiųjų stovyklavietė buvo netoliese, jokių pykčių tarp jų nebuvo. Apie 2 val. nakties atvažiavo keturratis. Jo didžiulis garsas pažadino ją, sesę ir vaikus. Keturratis pravažiavo pro jų stovyklavietę ir nuvažiavo prie nukentėjusiųjų. Apklausta policijoje liudytoja įvykį prisiminė geriau, parodė, kad davė teisingus parodymus, todėl jos parodymai buvo perskaityti (t. 7, b. l. 70–71). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojos M. Š. parodymų nustatyta, kad 2021 m. birželio 20 d., apie 02.30 val., miegodama palapinėje išgirdo atvažiuojantį keturratį, jis iš karto nuvažiavo prie stovyklaujančių žmonių. Kai keturratis sustojo, vairuotojas stipriai spaudė greičio pedalą ir tyčia jį burzgino. Išgirdo, kaip viena moteris pasakė „negąsdinkite vaikų, ko čia atvažiavote, važiuokite iš čia“. Po šių žodžių transporto priemonės variklis užgeso. Matė, kad prasidėjo muštynės. Jas pradėjo keturračiu atvažiavę asmenys, kurių buvo keturi. Girdėjo suduodamų smūgių garsus, matė, kad žmonės vartėsi ant žemės. Kažkuri iš moterų šaukė: „nemuškit tik moterų, tik nieko joms nedarykit, nemuškit vaikų“. Po muštynių keturi vyriškiai išvažiavo keturračiu. Ji su seserimi ir vaikais iš karto išvažiavo namo, bijojo pasilikti. Ji patyrė didelį šoką, nes buvo sutrikdytas jos poilsis. Važiuodama iš stovyklavietės, prie netoli esančio daugiabučio, matė stovintį tą patį keturratį (t. 3, b. l. 117–118).
38. Teisiamajame posėdyje liudytoja V. N. davė analogiškus parodymus kaip ir liudytoja M. Š.. Ji patvirtino, kad įvykio naktį į stovyklavietę atvažiavo keturratis, kuris buvo be duslintuvo, skleidė baisų garsą. Viena moteris paprašė tylos, nes vaikai miega. Atvažiavę vyriškiai pradėjo muštynes. Ji labai išsigando, po įvykio iškarto susirinko daiktus ir išvažiavo namo. Prašė pagarsinti jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nes tuomet geriau prisiminė įvykio aplinkybes (t. 7, b. l. 130). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojos V. N. parodymų nustatyta, kad 02.30 val. nakties ji išgirdo, jog prie ežero kažkas atvažiavo. Iš pradžių nesuprato, kokia transporto priemonė, garsas buvo stiprus, garsiai urzgiantis. Girdėjosi, kad vairuotojas vis stipriai spaudžia greičio pedalą. Išgirdo, kaip viena iš stovyklaujančių moterų garsiai pasakė: ,, negąsdinkite vaikų, ko čia atvažiavote“, prašė nekelti triukšmo. Po tokių pasakytų moters žodžių transporto priemonės variklis užgeso ir išgirdo, kaip lauke kilo triukšmas. Pamatė, kad keturi asmenys, atvažiavę keturračiu, pradėjo muštynes. Labai išsigando. Kažkuri iš moterų šaukė: ,,nemuškit tik moterų, tik nieko joms nedarykit, nemuškit vaikų“. Matė, kaip po muštynių keturračiu išvažiavo keturi jaunuoliai. Ji su seserimi iš karto susidėjo daiktus ir išvažiavo namo. Buvo sutrikdyta jos ir jos artimųjų ramybė (t. 3, b. l. 111–114).
39. Iš specialisto išvados Nr. G 803/2021 (03) nustatyta, kad S. V. įvykio metu buvo padarytos poodinės kraujosruvos kairiame žaste ir kairėje šlaunyje. Sužalojimai padaryti paveikus kietu buku daiktu. Padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 69).
40. Iš specialisto išvados Nr. G 801/2021(03) nustatyta, kad R. D. įvykio metu buvo padarytos poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, kairės akies apatiniame voke, kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimas kairės ausies kaušelyje, kraujosruvos odoje kaklo priekiniame paviršiuje, kairiame žaste. Sužalojimai padaryti paveikus kietu buku daiktu. Nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 64–65).
