- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-18
- Bylos Nr.
- e2A-101-538/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-00132-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Almantas Padvelskis, Larisa Šimanskienė, Milda Skersienė
- Atsakovas
- Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus, Luminor Bank AS Lietuvos skyriui
- Ieškovas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- A. B., uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almanto Padvelskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Skersienės, Larisos Šimanskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS Lietuvos skyriui dėl būsto kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tretieji asmenys A. B., uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, išvadą teikianti institucija – Lietuvos bankas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. B. (toliau – ir ieškovas) patikslintu ieškiniu prašė pripažinti vienašališką būsto kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos 2006 m. gruodžio 19 d. tarp ieškovo A. B. ir atsakovo Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus (sutarties sudarymo metu – Nordea Bank AB Lietuvos skyrius) (toliau – ir atsakovas), nutraukimą neteisėtu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad su atsakovu 2006 m. gruodžio 19 d. buvo sudaryta Būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 06/12/148T (toliau ir – (ginčo) sutartis / būsto kreditavimo sutartis ), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 49 275 Eur kreditas nekilnojamajam turtui – butui įsigyti bei remontuoti. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2036 m. lapkričio 27 d.. Sutarties įvykdymas buvo užtikrintas perkamo nekilnojamojo turto hipoteka ir ieškovo sutuoktinės laidavimu. Be to, ieškovo prievolių pagal sutartį tinkamas įvykdymas taip pat buvo apdraustas. 2006 m. gruodžio 20 d. tarp ieškovo ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ buvo sudaryta draudimo sutartis, draudimo suma – 100 proc. negrąžinto būsto kredito. 2018 m. spalio 11 d. ieškovas iš UAB „Būsto paskolų draudimas“ sužinojo, jog atsakovas vienašališkai nutraukė Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas pripažįsta, kad jam susidūrė su finansinėmis problemomis ir pradelsė atsakovui sumokėti įmokas, todėl susidarė skola. Tačiau pažymėjo, kad 2018 m. išvyko dirbti į užsienio valstybę, kad galėtų grąžinti skolas ir vykdyti sutartinius įsipareigojimus kreditoriams, šiuo metu bendros šeimos gaunamos pajamos viršija 5 000 Eur per mėnesį. Tačiau keletą mėnesių trukusiu kriziniu laikotarpiu įmokos bankui negalėjo būti mokamos. Pažymėjo, kad bankas apie vienašališką sutarties nutraukimą neinformavo ieškovo nei elektroninės bankininkystės paskyroje, nei telefonu, nei elektroniniu paštu. Atsižvelgiant į tai, jog pradelstas įsiskolinimas nebuvo didelis (vos 1 032 Eur, kai bendra kredito suma – 49 275 Eur), o kredito gavėjas bei jo sutuoktinė tuo metu jau gavo pakankamas pajamas, ieškovas teikė bankui pasiūlymus dėl sutarties vykdymo atnaujinimo arba naujos sutarties sudarymo, pagal kurią kredito gavėjo turimas įsiskolinimas būtų išdėstytas bent keleriems metams. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. sausio 2 d. ieškovas įmokėjo į banko sąskaitą 3 000 Eur dydžio skolos grąžinimo įmokas, tokiu būdu padengdamas didesnę, nei pradelsto įsiskolinimo sumą iki vienašališko sutarties nutraukimo, bei parodydamas, jog turi finansines galimybes ir nori toliau vykdyti sutartį, tačiau susitarti su kredito davėju nepavyko. 