- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-08
- Bylos Nr.
- eA-2315-602/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06723-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- I. Z.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Z. (I. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas I. Z. (I. Z.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 23S77553, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis vidurinę mokyklą baigė 1995 m. ir įstojo į Rusijos federalinės saugumo tarnybos (toliau – ir FSB) akademiją ,,Specialiosios įrangos“ fakultetą. Tuo metu Rusijos prezidentu buvo B. J., todėl pareiškėjas tikėjosi, jog Rusija pasuks demokratiniu keliu. Baigęs studijas pareiškėjas dirbo Maskvoje, pagrindinė darbo funkcija buvo įrangos priežiūra. Rusijoje į valdžią atėjus V. P. pareiškėjas suprato, kad jo ideologinės ir politinės pažiūros visiškai nesutampa su valdžios pažiūromis, todėl jis nusprendė atsistatydinti iš pareigų, nutraukė privalomą sutartį, nes baigęs mokslus turėjo FSB atidirbti penkerius metus, dėl to buvo atleistas su įrašu ,,Sutarties sąlygų nevykdymas“ be teisės ateityje dirbti valstybės institucijose. Nuo 2003 m. pareiškėjas teigė neturintis jokių ryšių nei su FSB, nei su kitomis valdžios institucijomis, dirbo privačiame sektoriuje.
3. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. iki pandemijos pradžios kasmet lankydavosi Europos Sąjungoje ir atvykdavo į Lietuvą aplankyti savo giminaičius, nes čia nuo 2003 m. gyveno teta G. R. su šeima. Lietuvoje gyvena ir kiti pareiškėjo giminaičiai: tetos G. R. dukra M. K. su vyru ir anūkė S. R., tetos sūnus E. su sutuoktine A.. Kiti giminaičiai gyvena Ukrainoje, todėl pareiškėjas pagal galimybes teikia jiems finansinę pagalbą. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo prosenelis A. Ū., gimęs ir gyvenęs Kaune, 1938 m. buvo represuotas ir 1946 m. mirė kalėjime, o vėliau buvo reabilituotas. Senelė A. Ū. buvo pripažinta nukentėjusiąja nuo represijų. Pareiškėjas akcentavo, kad jo šeimoje buvo daug kalbama apie Lietuvą, buvo skiepijamos demokratinės vertybės, o save jis laikė lietuviu, nes buvo auklėjamas pagal lietuviškas tradicijas, buvo skiepijamas lietuviškas patriotizmas. Pareiškėjas tvirtino nedalyvavęs Rusijos visuomeniniame-politiniame gyvenime, smerkęs jos politiką.
4. Pareiškėjas paaiškino, kad būdamas lietuvių kilmės nusprendė su šeima persikelti gyventi į Lietuvą dėl politinių motyvų, nes nepritarę Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai. Nuo 2019 m. kartu su pusbroliu jis pradėjo rinkti dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi gavimo, tačiau tai užtruko ilgiau nei buvo planuota dėl Covid-19 pandemijos, o paskui prasidėjo karas. Siekdamas integruotis Lietuvoje pareiškėjas mokosi lietuvių kalbos, laikosi Lietuvos įstatymų, Lietuvoje deklaravo gyvenamąją vietą ir moka mokesčius bei įregistravo individualią veiklą.
5. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, visiškai nevertino fakto, kad klausimyne jis aiškiai nurodė, jog nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje bei kad Krymas priklauso Ukrainai, kas tik patvirtina faktą, jog jis nebuvo ir nėra lojalus Rusijos valdžiai. Pasak pareiškėjo, atsakovas neįsigilinęs į jo individualią situaciją bei neišsiaiškinęs visų faktinių aplinkybių, remdamasis abstrakčia informacija, nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.
6. Pareiškėjo nuomone, nėra sąžininga paprastam dirbančiam žmogui, kuris išlaiko savo šeimą, neatlikus individualios situacijos įvertinimo, perkelti visą atsakomybę už Rusijos valdžios vykdomą politiką vien todėl, kad jis yra Rusijos pilietis ir kad prieš dvidešimt metų trejus metus išdirbo FSB, buvo persekiotas dėl politinių motyvų, kurie nesutapo su oficialia Rusijos valdžios pozicija ir net buvo atleistas iš nuotolinio darbo radijuje.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad jis, priimdamas Sprendimą, vadovavosi kompetentingos institucijos – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalį išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl jo galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Taigi Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
9. Atsakovas teigė, kad VSD 2023 m. gegužės 24 d. rašte Nr. 18-5646 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – VSD išvada) nurodė, jog pareiškėjas, tarnaudamas FSB, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos žvalgybos tarnybos, tarp jų ir FSB, griežtai kontroliuoja savo darbuotojų patikimumą ir užtikrina, kad jose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad VSD išvada paremta bendro pobūdžio teiginiais, nepagrindžiančiais pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.
