Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1837-640/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-09-24
Bylos Nr.: e2A-1837-640/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-06535-2023-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Loreta Bujokaitė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „LGC Cargo“
Ieškovas: akcinės bendrovės „LTG Infra“

Kategorijos

2.6.1.3.6Piniginės prievolės
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-1837-640/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06535-2023-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 3.3.1.19.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugsėjo 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LGC Cargo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „LTG Infra“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „LGC Cargo“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „LTG Infra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „LGC Cargo“ 34 284,13 Eur skolą, 9,25 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad AB „LTG Infra“ (viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytoja) ir UAB „LGC Cargo“ (geležinkelio įmonė, vežėja) 2019 m. lapkričio 26 d. sudarė naudojimosi viešąja geležinkelių infrastruktūra sutartį (toliau – ir Sutartis), kuria susitarė dėl minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą (toliau – ir MPP) sudarančių paslaugų teikimo 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio (toliau – ir TTT) galiojimo laikotarpiu (nuo 2019 m. gruodžio 15 d. iki 2020 m. gruodžio 12 d.). Sutarties 7.4 papunkčiu šalys susitarė, kad užmokestis už MPP bus mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 610 patvirtintas Užmokesčio už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą ir užmokesčio už skirtus, bet nepanaudotus viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus apskaičiavimo ir mokėjimo taisykles (toliau – ir Taisyklės) ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius pridėtinės vertės mokesčio skaičiavimą ir taikymą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. balandžio 8 d. priėmė nutarimą Nr. 356 (toliau – ir Nutarimas Nr. 356), kuriuo Taisyklės buvo pakeistos, be kita ko, nustatant, kad viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas (ieškovė) perskaičiuos 2019–2020 m. TTT galiojimo laikotarpio užmokesčio už MPP įmokų tarifus ir konkrečios geležinkelio įmonės (vežėjo) mokėtinas užmokestis už MPP pagal nutarime nurodytus duomenis. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 356, ieškovės generalinis direktorius 2021 m. lapkričio 12 d. priėmė įsakymą Nr. ĮSPAJ(LGI)-1262, kuriuo perskaičiavo atsakovės mokėtiną užmokestį už MPP 2019–2020 m. TTT galiojimo laikotarpiu ir nustatė, kad susidarė 34 284,13 Eur dydžio užmokesčio už MPP nepriemoka. Ieškovė 2022 m. rugsėjo 2 d. ir 2023 m. sausio 26 d. raštais ragino atsakovę sumokėti nepriemoką, tačiau atsakovė į šiuos raginimus neatsakė.

Atsiliepimas

3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4. Nurodė, kad ieškovė, motyvuodama norminių teisės aktų reikalavimų pakeitimais, išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras už užmokesčio už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketo dalį (už 2020 m. gegužės–lapkričio mėnesius). Atsakovei atsisakius jas apmokėti, ieškovė 2020 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 82 967,54 Eur skolą, kildinamą iš sutartinių įsipareigojimų mokėti užmokestį už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą pažeidimo. Ieškinys buvo patenkintas Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-161-910/2022. Šiuo atveju ginčas dėl skolos jau buvo išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl ieškovės ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu arba atmestas, nes ieškovė ieškiniu iš esmės siekia peržiūrėti jau išnagrinėtą ir įsiteisėjusį ginčą. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistų sumų perskaičiavimas nėra galimas. Taigi ginčas dėl atsiskaitymo už ieškovės atsakovei suteiktas paslaugas (dėl skolos egzistavimo, jos dydžio, susiformavimo pagrindo ir kt.) yra išspręstas galutinai, o įsiteisėjęs teismo sprendimas ne tik įgijo res judicata galią, tačiau atsakovės yra įvykdytas. Be to, visos aplinkybės, kurių pagrindu ieškovė reiškia ieškinį šioje byloje, buvo žinomos nagrinėjant nurodytą bylą dėl skolos priteisimo, todėl visi ginčo klausimai turėjo būti nagrinėjami kartu. Tokią atsakovės poziciją įrodo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-100-525/2024, kuria teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukė, konstatavęs, kad civilinis ginčas dėl skolos priteisimo tarp šalių yra išspręstas bendrosios kompetencijos teismuose. Net teismui ir nusprendus, kad ginčas yra nagrinėtinas teisme, ieškinys turėtų būti atmestas, nes ieškovė Sutartį aiškina ne pagal tikruosius šalių ketinimus, suteikdama sau nesąžiningą pranašumą. Sutarties 7.1–7.4, 12.1–12.3 punktais šalys sulygo dėl konkrečios apmokėjimo tvarkos Sutarties galiojimo metu. Ieškovė atliktą perskaičiavimą grindžia norminių teisės aktų pasikeitimu, tačiau toks ieškovės ketinimas prieštarauja tiek Sutarties esmei, tiek Sutarties šalių prisiimtiems ketinimams sudarant Sutartį. Sutarties 12.3 punktas numatė, kad Sutarties galiojimo metu pasikeitus teisės aktams, atitinkamos Sutarties nuostatos nedelsiant turi būti šalių pakeistos. Tokiu būdu šalys susitarė ne dėl automatiškai taikomų pakeitimų Sutarties šalių teisiniams santykiams, o pakeitimai turėjo būti legitimizuoti Sutarties šalių, t. y. susitariant dėl pakeitimų raštu. Taigi net ir esant teisės aktų pakeitimams, ieškovė ir atsakovė turėjo raštu sulygti dėl kitokio kainos skaičiavimo, tačiau to neatliko, todėl nėra pagrindo perskaičiuoti mokėtinų sumų.

