Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Milvydaitės ir Jarūnės Sedalienės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei K. K.,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovui,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2024 m. vasario 15 d. teismui pateiktas pareiškėjo V. T. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. vasario 6 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta V. T. išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) panaikinti atsakovo 2024 m. vasario 8 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas atsisakyti pakeisti (išduoti) leidimą gyventi dėl to, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui nesant jokių to nustatymo kriterijų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1474,50 Eur už advokato teisines paslaugas bei sumokėtą žyminį mokestį.

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu.

Sprendimas1 yra nepagrįstas ir neteisėtas. Sprendimas1 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau - ir VAĮ) 10 straipsnio, 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, nes jį priimant buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Migracijos departamentas į Sprendimą1 perrašė VSD išvadą, pateiktą Pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, ir neatlikęs savarankiško Pareiškėjo individualaus atvejo vertinimo, visiškai formaliai, nepagrįstai ir neteisingai pritaikė UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą - užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Sprendimel cituojamoje VSD pažymoje vertinimas, esą Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pateiktas atsižvelgus į tai, kad V. T. 1989-2000 metais dirbo Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje, o 2000-2002 metais dirbo privačioje apsaugos tarnyboje ,, (duomenys neskelbtini)”. Šią informaciją Migracijos departamentui Pareiškėjas pateikė atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą: „Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos).“

Migracijos departamentas individualus vertinimo neatliko. Sprendimel yra išskirta dalis „Migracijos departamento vertinimas“, tačiau tai savaime nereiškia, kad Migracijos departamentas atliko savarankišką, Pareiškėjo individualiam atvejui aktualių aplinkybių visumos vertinimą, kad laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu priėjo prie savarankiškų išvadų, jog dėl Pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje kyla reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui. Vien aplinkybė, kad Migracijos departamentas patikrino pagrindinius faktus apie Pareiškėjo gyvenimą Lietuvoje nesuponuoja išvados apie individualų Pareiškėjo atvejo vertinimą. Pareiškėjas neneigia, kad Migracijos departamentas vykdė jo apklausas, tačiau apklausų metu nebuvo nustatyta jokių galimų grėsmių valstybės saugumui. Dar daugiau, pažymėtina, kad į Sprendimąl Atsakovas surašė klaidingą, tikrovės neatitinkančią informaciją. Pareiškėjas paaiškina, kad jis niekada negyveno (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Jis gimė ir visą gyvenimą pragyveno (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini), kai jam buvo vieneri su tėvais persikraustė į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), kur iki šiol gyvena jo sesuo ir tėvas. Toks realių faktų iškraipymas valstybės institucijai, priimančiai sprendimus lemiančius žmonių gyvenimą nėra toleruotinas ir nekelia pasitikėjimo institucijos priimamų sprendimų patikimumu.

Sprendimel nepateikta jokių duomenų apie tai, kad Pareiškėjas savo kokiais nors veiksmais būtų skleidęs informaciją, kuri skatintų nesantaiką, pateisintų vykdomus karo nusikaltimus ar pan. Sprendimo1 turinys yra pagrindas teigti, kad Atsakovas tokio vertinimo neatliko, o tik jį imitavo, formaliai išskirdamas struktūroje dalį „Migracijos departamento vertinimą“ į ją perrašydamas VSD išvadas ir joms pritardamas. Migracijos departamentas nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl pakeitė savo nuomonę (vertinimą) dėl Pareiškėjo, kuris gyvena Lietuvoje daugiau nei 20 metų. Sunkiai teisinėje valstybėje suprantama situacija, kai daugiau nei 20 metų senumo aplinkybė, susijusi su Pareiškėjo darbine patirtimi, kuri nebuvo svarbi (įdomi) nei Migracijos departamentui, nei VSD visą šį laikotarpį - vėliau praėjus 20 metų tampa „absoliučiai nauja ir siurprizinė“ aplinkybė, kurios pagrindu institucijos pakeičia savo vertinimą. Šiuo atveju, kyla abejonės, ar dešimtmečiais trukęs institucijų neveikimas ir pasyvumas - gali pateisinti byloje skundžiamų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą. Valstybinės institucijos privalo reaguoti savalaikiai, o ne su 20 metų vėluojančia reakcija.

