Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Š. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4912-656/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „CorpFin“ ieškinį atsakovui Š. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Teismas tikslios žalos, kurią patyrė įmonė ir kurią padarė atsakovas, nenustatė. Skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas prielaidomis. Nors teismas nurodė, kad nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti, kokia atsakovo skola buvo įmonei 2010-12-13, tačiau sprendė, jog laikytina, kad ji buvo teisingai nurodyta 2010-12-31 susitarime dėl atsiskaitymo. Teismas netyrė, kokia paskolos dalis buvo panaudota kapitalui didinti, ir nustatytos žalos nesumažino. Taigi pirmosios instancijos teismas nenustatė vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus, kad 2010-12-31 susitarimas dėl atsiskaitymo yra ne kas kita kaip dalis įstatinio kapitalo didinimo procedūros, kuria buvo siekiama atidėti atsiskaitymą už naujai išleidžiamas bendrovės akcijas. Kadangi bendrovė naujų įstatų neįregistravo ir naujų akcijų neišleido, šis susitarimas neteko galios. Šį susitarimą atsakovas yra pats pateikęs teismui, o tai įrodo, kad atsakovas elgėsi sąžiningai ir nesiekė nuslėpti informacijos ar tuo labiau klastoti dokumentus – sudaryti akcijų pasirašymo sutartį atgaline data. Šie teismo kaltinimai yra nepagrįstos prielaidos, kuriomis teismas neteisėtai rėmėsi, priimdamas skundžiamą sprendimą. Be to, teismas nepagrindė teiginio, kad atsakovas neišsaugojo apskaitos registrų ir pirminių apskaitos dokumentų.Teismo sprendimas neatitinka sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, nes yra nepagrįstas ir tinkamai neargumentuotas. Teismas, priimdamas sprendimą, neidentifikavo, kokiu pagrindu atsakovui taikoma civilinė atsakomybė – ar DK 254 straipsnio pagrindu, ar CK 2.87 straipsnio pagrindu. Teismas sprendė, kad atsakovas privalo atlyginti visą įmonei padarytą žalą, t. y taikoma visiška materialinė atsakomybė už avansu gautus pinigus, nes žala padaryta tyčia, nors vadovo atsakomybės klausimai DK nereglamentuojami.Tik nustačius faktines aplinkybes, jog administracijos vadovas paskolino ar kitu pagrindu pervedė sau pinigus ne įmonės interesams ir jų negrąžino, nustačius tikslią jų sumą, kaltės formą, būtų pagrindas taikyti administracijos vadovui materialinę atsakomybę už aplaidžius veiksmus, sukėlusius žalą. Nagrinėjamu atveju teismas nenagrinėjo tikslios žalos sumos, kaltės formos, tinkamai sprendimo nemotyvavo, neatsižvelgė į bylos aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, pažeidžiantį atsakovo turtines teises bei teisėtus interesus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl ginčo santykiams taikytinų teisės normų

Šioje byloje ieškovė pareiškė ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo skolą. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, buvęs įmonės vadovas ir akcininkas, negrąžino ieškovei nepanaudoto avanso ir pasiskolintų pinigų. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį, nurodydamas, kad atsakovas turi pareigą grąžinti skolą, ir akcentuodamas jo, kaip vadovo ir darbuotojo, civilinę atsakomybę. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ginčo santykių kvalifikavimo. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė žalą, neidentifikavo, kokiu pagrindu atsakovui taikoma civilinė atsakomybė – pagal CK ar pagal DK normas.

Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Sprendžiant tarp bylos šalių kilusį ginčą, tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reglamentuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2010; 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2012; 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2013; kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti iš atsakovo skolą. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovas negrąžino įmonei 54 599,15 Eur nepanaudoto avanso ir 157 205,74 Eur paimtos paskolos.

Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo) ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Be faktinio pagrindo, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Skirtingai nei faktinis pagrindas, ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir jo nesaisto (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010). Teisingai teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius yra bet kurios instancijos teismo pareiga: jei žemesnės instancijos teismas juos kvalifikuoja klaidingai, aukštesnės instancijos teismas turi klaidą ištaisyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2011).

Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškinio dalykas – skolos bei procesinių palūkanų priteisimas. Ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovas negrąžino ieškovei 54 599,15 Eur nepanaudoto avanso ir 157 205,74 Eur paimtos paskolos. Ieškovė neįrodinėjo atsakovo, kaip vadovo ar darbuotojo, atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų, kaltės), taip pat neprašė priteisti patirtų nuostolių. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinio reikalavimus, nurodė, kad neturi pareigos grąžinti avanso, nes yra jį grąžinęs, taip pat nurodė, kad neturi pareigos grąžinti ieškinyje nurodytos paskolos sumos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šalių pateiktų procesinių dokumentų turinį, bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką, konstatuoja, kad tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo pareigos grąžinti avansą ir paskolą, todėl daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju šalių ginčui taikomos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios išankstinio mokėjimo ir paskolos teisinius santykius.

Dėl avanso grąžinimo

Avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – apmokėti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat jis gali atlikti ir įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008; 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2011; kt.).

Iš šalių procesinių dokumentų matyti, kad tarp šalių nekilo ginčo, jog atsakovas Š. S. iš ieškovės UAB „CorpFin“ lėšų paėmė 54 599,15 Eur kaip avansą (el. b. l. 15, 16–17, 64–74), kurio jis nepanaudojo. Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl šio nepanaudoto avanso grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog šią sumą jis grąžino. Apeliantas savo argumentą, kad nepanaudotą avansą grąžino, grindė trimis mokėjimo nurodymais (2010-04-16 pervesta 3 404 Eur ir 3 500,79 GBP, o 2010-05-11 pervesta 1 000 GBP). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad atsakovas ieškinyje nurodytos nepanaudoto avanso sumos negrąžino. Iš nagrinėjamos bylos duomenų (sąskaitos išrašo) matyti, kad ieškovė, apskaičiuodama negrąžinto avanso sumą, jau pateikdama ieškinį atsakovo ieškovei pervestus pinigus išskaičiavo iš grąžintinos sumos. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog avansą panaudojo įmonės veiklai, be to, apeliantas neginčijo, kad avansas nebuvo panaudotas. Kitų esminių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš atsakovo priteista sumokėto avanso suma, atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė. Teisėjų kolegija, nustačiusi, jog apeliantas iš ieškovės sąskaitos paėmė lėšas, kurios įvardytos kaip avansas ar avansas prekėms pirkti (el. b. l. 15, 16–17, 64–74), nesant įrodymų, kad avansas buvo panaudotas įmonės veiklai ar grąžintas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovei gautą 54 599,15 Eur avansą (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad šis pirmosios instancijos teismo įpareigojimas atitinka ir kasacinio teismo praktiką bylose, kuriose buvo sprendžiamas avanso grąžinimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2011; 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016).

Dėl paskolos grąžinimo

Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Pagal tai sprendžiama, kad paskolos sutartis yra realinė, nes paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė.

Šioje byloje nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 31 d. susitarimu dėl atsiskaitymo apeliantas įsipareigojo, o ieškovė sutiko, kad 500 000 Lt suteiktą paskolą skolininkas grąžintų per 60 mėn., vykdant mokėjimus lygiomis dalimis po 8 333,33 Lt kas mėnesį, t. y. ne vėliau kaip iki 2015 m. gruodžio 31 d. (susitarimo 1, 2, 2.1 punktai). Ieškovė, remdamasi šiuo susitarimu dėl atsiskaitymo, įrodinėjo tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius, reikalaudama, kad atsakovas grąžintų 144 810 Eur (500 000 Lt) skolą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ši suma ieškovei nebuvo grąžinta, tenkino ieškovės reikalavimą priteisti minėtą skolą. Atsakovas nurodo, kad jis neturi pareigos ieškovei grąžinti 144 810 Eur paskolos. Apeliantas paaiškino, kad susitarimas buvo dalis įstatinio kapitalo didinimo procedūros, kuria buvo siekiama atidėti atsiskaitymą už naujai išleidžiamas bendrovės akcijas. Kadangi bendrovė naujų įstatų neįregistravo, tai apeliantas mano, kad šis susitarimas neteko galios. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2008). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2012; kt.).

Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nėra pagrindo manyti, jog minėtas susitarimas yra netekęs galios. Pateiktas susitarimas nėra pripažintas negaliojančiu, atsakovas tokio reikalavimo nepareiškė, be to, aplinkybę, kad atsakovas pasiskolino 500 000 Lt, patvirtina banko sąskaitos Nr. LT63 7300 0101 1324 2930 išrašo duomenys. Iš šio sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovas nuo 2010-03-29 iki 2010-12-31 yra paėmęs kaip paskolą 178 984,88 Eur (617 999 Lt), o 2010-12-31 negrąžintos paskolos dalis sudarė 413 147,10 Lt (617 999,00 – 204 851,90), neskaitant lėšų, kurias atsakovas yra paėmęs kaip avansą ar nenurodęs paskirties (grynieji pinigai). Apeliacinio skundo argumentas, kad dalis pinigų buvo panaudota įstatiniam kapitalui didinti, o pirmosios instancijos teismas neištyrė, kokia tai dalis pinigų, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo pareigą grąžinti pasiskolintą sumą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas pasiskolino 500 000 Lt ir jų negrąžino. Taip pat nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Juridinių asmenų registre 2010-04-16 įregistruotas UAB „CorpFin“ įstatinio kapitalo nuo 10 000 Lt iki 520 000 Lt didinimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskolos dalykas perduodamas paskolos gavėjui nuosavybės teise, vadinasi, 500 000 Lt buvo perduoti atsakovo nuosavybėn. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad įstatinis kapitalas buvo padidintas įmonės lėšomis, todėl darytina išvada, kad atsakovas padidino įmonės kapitalą iš savo nuosavybėje esančių lėšų, o toks įmonės įstatinio kapitalo didinimas neturi įtakos atsakovo pareigai grąžinti pasiskolintas lėšas. Dėl tų pačių priežasčių apelianto nurodyta akcijų pasirašymo 2010 m. gruodžio 30 d. sutartis, kurioje nurodyta, kad bendrovės įstatinis kapitalas didinamas nuo 510 000 Lt iki 1 010 000 Lt, nepaneigia atsakovo pareigos grąžinti skolą. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ši sutartis nėra registruota VĮ Registrų centre, pačioje sutartyje yra neteisingai nurodytas UAB „CorpFin“ įstatinio kapitalo dydis - 510 000 Lt (teisingas 520 000 Lt) ir akcijų skaičius 5 100 vnt. (teisingas 5 200 vnt.) iki naujų akcijų išleidimo (2010-12-30), sutartis į bylą pateikta tik ieškovei pateikus ieškinį, bankroto administratorei iškėlus bankroto bylą UAB „CorpFin“ atsakovas sutarties neperdavė, todėl teisėjų kolegija vertina šią sutartį kaip nepatikimą įrodymą. Byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovui pervedė pinigų sumas, kurių mokėjimo paskirtis – paskola. Teisėjų kolegijos vertinimu, protingas ir apdairus asmuo, gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir, tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Nagrinėjamu atveju esantis raštiškas susitarimas dėl atsiskaitymo išreiškia įsipareigojimą jas grąžinti paskolos davėjui (CK 6.873 straipsnis) bei įtvirtina lėšų grąžinimo sąlygas.

Nagrinėjamoje byloje taip pat kilo šalių ginčas dėl 12 395,74 Eur (42 800 Lt), kuriuos atsakovas 2011-01-03 iš ieškovės sąskaitos išėmė grynaisiais pinigais. Ieškovė nurodė, kad atsakovas šiuos pinigus pasiskolino, o byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jų išėmimo tikslą. Atsakovui atsiliepime į ieškinį pripažinus, kad šiuos pinigus atsakovas pasiskolino (CPK 187 straipsnis), konstatuotina, kad atsakovui kilo pareiga juos grąžinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios pareigos nepaneigia ir atsakovo į bylą pateikta trišalė skolos perkėlimo sutartis Nr. 11-03-01, kuria atsakovas grindė ieškinio reikalavimo dėl 12 395,74 Eur skolos nepagrįstumą. Pažymėtina, kad ši trišalė skolos perkėlimo sutartis yra be ieškovės antspaudo, todėl teisėjų kolegija vertina šį pateiktą įrodymą kaip nepatikimą (CPK 202 straipsnis). Be to, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pagal minėtą sutartį skolos perėmėja UAB „Linoja“ būtų įvykdžiusi skolos perkėlimo sutartį ir pervedusi ieškovei atsakovo pasiskolintą sumą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantas neįrodė skolos perkėlimo fakto (CPK 185 straipsnis). Nesant įrodymų apie 12 395,74 Eur grąžinimą, taip pat neįrodžius paskolos perkėlimo fakto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias lėšas priteisė iš atsakovo ieškovės naudai. Tokia išvada atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; 2013 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas draudimą sprendimą grįsti prielaidomis, nustatė, jog apeliantas neišsaugojo apskaitos registrų ir pirminių apskaitos dokumentų. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 30 d. nutartimi paskyrė atsakovui baudą dėl įmonės dokumentų bankroto administratorei neperdavimą. Atsižvelgiant į tai, atmestinas apelianto argumentas dėl CPK 263 straipsnyje įtvirtinto draudimo pažeidimo.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš atsakovo 211 804,89 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir konstatuoja, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.