2019 m. sausio 7 d. bankas raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo ieškovą, kad bankas sutiktų nepateikti vykdomojo dokumento antstoliui jei ieškovas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. birželio 25 d. mokės bankui po 1 500 Eur dydžio įmoką per mėnesį, o 2019 m. liepos 25 d. grąžins visą likusią sumą. Ieškovo įsitikinimu, toks vienašališkas būsto kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo, nutraukimas yra neteisėtas. Pradelstas įsiskolinimas, dėl kurio nutraukta sutartis (1 032,72 Eur), sudarė vos 2 proc. bendros suteiktos kredito sumos. Laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. sausio 2 d. ieškovas į banko sąskaitą įmokėjo bendrą 3 000 Eur sumą. Sutartis buvo sudaryta ilgam laikotarpiui, jos įvykdymo terminas net (duomenys neskelbtini), o iki vienašališko sutarties nutraukimo ji buvo vykdoma tinkamai daugiau nei (duomenys neskelbtini). Finansinės problemos, trukdžiusios ieškovui tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, buvo laikinos, ir šiuo metu jau yra išspręstos. Nuostoliai, kuriuos patyrė bankas dėl sutarties pažeidimo, palyginus su ieškovo patiriamais nuostoliais dėl vienašališko sutarties nutraukimo, nelaikytini dideliais. Taigi sutarties nutraukimas yra neproporcinga pasekmė, o ieškovo (vartotojo) padarytas sutarties pažeidimas negali būti laikomas esminiu ir sudaryti pagrindą vienašališkam sutarties nutraukimui. Taip pat nurodė, kad atsakovui byloje pateikus ieškovo mokėjimų detalizacijas pagal būsto kreditavimo sutartį, paaiškėjo, kad nuo sutarties sudarymo ir kone per visą sutarties vykdymo laikotarpį, apskaičiuodamas pagal sutartį mokėtinas kredito įmokas, atsakovas taikė neteisingas (per dideles) palūkanų normas, nesivadovaudamas sutartyje nurodytu ir oficialiai skelbiamu bazinės palūkanų normos (6 mėnesių EURIBOR) kursu, todėl ieškovas pats to nesuvokdamas, būdamas banko suklaidintas, faktiškai mokėdavo kur kas didesnes kredito įmokas, nei būtų mokėjęs tuo atveju, jei palūkanų norma būtų buvusi nustatoma teisingai, laikantis sutarties nuostatų. Taigi kredito davėjo paskaičiuotas pradelstas kredito gavėjo įsiskolinimas, kurį bankas laikė esminiu sutarties pažeidimu ir dėl kurio buvo vienašališkai nutraukta būsto kreditavimo sutartis, yra nepagrįstas, todėl sutarties pažeidimo faktas neįrodytas. Bankas kredito gavėjo mokėtiną palūkanų sumą apskaičiuodavo neteisingai, taikydamas didesnę bazinę palūkanų normą, nei turėjo būti taikoma. Nors atsakovas ir pripažino, kad nuo 2012-01-27 iki 2012-06-27 neteisingai skaičiavo įmokas (nepakeisdamas palūkanų iš fiksuotų į nefiksuotas), tačiau visą sutarties galiojimo laikotarpį atsakovas neteisingai nustatydavo palūkanų dydį, kadangi kintamą palūkanų normai nustatyti taikė ne tą bazines palūkanų normą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Tauragės apylinkės teismas 2020 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino tarp ieškovo A. B. ir atsakovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (ankstesnis pavadinimas – Nordea Bank AB Lietuvos skyrius), 2006 m. gruodžio 19 d. sudarytos būsto kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą nuo 2018 m. rugsėjo 12 d. neteisėtu. Pripažino tarp ieškovo A. B. ir atsakovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (ankstesnis pavadinimas – Nordea Bank AB Lietuvos skyrius), 2006 m. gruodžio 19 d. sudarytos būsto kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 10.1 punktą nesąžininga sutarties sąlyga. Priteisė ieškovui A. B. iš atsakovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)), 3 815 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių į valstybės biudžetą 188 Eur žyminio mokesčio. Grąžino ieškovui A. B. iš valstybės biudžeto 213 Eur žyminio mokesčio. Teismo sprendimui įsiteisėjus, nurodė panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. sausio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pagrindiniai teismo sprendimo motyvai:
3.1. Įvertinus 10.1 punkto sąlygos turinį yra pagrindas konstatuoti, kad ši sutarties sąlyga, suteikianti kreditoriui (bankui) teisę kur kas paprastesne nei įstatymuose nustatyta tvarka reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį, o kitai šaliai (kredito gavėjams ieškovui) tokios teisės neturint, yra nesąžininga vartotojo (ieškovo) atžvilgiu, todėl negalioja.
