Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. U. ieškinį atsakovams Z. U. ir V. U. dėl nepagrįsto praturtėjimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. U..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. U. pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovų Z. U. ir V. U. lygiomis dalimis 54 970,72 Eur skolą, 9 716,09 Eur palūkanas ir 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą (64 686,81 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso trijų kambarių 61,62 m² bendro ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas). Šalys 2010 m. birželio 23 d. sudarė preliminariąją sutartį (toliau – ir preliminarioji sutartis), pagal kurią susitarė iki 2011 m. rugsėjo 13 d. sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį. Pagrindinė buto pirkimo–pardavimo sutartis iki preliminariojoje sutartyje numatyto termino nebuvo sudaryta, tačiau atsakovai gyveno ieškovės bute nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki ieškinio pareiškimo teisme ir už tai nemokėjo ieškovei jokio atlygio (nuomos mokesčio ir pan.), t. y. gyveno bute be jokio teisinio pagrindo. Kadangi laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. kovo 15 d. atsakovai gyveno bute be jokio pagrindo ir nemokėjo atlygio ieškovei už naudojimąsi butu, t. y. nuomos mokesčio už butą ar pan., todėl jie nepagrįstai sutaupė 54 970,72 Eur sumą nuomos kainos (mokesčio) ieškovės sąskaita.

3. Atsakovai V. U. ir Z. U. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad civilinėje byloje Nr. e2-1091-262/2018 teikiamuose procesiniuose dokumentuose ir duodama paaiškinimus I. U. visada teigė, kad V. U. ir Z. U. leido gyventi bute iki kol ji grąžins V. U. ir Z. U. iš jų pasiskolintus pinigus. Procesiniuose dokumentuose yra argumentuojama, kad šalis siejo artimi šeimyniniai santykiai, todėl tiek paskola, tiek naudojimasis butu bei rūpinimasis šeimos nariais (tėvais, uošviais, vaikais, anūkais) buvo neatlygintini. Ieškovė net neįrodinėja, kad atsakovai praturtėjo ieškovės sąskaita. Vien aplinkybė, kad 2011 m. birželio 23 d. sutartis yra pasibaigusi, neįrodo kasacinio teismo suformuluotų pagrindų dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės I. U. atsakovų Z. U. ir V. U. naudai 1 987,43 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybei 1 120 Eur žyminį mokestį.

5. Teismas nustatė, kad ieškovei I. U. asmeninės nuosavybės teise priklauso trijų kambarių 61,62 m² bendro ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1091-262/2018 ieškovai Z. U. ir V. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) patvirtinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą bei priteisti solidariai iš atsakovų I. U. ir M. U. 57 924 Eur (200 000 Lt) skolą ir 12 379,08 Eur (42 742,50 Lt) palūkanas; arba 2) priteisti iš atsakovės I. U. 98 470,80 Eur (340 000 Lt) sumokėtą avansą ir 24 617,70 Eur palūkanas bei priteisti solidariai iš atsakovų 57 924 Eur (200 000 Lt) paskolą ir 42 742,50 Lt (12 379,08 Eur) palūkanas; arba 3) priteisti solidariai iš atsakovų 156 394,80 Eur (540 000 Lt) paskolą ir 51 771,74 Eur palūkanas. Minėtoje byloje nustatyta, kad Z. U. ir V. U. (pirkėjai) bei I. U. (pardavėja) 2010 m. birželio 23 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo už 340 000 Lt. Pagal preliminariosios sutarties sąlygas pirkėjai įsipareigojo pardavėjai sumokėti 340 000 Lt avansą, kuris buvo perduotas sutarties pasirašymo dieną; pardavėja įsipareigojo parduoti butą, gavusi banko (hipotekos kreditoriaus) sutikimą, bei panaikinti buto įkeitimą. Pagrindinė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2011 m. rugsėjo 13 d. Nesudarius pagrindinės sutarties dėl pardavėjos kaltės arba pardavėjai atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį sutartyje aptartomis sąlygomis, pirkėjai turėjo teisę nutraukti sutartį, o pardavėja turėjo grąžinti sumokėtą avansą. Preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta. I. U. butą yra įkeitusi akcinei bendrovei (toliau – AB) SEB bankas, kurio sutikimas perleisti butą negautas.