Šalies argumentai

5. Ieškovė dublike papildomai nurodė, kad atsakovė klaidina teismą, jog ginčas dėl skolos jau buvo išnagrinėtas. Nėra pagrindo laikyti ieškovės 2020 m. lapkričio 15 d. ir 2023 m. gegužės 4 d. ieškinių tapačiais ir nutraukti nagrinėjamą bylą. Ankstesnis ginčas tarp sutarties šalių kilo dėl to, kad šalys nesutarė, ar atsakovės pateiktas raštas, kuriuo ji pranešė, kad nesinaudos jai skirtais pajėgumais, sudaro pagrindą nemokėti užmokesčio už MPP, t. y. buvo kvestionuojamas skolos susidarymo pagrindas. Šiuo metu nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovės teisės aktuose nustatytos prievolės perskaičiuoti atsakovės mokėtiną užmokestį už MPP pagal faktinius aktualių metų duomenis ir atsakovės pareigos sumokėti nepriemoką, susidariusią perskaičiavus užmokestį už MPP (34 284,13 Eur), t. y. ginčas dėl užmokesčio už MPP dydžio. Skiriasi ginčo dėl pagrindinės skolos ir ginčo dėl nepriemokos atsiradimo laikas ir faktinis pagrindas (ginčas dėl pagrindinės skolos kilo 2020 m. I pusmetį, kai atsakovė atsisakė apmokėti kiekvieną einamąjį mėnesį 2019–2020 m. TTT galiojimo ieškovės teikiamas PVM sąskaitas faktūras, o ginčas dėl nepriemokos – 2021 m. pabaigoje, ieškovei perskaičiavus atsakovės mokėtiną užmokestį už MPP 2019–2020 m. TTT galiojimo laikotarpiu ir atsakovei atsisakius apmokėti PVM sąskaitą faktūrą, pateiktą 2021 m. lapkričio 25 d.). Ginčas dėl nepriemokos negalėjo kilti anksčiau, nes nebuvo atsiradusių aplinkybių, dėl kurių kilo ginčas (Nutarimo Nr. 356 3.10 punkte nurodyta, kad šią pareigą ieškovė įvykdys likus ne mažiau kaip 30 kalendorinių dienų iki 2021–2022 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio įsigaliojimo). Taigi šios aplinkybės atsirado tik pasibaigus 2019–2020 m. TTT galiojimo laikotarpiui ir ieškovei įgyvendinus teisę ir pareigą perskaičiuoti atsakovės mokėtiną užmokestį už MPP 2019–2020 m. TTT galiojimo laikotarpiu.

Atsiliepimas

6. Atsakovė pateikė tripliką, kuriuo palaikė atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes ir argumentus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovei AB „LTG Infra“ iš atsakovės UAB „LGC Cargo“ 34 284,13 Eur skolos, 9,25 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 34 284,13 Eur sumą, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. gegužės 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 740 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Nurodė, kad nors abiejose bylose reikalavimai kildinami iš tų pačių šalis siejusių teisinių santykių, įvertinus bylose kilusių ginčų pobūdį, sprendė, kad nei ieškinių pagrindas, nei dalykas aptariamose bylose nėra tapatūs. Pastebėjo, kad ieškovės, kaip viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojos, pareiga perskaičiuoti 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpio užmokesčio įmokų tarifus ir 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu geležinkelio įmonių (vežėjų) ir remonto įmonių sumokėtą užmokestį už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą yra savarankiška prievolė, imperatyviai įtvirtinta specialiajame teisės akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. balandžio 8 d. nutarime Nr. 356 (3.10 punktas). Tame pačiame teisės akte atitinkamai įtvirtinta ir atsakovės, kaip geležinkelio įmonės (vežėjos), prievolė per 20 darbo dienų nuo viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo pranešimo pateikimo dienos sumokėti užmokesčio už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą nepriemoką (3.13 punktas). Pažymėjo, kad nei dėl nurodytose teisės normose nustatytų prievolių vykdymo, nei dėl ieškovės generalinio direktoriaus 2021 m. lapkričio 12 d. įsakymo, kuriuo buvo atliktas atsakovės mokėtino užmokesčio perskaičiavimas ir nustatyta nepriemoka, nei dėl 2021 m. lapkričio 25 d. atsakovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros pirmąją bylą nagrinėję teismai nesprendė ir dėl to nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo pritarti atsakovės argumentui, kad nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu yra siekiama peržiūrėti jau išnagrinėtą ginčą tarp šalių.

9. Teismas taip pat nesutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovei visos aplinkybės, kurių pagrindu reiškiamas ieškinys šioje byloje, buvo žinomos nagrinėjant civilinę bylą dėl pagrindinės skolos priteisimo, todėl ieškovė, netikslindama savo reikalavimų pirmojoje byloje, prisiėmė riziką ir pasirinko iš atsakovės reikalauti mažesnės sumos, nei laikė, kad atsakovė jai yra skolinga. Pažymėjo tai, kad teisminis ginčas dėl pagrindinės skolos priteisimo ieškovės buvo inicijuotas 2020 m. lapkričio 30 d., o Vilniaus apygardos teismas civilinę bylą išnagrinėjo ir sprendimą joje priėmė 2021 m. balandžio 20 d. Tuo tarpu aplinkybė apie susidariusią užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą nepriemoką paaiškėjo tik 2021 m. lapkričio mėnesį, t. y. kai buvo perskaičiuotas atsakovės mokėtinas užmokestis už minimalųjį prieigos paketą 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu. Kadangi aplinkybės, kurių pagrindu reiškiamas ieškinys šioje byloje, paaiškėjo pirmosios instancijos teismui jau išnagrinėjus bylą dėl pagrindinės skolos priteisimo iš esmės, ieškovė nebeturėjo teisės keisti ieškinio dalyko arba pagrindo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 141 straipsnis). Be to, inicijuojant ginčą dėl pagrindinės skolos priteisimo ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti nustatyta, kad egzistuoja užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą nepriemoka, nes dar nebuvo pasibaigęs 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpis (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 356 3.10 punktą ieškovė šią pareigą turėjo įvykdyti likus ne mažiau kaip 30 kalendorinių dienų iki 2021–2022 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio įsigaliojimo).

10. Atkreipė dėmesį, kad Sutarties 7.4 punkte šalys iš anksto susitarė, kad užmokestis už minimalųjį prieigos paketą mokamas vadovaujantis Taisyklėmis su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Taigi, sutiko su ieškove, kad pakeitus Taisykles, šiuo konkrečiu atveju nebuvo poreikio keisti Sutarties nuostatų, nes jose jau buvo įtvirtintas išankstinis Sutarties šalių susitarimas vadovautis pakeistomis Taisyklėmis.