3.2. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas pažeidė sutarties mokėjimų grafike nurodytus įmokų sumokėjimo terminus, ir toks pažeidimas sudarė pakankamą pagrindą bankui inicijuoti vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimo procedūrą remiantis įstatymo normomis.
3.3. Šios bylos duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovas buvo pasyvus ir (ar) nedėjo pastangų sutartinių santykių išsaugojimui / stabilizavimui ir kad 853,26 Eur sumai pradelstas mokėjimas yra pažeidimas, dėl kurio būtų proporcinga ir adekvatu taikyti pačią griežčiausią sutartinę atsakomybę – ilgalaikės 49 275 Eur vertės būsto kreditavimo sutarties nutraukimą.
3.4. Nėra pagrindo konstatuoti, kad bankas dėl ieškovo nuo 2018 m. kovo 27 d. padarytų sutarties pažeidimų būtų patyręs esminių praradimų.
3.5. Ieškovas įrodė, jog sutartis nutraukta neteisėtai, nes jis yra pajėgus vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, todėl yra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą ir pripažinti, kad vienašališkas sutarties nutraukimas banko iniciatyva dėl esminio sutarties pažeidimo neteisėtas.
3.6. Atsakovas nepagrindė savo atsikirtimų, kad sutarties galiojimo laikotarpiu bazinę palūkanų normą pritaikydavo tinkamai, t. y., šalių sudarytos būsto kreditavimo sutarties nustatyta tvarka.
3.7. Atsakovas, nustatydamas palūkanų dydį, vadovavosi ne tik oficialiai skelbiamu atitinkamo laikotarpio – 5 metų EURIBOR indeksu, bet taip pat papildomai įtraukdavo sutartyje neaptartus papildomus banko patiriamus kaštus, kurie nepagrįstai padidindavo ieškovui nustatomų palūkanų normą, bankas nepagrįstai vienašališkai padidino bazinę palūkanų normą.
3.8. Atsakovo argumentus, susijusius su jo pasirinkimu naujos palūkanų normos parinkimo datą sieti su lapkričio ir (ar) gegužės mėnesiais (šio sprendimo 61 punktas), teismas laikė nepagrįstais ir paneigiančiais ieškovo, kaip silpnesnės sutarties šalies, teisėtus interesus bei lūkesčius.
3.9. Šioje byloje ieškovas nekėlė reikalavimų, susijusių su palūkanų normos ir (ar) konkrečiu ieškovo permokos dydžio nustatymu, tačiau pastarajam įrodžius, kad atsakovas fiksuotų ir kintamų palūkanų normas taikė nesilaikydamas šalių sudarytos sutarties sąlygų, tai sudaro pagrindą spręsti apie pranešime dėl vienašališko sutarties nutraukimo neteisingai nurodytą ieškovo įsiskolinimo sumą ir tokį vienašališką sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir šiuo pagrindu.
3.10. Ieškovas apie savo teisių pažeidimą galėjo ir turėjo sužinoti tada, kai šioje byloje tenkinus jo atstovo (advokato) prašymą iš banko buvo išreikalauti duomenys / detalizacijos, susijusios su palūkanų normų taikymu ir kredito įmokų apskaičiavimu. Tokius duomenis bankas pateikė 2019 m. rugpjūčio 28 d., o ieškovas 2019 m. spalio 17 d. papildė ieškinio pagrindą. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad ieškinio senaties terminas ieškovo teisėms ginti būtų praleistas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
4. Apeliaciniu skundu atsakovė (toliau – ir apeliantė) prašo Tauragės apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimą tiek, kiek šiuo sprendimu patenkintas A. B. ieškinys dėl vienašališko būsto kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Skundą grindžia šiais argumentais:
4.1. Ieškovo padarytas būsto kreditavimo sutarties pažeidimas savo mastu atitinka esminį sutarties pažeidimą, kaip jis suprantamas pagal Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – Įstatymas) 23 straipsnio 3 dalį.
