Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. (toliau – ir apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas), atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 48 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija)) ir atsiprašyti nukentėjusiosios N. M. (BK 48 straipsnio 6 dalis).

Bausmės vykdymo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. M. atstovo advokato Edmundo Jonušo civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir N. M. iš J. M. priteista 228,19 Eur turtinei ir 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistosios J. M. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. M. naudai priteista 2 242 Eur turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. J. M. nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji 2024 m. gegužės 23 d., apie 19.20 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mokyklos teritorijos kieme žodinio konflikto metu kairės rankos nagais apdraskė nukentėjusiosios N. M. dešinę veido pusę, tokiu būdu dėl nubrozdinimo veido dešinėje pusėje nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios N. M. sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

6. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės yra nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatant, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tiek apkaltinamajame, tiek išteisinamajame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra esminių prieštaravimų.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo bei atsiliepimo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį J. M., apeliaciniame skunde nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nepadarė. Spręsdamas J. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl nustatytų faktinių aplinkybių. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamame teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas trūkumų neturi – byloje esantys įrodymai vertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui nesuteikus išskirtinės reikšmės. Skundžiamame nuosprendyje įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais (pvz., nukentėjusiosios N. M., liudytojos I. M. parodymais, specialisto išvada ir kt.) remiamasi, o kiti (pvz., nuteistosios J. M., liudytojų J. M., D. S. parodymai) atmetami, taip pat, kodėl tiek atskiri įrodymai, tiek jų visuma yra pakankami nuteistosios J. M. kaltei pagrįsti, teismo išvados yra argumentuotos ir logiškos. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK turiniui keliamus reikalavimus (BPK 305 straipsnio 1, 5, 6 dalys) ir teismų praktikos išaiškinimus.

Dėl J. M. atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

9. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl pakanka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį. Taigi, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį atsiranda tada, kai asmeniui tyčiniais veiksmais sukeliamas fizinis skausmas ir (ar) padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame straipsnyje numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia) arba jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltinamojo prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad J. M. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

10. Šioje baudžiamojoje byloje J. M. nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji 2024 m. gegužės 23 d., apie 19.20 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mokyklos teritorijos kieme žodinio konflikto metu kairės rankos nagais apdraskė nukentėjusiosios N. M. dešinę veido pusę, tokiu būdu dėl nubrozdinimo veido dešinėje pusėje nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios N. M. sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą.

11. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl šių faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių ir nuteistosios kaltės grindė nukentėjusiosios N. M. parodymais, jos pateiktomis fotonuotraukomis, kuriose užfiksuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, byloje esančios 2024 m. gegužės 24 d. specialisto išvados Nr. G 1552/2024(01) duomenimis, liudytojų I. M., Ž. M., K. A. parodymais, akistatos protokolo duomenimis, protokolo-pareiškimo duomenimis, skambučio Bendrajam pagalbos centrui turiniu, į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų kūno kameromis darytais vaizdo įrašais ir kt. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, pritaria skundžiamo nuosprendžio išvadai, kad šių įrodymų visuma sudaro nuoseklią įrodymų grandinę, patvirtinančią, jog J. M. žodinio konflikto metu kairės rankos nagais apdraskė nukentėjusiosios N. M. dešinę veido pusę ir taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą.

15. Analogiška išvada darytina ir dėl liudytojų D. S. (nuteistosios sūnaus) bei J. M. (nuteistosios vyro) duotų parodymų, kurių išsamus vertinimas pateiktas skundžiamo nuosprendžio 37, 38 punktuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie liudytojai taip pat davė nenuoseklius parodymus, o tam įtakos turėjo jų suinteresuotumas nepakenkti savo šeimos nariui – J. M., todėl tokiais parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog minėti liudytojai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu ir jų parodymai buvo ištirti, savaime nesuponuoja pareigos teismui jais vadovautis, jeigu nustatoma, jog tokie parodymai nėra patikimi. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad liudytojų parodymai vertinami atsižvelgiant į jų tarpusavio suderinamumą, atitikimą kitiems byloje esantiems įrodymams bei galimą suinteresuotumą bylos baigtimi. Atsižvelgiant į tai, kad D. S. ir J. M. yra nuteistosios šeimos nariai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino jų parodymus ir, nustatęs jų nenuoseklumą bei neatitikimą kitiems objektyviems bylos duomenims, teisėtai bei pagrįstai jais nesivadovavo, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes.

