- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-04
- Bylos Nr.
- 2-1516-934/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01265-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- O. J.
- Atsakovas
- A. P.
- Advokatai
- Inga Kudinavičiūtė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės O. J. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė O. J. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydama priteisti iš atsakovo A. P. (toliau – atsakovas) 43 443,00 Eur skolos ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1-2).
2. Ieškovė nurodė, kad 2010-10-14 atsakovui paskolino 300 000,00 Lt. Pažymėjo, kad paskolos sutartis buvo žodinė, tačiau paskolos faktą patvirtina mokėjimo pavedimas, kuriuo pinigai iš ieškovės sąskaitos buvo pervesti į atsakovo asmeninę sąskaitą, nurodant mokėjimo paskirtį: „paskola“. Nurodė, kad 2011-04-14 atsakovas bankiniu pavedimu grąžino ½ dalį paskolos – 150 000,00 Lt. 2020-08-26 elektroniniu laišku ieškovė pateikė atsakovui reikalavimą grąžinti likusią paskolos dalį, tačiau atsakovas atsisakė tą padaryti. Pažymėjo, jog su atsakovu gyveno nuo 2008 metų, šalims gimė du vaikai, tačiau 2015 metais santykiai pašlijo, todėl ieškovė nusprendė, kad atsakovas turėtų grąžinti paskolintą sumą. Akcentavo, kad paskola buvo skirta padėti įsigyti du butus, kuriuos atsakovas įgijo asmeninės nuosavybės teise. Nurodė, kad grąžindamas dalį paskolos, atsakovas mokėjimo paskirtyje nurodė: „paskolos grąžinimas“, taip pripažindamas, jog gauta 300 000,00 Lt suma buvo paskola.
3. Vilniaus apygardos teismas 2020-10-19 preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo A. P. 43 443,00 Eur skolos ir 585,00 Eur žyminio mokesčio (b. l. 9-10).
Atsiliepimas
4. Atsakovas A. P. pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo, kuriais prašo atmesti O. J. ieškinį kaip nepagrįstą, taip pat prašo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovei O. J. – 3000,00 Eur., piniginę baudą, pusę šios sumos priteisiant atsakovo A. P. naudai ir priteisti iš ieškovės atsakovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prieštaravimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais (b. l. 20-21; 32-34):
4.1. Atsakovas nėra skolingas ieškovei reikalaujamos iš jo priteisti 43 443,00 Eur skolos, nes šalys dar 2011-10-20 yra sudariusios pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-4920, pagal kurią atsakovas pardavė ieškovei ½ dalį buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/65 dalį automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas ir/ar Buto pirkimo – pardavimo sutartis). Pirkimo – pardavimo sutarties 2 punkte yra nurodyta, jog butas (1/2 dalis buto ir 1/65 dalis stovėjimo aikštelės) parduodamas už 150,000 Lt., ir šalys patvirtina, jog tarpusavyje visiškai atsiskaitė (b. l. 22-23);
4.2. Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-219-819/2020 ieškovė nepateikia jokių teiginių apie atsakovo skolinius įsipareigojimus ieškovei pagal įvardijamas aplinkybes. Ieškovė teikia įvairius pasiūlymus, nes nėra pajėgi finansiškai išmokėti atsakovui už jo turto dalį (½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), siekiant tapti viso turto savininke;
4.3. Atsakovas nurodo, jog skoliniai įsipareigojimai, kurie buvo susiklostę tarp šalių, prieš beveik 10 metų, yra įvykdyti, nes jie buvo sietini su įvairiais sandoriais, tame tarpe ir konkretaus turto įsigijimu bei remontu, ir apie atlikta pirkimo – pardavimo sandorį ieškovė specialiai nutyli. Tai patvirtina tuo metu 2010 – 2011 m. buvusios faktinės aplinkybės, kurios yra nuoseklios pagal savo eiliškumą ir patvirtintos jau kitose išnagrinėtose bylose. Minėtos aplinkybes suponuoja akivaizdų priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, t. y. nagrinėjamu atveju atsakovas perleisdamas ieškovei ½ jam priklausančio turto savo prievolę ieškovei įvykdė;