4.2. Būsto kreditavimo sutarties pažeidimo trukmės aspektu atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią mažesnė finansinių įsipareigojimų nevykdymo trukmė įvertinta kaip pakankama, kad kredito sutarties pažeidimas būtų kvalifikuotas kaip esminis sutarties pažeidimas, sudarantis pagrindą vienašališkai nutraukti kredito sutartį (pvz., sutarties pažeidimas, pasireiškiantis piniginių prievolių nevykdymo 141 dieną forma, kvalifikuotas kaip esminis sutarties pažeidimas, sudarantis pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 74–76 punktai); dar daugiau, sutarties pažeidimas, pasireiškiantis piniginių prievolių nevykdymo 127 dienas forma, kvalifikuotas kaip esminis sutarties pažeidimas, sudarantis pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-421/2020 63–65 punktus.)
4.3. Ieškovas nebendradarbiavo su atsakove, todėl, atsakovės vertinimu, esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, egzistuoja pagrindas pripažinti, jog Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punkto prasme buvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės užtikrinti, kad būtų vykdomi būsto kreditavimo sutartyje nustatyti įsipareigojimai.
4.4. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vienašališko būsto kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, be pagrindo taikė bendrąsias teisės normas, reglamentuojančias sutarties nutraukimą, netinkamo įstatymo ginčo materialiesiems teisiniams santykiams kvalifikuoti taikymas nulėmė neteisingą šios civilinės bylos išsprendimą.
4.5. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis turi finansines galimybes, pakankamas būsto kreditavimo sutarčiai įvykdyti, jeigu būtų atnaujintas šios sutarties vykdymas.
4.6. Atsakovo įsitikinimu, pirmiau pateiktų argumentų visetas patvirtina, kad ieškovo padarytas būsto kreditavimo sutarties pažeidimas ir CK 6.217 straipsnio 1–2 dalių prasme kvalifikuotinas kaip esminis sutarties pažeidimas.
4.7. Teismo išvados dėl tariamo bazinių fiksuotos ir kintamos palūkanų normų nustatymo netinkamumo, jeigu jos ir būtų pagrįstos, pačios savaime nelemtų vienašališko būsto kreditavimo sutarties nutraukimo neteisėtumo.
Atsiliepimas
5. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti. Atsiliepimo argumentai:
5.1. Atsakovas turėjo įrodyti faktą, kad sutarties vienašališko nutraukimo momentu ieškovas buvo skolingas, įrodyti skolos dydį, prievolės nevykdymo laikotarpį, bei šias aplinkybes teismas turėjo vertinti pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, tačiau atsakovas neįrodinėjo minėtų aplinkybių, nors iš esmės pripažino, kad nustatydamas palūkanų dydžius, nesivadovavo sutarties nuostatomis.
5.2. Atsakovas privalėjo nustatyti palūkanų normą, bei paskaičiuoti palūkanas, kurias turėtų ieškovas mokėti, tačiau šios pareigos atsakovas tinkamai nevykdė, nes tiek fiksuotų, tiek ir kintamų palūkanų normas nustatė neteisingai, nesilaikydamas sutartyje nustatytos tvarkos ir sąlygų.
5.3. Ieškovas sutiko su atsakovo parengta ir atsakovo veikloje naudojama kredito sutarties sąlygomis, kurios apibrėžia palūkanų normos nustatymą, todėl atsakovas neturėjo teisės vienašališkai pakeisti palūkanų nustatymo sąlygas, t. y. vienašališkai pakeisti sutarties vykdymo sąlygas.
