Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andruškevičiaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 22 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu G. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. kovo 1 d. sutarties) 30 MGL dydžio (1129 Eur) bauda, 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. kovo 4 d. sutarties) 35 MGL dydžio (1318 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 45 MGL dydžio (1694 Eur) bauda.

G. B., padaręs BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu (dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo) ir ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta.

G. B. išteisintas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 22 d. nutartimi atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Egidijaus Timonio ir nuteistojo G. B. apeliaciniai skundai.

Nuosprendžio ir nutarties dalis dėl G. B. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 167 straipsnio 1 dalį kasacine tvarka neskundžiama.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista ir L. B. B., o A. B. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau dėl to kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, prokuroro, palaikiusio kasacinį skundą ir prašiusio jį patenkinti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. G. B. buvo kaltinamas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį tuo, kad po 2010 m. gruodžio 11 d. nuosavybės teise turėjo didesnį negu 500 MGL (65 000 Lt) vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis:

2011 m. kovo 9 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš buvusios sutuoktinės J. B. (T.) už 140 000 Lt įsigijo ir nuosavybes teise turi: vieną antrąją dalį dviejų žemės sklypų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vieną antrąją dalį gyvenamosios paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vieną antrąją dalį kitos paskirties statinių – kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vieną antrąją dalį kitos paskirties statinių – šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vieną antrąją dalį kitos paskirties statinių – tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vieną antrąją dalį pagalbinio ūkio paskirties pastatų: ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vieną antrąją dalį kitos paskirties statinių – tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nes 93 000 Lt nekilnojamojo daikto įsigijimo sumos jis negali pagrįsti teisėtomis pajamomis.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti G. B. dėl kaltinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, priimtas motyvuojant tuo, kad: pagal patikslintą kaltinimą kaltinamasis turėjo nekilnojamojo turto, kurio 93 000 Lt įsigijimo sumos jis negalėjo pagrįsti teisėtomis pajamomis; Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus operatyvinį patikrinimą dėl neregistruotos prekybos automobiliais, nenustatyta, kad G. B. verstųsi šia veikla; nors ir būtų buvę nustatyta, kad kaltinamasis prekiavo automobiliais šios veiklos teisiškai neįregistravęs, ši veikla nėra teisės aktų uždrausta; byloje nesurinkta duomenų apie kaltinamojo, tikėtina, neteisėtų pajamų šaltinius, nepateikta įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad kaltinime nurodyta pinigų suma galėjo būti gauta iš nusikalstamos veikos.

3. Apeliacinės instancijos teismas atmetė prokuroro apeliacinį skundą dėl G. B. išteisinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį motyvuodamas tuo, kad: byloje nesurinkta pakankamai duomenų apie jo gautų pajamų kilmę, nėra duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad jis pajamas gavo iš nusikalstamos ar kitokios nelegalios veiklos; nustatyta, kad G. B. dirbo įvairiose įmonėse, kurios užsiėmė naudotų automobilių gabenimu ir pardavimu, kad jis pats galėjo pirkti ir parduoti automobilius ir toks pajamų šaltinis nepaneigtas; kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, jeigu ir būtų nustatyta, kad G. B. vertėsi neregistruota prekyba naudotais automobiliais, iš tokios veiklos gautos pajamos nebūtų pripažįstamos kaip neteisėtos BK 189¹ straipsnio 1 dalies prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014).

4. Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras P. Andruškevičius kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, vertindami G. B. inkriminuotą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), neįvertino įrodymų dalies bei jų visumos, nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas neaptarė dalies esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, taip iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą ir tai sukliudė teismui tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Prokuroras pažymi, kad neteisėto praturtėjimo norma, įtvirtinta BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, nereikalauja, jog būtų įrodyta tokių pajamų kilmė, jų įgijimo būdas ir t. t. Įsigaliojus šiai normai G. B. turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Žinojimas pasireiškė tuo, kad nuteistasis neturėjo teisėtų pajamų didesnės negu 500 MGL vertės turtui įsigyti. Be to, nuteistojo, L. B. B. ir A. B. padarytos nusikalstamos veikos (netikrų dokumentų pagaminimas ir jų panaudojimas) rodo, kad G. B. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir, siekdamas išvengti atsakomybės, bandė neteisėtu būdu pagrįsti po 2010 m. gruodžio 11 d. nuosavybės teise turėtą didesnės negu 500 MGL vertės turtą.

