- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-16
- Bylos Nr.
- e2A-407-330/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Agnė Tikniūtė, Vytautas Zelianka, Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- O. J.
- Atsakovas
- A. P.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Agnės Tikniūtės ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-767-560/2019 pagal ieškovės O. J. ieškinį atsakovui A. P. dėl piniginės kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė O. J. kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo A. P. priteisti 65 416,67 Eur kompensaciją ir visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės teigimu, ji nuo 2005 m. turi savo verslą – grožio saloną. Ieškovė nurodė 2008 metais susipažinusi su atsakovu ir pradėjusi su juo gyventi kartu, vesti bendrą ūkį. Ieškovė ir atsakovas 2008 m. lapkričio 8 d. susilaukė dukters N. P., o 2012 m. rugpjūčio 15 d. – sūnaus A. P.. Ieškovė paaiškino, kad 2010 metais iš bendrų lėšų kartu su atsakovu įsigijo butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kuris jiems priklauso lygiomis dalimis. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovės ir atsakovo dukrai sulaukus dvejų metų, ieškovė ir atsakovas nusprendė statytis sodybą atsakovui priklausančiame žemės sklype, esančiame Utenos r. sav., (duomenys neskelbtini). Ieškovė pažymėjo, kad iki 2015 metų atsakovo žemės sklype buvo pastatyta pirtis, įrengtas tvenkinys, teniso kortas, vaikų žaidimų aikštelė, sutvarkytos vejos, nutiestas kelias iki namo, įrengtas apšvietimas, įrengti geležiniai vartai, pasodintas daržas, sutvarkytas sklypas po statybų.
2. Ieškovė pabrėžė, kad šalims vedant bendrą ūkį, jų gaunamos lėšos buvo skirstomos bendroms šeimos reikmėms pagal lėšų atsiradimo faktą, kad ieškovė daugiausiai užsiimdavusi vaikų (tiek bendrų su atsakovu, tiek atsakovo dukros iš ankstesnės jo santuokos) priežiūra ir namų ruošos darbais. Atsakovas užsiimdavo daugiausia sodybos statyba, tačiau visi poreikiai buvo planuojami ir įgyvendinami šalių bendru sutarimu, o išlaidos dengiamos iš abiejų uždirbtų lėšų. Nors ieškovė daug laiko skyrė dukros priežiūrai, ji 2011-2013 m. aktyviai dalyvavo atsakovo versle ruošdama sodyboje priėmimus atsakovo verslo partnerių delegacijoms, taip pat užsiėmė savo verslu, visą pelną iš kurio skyrė bendram ūkiui. Ieškovės aiškinimu, 2016 m. jos ir atsakovo santykiai pašlijo ir nuo tada jie nebegyvena kartu. Ieškovė prašė iš atsakovo priteisti piniginę kompensaciją, kurią sudaro ½ dalis bendrai sukurtų sodybos nekilnojamųjų daiktų vertės.
Šalies argumentai
3. Atsakovas A. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad su ieškove kartu gyventi pradėjo 2008 m. gruodžio mėnesį. Atsakovo santuoka su D. P. buvo nutraukta 2008 m. gruodžio 29 d. Atsakovo teigimu, jam dar tebegyvenant santuokoje, 2008 m. balandžio 16 d. jam (atsakovui) buvo išduotas ūkininko ūkio pažymėjimas ir suderintos projektavimo sąlygos dėl ūkininko sodybos (gyvenamojo namo, ūkinio pastato, pirties ir kūdros) statybos žemės sklype, esančiame Utenos r., (duomenys neskelbtini). Be numatytų statinių atsakovas taip pat nutarė įsirengti teniso kortą, kadangi jo dukra J. P. lankė teniso užsiėmimus.