5.4. Atsakovui neįrodžius fakto, kad ieškovas turėjo 1 032,72 Eur skolą ir vėlavo atlikti mokėjimus 170 dienų, teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad yra padarytas esminis sutarties pažeidimas.
5.5. Nagrinėjamoje byloje bylą nagrinėjęs teismas padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, kad bankas neteisėtai ir nepagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
7. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, jokių naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme nepateikė, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.
Faktinės aplinkybės
8. Nustatyta, kad ieškovas A. B. ir Nordea Bank Finland Plc (šiuo metu – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, toliau – ir bankas) 2006 m. gruodžio 19 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 49 275 Eur dydžio kreditas nekilnojamajam turtui – butui su rūsiu įsigyti bei remontuoti. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2036 m. lapkričio 27 d.. Prievolių pagal būsto kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas už kredito lėšas perkamo nekilnojamojo turto hipoteka, kredito gavėjo sutuoktinės laidavimu bei draudimo sutartimi. Ieškovas netinkamai vykdė įsipareigojimą mokėti bankui kas mėnesį kredito ir palūkanų įmokas, todėl už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 27 d. susidarė 524,38 Eur skola, kurią bankas 2017 m. rugpjūčio 18 d. raštu ragino susimokėti, įspėdamas ieškovą apie banko teisę nutraukti vienašališkai sutartį. Minėtą įsiskolinimą ieškovas padengė, tačiau nuo 2018 m. kovo 27 d. ėmė pakartotinai nebevykdyti kreditavimo sutarties (nebemokėti kredito ir palūkanų įmokų), todėl bankas 2018 m. liepos 5 d. pranešė ieškovui bei laiduotojai apie įsiskolinimą bei nustatė terminą iki 2018 m. rugpjūčio 8 d. įsiskolinimui padengti. Nuo 2018 m. kovo 27 d. iki 2018 m. liepos 27 d. susidarius 853,26 Eur dydžio įsiskolinimui, bankas 2018 m. rugpjūčio 9 d. raštu „Pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą“ įspėjo ieškovą ir laiduotoją apie susidariusią skolą, nustatė vieno mėnesio terminą padengti 853,26 Eur skolą, įspėjo, kad jei įsiskolinimas nebus padengtas, bankas vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį. Kadangi nustatytu terminu įsiskolinimas liko nepadengtas, bankas nuo 2018 m. rugsėjo 12 d. vienašališkai nutraukė su ieškovu sudarytą kreditavimo sutartį ir kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. 2018 m. gruodžio 18 d. Vilniaus miesto 19-asis notaro biuras išdavė bankui notaro vykdomąjį įrašą dėl 36 409,80 Eur skolos pagal kreditavimo sutartį, 16 proc. dydžio metinių palūkanų ir 104,91 Eur vykdomojo įrašo atlikimo išlaidų išieškojimo iš bankui įkeisto ieškovui ir laiduotojai priklausančio nekilnojamojo turto. Taip pat nustatyta, kad po kreditavimo sutarties nutraukimo ieškovas kreipėsi į banką dėl kreditavimo sutarties atnaujinimo. Bankas 2018 m. gruodžio 12 d. raštu informavo ieškovą, kad kreditavimo sutartis yra nutraukta, tačiau bankas geranoriškai svarstytų pasiūlymą laikinai stabdyti priverstinį skolos išieškojimą ir derinti skolos grąžinimo grafiką, jei ieškovas iki 2018 m. gruodžio 20 d. sumokėtų 3 000 Eur daliniam skolos dengimui. Ieškovas sumokėjo 3 000 Eur, tačiau bankas 2019 m. sausio 7 d. raštu pasiūlė tokį mokėjimo dalimis grafiką: laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. birželio 25 d. ieškovas kiekvieną mėnesį bankui sumoka po 1 500 Eur įmoką, o septintą mėnesį – visą kreditavimo sutarties sumos likutį. Ieškovas, nesutikdamas su banko pasiūlymu, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti vienašališką būsto kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino.