6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimu minėtoje byloje ieškinį tenkino, priteisdamas ieškovams Z. U. ir V. U. solidariai iš atsakovų I. U. ir M. U. 156 394,80 Eur skolą, 51 771,74 Eur palūkanas ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019 Vilniaus apygardos teismo sprendimą pakeitė. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovų Z. U. ir V. U. atsakovams I. U. ir M. U. suteikta 200 000 Lt paskola buvo neatlygintinė ir nutarė priteisti ieškovams Z. U. ir V. U. iš atsakovės I. U. 98 470,80 Eur negrąžintą avansą, 24 617,70 Eur palūkanas ir 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gruodžio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

7. Teismas iš Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-1091-262/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. e2A-449-330/2019 prejudicinių aplinkybių nustatė, kad šalys yra artimai susiję asmenys, jų tarpusavio santykiai ilgą laiką buvo geri, Z. U. ir V. U. I. U. ir M. U. suteikė neatlygintinę 200 000 Lt paskolą. Teismo posėdžio metu ieškovė paklausta, kokių priemonių ėmėsi gindama savo interesus po nesudarytos pagrindinės sutarties, nenurodė jokių argumentų ir nepateikė įrodymų apie reikštas kokias nors pretenzijas atsakovams dėl jų gyvenimo jos bute iki santuokos nutraukimo su trečiuoju asmeniu M. U.. Todėl ieškinio pareiškimas atsakovams, teismo vertinimu, už ginčo laikotarpį atgaline data neatitinka nei protingumo, nei teisingumo principų.

8. Teismas pažymėjo, kad yra labiau tikėtina, jog ieškovė leido atsakovams gyventi ginčo bute, nereikalaudama jokio nuomos mokesčio. Šį teiginį iš esmės patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019 išdėstytos aplinkybės, kad šalių santykiai buvo geri, atsakovai I. U. ir M. U. neatlygintinai skolino dideles sumas pinigų, todėl, tikėtina, jog ir atsakovai turėjo pagrįstus lūkesčius – neatlygintinai naudotis butu. Ieškovė ilgą laiką neįvykdė prievolės atsakovams (negrąžino paskolos bei pagal preliminariąją sutartį gauto avanso), todėl labai tikėtina, jog dėl to ji ir nereiškė jiems jokių pretenzijų dėl nuomos mokesčio.

9. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovai yra praturtėję dėl jos veiksmų. Priešingai, vertinant aplinkybes civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019 bei šalių paaiškinimus šioje byloje, darė išvadą, kad atsakovai dėl ieškovės veiksmų yra patyrę nuostolius, nes jie ieškovei sumokėję visą buto kainą gražiuoju neatgavo pinigų, o turėjo kreiptis į teismą, patyrė laiko sąnaudas, kitus nepatogumus. Be to, galima teigti, kad ne atsakovai praturtėjo ieškovės sąskaita, bet ieškovė gavo naudos iš atsakovų, nes atsakovai mokėjo komunalinius mokesčius, atliko jo remontą (t. y. pagerino butą), turėjo teisėtų lūkesčių jį įsigyti, neatlygintinai ieškovei suteikė paskolą (dėl to ieškovei nereikėjo kreiptis į banką, imti paskolos, mokėti palūkanų). Taigi, ieškovė neįrodė, kad atsakovų praturtėjimas atitinkamai sumažino ieškovės turtą (atsakovai praturtėjo ieškovės sąskaita).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Ieškovė I. U. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui turi įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyti prejudiciniai faktai dėl buto naudojimo be teisinio pagrindo, kas leido atsakovams sutaupyti būtent ieškovės sąskaita, t. y. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019 konstatuotas faktas, kad nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties remiantis preliminariosios sutarties sąlygomis atsidaro be teisinio pagrindo naudojimosi turtu santykiai. Preliminarioji sutartis yra dvišalis sandoris, todėl apeliacinės instancijos teismo nuoroda į tai, kad turi būti sprendžiama dėl pagrindinės sutarties nesudarymo padarinių ne tik ieškovės (įstatyminių palūkanų priteisimas), bet ir atsakovų (apsigyvenusių bute preliminariosios sutarties pagrindu) atžvilgiu; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1525-653/2020 dėl atsakovų iškeldinimo iš buto konstatuotas faktas, kad atsakovai bute gyveno be teisinio pagrindo. Dėl įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyto gyvenimo bute be teisinio pagrindo įrodomosios reikšmės teismas visiškai nepasisakė.

10.2. Teismas, netirdamas ir nevertindamas visų byloje esančių įrodymų, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 183 ir 185 straipsniuose nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismo sprendime turi būti nurodyti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Sprendime nėra nurodyti argumentai, kurie leistų suprasti, kodėl teismas nesivadovavo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1525-635/2020 konstatuotu faktu, kad atsakovai naudojosi butu be teisinio pagrindo.

10.3. Teismo prielaida, kad ieškovė leido gyventi atsakovams bute, galėtų būti taikoma tik preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpiui, t. y. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., nes dėl pagrindinės sutarties nesudarymo teisinių padarinių, pasibaigus preliminariosios sutarties galiojimui, pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019. Iš ginčijamo teismo sprendimo motyvų visiškai neaišku, kodėl atsakovai galėjo turėti ir turėjo teisėtus lūkesčius gyventi ieškovei priklausančiame bute neatlygintinai nuo 2012 iki 2020 metų, kai nurodytu laikotarpiu prasidėjo ginčai dėl avanso bei paskolos priteisimo, santuokos nutraukimo procesas.