4. Atsakovas pažymėjo, kad gyvenamasis namas ūkio sodyboje buvo pastatytas ir visiškai įrengtas 2010 metais. Atsakovas pripažino, kad jo santykiai su ieškove nebuvo epizodiniai (jie gyveno kartu, susilaukė dviejų vaikų, vykdavo kartu atostogauti), tačiau vertinant turtinių santykių aspektu šalys neturėjo bendro biudžeto, nes iš esmės visus šeimos poreikius tenkino atsakovas, o ieškovė iš individualios veiklos gautas pajamas naudojo savo reikmėms. Su turto priežiūra susijusius mokesčius (sodybos apsauga, elektra, turto draudimas) mokėjo tik atsakovas. Be to, atsakovas akcentavo, jog ieškovė jokiame jo versle nedalyvavo, nes neturi specialių žinių (jos išsilavinimas 9 klasės), ieškovė nėra nei akcininkė, nei kaip nors kitaip susijusi su atsakovo verslu.
5. Atsakovas pabrėžė, kad ieškovė nekelia reikalavimo priteisti daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus, bet automatiškai laiko juos dalinės nuosavybės teisės objektais ir prašo priteisti kompensaciją. Atsakovo nuomone, ieškovė neįrodė, kad jos turėtos pajamos buvo panaudotos išimtinai turto, kurį ji laiko bendrąja daline nuosavybe, sukūrimui. Atsakovas taip pat nurodė, jog vertinant ieškovės lėšų dydį pagal pateiktas pajamų deklaracijas, ieškovė būtų finansiškai nepajėgi prisidėti prie sodyboje jau sukurto turto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 18 d. sprendimu ieškovės O. J. ieškinį atsakovui A. P. atmetė.
7. Teismas konstatavo, jog ieškovė savo teises siekia įgyvendinti vadovaudamasi jungtinės veiklos institutu, teigdama, jog šalys sudarė ir vykdė jungtinės veiklos sutartį, dėl to visas turtas, sukurtas jungtinės veiklos sutarties galiojimo metu yra šalių bendroji nuosavybė, priklausanti šalims lygiomis dalimis.
8. Įvertinęs šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, apžiūrėjęs byloje esančias fotonuotraukas, teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas gyveno kaip šeima, kartu leisdavo laiką, šventė šventes, juos siejo bendra buitis ir jie kartu tvarkė bendrą ūkį. Teismas pažymėjo, jog nurodytos aplinkybės savaime nereiškia, kad bendro gyvenimo metu bet kurios iš ginčo šalių įgytas turtas automatiškai yra laikomas bendrąja daline jų nuosavybe ir kad šalys negalėjo tam tikro turto įgyti asmeninės nuosavybės teise.
9. Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto.
10. Ieškovės akcentuotą aplinkybę, kad šalys nuolat apsikeisdavo stambiomis pinigų sumomis, mokėjimo nurodyme fiksuojant, kad tai yra paskolos suteikimas arba paskolos grąžinimas, teismas vertino kaip neįprastą aplinkybę bendrą biudžetą turintiems asmenims, o kaip tik pagrindžiančią, jog šalių finansai buvo asmeniniai.
11. Teismas, išanalizavęs ieškovės į bylą pateiktus mokėjimo nurodymus, sprendė, jog šie neįrodo fakto, kad ieškovė būtų mokėjusi už statybines medžiagas, nes nei vienas iš šių mokėjimų neleidžia daryti išvados, jog už ieškovės pinigus buvo pirktos būtent statybinės medžiagos. Teismo vertinimu, pateiktais mokėjimo nurodymais ieškovė gali įrodinėti faktą, jog šalys gyveno kartu ir ieškovė už savo pinigus pirko prekes ir paslaugas, skirtas šalių bendram gyvenimui, tačiau šie mokėjimo dokumentai (kvitai) nepagrindžia fakto, kad ieškovė mokėjo už ginčo sodybos statybos darbus.
12. Teismas taip pat nurodė, kad šalių kviesti liudytojai tik patvirtino šalių bendro gyvenimo aplinkybes, laiko sodyboje leidimą kartu, bet ne šalių tarpusavio susitarimo dėl sodybos, kaip jų bendrosios dalinės nuosavybės, sąlygas. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog ieškovė dirbo ir užsidirbdavo pajamų, pati savaime neįrodo, kad ieškovė prisidėjo prie sodybos statybos.