11. Iš pačios atsakovės procesinių dokumentų turinio matyti, kad atsakovei buvo žinoma aplinkybė apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. balandžio 8 d. priimtą nutarimą Nr. 356, kuriuo buvo keičiamos Taisyklės. Taigi, atsakovei neabejotinai buvo (turėjo būti) žinoma ir tai, kad likus ne mažiau kaip 30 kalendorinių dienų iki 2021–2022 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio įsigaliojimo ieškovė perskaičiuos 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu atsakovės mokėtiną užmokestį už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą (nutarimo 3.10 punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovė turėjo pareigą sumokėti užmokesčio už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą nepriemoką per 20 darbo dienų nuo viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo pranešimo pateikimo dienos (nutarimo 3.13 punktas). Sutarties 12.9 punkte šalys susitarė, kad nutraukus Sutartį ar pasibaigus jos galiojimo terminui, šalių finansiniai įsipareigojimai ir kiti įsipareigojimai, kurie pagal jų esmę galioja ir po Sutarties termino pasibaigimo, lieka galioti iki visiško jų įvykdymo. Taigi, nepaisant to, kad ieškovė reikalavimą dėl nepriemokos sumokėjimo ieškovei pareiškė jau pasibaigus Sutarties galiojimo terminui, prievolė sumokėti užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą nepriemoką išliko galiojanti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12. Apeliantė atsakovė UAB „LGC Cargo“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį pilna apimtimi ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13. Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

13.1. Pažymėjo, kad pats pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog abiejose bylose ginčai kilo iš to paties teisinio santykio, todėl akivaizdu, kad šiuo pagrindu buvo pripažinta, kad ieškiniai ir jų teikimo aplinkybės (pagrindas ir dalykas) yra tapatūs ir susiję. Taigi, vien šiuo savarankišku pagrindu galima spręsti apie sprendime padarytas teisės taikymo ir aiškinimo klaidas, kurios lemia sprendimo neteisėtumą. Be to, sprendime sprendžiant klausimą apie ieškinių tapatumą, buvo pasisakyta ypatingai fragmentiškai bei šabloniškai, akivaizdžiai neatsižvelgiant į suformuotą nacionalinių teismų praktiką ir norminių teisės aktų reikalavimus.

13.2. Atsakovė ieškovės ieškinį laiko nepagrįstu, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu perskaičiuoti priteistų sumų nėra galimybės, kuomet skola yra kildinama iš tapataus reikalavimo. Ginčas dėl atsiskaitymo už ieškovės atsakovei suteiktas paslaugas buvo išspręstas galutinai ir jau ne tik, kad įgijęs res judicata galią, tačiau jau yra ir atsakovės įvykdytas. Ginčas dėl skolos egzistavimo, jos dydžio, susiformavimo pagrindo ir kitų susijusių klausimų buvo išspręstas galutinai, todėl ieškovės ieškinys yra laikomas siekiu peržiūrėti jau išspręstą ginčą. Ieškovė neinicijuoja naujo ginčo tarp šalių, pvz. dėl žalos ar nuostolių priteisimo, o tuo pačiu pagrindu, siekia prisiteisti didesnes mokėtinas sumas.

Šalies argumentai

13.3. Ieškovė nurodo papildytas faktines aplinkybes, t. y. tvarką kaip yra apskaičiuojamos atsakovės mokėtinos sumos pagal Sutartį už neva ieškovės suteiktas paslaugas, tačiau materialus dalykas, kuriuo yra reiškiamas ieškovės ieškinys ir jame keliami reikalavimai nesikeičia. Ginčo klausimas yra tapatus – atsakovės pareiga atsiskaityti su ieškove pagal tarp šalių sudarytą Sutartį. Antruoju ieškovės ieškiniu yra keičiamas ne pagrindas ar reikalavimo esmė, o elementariai perskaičiuojamos mokėtinos sumos, nors teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir įvykdytas. Ieškovė teikia ne naują reikalavimą, o iš esmės papildomo pirmuoju ieškiniu pareikštą reikalavimą.

13.4. Pažymėjo, kad jeigu būtų leidžiama perskaičiuoti priteistas sumas ir jau įvykdytus teismo sprendimus, tai būtų pažeistas tiek teisėtų lūkesčių, tiek teisinės valstybės principas. Apeliantė turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį tikėtis, kad ginčą išsprendus galutinai ir teismo sprendimui įgijus res judicata galią, ginčas dėl skolos egzistavimo, jos dydžio, susiformavimo pagrindo ir kitų susijusių klausimų buvo išspręstas galutinai ir nebus inicijuojami ginčai dėl to paties klausimo, tik skirtingai interpretuojant skolos skaičiavimo būdą ir pan. Taigi, ieškovės ieškinį patenkinus, akivaizdu, kad paminėti teisės principai buvo pažeisti.

13.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė teisės aktų reikalavimus sprendime, kuomet aiškino tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą sutartį, nes nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos sutarčių aiškinimo ir taikymo klausimais. Tokio neteisėto aiškinimo rezultatas – nesąžiningas sutarties nuostatų aiškinimas, kuris reiškia, kad sutartis aiškinama ne pagal tikruosius sutarties šalių ketinimus, tačiau ir suteikiamas akivaizdus bei nesąžiningas pranašumas ieškovei, o ieškovės pozicija yra nepagrįstai bei neteisėtai preziumuojama, nors tam nėra jokio pagrindo.