Sprendimel Atsakovas nurodė, kad jis neturi kompetencijos kvestionuoti kompetentingos institucijos (VSD) pateiktos išvados dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui. Šių Atsakovo argumentų kontekste pabrėžtina, kad kompetentingo pagal UTPĮ teikti išvadas dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui (UTPĮ 4 str. 3 d.) subjekto (VSD) išvada yra vienas iš dokumentų, kurį atitinkamais atvejais turi vertinti Migracijos departamentas, spręsdamas ar yra pagrindas užsieniečio atžvilgiu taikyti UTPĮ teisės normas, kurios numato draudimus užsieniečiams būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje dėl grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas yra savarankiškas viešojo administravimo subjektas. Priimdamas sprendimus užsieniečių atžvilgiu jis privalo vadovautis ne tik UTPĮ, bet ir VAĮ normomis. Šiame įstatyme, be kita ko, yra įtvirtinti viešojo administravimo subjekto atsakomybės už priimtus sprendimus, įstatymo viršenybės, išsamumo, objektyvumo, proporcingumo principai (VAĮ 3 str. 1, 4, 5, 9, 10 p.). Atsakovas Sprendimol nepagrindė nustatytais objektyviais duomenimis, o tik perkėlė į šį administracinį aktą VSD išvadą, nepagrįstai suteikdamas jai išskirtinę įrodomąją galią, nekreipdamas dėmesio į tai, kad išvada pagrįsta vien tik VSD spėjimais ir prielaidomis.

Migracijos departamentas Sprendimel nurodo, kad Pareiškėjo atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose, atsakymai 2023-12-05 apklausos metu ir 2024-01-29 pakartotinės apklausos metu) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo darbiniais santykiais. Toks Atsakovo teiginys leidžia daryti išvadą, kad jokie nei Migracijos departamento surinkti įrodymai, nei Pareiškėjo pateikti paaiškinimai ar įrodymai negali turėti įtakos bandant paneigti Pareiškėjo galimą grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos Departamentas šios informacijos nerinko ir netikrino, iš Sprendimol turinio matyti, kad Atsakovas atlikdamas tyrimą apsiribojo tik Migracijos departamento naudojamų registrų ir duomenų bazių duomenimis ir Pareiškėjo apklausos duomenimis.

Pareiškėjui nesuprantama, kodėl prieš daugiau nei 20 metų buvusi darbinė, po tiek metų gyvenimo Lietuvos Respublikoje staiga ėmė kelti grėsmę valstybės saugumui. Manytina, kad vien faktas, kad šiuo metu egzistuojanti Rusijos agresija prieš Ukrainą ir Rusijai taikomos sankcijos niekaip nesusijusios su Pareiškėju darbu Rusijos Federacijos įstaigose. Vien faktas, kad tuo metu vyraujantis gyvenimas ir Sovietų Sąjungoje egzistavusi tvarka, po tiek metų gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus aukščiau pateiktas aplinkybes mano, kad Atsakovas, nevertino Pareiškėjo individualaus atvejo laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu. LVAT naujausioje praktikoje, formuojamoje bylose, kuriose užsieniečiai ginčus iškėlė dėl Migracijos departamento sprendimų, priimtų iš esmės vien tik VSD išvadų, kuriose užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmė buvo įvertinta vien tik pagal užsieniečio užpildytame Migracijos departamente standartiniame klausimyne pateiktą informaciją apie buvusias darbovietes (tarnybos vietas), be kita, įrodymų visumos kontekste yra vertinamas laiko faktorius. Tais atvejais, kai LVAT nustatė, jog nuo užsieniečio darbo ar tarnybos kilmės valstybėje (Rusijos Federacijoje ar Baltarusijos Respublikoje) yra praėję 19-20 ir daugiau metų (LVAT 2023-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr.eA-1959-1188/2023, 2023-09-06 nutartis administracinėje byloje Nr.eA-2136-822/2023, 2023-11-08 nutartis administracinėje byloje Nr.eA-2315-602/2023, 2023-11-08 nutartis administracinėje byloje Nr.eA-2388-821/2023, 2023-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr.eA-2407-789/2023), o kai kuriais atvejais ir mažiau (12-14 metų) laiko (2023-10-11 nutartis administracinėje byloje Nr.eA-2304-822/2023, 2023-10-18 sprendimas administracinėje byloje Nr.eA-2285-1047/2023), o VSD išvadose ir Migracijos departamento sprendimuose nebuvo užsienietį individualizuojančių duomenų, galinčių suteikti objektyvų pagrindą išvadoms, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvoje gali kelti realią grėsmę valstybės saugumui, LVAT konstatavo, jog vien tik užsieniečio darbo ar tarnybos veiklos atitinkamoje kilmės šalies institucijoje faktas yra nepakankamas pripažinti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo atvejis iš esmės yra analogiškas kaip nurodytose administracinėse bylose.