13. Teismas, be kita ko, pastebėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų apie tai, jog ji būtų siekusi ginčo sodybą įgyti bendrosios nuosavybės teise, nors šalių turimo buto teisinis režimas yra kitoks (butas priklauso ieškovei ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise). Teismo vertinimu, toks požiūris neabejotinai rodo, kad bylos šalis tenkino esama situacija ir atsakovo disponuojamo turto teisinis režimas.
14. Įvertinęs bylos duomenis teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčo nekilnojamasis turtas (žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju namu, pirtimi, teniso kortu ir kitais statiniais) šalių buvo įgytas kaip susitarimo dėl jungtinės veiklos rezultatas, todėl nėra laikytinas bendrąja daline šalių nuosavybe. Tuo remdamasis teismas ieškovės reikalavimą dėl 65 416,67 Eur kompensacijos jai priteisimo atmetė kaip neįrodytą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Apeliaciniu skundu ieškovė O. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
16. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovė ir atsakovas nuo 2008 m. iki 2015 m. vedė bendrą ūkį, turėjo lygias galimybes jį vesti ir abu prisidėjo prie jo kūrimo, tačiau teismas suklydo vertindamas šių aplinkybių teisines pasekmes.
16.2. Susitarusios dėl bendro gyvenimo, ūkio vedimo, vaikų auginimo šios bylos šalys sudarė bendrosios jungtinės veiklos sutartį, kuria bendromis pastangomis suplanavo siekti to paties tikslo – visų šeimos narių asmeninės ir materialinės gerovės kūrimo.
16.3. Sodybos statyba prasidėjo būtent nuo šalių apsigyvenimo kartu, o tiek ieškovė, tiek atsakovas visą bendro gyvenimo laikotarpį ir abu, ir atskirai labai intensyviai naudojosi sodyba.
16.4. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad šalys vedė bendrą ūkį, o sodyba buvo kuriama ne vien atsakovo interesams, bet bendriems abiejų šalių poreikiams tenkinti.
16.5. Jokių sodybos statybos dokumentų neišliko, jų neturi nei ieškovė, nei atsakovas. Šalys viską tvarkydavo atsiskaitant grynaisiais pinigais, nesirūpino rašytinių įrodymų rinkimu. Vienintelio liudytojo D. P., tvirtinusio, kad ieškovė nedalyvavo sodybos statybose, parodymai vertintini kritiškai, nes šis asmuo yra atsakovo pusbrolis ir jo darbuotojas.
16.6. Ta aplinkybė, kad sodyba įrengta atsakovo vardu registruotame žemės sklype, negali nusverti visų kitų byloje nustatytų faktų, kad sodyba yra abiejų šalių turtas.
16.7. Teisinę reikšmę turi aplinkybė, kad visas šeimos ūkis buvo iš esmės „ant ieškovės pečių“ ne tik statybų metu nuo 2009 iki 2010 m., bet ir visą bendro gyvenimo su atsakovu laikotarpį, tai yra nuo 2008 iki 2015 m.
16.8. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodoma, kad šalies indėlis į bendro turto sukūrimą negali būti susiaurintas iki tiesioginio tam tikro objekto finansavimo, kas yra būdinga verslo santykiams.
Atsiliepimas
17. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą su skundu nesutiko, prašė jo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
18. Atsiliepimas motyvuojamas šiais atsikirtimais:
18.1. Teismas kryptingai rėmėsi kasacinio teismo praktika dėl jungtinės veiklos instituto taikymo, pagal kurią svarbu nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus objekto.
18.2. Atsakovo valią įgyti ginčo turtą asmeninės nuosavybės teise pagrindžia įrodymai, kurie buvo įvertinti teismo.
18.3. Ieškovė, nors ir turėdama lėšų, kryptingai neprisidėjo prie ginčo turto sukūrimo, ieškovės turėtų lėšų panaudojimas 2008-2010 m. buvo nukreiptas į kito jai priklausančio turto įgijimą.