4.4. Ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl esamos skolos priteisimo 43 443,00 Eur, iš esmės prieštarauja jau kitose civilinėse bylose nustatytiems faktams bei pačios ieškovės pateiktiems teiginiams, kuriais rėmėsi teismai (Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-767-560/2019 ir Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-407-330/2020) priimdami procesinius sprendimus, kuriuose detaliai analizuojami šalių tiek asmeniniai, tiek ir tarpusavio turtiniai santykiai nuo pat 2008 m.;
4.5. Nutrūkus ieškovės ir atsakovo santykiams, ieškovė pradėjo inicijuoti teisminius procesus, taip tikėtinai siekdama tokiu būdu nepagrįstai praturtėti. Vilniaus miesto apylinkes teisme ieškovė inicijavo civilinę bylą Nr. e2-219-819/2020, dėl šalims dalines nuosavybės teise priklausančio turto atidalinimo, kuri buvo sustabdyta. Tuo pačiu metu ieškovė pateikė kitą ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl ieškovei priklausančios kompensacijos už atsakovui priklausantį turtą;
4.6. Ieškovė nuo 2010 m. niekada nėra pasikreipus į atsakovą dėl skolos jai gražinimo, ir tokio pobūdžio pretenziją ieškovė pareiškė tik 2020-08-26. Atsakovas nurodo, jog ieškovė ir toliau siekia nepagrįstai bylinėtis keldama vis naujus, išgalvotus reikalavimus, todėl atsakovas prašo už aiškiai nepagrįsto reikalavimo pateikimą skirti ieškovei 3000,00 Eur piniginę baudą.
5. Ieškovės atsiliepimas į prieštaravimus iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais (b. l. 43-46):
5.1. Nėra aišku kuo atsakovo paminėtos bylos konkrečiai susijusios su šios paskolos suteikimu ir reikalavimu gražinti paskolą, taip pat atsakovas prieštarauja teismo sprendime nustatytoms aplinkybėms, tačiau prieštaravimų nesukonkretina ir neįvardija;
5.2. Ieškovė ieškinį grindžia konkrečiu veiksmu – 2010-10-14 paskolos suteikimo faktu, įrodančiu mokėjimo pavedimu, kuris niekada nebuvo jokios bylos dalyku ar ginčo dalimi. Ieškovė sutinka, kad byloje dėl kompensacijos priteisimo buvo minimas paskolos faktas, tačiau nurodo, jog šia konkrečia paskola nebuvo įrodinėjamas kompensacijos priteisimo reikalavimas;
5.3. Dėl atsakovo minimos bylos Nr. e2-767-560/2019, kurioje nurodoma, kad ginčas tarp ieškovo ir atsakovo dėl kompensacijos priteisimo, prašant priteisti kompensaciją už bendrai statytą sodybą (duomenys neskelbtini), kuri buvo statyta gyvenant kartu su atsakovu. Būtent šito teisminio proceso metu kilo klausimas dėl buvusių ieškovės ir atsakovo santykių teisinio statuso, bendro ūkio vedimo klausimų. Ieškovė nurodo, jog, gyvenant su atsakovu kartu nuo 2008 iki 2015 metų yra susilaukta ne tik bendrų vaikų, bet ir buvo vedamas bendras ūkis, kuriamas bendras turtas (sodybą). Ieškovė nurodytoje byloje siekė prisiteisti kompensaciją už bendrai sukurtą konkretų turtą. Ieškove taip pat nurodo, jog teismai šiuos paskolos santykius įvertino bendro ūkio tarp šalių vedimo aspektu, konstatuodami, kad ši paskola įrodo atskirų biudžetų egzistavimą ir piniginių lėšų atskyrimą;
5.4. Esant konfliktiškiems santykiams ir nesant galimybės naudotis butu, ieškovė pareiškia reikalavimą atidalinimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, yra siūloma atsakovui kompensaciją ir reikalaujama, kad atsakovas grąžintų gautą paskolą, panaudotą būtent šio turto įsigijimui;