Spendime1 nurodyta, kad Migracijos departamento vertinimu, atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje yra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti ir apsaugoti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Pareiškėjas dirba Lietuvoje ir jos ryšiai su Lietuva neatsveria grėsmės valstybės saugumui, o leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė, yra formalūs ir deklaratyvūs. Sprendime nėra motyvų, kurie pagrįstų, jog Atsakovas, atlikęs visapusišką, objektyvų Pareiškėjo individualaus atvejo vertinimą, priėjo savarankiškų, nustatytomis aplinkybėmis pagrįstų ir motyvuotų išvadų, jog dėl Pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje grėsmės valstybės saugumui yra toks tikėtinumo laipsnis, kad prognozuojamą grėsmę galima būtų laikyti pakankamai realia ir akivaizdžia.

Sprendime1 nurodoma, kad V. T. darbinės veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip prioritetinis, svarbesnis aspektas grėsmės valstybei kontekste. Toks Migracijos departamento teiginys dar kartą parodo, kaip aplaidžiai Atsakovas priima sprendimus nulemiančius asmens gyvenimą. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvoje gyvena ne dėl darbo santykių, iki šiol jo galioję leidimai laikinai gyventi buvo išduodami šeimos sąjungos atveju, tad kodėl Migracijos departamentas kaip prioritetą kelia darbinius santykius Pareiškėjui nėra suprantama.

Nagrinėjamu atveju, aukščiau nurodytos aplinkybės nebuvo vertinamos, Sprendime1 tik formaliai nurodoma, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Sprendimas1 priimtas tik formaliai perkėlus VSD išvadą bei neatlikus individualaus Pareiškėjo atvejo tyrimo, nenustačius jokių pažeidimų, o tik samprotavimų ir spėjimu būdu priėmė sprendimą, esą Pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, vien dėl to, kad 1989-2000 m. dirbo Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje bei 2000-2002 metais - „(duomenys neskelbtini)“.

Sprendimasl negali būti laikomas atitinkančiu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus, nes Atsakovas, gavęs VSD raštą, neatliko Pareiškėjo buvimo Lietuvoje jam gavus leidimą laikinai gyventi objektyvaus ir visapusiško vertinimo, apsiribojo VSD išvados perrašymu į savo Sprendimą. Vien tai, kad Sprendimel nurodytos UTPĮ norma, nustatanti leidimo nuolat gyventi neišdavimo pagrindą (UTPĮ 35 str.1 d.124 p.) nereiškia, kad Atsakovas nustatė pagrindą taikyti šią įstatymo normą. Be to, Atsakovas priimdamas Sprendimąl, pažeidė VAĮ nustatytus atsakomybės už priimtus sprendimus, įstatymo viršenybės, išsamumo, objektyvumo principus (VAĮ 3 str.1, 4, 5, 9 p.). Nurodyti VAI 10 straipsnio ir 3 straipsnio reikalavimų pažeidimai yra esminiai ir vien tik jie pakankamas pagrindas panaikinti Sprendimą1.

Atsakovas pažeidė UTPĮ 3 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras. Atsakovo pozicija, kad priimdamas Sprendimą1 išsiųsti Pareiškėją iš Lietuvos Respublikos UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, Migracijos departamentas rėmėsi vieninteliu dokumentu - VSD išvada, kuri paremta vien tik samprotavimais ir prielaidomis, esą Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, Pareiškėjui yra pakankamas pagrindas teigti, kad Atsakovas diskriminavo Pareiškėją dėl jo tautybės, atsižvelgdami vien į tai, kad Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis.

Sprendimo2 priėmimo teisinis pagrindas - UTPĮ 133 straipsnio, nustatančio draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, 5 dalis, kurioje nurodyta, kad užsieniečiui yra draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Kadangi Sprendimo2 priėmimo faktinis pagrindas yra tas pat VSD raštas, kuris nurodytas Sprendime1, o Sprendima2 yra susijęs su Sprendimo1 priėmimu, remdamasis šio skundo 13 – 26 pastraipose išdėstytais motyvais, Pareiškėjas prašo panaikinti ir Sprendimą 2.

VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

Atsakant į pareiškėjo teiginį, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo vertinimo priimant ginčytinus sprendimus. Siekiant įvertinti pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis 1989 m. baigė vidaus reikalų ministerijos mokyklą Vilniuje (J. B. mokykla Lietuvai esant Sovietų Sąjungos sudėtyje), įgijo specialųjį vidurinį išsilavinimą, teisininko specialybę, nuo 1989 m. iki 2002 m. jis dirbo Rusijos Federacijoje. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena (savo gyvenamąją vietą deklaruoja nuo 2003-11-03) turėdamas nuo 2002-11-05 išduotus leidimus laikinai gyventi (leidimai laikinai gyventi išduoti šeimos susijungimo pagrindu pas sutuoktinę (duomenys neskelbtini) pilietę).

Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) yra sudaręs santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete, gyvenančia Lietuvoje nuo 1983 m. Pareiškėjo sūnus, (duomenys neskelbtini) pilietis, gyvenamoji vieta Lietuvoje deklaruota nuo 1997-08-25. Prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi pareiškėjas nurodė, kad nepilnamečių vaikų neturi. Apie kitus jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nuo 2003-02-17 su pertraukomis dirbo bendrovėse, pastaruoju metu, nuo 2022-06-01 iki dabar, - (duomenys neskelbtini), taip pat nuo 2022-09-13 jis vykdo individualią veiklą.

Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius, į VSD 2023-10-30 išvadą, siekdamas surinkti daugiau informacijos apie jo darbinę veiklą, ryšius Rusijos Federacijoje, integraciją Lietuvos Respublikoje, 2023-12-05 atliko pareiškėjo apklausą žodžiu, 2024-01-29 atliko pakartotinę apklausą žodžiu.

Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Migracijos departamentas, priešingai nei nurodo pareiškėjas, vadovavosi ne vien VSD išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje. Migracijos departamento atliktą vertinimą ir padarytą išvadą sustiprina ir kitos nustatytos aplinkybės: pareiškėjas gauna pensiją iš Rusijos Federacijos ir nuolat vyksta į Rusijos Federaciją ją nusiimti, turėjo majoro laipsnį, per visą buvimą Lietuvos Respublikoje, t. y. nuo 2002 m. pareiškėjas dėl leidimo nuolat gyventi prašymą pateikė tik 2023 m., lietuvių kalbos nemoka. Iš šių aplinkybių, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nėra pasiekęs aukštą integracijos lygį Lietuvos Respublikoje bei nepaneigia VSD konstatuotos galimos grėsmės.

Ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, tuo tarpu leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo tokių galimybių neturi. Mano, kad užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai. Ypač šiuo Lietuvai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas. Tokių užsieniečių turima pozicija, kuri yra susijusi su agresyvia Rusijos Federacijos politika ir jų lojalumu, vertintina kaip galima grėsmė valstybės saugumui. Būtent tokie asmenys gali būti išnaudoti priešiškų valstybių žvalgybos ir taip galimai pakenkti Lietuvos Respublikos saugumui.

Nesutinka su pareiškėjo skundu, kad ginčijami sprendimai priimti spėjimais ar įtarimais. Nori pabrėžti, kad išvada yra pagrįsta darbu Rusijos Federacijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbinė veikla). Atsakant į pareiškėjo skundą, kad jis nėra padaręs jokio nusižengimo Lietuvoje, todėl ginčijami sprendimai yra nepagrįsti, nori pabrėžti, kad jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

Šiuo atveju ginčijami sprendimai priimti ne dėl to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, o dėl to, jog VSD pateikta informacija nustatyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 6 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui V. T. išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2024 m. vasario 8 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo bei pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas V. T. yra (duomenys neskelbtini) pilietis, V. T. Lietuvos Respublikoje gyvena (savo gyvenamąją vietą deklaruoja nuo 2003-11-03) turėdamas nuo 2002-11-05 leidimus laikinai gyventi, išduotus šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) yra sudaręs santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete. Pareiškėjo sūnus yra (duomenys neskelbtini) pilietis (pilnametis).

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.; toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka). Kriterijų vertinimo tvarka nustato pavyzdinių kriterijų, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (nukreiptas į ateitį) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent remiantis jais ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024, 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1259-492/2024).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr. 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei nurodo pareiškėjas ir jo atstovas, nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Kaip minėta, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjo darbas Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje, privačioje apsaugos tarnyboje „(duomenys neskelbtini)“, Valstybės saugumo departamento surinktos informacijos kontekste, kelia grėsmę valstybės saugumui. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje ir privačioje apsaugos tarnyboje pareigų nebeina, savaime nereiškia, jog jo ryšiai yra nutrūkę nuo 2000–2002 m. (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad, vertinant grėsmę pagal UTPĮ nustatytą atitinkamą grėsmės lygmenį, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl skundžiamuose sprendimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali. Pareiškėjas pakankamai ilgą laikotarpį (t. y. nuo 1989 iki 2002 m.) dirbo Rusijoje.

