- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-01-06
- Bylos Nr.
- 2A-36-302/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01265-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- A. P.
- Ieškovas
- O. J.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1516-934/2021 pagal ieškovės O. J. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė O. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo A. P. 43 443 Eur skolą ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2010 m. spalio 14 d. atsakovui paskolino 300 000 Lt. Paskolos sutartis buvo žodinė, paskolos faktą patvirtina mokėjimo pavedimas, kuriuo pinigai iš ieškovės sąskaitos buvo pervesti į atsakovo asmeninę sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant „paskola“. 2011 m. balandžio 14 d. atsakovas bankiniu pavedimu grąžino ½ dalį paskolos – 150 000 Lt. Grąžindamas dalį paskolos, mokėjimo paskirtyje atsakovas nurodė „paskolos grąžinimas“, taip pripažindamas, kad 300 000 Lt suma buvo paskola. 2020 m. rugpjūčio 26 d. el. laišku ieškovė pateikė atsakovui reikalavimą grąžinti likusią paskolos dalį, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti. Ieškovė paaiškino, kad su atsakovu gyveno nuo 2008 metų, tačiau 2015 metais santykiai pašlijo, todėl ji nusprendė, jog atsakovas turėtų jai grąžinti pasiskolintą pinigų sumą. Ieškovės teigimu, paskola buvo skirta padėti atsakovui įsigyti du butus, esančius (duomenys neskelbtini), kuriuos atsakovas įgijo asmeninės nuosavybės teise.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 19 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovo A. P. 43 443 Eur skolą ir 585 Eur žyminį mokestį.
4. Atsakovas A. P. pateikė prieštaravimus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. preliminaraus teismo sprendimo, kuriais prašė atmesti O. J. ieškinį kaip nepagrįstą, taip pat prašė už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovei O. J. 3 000 Eur baudą, pusę šios sumos priteisiant atsakovui, ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Prieštaravimai buvo grindžiami šiais esminiais argumentais:
4.1. Šalys 2011 m. spalio 20 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2-4920, kurios pagrindu atsakovas pardavė ieškovei ½ dalį buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/65 dalį automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – Buto pirkimo–pardavimo sutartis). Buto pirkimo–pardavimo sutarties 2 punkte nurodyta, kad butas (½ dalis buto ir 1/65 dalis stovėjimo aikštelės) parduodamas už 150 000 Lt, šalys patvirtina, jog tarpusavyje visiškai atsiskaitė.
4.2. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-219-819/2020, kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovė nenurodė, kad atsakovas būtų jai skolingas. Ieškovė nuo 2010 metų niekada nesikreipė į atsakovą dėl skolos gražinimo, tokio pobūdžio pretenzija pareikšta tik 2020 m. rugpjūčio 26 d. Finansiniai įsipareigojimai, kurie buvo susiklostę tarp šalių prieš beveik 10 metų, yra įvykdyti. Apie sudarytą Buto pirkimo–pardavimo sandorį ieškovė tyčia nutyli. Minėtos aplinkybės suponuoja akivaizdų priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, t. y. perleisdamas ieškovei ½ jam priklausiusio nekilnojamojo turto dalį, atsakovas savo prievolę grąžinti ieškovei likusią skolą įvykdė.
4.3. Reikšdama reikalavimą dėl skolos priteisimo, ieškovė iš esmės prieštarauja jau kitose civilinėse bylose nustatytiems faktams bei pačios ieškovės pateiktiems teiginiams, kuriais rėmėsi teismai (Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-767-560/2019 ir Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-407-330/2020) priimdami procesinius sprendimus, kuriuose detaliai analizuojami šalių tiek asmeniniai, tiek ir turtiniai santykiai nuo pat 2008 metų.
4.4. Nutrūkus ieškovės ir atsakovo santykiams, ieškovė pradėjo inicijuoti teisminius procesus, tokiu būdu siekdama nepagrįstai praturtėti.
4.5. Ieškovė siekia nepagrįstai bylinėtis keldama vis naujus, išgalvotus reikalavimus, todėl už aiškiai nepagrįsto reikalavimo pateikimą ieškovei skirtina 3 000 Eur bauda.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 4 d. galutiniu sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.