10.4. Teismas nenurodė teisės aktų arba teisinių argumentų, kuriais būtų galima pagrįsti teismo išvadą, kad geri arba, kaip teigia teismas, artimi santykiai sudarė ieškovei pagrindą leisti atsakovams naudotis butu neatlygintinai. Teismas nenurodė argumentų, kuriais būtų galima pateisinti neatlygintiną naudojimąsi butu tuo laikotarpiu, kai geriems santykiams nebuvo pagrindo, t. y. pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymas, santuokos iširimas, teisminiai procesai dėl avanso ir paskolos grąžinimo ir pan.

10.5. Teismas atsakovų gyvenimą bute neatlygintinai argumentuoja ir tuo, kad atsakovai (tariamai) dėl ieškovės veiksmų yra patyrę nuostolį, nes jie ieškovei sumokėję buto kainą gražiuoju neatgavo pinigų, o turėjo kreiptis į teismą, patyrė laiko sąnaudas, kitus nepatogumus. Nurodyti teismo argumentai yra visiškai nepagrįsti ir neteisėti. Darydamas tokią išvadą teismas privalėjo nurodyti teisinius argumentus, t. y. teisės aktus, kurių pagrindu teismas daro tokią išvadą.

10.6. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, jog atsakovams buvo reiškiamos pretenzijos dėl jų gyvenimo bute iki santuokos nutraukimo proceso, todėl tokio ieškinio pareiškimas už ginčo laikotarpį atgaline data neatitinka nei protingumo, nei teisingumo principų. Ši teismo išvada prieštarauja CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatoms. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019 nurodė, kad: „Pareiga grąžinti tai, kas įgyta be teisinio pagrindo, atsiranda ir tuo atveju, jei pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis)“. Faktas, kad atsakovai gyveno bute be teisinio pagrindo nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o tai reiškia, jog ir naudojimasis turtu be teisinio pagrindo sukelia padarinius nuo apsigyvenimo bute momento, t. y. „atbuline data“. Toks instituto taikymas numatytas įstatymo (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), todėl negali būti taikoma CK 1.5 straipsnio norma.

10.7. CK 6.237 straipsnio normoje įtvirtinta pareiga asmeniui, nepagrįstai įgijusiam turtą, šį turtą grąžinti be jokių papildomų šio turto savininko reikalavimų. Taigi, atsakovai, nustojus galioti preliminariajai sutarčiai, be jokių papildomų apeliantės raginimų privalėjo butą grąžinti apeliantei, tačiau šios pareigos neįgyvendino nei pasibaigus preliminariajai sutarčiai, nei Lietuvos apeliaciniam teismui 2019 m. spalio 10 d. nutartimi atmetus atsakovų reikalavimą dėl buto priteisimo nuosavybėn, nei atsakovams iškėlus civilinę bylą dėl iškeldinimo.

10.8. Teismas, priteisdamas atsakovams bylinėjimosi išlaidas, nevertino šių išlaidų pagrįstumo bei neatsižvelgė nei į bylos sudėtingumą, nei į jos trukmę, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pobūdį, o taip pat mastą, į tai, kad nurodytos išlaidos neatitinka nei protingumo, nei sąžiningumo, nei teisingumo kriterijų. Bylos apimtis nėra didelė, byla susideda iš dokumentų, nepasižyminčių savo išskirtinumu iš kitų civilinius teisinius santykius reguliuojančių dokumentų, byla buvo išnagrinėta viename teismo posėdyje, kuris truko 2 val. Byla nesudėtinga, nereikalaujanti specialių žinių, byloje nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai.

11. Atsakovai Z. U. ir V. U. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Byloje nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp tyčinių atsakovų veiksmų ir negautų apeliantės pajamų. Visų pirma, atsakovai nuolat nesinaudojo butu, o tik epizodiškai jame apsistodavo, o antra, apeliantė nepateikė į bylą jokių duomenų, jog ginčijamu laikotarpiu išreiškė valią butą nuomoti ir gauti iš to pajamas, reiškė pretenzijas atsakovams dėl atvykimo į butą, remonto darbų, reikalavo jį atlaisvinti nuo atsakovų daiktų ar pan.