13.6. Nurodė, kad Sutarties šalys sulygo dėl konkrečios apmokėjimo tvarkos Sutarties galiojimo metu. Šiuo pagrindu ieškovė siekia perskaičiuoti išrašytas PVM sąskaitas faktūras teigdama, jog neva susidarė nepriemoka. Ieškovė savo atliekamą perskaičiavimą sieja su neva susiklosčiusiu norminių teisės aktų pasikeitimu, kuris leidžia ieškovei perskaičiuoti pagal Sutartį mokėtinas atsakovo sumas. Visgi, toks ieškovės ketinimas prieštarauja tiek Sutarties esmei, tiek Sutarties šalių prisiimtiems ketinimams sudarant Sutartį. Atitinkamai Sutarties 12.3. punktas numatė, kad Sutarties galiojimu metu pasikeitus teisės aktams, atitinkamos Sutarties nuostatos nedelsiant turi būti Šalių pakeistos. Tokiu pagrindu Sutarties šalys susitarė ne dėl automatiškai taikomų pakeitimų Sutarties šalių teisiniams santykiams, o pakeitimai turėjo būti legitimizuoti Sutarties šalių, t. y. susitariant dėl pakeitimų raštu. Pabrėžė, kad Sutarties šalys niekuomet raštu nesulygo ir nesusitarė, kad jau sumokėtos sumos būtų perskaičiuotos. Atsakovei apie tokį ieškovės ketinimą tapo žinoma tik tuomet, kai buvo pareikalauta susimokėti neva susidariusią nepriemoką. Be to, tai buvo padaryta ne tik, kad kuomet tarp šalių jau buvo baigtas teismo procesas, tačiau Sutarčiai jau nebegaliojant. Taigi, vadovaujantis tiek norminių teisės aktų reikalavimais, tiek ir šalių sudarytos sutarties esme, net ir esant teisės aktų pakeitimams, ieškovė ir atsakovė turėjo raštu sulygti dėl kito kainos skaičiavimo, tačiau to neatliko, todėl nėra pagrindo perskaičiuoti mokėtinų sumų. Juo labiau, kad ieškovė net neinicijavo tokių pakeitimų, nes pastarųjų įsigaliojimo metu tarp šalių negaliojo jokie susitarimai ar sutartys, o tai objektyviai patvirtina, kad ieškovė atsakovės atžvilgiu neturi jokios reikalavimo teisės.

Atsiliepimas

14. Ieškovė UAB „LTG Infra“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

Šalies argumentai

15.1. Apeliantės teiginys, kad du ginčai kilę iš to paties tiesinio santykio, automatiškai reiškia, jog ieškiniai ir jų teikimo aplinkybės (pagrindas ir dalykas) yra tapatūs ir susiję, yra nepagrįstas ir nelogiškas. Apeliantė niekaip nepaaiškina jos subjektyviai konstatuojamo priežastinio ryšio (t. y., kad ginčo kilimas iš to paties teisinio santykio automatiškai nulemia tų ginčų pagrindu pareikštų ieškinių tapatumą) pagrįstumo. Akivaizdu, kad iš to paties teisinio santykio gali kilti įvairūs ginčai, kurių dalykas ir pagrindas gali būti ne tapatūs.

15.2. Ieškovės vertinimu, teismas sprendime atliko išsamų ieškinių tapatumo vertinimą. Teismas sprendime nuosekliai aptarė pirmojo ieškinio (ginčas dėl pagrindinės skolos) teisines ir faktines aplinkybes, taip pat šios bylos teisines ir faktines aplinkybes, detaliai išdėstė savo vertinimą dėl ieškinių pagrindo ir dalyko aptariamose bylose netapatumo. Taigi, teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, todėl apeliantės teiginys dėl sprendimo fragmentiškumo ir neišsamumo yra nepagrįstas.

15.3. Pažymėjo, kad Sutarties 7.4 punkte šalys aiškiai aptarė, kad Taisyklės taikomos su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, todėl nebuvo jokios būtinybės keisti Sutarties 12.3 punktą, kaip nepagrįstai teigia apeliantė.

15.4. Akivaizdu, kad esant Sutarties 12.9 punkte nurodytai sąlygai, nėra prielaidų tvirtinti, jog galėjo būti pažeisti teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principai, nes šalys dėl tokių Sutarties sąlygų susitarė ir jas žinojo. Taip pat nepagrįstas apeliantės teiginys, kad teismo pateikiamas Sutarties aiškinimas atitinka nesąžiningą ir nelygiateisišką Sutarties aiškinimą. Nurodė, kad abejoms Sutarties šalims Sutarties sudarymo metu buvo žinomos Sutarties 7.4 ir 12.3 punktų nuostatos, jų formuluotės aiškios ir nedviprasmiškos, todėl priešingai nei teigia apeliantė, būtent apeliantės siūlomas Sutarties nuostatų interpretavimas būtų nesąžiningas ir neatitiktų Sutarties sudarymo metu šalių prisiimtų įsipareigojimų. Teismas pagrįstai konstatavo, jog nebuvo būtinybės atlikti Sutarties pakeitimų, kaip nepagrįstai teigia apeliantė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

16. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

17. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimo (toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo visiškai tenkintas ieškovės ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų

18. Nustatyta, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir atsakovė UAB „LGC Cargo“ 2019 m. lapkričio 26 d. sudarė naudojimosi viešąja geležinkelių infrastruktūra sutartį Nr. SUT(DI)-574, kuria susitarė dėl minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą sudarančių paslaugų teikimo 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu.

19. Sutarties 7.4 papunkčiu šalys susitarė, kad užmokestis už minimalųjį prieigos paketą mokamas vadovaujantis Užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą apskaičiavimo ir skelbimo, konkrečios geležinkelio įmonės (vežėjo) mokėtino užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą dydžio apskaičiavimo ir mokėjimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 610 ,,Dėl Užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą apskaičiavimo ir skelbimo, konkrečios geležinkelio įmonės (vežėjo) mokėtino užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą dydžio apskaičiavimo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo,“ su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais.

20. Atsakovė 2020 m. sausio 6 d. raštu Nr. 154 informavo ieškovę, jog, atsižvelgdama į tai, kad atsakovei suteikti ne visi pajėgumai, reikalingi planuojamam vežimo procesui užtikrinti, ir į tai, kad atsakovės licencija bei saugos sertifikatai yra sustabdyti, skirtais pajėgumais artimiausiu metu naudotis neplanuoja.

Žemesnės instancijos teismas

21. Ieškovė 2020 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 82 967,54 Eur skolą, kildinamą iš sutartinių įsipareigojimų mokėti užmokestį už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą pažeidimo. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1345-661/2021 ieškovės ieškinį atmetė, o 2021 m. gegužės 17 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovės naudai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinius skundus, 2022 m. kovo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-161-910/2022 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 20 d. sprendimą ir 2021 m. gegužės 17 d. papildomą sprendimą ir priėmė naują sprendimą – patenkino ieškinį, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 82 967,54 Eur skolos, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2023 Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

22. Ieškovės generalinis direktorius 2021 m. lapkričio 12 d. priėmė įsakymą Nr. ĮSPAJ(LGI)-1262, kuriuo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 356 3.9, 3.10 ir 3.13 punktais, perskaičiavo atsakovės mokėtiną užmokestį už minimalųjį prieigos paketą 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu ir nustatė, kad susidarė 34 284,13 Eur dydžio užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą nepriemoka.