6. Teismas nurodė, kad ginčo dėl paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo fakto tarp šalių nėra. Ginčas iš esmės kilo dėl 43 443 Eur (150 000 Lt) paskolos dalies negrąžinimo. Atsakovas įrodinėja, kad prievolę grąžinti dalį paskolos įvykdė sudarius Buto pirkimo–pardavimo sutartį, atlikęs priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą.
7. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas darė išvadą, kad byloje nėra jokių patikimų duomenų, jog atsakovas kokia nors forma būtų informavęs ieškovę apie vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, tokių duomenų nėra ir tarp šalių sudarytoje Buto pirkimo–pardavimo sutartyje, o remiantis vien atsakovo, suinteresuoto bylos baigtimi, paaiškinimais, būtų nepagrįsta daryti išvadas dėl fakto buvimo ar nebuvimo. Nesant objektyvių duomenų, kurie leistų daryti bent tikėtiną išvadą apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, teismas atsakovo argumentus dėl įskaitymo atmetė kaip nepagrįstus.
Atsiliepimas
8. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad Buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta pardavimo suma sutampa su negrąžintos paskolos dalimi, taip pat tai, jog kitose bylose nebuvo keliamas paskolos dalies grąžinimo klausimas, teismo vertinimu, savaime nepaneigia ieškovės reikalavimo pagrįstumo bei neįrodo fakto, kad ginčo paskolos dalis buvo grąžinta arba prievolės įvykdymas pasibaigė įskaitymu.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas pažymėjo, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra galimas, jeigu egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti.
10. Atsižvelgdamas į tai, kad šalių pateiktoje Buto pirkimo–pardavimo sutartyje numatyta, jog šalys pareiškia, kad tarpusavyje atsiskaitė (2 punktas), teismas nurodė, jog nėra pagrindo spręsti, kad pagal minėtą sutartį šalys viena kitai turi abipusių teisių ir pareigų ir kad atsakovo reikalavimas yra galiojantis ir vykdytinas.
11. Kadangi Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, teismas jų detaliau nevertino.
12. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė paskolino atsakovui 300 000 Lt sumą, tačiau atsakovas dalies paskolos (150 000 Lt) negrąžino, todėl teismas sprendė, kad reikalavimas priteisti iš atsakovo 43 443 Eur (150 000 Lt) yra pagrįstas.
13. Nenustatęs, kad, pateikdama ieškinį, ieškovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ar veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, teismas netenkino atsakovo prašymo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Apeliaciniame skunde atsakovas A. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą arba bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
14.1. 2010 m. spalio 14 d. ieškovė atsakovui paskolino 300 000 Lt. Gavęs paskolą, atsakovas tą pačią dieną asmeninės nuosavybės teise įsigijo du butus, esančius (duomenys neskelbtini). Šie butai 2011 m. kovo 14 d. buvo sujungti į vieną, suteikiant jam dabartinį Nr. 132, padarytas remontas, nupirkta buitinė technika. Atsakovui atlikus butų rekonstrukciją ir padarius remontą, ieškovė nutarė tapti šio nekilnojamojo turto bendrasavininke, todėl 2011 m. spalio 20 d. buvo pasirašyta buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei 1/65 automobilių stovėjimo aikštelės pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovė įgijo turtą dalinės nuosavybės teise, t. y. atsakovas už 150 000 Lt ieškovei pardavė minėtą dalį turto. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas buvo skolingas ieškovei 150 000 Lt sumą, šalys sulygo dėl identiškos paskolos sumai turto pirkimo kainos įskaitymo. Šalys tarpusavyje jokių atsiskaitymų neatliko, kadangi buvusi atsakovo skola buvo padengta ieškovei perleista nekilnojamojo turto dalimi.