Dėl teismo sprendimo (ne)teisėtumo
9. Apeliantas su teismo sprendimu nesutinka, argumentuoja, kad ieškovo padarytas būsto kreditavimo sutarties pažeidimas savo mastu atitinka esminį sutarties pažeidimą, kaip jis suprantamas pagal Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – ir Įstatymo) 23 straipsnio 3 dalį. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.
10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas).
11. Kaip byloje nustatyta, tarp bylos šalių susiklostė kreditavimo teisiniai santykiai. Kadangi kreditavimo sutartis buvo sudaryta nekilnojamajam turtui – butui su rūsiu įsigyti bei remontuoti, šiems santykiams reglamentuoti skirtas specialusis įstatymas – Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas.
12. Nors šalių kreditavimo sutartis sudaryta dar negaliojant minėtam Įstatymui, Įstatymo 58 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Įstatymo 14 straipsnis, 16 straipsnio 6 ir 7 dalys, 17, 20, 21, 22 ir 23 straipsniai taikomi kredito sutartims, sudarytoms iki Įstatymo įsigaliojimo dienos. Būsto kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo procedūra buvo inicijuota jau galiojant Įstatymui, taigi būsto kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo procedūrai įgyvendinti taikytinas Įstatymo 23 straipsnis.
13. Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ilgesnis kaip 90 dienų įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas ar netinkamas vykdymas gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu, nebent kredito sutarties šalys susitaria dėl ilgesnio laikotarpio. Nustatę, kad kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal kredito sutartį ilgiau kaip 90 dienų, kredito davėjas ir (arba) paskolos davėjas turi apie tai raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją ir nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti. Vienašališkai nutraukti kredito sutartį kredito davėjas ir paskolos davėjas gali, tik kai yra visos šios sąlygos: 1) kredito gavėjas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje ne mažiau kaip du kartus buvo informuotas apie įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą ar netinkamą vykdymą šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka; 2) kredito gavėjas įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdo ar netinkamai juos vykdo ilgiau kaip 90 dienų arba kredito sutarties šalių sutartą ilgesnį laikotarpį; 3) kredito gavėjas įsipareigojimų pagal kredito sutartį neįvykdo ar netinkamai juos įvykdo per šioje dalyje nustatytą papildomą terminą; 4) buvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai.
14. Byloje nėra ginčo, kad nagrinėjamu vienašališko sutarties nutraukimo atveju egzistavo Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje 1-3 punktuose įtvirtintos sąlygos, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai.
15. Kaip byloje nustatyta, 2006 m. gruodžio 19 d. bankas 30 metų suteikė ieškovui 49 275 Eur kreditą gyvenamojo būsto įsigijimui ir remontui, pagal sutartį ieškovas įsipareigojo mokėti einamąsias įmokas pagal sudarytą grafiką. Taip pat nustatyta, kad ieškovas (duomenys neskelbtini), tinkamai vykdė bankui būsto kreditavimo sutartimi priimtus įsipareigojimus, laiku mokėjo kredito įmokas. Pirmą kartą ieškovas pavėlavo sumokėti įmoką 2017 m. balandžio 27 d., o laikotarpiu iki 2017 m. liepos 27 d. susidarė 524,38 Eur įsiskolinimas, tačiau šį įsiskolinimą ieškovas padengė. Nuo 2018 m. kovo 27 d. ieškovas vėl pažeidė įmokų mokėjimo terminus ir už 6 mėnesių (154 dienų) laikotarpį susidarė 853,26 Eur įsiskolinimo suma. Atsakovui nepavykus telefonu susisiekti su ieškovu 2018 m. rugpjūčio 9 d., bankas pranešimu vienašališkai nutraukė sutartį nuo 2018 m. rugsėjo 12 d.. Minėtas pranešimas, laikantis sutartyje nustatytos pranešimo siuntimo tvarkos (13 punktas) buvo išsiųstas registruotu paštu paskutiniu ieškovo pateiktu adresu. Ieškovas, 2018 m. spalio 11 d. sužinojęs apie sutarties nutraukimą, 2018 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į banką, prašydamas atnaujinti sutartį, tačiau bankas ieškovui iškėlė sąlygą dėl priverstinio skolos išieškojimo sustabdymo, reikalaudamas iki 2018 m. gruodžio 20 d. sumokėti 3 000 Eur sumą. Minėtą sąlygą ieškovas įvykdė ir sumokėjo 3 000 Eur sumą, taigi po sutarties nutraukimo ieškovas sumokėjo tiek, kad tai nepažeistų kredito įmokų ir palūkanų mokėjimo pagal grafiką laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 27 d. iki 2019 m. sausio 2 d. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas dėl ieškovo vėlavimo sumokėti įmokas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties, nedavė atsakovui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Įvertintina ir tai, kad ieškovas buvo išvykęs į užsienį, kaip nurodė, dirbti, kad galėtų grąžinti atsakovui skolą ir toliau vykdyti skolinius įsipareigojimus, todėl atsakovui nepavyko su juo susisiekti telefonu.
