- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-18
- Bylos Nr.
- e2-767-560/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00788-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- O. J.
- Atsakovas
- A. P.
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. J. ieškinį atsakovui A. P. dėl kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Ieškovė O. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. bylos 1 t., b. l. 1-3), kuriuo prašo priteisti iš atsakovo A. P. 65 416,67 Eur kompensaciją, įpareigoti atsakovą netrukdyti jai, jos atstovui advokatui ir pasamdytam turto vertintojui patekti į sklypą, (duomenys neskelbtini) ir jame esančius nekilnojamuosius daiktus jų dabartinei rinkos vertei nustatyti, jai įspėjus atsakovą apie šį atvykimą prieš tris dienas SMS žinute ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad ieškovė su atsakovu susipažino 2006 metais, o 2008 m. jie pradėjo gyventi kartu, vesti bendrą ūkį. (duomenys neskelbtini)jiems gimė dukra N. P.. Ieškovė nuo 2005 m. turi savo verslą - grožio saloną. Atsakovas prieš kelis metus iki šalių susitikimo pradėjo geležinkelio aptarnavimo verslą UAB „Diarta“. 2010 metais jie iš bendrų lėšų įsigijo nuosavą butą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį jiems lygiomis dalimis. Kai dukrai suėjo dveji metai šeimos laisvalaikiui šalys nusprendė statytis sodybą atsakovo sklype. 2010 metais pastatė sklype pirtį. (duomenys neskelbtini) gimė antras vaikas. 2013 metais sklype pastatė gyvenamąjį namą, o iki 2015 metų sklype įrengė tvenkinį, teniso kortą, vaikų žaidimo aikštelę, sutvarkė vejas, nutiesė kelią iki namo, įrengė apšvietimą sklype, geležinius vartus prie įvažiavimo į sklypą ir takelius jame, pasodino daržą, sutvarkė sklypą po statybų.
3. Vesdami bendrą ūkį, gaunamas lėšas skirstydavo bendroms šeimos reikmėms pagal jų atsiradimą. Ieškovė daugiausia užsiimdavo vaikų priežiūra, namų ruošos darbais, atsakovas - daugiausia statyba. Dukra N. gimė su didelėmis komplikacijomis sveikatai: neurologiniai sutrikimai, kvėpavimo nepakankamumas, vėliau paaiškėjo vaiko sulėtintas vystymasis, dėl to ieškovei teko daug laiko skirti dukrai, kad atsakovas galėtų nevaržomai kurti savo verslą ir organizuoti šeimos gyvenamojo būsto statybą. 2008 m. ieškovė uždirbo 47 142,37 Lt, 2009 m. – 59 008,31 Lt, 2010 m. – 48 108,61 Lt, 2012 m. – 79 230 Lt, 2013 m. – 51 677 Lt, 2014 m. – 68 106 Lt, 2015 m. – 20 228 Eur. Pritrūkus lėšų statyboms, 2010-02-18 pardavė savo automobilį Lexus GS 300. 2016 m. šalių santykiai pašlijo, dėl nuolatinių konfliktų su atsakovu ieškovė su vaikais išvažiavo gyventi pas motiną. Ieškovė prašo priteisti piniginę kompensaciją, nurodo, jog preliminari ieškinio suma yra 65 416,67 Eur.
Atsiliepimas
4. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį (1 t., b. l. 114-120), kurį prašė atmesti. Nurodė, jog dar tebegyvenant santuokoje 2008-04-16 atsakovui buvo išduotas ūkininko ūkio pažymėjimas ir buvo suderintos projektavimo sąlygos dėl ūkininko sodybos: gyvenamojo namo ūkinio pastato, pirties ir kūdros, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas be numatytų aptartų statinių taip pat nutarė įrengti teniso kortą, kadangi dukra J. P. nuo 4 metų lanko tenisą. Gyvenamasis namas sodyboje buvo pastatytas ir visiškai įrengtas 2010 m., kai dukrai N. P. buvo 2 metai. Ieškovė pateikia tikrovės neatitinkančias aplinkybes ir tokiu būdu klaidina teismą. Gyvenamasis namas, pirtis ir ūkinis statinys sodyboje buvo pastatyti ir visiškai tinkami naudoti jau 2010 metais, o tvenkinys įrengtas 2009 m. Teniso kortas įrengtas 2012 m. Šalių santykiai nors ir buvo neepizodiniai (gyveno kartu, susilaukė dviejų vaikų, vykdavo kartu atostogauti), tačiau vertinant turtinių santykių aspektą šalys neturėjo bendro biudžeto. Iš esmės visus šeimos poreikius (mokestine prasme) tenkino atsakovas, o ieškovė gautas pajamas iš individualios veiklos naudojo savo reikmėms, turto priežiūra ir susijusius mokesčius mokėjo tik atsakovas. Ieškovė niekad jokiame atsakovo versle nedalyvavo, nes tam neturi specialių žinių. Ieškovė prašo priteisti kompensaciją už pusę daiktų, kuriems sukurti neprisidėjo nei savo darbu, nei lėšomis. Ieškovės minimas turtas jau buvo sukurtas išimtinai tik atsakovo lėšomis jam asmeninės nuosavybės teise priklausančios žemės sklype, ir atsakovas neturėjo jokio ketinimo ar susitarimo turtą (sodybą) įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovė būtų finansiškai nepajėgi prisidėti prie sodyboje jau sukurto turto. Pardavusi 1999 m. laidos automobilį, ieškovė iškart įsigijo tokio pat modelio kitą automobilį, tik visiškai naują. Ieškovė gautas lėšas naudojo savo poreikiams, bet ne jau iš esmės sukurtiems statiniams sodyboje.