11.2. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Apeliantė jokia forma neišreiškė savo valios nuomoti butą ir gauti iš to pajamas, jokia forma nereiškė pretenzijų atsakovams už epizodišką apsistojimą bute, nėra duomenų, jog apeliantė užsiėmė nuomos veikla ir dėl neteisėtų atsakovų veiksmų negavo iš nuomos ūkinės veiklos pajamų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto

12. CPK 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškovės ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo. Ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, t. y. pagal apeliaciniame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

14. Byloje nustatyta, kad ieškovė I. U. (pardavėja) ir atsakovai Z. U., V. U. (pirkėjai) 2010 m. birželio 23 d. sudarė preliminariąją buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pirkėjai įsipareigojo nupirkti, o pardavėja parduoti butą, gavusi banko sutikimą bei panaikinusi įkeitimą, už 340 000 Lt. Pagal preliminariosios sutarties 2 punktą pirkėjai įsipareigojo sumokėti pardavėjai 340 000 Lt avansą sutarties įvykdymo užtikrinimui; sutartis yra avanso priėmimo perdavimo aktas; sutarties pasirašymo dieną visas avansas pardavėjai buvo perduotas. Pagrindinė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2011 m. rugsėjo 13 d. (Sutarties 3 punktas). Pagrindinė sutartis preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu nebuvo sudaryta; I. U. butą yra įkeitusi AB SEB bankas, kurio sutikimas perleisti butą nebuvo gautas.

15. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1091-262/2018 ieškovai Z. U. ir V. U. pateikė ieškinį, kuriame prašė: 1) patvirtinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą bei priteisti solidariai iš atsakovų I. U. ir M. U. 57 924 Eur (200 000 Lt) skolą ir 12 379,08 Eur (42 742,50 Lt) palūkanas; arba 2) priteisti iš atsakovės I. U. 98 470,80 Eur (340 000 Lt) sumokėtą avansą ir 24 617,70 Eur palūkanas bei priteisti solidariai iš atsakovų 57 924 Eur (200 000 Lt) paskolą ir 42 742,50 Lt (12 379,08 Eur) palūkanas; arba 3) priteisti solidariai iš atsakovų 156 394,80 Eur (540 000 Lt) paskolą ir 51 771,74 Eur palūkanas. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisdamas ieškovams Z. U. ir V. U. solidariai iš atsakovų I. U. ir M. U. 156 394,80 Eur skolą, 51 771,74 Eur palūkanas ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019 Vilniaus apygardos teismo sprendimą pakeitė ir priteisė ieškovams Z. U. ir V. U. iš atsakovės I. U. 98 470,80 Eur negrąžintą avansą, 24 617,70 Eur palūkanas ir 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gruodžio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

16. Ieškovė I. U. 2019 m. balandžio 18 d. pranešimu dėl panaudos sutarties nutraukimo, išsikėlimo ir turto atidavimo informavo atsakovus, kad žodinė sutartis dėl buto panaudos nutraukiama nuo 2019 m. balandžio 18 d., ir pareikalavo iš atsakovų per 3 mėnesius nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos, bet ne vėliau kaip 2019 m. liepos 18 d., išsikelti iš buto ir jį perduoti savininkei (ieškovei) I. U..

17. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 30 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3582-960/2020 iškeldinti atsakovus Z. U. ir V. U. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), su visu jiems priklausančiu turtu nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1525-653/2020 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

18. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-31773-1097/2019 iškeldino atsakovą M. U. iš ieškovei I. U. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), su visu jam priklausančiu turtu. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. e2A-910-779/2020).

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

19. Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai gavo kreditoriaus sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Aiškindamas nurodytą CK 6.242 straipsnio normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017, 19 punktas).

20. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017, 42 punktas). Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos visos šiame punkte nurodytos prielaidos.

21. Apeliantė skundą grindžia argumentais, kad esminę reikšmę teisingam šios bylos išnagrinėjimui turi įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyti prejudiciniai faktai dėl buto naudojimo be teisinio pagrindo, kas leido atsakovams sutaupyti būtent ieškovės sąskaita, t. y. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019 dėl preliminariosios buto pirkimo–pardavimo sutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1525-653/2020 dėl atsakovų iškeldinimo iš buto. Teismo sprendime nėra nurodyti argumentai, kodėl teismas nesivadovavo minėtose nutartyse konstatuotais faktais, kad atsakovai naudojosi butu be teisinio pagrindo. Anot apeliantės, teismo prielaida, kad ji leido gyventi atsakovams bute, galėtų būti taikoma tik preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpiui, t. y. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. Tuo tarpu iš teismo sprendimo motyvų visiškai neaišku, kodėl atsakovai galėjo turėti ir turėjo teisėtus lūkesčius gyventi ieškovei priklausančiame bute neatlygintinai nuo 2012 iki 2020 metų, kai nurodytu laikotarpiu prasidėjo ginčai dėl avanso bei paskolos priteisimo, santuokos nutraukimo procesas.