5.5. Atsakovas įrodinėja, kad paskolą grąžino sandoriais, tame tarpe parduodamas nekilnojamojo turto dalį, turto remonto išlaidomis ir tokiu būdu buvo atliktas įskaitymas;
5.6. 2011-10-20 pirkimo – pardavimo sutartis niekuo nesusijusi su 2010-10-14 paskola. Atsakovas sandoryje patvirtino, kad su juo už perleidžiamą turtą atsiskaityta pilnai. Atsakovas nurodo, jog jei už įgyjamą turtą ieškovė būtų nesumokėjusi, atsakovas žinodamas savo prievolę atsiskaityti už suteiktą paskolą atsakovas neabejotinai būtų įrašęs į pirkimo-pardavimo sandorį, kad turto perleidimu užskaitoma likusi paskolos dalis. Notaro patvirtintame sandoryje, kurio sudarymo metu jam išaiškintos visos sandorio pasekmės, nėra net užuominos apie atsakovo minimą įskaitymą;
5.7. Atsakovas remiasi priešpriešinių vienarūšių reikalavimų užskaitymu, kuris numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnyje. Atsakovas mano, kad parduodamas ieškovei ½ dalį buto jis įvykdė prievolę grąžinti paskolą. Tokie atsakovo motyvai niekuo nepagrįsti, prieštaraujantys tiek paties atsakovo išdėstytoms pozicijoms procesiniuose dokumentuose teismui, tiek pačiai įskaitymo sąvokai;
5.8. Nėra jokių duomenų, kad 2011-10-20 sudarant sandorį atsakovas informuotų ieškovę apie įskaitymą ar kitaip išreikštų užskaitos valią. Ieškovė nebūtu sutikusi sudaryti tokio sandorio jeigu apie jį žinotų. Sandorio sumos ir paskolos likučio sutapimas nereiškia įskaitymo. Tokiu pačiu principu ieškovė teigia, kad atsakovas buto dalį dovanojo, nes sandorio data sutampa su ieškovės gimimo diena;
Atsiliepimas
5.9. Atsakove nurodo, kad yra du savarankiški sandoriai – suteikta paskola ir nekilnojamojo turto perleidimas. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad tinkamai išreiškė valią dėl užskaitos. Taip pat ieškove, nurodo, kad nėra duomenų, kad atsakovas pinigų negavo pagal perleidimo sandorį;
5.10. Atsakovas privalo įrodyti paskolos grąžinimą leistinais įrodymais. Ieškovė nurodo, kad atsakovas neapsisprendė ką laikyti paskolos grąžinimu: ar konkretų sandorį ar kitus nenurodytus sandorius, tame tarpe buto remonto išlaidas. Teiginys, kad paskola grąžinta įvairiais sandoriais, buto remonto išlaidomis, atmestinas, nes įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad šalys turėjo atskirus biudžetus ir kiekvieną stambesnę finansinę operaciją fiksavo;
Šalies argumentai
5.11. Ieškovė nurodo, jog 2011-10-20 perleidimo sandoriu šalys įskaitė paskolos grąžinimo prievolę. Kaip jau minėta teismo sprendimuose, šalys tiksliai identifikuodavo kiekvieną tarpusavio finansinę operaciją, nes turėjo skirtingus biudžetus. Užskaitai turėjo būti išreikšta valia, tokių įrodymų nėra. Ieškovė nurodo, kad sandorio sumos sutapimas negali būti prielaida vertinti, kad šalys tokiu būdu įvykdė užskaitą, nes sutapimų yra daugiau (tai galėtų būti gimtadieninė dovana). Atsakovo pozicija apie užskaitą niekuomet nebuvo paviešinta, neatsispindėjo ir procesiniuose dokumentuose.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdžio metu ieškovė iš esmės pakartojo ir palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį tenkinti. Paaiškino, jog atsakovui paskolino pinigus, dalį jų atsakovas grąžino, o likusią dalį atsisakė grąžinti. Niekada nebuvo tartasi, kalbėta apie užskaitymą, vykdant pirkimo – pardavimo sutartį. Pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, be to, pagal minėtą sutartį su ieškovų atsiskaitė, buvo įrengiamas butas (b. l. 98-99).
7. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė, atsakovas iš esmės pakartojo ir palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, jog byloje esantys duomenys įrodo, jog atsakovas sudarius pirkimo – paradavimo sutartį tuo pačiu buvo atliktas vienašalis įskaitymas, skolos dalies ieškovė niekada nereikalavo grąžinti, tokių aplinkybių nebuvo nurodžiusi ir kitose bylose, tik vėliau kitoje byloje teismui nepriteisus kompensacijos pradėjo kelti skolos grąžinimo klausimą. Neginčija paskolos sutarties sudarymo bei pinigų gavimo fakto. Šalys turėjo atskirus biudžetus (b. l. 98-99).
Preliminarus teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
II. Ginčo esmė
8. Ginčas tarp šalių kilo iš paskolos teisinių santykių. Ginčo dėl paskolos sutarties sudarymo bei pinigų perdavimo fakto nekilo. Ginčas iš esmės kilo dėl 43443,00 Eur (150 000,00 Lt) paskolos dalies negrąžinimo. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovas yra negrąžinęs 43 443,00 Eur skolos dalies. Atsakovas iš esmės įrodinėjo, kad jis prievolę grąžinti paskolą įvykdė sudarydamas Buto pirkimo – pardavimo sutartį bei atlikdamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą.
Motyvuojamoji dalis
III. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados
9. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2010-10-14 mokėjimo nurodymu Nr. 01 ieškovė pervedė atsakovui 300 000,00 Lt sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama: „Paskola“ (b. l. 4). 2011-04-11 mokėjimo nurodymu Nr. 612870 atsakovas pervedė į ieškovės asmeninę banko sąskaitą 150 000,00 Lt sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas: „Paskolos grąžinimas“ (b. l. 8).
10. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką nurodoma, kad tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-09-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2010-12-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010; 2018-05-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018; 2018-06-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-687/2018 ir kt.). Taigi, įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008, 2018-02-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018).
11. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo fakto tarp šalių nekilo. Ginčas iš esmės kilo dėl 43443,00 Eur (150 000,00 Lt) paskolos dalies negrąžinimo. Tokiu atveju atsakovui tenka procesinė našta įrodyti paskolos dalies grąžinimo faktą (žr., 10 punktą). Atsakovas iš esmės įrodinėjo, jog prievolę grąžinti dalį paskolos įvykdė sudarius Buto pirkimo – pardavimo sutartį (b. l. 22-23), atlikus priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą. Teismo vertinimu, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti atsakovo nurodytais argumentais.
12. Pirma, CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai atsakovas ginasi nuo ieškovo pareikšto reikalavimo įvykdyti prievolę, teigdamas, jog ši prievolė pasibaigė įskaitymu, atsakovas turi procesinę naštą įrodyti, kad įskaitymas įvyko, t. y. jog buvo pagrindas atlikti įskaitymą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis), laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis).
13. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio, nei dėl formos (būdo) (CK 6.131 straipsnis). Jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma. Tačiau pareiškimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-09-19 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2013).
14. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių patikimų duomenų, jog atsakovas bet kokia forma būtų informavęs ieškovę apie vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, tokiu duomenų nėra nurodyta ir sudarytoje Buto pirkimo – pardavimo sutartyje, o remiantis vien atsakovo, suinteresuoto bylos baigtimi, paaiškinimais teismas neturi pagrindo daryti patikimų išvadų dėl fakto buvimo ar nebuvimo (CPK 185 straipsnis). Todėl nėra jokio faktinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas laikėsi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis). Nesant objektyvių duomenų, kurie leistų daryti bent tikėtiną išvadą dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, atsakovo nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
15. Antra, atsakovo nurodytos aplinkybės bei subjektyvus situacijos interpretavimas, jog Buto pirkimo – paradavimo sutartyje nurodyta pardavimo suma sutampa su negrąžintos paskolos dalimi, taip pat tai, kad kitose bylose nebuvo keliamas paskolos dalies grąžinimo klausimas, savaime nepaneigia ieškovės reikalavimo pagrįstumo bei neįrodo fakto, jog ginčo paskolos dalis buvo grąžinta arba prievolių įvykdymas pasibaigė įskaitymu (CK 6.131 straipsnis, CPK 185 straipsnis).
