Tauragės apylinkės teismo sprendimas, e2-11-1069/2020

Teismas: Tauragės apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-10-22
Bylos Nr.: e2-11-1069/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-43-3-00132-2019-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Lina Nainienė
Ieškovas: A. B.
Atsakovas: Luminor Bank AS Lietuvos skyriui
Trečiasis asmuo: A. B., uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“
Advokatai: Eligijus Karbauskas, Renata Atsrauskienė

Kategorijos

2.6.8.3Vartojimo sutartis

Civilinė byla Nr. e2-11-1069/2020Teisminio proceso Nr. 2-43-3-00132-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3.; 2.6.8.11.1.; 2.6.29.3.;

(S)TAURAGĖS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 22 d.Šilutė

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų teisėja Lina Nainienė,sekretoriaujant Redai Vingienei,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Eligijui Karbauskui,atsakovo atstovei advokatei Renatai Atsrauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS Lietuvos skyriui dėl būsto kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tretieji asmenys A. B., uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, išvadą teikianti institucija – Lietuvos bankas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ieškovo reikalavimai ir argumentai

1. ieškovas A. B. 2019-01-24 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2019-10-17 patikslinęs, prašo teismo pripažinti vienašališką būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 06/12/148T, sudarytos 2006-12-19 tarp ieškovo A. B. ir atsakovo Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus (sutarties sudarymo metu – Nordea Bank AB Lietuvos skyrius), nutraukimą neteisėtu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu 2006-12-19 buvo sudaryta Būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 06/12/148T (toliau ir – (ginčo) sutartis / būsto kreditavimo sutartis ), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 49 275 Eur kreditas nekilnojamajam turtui – butui įsigyti bei remontuoti. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2036-11-27. Sutarties įvykdymas buvo užtikrintas perkamo nekilnojamojo turto hipoteka ir ieškovo sutuoktinės laidavimu. Be to, ieškovo prievolių pagal sutartį tinkamas įvykdymas taip pat buvo apdraustas, 2006-12-20 tarp ieškovo ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ buvo sudaryta draudimo sutartis, draudimo suma – 100 proc. negrąžinto būsto kredito. 2018-10-11 ieškovas iš UAB „Būsto paskolų draudimas“ sužinojo, jog atsakovas vienašališkai nutraukė Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 06/12/148T.

3. Ieškovas pripažįsta, kad jam susidūrus su finansinėmis problemomis, nesusiklosčius verslui Lietuvoje, jis pradelsė atsakovui sumokėti įmokas ir susidarė skola. Tačiau ieškovas 2018 m. išvyko dirbti į užsienio valstybę, kad galėtų grąžinti skolas ir vykdyti sutartinius įsipareigojimus kreditoriams. Ieškovui ir jo sutuoktinei per gana trumpą laiką pavyko iš esmės pagerinti savo finansinę padėtį - šiuo metu bendros šeimos gaunamos pajamos viršija 5 000 Eur per mėnesį. Tačiau keletą mėnesių trukusiu kriziniu laikotarpiu įmokos bankui negalėjo būti mokamos. Bankas apie vienašališką sutarties nutraukimą neinformavo ieškovo nei elektroninės bankininkystės paskyroje, nei telefonu, nei elektroniniu paštu. Atsižvelgiant į tai, jog pradelstas įsiskolinimas nebuvo didelis (vos 1 032 Eur, kai bendra kredito suma – 49 275 Eur), o kredito gavėjas bei jo sutuoktinė tuo metu jau gavo pakankamas pajamas, ieškovas teikė bankui pasiūlymus dėl sutarties vykdymo atnaujinimo arba naujos sutarties sudarymo, pagal kurią kredito gavėjo turimas įsiskolinimas būtų išdėstytas bent keleriems metams. Laikotarpiu nuo 2018-12-19 iki 2019-01-02 ieškovas įmokėjo į banko sąskaitą 3 000 Eur dydžio skolos grąžinimo įmokas, tokiu būdu padengdamas didesnę, nei pradelsto įsiskolinimo sumą iki vienašališko sutarties nutraukimo, bei parodydamas, jog turi finansines galimybes ir nori toliau vykdyti sutartį, tačiau susitarti su kredito davėju nepavyko. 2019-01-07 bankas raštu Nr. 2019/19.5-L27-72 informavo ieškovą, kad bankas sutiktų nepateikti vykdomojo dokumento antstoliui jei ieškovas laikotarpiu nuo 2019-01-25 iki 2019-06-25 mokės bankui po 1 500 Eur dydžio įmoką per mėnesį, o 2019-07-25 grąžins visą likusią sumą. Toks vienašališkas būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 06/12/148T, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo, nutraukimas yra neteisėtas. Pradelstas įsiskolinimas, dėl kurio nutraukta sutartis (1 032,72 Eur), sudarė vos 2 proc. bendros suteiktos kredito sumos. Laikotarpiu nuo 2018-12-19 iki 2019-01-02 ieškovas į banko sąskaitą įmokėjo bendrą 3 000 Eur sumą. Sutartis buvo sudaryta ilgam laikotarpiui, jos įvykdymo terminas net 30 metų, o iki vienašališko sutarties nutraukimo ji buvo vykdoma tinkamai daugiau, nei 11 metų. Finansinės problemos, trukdžiusios ieškovui tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, buvo laikinos, ir šiuo metu jau yra išspręstos. Nuostoliai, kuriuos patyrė bankas dėl sutarties pažeidimo, palyginus su ieškovo patiriamais nuostoliais dėl vienašališko sutarties nutraukimo, nelaikytini dideliais. Taigi sutarties nutraukimas yra neproporcingai pasekmė, o ieškovo (vartotojo) padarytas sutarties pažeidimas negali būti laikomas esminiu ir sudaryti pagrindą vienašališkam sutarties nutraukimui.

4. Be to, atsakovui byloje pateikus ieškovo mokėjimų detalizacijas pagal būsto kreditavimo sutartį, paaiškėjo, kad nuo sutarties sudarymo ir kone per visą sutarties vykdymo laikotarpį, apskaičiuodamas sutartį mokėtinas kredito įmokas, atsakovas taikė neteisingas (per dideles) palūkanų normas, nesivadovaudamas sutartyje nurodytu ir oficialiai skelbiamu bazinės palūkanų normos (6 mėnesių EURIBOR) kursu. Todėl ieškovas pats to nesuvokdamas, būdamas banko suklaidintas , faktiškai mokėdavo kur kas didesnes kredito įmokas, nei būtų mokėjęs tuo atveju, jei palūkanų norma būtų buvusi nustatoma teisingai, laikantis sutarties nuostatų. Taigi kredito davėjo paskaičiuotas pradelstas kredito gavėjo įsiskolinimas, kurį bankas laikė esminiu sutarties pažeidimu ir dėl kurio buvo vienašališkai nutraukta būsto kreditavimo sutartis, yra nepagrįstas, todėl sutarties pažeidimo faktas neįrodytas. Bankas kredito gavėjo mokėtiną palūkanų sumą apskaičiuodavo neteisingai, taikydamas didesnę bazinę palūkanų normą, nei turėjo būti taikoma.

5. Ieškovas detalizavo, kad 2007-01-04 bazinės palūkanos norma buvo 3,865 proc., todėl metinė palūkanų norma turėjo būti 4,715. Tuo tarpu pagal Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus pateiktus duomenis, penkerių metų laikotarpiui buvo nustatyta 5,004 (t .y. 0,289 proc. didesnė). 2007-03-27 faktiškai bazinės palūkanos norma buvo 4,025 proc., todėl metinė palūkanų norma turėjo būti 4,875. Tuo tarpu pagal Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus pateiktus duomenis, penkerių metų laikotarpiui buvo nustatyta 5,010 (t. y. 0,135 proc. didesnė). Ieškovas pirmus penkis metrus turėjo mokėti įmokas po 257,10 Eur (kadangi kreditas suteiktas per tris kartus, tai įmokos atitinkamai turėjo būti 67,71 Eur, 96,11 Eur, 93,89 Eur), tačiau bankas nepagrįstai nuskaitydavo po 265,84 Eur.

6. Fiksuotos palūkanos turėjo būti taikomos iki 2012-01-27. Pasibaigus fiksuotos palūkanų normos nustatymo laikotarpiui, t. y., nuo 2012-01-27 turėjo būti pradėta taikyti kintama palūkanų norma – 6 mėn. EURIBOR bei 0,85 proc. marža. Tačiau kredito davėjas ir toliau taikė fiksuotą palūkanų normą, kuri buvo ženkliai didesnės, nei tuo metu turėjo būti nustatyta kintama palūkanų norma. Pastarąją klaidą bankas pripažino ir teigė, kad klaidą ištaisė ir perskaičiavęs palūkanų normą bei permoką, kuri banko paskaičiavimu sudarė 372,96 Eur palūkanų bei 7,69 Eur delspinigių grąžino. Tačiau bankas nepateikė duomenų, pagrindžiančių šios permokos grąžinimą.