16. Sprendžiant klausimą dėl sutarties pažeidimo kaip esminio, pažymėtina, kad kredito sutartis (prievolių pagal ją tinkamas įvykdymas) buvo apdrausta, atsakovas pagal draudimo sutartį yra naudos gavėjas, o draudikas UAB „Būsto paskolų draudimas“. Taigi ir šiuo aspektu atsakovo – naudos gavėjo pagal draudimo sutartį, turtiniai interesai buvo patikimai užtikrinti. Įvertintina ir tai, kad ieškovas trečdalį sutarties laiko ((duomenys neskelbtini)) sutartį vykdė tinkamai, tai yra laiku mokėjo įmokas, o susidariusi skola, palyginus su visa kredito suma ir galutiniu kredito grąžinimo terminu, nebuvo didelė, ją ieškovas sumokėjo, be to, įvykdė ir atsakovės nustatytą sąlygą iki 2018 m. gruodžio 20 d. sumokėti 3 000 Eur sumą. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo veiksmai atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes negali būti kvalifikuojami tokiais, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti esminį sutarties pažeidimą bei eliminuotų sutartinių santykių tarp šalių išsaugojimo galimybę.
17. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti aplinkybių, kurios akivaizdžiai rodytų, kad ieškovas pažeis sutartį iš esmės ateityje. Ieškovo aktyvumas siekiant išsaugoti šalių santykius, noras bendradarbiauti, atkurtas mokumas neleidžia teigti, kad kreditorius pagrįstai pasinaudojo vienašališku sutarties nutraukimu ir išnaudojo visas objektyviai įmanomas galimybes užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai. Pažymėtina ir tai, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas).
18. Nurodytos aplinkybės neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad prieš nutraukiant atsakovui sutartį buvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą ir pripažinti, kad vienašališkas sutarties nutraukimas banko iniciatyva dėl esminio sutarties pažeidimo neteisėtas.
19. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vienašališko būsto kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, be pagrindo taikė bendrąsias teisės normas, reglamentuojančias sutarties nutraukimą, tačiau netinkamo įstatymo ginčo materialiesiems teisiniams santykiams kvalifikuoti taikymas nenulėmė neteisingą šios civilinės bylos išsprendimą. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl vienašališko sutarties nutraukimo neteisėtumo pagrįstos, tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčui spręsti taikė ne specialaus įstatymo, o CK normas, iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis).
20. Apeliantas teigia, kad būsto kreditavimo sutarties pažeidimo trukmės aspektu atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią mažesnė finansinių įsipareigojimų nevykdymo trukmė įvertinta kaip pakankama, kad kredito sutarties pažeidimas būtų kvalifikuotas kaip esminis sutarties pažeidimas, sudarantis pagrindą vienašališkai nutraukti kredito sutartį.
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; ir kt.).