5. Ieškovė pateikė dubliką (2 t., b. l. 1-4), kuriame palaikė ieškinio reikalavimus. Papildomai nurodė, jog atsakovas galėjo nuo 2008 m. iki 2015 m. nusipirkti ar pastatyti nekilnojamąjį ar kitą turtą, kuris būtų skirtas jo verslo, įkurto iki 2008 m. veiklai, arba jo tėvams. Tačiau byloje kilo ginčas dėl sodybos, kuri buvo pastatyta šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, ir naudojama būtent šeimos visą laiką iki pat bendro gyvenimo pabaigos. Atsakovas, o ne ieškovė privalėjo leistinais įrodymais pagrįsti, kad visos vieno sutuoktinio pajamos buvo išleidžiamos būtent to sutuoktinio asmeniniams poreikiams. Jie su atsakovu nuolat apsikeisdavo stambiomis pinigų sumomis, padėdami vykdyti vieno ar kito sugyventinio prisiimtas šeimos prievoles. Ieškovė nuo pat atsakovo skyrybų su jo sutuoktine 2008 m. gruodį prižiūrėjo jo dukrą J., taip pat pagimdė ir iš esmės savarankiškai augino du jos ir atsakovo vaikus. Iš jos pajamų visada buvo perkamas jų bendras maistas, drabužiai, avalynė, vaistai, baldai, buitinė įranga. Dėl to, kad sklypas buvo įregistruotas atsakovo vardu, ieškovė nėra nurodyta statybos ir mokėjimo už elektrą dokumentuose. Jų gyvenimas su atsakovu nuo 2008 m. iki 2015 m. niekuo nesiskyrė nuo sutuoktinių gyvenimo, išskyrus tai, kad atsakovas vengė registruoti antrą santuoką. Atsakovo teiginiai apie tai, kad ieškovė neturėjo lėšų sodybos statybai yra nepagrįsti. Kadangi butas nuo pat įsigijimo 2010 m. buvo bendras, 2011-10-20 sutartyje nurodyta suma iš jos tuometinių pajamų neminusuotina. Esminė dalis jos pajamų yra grynosios lėšos, ji perduodavo reikiamą dalį lėšų atsakovui grynais, o jis mokėdavo iš savo sąskaitos.