23. 2021 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. SD-PAJ(LGI)-115 ieškovė informavo atsakovę, kad perskaičiavo atsakovės mokėtiną užmokestį už minimalųjį prieigos paketą 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu, nurodė nepriemokos dydį ir paprašė per 20 darbo dienų nuo rašto gavimo dienos sumokėti nepriemoką. 2021 m. lapkričio 25 d. ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą serija 980 Nr. 0055111, pagal kurią mokėtina suma – 34 284,13 Eur (neįskaitant PVM).

24. 2021 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 233 atsakovė informavo ieškovę, kad nevykdys ieškovės reikalavimo sumokėti 34 284,13 Eur nepriemoką.

25. 2022 m. rugsėjo 2 d. ir 2023 m. sausio 26 d. raštais ieškovė pakartotinai paprašė atsakovės sumokėti nepriemoką. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė nurodyto dydžio nepriemokos ieškovei nesumokėjo.

26. Ieškovė 2023 m. gegužės 4 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 34 284,13 Eur dydžio užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu nepriemoką.

27. Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nesutikimą grindė tuo, jog ginčas dėl skolos jau buvo išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ieškovė šiuo ieškiniu iš esmės siekia peržiūrėti jau išnagrinėtą ir įsiteisėjusį ginčą. Ginčas dėl atsiskaitymo už ieškovės atsakovei suteiktas paslaugas (dėl skolos egzistavimo, jos dydžio, susiformavimo pagrindo ir kt.) yra išspręstas galutinai, o įsiteisėjęs teismo sprendimas ne tik įgijo res judicata galią, tačiau atsakovės yra įvykdytas. Taip pat nurodė, kad net ir esant teisės aktų pakeitimams, ieškovė ir atsakovė turėjo raštu sulygti dėl kitokio kainos skaičiavimo, tačiau to neatliko, todėl nėra pagrindo perskaičiuoti mokėtinų sumų.

Žemesnės instancijos teismas

28. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu sprendimu aukščiau nurodytus atsakovės argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir ieškovės ieškinį dėl skolos (34 284,13 Eur nepriemokos) tenkino pilna apimtimi. Teismas nenustatė pareikštų ieškinių nurodytose bylose tapatumo ir sprendė, jog nėra jokio pagrindo pritarti atsakovei, kad nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu yra siekiama peržiūrėti jau išnagrinėtą ginčą tarp šalių. Taip pat pažymėjo, jog Sutartyje pačios sutarties šalyje susitarė, kad nutraukus Sutartį ar pasibaigus jos galiojimo terminui, šalių finansiniai įsipareigojimai ir kiti įsipareigojimai, kurie pagal jų esmę galioja ir po Sutarties termino pasibaigimo, lieka galioti iki visiško jų įvykdymo, todėl, nepaisant to, kad ieškovė reikalavimą dėl nepriemokos sumokėjimo ieškovei pareiškė jau pasibaigus Sutarties galiojimo terminui, prievolė sumokėti užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą nepriemoką išliko galiojanti.

29. Atsakovė UAB „LGC Cargo“ (apeliantė) nesutinka su aukščiau nurodytomis teismo išvadomis ir apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo nesant ieškinių tapatumo. Pažymėjo, kad sprendime sprendžiant klausimą apie ieškinių tapatumą, buvo pasisakyta ypatingai fragmentiškai bei šabloniškai, neatsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką ir norminių teisės aktų reikalavimus. Taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė teisės aktus, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos sutarčių aiškinimo ir taikymo klausimais, aiškinant tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą sutartį.

Dėl ieškinių tapatumo

30. Apeliantė UAB „LGC Cargo“, visų pirma, nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu tuo aspektu, kad, jos manymu, tarp šalių kilęs ginčas jau buvo išnagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-161-910/2022, kurią Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2023 paliko nepakeistą. Apeliantės manymu, kadangi ieškovės šioje byloje pareikštas ieškinys yra tapatus ieškiniui, kuris buvo išnagrinėtas ankstesnėje byloje, todėl laikytina, kad ieškovė šioje bylos pareikštu ieškiniu siekia peržiūrėti jau išspręstą ginčą. Pažymėjo, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje reiškia ne naują reikalavimą, o iš esmės papildo pirmuoju ieškiniu pareikštą reikalavimą. Atsakovės vertinimu, abejais ieškiniais reiškiami reikalavimai yra tapatūs, nes yra kildinami iš tų pačių Sutarties nuostatų, tos pačios atsakovės pareigos, to paties reikalavimo atsiskaityti už neva atsakovei ieškovės suteiktas paslaugas ir pan. Taigi, reikalavimas yra papildomas naujomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau nėra reiškiamas naujas ir savarankiškas reikalavimas. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.

31. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teismo sprendimo res judicata galios taisyklė, pagal kurią sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Aptartos taisyklės įtaka procesinei bylos baigčiai apibrėžta CPK 293 straipsnio 3 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį, teismas nutraukia bylą.

32. Kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje aiškinant ir taikant minėtas teisės normas, ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: šalys, ieškinio dalykas, ieškinio faktinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021, 18 punktas).

33. Sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Dėl to šalių tapatumas konstatuotinas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai tapatų ieškinio reikalavimą, ginčydamas teismo nustatytus materialiuosius teisinius santykius, buvęs atsakovas reiškia buvusiam ieškovui ar pan. (pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021 20 punktas).

34. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. CPK nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019, 38 punktas). Reikalavimo tapatumas yra apibrėžiamas pagal šio reikalavimo dalyką ir faktinį pagrindą. Teisinio reikalavimo pagrindo keitimas nekeičiant jo faktinio pagrindo nepašalina reikalavimo tapatumo ir draudimo tokį reikalavimą nagrinėti po to, kai dėl jo jau yra nuspręsta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019, 23 punktas).

35. Ieškinio pagrindas taip pat laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012). Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-403/2018, 28 punktas).