16. Trečia, Lietuvos apeliacinis teismas 2020-06-16 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-407-330/2020, be kita ko, atkreipė dėmesį, jog kad byloje esantys įrodymai dėl šalių tarpusavio keitimosi stambiomis pinigų sumomis, nurodant, jog tai yra „paskola“ ir „paskolos grąžinimas“, labiau tikėtinai pagrindžia, kad bylos šalys gyvenimo kartu, tačiau turėjo atskirus biudžetus. Aplinkybę, jog šalys turėjo atskirus biudžetus, pripažino ir atsakovas nagrinėjamoje civilinėje byloje. Taigi, šios aplinkybės bei šalių sudaryti sandoriai (paskolos, Buto pirkimo – pardavimo), papildomai įrodo, jog šalių tarpusavio turtiniai santykiai buvo formalizuoti, tačiau duomenų, jog apie įskaitymą būtų informuota ieškovė, atsakovas nepateikė, tokių duomenų šalys nebuvo nurodžiusios ir Buto pirkimo – pardavimo sutartyje ar kitokia forma išreikštame pareiškime, o tai leidžia daryti labiau tikėtina išvadą, jog atsakovas nesiekė prievoles įvykdyti įskaitymu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
17. Ketvirta, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra galimas, jeigu egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-29 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014). Nagrinėjamu atveju šalių pateiktoje Buto pirkimo – pardavimo sutartyje numatyta, jog šalys pareiškė, jog tarpusavyje atsiskaitė (2 punktas) (b. l. 22-23). Todėl nėra pagrindo spręsti, jog pagal minėtą sutartį šalys viena kitai turi abipusių teisių ir pareigų, atsakovo reikalavimas yra galiojantis ir vykdytinas. Tuo pačiu teismas pažymi, jog Buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas plačiau jų nevertina.
18. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog remiantis atsakovo nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti Vilniaus apygardos teismo 2019-10-19 preliminarų sprendimą, todėl pastarasis sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 430 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Priešingai, byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog ieškovė paskolino atsakovui 300 000,00 Lt sumą, tačiau atsakovas dalies paskolos (150 000,00 Lt) negrąžino, todėl reikalavimas priteisti 43 443,00 Eur (150 000,00 Lt) skolos dalį yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 6.4, 6.38, 6.63, 6.870, 6.873 straipsniai).
19. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi iš esmės sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk vs. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-11-12 sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).
Dėl prašymo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis
20. Atsakovas prašė skirti 3000,00 Eur baudą ieškovei už nesąžiningai nepagrįsto ieškinio pateikimą, pusę šios sumos priteisiant atsakovo naudai (CPK 95 straipsnis).
21. Teismų praktikoje konstatuojama, jog piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Pažymėtina ir tai, kad bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis gali būti skiriama tik konkrečioje byloje, nustačius aplinkybes, įrodančias, kad jomis piktnaudžiaujantis byloje dalyvaujantis asmuo sąmoningai veikia prieš greitą ir teisingą tos konkrečios bylos išsprendimą. Sprendžiant klausimą, ar asmuo veikė piktnaudžiaudamas teise, turi reikšmės ir yra vertinami ne tik konkrečiame procese asmens atlikti veiksmai, bet ir asmenį apibūdinančios aplinkybės, jo motyvacija ir kt. (pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2019-11-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1382-464/2019).
22. Nagrinėjamu atveju ieškinys tenkintas, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo spręsti, jog ieškovė pateikdama ieškinį piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, taip pat nėra jokio pagrindo spręsti, jog ieškovė veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo samprotavimai apie ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmestini kaip nepagrįsti, todėl prašymas dėl baudos skyrimo atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
23. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Po preliminarus sprendimo priėmimo ieškovė nepateikė patirtas atstovavimo išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl nespręstinas klausimas dėl jų paskirstymo (CPK 430 straipsnio 7 dalis).
24. Ieškovė pateiktu ieškiniu prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 585,00 Eur žyminis mokestis. Teismui tenkinus ieškovės ieškinį, jos naudai iš atsakovo priteistinas 585,00 Eur žyminis mokestis.
25. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, dalis neviršija 5,00 Eur, todėl nespręstinas jų priteisimo klausimas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnis, Teisingumo ir Finansų ministrų 2020-01-13 įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 428-429 straipsniais,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2020-10-19 preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.
Ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovei O. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 43 443,00 Eur skolos ir 585,00 Eur žyminio mokesčio.
Šis sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos teismą.