7. Be to, ieškovas teigia, kad nors atsakovas ir pripažino, kad nuo 2012-01-27 iki 2012-06-27 neteisingai skaičiavo įmokas (nepakeisdamas palūkanų iš fiksuotų į nefiksuotas), tačiau visą sutarties galiojimo laikotarpį atsakovas neteisingai nustatydavo palūkanų dydį, kadangi kintamą palūkanų normai nustatyti taikė ne tą bazines palūkanų normą. Pavyzdžiui, 2012-01-27 bankas nustatė bazinę palūkanų normą – 1,702. Tačiau pagal viešai skelbiamus oficialius duomenis 2012-01-27 paskelbtas 6 mėn. EURIBOR buvo 1,433 proc., 2012-01-25 – 1,446 proc.); 2012-06-27 bankas nustatė 0,960 proc. palūkanas Tačiau pagal viešai skelbiamus oficialius duomenis 2012-06-27 paskelbtas 6 mėn. EURIBOR buvo 0,926 proc., 2012-06-25 – 0,926 proc.); 2012-12-27 bankas nustatė 0,351 proc. palūkanas. Tačiau pagal viešai skelbiamus oficialius duomenis 2012-12-27 paskelbtas 6 mėn. EURIBOR buvo 0,319 proc., 2012-12-24 – 0,319 proc.). 2013-06-27 bankas nustatė 0,293 proc. palūkanas, o 2013-12-27 bankas nustatė 0,326 proc. palūkanas; 2014-06-27 bankas nustatė 0,406 proc. palūkanas. Tačiau pagal viešai skelbiamus oficialius duomenis 2014-06-27 paskelbtas 6 mėn. EURIBOR buvo 0,303 proc., 2014-06-25 – 0,306 proc.). 2014-12-27 bankas nustatė 0,181 proc. palūkanas. Tačiau pagal viešai skelbiamus oficialius duomenis 2014-12-29 paskelbtas 6 mėn. EURIBOR buvo 0,172 proc., 2014-12-24 – 0,173 proc.). 2015-06-27 bankas nustatė 0,054 proc. palūkanas. Tačiau pagal viešai skelbiamus oficialius duomenis 2015-06-29 paskelbtas 6 mėn. EURIBOR buvo 0,050 proc., 2015-06-26 – 0,050 proc.). 2015-12-27 bankas nustatė - 0,031 proc. palūkanas. Tačiau pagal viešai skelbiamus oficialius duomenis 2015-12-28 paskelbtas 6 mėn. EURIBOR buvo - - 0,040 proc., 2015-12-24 – -0,040 proc.). 2016-06-27 bankas nustatė - 0,144 proc. palūkanas. Tačiau pagal viešai skelbiamus oficialius duomenis 2016-06-27 paskelbtas 6 mėn. EURIBOR buvo - -0,176 proc., 2015-06-24 – -0,175 proc.). 2016-12-27 bankas nustatė - 0,219 proc. palūkanas. 2017-06-27 bankas nustatė - 0,251 proc. palūkanas. Tačiau pagal viešai skelbiamus oficialius duomenis 2017-06-27 paskelbtas 6 mėn. EURIBOR buvo - 0,273 proc., 2017-06-23 – -0,273 proc.). 2017-12-27 bankas nustatė - 0,271 proc. palūkanas, o 2018-06-27 bankas nustatė - 0,270 proc. palūkanas.

8. Ieškovo nuomone, palūkanų norma turėjo būti keičiama tokiu būdu: 2012-01-27 (2012-01-25 bazinė palūkanų norma sudarė 1,446, su marža – 2,296); 2012-07-27 (2012-07-25 bazinė palūkanų norma sudarė 0,712, su marža – 1,562); 2013-01-27 (2013-01-25 bazinė palūkanų norma sudarė 0,356 proc., su marža – 1,206), 2013-07-27 (2013-07-25 bazinė palūkanų norma sudarė 0,344 proc., su marža - 1,194), 2014-01-27 (2014-01-24 bazinė palūkanų norma sudarė 0,401 proc., su marža - 1,251), 2014-07-27 (2014-07-25 bazinė palūkanų norma sudarė 0,307 proc., su marža - 1,157), 2015-01-27 (2015-01-23 bazinė palūkanų norma sudarė 0,137 proc., su marža - 0,987), 2015-07-27 (2015-07-24 bazinė palūkanų norma sudarė 0,048 proc., su marža - 0,898), 2016-01-27 (2016-01-25 bazinė palūkanų norma sudarė -0,077 proc., su marža - 0,773), 2016-07-27 (2016-07-25 bazinė palūkanų norma sudarė - 0,188 proc., su marža - 0,662), 2017-01-27 (2017-01-25 bazinė palūkanų norma sudarė -0,242 proc., su marža - 0,608), 2017-07-27 (2017-07-25 bazinė palūkanų norma sudarė - 0,272, su marža - 0,578), 2018-01-27 (2018-01-25 bazinė palūkanų norma sudarė -0,278 proc., su marža - 0,572), 2018-07-27 (2018-07-25 bazinė palūkanų norma sudarė -0,269 proc., su marža - 0,581). Taigi kredito davėjas apskaičiuodavo kredito gavėjo mokėtinas kredito įmokas taikydamas didesnes bazines palūkanų normas, nei turėjo būti taikomos.

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismo posėdžio metu ieškovas A. B. paaiškino, kad prašymą dėl kredito suteikimo pildė banke, viena iš banko sąlygų kredito suteikimui buvo pareiga apdrausti paskolą UAB „Būsto paskolų draudimas“. Bankas, atsižvelgdamas į palūkanų kilimo tendenciją siūlė jas fiksuoti 5 metams. Praėjus 5 metams ieškovas vis laukė, kada pasikeis palūkanų norma ir bu taikomos nefiksuota. Todėl kreipėsi telefonu į banką, kuris ieškovą ramino, kad pakeis palūkanas. Laukęs apie pusmetį galiausiai nuvyko į banko padalinį Vilniuje ir tik tuomet bankas pradėjo taikyti kitą palūkanų normą. Fiksuotą palūkanų normą jam buvo taikoma ilgiau nei numatyta sutartyje. Bankas taip pat paaiškino, kad už palūkanas permokėta suma buvo nurašyta nuo kredito sumos.

II. Atsakovo procesinė pozicija

10. Atsakovas Luminor bank AS Lietuvos skyrius atsiliepime prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad pats ieškovas pripažino, jog pradelsė sumokėti sutartines kredito ir palūkanų įmokas, kad dėl to susidarė skola. Ieškovas iki sutarties nutraukimo (2018-09-12) kredito / palūkanų įmokų bankui nemokėjo 6 mėnesius ir įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2018-03-27 iki 2018-08-27 2018-09-11 sudarė 1 031,83 Eur. Bankas buvo įspėjęs ieškovą (ir laiduotoją) raštu apie skolą ir nustatęs 1 mėnesio papildomą terminą skolai padengti, tačiau ieškovas skolos nepadengė. Apie išvykimą į užsienį ieškovas bankui nepranešė. Augant skolai, bankas bandė susiekti su ieškovu telefonu, tačiau į skambutį ieškovas neatsakė. Todėl 2018-08-09 raštas „Pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą“ buvo išsiųstas registruotu paštu ieškovui ir laiduotojai jų gyvenamosios ir kreditavimo sutartyje nurodytos korespondencijos vietos adresu, taigi ieškovas apie sutarties nutraukimą buvo informuotas tinkamai. Ieškovas ir ankščiau yra nevykdęs savo kreditinių įsipareigojimų, dėl ko 2012 m. bankas buvo vienašališkai nutraukęs su ieškovu sudarytą MasterCard kredito kortelės sutartį ir negrąžintą kreditą prisiteisė teisme. Bankas sutartį nutraukė teisėtai, nes įspėjo 2018-07-05 ir 2018-08-09 raštais ieškovą apie pradelstą skolą; mokėjimus ieškovas pradelsė ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės, t. y. 6 mėnesius, pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per 2 savaites. Taigi, nutraukiant vienašališkai sutartį, egzistavo kreditavimo sutartyje numatytas sutarties vienašalio nutraukimo pagrindas (kreditavimo sutarties bendrosios dalies 10.1 punktas). Ieškovas kaip kredito gavėjas turėjo suvokti, prisiimti atsakomybę ir įvertinti pasekmes (tai yra įprasta kredito gavėjo rizika), kad jam 6 mėnesius nemokant kredito ir palūkanų įmokų, bankas nutrauks kreditavimo sutartį. Teisminėje praktikoje yra pripažinta, kad įmokų pagal kreditavimo sutartis kreditoriui nemokėjimas yra esminis, o ne formalus sutarties pažeidimas, įgalinantis kreditorių vienašališkai nutraukti sutartį ir kreiptis dėl skolos išieškojimo.

11. Atsakovas taip pat nurodė, kad kreditavimo sutarties bendrosios dalies 5.1. punkte šalys susitarė, kad už kreditą yra skaičiuojama metinė palūkanų norma, kurią sudaro bazinė palūkanų norma ir maržos procentas. Kreditavimo sutarties specialiojoje dalyje šalys susitarė, kad metinę palūkanų normą sudaro marža, kurios dydis 0,85 proc. ir bazinė palūkanų norma. Taip pat susitarė, kad 5 metus taikoma fiksuota bazinė palūkanų norma, kuri po to keičiama į kintamą bazinę palūkanų normą (6 mėn. EURIBOR). Kreditas buvo išduotas dalimis, todėl bazinė palūkanų norma pirmajam palūkanų nustatymo laikotarpiui buvo nustatoma kiekvienos kredito dalies išdavimo dienai, t. y. 2007-01-04 nustatyta 4.154 proc. dydžio palūkanų norma 5 metams ir 2007-03-27 nustatyta 4.160 proc. dydžio palūkanų norma 5 metams. Bankas nustatydamas tiek fiksuotų, tiek vėliau kintamų palūkanų dydį vadovavosi Europos pinigų rinkos instituto (European Money Markets Institute) skelbiama EURIBOR reikšme papildomai įtraukdamas kitus banko patiriamus kaštus, kuriuos bankas patiria prisiimdamas kurso svyravimo riziką, kurią apdraudė sudarydamas atitinkamus rizikos draudimo sandorius kapitalo rinkose tam tikram laikotarpiui fiksuotomis palūkanomis. Taigi banko skaičiavimai yra teisingi. Kintamai palūkanų normai nustatyti buvo naudojama EURIBOR vertė, paskelbta antrą darbo dieną prieš kintamos palūkanų dalies keitimo dieną.

12. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad pasibaigus palūkanų fiksavimo terminui, kredito sutarties pagrindu buvo pradėtos skaičiuoti kintamos palūkanos. Dėl techninės klaidos bankas vėlavo pradėti skaičiuoti kintamas palūkanas, tačiau atsižvelgiant į 2012-04-16 pretenziją ieškovui buvo grąžinta 372,96 Eur palūkanų permokos ir 7,69 EUR grąžinta delspinigių.

Šalies argumentai

13. Ieškovo teiginiai dėl netinkamo kintamų palūkanų skaičiavimo yra nepagrįstai. Pavyzdžiui, 2012-06-27 mokėtinos palūkanos buvo mokamos už pirmą mėnesį palūkanų laikotarpio tarp 2012-05-28 ir 2012-11-27, tad remiantis kredito sutarties 5.1 punktu, imama dviejų darbo dienų prieš laikotarpio pradžią buvusi EURIBOR 6 mėn. reikšmė (t. y. atitinkamai 2012-05-24 ir 0,96). Pasibaigus palūkanų periodui, naujo palūkanų periodo (tarp 2012-11-28 ir 2013-05-27) palūkanų norma nustatyta pagal dviejų darbo dienų prieš periodo pradžią paskelbtą palūkanų normą, t. y. 2012-11-23, lygią 0,351. Mokėjimai už šį periodą turėjo būti pradėti atlikti nuo 2012-12-27, kas ir matoma pateiktoje detalizacijoje. Detalizacijoje matomos taikomos palūkanų normos kiekvienam palūkanų periodui.

III. Trečiojo asmens ir išvadą teikiančios institucijos pozicija

14. Lietuvos bankas, įtrauktas byloje kaip išvadą teikianti institucija ir įpareigotas pateikti išvadą, nurodė, kad gali teikti išvadas teismų nagrinėjamose bylose tik tada, kai byla yra susijusi su Lietuvos bankui įstatymuose nustatytų funkcijų vykdymu ir su viešojo intereso gynimu. Tuo tarpu vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčai ne teismo tvarka Lietuvos banke nagrinėjami Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme (toliau – VTAĮ) ir LBĮ nustatyta tvarka. Vadovaudamasis VTAĮ 233 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos bankas atsisako nagrinėti vartojimo ginčą, kai jį tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėja kitas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, teismas arba arbitražas, taip pat Lietuvos bankas, vadovaudamasis šio įstatymo 26 straipsnio 3 punktu, nutraukia ginčo nagrinėjimą ir atitinkamai nebepriima sprendimo dėl ginčo esmės, kai viena iš ginčo šalių dėl nagrinėjamo ginčo kreipiasi į teismą. Kadangi ieškovas nesikreipė į Lietuvos banką dėl ginčo su atsakovu nagrinėjimo, taip pat nėra pateikęs skundo (kreipimosi) Lietuvos bankui, dėl to Lietuvos bankas netyrė individualių aplinkybių, kurios yra svarbios teikiant kredito paslaugas ieškovui. Todėl Lietuvos bankas negali pateikti išsamios išvados, taip pat pasisakyti dėl ieškovo ieškinyje nurodytų reikalavimų pagrįstumo. Šiuo tikslu Lietuvos bankas pateikė nuomonę dėl kreditavimo reguliavimo ir byloje nagrinėjamų civilinių teisinių santykių aktualių aspektų, nevertindamas individualių ieškovo ir atsakovo sutartinių santykių aplinkybių.

15. Lietuvos bankas pažymėjo, kad su būsto kreditais susijusią veiklą reglamentuoja 2017-07-01 įsigaliojęs Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas (toliau – Įstatymas) ir Lietuvos banko valdybos 2011-09-01 nutarimu Nr. 03-144 patvirtinti Atsakingojo skolinimo nuostatai (toliau – Nuostatai), kurių privalo laikytis visos kredito įstaigos bei kiti subjektai, teikiantys būsto kreditus. Nuostatai, reglamentuojantys vartotojų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimus, taikomi nuo 2011-11-01. Tačiau minėti Nuostatai netaikomi kreditams, dėl kurių suteikimo sprendimai priimti iki Nuostatų įsigaliojimo. Taigi, su iš kredito sutarčių, kai įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka, kylančiais santykiais susijusią priežiūrą Lietuvos bankas atlieka tik nuo 2017-07-01, kai įsigaliojo Įstatymo nuostatos, įgyvendinančios 2014-02-04 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010. Įstatyme yra ribojamas pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjui taikomas netesybų dydis (16 straipsnio 6 dalis), netesybų dydis nutraukus kredito sutartį arba pareikalavus grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui (16 straipsnio 7 dalis), įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo ar netinkamo vykdymo valdymas (21 straipsnis), taip pat kredito sutarties nutraukimas kredito davėjo reikalavimu (23 straipsnis). Tačiau Įstatymo 58 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Įstatymo nuostatos, išskyrus 58 straipsnio 5 dalyje nurodytus atvejus, netaikomos kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Vadovaujantis Įstatymo 58 straipsnio 5 dalimi, 14 straipsnis, 16 straipsnio 6 ir 7 dalys, 17, 20, 21, 22 ir 23 straipsniai taikomi kredito sutartims, sudarytoms ir iki Įstatymo įsigaliojimo dienos. Iki 2017-07-01 būsto kredito sutarčių ir kredito sutarčių, pagal kurias kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka, sudarymas bei vykdymas iš esmės buvo reguliuojamas CK nuostatomis. Lietuvos bankas teisės aktais nėra įgaliotas vykdyti kredito sutarčių, kurios sudarytos vadovaujantis CK nuostatomis, priežiūros, taip pat nėra įgaliotas aiškinti CK nuostatų.

16. Be to, Lietuvos bankas pažymėjo, kad sudarant kredito sutartį, t. y. 2006-12-12, kreditų, susijusių su nekilnojamojo turto hipoteka, teikimą reglamentuojantys teisės aktai nereguliuoja, kaip ir kokiu būdu turėtų būti apskaičiuojama fiksuotoji arba kintamoji kredito palūkanų norma (įskaitant maržą). Kiekvienas kredito davėjas palūkanų normą nustato vadovaudamasis savo vidaus taisyklėmis. Šalys, vadovaudamosi CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sutarties laisvės principu, dėl palūkanų dydžio arba nustatymo mechanizmo turi susitarti kredito sutartyje. Kredito sutarties šalys tarpusavyje turi derėtis ir nustatyti konkrečiai kredito sutarčiai taikomą palūkanų normos dydį. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytiems sutartiniams teisiniams santykiams, susijusiems su palūkanų normos nustatymu, taikytinos bendrosios civilinės teisės normos, nagrinėti ir aiškinti minėtus faktus Lietuvos bankas, kaip finansų rinkos priežiūrą vykdanti institucija, nėra įgaliotas.

17. Lietuvos bankas atkreipė dėmesį ir į tai, kad oficialios Europos vidutinės tarpbankinės rinkos skolinimo palūkanų normos – EURIBOR (angl. Euro Interbank Offered Rate) reikšmės yra skelbiamos Europos pinigų rinkos instituto (angl. European Money Markets Institute) interneto svetainėje (https://www.emmi-benchmarks.eu/euribor-org/euribor-rates.html). Europos pinigų rinkos institutas – tai oficialus, pirminis šaltinis, teikiantis EURIBOR indeksus, todėl rekomenduotina, kad kredito davėjai, nustatydami bazinę fiksuotųjų ir (arba) kintamųjų palūkanų normą vadovautųsi šio instituto interneto svetainėje skelbiama EURIBOR reikšme. Šis institutas taip pat skelbia ir praėjusių laikotarpių EURIBOR reikšmes, pavyzdžiui, 2007-01-04 paskelbta 6 mėnesių EURIBOR reikšmė buvo 3,865 proc.; 2007-03-27 – 4,025 proc.; 2012-01-25 – 1,446 proc.; 2012-01-27 – 1,433 proc. Įprastai praktikoje EURIBOR atitinkamo laikotarpio reikšmės taikomos, kai yra nustatoma bazinė kintamųjų palūkanų norma. Jeigu kredito sutartyje nustatyta fiksuota palūkanų norma, ji įprastai šalių susitarimu nustatoma kredito sutartyje ir nekinta per kredito sutartyje nustatytą laikotarpį.

Atsiliepimas

18. Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepime prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ kreditavimo sutarties Nr. BK 06/12/148T sudarymo ir nutraukimo procedūrose nedalyvavo, todėl negali nei paneigti, nei patvirtinti ieškinyje nurodytų aplinkybių. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas 2006-12-20 draudimu (su visais vėlesniais jos pakeitimai bei papildymais). 2018-10-08 UAB „Būsto paskolų draudimas“ gavo pranešimą apie draudiminį įvykį ir paraišką draudimo išmokai gauti, kuriuo bankas kreipėsi dėl draudimo išmokos (dėl 35 307,76 Eur) gavimo. Todėl draudimo bendrovė informavo banką, ieškovą bei jo sutuoktinę apie draudžiamojo įvykio tyrimą. 2018-11-09 bendrovė gavo banko pranešimą, kad bankas atsisako nuo paraiškų draudimo išmokai gauti. Kadangi bankas (kreditorius, naudos gavėjas) aiškiai ir neabejotinai atleido draudimo bendrovę nuo prievolės, išmokėti draudimo išmoką, įvykdymo naudos gavėjui – bankui, draudimo sutartis yra pasibaigusi.