18.4. Tai, kad ieškovė turėjo lėšų, nesuponuoja aplinkybės, kad tos lėšos buvo naudojamos ginčo turto sukūrimui.
18.5. Ginčo turto priežiūra rūpinosi ir su šiuo turtu susijusius mokesčius mokėjo tik atsakovas.
18.6. Ginčo šalis turtinių santykių srityje nesiejo faktiniai sutuoktinių ryšiai – šalims apsikeisdavus stambiomis pinigų sumomis, būdavo nurodoma, kad tai paskolos santykiai.
Šalies argumentai
18.7. Ieškovės teiginiai yra abstraktūs ir neatitinka tikrovės.
18.8. Ieškovė turi pareigą įrodyti savo reikalavimus, bet jos neįvykdė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių šioje byloje apskųsto teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl bylos esmės
20. Šioje byloje ieškovė reikalavimą priteisti 65 416,67 Eur kompensaciją kildina iš to, jog nuo 2008 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn. ji su atsakovu gyvendami kartu vedė bendrą ūkį, buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį, o vykdydama šią sutartį ieškovė prisidėjo prie sodybos, esančios Utenos r. sav., (duomenys neskelbtini), sukūrimo bei pagerinimo.
21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečios knygos nuostatos, reguliuojančios nesusituokusių kartu gyvenančių asmenų teisinius santykius yra neįsigaliojusios. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai išvystyta praktika, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymuose nėra keliamas reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai) bendrai įgydami turtą visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, o bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktą ir jame nurodytą praktiką).
22. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės ir atsakovo santykiai nebuvo epizodiniai – jie gyveno drauge, kartu tvarkė bendrą ūkį. Šios teismo nustatytos aplinkybės šalys neginčija. Vadinasi, tarp ieškovės ir atsakovo bendro jų gyvenimo laikotarpiu susiklosčiusius santykius teisiškai galima kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius.
23. Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji (ieškovė) neįrodė, kad sodyba yra ginčo šalių bendroji dalinė, o ne atsakovo asmeninė nuosavybė. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė ieškinyje nėra pareiškusi reikalavimo pripažinti ginčo sodybą ar jos dalį (kaip materialųjį objektą) ieškovės nuosavybe tuo pagrindu, kad ją sudarantis turtas buvo pagerintas (sukurtas) už ieškovės lėšas. Ieškinyje ieškovė iš esmės preziumuoja, kad visas turtas, sukurtas jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties galiojimo metu, yra ieškovės ir atsakovo bendroji nuosavybė. Tokia ieškovės pozicija nėra teisinga.
24. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad net ir santuokos sudarymo atveju sutuoktiniai, kurių turtui taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas, gali turtą įgyti ir asmeninės nuosavybės teise (CK 3.89 str.). Juo labiau, teisę įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise turi sugyventiniai, kurių turtui įstatymu automatiškai netaikomas bendrosios nuosavybės režimas. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad aiškinimas, jog visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas sugyventinių bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, kadangi taip būtų paneigta šalių valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 23 punktą). Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal teismų praktikoje suformuotus išaiškinimus, sprendžiant dėl bendrosios nuosavybės atsiradimo nesusituokusiems asmenims vykdant jungtinę veiklą, reikia nustatyti šalių valią, t. y. ar šalys buvo sudarę susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir jeigu sudarę, – koks buvo kiekvienos iš šalių indėlis.
25. Pagal CK 6.970 straipsnio 1 dalį partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad sugyventiniams veikiant bendrosios jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą, tačiau ir kaip darbas bendrame ūkyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 19 punktą).
26. Visgi, kaip nurodyta šios nutarties 24 punkte, tik nustačius sugyventinių susitarimą konkretų turtinį objektą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, galima spręsti dėl kiekvienam iš jų tenkančios nuosavybės dalies ir atitinkamai – šiai daliai lygiavertės kompensacijos priteisimo. Teismų praktikoje pažymėta, kad net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge faktą, bendro ūkio tvarkymo aplinkybes, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu bei vedant bendrą ūkį, dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali būti ir nesusitarta (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas).
27. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis žemės sklypą, kuriame, šalių teigimu, pastatyta ginčo sodyba, atsakovas kartu su buvusia sutuoktine įsigijo 2008 m. balandžio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, o po santuokos nutraukimo šis sklypas, įsiteisėjus teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimui, tapo atsakovo nuosavybe (el. b. t. I, l. 76-78). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2008 m. balandžio 10 d. atsakovui išduotas ūkininko pažymėjimas bei byloje esantys 2008 m. balandžio ir gegužės mėnesių dokumentai dėl projektavimo sąlygų patvirtina atsakovo ketinimo žemės sklype statyti sodybą susiformavimą dar iki bendro gyvenimo su ieškove pradžios (el. b. t. I l. 123-131). Nors apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad minėti dokumentai tėra tipinės projektavimo sąlygos nesudėtingiems statiniams statyti, tačiau projektavimo sąlygose aiškiai išreikštas atsakovo ketinimas įrengti ūkininko sodybą – gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, pirtį ir kūdrą. Atsakovas pripažįsta, jog sodyba buvo pabaigta statyti ir įrengta ginčo šalims jau gyvenant kartu (atsakovo teigimu, sodybos gyvenamasis namas įrengtas 2010 m.).
28. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad byloje esantys įrodymai dėl šalių tarpusavio keitimosi stambiomis pinigų sumomis, nurodant, jog tai yra „paskola“ ir „paskolos grąžinimas“, labiau tikėtinai pagrindžia, kad bylos šalys gyvenimo kartu laikotarpiu turėjo (ir) atskirus biudžetus. Reikšminga yra ir aplinkybė, kad šalių 2010 m. spalio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigytas butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip bendroji dalinė jų nuosavybė (el. b. t. I l. 72-73). Byloje esantys įrodymai apie šalių gautas pajamas patvirtina judviejų finansines galimybes tiek kartu, tiek atskirai prisidėti prie sodybos statybos darbų, tačiau neatskleidžia, koks buvo kiekvieno iš jų (ar tik vieno kurio iš jų) faktinis indėlis į sodybos statybas, tuo labiau neatskleidžia, kad sodybos kūrimui šalys iš savo gaunamų pajamų būtų sudarę bendrą lėšų biudžetą.
29. Ieškovė apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia liudytojų parodymais, tačiau apeliaciniame skunde nurodyti liudytojų parodymai tik patvirtina, kad šalys naudojosi ginčo sodyba, joje lankėsi tiek kartu, tiek atskirai, kad ieškovė sodyboje tvarkėsi, sodino gėles ir pan. Nei apeliaciniame skunde išdėstyti liudytojų parodymai, nei kiti byloje esantys duomenys nepagrindžia ieškovės ir atsakovo valios įsigyti (pastatyti) ginčo sodybą kaip bendrosios nuosavybės objektą. Byloje taip pat nėra duomenų, galinčių pagrįsti, jog ieškovė ir atsakovas ginčo sodybą būtų laikę bendrąja nuosavybe ar gyvendami kartu kokiu nors būdu išreiškę požiūrį dėl sodybos nuosavybės bendrumo fakto.
30. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus, o įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Taigi, įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie).
31. Analizuojamu atveju, įvertinus šioje byloje esančių įrodymų visetą, negalima daryti išvados, kad tarp šalių egzistavo susitarimas ginčo sodybą sukurti kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Priešingai, byloje esantys duomenys ir nustatytos aplinkybės (pavyzdžiui, tai, kad įsigydami kitą nekilnojamąjį turtą ieškovė ir atsakovas aiškiai apibrėžė, jog turtas įsigyjamas bendrosios dalinės nuosavybės teise) labiau pagrindžia tikimybę, kad ginčo sodyba yra atsakovo asmeninė nuosavybė, o ne šalių bendroji dalinė nuosavybė.
32. Nenustačius šalių susitarimo dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo pastatant ir įrengiant ūkininko ūkio sodybą, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ginčo sodyba šalims priklausė bendrosios nuosavybės teise ir priteisti piniginę kompensaciją ieškovei.
33. Kiti apeliaciniame skunde pateikti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
34. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329, 330 straipsniai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
36. Atsakovas pateikė duomenis apie patirtas 280 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalių dydžių nustatytų dydžių, todėl šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės O. J. atsakovo A. P. naudai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės O. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 280 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.