Atsiliepimas
6. Atsakovas pateikė tripliką (3 t., b. l. 3-7), kuriame papildomai nurodė, jog atsakovas neneigia fakto, kad su ieškove pradėjo kartu gyventi nuo 2008 m. gruodžio mėnesio. Ieškovė reikšdama nepagrįstą ieškinį dėl kompensacijos priteisimo net nežino, kada ginčo turtas buvo sukurtas. Tarp šalių nebuvo kalbos ir apie tai, jog ginčo turtas yra bendras, priešingai, atsakovo valios išraiška neregistruoti santuokos su ieškove, o taip pat ir jokių sandorių pagrindu neperleisti jai dalies ginčo turto bei išimtinai asmeninių lėšų panaudojimas sodybos ir kitų statinių sukūrimui pagrindžia atsakovo ketinimą dėl turto įgijimo asmeninės nuosavybės teise. Šalių turtinės padėtys radikaliai buvo skirtingos tiek iki jų gyvenimo kartu pradžios, tiek ir vėliau. Sugyventinių pajamos nėra laikytinos bendromis. Ieškovės teiginiai apie neva tai „apsikeitimą stambiomis pinigų sumomis“ su atsakovu įrodo paskolinių tarpusavio santykių egzistavimą, kuris iš esmės dažniau sietinas ne su šeiminiais santykiais, o verslo. Atsakovo dukros priežiūra rūpinosi pats atsakovas bei jo buvusi sutuoktinė ir jokios priežiūros naštos ieškovė nepatyrė, nes esant dukrai atsakovo namuose visada būdavo ir jos tėtis. Tuo tarpu bendrais šalių vaikais rūpintis padėjo ir samdoma auklė. Atsakovas vaikų priežiūrai skirdavo dideles sumas, atsakovas yra mokėjęs už vaikų keliones, sveikatos priežiūros paslaugas, pirko brangias dovanas. Ieškovė savo pajamas naudojo įgyjant tiek nekilnojamąjį (1/2 buto (duomenys neskelbtini)), tiek kilnojamąjį turtą (automobilį); be to, ieškovė jai priklausančiame nuosavybės teise grožio salone bent 2 kartus darė remontą, todėl statybines medžiagas ji pirko būtent šiam objektui. Ieškovė finansiškai neprisidėjo prie ginčo turto sukūrimo, nes pinigai buvo skirti kito turto įsigijimui.
Ieškinys netenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
7. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2008-04-16 atsakovui buvo išduotas ūkininko ūkio pažymėjimas (1 t., b.l. 123) ir buvo suderintos projektavimo sąlygos dėl ūkininko sodybos: gyvenamojo namo ūkinio pastato, pirties ir kūdros, adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 124-131). Šalims gimė du vaikai: (duomenys neskelbtini) - N. P. (1 t., b.l. 42), (duomenys neskelbtini)- A. P. (1 t., b.l. 87). Atsakovas turi dukrą iš buvusios santuokos - J. P., gim. (duomenys neskelbtini). Atsakovo santuoka su D. P. nutraukta (duomenys neskelbtini). Tarp šalių santuoka sudaryta nebuvo. Ieškovei nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos – grožio salonas, esančios (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 74-75). Atsakovui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t. b.l 76-78). 2010-02-17 ieškovė nusipirko automobilį už 72 600 Lt (1 t., b.l. 168). 2011-10-20 ieškovė iš atsakovo pirkimo pardavimo sutartimi nusipirko ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/65 dalį negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės (1 t., b.l. 164-167).
8. Ieškovė O. J. savo teises siekia įgyvendinti vadovaudamasi jungtinės veiklos institutu, teigdama, jog šalys sudarė ir vykdė jungtinės veiklos sutartį, dėl to visas turtas, sukurtas jungtinės veiklos sutarties galiojimo metu yra šalių bendroji nuosavybė, priklausanti šalims lygiomis dalimis.
9. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-09 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015;ir kt.).
10. Ieškovė ir atsakovas kartu pradėjo gyventi nuo 2008 m. pabaigos. Iš pradžių šalys gyveno ieškovės motinai priklausančiame bute. Šalims (duomenys neskelbtini)gimė dukra N. P.. Atsakovo santuoka su D. P. nutraukta (duomenys neskelbtini), iš šios santuokos atsakovas turi dukrą – J. P., gim. (duomenys neskelbtini). Šalių teigimu, vėliau ieškovas su atsakove kurį laiką gyveno nuomojamuose butuose. (duomenys neskelbtini) šalims gimė antras vaikas – A. P.. Atsakovas neneigia fakto, jog šalių santykiai nebuvo epizodiniai – šalys gyveno kartu, susilaukė dviejų vaikų, vykdavo kartu atostogauti. Byloje liudiję liudytojai patvirtino faktą, jog ieškovė ir atsakovas gyveno kartu kaip šeima, kartu leisdavo laiką, vykdavo kartu į keliones, kartu šventė šventes, juos siejo bendra buitis. Šias aplinkybes patvirtina ir pačių šalių parodymai ir byloje esančios fotonuotraukos. Taigi iš šių aplinkybių visumos, yra pagrindas daryti išvadą, jog šalių santykiai nebuvo epizodiniai, jie gyveno drauge, kartu tvarkė bendrą ūkį. Tačiau šios aplinkybės nereiškia, kad tuo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas automatiškai yra laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali tam tikro turto įgyti asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas).
11. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-72-686/2016; kt.). Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, pagal kasacinio teismo praktiką turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-72-686/2016). Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) (su joje esančia pirtimi, teniso kortais, vaikų žaidimų aikštele), kurie nuosavybės teise priklauso atsakovui. Ieškovė ieškiniu įrodinėja, jog šis turtas yra bendroji dalinė jų nuosavybė, šalims priklauso po ½ šio turto. Atsakovas su tokia ieškovės pozicija nesutinka ir teigia, jog ginčo sodyba yra jo asmeninė nuosavybė. Taigi šiuo atveju byloje reikia nustatyti ar šalys buvo sudariusios susitarimą įgyti šį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise ir jeigu buvo, tai koks buvo ieškovės indėlis į sukurtą turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų, taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015).
12. Ieškovė įrodinėja, jog jos ir atsakovo bendrą ūkio vedimą patvirtina tai, jog šalys nuolat apsikeisdavo stambiomis pinigų sumomis. 2010-10-14 ieškovė atsakovui pervedė 300 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodė – paskola. Atsakovas 2011-04-11 ieškovei pervedė 150 000 Lt, mokėjimo paskirtyje įvardindamas, jog tai yra paskolos grąžinimas. Teismo vertinimu, ši aplinkybė nepagrindžia bendro šalių biudžeto egzistavimo, o tai kaip tik įrodo, jog šalių finansai buvo asmeniniai, kadangi iš atliktų ieškovės minimų pavedimų matyti, jog šalys buvo linkusios didesnių sumų vienas kitam perdavimą fiksuoti ir laikyti paskola, kas nėra įprasta bendrą biudžetą turintiems asmenims. Atsakovo teigimu, šių piniginių sumų skolinimas buvo susijęs su šalių įsigyjamu butu. Teismas pritaria šiai pozicijai, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2011-10-20 ieškovė iš atsakovo įsigijo pusė buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir tai rodo, kad šalys atskirai tvarkė ir disponavo savo lėšomis perkant nekilnojamąjį turtą, automobilius, skolinant didesnes pinigų sumas, kas tai paneigia ieškovės teiginius dėl šalių siekio kurti bendrą nuosavybę.
13. Ieškovė į bylą yra pateikusi mokėjimo pavedimus, kuriais įrodinėja, jog ji mokėjo už statybines medžiagas (2 t., b. l. 19-131; 144-184). Teismas, išanalizavęs ieškovės pateiktus mokėjimo nurodymus sprendžia, jog jie neįrodo fakto, jog ieškovė būtų mokėjusi už statybines medžiagas, kadangi iš nei vieno iš šių mokėjimų negalima daryti išvados, kad už šiuos pinigus buvo pirktos būtent statybinės medžiagos. Ieškovės pateikti mokėjimo nurodymai apima maisto prekių parduotuves, restoranus, vaistines, degalines, technikos, kompiuterių ir laisvalaikio prekes parduodančias parduotuves, draudimo sutartis, gydymo įstaigas, kelionių agentūras ir panašiai. Teismo vertinimu, šiais mokėjimo nurodymais ieškovė gali įrodinėti faktą, jog šalys gyveno kartu ir ieškovė už savo pinigus pirko prekes/paslaugas šalių bendram gyvenimui, tačiau šie mokėjimo kvitai nepagrindžia fakto, jog ieškovė mokėjo už ginčo sodybos statybos darbus. Aplinkybės, jog galimai kai kurie iš šių mokėjimų buvo skirti sodybos gerbūvio, aplinkos gerinimui nesudaro pagrindo pripažinti ginčo sodybą bendru šalių turtu. Tai, kad ieškovė bendro gyvenimo su atsakovu laikotarpiu rūpinosi jų gyvenamosios aplinkos kūrimu (puoselėjimu) nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ieškovė tokiais veiksmais kūrė bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškovės teiginiai, jog ji augino vaikus, jais rūpinosi taip pat nesudaro pagrindo pripažinti jos nuosavybe pusė atsakovui priklausančios sodybos. Tai, kad ieškovė rūpinosi šalių vaikais ar atsakovo vaiku iš buvusios santuokos, įrodo tik tai, jog šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, dėl ko byloje ginčo nėra. Tiek ieškovė, tiek atsakovas savo pozicijas grindė kviesdami liudytojus, kurie buvo apklausti 2018-12-12 ir 2019-08-27 teismo posėdžiuose, tačiau liudytojai tik patvirtino šalių gyvenimo kartu faktą, laiko leidimą sodyboje kartu, bet ne šalių tarpusavio susitarimo dėl sodybos, kaip bendrosios dalinės šalių nuosavybės, sąlygas.