36. Ieškiniui pripažinti tapačiu turi būti konstatuotas ne tik šalių ir ieškinio pagrindo, bet ir ieškinio dalyko tapatumas. Ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012).

37. Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019, 33 punktas).

38. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenų nustatyta, kad ieškovė AB „LTG Infra“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu civilinėje byloje Nr. e2-1345-661/2021, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „LGC Cargo“ 82 967,54 Eur dydžio skolą (užmokesčio už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą dalį). Ieškinio reikalavimus grindė tarp šalių sudarytos Sutarties 7.1, 7.4 punktais ir Taisyklių 18 punktu, nustatančiais atsakovei pareigą kiekvieną mėnesį mokėti viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojui (ieškovei) užmokesčio už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą dalį, bei ieškovės atsakovei išrašytomis sąskaitomis faktūromis: 2020 m. gegužės 11 d. sąskaita faktūra Nr. 0011058, 2020 m. birželio 3 d. sąskaita faktūra Nr. 0012782, 2020 m. liepos 7 d. sąskaita faktūra Nr. 0015833, 2020 m. rugpjūčio 4 d. sąskaita faktūra Nr. 0017720, 2020 m. rugsėjo 2 d. sąskaitą faktūrą Nr. 0020221, 2020 m. spalio 1 d. sąskaita faktūra Nr. 0022106 ir 2020 m. lapkričio 3 d. sąskaita faktūra Nr. 0025032. Ginčas nurodytoje byloje buvo kilęs dėl to, ar atsakovė turi pareigą mokėti užmokestį už jai skirtus, tačiau nepanaudotus viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė 2020 m. sausio 6 d. raštu Nr. 154 buvo informavusi ieškovę, jog artimiausiu metu neplanuoja naudotis jai suteiktais pajėgumais. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, bylą nagrinėjęs pirmąją instancija, 2021 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškovės AB „LTG Infra“ ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, 2022 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – priteisė ieškovei AB „LTG Infra“ iš atsakovės UAB „LGC Cargo“ 82 967,54 Eur dydžio skolą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2023 Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. sprendimą paliko nepakeistu.

39. Tuo tarpu nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-732-1080/2024 ieškovė AB „LTG Infra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „LGC Cargo“, kuriuo prašo iš atsakovės priteisti 34 284,13 Eur skolą. Nurodytą reikalavimą ieškovė grindžia AB „LTG Infra“ generalinio direktoriaus 2021 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. ĮSPAJ(LGI)-1262, kuriuo buvo atliktas atsakovės mokėtino užmokesčio perskaičiavimas ir nustatyta nepriemoka, 2021 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. SD-PAJ(LGI)-115 ir 2021 m. lapkričio 25 d. atsakovei išrašyta PVM sąskaita faktūra serija 980 Nr. 0055111, kurios suma – 34 284,13 Eur (neįskaitant PVM). Ieškovės reikalavimas dėl nepriemokos priteisimo kildinamas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 356 3.9, 3.10 ir 3.13 papunkčių, nustatančių ieškovės pareigą perskaičiuoti 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpio konkrečių geležinkelio įmonių (vežėjų) ir remonto įmonių mokėtiną užmokestį už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą bei šių įmonių pareigą sumokėti nepriemoką arba ieškovės pareigą grąžinti permoką, jeigu tokia būtų nustatyta. Taigi ginčas šioje byloje yra kilęs dėl ieškovei teisės aktuose nustatytos prievolės perskaičiuoti atsakovės mokėtiną užmokestį už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą ir atsakovės pareigos sumokėti 34 284,13 Eur dydžio nepriemoką, susidariusią perskaičiavus užmokestį už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą.

40. Vertinant ieškinių, pareikštų ankstesnėje civilinėje byloje (žr. nutarties 38 punktą) ir šioje civilinėje byloje (žr. nutarties 39 punktą), tapatumą per byloje dalyvaujančių šalių elementą, teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje Nr. e2-1345-661/2021 (bylos numeris apeliacinėje instancijoje Nr. e2A-161-910/2022) ir šioje civilinėje byloje šalimis buvo tie patys asmenys: ieškove buvo AB „LTG Infra“, o atsakove UAB „LGC Cargo“. Taigi minėtos šalys nurodytose civilinėse bylose sutampa.

41. Vis tik, minėta, kad tam, jog ieškiniai galėtų būti pripažinti tapačiais būtina nustatyti visų ieškinio tapatumo elementų (bylos šalių, ieškinio dalyko ir pagrindo) visumą. Kolegija pažymi, kad anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 82 967,54 Eur dydžio skolą, kaip užmokesčio už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą dalį. Tuo tarpu šioje civilinėje byloje ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 34 284,13 Eur skolą, kaip nepriemoką, susidariusią ieškovei perskaičiavus užmokestį už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą. Taigi ieškovė ieškiniuose pareikštais reikalavimais iš esmės prašo priteisti iš atsakovės užmokestį už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą, tačiau nagrinėjamoje byloje prašoma priteisti užmokesčio dalis (34 284,13 Eur), atsirado (paaiškėjo) ieškovei atlikus 2019 – 2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu atsakovės mokėtino užmokesčio už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą perskaičiavimą ir nustačius atsakovės nepriemoką.

42. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nors abiejose bylose reikalavimai kildinami iš tų pačių šalis siejusių teisinių santykių, tačiau nėra pagrindo konstatuoti šių ieškinių tapatumą (tiek ieškinio dalyko, tiek faktinio pagrindo aspektu). Kaip minėta, pirmuoju ieškiniu ieškovės reikalavimas priteisti 82 967,54 Eur skola (užmokestis už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą), buvo grindžiamas šalių sudarytos Sutarties 7.1, 7.4 punktais ir Taisyklių 18 punktu, nustatančiais atsakovei pareigą kiekvieną mėnesį mokėti viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojui (ieškovei) užmokesčio už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą dalį, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo priteisti 34 284,13 Eur dydžio nepriemoką, susidariusią perskaičiavus užmokestį už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą. Šį reikalavimą ieškovė grindžia kitu, nei ankstesniame ieškinyje nurodytu pagrindu, t. y. ieškovės reikalavimas dėl nepriemokos priteisimo kildinamas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 356 3.9, 3.10 ir 3.13 papunkčių, nustatančių ieškovės pareigą perskaičiuoti 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpio konkrečių geležinkelio įmonių (vežėjų) ir remonto įmonių mokėtiną užmokestį už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą bei šių įmonių pareigą sumokėti nepriemoką arba ieškovės pareigą grąžinti permoką, jeigu tokia būtų nustatyta. Taip pat reikalavimą ieškovė grindžia AB „LTG Infra“ generalinio direktoriaus 2021 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. ĮSPAJ(LGI)-1262, kuriuo buvo atliktas atsakovės mokėtino užmokesčio perskaičiavimas ir nustatyta nepriemoka, 2021 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. SD-PAJ(LGI)-115 ir 2021 m. lapkričio 25 d. atsakovei išrašyta PVM sąskaita faktūra serija 980 Nr. 0055111, kurios suma – 34 284,13 Eur (neįskaitant PVM).

43. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje ieškovės reikalavimas grindžiamas, jos (ieškovės) pareiga perskaičiuoti 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpio užmokesčio įmokų tarifus ir 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu geležinkelio įmonių (vežėjų) ir remonto įmonių sumokėtą užmokestį už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą, kuri yra savarankiška prievolė, imperatyviai įtvirtinta specialiajame teisės akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. balandžio 8 d. nutarime Nr. 356 (3.10 punktas). Tame pačiame teisės akte atitinkamai įtvirtinta ir atsakovės, kaip geležinkelio įmonės (vežėjos), prievolė per 20 darbo dienų nuo viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo pranešimo pateikimo dienos sumokėti užmokesčio už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą nepriemoką (3.13 punktas). Nei dėl nurodytose teisės normose nustatytų prievolių vykdymo, nei dėl ieškovės generalinio direktoriaus 2021 m. lapkričio 12 d. įsakymo, kuriuo buvo atliktas atsakovės mokėtino užmokesčio perskaičiavimas ir nustatyta nepriemoka, nei dėl 2021 m. lapkričio 25 d. atsakovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros pirmąją bylą nagrinėję teismai nesprendė ir dėl to nepasisakė. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs abiejose civilinėse bylose ieškiniais reiškiamų reikalavimų bei juose nurodytų faktinių aplinkybių, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, turinį, pagrįstai konstatavo, jog ieškovės anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje ir nagrinėjamoje civilinėje byloje pateikti ieškiniai nėra tapatūs.

44. Taip pat atmestini, kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog ji turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį tikėtis, kad ginčą išsprendus galutinai ir teismo sprendimui įgijus res judicata galią, ginčas dėl skolos egzistavimo, jos dydžio, susiformavimo pagrindo ir kitų susijusių klausimų buvo išspręstas galutinai ir nebus inicijuojami ginčai dėl to paties klausimo, tik skirtingai interpretuojant skolos skaičiavimo būdą ir pan. Kolegija pažymi, kad konstatavus, jog šioje civilinėje byloje, ir civilinėje byloje Nr. e2-1345-661/2021 (bylos numeris apeliacinėje instancijoje Nr. e2A-161-910/2022), ieškovės pateikti ieškiniai nėra tapatūs, šie apeliantės argumentai laikytini nepagrįstais (civilinės bylos nėra dėl to paties ginčo). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad teisminis ginčas dėl pagrindinės skolos priteisimo ieškovės buvo inicijuotas 2020 m. lapkričio 30 d., o Vilniaus apygardos teismas civilinę bylą išnagrinėjo ir sprendimą joje priėmė 2021 m. balandžio 20 d. Tuo tarpu aplinkybė apie susidariusią užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą nepriemoką paaiškėjo tik 2021 m. lapkričio mėnesį, t. y. kai buvo perskaičiuotas atsakovės mokėtinas užmokestį už minimalųjį prieigos paketą 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu. Taigi tokios faktinės aplinkybės (dėl nepriemokos susidarymo) ieškovei nebuvo žinomos bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu ir paaiškėjo tik pirmosios instancijos teismui jau išnagrinėjus bylą dėl pagrindinės skolos priteisimo. Atsižvelgiant į tai, ieškovė negalėjo grįsti ir negrindė šiomis aplinkybėmis ankstesnio ieškinio reikalavimų. Po minėtos civilinės bylos išnagrinėjimo, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y. nustačius, kad egzistuoja atsakovės užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą nepriemoka, ieškovė pagrįstai kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl 34 284,13 Eur nepriemokos priteisimo iš atsakovės.

45. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad civilinėje byloje Nr. e2-1345-661/2021 (bylos numeris apeliacinėje instancijoje Nr. e2A-161-910/2022) ir šioje civilinėje byloje pareikšti ieškiniai nėra tapatūs, kadangi nenustatyti visi būtinieji tapatumą pagrindžiantys požymiai. Nurodytų motyvų pagrindu apeliantės teiginiai, kad aptartose bylose buvo pareikšti tapatūs ieškiniai, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl ginčo Sutarties nuostatų aiškinimo

46. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, 25 punktas). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas).

47. Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021, 85 punktas; 2022 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022, 25 punktas).

48. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą sutartį, sutarties nuostatas (turinį) aiškino ne pagal tikruosius sutarties šalių ketinimus, bet suteikdamas nesąžiningą pranašumą ieškovės pozicijai. Pažymėjo, kad ieškovės ketinimas perskaičiuoti išrašytas PVM sąskaitas faktūras, prieštarauja tiek Sutarties esmei, tiek Sutarties šalių prisiimtiems ketinimams sudarant Sutartį. Nurodė, kad Sutarties 12.3. punktas numatė, jog Sutarties galiojimu metu pasikeitus teisės aktams, atitinkamos Sutarties nuostatos nedelsiant turi būti Šalių pakeistos. Tokiu pagrindu Sutarties šalys susitarė ne dėl automatiškai taikomų pakeitimų Sutarties šalių teisiniams santykiams, o pakeitimai turėjo būti legitimizuoti Sutarties šalių, t. y. susitariant dėl pakeitimų raštu. Pabrėžė, kad Sutarties šalys niekuomet raštu nesulygo ir nesusitarė, kad jau sumokėtos sumos būtų perskaičiuotos. Taigi, vadovaujantis tiek norminių teisės aktų reikalavimais, tiek ir šalių sudarytos sutarties esme, net ir esant teisės aktų pakeitimams, ieškovė ir atsakovė turėjo raštu sulygti dėl kito kainos skaičiavimo, tačiau to neatliko, todėl nėra pagrindo perskaičiuoti mokėtinų sumų. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus laiko nepagrįstais, todėl juos atmeta.