19. Trečiasis asmuo A. B., atsiliepimo į ieškinį nepateikė, taip pat, žinodama apie iškeltą civilinę bylą ir įstatymų nustatyta tvarka informuota apie teismo posėdžių laiką ir vietą, jokių prašymų teismui nepateikė (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Tokiu atveju byla nagrinėjama trečiajam asmeniui A. B. nedalyvaujant (CPK 247 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

ieškinys tenkinamas visiškai.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

20. Nustatyta, kad ieškovas A. B. ir Nordea Bank Finland Plc (šiuo metu – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, toliau – ir bankas) 2006-12-19 sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 06/12/148T, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 49 275 Eur dydžio kreditas nekilnojamajam turtui – butui su rūsiu įsigyti bei remontuoti. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2036-11-27. Prievolių pagal būsto kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas už kredito lėšas perkamo nekilnojamojo turto hipoteka, kredito gavėjo sutuoktinės laidavimu bei draudimo sutartimi.

21. Ieškovas netinkamai vykdė įsipareigojimą mokėti bankui kas mėnesį kredito ir palūkanų įmokas, todėl už laikotarpį nuo 2017-04-27 susidarė 524,38 Eur skola, kurią bankas 2017-08-18 raštu ragino susimokėti, įspėdamas ieškovą apie banko teisę nutraukti vienašališkai sutartį. Minėtą įsiskolinimą ieškovas padengė.

22. Tačiau ieškovas nuo 2018-03-27 ėmė pakartotinai nebevykdyti kreditavimo sutarties (nebemokėti kredito ir palūkanų įmokų). Todėl bankas 2018-07-05 pranešė ieškovui bei laiduotojai apie įsiskolinimą bei nustatė terminą iki 2018-08-08 įsiskolinimui padengti. Galiausiai, už laikotarpį nuo 2018-03-27 iki 2018-07-27 susidarius 853,26 Eur dydžio įsiskolinimui, bankas 2018-08-09 raštu „Pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą“ įspėjo ieškovą ir laiduotoją apie susidariusią skolą, nustatė vieno mėnesio terminą (ne vėliau kaip iki 2018-09-12) padengti 853,26 Eur skolą, įspėjo, kad jei įsiskolinimas nebus padengtas, bankas vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį. Kadangi nustatytu terminu įsiskolinimas liko nepadengtas, bankas nuo 2018-09-12 vienašališkai nutraukė su ieškovu sudarytą kreditavimo sutartį ir kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo.

23. Bankas suskaičiavo, kad 2018-09-11 (dieną iki sutarties nutraukimo) ieškovo įsiskolinimas bankui už 6 mėnesius nevykdytą kreditavimo sutartį (už laikotarpį nuo 2018-03-27 iki 2018-08-27) sudarė 1 031,83 Eur. 2018-12-18 Vilniaus miesto 19-asis notaro biuras išdavė bankui notaro vykdomąjį įrašą dėl 36 409,80 Eur skolos pagal kreditavimo sutartį, 16 proc. dydžio metinių palūkanų ir 104,91 Eur vykdomojo įrašo atlikimo išlaidų išieškojimo iš bankui įkeisto ieškovui ir laiduotojai priklausančio nekilnojamojo turto – buto.

24. Taip pat nustatyta, kad po kreditavimo sutarties nutraukimo ieškovas kreipėsi į banką dėl kreditavimo sutarties atnaujinimo. Bankas 2018-12-12 raštu informavo pastarąjį, kad kreditavimo sutartis yra nutraukta, tačiau bankas geranoriškai svarstytų pasiūlymą laikinai stabdyti priverstinį skolos išieškojimą ir derinti skolos grąžinimo grafiką, jei ieškovas iki 2018-12-20 sumokėtų 3 000 Eur daliniam skolos dengimui. Ieškovas sumokėjo 3 000 Eur, o bankas 2019-01-07 raštu pasiūlė tokį mokėjimo dalimis grafiką: laikotarpiu nuo 2019-01-25 iki 2019-06-25 ieškovas kiekvieną mėnesį bankui sumoka po 1 500 Eur įmoką, o septintą mėnesį – visą kreditavimo sutarties sumos likutį.

25. Ieškovas, nesutikdamas su banko 2019-01-07 pasiūlymu, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti vienašališką būsto kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu. Vienašališką sutarties nutraukimo neteisėtumą ieškovas grindė dvejopo pobūdžio aplinkybėmis: pirma, tuo, kad ieškovo (vartotojo) padarytas sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu, antra, ieškovo įsitikinimu, bankas visą kreditavimo sutarties laikotarpį neteisingai skaičiavo pelno (mokėjimo) palūkanas ir atitinkamai kredito įmokas, todėl banko pranešimas apie vienašališką sutarties nutraukimą, kuriame nurodyta neteisinga įsiskolinimo suma, sutarties nutraukimą daro neteisėtu. Toliau teismas atskirai aptaria kiekvieną iš ieškovo įrodinėtų aplinkybių grupių.

Dėl esminio sutarties pažeidimo

26. Šioje byloje vertinant, ar ieškovo padaryti pažeidimai sudarė pakankamą pagrindą atsakovui naudotis vienašališka sutarties nutraukimo teise, yra aktuali ieškovo akcentuojama aplinkybė dėl jo, kaip vartotojo, statuso ir įstatymo tiekiamos apsaugos. Taigi sprendžiant ginčą turi būti taikomi sutarties sudarymo metu galioję CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis, reglamentavę vartojimo sutarties santykius, nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014-06-13), o šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.228¹, 6.228⁴ straipsniuose. Teismas ex officio (liet. pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti šių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (6.228⁴ straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-05-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018-07-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

Žemesnės instancijos teismas

27. Bylos duomenimis, ieškovas A. B. ir solidarioji bendraskolė (laiduotoja) A. B. yra fiziniai asmenys, o kita sutarties šalis, kredito įstaiga – bankas, t. y., verslininkas. Sutarties specialiojoje dalyje nurodyta, kad kredito paskirtis – buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimui bei remontui. Kredito gavėjas įsipareigojo suteiktą kreditą naudoti sutartyje nurodytai paskirčiai (sutarties 2.1 punktas). Taigi sutarties tikslas akivaizdžiai yra susijęs su ieškovo asmeninių, šeimos ir namų ūkio poreikių tenkinimu. Bankas bylos nagrinėjimo metu neginčijo ieškovo tvirtinimo, kad sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis. Tokiu atveju yra pagrindas pripažinti, kad ginčo sutartis yra vartojimo.

28. Iš byloje esančio banko 2018-08-09 pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą matyti, kad būsto kreditavimo sutartis nutraukta šios sutarties bendrosios dalies 10.1. punkte, bei CK 6.217 straipsnyje ir 6.874 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais pagrindais. Kvalifikavus šalių sudarytą sutartį kaip vartojimo, būtina įvertinti šios sutarties sąlygas sąžiningumo ir vartojimo apsaugos aspektais pagal CK 6.188 straipsnio (šiuo metu CK 6.228⁴ straipsnio) nuostatas.

Žemesnės instancijos teismas

29. Kreditavimo sutartimi šalys susitarė, kad kredito gavėjui nesumokėjus laiku bet kokios pagal sutartį mokėtinos sumos ilgiau nei 10 kalendorinių dienų, bankas turi teisę nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti kreditą, sumokėti priskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas pagal šią sutartį, pranešdamas apie tai kredito gavėjui raštu ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų. (sutarties 10.1 punktas).

30. Antai, CK 6.209 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sutartis neįvykdyta, nukentėjusi šalis gali raštu nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ir pranešti apie tai kitai šaliai. Šio straipsnio tikslas yra leisti šalims išsaugoti sutartį, nors ir praleistas jos įvykdymo terminas. Nukentėjusiai šaliai suteikiama teisė sudaryti kitai šaliai, praleidusiai įvykdymo terminus, galimybę įvykdyti sutartį. Taigi ši teisės norma nustato nukentėjusios šalies teisę, bet ne pareigą. Nukentėjusi šalis, nusprendusi nustatyti kitai šaliai papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, turi šią teisę įgyvendinti įstatymų nustatyta tvarka, pvz., apie papildomo termino nustatymą pranešti kitai šaliai raštu, taip pat nustatomas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti turi būti protingas.

31. Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatę, jog kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal kredito sutartį ilgiau kaip 90 dienų, kredito davėjas ir (arba) paskolos davėjas turi apie tai raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją ir nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti.

32. Tuo tarpu įvertinus 10.1 punkto sąlygos turinį yra pagrindas konstatuoti, kad ši sutarties sąlyga, suteikianti kreditoriui (bankui) teisę kur kas paprastesne nei įstatymuose nustatyta tvarka reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį, o kitai šaliai (kredito gavėjams ieškovui) tokios teisės neturint, yra nesąžininga vartotojo (ieškovo) atžvilgiu, todėl negalioja (CK 6.188 straipsnis).

33. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šios bylos atveju atsakovas, vienašališkai prieš terminą nutraukdamas sutartį, faktiškai kredito sutarties 10.1 punkto sąlygos ieškovui netaikė, o kaip matyti, nustatęs, kad atsakovas sutartinės prievolės nevykdo iš eilės 5 mėnesius, nustatė ieškovui 1 mėnesio terminą įsiskolinimui padengti. Taigi būtina įvertintina, ar bankas nutraukdamas sutartį laikėsi įstatyme įtvirtintų reikalavimų, reglamentuojančių vienašalį sutarties nutraukimą ir, ar netinkamas ieškovės įsipareigojimų vykdymas, t. y. paskolos grąžinimo įmokų nemokėjimas sutartyje nustatytais terminais, galėjo būti vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas.

34. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar ją netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

35. Pagal kasacinio teismo praktiką, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso dėl prievolės egzistavimo praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas tęsti sutartinius santykius yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo 2019-12-03 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 65 punktą ir jame nurodyta praktika).

36. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

37. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006-12-19 bankas 30 metų (iki 2036-11-27) suteikė ieškovui 49 275 Eur kreditą gyvenamojo būsto įsigijimui ir remontui, taigi, sutartis yra ilgalaikė. Pagal sutartį ieškovas įsipareigojo mokėti einamąsias įmokas pagal sudarytą grafiką, kredito (jo suteiktos dalies) grąžinimo pradžia nustatyta 2007-01-27, kreditas grąžinamas ir palūkanos mokamos 27 kiekvieno mėnesio dieną.

38. Taip pat nustatyta, kad ieškovas 11 metų, tinkamai vykdė bankui būsto kreditavimo sutartimi priimtus įsipareigojimus, laiku mokėjo kredito įmokas. Pirmą kartą ieškovas pavėlavo sumokėti įmoką 2017-04-27, o laikotarpiu iki 2017-07-27 susidarė 524,38 Eur įsiskolinimas. Byloje nustatyta ir nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad šį įsiskolinimą ieškovas eliminavo. Tačiau nuo 2018-03-27 ieškovas vėl pažeidė įmokų mokėjimo terminus ir už 6 mėnesių (154 dienų) laikotarpį (nuo 2018-03-27 iki 2018-07-27) susidarė 853,26 Eur įsiskolinimo suma. Atsakovui nepavykus telefonu susisiekti su ieškovu 2018-08-09 bankas pranešimu vienašališkai nutraukė sutartį nuo 2018-09-12. Minėtas pranešimas, laikantis sutartyje nustatytos pranešimo siuntimo tvarkos (13 punktas) buvo išsiųstas registruotu paštu paskutiniu ieškovo pateiktu adresu. Ieškovas, 2018-10-11 sužinojęs apie sutarties nutraukimą, 2018-12-03 kreipėsi į banką, prašydamas atnaujinti sutartį. Ir kaip matyti iš vėlesnio šalių susirašinėjimo ir derybų dėl sutarties atnaujinimo bankas ieškovui iškėlė sąlygą dėl priverstinio skolos išieškojimo sustabdymo, reikalaudamas iki 2018-12-20 sumokėti 3 000 Eur sumą. Minėtą sąlygą ieškovui įvykdžius ir sumokėjus 3 000 Eur sumą, bankas 2019-01-07 pateikė mokėjimo dalimis grafiką, siūlydamas ieškovui laikotarpiu nuo 2019-01-25 iki 2019-06-25 kiekvieną mėnesį bankui mokėti po 1 500 Eur įmoką, o 2019-07-25 sumokėti visą likusią kreditavimo sutarties sumą.

Žemesnės instancijos teismas

39. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas pažeidė sutarties mokėjimų grafike nurodytus įmokų sumokėjimo terminus, ir toks pažeidimas sudarė pakankamą pagrindą bankui inicijuoti vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimo procedūrą remiantis įstatymo normomis (tiek CK 6.217 straipsniu, pagal kurį pagrindas nutraukti sutartį yra esminis sutarties pažeidimas, tiek Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią pagrindas nutraukti sutartį yra ilgesnis nei 90 dienų kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas).

40. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje akcentuojama ir tai, kad sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdymas teikė pagrindą nukentėjusiai šaliai (šiuo atveju bankui) nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis (ieškovas) elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat, ar net ir su geriausiais ketinimais jis iš viso pajėgus sutartį įvykdyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo 2019-12-03 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 77 punktą ir jame nurodyta praktika).

41. Šios bylos duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovas buvo pasyvus ir (ar) nedėjo pastangų sutartinių santykių išsaugojimui / stabilizavimui ir, kad 853,26 Eur sumai pradelstas mokėjimas yra pažeidimas, dėl kurio būtų proporcinga ir adekvatu taikyti pačią griežčiausią sutartinę atsakomybę – ilgalaikės, iki 2036-11-27 turėjusios trukti, 49 275 Eur vertės būsto kreditavimo sutarties nutraukimą nuo 2018-09-12. Teismo vertinimu, kreditavimo šalims tinkamai bendradarbiaujant jos turėjo ir galėjo išnaudoti objektyviai įmanomas galimybes ir tinkamas priemones išsaugoti sutartinius santykius.

42. Byloje nustatyta, kad ieškovas po sutarties nutraukimo, laikotarpiu nuo 2018-12-19 iki 2019-01-02, įmokėjo iš viso 3 000 Eur skolos grąžinimo įmokas. Vertinant šiuos ieškovo atliktus mokėjimus kaip mokėjimus pagal sutartį, jeigu ji nebūtų nutraukta (priimant domėn tai, kad ieškovo kasmėnesinė kredito su palūkanomis įmoka bankui vidutiniškai sudarydavo apie 170 Eur), matyti, jog po sutarties nutraukimo ieškovas sumokėjo tiek, kad tai nepažeistų kredito įmokų ir palūkanų mokėjimo pagal grafiką laikotarpiu nuo 2018-03-27 iki 2019-01-02. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad bankas dėl ieškovo nuo 2018-03-27 padarytų sutarties pažeidimų būtų patyręs esminių praradimų. Todėl nėra pagrindo vertinti, kad nagrinėjamu atveju banko, kaip dėl sutarties pažeidimo nukentėjusios šalies, interesai dėl aptarto pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, kad jis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, ar, kad ieškovas ateityje negalės įvykdyti sutarties, nors tam turėtų geriausius ketinimus.

43. Griežtas prievolių laikymasis yra svarbus kreditavimo sutarčių vykdymo bruožas, tačiau, esant išskirtinėms aplinkybėms, kreditavimo sutartys gali būti keičiamos CK 6.204 straipsnio tvarka. Tokiu atveju prioritetas teikiamas sutarties pakeitimui, o ne reikalavimui tiksliai vykdyti sutartį. Ieškovo atsiskaitymai su banku sutriko dėl laikinų finansinių sunkumų ieškovui nepavykus išsaugoti verslo. Ieškovas, nurodydamas, kad šiuo metu jo ir sutuoktinės bendros pajamos iš darbinės veiklos užsienyje vidutiniškai sudaro apie 5 000 Eur sumą per mėnesį, nepateikė teismui duomenų šiems teiginiams pagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai). Tačiau ieškovas aplinkybes, kad jo finansinė padėtis stabilizavosi įrodinėjo išrašais iš savo banko sąskaitos (2020-09-21 procesinio dokumento Nr. DOK-15243 priedas), leidžiančiais įsitikinti, kad ieškovas net ir po sutarties nutraukimo periodiškai atlieka mokėjimus atsakovui. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo teigti, kad, tuo atveju, jei kredito sutartis būtų atnaujinta, ieškovas net ir prie geriausių ketinimų neturėtų realių galimybių ją toliau vykdyti. Pagal bylos duomenis labiau tikėtina, kad po sutarties nutraukimo iki šio laiko ieškovas yra išsprendęs laikinus finansinius sunkumus ir turi pakankamas finansines galimybes vykdyti įsipareigojimus (apie tai leidžia spręsti ir tokia aplinkybė, kad ieškovas visą bylos nagrinėjimo laikotarpį naudojosi privataus advokato paslaugomis, nesikreipdamas į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą). Vadinasi, bankas galėjo nustatyti pagrindą, kuris būtų leidęs tikėtis, kad kreditavimo sutartis bus vykdoma ateityje, tačiau dėl ne visiškai tinkamo bendradarbiavimo su ieškovu to neišsiaiškino (CPK 185 straipsnis).

44. Dėl išdėstytų motyvų ir argumentų teismas konstatuoja, kad ieškovas įrodė, jog sutartis nutraukta neteisėtai, nes jis yra pajėgūs vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, todėl yra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą ir pripažinti, kad vienašališkas sutarties nutraukimas banko iniciatyva nuo dėl esminio sutarties pažeidimo neteisėtas.

Dėl sutartinių mokėjimo (pelno) palūkanų

45. Ieškovas savo reikalavimus grindžia ir tokiomis aplinkybėmis, kad bankas, visą sutarties galiojimo laikotarpį nepagrįstai nustatydamas (taikydamas) didesnes bazines palūkanų normas, netinkamai apskaičiuodavo kredito įmokas ir tai sąlygojo ieškovo permokas bankui, kuris, pranešdamas apie vienašališką sutarties nutraukimą, nurodė neteisingą įsiskolinimo sumą. Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su tokiais ieškovo argumentais, jie byloje liko nepaneigti, tuo tarpu atsakovas nepagrindė savo atsikirtimų, kad sutarties galiojimo laikotarpiu bazinę palūkanų normą pritaikydavo tinkamai, t. y., šalių sudarytos būsto kreditavimo sutarties nustatyta tvarka (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

46. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis).

47. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą, pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą, pvz., CK 6.210, 6.211 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019, 53 punktas, ir šiame punkte nurodyta kasacinio teismo praktika). Kredito teisiniuose santykiuose tiek mokėjimo (pelno) palūkanos už naudojimąsi kredito lėšomis per sutarties laikotarpį, tiek kompensuojamosios palūkanos už laikotarpį praleidus mokėjimo terminus paprastai nustatomos kredito sutartyje.

48. Šalių 2006-12-19 sudarytos būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 06/12/148T, specialiosiose sąlygose nustatyta, kad metinę palūkanų normą sudaro: (i) marža – 0,85 proc.; (ii) bazinė palūkanų norma. Šalys susitarė ir sutartyje nustatyta, kad pastarasis dydis (bazinė palūkanų norma) bus dviejų rūšių: 1) fiksuota bazinė palūkanų norma (metų), taikoma 5 metams; 2) kintama bazinė palūkanų norma 6 (mėnesių), taikoma pasibaigus fiksuotos bazinės palūkanų normos nustatymo laikotarpiui, jei kredito grąžinimo terminas nesutampa su fiksuotos bazinės palūkanų normos nustatymo laikotarpiu. Prie abiejų bazinių palūkanų normų šalys pasirinko – EURIBOR indeksą. Taip pat nustatė, kad kreditas grąžinamas ir palūkanos mokamos 27 kiekvieno mėnesio dieną. Kredito grąžinimo pradžia – 2007-01-27, kredito grąžinimo paskutinė diena – 2036-11-27.

49. Palūkanų normos skaičiavimo tvarka taip pat detalizuota ir bendrųjų sutarties sąlygų 5.1 punkte, nustatant, kad už kreditą yra skaičiuojama metinė palūkanų norma, kurią sudaro bazinė palūkanų norma ir maržos procentas, kurie yra nurodyti šioje sutartyje (5.1 punkto 1 pp.). EURIBOR yra bazinė palūkanų normą kuri yra naudojama eurozonos pinigų rinkoje ir kurią šios Sutarties pasirašymo metu administravo Europos Sąjungos Bankų Federacija (FBE) ir Finansinių rinkų asociacija (ACI). EURIBOR norma yra nustatoma remiantis galiojančia tarptautine praktika (taikoma Kredito gavėjui pasirinkus EURIBOR bazinę palūkanų normą) (5.1 punkto 2 pp.). Palūkanų nustatymo laikotarpis yra laikotarpis, kurio metu palūkanų norma nesikeičia. Palūkanų nustatymo laikotarpio ilgį apsprendžia bazinės palūkanų normos pavadinimas. Jeigu palūkanų nustatymo laikotarpis yra trumpesnis nei pasirinktas bazinės palūkanų normos laikotarpis, tai bazinė palūkanų norma šiam laikotarpiui nustatoma vadovaujantis atitinkamo laikotarpio tarpbankinėmis palūkanomis. Naujas palūkanų normos nustatymo laikotarpis prasideda paskutinę prieš tai galiojusio palūkanų normos nustatymo laikotarpio dieną.(5.1 punkto 4 pp.). Nustatymo diena yra ta diena, kai nustatomas pasirinkto laikotarpio bazinės palūkanų normos dydis (5.1 punkto 5 pp.). Bazinės palūkanų normos dydis pirmajam palūkanų nustatymo laikotarpiui yra nustatomas pagal normą, nustatytą tą dieną, kai kreditas (ar jo dalis) buvo išmokėtas. Jei kredito (jo dalies) išmokėjimo dieną bazinė palūkanų norma nenustatyta, tai pirmajam palūkanų nustatymo laikotarpiui kiekvienos kredito dalies atžvilgiu taikoma bazinė palūkanų norma nustatyta Banko darbo dieną prieš atitinkamos kredito dalies išėmimą (5.1 punkto 6 pp.). Bazinės palūkanų normos dydis keičiamas kiekvieno palūkanų nustatymo laikotarpio pirmąją Banko darbo dieną. Jeigu yra taikoma kredito išmokų konsolidacija, konsolidacijos dieną yra nustatoma bazinė palūkanų norma visai kredito sumai kitam palūkanų nustatymo laikotarpiui. Po konsolidacijos bazinės palūkanų normos dydis visai kredito sumai keičiamas kiekvieno palūkanų nustatymo laikotarpio pirmąją Banko darbo dieną (5.1 punkto 7 pp.). Naujo palūkanų nustatymo laikotarpio bazinė palūkanų norma lygi palūkanų normai, skelbiamai prieš dvi dienas iki naujo palūkanų nustatymo laikotarpio pradžios. Palūkanų norma keičiasi tokiu pat dydžiu, kaip ir bazinė palūkanų norma. Nauja palūkanų norma įsigalioja nuo pirmos naujo palūkanų laikotarpio nustatymo periodo dienos (5.1 punkto 8 pp.). Jeigu bazinės palūkanų normos skelbimas yra nutraukiamas ar sustabdomas, tai kreditui taikytina bazinė palūkanų norma yra nustatoma vadovaujantis taisyklėmis, sprendimais arba instrukcijomis, kurias atitinkamos valdžios ar valdymo institucijos nustato naujai bazinei palūkanų normai (5.1 punkto 9 pp.) Kredito palūkanos yra skaičiuojamos pagal realų kalendorinių dienų skaičių, laikant, kad metuose yra 360 dienų (5.1 punkto 10 pp.). Kintama bazinė palūkanų norma yra taikoma pasibaigus fiksuotos bazinės palūkanų normos nustatymo laikotarpiui, jei kredito grąžinimo terminas nesutampa su fiksuotos bazinės palūkanų normos nustatymo laikotarpiu, ir Kredito gavėjas nesikreipia į Banką dėl fiksuotos bazinės palūkanų normos nustatymo naujam laikotarpiui (5.1 punkto 11 pp.).

50. Dėl pirmosios palūkanų normos sudedamosios dalies – maržos, ginčo byloje nekilo, sutarties šalys nustatė maržos dydį – 0,85 proc., kuris nekito visą sutarties galiojimo laikotarpį. Tačiau šalių pozicijos išsiskyrė dėl antrosios palūkanų normos sudedamosios dalies – bazinės palūkanų normos taikymo. Byloje ieškovas įrodinėjo, kad bankas minėtas bazinės palūkanų normas netinkamai taikė tiek fiksuotų palūkanų normos galiojimo metu (pirmuosius penkerius sutarties galiojimo metus), tiek vėlesniu, kintamų palūkanų normos galiojimo laikotarpiu (nuo 2012-01-27). Tokiu atveju teismas toliau atskirai įvertina kiekvieną iš šių laikotarpių.

51. Taigi, visų pirma, kalbant apie pradinį palūkanų nustatymo laikotarpį, ieškovas teigė, kad bankas fiksuotos bazinės palūkanų normos galiojimo laikotarpiu, kuris buvo nustatytas penkeriems metams, taikė (parinko) netinkamą EURIBOR dydį. Anot ieškovo, atsižvelgiant į tai, kad kredito (jo dalies) išmokėjimo dieną – 2007-01-04 oficialus paskelbtas 6 mėnesių EURIBOR indeksas buvo – 3,865 proc. (beje, toks dydis nurodytas ir 2020-02-12 Lietuvos Banko pateiktame paaiškinime), pridėjus 0,85 proc. maržą, palūkanų norma pirmuosius penkerius metus turėjo būti – 4,715 proc. (tokiu atveju bendra mėnesinės įmokos, mokamos pirmuosius 60 mėnesius, suma turėjo būti 257,10 Eur, tačiau bankas nepagrįstai nuskaitydavo po 265,84 Eur). Ieškovo įsitikinimu, „5 metų“ terminas turėtų būti siejamas tik su palūkanų fiksavimo laikotarpiu ir neturi būti taikomas parenkant EURIBOR indeksą.

52. Atsakovas, priešingai, teigia, kad bankas pirmuosius penkerius metus taikė 4,154 proc. EURIBOR indeksą, kuris pridėjus 0,85 proc. maržą, sudarė bendrą 5,004 proc. (tą patvirtina ir bylos svarstymui su 2019-08-28 procesiniu dokumentu Nr. DOK-15924 pateikta skolos mokėjimo detalizacija). Tokį EURIBOR indekso nustatymą atsakovas paaiškino tuo, kad jis pirmiesiems penkeriems metams, kuriems šalys fiksavo palūkanų normą, taikė ne 6 mėnesių EURIBOR indeksą (3,865 proc.), o 5 metų EURIBOR indeksą (4,154 proc.). Atsakovo teigimu, tokį EURIBOR indekso (ne 6 mėnesių, o 5 metų) parinkimą lemia sutarties specialiojoje dalyje aptarta bazinė palūkanos normos nustatymo tvarka (t. y. (ii) dalies 1 punktas).