22. Kaip jau minėta, tarp šalių 2010 m. birželio 23 d. buvo sudaryta preliminarioji buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis. Atsakovai Z. U. ir V. U. (pirkėjai) minėtos sutarties pagrindu sutarties sudarymo dieną sumokėjo (buvo sumokėję paskolos sutarties pagrindu) ieškovei I. U. (pardavėjai) iš viso 340 000 Lt dydžio avansą, t. y. visą buto kainą. Įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1091-262/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019 nustatyta, kad pagrindinė sutartis preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu nebuvo sudaryta; I. U. butą yra įkeitusi AB SEB bankas, kurio sutikimas perleisti butą nebuvo gautas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovai po preliminariosios sutarties sudarymo atvažiuodavo į ginčo butą, lankydavosi jame, mokėjo už šį butą komunalinius mokesčius, pradėjo daryti jame kapitalinį remontą. Taigi, atsakovai iš tiesų siekė įgyti butą, kuriame vėliau apsigyveno, juo rūpinosi, išlaikė, tikėdamiesi, kad pagrindinė buto pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta ir buto nuosavybės teisė pereis jiems. Ieškovė į bylą nėra pateikusi jokių objektyvių įrodymų, kad tiek preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpiu, tiek suėjus preliminariosios sutarties galiojimo terminui, būtų prieštaravusi šių atsakovų veiksmų atlikimui, taigi, darytina išvada, jog šie veiksmai buvo atliekami ieškovės leidimu (sutikimu). Iš civilinėje byloje Nr. e2-3582-960/2020 esančio atsakovų Z. U. ir V. U. atsiliepimo į ieškinį priedo Nr. 3 matyti, kad 2014 m. vasario 10 d. ieškovė I. U. netgi įgaliojo Z. U. dalyvauti Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), savininkų bendrijos susirinkime 2014 m. vasario 11 d. su visomis bendrijos nario (savininko) teisėmis. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė suėjus preliminariosios sutarties galiojimo terminui, t. y. po 2011 m. rugsėjo 13 d., būtų grąžinusi visą avansą (340 000 Lt) atsakovams, nesudarius pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties, ir / ar reiškusi pretenzijas atsakovams dėl jų išsikraustymo (iki 2019 m. balandžio 18 d. pranešimo).

23. Pastebėtina, kad būtent atsakovai Z. U. ir V. U., o ne ieškovė, gindami savo teises, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami: 1) patvirtinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą bei priteisti solidariai iš atsakovų I. U. ir M. U. 57 924 Eur (200 000 Lt) skolą ir 12 379,08 Eur (42 742,50 Lt) palūkanas; arba 2) priteisti iš atsakovės I. U. 98 470,80 Eur (340 000 Lt) sumokėtą avansą ir 24 617,70 Eur palūkanas bei priteisti solidariai iš atsakovų 57 924 Eur (200 000 Lt) paskolą ir 42 742,50 Lt (12 379,08 Eur) palūkanas; arba 3) priteisti solidariai iš atsakovų 156 394,80 Eur (540 000 Lt) paskolą ir 51 771,74 Eur palūkanas (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-1091-262/2018).

24. Iš byloje esančio 2019 m. balandžio 18 d. pranešimo dėl panaudos sutarties nutraukimo, išsikėlimo ir turto atidavimo matyti, kad ieškovė pretenzijas dėl ginčo buto atsakovams pradėjo reikšti tik 2019 m. balandžio 18 d., t. y. praėjus daugiau kaip 7 metams po preliminariosios sutarties galiojimo termino pasibaigimo. Be to, iš minėto pranešimo matyti, kad pati ieškovė pripažįsta, jog tarp šalių (ieškovės ir atsakovų) buvo susiformavę žodiniai panaudos teisiniai santykiai (sudaryta žodinė panaudos sutartis). Pagal CK 6.629 straipsnio 1 dalį neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Taigi, aukščiau aptartų įrodymų visuma ir pačios ieškovės elgesys (veiksmai / neveikimas) suėjus preliminariosios sutarties galiojimo terminui suponuoja išvadą, kad ieškovė buvo perleidusi ginčo butą atsakovams naudotis neatlygintinai, o atsakovai, išlaikydami butą, jį remontuodami ir prižiūrėdami, nesant grąžintam avansui už butą, turėjo pagrįstus lūkesčius neatlygintinai juo naudotis. Juolab, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog šalių santykiai ilgą laiką buvo geri, šalys buvo artimai susiję asmenys (susiję svainystės ryšiais), atsakovai I. U. ir M. U. neatlygintinai skolino dideles sumas pinigų (byloje nėra pateikta duomenų, kad šios sumos iki šiol būtų grąžintos).

25. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas V. U. 2009 m. sausio 8 d. su (duomenys neskelbtini) universitetu sudarė tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurios 1.1 punktą nuomininkui buvo išnuomotas tarnybinis butas adresu (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad butas minėtu adresu buvo atsakovų nuolatinė gyvenamoji vieta, nėra paneigta jokiais byloje esančiais duomenimis (CPK 178 straipsnis). Atsakovai Z. U. ir V. U. visuose savo teiktuose procesiniuose dokumentuose tiek šioje civilinėje byloje, tiek civilinėse bylose dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-1091-262/2018) ir iškeldinimo (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-3582-960/2020) gyvenamąją vietą nurodo adresu (duomenys neskelbtini). Nurodytina, kad ieškovė I. U. civilinėje byloje Nr. e2-1091-262/2018 2018 m. balandžio 25 d. vykusio teismo posėdžio metu taipogi nurodė, jog atsakovai gyvena (duomenys neskelbtini), o bute gyvena jos sutuoktinis (M. U.), taip pat patvirtino, kad leido atsakovams apsistoti (būti) bute, kai jie atvažiuoja iš (duomenys neskelbtini), nes butas – tuščias (2018 m. balandžio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas 1:05:37 – 1:24:59). Be to, ieškovė 2019 m. balandžio 18 d. pranešime dėl panaudos sutarties nutraukimo, išsikėlimo ir turto atidavimo atsakovų adresą taipogi nurodė (duomenys neskelbtini). Taigi, ieškovė prašo priteisti iš atsakovų pinigines lėšas, kaip nepagrįstą praturtėjimą, ir tuo laikotarpiu, kai atsakovai faktiškai jame net negyveno (tik apsistodavo atvažiavę iš (duomenys neskelbtini)).

26. Be to, iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-31773-1097/2019 iškeldino atsakovą M. U. iš ieškovei I. U. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), su visu jam priklausančiu turtu. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. e2A-910-779/2020). Tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 18 d. sprendime, tiek Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 19 d. nutartyje konstatuota, kad atsakovei I. U. asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas buvo perduotas atsakovui M. U. naudotis, o tarp šalių susiklostė faktiniai panaudos teisiniai santykiai (atsakovas gyvena ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame ginčo bute pastarosios sutikimu); I. U. pati ieškinyje nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 8 d. jos sutikimu M. U. gyvena jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Taigi, ieškovė prašo priteisti iš atsakovų pinigines lėšas (nuomos mokesčio forma), kaip nepagrįstą praturtėjimą, net ir tuo laikotarpiu, kai leidimas naudotis butu (panauda) buvo suteiktas trečiajam asmeniui M. U. ir pastarasis šiuo turtu faktiškai naudojosi (gyveno ginčo bute). Kita vertus, esant nustatytai faktinei aplinkybei, kad trečiasis asmuo M. U. (dabar buvęs sutuoktinis) ieškovės sutikimu gyveno bute, ieškovei iš viso buvo apribotos teisės išnuomoti butą tretiesiems asmenims bei gauti nuomos pinigus.

27. Pažymėtina ir tai, kad pagal byloje esančios 2003 m. gruodžio 22 d. kredito sutarties Nr. 1760318012411-12 Bendrosios dalies 4.5 punktą kredito gavėja (ieškovė) įsipareigojo sutarties galiojimo laikotarpiu be banko (ir kreditų draudimo bendrovės – jei kreditas apdraudžiamas) sutikimo neišnuomoti, neparduoti, kitaip neperleisti nekilnojamojo turto arba kitu būdu nesuvaržyti naudojimosi turtu teisės. Ieškovė į bylą nėra pateikusi jokių duomenų, kad kreipėsi į banką dėl sutikimo išnuomoti ginčo butą gavimo, jog ketino jį išnuomoti ir gauti iš buto nuomos pajamas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su argumentu, kad ieškovė dėl atsakovų naudojimosi ginčo butu patyrė nuostolius (jos turtas sumažėjo) ir pan. Kita vertus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė gavo naudą iš panaudos sutartinių teisinių santykių, t. y. atsakovai remontavo ginčo butą (iš byloje esančio 2020 m. liepos 1 d. antstolio D. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad 2020 m. birželio 26 d. 10 val. buvo atliktas faktinių aplinkybių konstatavimas ginčo bute, konstatavimo metu užfiksuota, jog butas atrodo tvarkingai), mokėjo už jį komunalinius mokesčius (šių aplinkybių ieškovė niekaip nepaneigė), be to, atsakovai neatlygintinai suteikė ieškovei paskolą, dėl ko pastarajai nereikėjo kreiptis į banką dėl paskolos, mokėti palūkanų.

28. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė I. U. civilinėje byloje Nr. e2-1091-262/2018 pateikė teismui prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi atmetė ieškovės I. U. prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo. Pastebėtina, kad, 2019 m. spalio 31 d. teismo posėdžio metu nagrinėjant klausimą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo, ieškovas (šioje civilinėje byloje – atsakovas) V. U. prašė teismo sprendimo vykdymo neišdėstyti, o atsakovei (šioje civilinėje byloje – ieškovei) I. U. negalint įvykdyti teismo sprendimo sumokant priteistas pinigines lėšas, atsiskaityti su ieškovais Z. U. ir V. U. turtu, t. y. ginčo butu (2019 m. spalio 31 d. teismo posėdžio garso įrašas 34:59 – 35:52). Taigi, atsakovai net ir po Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019 priėmimo, ieškovei negrąžinus avanso, tebeturėjo lūkesčių, susijusių su ginčo butu. Kaip jau minėta, ieškovė iki šiol nėra sumokėjusi atsakovams priteisto avanso ir paskolos ar kitokia forma su jais atsiskaičiusi (pvz., turtu). Nurodytina ir tai, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog atsakovai būtų naudojęsi ginčo butu (gyvenę jame) po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo dėl iškeldinimo civilinėje byloje Nr. e2-3582-960/2020 priėmimo. Byloje esantis 2020 m. liepos 1 d. antstolio D. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad 2020 m. birželio 26 d. ginčo butas buvo tuščias.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ieškovė neįrodė, jog atsakovai praturtėjo ieškovės sąskaita, o ieškovės turtas sumažėjo (ji patyrė nuostolius). Tai yra pakankamas pagrindas neginti ieškovės teisių remiantis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

30. Apeliantė skunde, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytais prejudiciniais faktais, t. y. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019 konstatuotu faktu, kad nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, remiantis preliminariosios sutarties sąlygomis, atsidaro be teisinio pagrindo naudojimosi turtu teisiniai santykiai; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1525-653/2020 dėl atsakovų iškeldinimo iš buto konstatuotu faktu, kad atsakovai bute gyveno be teisinio pagrindo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtuose teismų sprendimuose atitinkamos išvados padarytos tų bylų kontekste pagal bylose buvusius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartyje minėta išvada padaryta preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties ir jos pagrindu kilusių teisinių santykių tarp šalių (jų teisių ir pareigų) vertinimo kontekste. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismui priimant 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartį nebuvo įvertintos aplinkybės dėl šalis siejusių panaudos teisinių santykių (2019 m. balandžio 18 d. pranešimas dėl panaudos sutarties nutraukimo, išsikėlimo ir turto atidavimo), paskolinių teisinių santykių, taip pat kitos reikšmingos aplinkybės (pvz., kad nei avansas pagal preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, nei paskola nėra iki šiol grąžinti).

31. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad prievolės pagal savo pobūdį ir jų atsiradimo pagrindą gali būti įvairios. CK pripažįsta ir prigimtines prievoles. Prigimtinė prievolė (lot. obligatio naturalis) atsiranda, kai šalis sieja tam tikri tarpusavio moraliniai įsipareigojimai arba viena šalis jaučia moralinę pareigą atlikti kitai šaliai tam tikrus veiksmus. Prigimtinė prievolė yra tik tada, kai iš teisės aktų neišplaukia, jog atsirastų teisinė prievolė. Įstatymas, nenurodydamas konkrečių prigimtinių prievolių pagrindų, suteikia teismui teisę vieną ar kitą santykį pripažinti prigimtine prievole. Prigimtinės prievolės požymis yra tas, kad, skirtingai nei teisinių prievolių, prigimtinių prievolių įvykdymas negali būti priverstinai įgyvendinamas, o kito asmens, skolininko, negalima priversti įvykdyti savo pareigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013). Vis dėlto jei jau atliktas prievolės įvykdymas atitinka geros moralės nuostatas, asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė, negali išreikalauti įvykdymo kaip be pagrindo įgytą turtą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-663-186/2015).

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju bylos duomenys suteikia pagrindą išvadai, kad ieškovė buvo moraliai įsipareigojusi atsakovams, dėl ko leido jiems gyventi ginčo bute (dėl šalis siejusių įsipareigojimų pagal sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuri buvo neįvykdyta ne dėl atsakovų kaltės, dėl negrąžinto avanso pagal minėtą sutartį, dėl suteiktos neatlygintinės paskolos, kuri iki šiol taip pat nėra grąžinta, be to, šalis sieja svainystės ryšiai). Toks prigimtinės prievolės vykdymas atitinka geros moralės nuostatas, todėl negali būti išreikalautas kaip be pagrindo įgytas (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

33. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovams bylinėjimosi išlaidas, nevertino šių išlaidų pagrįstumo bei neatsižvelgė nei į bylos sudėtingumą, nei į jos trukmę, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pobūdį, o taip pat mastą, į tai, jog nurodytos išlaidos neatitinka nei protingumo, nei sąžiningumo, nei teisingumo kriterijų. Bylos apimtis nėra didelė, susideda iš dokumentų, nepasižyminčių savo išskirtinumu iš kitų civilinius teisinius santykius reguliuojančių dokumentų, buvo išnagrinėta viename teismo posėdyje, kuris truko 2 val., nesudėtinga, nereikalaujanti specialių žinių, byloje nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai.