41. Iš specialisto išvados Nr. G 8000/2021(03) nustatyta, kad įvykio metu R. D. padaryta poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimais kairės akies vokuose, kraujosruva po akies jungine, kraujosruva su nubrozdinimu viršutinės lūpos laisvajame krašte, viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimas. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu. R. D. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 47).
42. Iš specialisto išvados Nr. 802/2021 (03) nustatyta, kad O. S. įvykio metu padarytos poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kairiame žaste, odos nubrozdinimas kairio užausio srityje, odos nubrozdinimas su kraujosruva odoje galvos pakaušinėje srityje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 55).
43. Iš specialisto išvados Nr. 807/2021 (03) nustatyta, kad Ž. M. įvykio metu padarytos poodinės kraujosruvos dešinės ir kairės akies vokuose, dešiniame ir kairiame žastuose, kraujosruva po dešinės akies jungine. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 51).
44. Iš specialisto išvados Nr. 806/2021 (03) nustatyta, kad įvykio metu D. V. padarytas kairės plaštakos V piršto vidurinės falangos intrasąnarinis lūžis. Sužalojimas padarytas paveikus kietu buku daiktu. D. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi dėl kaulo lūžio sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 1, b. l. 59–60).
45. Remiantis kasacinio teismo praktika, nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Specifinis tokio nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos, konstatuojamos nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, 2K-367-511/2018, 2K-194-895/2020). Pažymėtina, kad galimi tokie atvejai, kai kaltininko motyvai yra ir chuliganiški, ir asmeniniai. Kai kaltininkas veikia be aiškios asmeninės motyvacijos arba pretekstas veiksmams yra mažareikšmė dingstis, kai savo ir nukentėjusiojo asmeniniams ar panašaus pobūdžio santykiams spręsti pasirenka tokią vietą ir būdą, kuriuo ignoruoja elementarias moralės bei elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tokiais atvejais konstatuojamas chuliganiškų paskatų buvimas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2009, 2K-78/2013, 2K-367-511/2018, 2K-113-303/2019).
46. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Tačiau, sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-580/2011, 2K-482-139/2015, 2K-292-693/2017 ir kt.).
47. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, taip pat ir patys nuteistieji patvirtino, kad iki įvykio jokių konfliktų su nukentėjusiaisiais ir liudytojais nėra turėję. Akcentuotina, kad ne tik nukentėjusieji, liudytojos T. D. ir J. Ū., kurie visi kartu šventė gimtadienį, bet ir šalia stovyklavusios liudytojos M. Š. ir V. N. parodė, kad tarp nukentėjusiųjų jokio konflikto nebuvo, o keturračiu atvažiavo visi keturi nuteistieji, jie tyčia važinėjosi ratais aplink stovyklavietę ir skleidė didžiulį garsą, šis garsas pažadino liudytojas M. Š. ir V. N.. Liudytojos M. Š. ir V. N. patvirtino, kad merginai paprašius nekelti triukšmo, transporto priemonės variklis užgeso ir išgirdo, kaip lauke kilo triukšmas ir prasidėjo muštynės.