Pasak prokuroro, buvo nustatytos visos keturios būtinos sąlygos baudžiamajai atsakomybei dėl neteisėto praturtėjimo kilti: 1) G. B. nuosavybės teise priklauso viena antroji dalis dviejų žemės sklypų, gyvenamosios paskirties pastato, kitos paskirties statinių (kiemo aikštelės, šulinio, tvoros), pagalbinio ūkio paskirties pastatų (ūkinio pastato, garažo, sandėlio, malkinės), esančių Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); 2) turto vertė – daugiau nei 500 MGL dydžio; 3) G. B. žinojimas, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis 93 000 Lt pajamomis, pasireiškė tuo, jog jis neturėjo teisėtų pajamų įsigyti didesnės nei 500 MGL vertės turtą; 4) šį turtą nuosavybės teise jis turi po 2010 m. gruodžio 11 d.

Prokuroro manymu, išvadai apie turto neteisėtumą padaryti pakanka, kad asmuo negali pagrįsti turimo turto įsigijimo teisėtumo, t. y. patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Teisėtai įgytas turtas – tai turtas, įgytas iš darbo ar kitų su darbu ir verslu susijusių pajamų, dovanojimo, paveldėjimo, loterijų, dividendų gavimo ir pan. Nustatant galimo neteisėtai įgyto turto dydį svarbu dokumentaliai nustatyti asmens pajamas ir išlaidas už visą darbinės veiklos laikotarpį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014). Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir į jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014).

Pasak prokuroro, byloje iš tiesų nėra surinkta pakankamai duomenų apie G. B. neteisėtai gautų pajamų kilmę, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtų pajamų šaltinius, nustatyta, kad teisėtai gautų lėšų turtui įsigyti G. B. nepakako. Pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014) neteisėtus pajamų šaltinius būtina įrodinėti tik tais atvejais, kai turtas įgytas iki įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę pagal BK 189¹ straipsnį, įsigaliojimo (iki 2010 m. gruodžio 11 d.). Šiuo atveju G. B. turtą įgijo po įstatymo įsigaliojimo – 2011 m. kovo 9 d., ir baudžiamoji atsakomybė jam kyla už turto, kurio negali pagrįsti teisėtomis pajamomis, turėjimą, t. y. BK 189¹ straipsnyje nenumatyta sąlyga nustatyti neteisėtus pajamų šaltinius, jei turtas įgytas po įstatymo įsigaliojimo, baudžiamąją atsakomybę užtraukia pats turto, kurio negalima pagrįsti teisėtomis pajamomis, turėjimo faktas, o pagrįsti pajamų G. B. negali. Be to, minėtoje plenarinės sesijos nutartyje atkreiptas dėmesys, kad: „iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įsigyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų“; turi būti vertinamos visos kaltinamojo ir jo šeimos narių galimybės inkriminuojamą turtą įsigyti ir pagrįsti jo įsigijimo teisėtumą. Šiuo atveju, pasak kasatoriaus, G. B. nepateikė jokių savo pajamas pagrindžiančių teisėtų pajamų šaltinių, taip pat nustatyta, kad jis teisėtų pajamų turtui įsigyti neturėjo. G. B. įsigytą turtą grindė tik paskolų rašteliais, tačiau teismas, pripažindamas G. B., L. B. B. kaltais ir atleisdamas A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, dėl veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo konstatavo ir pripažino, kad G. B. nepakako teisėtų pajamų savo turtui pagrįsti, todėl buvo siekiama šio turto teisėtumą pagrįsti fiktyviomis paskolomis. Pripažinus, kad paskolų sutartys suklastotos, akivaizdu, jog kitų teisėtų šaltinių įgytam turtui pagrįsti nėra. Vertinant G. B. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, buvo būtina įvertinti byloje nustatytų aplinkybių visumą. Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad G. B., A. B. ir L. B. B. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarinys – dokumentai, turintys juridinę galią, kurių tolesnis panaudojimas buvo nukreiptas būtent pagrįsti G. B. po 2010 m. gruodžio 11 d. nuosavybės teise turėtą didesnės negu 500 MGL vertės turtą. Šių aplinkybių teismai neįvertino, tai sutrukdė priimti teisingą sprendimą. Kartu apeliacinės instancijos teismas ignoravo analogiškus prokuroro apeliacinio skundo argumentus, dėl to nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma.

5. Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andruškevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 189¹ straipsnio 1 dalyje apibrėžtos nusikaltimo sudėties

5.1. Pagal BK 189¹ straipsnį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pateiktas šios BK normos aiškinimas, kuriuo rėmėsi ir nagrinėjamoje byloje skundžiamus sprendimus priėmę žemesnės instancijos teismai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-93/2014, 2K-P-100-222/2015). Vienas iš išaiškinimų yra susijęs su BK 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, neturi grįžtamosios galios. Ši nuostata yra aktuali tais atvejais, kai reikia spręsti klausimą, ar iki BK 189¹ straipsnio įsigaliojimo, t. y. 2010 m. gruodžio 11 d., įgyto, bet teisėtomis pajamomis nepagrįsto turto turėjimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nes šiame straipsnyje apibrėžta nusikaltimo sudėtis nereikalauja nustatyti, kad nusikaltimo dalykas – asmens turimas turtas – įgytas būtent nusikalstamu būdu. Šiam nusikaltimui inkriminuoti pakanka, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 189¹ gali būti taikoma asmeniui, nepadariusiam jokios nusikalstamos veikos, šio nusikaltimo dalyką gali sudaryti turtas, įgytas nenusikalstamu būdu, pavyzdžiui, gautas darant vien administracinius, mokesčių ar civilinės teisės pažeidimus.

Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad, sprendžiant, ar iki nagrinėjamo įstatymo įsigaliojimo įgyto, bet teisėtomis pajamomis nepagrįsto turto turėjimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, būtina vertinti bylos duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, ar turimo turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, kuri ir pagal anksčiau galiojusius įstatymus užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę. Tik tais atvejais, kai nustatytos bylos aplinkybės lemia teismo įsitikinimą, kad pajamos turimam turtui įgyti ar pats turtas gauti iš tuo metu pagal įstatymą nusikalstamos veiklos ir turto savininkas tai žinojo ar galėjo žinoti, nepaisant to, kad turtas įgytas iki 2010 m. gruodžio 11 d., baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK 189¹ straipsnį nelaikytinas priešingu BK 2 straipsnio 3 dalyje ir 3 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, o kartu ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio reikalavimams. Kartu pažymėta ir tai, kad teismo įsitikinimą dėl to, kad turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę, gali lemti ne tik konkrečiose baudžiamosiose bylose įrodyti faktai, bet ir kiti duomenys, iš kurių galima spręsti apie turto ir pajamų kilmę (duomenys apie turto savininko asmenybę, jo ryšius, veiklą, pajamų šaltinius, gyvenimo būdą, išlaidavimus, turimo turto vertę ir kt.). Tokia teismo išvada turi būti tinkamai motyvuota (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014).