10. Atsakovo nuomone, ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ), teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Atsiliepimas
11. Atsakovas mano, kad Sprendimas taip pat priimtas atlikus individualų tyrimą, Sprendimo turinyje atsispindi VSD išvada. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nors iš Sprendimo turinio matyti, jog esminis Sprendimo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau iš Sprendimo taip pat matyti, jog Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (t. y. įvertino, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaruoja nuo 2022 m. gruodžio 7 d., pirmasis leidimas nuolat gyventi Lietuvoje (kaip asmeniui, turinčiam teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo) buvo išduotas tik 2022 m. lapkričio 23 d., įvertinta, kad pareiškėjas nuo 2022 m. gruodžio 28 d. vykdo individualią veiklą, atsižvelgta, kad su juo į Lietuvą atvyko sutuoktinė ir pilnametis sūnus), todėl negalima teigti, jog atsakovas neatliko jokio savarankiško tyrimo.
12. Atsakovo įsitikinimu, nors pareiškėjo darbas Rusijoje, dirbtas prieš dvidešimt metų ir trukęs trejus metus, kai V. P. dar nebuvo valdžioje, ir nors pareiškėjas iš darbo buvo atleistas dėl sutartinių įsipareigojimų nutraukimo, neatlikus visos tarnybos, dėl ko jam vėlesniu laiku buvo uždrausta dirbti valstybės institucijose, nepaneigia VSD nustatytos pareiškėjo keliamos grėsmės. Atsakovo teigimu, skunde nurodomi argumentai apie pareiškėjo ryšius su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais bei jo noras integruotis ir gyventi Lietuvoje nenusveria grėsmės valstybės saugumui.
Atsiliepimas
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Migracijos departamento Sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
15. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjas, nuo 2000 m. iki 2003 m. tarnaudamas FSB, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. FSB yra viena iš trijų svarbiausių Rusijos žvalgybos tarnybų, griežtai kontroliuoja savo darbuotojų patikimumą ir užtikrina, kad joje nedirbtų valdančiajam rėžimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjas, turėdamas leidimą gyventi Lietuvoje, kaip buvęs Rusijos žvalgybos tarnybos pareigūnas bei lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. VSD teigimu, kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leido teigti, jog Rusijos žvalgybos tarnybos, tarp jų ir FSB, siekia ir toliau palaikyti ryšius su buvusiais savo pareigūnais bei pasinaudoti jais, vykdydamos žvalgybos veiklą prieš NATO ir Europos Sąjungos valstybes, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam rėžimui, ypač jeigu buvę žvalgybos tarnybų pareigūnai tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. VSD paaiškino, kad Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose: 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“, 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“, 2022 m. rugsėjo 15 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1416 „Dėl Rusijos Federacijos organizuojamų neteisėtų referendumų Ukrainoje nepripažinimo“, Lietuvos Respublikos Seimo 2023 m. kovo 14 d. nutarime Nr. XIV-1789 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“.
II.
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu pareiškėjo I. Z. skundą tenkino – panaikino Migracijos departamento 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 23S77553, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi tik VSD pateikta informacija. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui siejo tik su jo 2000–2003 m. laikotarpiu atlikta tarnyba FSB. Tačiau nagrinėjamu atveju tiek VSD, tiek Migracijos departamento nurodomos išvados, grindžiamos šiuo vieninteliu faktu, teismo vertinimu, nepatvirtino byloje surinkti įrodymai. Teismo nuomone, turėtų būti vertinama pareiškėjo atliekamų, planuojamų atlikti arba realiai galimai atliktų veiksmų grėsmių visuma, atsižvelgiant į faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą, proporcingumą ir kt. aplinkybes.
19. Teismo manymu, išvada apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, remiantis vien tik aplinkybe, kad jis prieš dvidešimt metų nutraukė darbo santykius su FSB, nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, yra formali, o ne reali. Vien tik asmens tarnyba FSB prieš dvidešimt metų, sprendžiant dėl jo pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinama visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Pasak teismo, ginčo atveju toks vertinimas nebuvo atliktas.
20. Teismas akcentavo, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, kuri turi ypač skausmingas pasekmes tiek asmeniui, kurio atžvilgiu ji priimta, tiek ir jo šeimai, todėl ji turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga bei adekvati, o ne formali ir deklaratyvi. Nagrinėjamu atveju nenustačius konkrečių realybėje egzistuojančių pareiškėjo sąsajų su Rusijos tarnybomis, nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina akivaizdžiai formalia. VSD išvadoje nurodyta, kad vertinama, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau teismas pažymėjo, kad Sprendimą priimantis subjektas yra atsakovas ir būtent jis turi atlikti nustatytų aplinkybių vertinimą bei padaryti galutinę išvadą dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui.
21. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, akcentavo, kad sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas.
22. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi, kuris ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas, išduotas 2022 m. lapkričio 23 d., t. y. tuo metu, kai Rusijos Federacija nuo 2022 m. vasario 24 d. jau vykdė atvirą karinę agresiją prieš Ukrainą ir jos žmones. Taigi Migracijos departamentas pareiškėjui išduodamas leidimą nuolat gyventi nenustatė Įstatymo 35 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių leidimas galėtų būti neišduodamas.
23. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, jog pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Teismas pabrėžė, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į ginčijamą Sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi atsižvelgi į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su paraiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Nors atsakovas Sprendime konstatavo žinomas aplinkybes apie pareiškėją (šeimą, darbą, gyvenimo trukmę Lietuvoje), tačiau turėjo visapusiškai ir sistemiškai jas įvertinti ir tik tuomet daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Teismas konstatavo, kad tokio individualaus vertinimo Migracijos departamentas neatliko, į ginčijamą Sprendimą buvo perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant Sprendimo proporcingumo principo.
24. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Todėl teismas skundžiamą Sprendimą panaikino, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą.
III.
25. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
26. Atsakovo teigimu, teismas, vertindamas įrodymus ir byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, teismo sprendime motyvai išdėstyti apsiribojant ir nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.
27. Atsakovas teigia, kad, priešingai nei nurodė teismas, ginčijamas Sprendimas buvo priimtas įvertinus ne tik VSD informaciją, bet ir kitas aplinkybes – pareiškėjo ryšius su Lietuva, turėtus dokumentus, atvykimus į Lietuvą, socialinius, šeiminius ryšius. Atsakovas pažymi, kad VSD yra kompetentinga institucija teikti išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl jo galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
28. Atsakovo nuomone, VSD išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nėra nemotyvuota. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leido teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, tarp jų ir FSB, siekia ir toliau palaikyti ryšius su buvusiais savo pareigūnais bei pasinaudoti jais, vykdydamos žvalgybos veiklą pieš NATO ir Europos Sąjungos valstybes, ypač jei buvę žvalgybos tarnybų pareigūnai tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes.
Atsiliepimas
29. Atsakovo teigimu, ginčijamame Sprendime yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių
pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Atsakovas mano, kad reikalavimas, jog užsienietis būtų atlikęs konkrečius veiksmus, keliančius grėsmę valstybės saugumui, yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai ir pernelyg rizikingas esant tokiai geopolitinei situacijai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui.
30. Atsakovas pabrėžia, kad aplinkybė, jog pareiškėjui leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2022 m. lapkričio mėn., kai Rusijos Federacija jau vykdė atvirą karinę agresiją prieš Ukrainą, savaime negali reikšti, kad pareiškėjui negali būti panaikintas leidimas nuolat gyventi. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad prieš priimant sprendimą išduoti leidimą nuolat gyventi nebuvo gauta VSD išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.
Šalies argumentai
31. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
32. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad teismas nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą pagrindžiant pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, nesilaikė teismų praktikos, suformuluotos analogiško pobūdžio bylose. Be to, teismas neatsižvelgė į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos vykdomos neišprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagrįstai suteikė prioritetą vieno Rusijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.
33. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos federaline saugumo tarnyba. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, VSD vertinimu, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir jis nebegali kelti grėsmės. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leido teigti, jog Rusijos žvalgybos tarnybos, tarp jų ir Rusijos federalinė saugumo tarnyba, siekia ir toliau palaikyti ryšius su buvusiais savo pareigūnais bei pasinaudoti jais vykdydamos žvalgybos veiklą pieš NATO ir Europos Sąjungos valstybes, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui, ypač jeigu buvę žvalgybos tarnybų pareigūnai tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes.
34. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Migracijos departamento Sprendime išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi, vertinant grėsmę pagal Įstatyme nustatytą atitinkamą grėsmės lygmenį. Sprendimas buvo priimtas remiantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį reikalaujama nustatyti tik patį žemiausią grėsmės lygmenį. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, VSD mano, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra tik tariama, formali ir nėra pakankama Sprendimui priimti.
35. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad teismas be pagrindo konstatavo, jog nebuvo nustatyti konkretūs pareiškėjo veiksmai, keliantys grėsmę valstybės saugumui. Konkretūs pareiškėjo veiksmai, keliantys grėsmę valstybės saugumui, turėtų būti traktuojami kaip aukštesnio lygmens (rimta arba labai rimta) grėsmė, tikėtina, reikalaujanti įvertinimo net ir baudžiamosios teisės priemonėmis. Taigi šiais teismo motyvais nepagrįstai taikomas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokio pobūdžio bylai.
Atsiliepimas
36. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyti konkretūs pareiškėjo veiksmai, lemiantys išvadą, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokiu tęstiniu veiksmu laikytina pareiškėjo tarnyba Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje. Tačiau teismas nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl tokia tęstinė veikla nelaikytina žemiausio lygmens grėsme (bet vis dėlto pakankama grėsme Įstatymo taikymo prasme) valstybės saugumui. Pasak VSD, teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo aukšto rango Rusijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnas – kapitonas. Taip pat teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai užsieniečio kilmės valstybė kelia egzistencinę (valstybės ir tautos išlikimo) grėsmę valstybei, kurioje užsienietis siekia gyventi, o vien ta aplinkybė, kad nuo pareiškėjo darbo Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje praėjo tam tikras laiko tarpas, neleidžia daryti išvados dėl išnykusios grėsmės valstybės saugumui. VSD teigimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas neturi jokių socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuva. Pareiškėjas į Lietuvą teikti prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi atvyko tik 2022 m. rugpjūčio 1 d., prasidėjus Rusijos kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Iki tol pareiškėjas Lietuvoje negyveno ir nesilankė, jo sutuoktinė ir sūnus yra Rusijos piliečiai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje kada nors būtų įdarbintas ir jam būtų mokėtos (mokamos) draudžiamosios pajamos. Pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę.
37. Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti skundžiamą Sprendimą, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo asmeninis ar jo šeimos interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Atsiliepimas
38. Pareiškėjas I. Z. atsiliepime į Migracijos departamento ir VSD apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir išreikalauti iš VSD grėsmės patikrinimo medžiagą (atlikto tyrimo dokumentaciją) dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.
Šalies argumentai
39. Pareiškėjo teigimu, teismas priėmė sprendimą objektyviai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs pareiškėjo individualią situaciją, faktines aplinkybes ir įrodymus. VSD ir Migracijos departamentas apeliaciniuose skunduose iš esmės atkartojo argumentus, kurie buvo išdėstyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nenurodydami jokių naujų svarbių faktų ar įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, todėl apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą.
40. Pareiškėjo nuomone, teismas tinkamai įvertino jo asmenį ir individualią situaciją, tinkamai taikė ir aiškino Įstatymo normas ir taikė aktualiausią teismų praktiką bei pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nekelia realios grėsmės valstybės saugumui.
Šalies argumentai
41. Pareiškėjas nurodo, kad atmestini kaip nepagrįsti VSD apeliaciniame skunde nurodyti argumentai apie taikytinus grėsmės lygius. Pasak pareiškėjo, nei Migracijos departamentas, nei VSD neatliko jokio individualaus pareiškėjo vertinimo, o savo sprendimus grindė cituodami paties pareiškėjo klausimyne nurodytus duomenis apie jo darbovietę ir rėmėsi tik šiais duomenimis. VSD nesurinko jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Taip pat nei Migracijos departamentas, nei VSD nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie galėtų patvirtini, kad pareiškėjas yra lojalus Rusijai Federacijai. Pareiškėjas pažymi, kad jis pateikė pakankamai duomenų, paneigiančių tokį VSD vertinimą, t. y. tai, kad jis išdirbo Rusijos federalinės saugumo tarnyboje tik trejus metus ir savo noru išėjo iš darbo ankščiau laiko, pažeisdamas sutartį, bei buvo atleistas be teisės grįžti į valstybės tarnybą, kas reiškia, jog jam buvo uždrausta dirbti valstybinėse įstaigose.
42. Pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi tik VSD pateikta informacija. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog tiek Migracijos departamentas, tiek VAD keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su pareiškėjo 2000–2003 m. laikotarpiu atlikta tarnyba FSB. Tačiau nagrinėjamu atveju tiek VSD, tiek Migracijos departamento nurodomos išvados, grindžiamos šiuo vieninteliu faktu, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Pareiškėjas mano, kad VSD ir Migracijos departamentas nepagrįstai ir neprotingai išplėtė galimos grėsmės valstybės saugumui turinį ir apimtį, nes nustatė grėsmę iš bendro pobūdžio informacijos, neturėdami jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad tiek VSD, tiek Migracijos departamentas itin formaliai išnagrinėjo jo individualią situaciją ir neįrodė keliamos grėsmės realumo bei akivaizdumo, savo Sprendimą grindė tik spėjimais ir įtarimais, o ne nustatytais faktais.
43. Pareiškėjas taip pat sutinka su teismo pozicija, kad Migracijos departamento Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Pasak pareiškėjo, teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
44. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į Migracijos departamento apeliacinį skundą sutinka su atsakovo apeliacinio skundo reikalavimais ir prašo jį tenkinti. VSD pažymi, kad palaiko ir savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus bei reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 23S77553, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
46. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, t. y. panaikino Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento nurodyti motyvai nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo atvejo vertinimo, į ginčijamą Sprendimą perkėlė tik VSD Išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui ir pateikė asmeninius duomenis apie pareiškėją, neįvertinęs visų duomenų visumos proporcingumo principo aspektu, taip pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
47. Migracijos departamentas ir VSD, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus. Migracijos departamentas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus ir byloje pateiktus duomenis, padarė akivaizdžius ir esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis. Migracijos departamentas pabrėžė, kad vadovavosi kompetentingos institucijos (VSD) išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę, kuri yra motyvuota ir pagrįsta asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo tarnyba FSB). Be to, ginčijamas Sprendimas buvo priimtas įvertinus ne tik VSD informaciją, bet ir kitas aplinkybes – pareiškėjo ryšius su Lietuva, turėtus dokumentus, atvykimus į Lietuvą, socialinius, šeiminius ryšius. Migracijos departamento nuomone, ginčijamame Sprendime yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą.
48. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo normas, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą, neatsižvelgė į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos vykdomos neišprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagrįstai suteikė prioritetą vieno Rusijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.
49. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinius skundus su Migracijos departamento ir VSD argumentais nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą išreikalauti iš VSD grėsmės patikrinimo medžiagą (atlikto tyrimo dokumentaciją) dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.
50. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo pateiktą prašymą dėl naujų įrodymų išreikalavimo, pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
51. Pareiškėjas prašymą dėl naujų įrodymų išreikalavimo buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui 2023 m. liepos 25 d. vykusio teismo posėdžio metu, tačiau teismas pareiškėjo prašymą atmetė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2023 m. birželio 19 d. nutartimi buvo įpareigojęs VSD, be kito ko, pateikti teismui turimą reikšmingą informaciją šios administracinės bylos nagrinėjimui. VSD teismui pateiktame atsiliepime į skundą nurodė, jog visą turimą, su ginču susijusią informaciją, į šią administracinę bylą jis teikia kartu su atsiliepimu į skundą. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl naujų įrodymų išreikalavimo, nepagrindė, kokių, jo manymu, duomenų VSD teismui nepateikė, todėl prašymas išreikalauti iš VSD visus (bet kokius) duomenis, kurių pagrindu buvo nuspręsta, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, vertintinas kaip pernelyg abstraktus, todėl netenkintinas.
52. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos Migracijos departamento ir VSD apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
53. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
54. Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 23S77553, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, priėmė vadovaudamasis kompetentingos institucijos – VSD – Išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjas, pildydamas klausimyną (2 klausimas), nurodė, kad nuo 1995 m. iki 2000 m. mokėsi FSB akademijoje, radioelektronikos inžinieriaus specialybės, ir nuo 2000 m. iki 2003 m. dirbo inžinieriumi FSB, o nuo 2003 m. iki 2022 m. dirbo radijo stotyje „Komsomolskaja Pravda“, buvo inžinieriumi, vėliau mokytoju. Nurodydamas apie atliktą karinę tarnybą pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2000 m. iki 2003 m. FSB turėjo kapitono laipsnį. Migracijos departamentas gavo VSD 2023 m. gegužės 24 d. išvadą Nr. 18-5646, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas FSB, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD teigimu, kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leido teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, tarp jų ir FSB, siekia ir toliau palaikyti ryšius su buvusiais savo pareigūnais bei pasinaudoti jais, vykdydamos žvalgybos veiklą pieš NATO ir Europos Sąjungos valstybes, ypač jei buvę žvalgybos tarnybų pareigūnai tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. VSD nuomone, pareiškėjas, kaip buvęs Rusijos žvalgybos tarnybos pareigūnas ir lojalus bei patikimas Rusijos valdžiai asmuo, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) ar panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023).
56. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
57. Nagrinėjamu atveju išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui grindžiama vienintele aplinkybe – pareiškėjas 2000–2003 m. atliko tarnybą FSB, todėl jis laikytinas lojaliu Rusijos Federacinei valdžiai ir gyvendamas Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos bei saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
58. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).
59. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjo biografijos faktas apie 2000–2003 m. atliktą tarnybą FSB gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Minėta, kad grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas turi būti vertinamas laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu. Nagrinėjamu atveju, priimant ginčijamą Sprendimą, nebuvo įvertinta, kad pareiškėjas tarnybą prieš 20 metų nutraukė savo noru, dėl to jis buvo atleistas su įrašu ,,Sutarties sąlygų nevykdymas“ be teisės ateityje dirbti valstybės institucijose; nuo 2003 m. pareiškėjas dirbo privačiame sektoriuje; Lietuvoje gyvena pareiškėjo giminaičiai; pareiškėjas yra pateikęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo (prašymas nagrinėjimo stadijoje), pareiškėjas prašo Lietuvos Respublikos pilietybės kaip lietuvių kilmės asmuo, nes laiko save lietuviu, pareiškėjo proseneliai buvo lietuviai ir gyveno Lietuvoje, prosenelis buvo represuotas, mirė kalėjime 1945 m., vėliau reabilituotas, pareiškėjo senelė pripažinta nukentėjusia nuo represijų, pareiškėjas yra pasirašęs pasižadėjimą atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės; pareiškėjas ir jo šeimos nariai (sutuoktinė ir sūnus) Lietuvoje yra deklaravę savo gyvenamąją vietą; pareiškėjo sutuoktinė pardavė šeimai priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį Rusijoje; pareiškėjas ir jo sūnus Lietuvoje užsiima individualia veikla, moka mokesčius, teikia deklaracijas Valstybei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Byloje nėra duomenų (to nenurodė ir VSD), kad pareiškėjas po tarnybos nutraukimo (2003 m.) toliau dirbo įvairiose Rusijos Federacijos valdžios institucijose, taip pat nenustatyta jokių pareiškėjo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, neatsižvelgta į pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje, nors šios aplinkybės, vertinant jas pagal byloje esančių įrodymų visumą, yra reikšmingos sprendžiant apie VSD Išvadoje akcentuojamą pareiškėjo lojalumą Rusijos Federacinei valdžiai.
60. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės tyrimas, t. y. ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, o vien faktas, kad pareiškėjas 2000–2003 m. atliko tarnybą FSB, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, nebuvo pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės valstybei egzistavimą, todėl sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
61. Nors tiek Migracijos departamentas, tiek VSD apeliaciniuose skunduose teigia, kad sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje laikytinas adekvačia, proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui, t. y. užkirsti kelią Lietuvoje gyventi užsieniečiams, priešiškų Lietuvai valstybių piliečiams, kurių buvimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, tačiau šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos valstybės saugumui nebuvo tinkamai grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis. Migracijos departamentas neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių, todėl skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus. Pažymėtina, kad šioje byloje vadovaujamasi bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023, 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023; 2023 m. spalio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023 ir kt.).
62. Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, dėl to atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai atmetami.
63. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti solidariai iš VSD ir Migracijos departamento 990 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą (išlaidas grindė 2023 m. rugsėjo 19 d. sąskaita už teisines paslaugas ir 2023 m. rugsėjo 20 d. mokėjimo nurodymu).
64. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
65. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šių Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 1,3. Atsiliepimo į apeliacinį skundą paslauga suteikta ir apmokėta 2023 m. III ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2023 m. I ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 959,9 Eur (Rekomendacijų 7 punktas), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 2 547,87 Eur. Taigi pareiškėjo prašoma priteisti 990 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio, todėl ji priteistina pareiškėjui lygiomis dalimis iš atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40–41 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui I. Z. (I. Z.) lygiomis dalimis iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 990 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.