53. Šiuo atveju teismas pritaria atsakovo aiškinimui, kad fiksuotų palūkanų taikymo laikotarpiu turėjo būti taikoma 5 metų EURIBOR indekso reikšmė, o kintamų palūkanų taikymo laikotarpiu turėjo būti taikoma 6 mėnesių EURIBOR indekso reikšmė. Tokį aiškinimą, teismo vertinimu, suponuoja: 1) specialiosios dalies bazinės palūkanos normos (ii) 1 ir 2 punktų konstrukcija, iš kurios matyti, kad 6 mėnesių EURIBOR indekso reikšmė priskirta tik prie kintamų palūkanų laikotarpio; 2) bendrosios sutarties dalies 5.1. punkto sąlygose pateikta EURIBOR sąvoka, kurioje ji nesusieta su konkrečiu (t. y. 6 mėnesių / 5 metų) EURIBOR indeksu (5.1 punkto 2 pp.); 3) 5.1. punkto sąlygose išdėstytas palūkanų laikotarpio apibrėžimas, pagal kurį „palūkanų nustatymo laikotarpio ilgį apsprendžia bazinės palūkanų normos pavadinimas“ (5.1 punkto 4 pp.). Teismo vertinimu, akivaizdu, kad ginčo sutarties šalys, įvirtinusios sąlygą, kad bazinės palūkanų normos pavadinimas yra siejamas su palūkanų laikotarpio ilgiu (5.1 punkto 4 pp.) tokiu būdu pasirinko ir atitinkamą EURIBOR indekso reikšmę, t. y. penkerių metų laikotarpiui taikant – 5 metų EURIBOR indekso reikšmę, o kintamam laikotarpiui taikant 6 mėnesių EURIBOR indekso reikšmę. Kitokio šių sutarties sąlygų aiškinimo nelemia ir sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193–6.195 straipsniai).

54. Vis dėlto, šioje byloje teismas nenustatė ir bankas nepagrindė, kad fiksuotų palūkanų mokėjimo laikotarpiu bankas tinkamai skaičiavo tokių palūkanų normą. Fiksuotų palūkanų nustatymo laikotarpiu (t. y., nuo 2007-01-04) bankas taikė 5,004 proc. bendrą palūkanų normą, o EURIBOR indekso reikšmę atitinkamai – 4,154 proc. (4,154 proc. + 0,85 proc. = 5,004 proc.), kuo leidžia įsitikinti su 2019-08-28 procesiniu dokumentu (Nr. DOK-15924) pateikta skolos mokėjimo detalizacija.

55. Šioje byloje Lietuvos bankas atkreipė dėmesį ir į tai, kad oficialios EURIBOR reikšmės yra skelbiamos Europos pinigų rinkos instituto interneto svetainėje (https://www.emmi-benchmarks.eu/euribor-org/euribor-rates.html). Europos pinigų rinkos institutas – tai oficialus, pirminis šaltinis, teikiantis EURIBOR indeksus, todėl rekomenduotina, kad kredito davėjai, nustatydami bazinę fiksuotųjų ir (arba) kintamųjų palūkanų normą vadovautųsi šio instituto interneto svetainėje skelbiama EURIBOR reikšme.

56. Tačiau teismas pažymi, kad atsakovas nepateikė į bylą duomenų, leidžiančių nustatyti, kad 2007-01-04 oficialiai skelbiama 5 metų EURIBOR indekso reikšmė buvo tokia, kurią jis taikė – 4,154 proc. Priešingai, paties atsakovo 2020-09-21 pateikti paaiškinimai (Nr. DOK-15242) ir prie jų pridėta palūkanų normų detalizacija leidžia nustatyti, kad aktualiu laikotarpiu (2007-01-04) 5 metų EURIBOR indekso reikšmė buvo – 4,0980 proc. (detalizacijoje išryškinta raudona spalva). Vadinasi fiksuotų palūkanų laikotarpiu palūkanų norma turėjo būti 4,948 proc. (4,0980 proc. + 0,85 proc. = 4,948 proc.) t. y., mažesnė nei penkerius metus taikė atsakovas. Todėl šiuo atveju teismas priima domėn ieškovo akcentuotas ir paties atsakovo 2019-11-06 atsiliepimo 38 punkte (Nr. DOK-20579) nurodytas bei vėliau teismo posėdžio metu nepaneigtas aplinkybes, kad atsakovas, nustatydamas palūkanų dydį, vadovavosi ne tik oficialiai skelbiamu atitinkamo laikotarpio – 5 metų EURIBOR indeksu, bet taip pat papildomai įtraukdavo sutartyje neaptartus papildomus banko patiriamus kaštus, kurie nepagrįstai padidindavo ieškovui nustatomų palūkanų normą. Aukščiau aptartos aplinkybės, sudaro paknakamą pagrindą išvadai, jog bankas nepagrįstai vienašališkai padidino bazinę palūkanų normą.

57. Visų antra, ieškovas nesutiko ir su atsakovo taikyta bazinių palūkanų norma, kintamųjų palūkanų laikotarpiu.

58. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kredito sutartimi šalys gali nustatyti tiek konkrečią palūkanų normą, taikytiną nuo sutarties sudarymo dienos, nuo tam tikros datos ar tam tikru laikotarpiu, tiek mechanizmą, pagal kurį tokia palūkanų norma apskaičiuojama. Susitarimą dėl palūkanų dydžio galima konstatuoti buvus tik tada, jei, kilus ginčui, remiantis šalių sutartais objektyviais kriterijais ir tokiomis pat jų reikšmėmis, galima tiksliai nustatyti, kokio dydžio palūkanas konkrečiu atveju turi pareigą mokėti skolininkas. Tai reiškia, kad šiame mechanizme turi būti aiškiai nurodyti visi kriterijai, nuo kurių priklauso nustatomų palūkanų dydis, o šių kriterijų kintamosios reikšmės turi būti objektyvios (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-969/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-05-16 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017 36 punktą ir kt.).

59. Ieškovo teigimu, bankas visiškai nepagrįstai naujos palūkanų normos nustatymo laikotarpį siejo su kiekvienų metų lapkričio ir (ar) gegužės mėnesio 27 diena ir nepagrįstai taikė EURIBOR indekso reikšmę likus 2 darbo dienoms būtent iki šių datų. Ieškovas naujo laikotarpio palūkanų normos nustatymo datas laikė atitinkamai kiekvienų metų sausio ir (ar) liepos mėnesių 27 dieną. Todėl, ieškovo įsitikinimu, pavyzdžiui, viena iš naujo laikotarpio palūkanų normos nustatymo datų turėjo būti – 2012-01-27 (imant prieš dvi 2 darbo dienas, t. y. 2012-01-25 buvusį EURIBOR indeksą – 1,446 proc.), kito laikotarpio palūkanų normos nustatymo data – 2012-07-27 (imant prieš dvi 2 darbo dienas, t. y. 2012-07-25 buvusį EURIBOR indeksą – 0,712 proc.), ir t.t. (2019-11-22 procesinis dokumentas Nr. DOK-21864).

60. Atsakovas detalizavo, kad viena iš naujo laikotarpio palūkanų normos nustatymo datų – 2011-11-27 (imant prieš 2 darbo dienas, t. y. 2011-11-24 buvusį EURIBOR indeksą – 1,702 proc.), o palūkanų mokėjimo data – 2012-01-27. Kito naujo laikotarpio palūkanų normos nustatymo data – 2011-05-27 (imant prieš 2 darbo dienas, t. y. 2011-05-24 buvusį EURIBOR indeksą – 0,96 proc.), o palūkanų mokėjimo data – 2012-06-27 ir t.t. (2020-09-21 procesinio dokumento Nr. DOK-15242 priedas). Kitaip tariant, atsakovas naujo laikotarpio palūkanų normos nustatymo datas laikydavo atitinkamai kiekvienų metų lapkričio ir (ar) gegužės 27 dieną (ir EURIBOR indekso reikšmę imdavo likus 2 darbo dienoms iki šių datų), o palūkanų mokėjimo datą laikydavo atitinkamai kiekvienų metų sausio ir (ar) birželio 27 dieną.

61. Atsakovas tokį savo pasirinkimą (t. y., naujo laikotarpio palūkanų normos nustatymo datą laikyti lapkričio ir (ar) gegužės, o ne sausį ir liepą) motyvavo sutarties 7.2.1. punkte nustatytu įsipareigojimu kiekvienam palūkanų laikotarpiui iš anksto parengti ir ieškovui pateikti kredito ir palūkanų mokėjimo grafikus. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė akcentavo, kad palūkanų normos nustatymo datos sistemingai buvo nustatomos kiekvienų metų lapkričio ir (ar) gegužės 27 dieną, nepriklausomai nuo to, kokie palūkanų dydžiai galėjo būti nustatyti atitinkamomis sausio ir (ar) birželio 27 dienomis, t. y. bankas specialiai nesiekė didesnės EURIBOR indekso reikšmės pasirinkimo.

62. Šioje vietoje aktualu, kad ginčo šalių sutartyje numatyta, kad kreditas grąžinamas ir palūkanos mokamos 27 kiekvieno mėnesio dieną, kredito grąžinimo pradžia – 2007-01-27. Kaip minėta, šalys nustatė, kad kintama bazinė palūkanų norma taikoma pasibaigus fiksuotos bazinės palūkanų normos nustatymo laikotarpiui, kuris tęsęsi penkerius metus ir baigėsi 2012-01-27, kuomet bazinė palūkanų norma ir turėjo būti pakeista iš fiksuotos į kintamą. Aplinkybė, kad palūkanų norma turėjo būti keičiama būtent 2012-01-27 pripažįstama ir atsakovo 2019-11-06 atsiliepimo 40 punkte (Nr. DOK-20579). Be to, palūkanų normos skaičiavimo tvarka detalizuota ir bendrųjų sutarties sąlygų 5.1 punkte, nustatant, naujas palūkanų normos nustatymo laikotarpis prasideda paskutinę prieš tai galiojusio palūkanų normos nustatymo laikotarpio dieną (5.1 punkto 4 pp.). Nustatymo diena yra ta diena, kai nustatomas pasirinkto laikotarpio bazinės palūkanų normos dydis (5.1 punkto 5 pp.). Bazinės palūkanų normos dydis pirmajam palūkanų nustatymo laikotarpiui yra nustatomas pagal normą, nustatytą tą dieną, kai kreditas (ar jo dalis) buvo išmokėtas <...> (5.1 punkto 6 pp.). Bazinės palūkanų normos dydis keičiamas kiekvieno palūkanų nustatymo laikotarpio pirmąją Banko darbo dieną. <...> (5.1 punkto 7 pp.). Naujo palūkanų nustatymo laikotarpio bazinė palūkanų norma lygi palūkanų normai, skelbiamai prieš dvi dienas iki naujo palūkanų nustatymo laikotarpio pradžios. Palūkanų norma keičiasi tokiu pat dydžiu, kaip ir bazinė palūkanų norma. Nauja palūkanų norma įsigalioja nuo pirmos naujo palūkanų laikotarpio nustatymo periodo dienos (5.1 punkto 8 pp.).