48. Nagrinėjamu atveju objektyviai nustatyta, jog būtent nuteistieji atvažiavo į stovyklavietę, kurioje ilsėjosi ne tik nukentėjusieji, bet ir kiti žmonės, ir keturračiu kėlė triukšmą, o S. V. paprašius nekelti triukšmo, nes buvo naktis ir vaikai miegojo, nuteistieji iš stovyklavietės ne pasišalino, bet buvo nepatenkinti, išjungė keturračio variklį ir, kai R. D. paklausė, kas vyksta, netgi, pažymėtina, jeigu jis būtų paklausęs ir dėl to, ar keturračio vairuotojas turi vairuotojo pažymėjimą, t. y. suradę pretekstą, pradėjo muštynes, nors iš įvykio vietos galėjo tiesiog išvažiuoti. Kaip jau nustatyta ir aptarta iš nukentėjusiųjų S. V. ir R. D. parodymų, priėjus prie atvykusių nuteistųjų R. D., ir jam paklausus, kas čia vyksta, G. K. iš karto sudavė jam vieną smūgį kumščiu į veidą, dėl to nukentėjusysis nugriuvo ant žemės. Ir nors R. D. nematė, kas jį gulintį mušė, nes buvo užsidengęs veidą, tačiau nukentėjusioji S. V. parodė, kad gulinčiam R. D. smūgius sudavė V. Ž. ir R. A.. R. D. patvirtino, kad jam buvo suduota apie dešimt kartų kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas. Iš nukentėjusiojo R. D. parodymų nustatyta, kad pamatęs mušamą sūnų, jis atbėgo į įvykio vietą. Tada R. A. jam kumščiu sudavė į veidą. Šią aplinkybę patvirtino ir nukentėjusysis R. D.. Iš nukentėjusiosios S. V. parodymų nustatyta, kad gulinčiam R. D. smūgius sudavė G. K., V. Ž. ir R. A.. Ž. M. bandant apginti O. S., G. K. sudavė kumščiu ir jam į nosį, ir nuo smūgio Ž. M. nukrito ant žemės. Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusiosios S. V., D. V. bei liudytoja T. D.. Nukentėjusiųjų, liudytojos T. D. parodymais taip pat nustatyta, kad S. V. ir D. V. bandant sustabdyti nuteistųjų neteisėtus veiksmus, kažkurie nuteistieji ir jas nustūmė ant žemės, o priėjus O. S., jis taip pat iš karto gavo smūgį nuo V. J.. Ir šiuo atveju aptarti parodymai neabejotinai parodo, kad nuteistieji sužalojo nukentėjusiuosius R. D., R. D., Ž. M., O. S. ir S. V. nežymiai, o D. V. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, būtent iš chuliganiškų paskatų, kai visiems nuteistiesiems, suradus pretekstą, nebuvo svarbu, kuriam nukentėjusiajam ir į kurias kūno vietas suduoti smūgius, o buvo akivaizdus noras savo bendrais ir neteisėtais veiksmais pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Nuteistųjų chuliganiškus veiksmus aiškiai parodo nukentėjusiosios S. V. ir D. V. konkreti nurodyta aplinkybė, kad, kai vienas iš nuteistųjų pamatė, jog ateina R. D., sušuko: ,,imkit tą plikį“, „ir tą plikių reikia“, bei nuteistieji pradėjo mušti be jokios priežasties ir R. D., o vėliau, kaip nustatyta, smūgius sudavė ir O. S. bei Ž. M., kurie priėjo bei norėjo apginti mušamą nukentėjusįjį, o nukentėjusiąsias S. V. ir D. V. stipriai nustūmė, ir dėl to jos patyrė sužalojimus taip pat. Ir tik liudytojui R. V. atėjus į konflikto vietą, ir V. Ž. jį pažinus bei pasakius, kad nežinojo, jog tai jo (R. V.) kompanija, iš stovyklavietės pasišalino.
49. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad visų nuteistųjų vartoto smurto pobūdis ir intensyvumas, veiksmų bendrumo suvokimas ir pritarimas vienas kito veiksmams patvirtina ir susitarimą veikti bendrai, ir neapibrėžtą tyčią, apimančią ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką, o šiuo atveju už nesunkaus sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų. Ir šiuo atveju aptarti duomenys visiškai nekelia jokių abejonių dėl to, kad visi nuteistieji sužalojo nukentėjusiuosius bendrais veiksmais, jų tyčia buvo visiškai vienoda, jie veikė tiesiogine nekonkretizuota tyčia, ir nukentėjusiajai D. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas yra priežastiniame ryšyje su visų nuteistųjų atliktais veiksmais, bei visi nuteistieji kaip bendravykdytojai yra atsakingi už kilusius padarinius, t. y. visų nuteistųjų nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
50. Apeliaciniame skunde teigiama, kad būtent nukentėjusiųjų veiksmai iš esmės buvo pavojingi, o nuteistųjų veiksmai gali būti vertinami tik kaip gynybinis atsakas į pavojingą, realų ir akivaizdų stovyklautojų kėsinimąsi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju joks pavojingas kėsinimasis neegzistavo, kaip nustatyta smurtauti pradėjo būtent nuteistieji, kai jiems jokio tiesioginio pavojaus nebuvo, ir nuteistieji smurtavo ne gynybos, o puolimo tikslais, nors, nukentėjusiesiems paprašius netriukšmauti, galėjo tiesiog nuvažiuoti, todėl susiklosčiusioje situacijoje nuteistiesiems vienareikšmiškai nekilo teisė į būtinąjį gintį.
51. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Teismų praktikoje įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Visuomenės rimties sutrikdymą gali rodyti tai, kad prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar buvo šokiruoti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-135/2011 ir kt.). Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, tačiau BK 284 straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo atveju, kai sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis t. y. pagal BK 284 straipsnio ir 135 straipsnio ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama atitinkamai pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą arba pagal BK 284 straipsnį ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-408/2013, 2K-506/2013, 2K-172-942/2016 ir kt.).
52. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, kad nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, nukentėjusiuosius sumušė viešoje vietoje, jiems stovyklaujant prie ežero. Dėl nuteistųjų veiksmų išgąstį patyrė ne tik nukentėjusieji, bet ir liudytojos T. D., J. Ū.. Dėl nuteistųjų jau keturračiu sukelto triukšmo bei vienareikšmiškai sukeltų muštynių ir prieš nukentėjusiuosius pavartoto fizinio smurto buvo pasipiktinę ir visiškai pašaliniai asmenys, t. y. liudytojos V. N. ir M. Š., kurios tuo metu taip pat stovyklavo prie ežero. Po konflikto vienareikšmiškai buvo sutrikdytas jų poilsis ir ramybė, jos išsigandusios dėl nuteistųjų chuliganiškų veiksmų išvyko namo, bijojo dėl savo ir vaikų saugumo. Ir šiuo atveju nekyla net menkiausios abejonės dėl to, kad nuteistieji elgėsi įžūliai, neleistinai, nepaisė visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, akivaizdžiai demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, jie veikė tyčia, nes neabejotinai suvokė savo elgesio pobūdį, numatė, kad mušdami nukentėjusiuosius viešoje vietoje pažeidžia viešąją tvarką, ir to norėjo. Todėl nuteistojo V. Ž. veiksmai pagrįstai ir teisėtai kvalifikuoti ir pagal BK 284 straipsnį dėl viešosios tvarkos pažeidimo.
53. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, nors nuteistasis V. Ž. pasitikrinti neblaivumą atsisakė, tačiau tai nereiškia, kad neblaivumas negali būti nustatytas kitais duomenimis. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo abejoti liudytojos policijos pareigūnės G. L. tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis, iš kurių nustatyta, kad būtent nuo V. Ž. ir V. J. sklido stiprus alkoholio kvapas, jie buvo akivaizdžiai neblaivūs, tačiau atsisakė nusistatyti girtumą. Šią aplinkybę liudytoja G. L. bei liudytojas policijos pareigūnas D. J. patvirtino ir teisiamajame posėdyje. Netikėti policijos pareigūnų, apklaustų kaip liudytojais, parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Tai, kad nuteistieji buvo neblaivūs, nustatyta ir iš nukentėjusiosios D. V., liudytojos T. D. aptartų parodymų, šios aplinkybės visiškai nepaneigia ir vaizdo įraše užfiksuoti duomenys, iš kurių nustatyta, kad net iš kalbos akivaizdu, jog V. Ž. apsvaigęs nuo alkoholio, todėl ši aplinkybė skundžiamame nuosprendyje nustatyta pagrįstai ir teisingai.
54. Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. Ž. pagrįstai ir teisingai nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.
55. Byloje gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma bei prašymas iš nuteistojo V. Ž. priteisti valstybei 150 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo (BPK 106 straipsnio 2 dalis), t. y. už gynėjos advokatės M. Saveljevos suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam V. Ž. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
56. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).
57. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundė nuteistasis V. Ž. dėl kaltės. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra privalomas. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, apeliacinis skundas atmestinas, nuteistasis yra jauno amžiaus ir darbingas asmuo, todėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos išieškotinos iš nuteistojo V. Ž..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Iš V. Ž. išieškoti valstybei 150 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.