49. Sutarties 12.3 punkte nurodyta, kad „Jeigu Sutarties galiojimo metu, pasikeitus Lietuvos Respublikos teisės aktams, pasikeistų Valdytojo teikiamų paslaugų apmokestinimo PVM tvarka, PVM dydis ir (ar) LTSA įsakymu patvirtinti užmokesčių tarifai ir (ar) Valdytojo teikiamų papildomų paslaugų įkainiai, atitinkamos Sutarties nuostatos nedelsiant turi būti Šalių pakeistos“.

50. Kolegija nesutinka su apeliante, kad vadovaujantis aukščiau nurodyta Sutarties 12.3 punkto nuostata, ieškovė ir atsakovė turėjo pakeisti sutartį, papildomai į ją įtraukiant nuostatą dėl atsakovės mokėtinų sumų perskaičiavimo.

51. Pažymėtina, kad ieškovė savo pareigą perskaičiuoti 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpio užmokesčio įmokų tarifus ir 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu geležinkelio įmonių (vežėjų) ir remonto įmonių sumokėtą užmokestį už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 356 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. 610 „Dėl Užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą apskaičiavimo ir skelbimo, konkrečios geležinkelio įmonės (vežėjo) mokėtino užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą dydžio apskaičiavimo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 3.10 punkto nuostata, numatančia, kad „ viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas <...> likus ne mažiau kaip 30 kalendorinių dienų iki 2021–2022 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio įsigaliojimo perskaičiuoja 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpio užmokesčio įmokų tarifus ir 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu geležinkelio įmonių (vežėjų) ir remonto įmonių sumokėtą užmokestį už MPP, vadovaudamasis Užmokesčio taisyklėse nustatytomis užmokesčio už MPP įmokų tarifų apskaičiavimo formulėmis <...>“.

52. Atkreiptinas dėmesys, jog šalys Sutarties 7.4 punkte sutarė, kad „Užmokestis už minimalųjį prieigos paketą mokamas vadovaujantis Užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą apskaičiavimo ir skelbimo, konkrečios geležinkelio įmonės (vežėjo) mokėtino užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą dydžio apskaičiavimo ir mokėjimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 610 ,,Dėl Užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą apskaičiavimo ir skelbimo, konkrečios geležinkelio įmonės (vežėjo) mokėtino užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą dydžio apskaičiavimo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo,“ su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais“. Taigi šalys Sutartyje aiškiai susitarė, kad užmokestis už minimalųjį prieigos paketą mokamas vadovaujantis Taisyklėmis su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Atitinkamai, Sutartyje esant įtvirtintam išankstiniam Sutarties šalių susitarimui vadovautis Taisyklėmis su vėlesniais jų pakeitimais ir papildymais, nebuvo jokio pagrindo keisti ar papildyti Sutarties nuostatas, į Sutartį įtraukiant nuostatas dėl ieškovės pareigos perskaičiuoti atsakovės mokėtiną užmokestį už minimalųjį prieigos paketą.

53. Esant nurodytam, atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad Sutarties šalys niekuomet raštu nesulygo ir nesusitarė, kad jau sumokėtos sumos būtų perskaičiuotos ir, kad atsakovei apie ieškovės ketinimą tapo žinoma tik tuomet, kai buvo pareikalauta susimokėti susidariusią nepriemoką. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių sudarytos Sutarties 7.4 punkte esant įtvirtintai, šios nutarties 52 punkte aptartai, nuostatai, atsakovei neabejotinai buvo (turėjo būti) žinoma ir tai, kad likus ne mažiau kaip 30 kalendorinių dienų iki 2021–2022 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio įsigaliojimo ieškovė perskaičiuos 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu atsakovės mokėtiną užmokestį už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą (nutarimo 3.10 punktas), taip pat, kad atsakovė turėjo pareigą sumokėti užmokesčio už minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą nepriemoką per 20 darbo dienų nuo viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo pranešimo pateikimo dienos (nutarimo 3.13 punktas).

54. Taip pat atmestini apeliantės argumentai, kad ieškovei nebuvo jokio teisėto pagrindo atlikti užmokesčio perskaičiavimo, kadangi kainos perskaičiavimas buvo atliktas Sutarčiai jau nebegaliojant. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Sutarties 12.9 punkte šalys susitarė, kad nutraukus Sutartį ar pasibaigus jos galiojimo terminui, šalių finansiniai įsipareigojimai ir kiti įsipareigojimai, kurie pagal jų esmę galioja ir po Sutarties termino pasibaigimo, lieka galioti iki visiško jų įvykdymo. Taigi, nepaisant to, kad ieškovė reikalavimą dėl nepriemokos sumokėjimo ieškovei pareiškė jau pasibaigus Sutarties galiojimo terminui, prievolė sumokėti užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą nepriemoką išliko galiojanti. Apeliantė apeliaciniame skunde šios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigė.

55. Įvertinus aukščiau nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šalių sudarytos Sutarties turinį ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė vadovaujantis šalių sudarytos Sutarties nuostatomis, pagrįstai atliko atsakovės mokėtino mokesčio už minimalųjį prieigos paketą 2019–2020 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu perskaičiavimą ir, atitinkamai, nustačius 34 284,13 Eur dydžio nepriemoką bei atsakovei nevykdant pareigos jos sumokėti, kreipėsi į teismą dėl šios skolos priteisimo.

Dėl bylos procesinės baigties

56. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nei naikinti, nei keisti skundžiamo sprendimo teisinio pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina byloje esančias aplinkybes, nesudaro pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis.

57. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

58. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

59. Atmetus apeliantės UAB „LGC Cargo“ apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimą palikus nepakeistą, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas.

60. Šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, ieškovė AB „LTG Infra“ turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, tačiau ieškovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, dėl to šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesvarstomas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 290-291 straipsniais

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Loreta BujokaitėEglė SurgailienėRūta Veniulytė-Jankūnienė