14. Ieškovė teigia, jog ji turėjo lėšų sodybos statybai ir teismas sutinka su ieškovės nurodyta aplinkybe dėl pinigų turėjimo, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė dirbo, turėjo savo grožio saloną, gautas pajamas deklaruodavo. Iš byloje esančių pajamų deklaracijų matyti, jog ieškovė 2008 m. uždirbo 47 142,37 Eur; 2009 m. – 59 00831 Lt; 2010 m. – 48 108,61 Lt; 2012 m. – 79 230 Lt; 2013 m. – 51677 Lt; 2014 m. – 68 106 Lt; 2015 m. – 20 228 Eur (1 t., b. l. 7-41). Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė pardavė automobilį ir nusipirko naują. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog atsakovė dirbo ir užsidirbdavo pinigų, pati savaime neįrodo, jog ieškovė prisidėjo prie sodybos statybos. Teismas pažymi, kad pačios šalys yra atsakingos už aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, įrodinėjimą. Ieškovė deklaratyviai teigdama, kad šeimoje už abiejų bendras lėšas įgytas turtas priklauso jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise, savo paaiškinimais nei žodinio susitarimo sąlygų, nei jungtinės veiklos sutarties sąlygų aiškiai neišdėstė, teismo posėdyje negalėjo tiksliai paaiškinti kada ir kokias sumas yra sumokėjusi už sodybos statybos darbus. Papildomai teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovė ieškinyje nurodo, jog šalys, kai jų dukrai sukako dveji metai (tai yra (duomenys neskelbtini)), nusprendė statytis sodybą, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas turėjo ketinimą statyti sodybą dar 2008-04-16, kai jam buvo išduotas ūkininko ūkio pažymėjimas, ar kai buvo suderintos projektavimo sąlygos, kas paneigia šiuos ieškovės teiginius. Taigi, byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų rašytinių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovė O. J. savo asmeninėmis lėšomis neprisidėjo prie ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo, statymo ir įrengimo (CPK 12, 178,185 straipsniai). Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas negalėjo šio turto įsigyti vienas. Atsakovo į bylą pateikti banko sąskaitų išrašai, patvirtinantys 2008 m. - 2009 m. atsakovo reguliariai išimamas pinigų sumas ir atliktus mokėjimus D. P. pagrindžia, jog šios atsakovo lėšos buvo naudojamos sodybos statybos darbams (3 t., b. l. 33-70), kas rodo, jog atsakovo finansinė padėtis buvo pakankama sodybos pastatymui ir įrengimui. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų norėjęs ar ketinęs pakeisti sklypo ir sodybos teisinį režimą iš asmeninės nuosavybės į dalinę nuosavybę. Ieškovė nepateikė teismui duomenų, kurie pagrįstų, jog ji siekė įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, jog iki bylos iškėlimo teisme norėjo pakeisto šio turto teisinį režimą. Toks požiūris neabejotinai rodo, kad bylos šalis tenkino esama situacija ir atsakovo disponuojamo turto teisinis režimas. Papildomai teismas pažymi, jog šalių turimo buto teisinis režimas (butas priklauso ieškovei ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise) parodo, jog tą turtą, kurį šalys norėjo valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, jie taip jį ir įregistravo, kas tik patvirtina, jog šalių valia buvo tokia, jog ginčo sodyba yra asmeninė atsakovo nuosavybė. Tokiu būdu teismas sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadai, jog ginčo nekilnojamasis turtas (žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju namu, pirtimi, teniso kortais ir kitais statiniais) šalių buvo įgytas kaip jungtinės veiklos susitarimo rezultatas, todėl nėra laikytinas bendrąja daline šalių nuosavybe, kas reiškia, jog ieškovės reikalavimas priteisti jai 65 416,67 Eur kompensacijos yra atmetamas kaip neįrodytas. Atmetus pagrindinį reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, atmetamas ir išvestinis reikalavimas dėl netrukdymo nustatyti rinkos vertę.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
15. CPK 93 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šiuo atveju ieškinį atmetus, iš ieškovės priteistinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovas prašo priteisti jo naudai 1 910 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, ieškovo atstovui rengiant ieškinį, dubliką, renkant įrodymus, juos teikiant teismui ir atstovaujant teisme, bendra prašoma priteisti suma neviršija maksimalaus rekomendacijų numatyto dydžio, todėl atsakovo prašymas tenkintinas ir jo naudai priteistina 1 910 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis LR CPK 260, 268, 270, 307 straipsniais, teismas
nusprendė:
Ieškovės O. J. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės O. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 910 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.