63. Tokiu atveju teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais, kad pasibaigus fiksuotos bazinės palūkanų normos nustatymo laikotarpiui (2012-01-27) bazinė palūkanų norma turėjo būti keičiama / perskaičiuojama kas 6 mėnesius atitinkamai kiekvienų metų sausio ir (ar) liepos mėnesių 27 dieną, taikant prieš dvi 2 darbo dienas buvusią EURIBOR indekso reikšmę (5.1 punkto 8 pp.). Atsakovo argumentus, susijusius su jo pasirinkimu naujos palūkanų normos parinkimo datą sieti su lapkričio ir (ar) gegužės mėnesiais (šio sprendimo 61 punktas), teismas laiko nepagrįstais ir paneigiančiais ieškovo, kaip silpnesnės sutarties šalies, teisėtus interesus bei lūkesčius.

64. Šioje byloje ieškovas nekėlė reikalavimų, susijusių su palūkanų normos ir (ar) konkrečiu ieškovo permokos dydžio nustatymu, tačiau pastarajam įrodžius, kad atsakovas fiksuotų ir kintamų palūkanų normas taikė nesilaikydamas šalių sudarytos sutarties sąlygų, tai sudaro pagrindą spręsti apie pranešime dėl vienašališko sutarties nutraukimo neteisingai nurodytą ieškovo įsiskolinimo sumą ir tokį vienašališką sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir šiuo pagrindu.

Dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senaties terminą

65. Šioje byloje ieškovui, savo reikalavimus grindžiant aplinkybėmis dėl netinkamo palūkanų skaičiavimo, atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes. Tokį prašymą bankas motyvavo tuo, kad šalių sutartis sudaryta dar 2006-12-19, ieškovas visą sutarties galiojimo laikotarpį žinojo įmokų mokėjimo grafikus, kuriuose buvo atskleistas ir konkretus, taikomų palūkanų dydis, be to, dar 2012-04-16 pats ieškovas teikė pretenzijas dėl netinkamai skaičiuojamų palūkanų (dėl ko bankas pašalino sistemos klaidą), aplinkybė, kad ieškovas nuo pat sutarties sudarymo žinojo palūkanų norma, sudaro pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

66. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

67. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2010). Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma, turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, nei analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

68. Teismas sprendžia, kad atsakovas, ieškinio senaties pradžią siedamas su ginčo sutarties sudarymo data (2006-12-19) ar laikotarpiu, kuomet bankui buvo teikiamos pretenzijos dėl netinkamo palūkanų skaičiavimo (2012-04-16), nepagrįstai suabsoliutino objektyvųjį ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijų, nevertindamas susiklosčiusios situacijos ir aplinkybių, su kuriomis ieškovas sieja sužinojimą apie savo teisių pažeidimą.

69. Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo pareiškė fizinis asmuo (vartotojas), kuris nei sutarties sudarymo, nei vykdymo metu, nebuvo profesionaliai atstovaujamas. Vadinasi, vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties ir (ar) specialių žinių stokos, sudarydamas sutartį (ir vėliau ją vykdydamas), turėjo ribotas galimybes tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą. Todėl teismas sprendžia, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą galėjo ir turėjo sužinoti tada, kai šioje byloje tenkinus jo atstovo (advokato) prašymą, 2019-08-07 nutarties pagrindu (CPK 199 straipsnis) iš banko buvo išreikalauti duomenys / detalizacijos, susijusios su palūkanų normų taikymu ir kredito įmokų apskaičiavimu. Tokius duomenis bankas pateikė 2019-08-28, o ieškovas 2019-10-17 papildė ieškinio pagrindą. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad ieškinio senaties terminas ieškovo teisėms ginti būtų praleistas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

70. Tauragės apylinkės teismo 2019-01-28 nutartimi šioje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta atsakovui pateikti antstoliui vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš ieškovo pagal būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 06/12/148T iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

71. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos ieškinius ir prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

72. Byloje nustatyta, kad ieškovas yra vartotojas, o pareiškęs ieškinį dėl būsto kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu rėmėsi ir tuo, kad jo atžvilgiu buvo taikytos nesąžiningos sutarties sąlygos. CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokėjimo atleidžiami vartotojai – bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Taigi, ieškovas šioje byloje nuo žyminio mokesčio mokėjimo buvo atleistas pagal įstatymą, tačiau nustatyta, kad jis 2019-01-23 mokėjimo pavedimu per AB SEB banką sumokėjo 213 Eur žyminį mokestį už ieškinį ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (mokėjimo Nr. 447). CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai jo sumokėta daugiau, negu numato įstatymai. Todėl ieškovui iš valstybės biudžeto grąžinama 213 Eur žyminio mokesčio suma.

73. Ieškinį patenkinus, iš atsakovo išieškotina valstybės naudai 188 Eur ([200 Eur + 50 Eur] x 75 proc.) žyminio mokesčio suma, nuo kurios mokėjimo atsakovas, priešingai nei ieškovas (vartotojas), nėra atleistas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 5 dalis, 7 dalis, 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

74. Be to, ieškovą atstovavimu sutarties pagrindu teisme atstovavo advokatas, kuris detalizavo, jog ieškovui suteiktos tokios teisinės paslaugos: susipažinimas su dokumentais ir konsultacija (200 Eur); ieškinio parengimas (1 000 Eur); susipažinimas su atsiliepimu ir konsultacija (200 Eur); naujų įrodymus rinkimas ir procesinių dokumentų rengimas (1 000 Eur); konsultacijos (300 Eur); atstovavimas teisme (800 Eur). Taigi ieškovas iš viso advokatui sumokėjo 3 815 Eur (su PVM) sumą, ką patvirtina byloje pateiktas 2019-01-24 pinigų paėmimo kvitas Nr. 937525, o taip pat 2019-09-11, 2019-09-12, 2019-12-02 ir 2020-09-21 mokėjimo nurodymai.

75. CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato (ar advokato padėjėjo), dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Atstovavimo išlaidos yra specifinės ir skirtingai nei dėl visų kitų rūšių bylinėjimosi išlaidų, kurias paskirsto šalims sprendimą priimantis teismas, dėl atstovavimo išlaidų dydžio teismas sprendimą, remdamasis atitinkamais jų dydį pagrindžiančiais dokumentais, sprendžia savo nuožiūra. Be to, teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, kiekvienu atveju įvertina jų dydį, tam kad bylą pralaimėjusi šalis nebūtų nepagrįstai baudžiama dėl kitos šalies neprotingo išlaidavimo advokato suteiktai teisinei pagalbai apmokėti.

76. Be to, CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato (advokato padėjėjo) pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato (advokato padėjėjo) darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose. Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos).

77. Šiuo atveju nustatyta, kad ieškovo prašoma priteisti bendra 3 815 Eur išlaidų už advokato paslaugas rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas suma neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių. Pavyzdžiui, vien už tokias teisines paslaugas, kaip ieškinio pateikimas maksimaliai kompensuotina suma galėtų būti – 3 156,75 Eur (1 262,7 Eur x 2,5, rekomendacijų 8.2 punktas); už dokumentų, kuriuose pareikšti prašymai, reikalavimai, atsikirtimai ar paaiškinimai pateikimą – 1 629,60 Eur (1 358 x 0,4 x 3 vnt. rekomendacijų 8.16 punktas); už atstovavimą teismo posėdžiuose – 543,20 Eur (1 358 x 0,1 x 4 val., rekomendacijų 8.19 punktas).

78. Todėl teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktą bylinėjimosi išlaidų pagrindimą, aukščiau aptartus galimus priteisti maksimalius išlaidų dydžius, o taip pat įvertinęs bylos sudėtingumą, teismo posėdžių skaičių, suteiktų teisinių paslaugų kokybę ir apimtį, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo išlaidų už advokato teisines paslaugas sumažinimui. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimai buvo patenkinti, ieškovui iš atsakovo priteistina 3 815 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

ieškinį patenkinti.

Pripažinti tarp ieškovo A. B. ir atsakovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (ankstesnis pavadinimas – Nordea Bank AB Lietuvos skyrius), 2006-12-19 sudarytos būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 06/12/148T nutraukimą nuo 2018-09-12 neteisėtu.

Priteisti ieškovui A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 304870069) 3 815 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 304870069) į valstybės biudžetą 188 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio (mokesčio gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Grąžinti ieškovui A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš valstybės biudžeto (mokesčio gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660) 213 Eur (du šimtus trylika eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2019-01-23 mokėjimu Nr. 447.

Teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikinti teismo Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. sausio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Šis sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmus.

Teisėja Lina Nainienė