5.2. Vienas iš žemesnės instancijos teismų nurodytų G. B. išteisinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį argumentų yra tas, kad nėra įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, jog kaltinime nurodyta pinigų suma galėjo būti gauta iš nusikalstamos veiklos. Toks argumentas nepaneigia BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių, nes nagrinėjamoje byloje G. B. turi teisėtomis pajamomis nepagrįstą turtą, kurį įgijo po šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. 2011 m. kovo 9 d. Minėta, kad šio nusikaltimo dalykas gali būti turtas, įgytas nenusikalstamu būdu. Įstatymų leidėjas nusikalstama veika pripažino patį turto, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, turėjimą. Teismas, pagal BK 189¹ straipsnį nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014; Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2014; 2014 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014). Taigi BK 189¹ straipsnis gali būti taikomas neįrodžius konkrečių teisės pažeidimų, kuriuos darant gautas turtas laikomas šio nusikaltimo dalyku.

5.3. Išteisindami G. B., teismai vadovavosi ir BK 190 straipsnio 2 dalyje pateiktu teisėtų pajamų sąvokos išaiškinimu, pagal kurį BK 189¹ straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad G. B. dirbo įvairiose įmonėse, kurios užsiėmė naudotų automobilių gabenimu ir pardavimu, jis pats galėjo pirkti ir parduoti automobilius ir taip gauti pajamų, kurios negalėtų būti pripažintos neteisėtomis, nes tokios veiklos teisės aktai nedraudžia. Pats teismas tokią išvadą įvardijo kaip tikėtiną, ji, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis, nepagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

5.4. Pats G. B. savo pajamas turtui įgyti kildino iš paskolos sutarčių, sudarytų tarp jo ir jo motinos L. B. B. bei brolio A. B.. Dėl šių sutarčių suklastojimo visi šie asmenys nagrinėjamoje byloje patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – G. B. ir L. B. B. nuteisti baudomis, o A. B. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Sprendžiant klausimą dėl BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo G. B. veikoje, ši aplinkybė turi itin svarbią reikšmę. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodė pirmosios instancijos teismo išvadų prieštaringumą, nes, nuteisdamas G. B. ir L. B. B. bei atleisdamas A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, teismas pripažino, kad G. B. neužteko teisėtų pajamų savo turtui pagrįsti, todėl buvo siekiama tai padaryti fiktyviomis paskolomis. Kartu tai reiškia, kad kitų teisėtų pajamų įgytam turtui pagrįsti nėra, G. B. jų ir nebandė nurodyti. Dėl šio esminio prokuroro apeliacinio skundo argumento apeliacinės instancijos teismas motyvuotų išvadų nepateikė, taigi nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą.

Apeliacinės instancijos teismo išvada apie G. B. pajamas iš prekybos automobiliais yra tikėtino pobūdžio ir nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. Minėta, kad pats G. B. tokių duomenų nenurodė, savo atsiliepime į prokuroro kasacinį skundą, kurį teismo posėdyje pateikė nuteistojo gynėjas, jis vėlgi teigia skolinęsis pinigus iš motinos ir brolio, nors tai byloje paneigta, kasacinių skundų dėl šios žemesnės instancijos teismų sprendimų dalies nepaduota.

5.5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje svetimo turto pasisavinimo bylose konstatuota, kad jeigu bendrovės vadovas įmonės turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismai šiuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms. Tokiu atveju tik išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas sudaro galimybes teismams padaryti teisingas išvadas. Tačiau vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms, nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012). Kolegijos manymu, analogiška situacija yra ir neteisėto praturtėjimo bylose, nes turėjimas nuosavybės teise turto savaime suponuoja savininko žinojimą, iš kokių pajamų tas turtas įgytas. Ir šiuo atveju kaltininko tvirtinimai apie teisėtą pajamų kilmę turi būti paremti konkrečiais duomenimis ir tai nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Nagrinėjamoje byloje G. B. pateikti duomenys BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, jie turto įgijimo teisėtomis pajamomis nepatvirtino.

5.6. Nurodyti BPK pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Dėl to šio teismo skundžiama nutarties dalis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

6. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 22 d. nutarties dalį, kuria atmestas prokuroro apeliacinis skundas, ir perduoti bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.