Atsiliepimas
14.2. Atsakovas paskolos grąžinimo faktą įrodinėjo nurodydamas aplinkybes, kurios pagal chronologiją yra nuoseklios, be to, dalis šių aplinkybių jau yra konstatuotos kitoje byloje (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-767-560/2019; Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. e2A-407-330/2020), kurioje ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo kompensaciją už bendrą turtą buvo atmestas kaip nepagrįstas. Teismas šių aplinkybių nepagrįstai nevertino. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ieškovė dėl negrąžintos skolos beveik dešimt metų nereiškė jokių pretenzijų. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-107-819/2021, kurioje ieškovė prašė atidalinti jos dalį iš bendros su atsakovu dalinės nuosavybės, priteisiant jai asmeninės nuosavybės teise atsakovui priklausančią ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir įpareigojant ją išmokėti atsakovui 73 000 Eur kompensaciją. Nė vienoje byloje, nors jose ir buvo analizuojami šalių turtiniai santykiai nuo 2008 metų, ieškovė nenurodė to, kad atsakovas jai neva yra skolingas 150 000 Lt.
14.3. Teismo posėdžio metu ieškovė nesugebėjo nuosekliai paaiškinti, kaip ji atsiskaitė su atsakovu pagal Buto pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas sprendime visiškai neanalizavo aplinkybių, susijusių su ieškovės atsiskaitymu pagal Buto pirkimo–pardavimo sutartį, nesiaiškino, kokia buvo šalių tikroji valia, sudarant Buto pirkimo–pardavimo sandorį, tai ir lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą.
15. Ieškovė O. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir skirti atsakovui 3 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos priteisiant jai. Nurodo šiuos esminius argumentus:
15.1. Priešingai nei tvirtina atsakovas, sumos sutapimas ir ta aplinkybė, kad kitose bylose nebuvo keliamas atsakovo skolos klausimas, nepaneigia ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir nepatvirtina fakto, jog atsakovo prievolė baigėsi įskaitymu. Atsakovo interpretacijos dėl tikrosios šalių valios yra ne kas kita kaip jo subjektyvi nuomonė, pateikiama siekiant išvengti prievolės grąžinti skolą.
15.2. Ieškovė turi teisę, o ne pareigą kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo. Skyrybos su atsakovu nebuvo lengvas apsisprendimas, todėl ieškovė nebuvo nei morališkai, nei finansiškai pasirengusi iškart inicijuoti atsakovo atžvilgiu kelias bylas.
15.3. Atsakovo argumentas, kad skolos klausimas nebuvo keliamas byloje dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, neturi jokių sąsajų su skolos priteisimu, ko yra prašoma šioje byloje.
15.4. Kol nenuginčytas Buto pirkimo–pardavimo sandoris, kuriame pats atsakovas patvirtino, kad su juo yra atsiskaityta, nėra pagrindo kalbėti apie šalių valią dėl įskaitymo atlikimo. Atsakovo teiginys, kad Buto pirkimo–pardavimo sutartyje patvirtinimas apie atsiskaitymą reiškia įskaitymą pagal kitą sandorį, yra niekuo nepagrįstas. Atsakovas teismo posėdžio metu nesugebėjo paaiškinti, kada jis su ieškove tarėsi dėl įskaitymo atlikimo. Taip pat į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų informavęs ieškovę, jog Buto pirkimo–pardavimo sandoriu yra įskaitoma jo prievolė grąžinti skolą. Be to, įskaitymas teoriškai būtų įmanomas tik po Buto pirkimo–pardavimo sandorio pasirašymo, kai ieškovė įgytų pareigą sumokėti už įsigyjamą turtą ir taptų atsakovo skolininke.
15.5. Reikšdamas nepagrįstą skundą, kuriame net nėra suformuluotas konkretus reikalavimas, atsakovas, siekdamas paneigti notarine tvarka patvirtintoje sutartyje konstatuotas aplinkybes, vilkina skolos grąžinimą, todėl jam skirtina bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų rašytinių įrodymų
17. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priimti naujus rašytinius įrodymus: 2021 m. gegužės 19 d. tarp šalių sudarytą taikos sutartį, 2021 m. gegužės 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-107-819/2021, kuria patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis byloje dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-2589-866/2021, kuria sustabdyta civilinė byla pagal atsakovo ieškinį ieškovei dėl Buto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, kuria šalys patvirtino apie galutinį atsiskaitymą, pripažinimo negaliojančia ir 43 443 Eur skolos bei 18 472,20 Eur palūkanų priteisimo.
18. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu pažymėtina ir tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos išreikalauti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
19. Atsižvelgiant į tai, kad teismui iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO yra žinomi kitų teismų priimami procesiniai sprendimai, ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktus rašytinius įrodymus (kitų teismų nutartis), vadovaujantis proceso operatyvumo ir koncentracijos principais, atsisakoma priimti.
Dėl atsakovo prievolės grąžinti paskolą (ne)įvykdymo
20. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė 2010 m. spalio 14 d. atsakovui paskolino 300 000 Lt. 2011 m. balandžio 14 d. atsakovas mokėjimo nurodymu grąžino ½ dalį paskolos – 150 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas“. Byloje nėra ginčo dėl paskolos atsakovui suteikimo fakto ir dalies paskolintos pinigų sumos grąžinimo, ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar atsakovas įvykdė prievolę grąžinti ieškovei likusią 43 443 Eur (150 000 Lt) paskolos dalį.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, kad paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
22. Nagrinėjamu atveju, gindamasis nuo jam pareikšto reikalavimo, atsakovas tvirtina, kad jo prievolė grąžinti dalį paskolos (43 443 Eur (150 000 Lt)) pasibaigė įskaitymu, t. y. buvusi atsakovo skola buvo padengta ieškovei Buto pirkimo–pardavimo sutartimi perleista nekilnojamojo turto dalimi.
23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-383/2019 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
24. Įrodymais CPK 177 straipsnio 1 dalies prasme yra pripažįstami bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Bylai teisingai išspręsti reikšmingi faktiniai duomenys gali būti nustatyti įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis – CPK 177 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas pavyzdinis (nebaigtinis) tokių priemonių sąrašas. Vis dėlto tam tikrų faktinių aplinkybių įrodinėjimas CPK 177 straipsnio 3 dalies prasme gali reikalauti išimtinai tik specialių įrodinėjimo priemonių, tačiau toks reikalavimas, kad atitinkamos faktinės aplinkybės turi būti įrodinėjamos konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, turi būti aiškiai ir tiesiogiai nustatytas proceso įstatyme arba įstatyme, reglamentuojančiame vieną ar kitą materialųjį teisinį santykį, iš kurio yra kildinamos siekiamos patvirtinti ar paneigti faktinės aplinkybės.
25. Tarp materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo institutą (CK 6.130–6.140 straipsniai), nėra tokių nuostatų, kurios nurodytų, kad įskaitymo formai yra keliami vieni ar kiti reikalavimai ir kad įskaitymo faktas teismine tvarka gali būti įrodinėjamas tik specialiomis įrodinėjimo priemonėmis, atitinkančiomis vienus ar kitus formos reikalavimus. Pažymėtina, kad CK 6.131 straipsnio, reglamentuojančio įskaitymo tvarką, 2 dalyje įtvirtinta abstrakti nuostata, jog įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Šios nuostatos prasme esminis yra paties pranešimo apie įskaitymą faktas – prievolėms įskaityti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis), o pranešimo apie įskaitymą forma ir turinys nėra prievolių pabaigą įskaitymu nulemiantys veiksniai. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tais atvejais, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2010; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012). Vadinasi, įskaitymo faktas gali būti įformintas įvairiais būdais, svarbiausia, kad prievolės šalies pasirinktas įforminimo būdas aiškiai atspindėtų jos valią įskaityti prievolę.
26. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2011 m. spalio 20 d. šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2-4920, kurios pagrindu atsakovas pardavė ieškovei ½ dalį buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/65 dalį automobilių stovėjimo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini). Buto pirkimo–pardavimo sutarties 2 punkte nurodyta, kad ½ dalis buto ir 1/65 dalis stovėjimo aikštelės parduodama už 150 000 Lt ir šalys patvirtina, jog tarpusavyje visiškai atsiskaitė. Atsakovo teigimu, būtent ši Buto pirkimo–pardavimo sutarties, kuri, be kita ko, buvo ir parduodamo nekilnojamojo turto priėmimo–perdavimo aktas, nuostata, kurioje aiškiai nurodyta, kad šalys tarpusavyje yra visiškai atsiskaičiusios, patvirtina, jog buvusi jo skola ieškovei buvo padengta ieškovei Buto pirkimo–pardavimo sutartimi perleista nekilnojamojo turto dalimi. Tuo tarpu ieškovė, tvirtindama, kad ji už iš atsakovo įsigytą nekilnojamąjį turtą atsiskaitė grynaisiais pinigais, nesutinka su tokia atsakovo pozicija. Taigi šalys skirtingai aiškina minėtą Buto pirkimo–pardavimo sutarties 2 punkto nuostatą dėl atsiskaitymo.
27. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Šiems aspektams nustatyti taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, o jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020, 101, 102 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
28. CK 6.193 straipsnyje įtvirtinta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti siekiama nustatyti tikruosius jos šalių ketinimus, tai teismas daro atsižvelgdamas į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes; be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais; taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019 37 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
29. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir dėl jų detaliau nepasisakė, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, siekiant išsiaiškinti tikrąją šalių valią, kuri buvo išreikšta sudarant Buto pirkimo–pardavimo sutartį ir prisiimant iš jos kylančius įsipareigojimus, negali būti ignoruojamos, o turi būti vertinamos kompleksiškai kartu su tarp šalių 2010 metais susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais ir jų pagrindu atsiradusių finansinių įsipareigojimų vykdymu.
30. Atsakovas nuosekliai laikosi pozicijos, kad dalis jo skolos ieškovei buvo padengta ieškovei Buto pirkimo–pardavimo sutartimi perleista nekilnojamojo turto dalimi. Ieškovė šios atsakovo pateiktos versijos nepaneigė, t. y. nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsiskaitymo už iš atsakovo įsigytą nekilnojamojo turto dalį faktą, nors, kaip matyti iš tarp šalių susiklosčiusios praktikos, jie tarpusavio finansinius įsipareigojimas paprastai tam tikru būdu įformindavo. Be to, teismo posėdžio metu, aiškinantis atsiskaitymo aplinkybes, ieškovė nesugebėjo paaiškinti, kada ir kokiomis lėšomis atsiskaitė už iš atsakovo įsigytą nekilnojamojo turto dalį. Ieškovės pozicija šiuo klausimu buvo nenuosekli: iš pradžių ieškovė teigė, kad už įsigytą buto dalį ji 2011 metais atsiskaitė grynaisiais pinigais, tačiau vėliau nurodė, kad ji įrenginėjo butą savo lėšomis ir tai traktavo kaip atsiskaitymą (2021 m. sausio 9 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 12 min. 40 sek. iki 12 min. 50 sek; nuo 23 min. 25 sek. iki 28 min. 30 sek.; nuo 57 min. 45 sek. iki 58 min. 50 sek.).
31. Pažymėtina, kad kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra nurodęs, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 23 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 40 punktas ir kt.). Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, įrodinėjimo standartas neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.
32. Kadangi Buto pirkimo–pardavimo sutarties, kuri buvo ir priėmimo–perdavimo aktas, 2 punkte šalys patvirtino, kad tarpusavyje visiškai atsiskaitė, o į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog ieškovė įvykdė savo prievolę atsiskaityti su atsakovu už įsigytą nekilnojamojo turto dalį kitu būdu nei tvirtina atsakovas, t. y. įskaitymu, spręstina, kad pagal į bylą pateiktus duomenis labiau tikėtina, jog, sudarant Buto pirkimo–pardavimo sutartį, tikroji šalių valia buvo atlikti tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir ieškovė apie tai buvo informuota bei su tuo sutiko.
33. Tokią šalių valią, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, papildomai patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovė nuo 2011 metų, t. y. beveik 10 metų, jokių pretenzijų atsakovui nereiškė ir nereikalavo grąžinti tariamą skolą. Be to, apie atsakovo neįvykdytą skolinį įsipareigojimą nebuvo užsiminta ir kitose tarp ieškovės ir atsakovo nagrinėtose civilinėse bylose, kuriose, be kita ko, buvo analizuojami šalių tarpusavio turtiniai santykiai nuo 2008 metų (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-767-560/2019; Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. e2A-407-330/2020; Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-107-819/2021).
34. Situacijos teisinio vertinimo nekeičia ir ta aplinkybė, kad atsakovas 2021 m. liepos 14 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašo Buto pirkimo–pardavimo sutarties 2 punktą, kuriame numatyta, jog šalys tarpusavyje visiškai atsiskaitė, pripažinti negaliojančiu dėl atsakovo A. P. suklydimo (civilinė byla Nr. e2-2589-866/2021). Šis ieškinys, kuris teismui buvo pateiktas tik po atsakovui nepalankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, vertintinas kaip atsakovo gynybinė taktika ir siekis apsidrausti nuo nepalankios jam situacijos, kai jis teismo sprendimu būtų įpareigotas grąžinti ieškovei skolą, o ieškovė taip ir liktų neatsiskaičiusi su juo už įsigytą nekilnojamojo turto dalį, kadangi Buto pirkimo–pardavimo sutarties 2 punkte numatyta, kad šalys tarpusavyje visiškai atsiskaitė. Tikėtina, kad tai, jog ieškinys, kuriuo ginčijama Buto pirkimo–pardavimo sutarties 2 punkto nuostata dėl atsiskaitymo, buvo pateiktas nebaigus nagrinėti šios bylos, lėmė ta aplinkybė, kad 2021 m. spalio 20 d. būtų baigęsis bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas ginčyti Buto pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Todėl minėto ieškinio pateikimas teismui šiuo atveju negali būti vertinamas, kaip patvirtinantis tai, kad atsakovas nebepalaiko savo pozicijos dėl atlikto įskaitymo.
35. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nagrinėjamam ginčui aktualias aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, o tai lėmė neteisėto bei nepagrįsto sprendimo priėmimą.
Dėl bylos procesinės baigties
36. Remiantis nurodytais argumentais, spręstina, kad yra pagrindas atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinys tenkintas, panaikinti ir ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo atmesti.
Dėl prašymo skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis
37. Ieškovė teigimu, reikšdamas nepagrįstą skundą, atsakovas, siekdamas paneigti notarine tvarka patvirtintoje sutartyje konstatuotas aplinkybes, vilkina skolos grąžinimą, todėl jam skirtina bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
38. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).
39. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019, 18 punktas).
40. Nagrinėjamu atveju vien tai, kad ieškovė atsakovo elgesį vertina kaip galimai nesąžiningą, savaime negali būti laikoma piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Tai, kad atsakovas pasinaudojo teise į apeliaciją, yra ne piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, o procesinės teisės apskųsti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, kuri garantuojama kiekvienam byloje dalyvaujančiam asmeniui, realizavimas.
41. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus bei tai, kad atsakovo apeliacinis skundas šiuo procesiniu sprendimu yra tenkinamas, ieškovės prašymas skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmetamas kaip nei teisiškai, nei faktiškai nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
42. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, panaikinus pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą (jo dalį), turi būti perskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalys).
43. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą ir į nurodytą teisinį reglamentavimą, spręstina, kad ieškovė, kurios ieškinys šiuo procesiniu sprendimu yra atmetamas, netenka teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o tokią teisę įgyją atsakovas. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patyrė 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų.
44. Kadangi teisinės pagalbos išlaidos yra tinkamai pagrįstos, neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, nustatytų maksimalių dydžių, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, jos visa apimtimi (300 Eur) priteistinos atsakovui iš ieškovės.
45. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovo apeliacinės instancijos teismas patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro tik už apeliacinį skundą sumokėtas 585 Eur žyminis mokestis, kuris, tenkinus apeliacinį skundą, taip pat priteistinas atsakovui iš ieškovės.
46. Iš viso atsakovui iš ieškovės priteisiama 885 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. galutinį sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. preliminarų sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės O. J. ieškinį A. P. dėl skolos priteisimo atmesti.
Priteisti atsakovui A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės O. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 885 (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.