34. Iš byloje esančių duomenų (PVM sąskaitų faktūrų ir mokėjimo nurodymų) matyti, kad atsakovai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu turėjo tokias bylinėjimosi išlaidas – už prašymo dėl trečiojo asmens įtraukimo į civilinę bylą parengimą ir pateikimą teismui, pasirengimą civiliniam procesui, konsultacijas dėl civilinės bylos (689,70 Eur pagal 2020 m. spalio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JV004458), už prašymo atidėti civilinės bylos nagrinėjimą parengimą ir pateikimą teismui, pasirengimą civiliniam procesui, konsultacijas dėl civilinės bylos (632,23 Eur pagal 2020 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JV004505), už atsiliepimo į ieškinį bei tripliko parengimą (665,50 Eur pagal 2020 m. gegužės 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VK2020/010).

35. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijų) 8.2 ir 8.3 punktuose numatyta, kad rekomenduojamo priteistino maksimalaus užmokesčio dydis už atsiliepimą į ieškinį apskaičiuojamas pagal 2,5, o už tripliką 1,5 dydžio koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju už minėtas advokato teisines paslaugas apmokėta 2020 m. III ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui imamas 2020 m. I ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 1 381 Eur. Taigi, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į ieškinį parengimą – 3 452,50 Eur (2,5 x 1 381 Eur), o už tripliką 2 071,50 Eur (1,5 x 1 381 Eur). Atsakovams skundžiamu sprendimu priteista bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į ieškinį ir tripliką suma (665,50 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.2 ir 8.3 punktuose numatytų dydžių, todėl nėra pagrindo jos mažinti.

36. Rekomendacijų 8.16 ir 8.19 punktuose numatyta, kad rekomenduojamo priteistino maksimalaus užmokesčio dydis už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, apskaičiuojamas pagal 0,4, o už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą 0,1 dydžio koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju už minėtas advokato teisines paslaugas apmokėta 2021 m. I ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui imamas 2020 m. III ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 1 454,80 Eur. Taigi, maksimali priteistina suma už prašymų dėl trečiojo asmens įtraukimo į civilinę bylą ir civilinės bylos nagrinėjimo atidėjimo parengimą – 581,92 Eur (0,4 x 1 454,80 Eur), o už vieną teisinių konsultacijų ir pasirengimo teismo posėdžiui valandą – 145,48 Eur (0,1 x 1 val. x 1 454,80 Eur). Iš atsakovų atstovo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad pasirengimas bylos nagrinėjimui ir konsultacijos bendrai truko 11 val. (0,1 x 11 val. x 1 454,80 Eur), taigi atsakovams priteista bylinėjimosi išlaidų suma už prašymų parengimą, pasirengimą bylos nagrinėjimui ir konsultacijas (1 321,93 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.16 ir 8.19 punktuose numatytų dydžių, todėl nėra pagrindo jos mažinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

37. Pastebėtina, kad, nors apeliantė skunde teigia, jog atsakovų turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme yra nepagrįstos, neatitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijų, tačiau iš jos atstovo į bylą pateiktų duomenų (2020 m. rugpjūčio 19 d. PVM sąskaitos faktūros ir pinigų priėmimo kvito) matyti, jog apeliantė turėjo 2 783 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, t. y. jos išlaidos yra kur kas didesnės nei atsakovų.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

38. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, teisingai taikė materialiosios teisės normas, rėmėsi aktualia teismų praktika, o apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

40. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai neatlyginamos.

41. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 8 d. nutartimi ieškovei I. U. buvo atidėtas 1 120 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo. Apeliacinį skundą atmetus, valstybei iš apeliantės I. U. priteistinas 1 120 Eur dydžio žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

42. Atsakovai Z. U. ir V. U. nurodo turėję 689,70 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė tokias išlaidas pagrindžiančius įrodymus – 2021 m. kovo 31 d. atliktų darbų ataskaitą, 2021 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. JV004723 ir 2021 m. balandžio 15 d. mokėjimo nurodymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, sprendžia, kad 689,70 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose numatytos maksimalios už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinos sumos (1 524,2 x 1,3), yra pagrįsta, todėl priteisiama atsakovams iš apeliantės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovams Z. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir V. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš apeliantės I. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) kiekvienam po 344,85 Eur (tris šimtus keturiasdešimt keturis eurus ir 85 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš apeliantės I. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 120 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.