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos ir apelianto nurodytų kasacinio teismo nutarčių bylose aplinkybės skiriasi, nes būtent nurodytose bylose esminę reikšmę turėjo ne vėluojamų sumokėti įsipareigojimų terminai, bet skolininkų galimybės vykdyti kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tai yra skolininkai kad ir pavėluotai, nebuvo įvykdę skolinių įsipareigojimų, nebuvo pateikta duomenų, kad šiuos įsipareigojimus skolininkai turės galimybę vykdyti ir ateityje, todėl nėra pagrindo apelianto nurodytomis kasacinio teismo nutartimis vadovautis.
23. Apeliantas teigia, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis turi finansines galimybes, pakankamas būsto kreditavimo sutarčiai įvykdyti, jeigu būtų atnaujintas šios sutarties vykdymas.
24. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieškovas, teigdamas, jog sutartis nutraukta neteisėtai, nes jis yra pajėgus vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, šiuos savo teiginius privalo pagrįsti pateikiamais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015), o sprendžiant, ar neįvykdymas teikia pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019, 54 punktas). Taip pat kasacinio teismo pažymėta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017, 40 punktas; 2017 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017, 26 punktas).
25. Kaip nurodė ieškovas, atsiskaitymai su banku sutriko dėl laikinų finansinių sunkumų ieškovui nepavykus išsaugoti verslo. Nors ieškovas, nurodydamas, kad šiuo metu jo ir sutuoktinės bendros pajamos iš darbinės veiklos užsienyje vidutiniškai sudaro apie 5 000 Eur sumą per mėnesį, nepateikė teismui duomenų šiems teiginiams pagrįsti, tačiau pateikė išrašus iš savo banko sąskaitos, iš kurių matyti, kad ieškovas net ir po sutarties nutraukimo periodiškai atlieka mokėjimus atsakovui, šios aplinkybės vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais leidžia daryti išvadą, kad ieškovas sumokėjęs įsiskolinimą bankui ir ginčydamas vienašališką sutarties nutraukimą, įvertino savo galimybes vykdyti sutartinius įsipareigojimus ateityje suvokdamas ir tai, kad sutarties pažeidimai ateityje jam gali sukelti neigiamas pasekmes, tai yra kreditavimo sutarties nutraukimą ir būsto netekimą.
26. Apeliantas nurodo, kad teismo išvados dėl tariamo bazinių fiksuotos ir kintamos palūkanų normų nustatymo netinkamumo, jeigu jos ir būtų pagrįstos, pačios savaime nelemtų vienašališko būsto kreditavimo sutarties nutraukimo neteisėtumo.
27. Kaip byloje nustatyta, atsakovas fiksuotų ir kintamų palūkanų normas taikė nesilaikydamas šalių sudarytos sutarties sąlygų, tačiau pripažintina, kad aplinkybė, jog bankas neteisingai skaičiavo palūkanas nesudarė pagrindo ieškovui nemokėti kitų sutartimi nustatytų mokėjimų. Nagrinėjamu atveju neteisingas palūkanų skaičiavimas turi reikšmės tiek, kad atsakovo paskaičiuota ieškovo skola buvo mažesnė, taip pat atkreiptas ir atsakovo dėmesys, kad ne tik skolininkas, bet abi kreditavimo sutarties šalys turi sutartį vykdyti sąžiningai ir rūpestingai.
28. Šiuo atveju tiek skundžiamo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų bei padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai, nustatytos faktinės aplinkybės įvertinti ne taip, kaip juos vertina apeliantas, nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei sprendimo nepagrįstumo.
29. Nagrinėjamoje byloje dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Darytina išvada, kad kiti apeliacinio skundo argumentai ir pateikti duomenys neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
30. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
31. Ieškovė pateikė duomenis, kad patyrė 1 210 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme, todėl atmetus atsakovo apeliacinį skundą šios išlaidos ieškovui priteistinos iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus ieškovui A. B. 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų.