Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-03057-2012-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.10.3; 1.2.14.13; 1.2.29.1; 2.1.7.4; 2.1.16.2.13; 2.1.16.2.19; 2.4.2.1; 2.4.7.

2015 m. spalio 22 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Egidijaus Timonio, nuteistųjų G. B., L. B. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį (2011-03-01 sutartis) ir nuteistas 30 MGL (1129 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2011-03-04 sutartis) ir nuteistas 35 MGL (1318 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir G. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 45 MGL (1694 Eur) bauda.

G. B., padaręs BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu – dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, ir baudžiamoji byla pagal BK 167 straipsnio 1 dalį nutraukta.

G. B. išteisintas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

L. B. B. pripažinta kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2011-03-04 sutartis) ir nuteista 30 MGL (1129 Eur) dydžio bauda.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas A. B. pagal laidavimą, tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. ir L. B. B. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, tyrimo metu nenustatytu laiku nenustatytoje vietoje, bet ne anksčiau kaip 2012 metų lapkričio mėnesį, pagamino netikrą dokumentą – 2011 m. kovo 4 d. sutartį, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad L. B. B. 2011 m. kovo 4 d. G. B. paskolino 47 000 Lt, nors ji žinojo ir suprato, kad G. B. pinigų neskolino, neskolina ir neskolins, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką G. B. šį dokumentą panaudojo pateikdamas (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojui V. J. laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 4 d. iki 2013 m. kovo 22 d., adresu: (duomenys neskelbtini), operatyvaus patikrinimo metu, siekdamas pateisinti iš buvusios sutuoktinės J. B. (T.) įgytą nekilnojamojo turto ½ (vieną antrąją) dalį, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), 140000 Lt vertės.

G. B. nuteistas ir A. B. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad veikdami kartu, tyrimo metu nenustatytu laiku nenustatytoje vietoje, bet ne anksčiau kaip 2012 m. lapkričio mėnesį, pagamino netikrą dokumentą – 2011 m. kovo 1 d. sutartį, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad A. B. 2011 m. kovo 1 d. G. B. paskolino 44 000 Lt, nors A. B. žinojo ir suprato, kad G. B. pinigų neskolino, neskolina ir neskolins, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką G. B. šį dokumentą panaudojo pateikdamas (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojui V. J. laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 4 d. iki 2013 m. kovo 22 d., adresu: (duomenys neskelbtini), operatyvaus patikrinimo metu, siekdamas pateisinti iš buvusios sutuoktinės J. B. (T.) įgytą nekilnojamojo turto ½ (vieną antrąją) dalį, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), 140 000 Lt vertės.

G. B. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą, t. y. 2013 metų balandžio mėnesį, tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną iš tyrimo metu nenustatyto asmens tyrimo metu nenustatytoje vietoje įsigijo pasiklausymo įrenginį – modifikuotą GSM modulį su SIM kortele „Pildyk“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir mikrofonu, skirtą garsinės informacijos perdavimui naudojantis mobiliuoju ryšiu, ir jį 2013 metų balandžio mėnesį, tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, tyrimo nenustatytoje vietoje įmontavo į automobilio „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi N. M., saloną, ir šio įrenginio pagalba neteisėtai rinko informaciją apie privatų N. M. gyvenimą.

G. B. buvo kaltinamas tuo, kad po 2010 m. gruodžio 11 d. nuosavybės teise turėjo didesnį negu 500 MGL (65 000 Lt) vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. 2011 m. kovo 9 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš buvusios sutuoktinės J. B. (T.) už 140 000 Lt įsigijo ir nuosavybes teise turi: ½ (vieną antrąją) dalį dviejų žemės sklypų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ (vieną antrąją) dalį gyvenamosios paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ (vieną antrąją) dalį kitos paskirties statinių-kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ (vieną antrąją) dalį kitos paskirties statinių-šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ (vieną antrąją) dalį kitos paskirties statinių-tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ (vieną antrąją) dalį pagalbinio ūkio paskirties pastatų: ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ (vieną antrąją) dalį kitos paskirties statinių-tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nes 93 000 Lt nekilnojamojo daikto įsigijimo sumos jis negali pagrįsti teisėtomis pajamomis.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Egidijus Timonis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria G. B. išteisintas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį:

G. B. pripažinti kaltu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį ir nuteisti 300 MGL bauda;

vadovaujantis BK 72 straipsniu, 72³ straipsniu konfiskuoti G. B. 93 000 Lt vertės turto;

paskirtą bausmę vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir paskirti galutinę bausmę: 330 MGL dydžio baudą, konfiskuojant 93 000 Lt vertės turto.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde nurodo, kad išteisinimą pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį teismas motyvavo tuo, jog BK 190 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad BK 189¹ straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne, ir padarė išvadą, kad, jei pajamos nebuvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, jos yra teisėtos, net jei gautos iš teisės aktų uždraustos veiklos.

Prokuroro nuomone, tokia teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja pati sau ir BK 190 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, nes šiame straipsnyje kalbama apie teisėtai gautas ir neapskaitytas pajamas, gautas iš neuždraustos veiklos, o ne apie pajamas, gautas iš uždraustos veiklos. Pajamos, gautos iš uždraustos veiklos, negali tapti teisėtomis.

Kitas teismo motyvas, kad byloje nėra surinkta jokių duomenų apie G. B. pajamų kilmę, t. y. nenustatyta, kad G. B. verstųsi neregistruota prekyba automobiliais, nesurinkta duomenų apie kitus neteisėtų pajamų šaltinius, nepateikta įrodymų, kad kaltinime nurodyta pinigų suma gauta iš nusikalstamos veikos.

Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 189¹ straipsnį kilti reikia nustatyti, kad turtas įgytas neteisėtai. Išvadai apie turto neteisėtumą pakanka, kad asmuo negali pagrįsti turimo turto įsigijimo teisėtumo, t. y. patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Teisėtai įgytas turtas – tai turtas, įgytas iš darbo ar kitų su darbu ir verslu susijusių pajamų, dovanojimo, paveldėjimo, loterijų, dividendų gavimo ir pan. Nustatant galimo neteisėtai įgyto turto dydį, svarbu dokumentais nustatyti asmens viso darbinės veiklos laikotarpio pajamas ir išlaidas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014). Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014).

Prokuroro vertinimu, byloje iš tiesų nėra surinkta pakankamai duomenų apie G. B. neteisėtai gautų pajamų kilmę, tačiau patikrinus visus galimus teisėtų pajamų šaltinius nustatyta, kad teisėtai gautų lėšų turtui įsigyti G. B. nepakako. 2014 m. balandžio 14 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-93/2014 pasisakė, kad neteisėtus pajamų šaltinius būtina įrodinėti tik tais atvejais, kai turtas įgytas iki įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę pagal BK 189¹ straipsnį įsigaliojimo, t. y. iki 2010 m. gruodžio 11 d. Šiuo atveju G. B. turtą įgijo po įstatymo įsigaliojimo – 2011 m. kovo 9 d., ir baudžiamoji atsakomybė jam kyla už turto, kurio negali pagrįsti teisėtomis pajamomis, turėjimą, t. y. BK 189¹ straipsnyje nenumatyta sąlyga nustatyti neteisėtus pajamų šaltinius, jei turtas įsigytas po įstatymo įsigaliojimo, baudžiamąją atsakomybę užtraukia pats turto, kurio negalima pagrįsti teisėtomis pajamomis, turėjimo faktas, o pagrįsti pajamų G. B. negali. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-93/2014 atkreiptas dėmesys į tai, kad „iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įsigyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Toje pačioje nutartyje konstatuojama, kad turi būti vertinamos visos kaltinamojo ir jo šeimos narių galimybės inkriminuojamam turtui įsigyti ir pagrįsti jo įsigijimo teisėtumui. Šiuo atveju G. B. nepateikė jokių savo pajamas pagrindžiančių teisėtų pajamų šaltinių, byloje nustatyta, kad G. B. teisėtų pajamų turtui įsigyti neturėjo. G. B. įsigytą turtą grindė tik paskolų rašteliais, tačiau teismas, pripažindamas G. B., L. B. B. kaltais ir atleisdamas A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, dėl veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, konstatavo ir pripažino, kad G. B. teisėtų pajamų savo turtui pagrįsti nepakako, todėl buvo siekiama šio turto teisėtumą pagrįsti fiktyviomis paskolomis. Tai reiškia, kad teismo sprendimas prieštarauja pats sau, nes pripažinus, kad paskolų sutartys suklastotos, akivaizdu, kad kitų teisėtų šaltinių įgytam turtui pagrįsti nėra, G. B. jų ir nebandė pateikti.

Prokuroro nuomone, dėl pirmiau išdėstytų priežasčių, aplinkybių ir motyvų Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalis, kuria G. B. išteisintas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, yra neteisėta, todėl naikintina priimant naują – apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant G. B. kaltu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2011-03-01 sutartis); pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2011-03-04 sutartis), atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – jį išteisinti.

Nurodo, kad teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymu garantuotos jo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, nes nuosprendį grindė neteisėtu būdu gautais įrodymais. Vienintelius įrodymus, kuriais remiantis skundžiamu nuosprendžiu jis yra pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, teismas nurodė baudžiamojoje byloje pateiktus telefoninių pokalbių įrašus. Minėti įrašai baudžiamojoje byloje pripažinti įrodymais neteisėtai, nes Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyse IKI Nr. 533-534, IKI Nr. 531-532 nėra nurodyti motyvai ir duomenys, kuo teismas vadovavosi priimdamas tokius sprendimus, tuo pažeistas BPK 154 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kadangi nutartyse nenurodyti duomenys, kuriais pagrindžiama būtinybė atlikti prašomus slaptus veiksmus; iš Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčių IKI Nr. 533-534, IKI Nr. 531-532 teksto matyti, kad nutartyse perkopijuotas ikiteisminio tyrimo pareigūno pareiškimas dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir slapto sekimo, pašalinant dalį teksto, likę fragmentai nesusiję tarpusavyje ir su sprendimu leisti klausytis paminėtų asmenų pokalbių; nutartyse IKI Nr. 533-534, IKI Nr. 531-532 Šiaulių miesto apylinkės teismas nurodė, kad jam būtina kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl G. B. slapto sekimo paskyrimo. Tai yra nelogiška ir prieštarauja BPK 154 straipsnio 1 daliai, kur nurodyta, kad į ikiteisminio tyrimo teisėją privalo kreiptis prokuroras, o ne teismas, ir tai įrodo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas realiai nenagrinėjo leidžiamos taikyti procesinės prievartos priemonės pagrįstumo, tik perrašė jam pateiktus prašymus; baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kokie konkrečiai ikiteisminio tyrimo duomenys ir dokumentai buvo pateikti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes nesudarytas pateikiamų teismui dokumentų apyrašas, o nutartyse konkretūs pateikti dokumentai nenurodyti. Dėl šių aplinkybių nėra galimybės patikrinti, kurie ikiteisminio tyrimo duomenys ir dokumentai egzistavo minėtų Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčių priėmimo momentu ir buvo faktiškai pateikti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, nes nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą teismo procesą pareigos motyvuoti teismo sprendimą aspektu. Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys, kuriose nenurodyti duomenys, kuriais pagrindžiama būtinybė atlikti telefoninių pokalbių slaptą pasiklausymą ir daryti įrašus, yra neteisėtos. Apelianto nuomone, nutartys priimtos nesant tam faktinio pagrindo, kadangi jokių duomenų apie jo kokią nors neteisėtą veiklą, numatytą BPK 154 straipsnio 1 dalyje, nutarčių priėmimo momentu nebuvo. Tokių duomenų, kokius nurodė teismas, – apie neteisėtą veiklą, susijusią su automobilių prekyba – nebuvo nustatyta ir surašius kaltinamąjį aktą.

Apeliantas teigia, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti jo ir L. B. B. parodymai, kad tarp jų tokio turinio pokalbių nebuvo. Garso įrašai yra užfiksuoti skaitmeniniu būdu, yra laisvai prieinamos techninės priemonės pokalbių turinį pakeisti taip, kad pakeitimai nebūtų užfiksuoti. Dėl šios priežasties civilizuotose valstybėse skaitmeniniai įrašai nėra pripažįstami įrodymu, jei skaitmeniniai duomenys nėra apsaugoti nuo pakeitimo techninėmis priemonėmis. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje „Dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo“ 1995 m. spalio 24 d. Nr. 95/46/EB, 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės numato, jog duomenų valdytojas privalo įgyvendinti tinkamas technines ir organizacines priemones, skirtas apsaugoti, kad asmens duomenys nebūtų netyčia ar neteisėtai sunaikinti ar netyčia prarasti, pakeisti, neleistinai atskleisti ar palikti prieinami, ypač, kai tvarkomus duomenis tenka perduoti tinklu, taip pat apsaugoti nuo bet kokių kitų neteisėtų tvarkymo būdų. Tai numato ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Elektroninių dokumentų rengimą reglamentuoja Archyvų įstatymas ir Elektroninio parašo įstatymas. Pagal Archyvų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį dokumentas – Lietuvos Respublikoje ar užsienio valstybėje įsteigto juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinio ar fizinio asmens veiklos procese užfiksuota informacija, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos. Taigi baudžiamojoje byloje pateikti garso įrašai taip pat laikomi dokumentu. Pagal Archyvų įstatymo 2 straipsnio 11 dalį elektroninis dokumentas – juridinio ar fizinio asmens norminių teisės aktų nustatyta tvarka informacinių technologijų priemonėmis sudarytas, patvirtintas ar gautas dokumentas, pasirašytas teisinę galią turinčiu elektroniniu parašu. Baudžiamojoje byloje pateikti garso įrašai atitinka elektroninio dokumento požymius, tačiau elektroniniu parašu nepasirašyti, todėl neturi teisinės galios. Apelianto teigimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas minėtomis teisės normomis nesivadovavo, ir tai yra pažeidimas, sutrukdęs priimti teisėtą nuosprendį.

Pasak apelianto, ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir prokuroras buvo suinteresuoti suklastoti jo telefoninių pokalbių garso įrašus, kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorui yra išmokamos 10 procentų premijos nuo iš nuteisto asmens į valstybės pajamas konfiskuotos sumos. Tariamai įrašytų jo telefoninių pokalbių data ir laikas yra skundžiamu nuosprendžiu pripažinti įrodymais. Nenustačius telefoninių pokalbių datos ir laiko, telefoninių pokalbiai negalėtų apskritai būti susieti su bylos aplinkybėmis. Įranga, fiksuojanti telefoninių pokalbių datą ir laiką, yra matavimo priemonė. Techninių priemonių panaudojimo protokoluose nurodytas telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės monitoringo kompleksas „Telepikas“ neįtrauktas į Lietuvos matavimo priemonių registrą, nors, kaip matyti, šiuo kompleksu buvo matuojami telefoninių pokalbių trukmės, kiekio ir kiti parametrai. Metrologijos įstatymo 2 straipsnio 29 dalyje numatyta, kad teisinė metrologija – su matavimais, matavimo vienetais, matavimo priemonėmis, matavimo indais ir metodais susijusi metrologijos sritis, kurios veiklą reglamentuoja įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyti reikalavimai ir vykdo kompetentingos institucijos. To paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad rinkai tiekiamos matavimo priemonės, skirtos naudoti teisinėje metrologijoje, turi turėti techniniais reglamentais arba kitais teisės aktais nustatytus žymenis ir (arba) ženklus, ir (arba) reikiamus liudijimus (sertifikatus), atitinkančius šio įstatymo, techninių reglamentų ir kitų teisės aktų reikalavimus ir įrodančius atliktą atitikties įvertinimą. Kai matavimo priemonė yra per maža arba per jautri, kad ant jos galėtų būti pritvirtinti žymenys ir (arba) ženklai, jie turi būti ant pakuotės, jei tokia yra, ir ant pridedamų dokumentų. Pažymi, kad teisinę metrologiją reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvios. Tai siejama su aplinkybe, kad asmenys, kurių teisės pažeidžiamos, turi ribotas galimybes ginti pažeistas savo teises – pažeidimą fiksuojantis matavimas daromas vieną kartą, jo neįmanoma pakartoti, asmuo, kurio atžvilgiu taikoma matavimo priemonė neturi galimybės panaudoti alternatyvių matavimo priemonių ar remtis liudytojų parodymais. Dėl šių priežasčių teisinei metrologijai priskiriami prietaisai turi būti nepriekaištingos techninės būklės ir naudojami griežtai laikantis jų naudojimą nustatančių taisyklių.

Apeliantas mano, kad informacijos kaupimui ir saugojimui buvo neteisėtai panaudota matavimo priemonė „Telepikas“, neįtraukta į matavimo priemonių registrą. BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintas principas, kad įrodymais gali būti tik teisėtais (Metrologijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje) būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais ir kad įrodymus teismas įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Atkreipia dėmesį į tai, kad iki J. B. (T.) pareiškimo ikiteisminio tyrimo įstaiga neturėjo jokių duomenų apie kokią nors jo vykdomą nusikalstamą veiką. G. B. nebuvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, dėl kurio BPK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta teismo teisė leisti klausytis telefoninių pokalbių. J. B. (T.) kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą ne todėl, kad jai rūpėjo atskleisti tariamai jo daromus nusikaltimus, o todėl, kad norėjo įgyti pranašumą sprendžiant turtinį ginčą civilinėje byloje. Nei pradėjus ikiteisminį tyrimą, nei priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo duomenų, kad jis galėjo padaryti labai sunkų, sunkų, apysunkį ar BPK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytą nesunkų nusikaltimą, dėl kurio BPK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė klausytis telefoninių pokalbių. Jei BPK 154 straipsnio 1 dalies normos būtų aiškinamos priešingai, tai reikštų, kad įrodymais, gautais klausantis telefoninių pokalbių, galima neteisėtai pasinaudoti neatsižvelgiant į apribojimus dėl nusikaltimo sunkumo, nes leidimą klausytis telefoninių pokalbių galima gauti pateikus išgalvotą pagrindą, net jeigu vėliau jis nepasitvirtino.

Nurodo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-3057-12 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, 2013 m. gruodžio 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 235 straipsnio 1 dalyje.

2013 m. gruodžio 17 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad L. B. B., A. B., G. B. pagamino netikrus dokumentus, taip pat būdami pasirašytinai įspėti davė melagingus parodymus. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų „Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“ 5 punkte numatyta, kad tarnybinis pranešimas – prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno pranešimas, kuriame nurodomi faktai apie padarytą nusikalstamą veiką, kuriuos nustatė prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ir išreiškiamas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą arba pranešama apie jau pradėtą ikiteisminį tyrimą. Apelianto nuomone, pažeidžiant minėtas rekomendacijas 2013 m. gruodžio 17 d. tarnybiniame pranešime jokių faktų apie nusikalstamą nėra ir negalėjo būti nurodyta. Užuot tai atlikęs, ikiteisminio tyrimo pareigūnas išdėstė savo nuomonę, samprotavimus, kad L. B. B., A. B. parodymai gali būti melagingi, o jų pasirašyti dokumentai – suklastoti. Kokie konkrečiai faktai leido ikiteisminio tyrimo pareigūnui padaryti tokias išvadas, tarnybiniame pranešime nenurodyta, dėl to nėra galimybės patikrinti minėto tarnybinio pranešimo teisėtumo ir pagrįstumo. Iš ikiteisminio tyrimo duomenų nėra akivaizdu, kad pinigai jam nebuvo paskolinti, o sutarčių turinys neatitinka tikrovės. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Baudžiamojoje byloje buvo ir ikiteisminio tyrimo pareigūno išvadas paneigiančių duomenų: specialisto išvada buvo nustatyta, kad L. B. B. ir A. B. turėjo pakankamai lėšų, kad paskolintų jam sutartyse nurodytas pinigų sumas. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno išvados paremtos prielaidomis, nevisapusišku, fragmentišku atskirų ikiteisminio tyrimo dokumentų interpretavimu. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas nebuvo įgaliotas nustatyti baudžiamojoje byloje objektyvią tiesą ir įvertinti, ar atskiri duomenys jai neprieštarauja, ir tokius veiksmus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, taip pat ir prokurorui, atlikti buvo draudžiama. Tokį draudimą įtvirtina daug Lietuvos Respublikos Konstitucijos, BPK, Teismų įstatymo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos normų.

Apeliantas teigia, kad dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ir ikiteisminį tyrimą kontroliavusio prokuroro veiksmų teismui yra kliudoma nešališkai ir visapusiškai išnagrinėti baudžiamąją bylą. Nesant jokių teisinių pagrindų L. B. B., A. B. atžvilgiu surašytas kaltinamasis aktas ir teismui užkirsta galimybė apklausti minėtus asmenis liudytojais. Jam (apeliantui) pažeista teisė į tinkamą teismo procesą, taip pat teisė teikti savo nekaltumą įrodančius dokumentus ir apklausti gynybos liudytojus tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kaltinimo liudytojai, t. y. nepradedant ikiteisminio tyrimo dėl liudytojų duotų parodymų, kol byla neišnagrinėta teismo ir objektyviai nenustatytos tikrosios įvykio aplinkybės. Šiais veiksmais taip pat pažeistos teismo nepriklausomumo ir nešališkumo garantijos, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir prokuroras iki teismui pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą teisiškai kvalifikavo ne tik veiką, dėl kurios atliekamas ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu, bet ir kai kuriuos įrodinėjant šią veiką surinktus įrodymus. Tuo buvo pasisavinti teismo įgaliojimai. Atitinkamai L. B. B. ir A. B. buvo suvaržyta konstitucinė teisė laisvai duoti parodymus pagal savo sąžinę ir įsitikinimus, nes dėl minėtų BPK pažeidimų šie asmenys yra paveikti neduoti tam tikrų parodymų.

Apeliantas nurodo, kad kaltinamojo A. B. parodymai nėra nuoseklūs ir jais negalima grįsti jo kaltės. A. B. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino paskolinęs jam 44 000 Lt. Nors duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme A. B. nurodė neskolinęs jam pinigų, pastaruosius A. B. parodymus yra pagrindas vertinti kritiškai ir jais nesiremti, nes A. B. yra valstybės tarnautojas, paskolos sutartis nėra pripažinta negaliojančia ir turi būti vykdoma, todėl tokiais savo parodymais A. B. nepatiria jokių neigiamų pasekmių. Teismui priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį, yra reali galimybė, kad A. B. patirtų neigiamas pasekmes, t. y. būtų atleistas iš valstybės tarnybos dėl valstybės tarnautojo vardo pažeminimo, formaliai neatitiktų nepriekaištingos reputacijos reikalavimo kaip aukštosios mokyklos dėstytojas. Apelianto teigimu, tai, kad A. B. skolino pinigus jam, patvirtina ir aplinkybė, jog G. B. nurodė paskolos faktą VMI specialistui V. J. dar iki tariamai užfiksuotų telefoninių pokalbių įrašų. Mano, kad teismo pagal telefoninių pokalbių garso įrašus padarytų išvadų nepatvirtina jokie kiti baudžiamosios bylos duomenys: tiek L. B. B., tiek A. B. turėjo galimybę suteikti sutartyse nurodyto dydžio paskolas, L. B. B. nepatvirtino, kad kalbėjo apie dokumento suklastojimą, A. B. parodymai nenuoseklūs, duoti tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Net jeigu baudžiamojoje byloje pateikti garso įrašai būtų pripažinti autentiškais, minėtuose įrašuose nėra užfiksuota, kad kaltinamieji kalbėjo apie tai, kad turi būti suklastoti kokie nors dokumentai, arba kad paskolos nebuvo suteiktos. Į bylą pateikti tik trumpi, interpretuoti kaltinimui palankia linkme tinkami pokalbiai. Nesant visumos per pusę metų slapto pasiklausymo darytų įrašų, iš konteksto ištraukti keli pokalbiai negali būti pripažinti patikimais ir pakankamais jo kaltės įrodymais.

Apelianto vertinimu, dėl pirmiau paminėtų prieštaravimų teismo išvada, kad L. B. B. jam neskolino 47 000 Lt, o A. B. neskolino 44 000 Lt, pagrįsta prielaidomis ir spėjimais. Nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, tuo pažeidžiama jau teismo pareiga pagrįsti nuosprendį išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl teismas minėtą proceso teisės normą iš esmės pažeidė.

Be to, teismas surašydamas nuosprendį taip pat padarė esminį BPK normų pažeidimą, nes nevykdė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kuriame nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Dėl to daro išvadą, kad nuosprendyje teismo padarytos išvados yra prieštaringos, nuosprendžio motyvavimas esminiais aspektais yra nominalus. Skundžiamu nuosprendžiu nepateikdamas motyvų dėl esminių prieštaravimų teismas pažeidė jo teisę į gynybą, nes jis neturi galimybės žinoti teismo motyvų ir prieštaraudamas pateikti dėl jų savo argumentus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. spalio 1 d. nutarime išaiškino, kad teismo nuosprendis turi būti surašytas įtikinamai, o būtent „spręsdamas konfliktą, teismas, kaip valstybės valdžios institucija, priima teisingumo aktą. Priimdamas jį, teismas remiasi specialiomis procedūrinėmis taisyklėmis. Viena jų reikalauja, kad teismas, nustatydamas asmens teises ir pareigas, nurodytų aiškius ir įtikinamus priimamo sprendimo motyvus. Nesutinkančiam su jo atžvilgiu priimtu teismo sprendimu asmeniui įstatymai garantuoja galimybę skųsti jį hierarchine linija, t. y. garantuojamas priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas aukštesnės instancijos teisme“. Šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas bendrosios kompetencijos teismams yra privalomas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas minėto Konstitucinio Teismo išaiškinimo nesilaikė. Taip pat pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005, pažymėjo, kad kasacinės instancijos teismas privalo panaikinti ar pakeisti kasacine tvarka apskųstą nuosprendį, jei nustato, kad žemesnės instancijos teismo padarytos išvados yra nenuoseklios, paviršutiniškos, prieštaringos, nes tokių trūkumų turintys teismų nuosprendžiai neatitinka BPK 303-307 straipsniuose nustatytų reikalavimų nuosprendžio turiniui. Nuosprendis, kuriuo konstatuojama, kad traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo padarė nusikalstamą veiką, negali būti priimamas nepašalinus nagrinėjant bylą kilusių abejonių. Tokio nuosprendžio motyvuose turi būti aptartos visos bylai svarbios aplinkybės, motyvai turi būti tarpusavyje susieti, juose neturi būti loginių spragų.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog jis turėjo didesnį negu 500 MGL (65 000 Lt) vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Taip pat teismas nenustatė, kokio nors konkretaus ir neteisėto būdo, kaip jis įgijo 93 000 Lt, t. y. liko nepaneigta, kad pinigus jam paskolino A. B. ir L. B. B.. Kad pinigai galėjo būti paskolinti, pripažino ir prokuroras, atsisakydamas dalies kaltinimo dėl S. B. suteiktos 47 000 Lt paskolos. Teismas pripažino, kad A. B. ir L. B. B. turėjo finansines galimybes paskolinti nurodytas sumas G. B.. 2011 m. kovo 1 d. ir 2011 m. kovo 4 d. sutartyse nėra jokių melagingų žinių, šie dokumentai realiai atitinka tarp šeimos narių vykusias finansines procedūras, ir dėl to nėra jokio pavojingumo ar priešingumo teisei. Subjektyviajam BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiui – kaltei yra būdinga tiesioginė tyčia. Tai reiškia, kad pagamindamas netikrą ar klastodamas tikrą dokumentą, jį panaudodamas, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Teismas nenustatė ir skundžiamame nuosprendyje nepagrindė jo tiesioginės tyčios atlikti neteisėtus veiksmus, dokumentais įtvirtinti tikrovės neatitinkančius duomenis. Todėl, apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 300 straipsnio 1 dalį, nes taikė teisės normą, kurios nebuvo pagrindo taikyti.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad jis tyčia sumontavo į automobilio „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir naudojo įrenginį – modifikuotą GSM modulį su SIM kortele „Pildyk“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir mikrofonu, skirtą garsinei informacijai perduoti naudojantis mobiliuoju ryšiu. Minėtas įrenginys gali būti naudojamas įvairiais tikslais, taip pat ir apsaugai nuo vagysčių ir pavogto automobilio suradimui. Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad jis tyčia aktyvavo telefono ryšį su šiuo įrenginiu, taip pat nenustatyta, kad jis klausėsi N. M. pokalbių arba juos įrašinėjo. Apeliantas teigia, kad jis paaiškino ir pateikė įrodymus, kad GSM modulį naudojo kaip kompleksą kartu su kitu įrenginiu, kuris fiksuoja automobilio buvimo vietą ir automatiškai aktyvuoja GSM modulį, kai automobilis pradeda judėti už iš anksto nustatytos vietovės ribų. Baudžiamasis įstatymas netinkamai pritaikytas ir todėl, kad jis buvo automobilio „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtas ir faktinis naudotojas, todėl įrangos sumontavimas į minėtą automobilį negali būti pripažįstamas neteisėtu. Be to, jis buvo materialiai atsakingas už kitam asmeniui priklausančio automobilio išsaugojimą, todėl techninių priemonių, padedančių išsaugoti turtą, sumontavimas pripažintinas teisėtu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalimi saugomu interesu. BK 167 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už realų, o ne menamą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą. Paminėto įrenginio automobilyje „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sumontavimas nesukėlė absoliučiai jokių pasekmių, nenustatyta, kad G. B. būtų siekęs rinkti duomenis apie N. M. privatų gyvenimą ir kad kokie nors duomenys apie tai buvo surinkti, skundžiamame nuosprendyje padaryta tik prielaida, kad buvo techninė galimybė tai padaryti, todėl, apelianto nuomone, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo veika negali būti vertinama kaip nusikaltimas, numatytas BK 167 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu nuteistoji L. B. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. nuosprendį jos atžvilgiu ir priimti naują nuosprendį – ją pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl nepagrįstai padaryta išvada, kad jos veikoje yra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, nuosprendžio dalis dėl jos nuteisimo naikintina ir priimtinas naujas – išteisinamasis – nuosprendis.

Jos kaltė skundžiamame nuosprendyje iš esmės pagrįsta byloje esančiais slapta darytais telefoninių pokalbių įrašais, teigiant, kad jie padaryti teisėtai, kad tai jos pokalbių su sūnumi G. B. įrašai ir savaip interpretuojant jų prasmę, teigiant, kad G. B. prašė ne paskolinti pinigų, o surašyti fiktyvų skolos raštelį, kad jos surašytame paskolos raštelio turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys, nes ji neskolino G. B. pinigų, abu jie suprato, kad gamina netikrą dokumentą ir norėjo taip veikti, siekiant pateisinti G. B. turimus 47 000 Lt.

Tai, kad byloje yra Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys, leidžiančios slapta klausytis G. B. pokalbių telefonu, nėra pakankamas pagrindas tokias nutartis laikyti neabejotinai teisėtomis. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kokie konkrečiai ikiteisminio tyrimo duomenys ir dokumentai buvo pateikti ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvę pagrindu jam nuspręsti apie pagrindą šios procesinės prievartos priemonės taikymui, tačiau iš to, kad G. B. yra pripažintas kaltu dėl nesunkaus nusikaltimo, nenurodyto BPK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymu, apeliantės nuomone akivaizdu, kad nebuvo realaus pagrindo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartims priimti, tas pagrindas buvo dirbtinai sukurtas ikiteisminio tyrimo institucijų. Nenustačius teisėto pagrindo BPK 154 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymui, visi padaryti G. B. ir jos telefoninių pokalbių įrašai nėra teisėtai gauti įrodymai, nes iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex injuria jus non oritur). Be to, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nebuvo ištirtas į bylą pateiktų garso įrašų autentiškumas, nepatvirtinta, ar užfiksuoti tikrai nurodytų asmenų balsai, ar įrašas padarytas nurodytu laiku, ar įrašas yra vientisas ir pan. Iš į bylą pateiktų garso įrašų akivaizdu, kad jie yra atrinkti iš pusę metų trukusio pasiklausymo metu surinktos medžiagos ir atrinkti tik kaltinimui patvirtinti, taip pažeidžiant rungtyniškumo principą ir užkertant kelią gynybai remtis visais padarytais įrašais. Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais negalėjo būti pripažįstami.

Pasak apeliantės, ji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme išsamiai paaiškino, kad sūnui G. B. skiriantis su žmona ir dalijantis turtą, jam reikėjo pinigų sumokėti perkant jos dalį namo, ji davė 47 000 Lt, kuriuos buvo susitaupiusi iš savo uždarbio ir gauto palikimo. Byloje nėra paneigta jos galimybė 2011 metais suteikti sūnui G. B. 47 000 Lt paskolą: ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo tiriama jos finansinė padėtis (tai patvirtino ir teisme apklausta FNTT specialistė A. Č.), o teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, kad iš bylos medžiagos matyti, kad ji (apeliantė) iš tiesų galėjo turėti tokio dydžio pinigų sumą. Todėl nepaneigus, kad ji turėjo galimybę ir davė pinigų sūnui G. B., nėra pagrindo teigti, kad 2011 m. kovo 4 d. laisvos formos rašte, kuris iš esmės neatitinka sutarties požymių, o yra tik patvirtinimas apie pinigų davimą, yra įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys.

Apeliantės nuomone, teismas spręsdamas dėl jos kaltės, padarė išvadas, motinos ir sūnaus tarpusavio finansiniams santykiams keldamas aukštus teisinius reikalavimus, elementarią gyvenimišką šeimoje sprendžiamą problemą bandydamas įsprausti į griežtus teisinius rėmus. Pažymi, kad pokalbiai, kuriais remiasi teismas, yra padaryti ne tuomet, kai pinigų G. B. reikėjo ir juos jis gavo iš jos, o tuomet, kai remiantis kerštaujančios buvusios G. B. sutuoktinės pareiškimu Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pradėtas G. B. mokestinis patikrinimas. Natūralu, kad tokie įvykiai sukelia papildomų rūpesčių ir šeimos nariai aptaria variantus, kaip pasiteisinti valstybės institucijai. Netikro dokumento pagaminimas – tai veiksmai, kuriais asmenys, neturintys teisės pagaminti dokumentą, jį pagamina taip, kad jis išoriškai būtų panašus į tikrą arba pagamina kito asmens vardu (kasacinės bylos Nr. 2K-7-127/2008, 2K-362/2007). Apeliantė teigia, kad ji realiai perdavė sūnui G. B. pinigus, tokio fakto teismas nepaneigė, todėl nepagrįstai padarė išvadą, jog jos pasirašytas 2011 m. kovo 4 d. raštas yra netikras dokumentas.

Remdamasi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, apeliantė daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismas teisėtai gautais įrodymais neįrodė jos kaltės suklastojus dokumentą, nuosprendis pagrįstas prielaidomis, todėl ji išteisintina.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti ir nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji G. B., L. B. B. ir jų gynėjas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistųjų G. B., L. B. B. ir prokuroro apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais, ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė BPK 304, 305, 307 straipsnių, reglamentuojančių nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, t. y. nuosprendyje išvardino visus tiek įžanginei, tiek aprašomajai, tiek ir rezoliucinei nuosprendžio dalims priskirtus duomenis. Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka išteisinamajam nuosprendžiui keliamus reikalavimus. Be to, teisėjų kolegija išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, pagal apeliacinius skundus patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, padarė bylos duomenimis pagrįstas ir teisiškai motyvuotas išvadas, todėl priimtas nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo pripažinti G. B. kaltu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį. Prokuroro nuomone byloje iš tiesų nėra surinkta pakankamai duomenų apie G. B. neteisėtai gautų pajamų kilmę, tačiau patikrinus visus galimus teisėtų pajamų šaltinius nustatyta, kad teisėtai gautų lėšų turtui įsigyti G. B. nepakako, šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad G. B. siekdamas pagrįsti savo pajamų kilmę suklastojo dokumentus.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas; apeliacinės instancijos teisme atitinkamai pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą abiem išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atvejais).

BK 189¹ straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Pastaboje prie šio straipsnio nustatyta, kad pagal 189¹ straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiami tik asmenys, kurie Baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnyje nustatytus požymius atitinkantį turtą turi po šio įstatymo (Nr. XI-1199) įsigaliojimo.

Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą (BK 189¹ straipsnis) įtvirtinta kaip viena iš teisinių priemonių, kuriomis siekiama sumažinti korupcinių, turtinių, ekonominių, finansinių ir kitų savanaudiškų nusikaltimų ekonominį naudingumą ir patrauklumą, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, mažinti jų paplitimą ir valstybei bei visuomenei daromą žalą. Nagrinėjama norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę ir disponuoja neproporcingai dideliu pagal jų pajamas turtu, kai yra pagrindas manyti, jog turtas gautas iš neteisėtos veiklos, taip pat tuos, kurie padeda nuslėpti tokio turto kilmę ir savininkus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-306-942/2015). Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 189¹ straipsnį nepakanka nustatyti didesnės kaip 500 MGL vertės turto turėjimo. Reikia nustatyti, kad turtas įgytas neteisėtai. Įstatymas nereikalauja nustatyti turto įgijimo šaltinių. Išvadai apie turto įgijimo neteisėtumą tiesiog pakanka, kad asmuo negali pagrįsti turimo turto įgijimo teisėtumo. Teisėtai įgytas turtas – tai turtas, įgytas iš darbo ar kitų su darbu ar verslu susijusių pajamų, dovanojimo, paveldėjimo, loterijų, dividendų gavimo ir pan. Nustatant galimo neteisėtai įgyto turto dydį, svarbu dokumentaliai nustatyti asmens pajamas ir išlaidas už visą darbinės veiklos laikotarpį. Šios kategorijos bylose svarbi yra specialisto išvada. Tačiau jos vertinimui didelę reikšmę turi ta aplinkybė, ar specialistui pateikiama visa dokumentais patvirtinta medžiaga apie asmens gyvenimo pajamas bei civilinius sandorius. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad iki įstatymo dėl BK 189¹ straipsnio priėmimo nebuvo baudžiamosios atsakomybės už turto, kurio įgijimo ir turėjimo asmuo negali pagrįsti dokumentais, turėjimą. Tokia veika nebuvo nusikalstama. Dėl to visai įmanoma, kad asmuo iki įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę, priėmimo nesaugojo bylai reikšmingų dokumentų ar sudarydamas sandorį nesilaikė įstatymo nustatytos sandorio formos. Tokiu atveju, vertindami asmens pajamas, teismai gali remtis liudytojų parodymais, įvertinę jų patikimumą. Kartu pažymėtina, kad, esant tokiai situacijai, teismai turėtų labai atsargiai vertinti specialisto išvadas bei liudytojų parodymus. Nusikaltimo sudėties buvimas šios kategorijos bylose teismui neturi kelti abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-75/2014). Taigi inkriminuojant asmeniui neteisėtą praturtėjimą turi būti akivaizdūs įrodymai, kad asmens nuosavybėje esantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-511/2015). Visų pirma būtina nustatyti, jog turtas asmeniui turi priklausyti nuosavybės teise ir turto vertė turi viršyti 500 MGL ribą; antra – būtina nustatyti tai, jog asmuo žino, gali ir turi žinoti, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; ir trečia – būtina nustatyti, kad šis turtas turimas nuosavybės teise po 2010 m. gruodžio 11 dienos. Kaltinant asmenį neteisėtu praturtėjimu byloje esančiais įrodymais turi būti pagrįsta, kokia konkrečiai turėto turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis ir kad būtent ši dalis viršija 500 MGL vertę.

G. B. kaltinamas tuo, kad po 2010 m. gruodžio 11 d. nuosavybės teise turėjo didesnį negu 500 MGL (65 000 Lt) vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, juos patikrinęs įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų apie G. B. gautų pajamų kilmę, taip pat nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad G. B. pajamas gavo iš nusikalstamos ar kitokios nelegalios veiklos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti, vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Byloje nustatyta, kad G. B. dirbo įvairiose įmonėse, kurios užsiėmė naudotų automobilių gabenimu ir pardavimu, kad G. B. pats galėjo pirkti ir parduoti automobilius ir taip gauti pajamų, ir toks G. B. pajamų šaltinis objektyviai nebuvo paneigtas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, jeigu ir būtų buvę nustatyta, jog G. B. vertėsi neregistruota prekyba naudotais automobiliais, iš tokios veiklos gautos pajamos nebūtų pripažįstamos kaip neteisėtos BK 189¹ straipsnio 1 dalies prasme, kadangi vien faktas, jog asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014). Taigi byloje nesant pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog asmuo turtą, viršijantį 500 MGL dydžio sumą, galėjo įgyti iš neteisėtos veiklos, pripažinti kaltu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo. Kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad G. B. turtą galėjo įgyti iš nusikalstamos ar kitokios nelegalios veiklos, nors jis šio turto ir negali pagrįsti teisėtomis pajamomis, ir konstatuoja, kad G. B. veiksmuose nėra BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių visumos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų dėl BK 189¹ straipsnio 1 dalies taikymo visumą, sprendžia, kad buvo padarytas rašymo apsirikimas nurodant, kad, jei pajamos nebuvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, jos yra teisėtos, net jei gautos iš teisės aktų uždraustos veiklos. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra prieštaringos ar nepagrįstos.

Dėl nuteistųjų G. B. ir L. B. B. kaltės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektu laikytinas dokumento teisinės apyvartos funkcionalumas ir patikimumas. Šiuo straipsniu siekiama apsaugoti tokias vertybes, kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrinama normali, teisinga dokumentų apyvarta. Teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma, t. y. ir ant popieriaus, ir elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas (pav., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175-303/2015). BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. Tačiau šiuo aspektu svarbu tai, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012). Baudžiamosios atsakomybės taikymui reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu gali pasiekti tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316/2013).

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs įrodymus teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug faktorių: įrodymų kiekis, rūšis, patikimumas ir pan. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji G. B. ir L. B. B. teigia, kad teismas pripažino, jog A. B. ir L. B. B. turėjo finansines galimybes paskolinti nurodytas sumas G. B.. 2011 m. kovo 1 d. ir 2011 m. kovo 4 d. sutartyse nėra jokių melagingų žinių, šie dokumentai realiai atitinka tarp šeimos narių vykusias finansines procedūras, ir dėl to nėra jokio pavojingumo ar priešingumo teisei.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina tai, kad G. B. veikdamas kartu L. B. B., tyrimo metu nenustatytu laiku nenustatytoje vietoje, bet ne anksčiau kaip 2012 metų lapkričio mėnesį, pagamino netikrą dokumentą – 2011 m. kovo 4 d. sutartį, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, apie tai, kad L. B. B. 2011 m. kovo 4 d. G. B. paskolino 47 000 Lt, nors ji žinojo ir suprato, kad G. B. pinigų neskolino, neskolina ir neskolins, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką G. B. šį dokumentą panaudojo pateikdamas (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojui V. J. laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 4 d. iki 2013 m. kovo 22 d., adresu: (duomenys neskelbtini), operatyvaus patikrinimo metu, siekdamas pateisinti iš buvusios sutuoktinės J. B. (T.) įgytą nekilnojamojo turto ½ (vieną antrąją) dalį, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), 140 000 Lt vertės. Taip pat patvirtina tai, kad G. B. veikdamas kartu su A. B., tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne ankščiau kaip 2012 m. lapkričio mėn., pagamino netikrą dokumentą – 2011 m. kovo 1 d. sutartį, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, apie tai, kad A. B. 2011 m. kovo 1 d. G. B. paskolino 44 000 Lt, nors A. B. žinojo ir suprato, kad G. B. pinigų neskolino, neskolina ir neskolins, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką G. B. šį dokumentą panaudojo pateikdamas (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojui V. J. laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 4 d. iki 2013 m. kovo 22 d., adresu: (duomenys neskelbtini), operatyvaus patikrinimo metu, siekdamas pateisinti iš buvusios sutuoktinės J. B. (T.) įgytą nekilnojamojo turto ½ (vieną antrąją) dalį, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), 140 000 Lt vertės.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nors L. B. B. nagrinėjamo įvykio metu turėjo realią galimybę G. B. paskolinti 47000 Lt, tačiau jų realiai nepaskolino, o tik surašė tikrovės neatitinkantį dokumentą – 2011 m. kovo 4 d. sutartį. Tokias aplinkybes patvirtina: pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojos J. T. duoti parodymai, kad G. B. padėdavo L. B. B., kad G. B. nedirbo šaltkalviu, prekiavo automobiliais ir turėjo pakankamai dideles pajamas; liudytojo V. J. duoti parodymai, kad buvo gautas pranešimas, jog G. B. įsigijo dalį namo. Buvo paimtos banko ataskaitos ir buvo neatitikimų. Apie tai pranešė G. B., antro atvykimo metu G. B. pateikė skolos lapelius, teigė, kad pinigus pasiskolino iš motinos ir tėvo; telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašo darymo 2013 m. gegužės 6 d. protokole (2 t., 172–174 b. l.) užfiksuotos aplinkybės apie tai, kaip G. B. įkalbinėja A. B. ir prašo L. B. B. surašyti sutartis apie neva jam paskolintas pinigų sumas; telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašo darymo 2013 m. gegužės 7 d. protokole (2 t., 178–181 b. l.) užfiksuotos aplinkybės apie tai, kaip G. B. galėtų ir turėtų paaiškinti neva įgytų pinigų kilmę ir paaiškinti sutarčių su A. B. ir L. B. B. sudarymo aplinkybes.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji G. B. ir L. B. B. kelia klausimus dėl telefoninių pokalbių teisėtumo, pagrįstumo, jų autentiškumo ir pripažinimo įrodymu, patvirtinančiu jų kaltę.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (22 straipsnis) aiškiai apibrėžta kiekvieno žmogaus teisė, kad telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją galima kontroliuoti tik įstatymo nustatyta tvarka. BPK 11 straipsnyje įtvirtinta nuostata dėl proporcingumo principo laikymosi taikant procesines prievartos priemones. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas reglamentuotas BPK 154 straipsnyje. Tai reiškia, kad vadovaujantis BPK 154 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis gali būti kontroliuojamas bet koks susižinojimas tarp asmenų, vykstantis naudojant technines priemones. Taikant telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę, būtina laikytis iš šios nuostatos išplaukiančių reikalavimų: 1) naudoti šią procesinę prievartos priemonę tik tada, kai be jos negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų; 2) pasiekus tikslus ar tapus šiai procesinės prievartos priemonei nereikalingai, jos taikymas turi būti nutrauktas (tačiau ji gali būti taikoma ne ilgiau, nei nurodyta BPK 154 straipsnio 4 dalyje).

BPK 154 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai pagal prokuroro prašymą yra priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti, jeigu yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu galima gauti duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų, sunkų ar apysunkį nusikaltimą arba apie nesunkius nusikaltimus, numatytus BK 152¹ straipsnyje, 162 straipsnio 2 dalyje, 170 straipsnyje, 198² straipsnio 1 dalyje, 309 straipsnio 2 dalyje, arba jeigu yra pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. spalio 15 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje buvo gautas J. T. pareiškimas apie G. B. galbūt daromas nusikalstamas veikas. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) Šiaulių apygardos valdybos pareigūnas, surinkęs papildomus duomenis apie G. B. darbinę veiklą, gaunamas pajamas ir turimą turtą, įvertinęs juos J. T. duomenų kontekste, padarė išvadą, kad G. B. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, požymių ir tarnybiniu pranešimu pranešė apie tai FNTT Šiaulių apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus viršininkui, kuris rezoliucija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje. Pagal BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 171 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnas nustatęs nusikalstamos veikos požymius pradeda ikiteisminį tyrimą. Pagal BPK 2 straipsnį prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas siekdamas surinkti kuo daugiau duomenų apie galimai daromą padarytą nusikalstamą veiką, bendrininkus, pinigų ir jų buvimo vietas, kreipėsi į bylą kuruojantį prokurorą, kad kreiptųsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl slaptos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo G. B. ir N. M. naudojamais telefonų numeriais, bei slapto jų sekimo skyrimo. BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas pagal BK 11 straipsnio 4 dalį yra priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, t. y. šis patenka į BPK 154 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Todėl prokuroras nustatęs, kad G. B. veiksmuose yra BK 189¹ straipsnio 1 dalies požymių, turėjo teisinį pagrindą kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl BPK 154, 160 straipsniuose numatytų procesinių prievartos priemonių taikymo. Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartimi ikiteisminio tyrimo teisėjas tenkino prokurorės prašymą ir leido nuo 2012 m. spalio 31 d. 3 mėnesius klausytis G. B. ir N. M. naudojamų mobiliojo ryšio telefonų numerių telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, daryti jų įrašus, taip pat 2012 m. spalio 31 d. nutartimi leido nuo 2012 m. spalio 31 d. 3 mėnesius daryti G. B. ir jo sugyventinės N. M. slaptą sekimą, darant vaizdo ir garso įrašą, filmuojant.

Apeliaciniame skunde G. B. teigia, kad Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyse IKI Nr. 533-534, IKI Nr. 531-532 nėra nurodyti motyvai ir duomenys, kuo teismas vadovavosi priimdamas tokius sprendimus, tuo pažeistas BPK 154 straipsnio 2 dalies 2 punktas, nes nutartyse nenurodyti duomenys, kuriais pagrindžiama būtinybė atlikti prašomus slaptus veiksmus; iš Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčių IKI Nr. 533-534, IKI Nr. 531-532 teksto matyti, kad nutartyse perkopijuotas ikiteisminio tyrimo pareigūno pareiškimas dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir slapto sekimo, pašalinant dalį teksto, likę fragmentai nesusiję tarpusavyje ir su sprendimu leisti klausytis paminėtų asmenų pokalbių; nutartyse IKI Nr. 533-534, IKI Nr. 531-532 Šiaulių miesto apylinkės teismas nurodė, kad jam būtina kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl G. B. slapto sekimo paskyrimo ir tai apelianto nuomone patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas realiai nenagrinėjo leidžiamos taikyti procesinės prievartos priemonės pagrįstumo, tik perrašė jam pateiktus prašymus; baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kokie konkrečiai ikiteisminio tyrimo duomenys ir dokumentai buvo pateikti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes nesudarytas pateikiamų teismui dokumentų apyrašas, o nutartyse konkretūs pateikti dokumentai nenurodyti.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. spalio 31 d. nutartis Nr. 533-534; 531-532, daro išvadą, kad jos iš esmės atitinka BPK 154 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. nurodytos visos tokiose nutartyse privalomos nurodyti aplinkybės. Kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad jose yra nukopijuota dalis teksto iš prašymo ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau nesutinka su apelianto teiginiais, jog tai rodo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas realiai nenagrinėjo leidžiamos taikyti procesinės prievartos priemonės pagrįstumo, tik perrašė jam pateiktus prašymus, kadangi nutartys atitinka joms keliamus esminius reikalavimus, o rašymo apsirikimai negali būti pagrindu pripažinti nutartis neteisėtomis. Pažymėtina, kad BPK nekelia pareigos ikiteisminio tyrimo pareigūnams sudaryti teismui pateikiamų duomenų apyrašo, nėra keliama reikalavimo, kokie ir kiek duomenų turi būti pateikiama ikiteisminio tyrimo teisėjui. Remdamasi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. spalio 31 d. nutartys Nr. 533-534; 531-532 yra teisėtos ir pagrįstos, remiantis jomis atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai ir jų pagrindu surašyti ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokolai buvo gauti teisėtais būdais, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašo darymo ir slapto sekimo protokolus pripažino teisėtais įrodymais ir jais rėmėsi.

Nuteistųjų G. B. ir L. B. B. teigimu, telefoniniai pokalbiai, kuriais grindžiama jų kaltė, galėjo būti suklastoti, nebuvo nustatytas jų autentiškumas, nebuvo faktiškai nustatyti ar tikrai jie kalba tuose įrašuose. Be to, garso įrašai buvo užfiksuoti skaitmeniniu būdu, tačiau nebuvo pasirašyti elektroniniu parašu, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio monitoringo kompleksas „Telepikas“, kuriuo buvo fiksuojami pokalbiai nėra įtraukta į Lietuvos matavimo priemonių registrą, todėl užfiksuoti telefoniniai pokalbiai negali būti pripažinti teisėtais įrodymais. Taip pat nurodo, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir prokuroras buvo suinteresuoti suklastoti jo telefoninių pokalbių garso įrašus, kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorui yra išmokamos 10 procentų premijos nuo iš nuteisto asmens į valstybės pajamas konfiskuotos sumos.

Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai išanalizavęs byloje nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytų telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašo darymo ir slapto sekimo protokolų teisingumu ir užfiksuotų pokalbių autentiškumu, kadangi šiuose protokoluose nustatytas aplinkybes patvirtina kiti bylos duomenys (atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. B. ir liudytojų J. T., V. J. duoti parodymai, nekilnojamojo turto registro duomenys, sutartyse ir kituose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokurorai būtų buvę suinteresuoti klastoti ikiteisminio tyrimo duomenis siekiant baudžiamojon atsakomybėn patraukti G. B. ar kitus asmenis. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad už tyrimą šioje byloje premijas būtų gavę kokius nors veiksmus šioje byloje atlikę ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokurorai. Vien tai, kad įstatymų leidėjas numatė galimybę už pasiektus rezultatus ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorams suteikti premijas pagal išieškotos ar konfiskuotos sumos vertę, nesudaro pagrindo teigti, kad pareigūnai dėl to galėjo imtis neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinėje byloje Nr. 2K–255/2009 buvo gautas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento raštas patvirtinantis, jog monitoringo kompleksas „Telepikas“ nepriskiriamas prie matavimo prietaisų, kuriems reikalinga metrologinė patikra. Be to, Šiaulių apygardos teismas 2007 m. birželio 22 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-16/354/2007 pažymėjo, kad kaltinamųjų telefoninių pokalbių buvo klausomasi naudojant kompleksą ,,Telepikas“, kuris, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pažyma, nėra telekomunikacinė įranga, todėl nesertifikuojamas, ir nėra matavimo prietaisas, todėl nėra Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo objektas. BPK 154 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad dėl pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, ar kitos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės fakto ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytame protokole išdėstomas tik tyrimui reikšmingas duomenų bei garso įrašo turinys. Tyrimui reikšmės neturintys duomenys ir garso įrašai, kurie nėra bendroje laikmenoje su reikšmingais bylai duomenimis ir įrašais, prie bylos nepridedami ir tuoj pat prokuroro nutarimu sunaikinami surašius atitinkamą aktą. Iš telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašo darymo protokolų matyti, kad juose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, kurie yra reikšmingi įrodinėjant šioje byloje inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo D. B. skundo argumentais, kad nesant visumos per pusę metų slapto pasiklausymo darytų įrašų, iš konteksto ištraukti keli pokalbiai negali būti pripažinti patikimais ir pakankamais jo kaltės įrodymais, kadangi iš telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašo darymo protokolų matyti, kad buvo užfiksuoti konkrečiomis dienomis ir konkrečiu laiku vykę pokalbiai, kurių turinys yra pakankamai aiškus, tiek juos vertinant atskirai, tiek vertinant kitų bylos aplinkybių kontekste, todėl nėra pagrindo teigti, kad telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašo darymo protokoluose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai buvo ištraukti iš konteksto. Būtina pažymėti tai, kad šiuose telefoniniuose pokalbiuose užfiksuotas aplinkybes patvirtina ir kiti bylos duomenys.

Taigi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, kad telekomunikacijų tinklais perduodama informacija buvo gauta teisėtais būdais ir naudojant tinkamas priemones, todėl gali būti vertinama kaip įrodymas nagrinėjant baudžiamąją bylą ir priimant sprendimą.

Apelianto D. B. nuomone ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas neteisėtai, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnas pradėjęs ikiteisminį tyrimą peržengė kompetencijos ribas, jo surašytas tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo yra nepagrįstas ir todėl neteisėtas.

Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka, kadangi kaip jau minėta ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras nustatęs nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Kaip matyti iš telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašo darymo protokolų ir FNTT pareigūno 2013 m. gruodžio 17 d. tarnybinio pranešimo (4 t., 154 b. l.) ikiteisminio tyrimo pareigūnas nustatęs, kad G. B., A. B. ir L. B. B. veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių, pranešė apie tai savo tiesioginiam vadovui, kuris pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 235 straipsnio 1 dalį. Taigi ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 235 straipsnio 1 dalį nuteistųjų G. B., L. B. B. ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. B. atžvilgiu buvo pradėtas laikantis BPK 2 straipsnio, 166 straipsnio 2 dalies, 171 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kolegija pažymi, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas nustačius nusikalstamos veikos požymių, tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui pradedant ikiteisminį tyrimą nėra būtina nustatyti visų nusikalstamos veikos požymių, visi nusikalstamos veikos požymiai yra nustatomi būtent atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus ir renkant tai patvirtinančius duomenis. Tai ar asmens veikoje yra visi nusikalstamos veikos požymiai sprendžia teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir priimdamas galutinį sprendimą. Taigi dėl šių priežasčių teigti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybinis pranešimas, kuriuo remiantis buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 235 straipsnio 1 dalį yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas, taip pat nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas vertindamas gautus duomenis peržengė kompetencijos ribas.

Apeliantas D. B. skunde nurodo, kad kaltinamojo A. B. parodymai nėra nuoseklūs ir jais negalima grįsti jo kaltės, kadangi A. B. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino paskolinęs jam 44 000 Lt, nors duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme A. B. pradėjo teigti, kad jam pinigų neskolino. Pažymi, kad A. B. yra valstybės tarnautojas, paskolos sutartis nėra pripažinta negaliojančia ir turi būti vykdoma, todėl tokiais savo parodymais A. B. nepatiria jokių neigiamų pasekmių. Teismui priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį, yra reali galimybė, kad A. B. patirtų neigiamas pasekmes, t. y. būtų atleistas iš valstybės tarnybos dėl valstybės tarnautojo vardo pažeminimo, formaliai neatitiktų nepriekaištingos reputacijos reikalavimo kaip aukštosios mokyklos dėstytojas. Apelianto teigimu tai, kad A. B. skolino pinigus jam patvirtina ir aplinkybė, jog G. B. nurodė paskolos faktą VMI specialistui V. J. dar iki tariamai užfiksuotų telefoninių pokalbių įrašų.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesiremti atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais. Atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. B. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai nors ir iš esmės skiraisi nuo jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tačiau juos patvirtina kiti bylos duomenys ir byloje nustatytos aplinkybės, dėl to jais nesiremti teismas neturi pagrindo. Vien tai, kad A. B. ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir nurodė priešingas aplinkybes, nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nesudaro pagrindo A. B. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų pripažinti nenuosekliais ir dėl to jais nesiremti. Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad A. B. duodamas tokius parodymus siekė išvengti galinčių kilti neigiamų pasekmių, nes A. B. galėjo atsisakyti duoti parodymus arba duoti parodymus kokius davė ikiteisminio tyrimo metu ir visais būdais siekti išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau šiuo atveju A. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, paaiškino jos aplinkybes, buvo pripažintas padaręs BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jam skirta baudžiamojo poveikio priemonė. Taigi A. B. dėl jo paties duotų parodymų taip pat patyrė neigiamų pasekmių. Kolegija nesiremia nuteistųjų G. B. ir L. B. B. duotais parodymais, kadangi jie iš esmės prieštarauja byloje nustatytoms ir įrodytomis pripažintoms aplinkybėms.