Pažymėtina ir tai, kad pagal LVAT praktiką (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023), asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo profesionalioje kariuomenėje vertinimui itin svarbus susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karine agresija prieš Ukrainą, todėl pareiškėjo ir atstovo nurodoma aplinkybė, jog jo darbo metais Lietuva nelaikė Rusijos priešiška valstybe, nėra teisiškai reikšminga.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama priežastimi, keliančia grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, lojalumo valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023).

Atkreiptinas dėmesys, kad nors ginčijami sprendimai iš esmės yra grindžiami Valstybės saugumo departamento pateikta informacija ir aplinkybėmis, tačiau iš jų turinio taip pat matosi, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimą – skundžiamuose sprendimuose buvo įvertinta, jog pareiškėjas nuo 2003-02-17 iki dabar dirba Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento vertinimu, tai, kad V. T. daugiau nei 20 metų gyvendamas Lietuvoje, nekalba lietuviškai, reiškia silpną jo integraciją į lietuvių bendruomenę, kultūrą. V. T., gyvendamas Lietuvos Respublikoje nuo 2003 m., iki 2023 m. nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, keisdavo leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, tai reiškia, kad integracija į gyvenimą Lietuvoje nebuvo V. T. prioritetas. V. T. (duomenys neskelbtini) yra sudaręs santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete, šiuo pagrindu nuo 2003-11-03 jis gyvena (deklaruoja savo gyvenamąją vietą) Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimus laikinai gyventi. V. T. sūnus, (duomenys neskelbtini) pilietis, yra pilnametis. Taigi, atsakovas nustatė ir kitas su pareiškėjo gyvenimu Lietuvoje susijusias aplinkybes, t. y. socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius. Tai, kad pareiškėjas 2021 m. lapkričio 25 d. išlaikė Valstybinės kalbos ir Konstitucijos egzaminus (su skundu teismui pateikti pažymėjimai), tai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą dėl pareiškėjo integracijos. Šių sprendimų turinys taip pat patvirtina, kad buvo įvertinti ir kiti atsakymai į klausimynų klausimus (asmeninė pozicija dėl požiūrio į Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus Ukrainos teritorijoje bei Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijos Federacijai). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo ir jo atstovo argumentais, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus vertinimo.

Kaip pažymėta atsakovo atsiliepime, jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galbūt atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tikėtina, kad būtų sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės pareiškėjui taikymo klausimas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 6 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra teisėtas bei pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 8 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, t. y. 2,5 metų.

Kaip minėta, Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Vertindama pastarąjį sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, atsakovas sprendė, kad yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau buvo nustatyti jo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ir atsižvelgęs į aptarto Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 bei 37-39, punktus, pareiškėjui nustatė 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kurį vertino kaip proporcingą.

Teismas taip pat pažymi, kad Migracijos departamento sprendimu uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką draudimas nustatytas tik 2,5 metams, nors pagal galiojančius teisės aktus maksimalus terminas galėtų būti penki metai, todėl teismo vertinimu, teigti, kad pareiškėjui taikomos priemonės neproporcingos, nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Įvertinus abiejų skundžiamų sprendimų turinį, daroma išvada, kad juose yra visi Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai, sprendime faktiniai duomenys apie pareiškėjo atvykimą į Lietuvos Respubliką, darbą, šeimyninius ryšius, išvykimus iš Lietuvos Respublikos (faktinis pagrindas) išdėstyti aiškiai, taikomos teisės normos (teisinis pagrindas) nurodytos konkrečiai, motyvų išdėstymas pakankamas, nurodyta apskundimo tvarka. Ginčijami sprendimai priimti kompetentingo subjekto pagal UTPĮ. Teismas pažymi, kad pareiškėjo skundo teismui turinys patvirtina, kad pareiškėjas suprato, kodėl priimtas skundžiamas sprendimas, tačiau pareiškėjo nesutikimas nedaro šių sprendimų neišsamiais, nemotyvuotais ar neteisėtais. Taigi, teismas daro išvadą, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ reikalavimus.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjo pateiktus, tiek VSD nurodytus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiami Migracijos departamento sprendimai laikytini teisėtais ir pagrįstais, todėl nėra pagrindo jų naikinti remiantis nei pareiškėjo nurodytais, nei jo atstovo argumentais.

Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas atsisakyti pakeisti (išduoti) leidimą gyventi dėl to, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui nesant jokių to nustatymo kriterijų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Taigi, pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Pareiškėjas savo prašymu iš esmės kelia legislatyvinės omisijos klausimą, nurodydamas, jog Įstatyme turėtų būti nurodyti kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra nurodęs, jog legislatyvinė omisija reiškia, kad tame teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Toks teisės aktas (jo dalis) vien dėl to, kad tam tikras teisinis reguliavimas nėra įtvirtintas būtent jame (būtent toje jo dalyje), gali būti pripažįstamas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, tik tuo atveju, jeigu tas aukštesnės galios teisės aktas įsakmiai reikalauja, kad atitinkamas teisinis reguliavimas būtų įtvirtintas būtent tiriamajame teisės akte (būtent tiriamojoje jo dalyje).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė pakankamai teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams bei pagrindžiančių, jog pagal Konstituciją kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, turėtų būti išdėstyti būtent Įstatyme. Tiek nacionalinių teismų, tiek Europos žmogaus teisių teismo praktikoje pripažįstama, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. (žr., pvz., LVAT 2022 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-815/2022, EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl Įstatymo ta apimtimi, kuria numatytas pagrindas atsisakyti pakeisti (išduoti) leidimą gyventi dėl to, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui nesant jokių to nustatymo kriterijų, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, galimo neatitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui. Nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad toks teisinis reguliavimas apskritai turi būti bendro pobūdžio, t. y. nustatytas norminiuose teisės aktuose (įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose). Nacionalinis saugumas ir grėsmės pirmiausia yra fakto klausimai, kurie yra kintantys ir sunkiai apibrėžiami.

Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aptarta, kad nacionalinis saugumas yra konstitucinė vertybė, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, nacionalinis saugumas būtinas apsaugoti kitas konstitucines vertybes, be kita ko, pamatinius Lietuvos konstitucinės santvarkos principus, kaip antai, prigimtines žmogaus teises ir laisves, demokratiją, nepriklausomybę (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d., 2020 m. liepos 30 d. nutarimus). Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas (Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Europos Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą, ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą, kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą (Europos Sąjungos sutarties 4 str. 2 d.). Europos Sąjungos teisės kontekste nacionalinį saugumą užtikrinti išimtinai turi nacionaliniai subjektai, t. y. Lietuvos valstybė, jos nacionalinio saugumo bei gynybos ir kitos institucijos (tai yra esminė valstybės funkcija), taip pat piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos; tai nėra Europos Sąjungos funkcijų sritis. Kitaip tariant, nacionalinio saugumo santykiai ir bendros Sąjungos saugumo politikos santykiai yra skirtingi, nors ir susiję, todėl jie reguliuotini skirtingomis teisinėmis priemonėmis (atitinkamai – nacionalinėmis ar Europos Sąjungos). Lietuvos valstybė, priimdama įstatymus ir kitus teisės aktus, be kita ko, Įstatymą, privalo vadovautis, be kita ko, ir Europos Sąjungos teise, t. y. nepaneigti Europos Sąjungos vertybių ir Sąjungos teisės normų bei jos bendrųjų principų, be kita ko, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo, lygybės, pagarbos žmogaus teisėms. (žr. LVAT 2022 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-815/2022)

Teisėjų kolegija nenustatė, jog būtų pagrįstų argumentų, kad individualaus asmens teisė į gyvenimą ir darbą Lietuvos Respublikoje galėtų būti užtikrinama ignoruojant nacionalinio saugumo interesus – saugomus gyvybinius ir pirmaeilius valstybės saugumo interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, Direktyvos 2011/98/ES tikslai, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, būtų nustatyti nacionalinėje teisėje, išlaikant vertinimo objektyvumą ir teisėtumą, bus pasiekti, jeigu viešojo administravimo institucijos individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai nurodys argumentus, kodėl neišduodamas ar panaikinamas leidimas gyventi Lietuvoje, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrins nepriklausomi ir nešališki teismai, vadovaudamiesi, be kita ko, ir Europos Sąjungos bendraisiais principais, taip pat nacionaliniu konstituciniu teisinės valstybės principu.

Taigi, teismo teisėjų kolegija nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo skundo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas. Toks vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., LVAT 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1157-552/2024 ir Nr. eA-1139-552/2024).

Likusieji pareiškėjo ir jo atstovo advokato argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.