Dėl G. B. kaltės pagal BK 167 straipsnio 1 dalį

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. B. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog jis tyčia sumontavo į automobilio „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir naudojo įrenginį – modifikuotą GSM modulį su SIM kortele „Pildyk“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir mikrofonu, skirtą garsinės informacijos perdavimui naudojantis mobiliuoju ryšiu. Apelianto teigimu, minėtas įrenginys gali būti naudojamas įvairiais tikslais, taip pat ir apsaugai nuo vagysčių ir pavogto automobilio suradimui. Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad jis tyčia aktyvavo telefono ryšį su šiuo įrenginiu, taip pat nenustatyta, kad jis klausėsi N. M. pokalbių arba juos įrašinėjo. Apeliantas teigia, kad jis paaiškino ir pateikė įrodymus, jog GSM modulį naudojo kaip kompleksą kartu su kitu įrenginiu, kuris fiksuoja automobilio buvimo vietą ir automatiškai aktyvuoja GSM modulį, kai automobilis pradeda judėti už iš anksto nustatytos vietovės ribų. Baudžiamasis įstatymas netinkamai pritaikytas ir todėl, kad jis buvo automobilio „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtas ir faktinis naudotojas, todėl įrangos sumontavimas į minėtą automobilį negali būti pripažįstamas neteisėtu. Be to, jis buvo materialiai atsakingas už kitam asmeniniu priklausančio automobilio išsaugojimą, todėl techninių priemonių, padedančių išsaugoti turtą, sumontavimas pripažintinas teisėtu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalimi saugomu interesu. BK 167 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už realų, o ne menamą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą. Paminėto įrenginio automobilyje „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sumontavimas nesukėlė absoliučiai jokių pasekmių, nenustatyta, kad G. B. būtų siekęs rinkti duomenis apie N. M. privatų gyvenimą ir kad kokie nors duomenys apie tai buvo surinkti, skundžiamame nuosprendyje padaryta tik prielaida, kad buvo techninė galimybė tai padaryti, todėl apelianto nuomone, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo veika negali būti vertinama kaip nusikaltimas, numatytas BK 167 straipsnio 1 dalyje.

BK 167 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, kuriuo kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai buvo renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą. Privataus gyvenimo sąvoka yra gana plati, BK 167 straipsnyje nedetalizuojama, todėl apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į konkretaus asmens privataus gyvenimo sferą, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą. Informacijos rinkimo samprata apima visus įmanomus tam skirto neteisėto veikimo būdus – asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, pokalbių klausymąsi ir pan.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo sprendimuose ne kartą yra pasisakęs dėl privataus gyvenimo sąvokos aiškinimo, dėl to, kokia informacija ir kokiais būdais renkama, net ir viešame kontekste, gali patekti į asmens privataus gyvenimo sferą. Pavyzdžiui, EŽTT 1992 m. gruodžio 16 d. sprendime, priimtame byloje Niemietz prieš Vokietiją (Niemietz v. Germany, no. 13710/88, judgment of 16 December 1992), nurodė, kad nėra nei galimybės, nei būtinybės pateikti išsamią (baigtinę) „privataus gyvenimo“ sąvokos apibrėžtį; kad būtų per daug siaura šią sąvoką apriboti „artimiausia asmens aplinka“, kurioje asmuo gali savo nuožiūra gyventi savo asmeninį gyvenimą, visiškai pašalinant iš šios sąvokos išorinį pasaulį, kurio ši aplinka neapima. Šis teismas 2004 m. birželio 24 d. sprendime, priimtame byloje Von Hannover prieš Vokietiją (Von Hannover v. Germany, no. 59320/00, judgment of 24 June 2004), dar kartą pabrėžęs esminę privataus gyvenimo apsaugos svarbą kiekvieno žmogaus asmenybės raidos požiūriu, pažymėjo, kad ši apsauga apima ne tik privačią šeimos, bet ir socialinę erdvę, kad kiekvienas asmuo (net jei jis ir yra žinomas plačiajai visuomenei) turi turėti galimybę naudotis teise į teisėtą lūkestį dėl savo privataus gyvenimo apsaugos ir gerbimo. Dėl asmens stebėjimo per Visuotinę padėties nustatymo sistemą (toliau – GPS) EŽTT yra pasisakęs 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendime, priimtame byloje Uzun prieš Vokietiją (Uzun v. Germany, no. 35623/05, judgment of 2 September 2010). Šiame sprendime teismas pažymėjo, kad asmens stebėjimas panaudojant GPS priemones dėl savo pobūdžio turi būti skiriamas nuo kitų vaizdo ir garso stebėjimo metodų, kurie paprastai gali labiau apriboti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą, nes atskleidžia daugiau informacijos apie jo elgesį, pažiūras ar jausmus, tačiau, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, nurodė, kad, nepaisant to, jog GPS stebėjimas taikytas pareiškėjo automobiliui, juo aiškiai siekta gauti informacijos ir apie pareiškėjo judėjimą, bei nusprendė, kad dėl šio stebėjimo ir jį taikant gautų duomenų tvarkymo bei panaudojimo pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą buvo apribota.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198/2013, pasisakydama dėl BK 167 straipsnio taikymo pažymėjo, kad iš konstitucinio privataus gyvenimo neliečiamumo principo reglamentavimo matyti, jog, siekiant užtikrinti veiksmingą privatumo apsaugą, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo procesas iš esmės formalizuojamas, siejamas su įstatymo nustatyta tvarka ir teismo sprendimo priėmimu; kad laisvai veikiantys privatūs asmenys paprastai neturi teisės rinkti tokios informacijos; kad, kita vertus, atsižvelgiant į privačių asmenų tarpusavio santykių tam tikrose srityse specifiką ir jos nulemtus skirtingus lūkesčius dėl privatumo, taip pat į atitinkamos informacijos svarbą kitų asmenų teisėms įgyvendinti, konstitucinis privataus gyvenimo neliečiamumo principas kai kuriais atvejais įstatyminiu lygmeniu reglamentuojamas ir teismų praktikoje aiškinamas lanksčiau, tačiau nepaneigiant jo esmės. Vienas tokių atvejų – privačių asmenų – teismo proceso dalyvių teisės pateikti įrodymus įgyvendinimas (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-269/2012, 3K-3-412/2010; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143/2011). Šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas taip pat pasisakė, kad asmens privataus gyvenimo apsaugos nuo kito privataus asmens kišimosi į jo privatų gyvenimą apimtis priklauso, be kita ko, nuo šių asmenų tarpusavio santykių pobūdžio, kuris lemia privatumo ribas vienas kito atžvilgiu; kad sistemingas informacijos apie asmenį rinkimas, naudojant GPS įrangą, gali apriboti asmens teisę į privatumą, juolab kai tokia informacija panaudojama darant asmeniui tam tikrą poveikį.

Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, patikrinęs juos įrodymų vertinimo ir tyrimo aspektu, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina tai, kad G. B. neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą, t. y. 2013 metų balandžio mėnesį, tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną iš tyrimo metu nenustatyto asmens tyrimo metu nenustatytoje vietoje įsigijo pasiklausymo įrenginį – modifikuotą GSM modulį su SIM kortele „Pildyk“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir mikrofonu, skirtą garsinei informacijei perduoti naudojantis mobiliuoju ryšiu, jį 2013 metų balandžio mėnesį, tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną tyrimo nenustatytoje vietoje įmontavo į automobilio „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi N. M., saloną, ir šio įrenginio pagalba neteisėtai rinko informaciją apie privatų N. M. gyvenimą. Tai, kad G. B. tyčia į automobilį „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sumontavo modifikuotą GSM modulį su SIM kortele „Pildyk“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir mikrofonu, naudojo šį įrenginį rinkdamas informaciją apie privatų N. M. gyvenimą, patvirtina telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašo darymo protokole (2 t., 175–177 b. l.) užfiksuoti G. B. pokalbiai su galimu pasiklausymo įrenginio („blakės“) pardavėju apie galimą pasiklausymo įrenginio pardavimą, jo technines charakteristikas, pajungimo ypatumus. Tai, kad G. B. modifikuotą GSM modulį su SIM kortele „Pildyk“ Nr. (duomenys neskelbtini) naudojo siekdamas rinkti informaciją apie privatų N. M. gyvenimą, patvirtina telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašo darymo protokole (2 t., 175–177 b. l.) užfiksuotos aplinkybės, kad buvo skambinama iš G. B. priklausančio telefono į GSM modulį ir klausomasi automobilyje vykstančių N. M. pokalbių. Aplinkybę, kad G. B. galėjo rinkti privačią informaciją apie jos gyvenimą, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir pati N. M. (6 t., 123–124 b. l.).

Tai, kad GSM modulis yra skirtas garsinei informacijai gauti, patvirtina FNTT Specialiųjų užduočių valdybos Užduočių skyriaus raštas (2 t., 200–201 b. l.). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad aptariamas GSM modulis būtų buvęs naudojamas su kokia nors papildoma įranga (GPS siųstuvais ar kt.), todėl G. B. pateikta versija, jog aptariamą GSM modulį jis naudojo siekdamas apsaugoti jam patikėtą automobilį yra nepagrįsta ir prieštarauja byloje surinktų duomenų visumai. Pirmosios instancijos teismas įvertino šio nusikaltimo pavojingumą, pasekmes ir kitas aplinkybes ir G. B. dėl šio nusikaltimo padarymo atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai buvo renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad G. B. atliko BK 167 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus veiksmus, t. y. neteisėtai rinko informaciją apie privatų N. M. gyvenimą, todėl jis teisėtai ir pagrįstai buvo pripažintas padaręs BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Egidijaus Timonio ir nuteistųjų G. B., L. B. B. apeliacinius skundus atmesti.