16. Apeliantė, neigdama savo kaltę, apeliaciniame skunde ginčija ir byloje esančią Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 24 d. specialisto išvadą (1 t., b. l. 33), teigdama, kad išvada apie tai, jog sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu (specialistei pateiktos įvykio aplinkybės sutampa su aplinkybėmis, nurodytomis kaltinime), yra tik prielaida, bet ne patvirtintas faktas. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, pirmiausia pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jos specialisto išvada (ar ekspertizės aktas) yra tik vienas iš įrodymų, kurio vertinimui keliami tie patys BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai kaip ir kitiems įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018), t. y. specialisto išvada (ekspertizės aktas) teismo turi būti įvertinta išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-240/2008, 2K-7-437/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019); ji vertinama kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinama atskirai nuo kitų bylos duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020). Antra, pažymėtina, kad specialistų išvadų (ekspertizių) patikimumą lemia ne išvadų įvardijimas kaip kategoriškų ar tikėtinų, o taikytų tyrimo metodų patikimumas, išvadų aiškumas, išsamumas ir argumentavimas, tyrime naudotų pradinių duomenų tikslumas ir išsamumas, specialistų (ekspertų) paaiškinimai dėl teismui kilusių abejonių. Baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas specialisto išvada (ekspertizės aktu), kurioje padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokia specialisto išvada (ekspertizės aktu), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20-507/2015, 2K-273-654/2022). Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų mechanizmo, baudžiamojoje byloje esančia specialisto išvada rėmėsi ne kaip vieninteliu įrodymu, o kaip vienu iš įrodymų ir vertino ją kartu su kitais byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiosios parodymais, byloje esančiomis fotonuotraukomis, liudytojų I. M., Ž. M., K. A. parodymais ir kitais teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, kurių visuma, pirmosios instancijos teismo vertinimu, sudarė nuoseklią įrodymų grandinę, patvirtinančią, jog J. M. žodinio konflikto metu kairės rankos nagais apdraskė nukentėjusiosios N. M. dešinę veido pusę ir taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą. Taigi, nepaisant to, kad byloje esančioje specialisto išvadoje padaryta tikėtina išvada dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų būdo ir laiko, nagrinėjamu atveju šios specialisto išvados nėra pagrindo vertinti kaip nepatikimos. Kitaip tariant, skundžiamame nuosprendyje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 24 d. specialisto išvados įrodomoji reikšmė visų bylos duomenų visumoje įvertinta teisingai.

17. Byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 24 d. specialisto išvados (1 t., b. l. 33) patikimumo nepaneigia apeliantės skunde akcentuojama aplinkybė, kad ji nagrinėjamo įvykio metu neturėjo ir šiuo metu taip pat neturi ilgų ar aštrių nagų. Apeliantė skunde pagrįstai nurodo, kad pagal byloje esančią specialisto išvadą nukentėjusiajai N. M. odos nubrozdinimai veido dešinėje pusėje padaryti kietu, buku, mažą kontaktuojantį paviršių ar/ir briauną turinčiu daiktu (-ais). Visgi, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, tokio pobūdžio sužalojimams padaryti nebūtina turėti aštrius ar ilgus nagus (juolab, išvadoje kalbama apie buką, o ne aštrų paviršių), kadangi sužalojimų atsiradimui reikšmingas ne vien nagų ilgis ir aštrumas, bet ir taikytos jėgos intensyvumas, judesio kryptis bei kontakto pobūdis. Be to, specialisto išvadoje padaryta tikėtina išvada, jog sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu, nesiejama nei su nagų ilgiu, nei su jų aštrumu. Taigi, apeliantės teiginiai, kuriais nukentėjusiajai padarytų sužalojimų atsiradimas siejamas išimtinai su aštriais ir ilgais nagais, nėra pagrįsti nei specialisto išvada, nei kitais byloje esančiais duomenimis.

18. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas išvadą dėl nukentėjusiajai N. M. padarytų sužalojimų buvimo fakto, rėmėsi ir liudytojos I. M. (nuteistosios ir nukentėjusiosios vyrų motinos) parodymais, kuriuos apeliantė vertina kaip prieštaringus ir tendencingus. Apeliantės teigimu, ši liudytoja visiškai nebendrauja su jos šeima, bendrauja su nukentėjusiosios šeima, todėl, jos vertinimu, akivaizdu, kad liudytoja davė nukentėjusiajai palankius parodymus. Visgi teisėjų kolegija su tokiu vertinimu neturi pagrindo sutikti. Iš liudytojos I. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (2024 m. gegužės 28 d.), matyti, kad liudytoja iš tiesų nenurodė mačiusi nukentėjusiajai padarytų sužalojimų (1 t., b. l. 49-51), tačiau ši aplinkybė pati savaime nepaneigia aplinkybės, kad po smurtinių nuteistosios J. M. veiksmų nukentėjusiosios veidas buvo sužalotas. Pažymėtina, kad liudytojų duotų parodymų turinys dažnu atveju priklauso nuo jiems apklausų metu užduodamų klausimų kiekio ir turinio, todėl vien ta aplinkybė, kad pirmos apklausos metu liudytoja nenurodė mačiusi sužalojimų ant nukentėjusiosios veido, pati savaime nerodo, kad tokių sužalojimų ji tikrai nematė. Be to, pažymėtina ir tai, kad pareigūnams pasiūlius liudytojui papasakoti, kas jam žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, natūralu, kad liudytojas gali net nesuprasti, kokios tai aplinkybės ir nurodyti jo subjektyviu suvokimu reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2024 m. gegužės 28 d. liudytojos apklausos protokolas yra nedidelės apimties (1 t., b. l. 49-51), liudytojos duoti parodymai pasižymi glaustumu, tuo tarpu 2024 m. spalio 30 d. liudytojos papildomos apklausos protokolas yra kur kas didesnės apimties, liudytoja išsamiau nurodė įvykio aplinkybes, papildomai nurodydama ir tai, kad ant nukentėjusiosios N. M. dešinės veido pusės matė įdrėskimą (1 t, b. l. 145-147). Šias aplinkybės minėta liudytoja nurodė ir teisiamojo posėdžio metu, kartu patikslindama, kad pirmojo apklausos protokolo ji neperskaitė, nes nebuvo pasiėmusi akinių, todėl ten liko netikslumų, sumaišyti asmenų vardai (3 t., b. l. 27-30). Viena vertus, pažymėtina, kad aplinkybė, jog vėlesnių apklausų metu liudytoja nurodė daugiau su nagrinėjamu įvykiu susijusių aplinkybių, negali būti vertinama kaip jos parodymų prieštaringumas, kita vertus, pažymėtina, kad nukentėjusiajai padarytus sužalojimus patvirtina ne tik minėtos liudytojos parodymai, tačiau kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai (nukentėjusiosios parodymai, nuotraukos, kuriose užfiksuoti sužalojimai, į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų naudotomis vaizdo kameromis daryti vaizdo įrašai, specialisto išvada ir kt.), kurių detalus vertinimas pateiktas skundžiamame nuosprendyje (35 punktas). Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo manyti, kad liudytoja I. M. būtų linkusi apkalbėti nuteistąją ir kryptingai duoti jai nepalankius parodymus. Vien nuteistosios subjektyvus liudytojos duotų jos gynybinės versijos neatitinkančių parodymų vertinimas ar prielaidos, kad liudytoja galėtų ją apkalbėti, negali būti laikoma objektyviu pagrindu abejoti liudytojos parodymų patikimumu, juolab, jos parodymai atitinka kitų byloje esančių įrodymų turinį ir liudytoja buvo įspėta dėl atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo.

19. Apeliantės skundo teiginiai, kuriais ji ginčija nukentėjusiosios N. M. pateiktos vyrui R. M. rašytos žinutės išsiuntimo laiką, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi, nes nei išvados dėl faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nei dėl apeliantės kaltės šios žinutės turiniu nėra grindžiamos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, taip pat dėl apeliantės kaltės grindė kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, o ne minėtos žinutės turiniu ar jos išsiuntimo momentu. Todėl net ir pripažinus, kad žinutės išsiuntimo laikas galėjo būti kitoks, nei nurodo nukentėjusioji, tai neturėtų esminės reikšmės teismo padarytų išvadų pagrįstumui ar teisėtumui. Dėl to apeliantės argumentai šioje dalyje vertintini kaip nesudarantys pagrindo abejoti skundžiamo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu.

20. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 140 straipsnio 1 dalį ir priėmė įstatymo reikalavimus atitinkantį procesinį sprendimą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistosios J. M. kaltė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį įrodyta tinkamai.

Dėl nuteistajai paskirtos bausmės

22. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

23. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, įstatymų leidėjas yra numatęs keturias alternatyvias bausmes: viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų (BK 48 straipsnio 2 dalis), taigi, šios bausmės vidurkis yra 1 (vieneri) metai 1 (vienas) mėnuo 15 (penkiolika) dienų. Pirmosios instancijos teismas J. M. paskyrė laisvės apribojimą šešiems mėnesiams be intensyvios priežiūros bei skyrė įpareigojimus visą bausmės laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas), atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 48 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija)) ir atsiprašyti nukentėjusiosios N. M. (BK 48 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas J. M. bausmę už jos padarytą nusikalstamą veiką, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Skirdamas bausmę nuteistajai, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ji padarė vieną nesunkų nusikaltimą, veika yra baigta, padaryta tiesiogine tyčia, nusikalto būdama neteista, yra bausta administracine tvarka, paskirtas baudas yra sumokėjusi, yra ištekėjusi, turi tris nepilnamečius vaikus, turi aukštąjį išsilavinimą, dirba, darbdavio charakterizuojama teigiamai, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje ir vaikų auklėjime. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs visumą paminėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus J. M. už jos padarytą nusikaltimą laisvės apribojimo bausmę, savo dydžiu žymiai mažesnę negu sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis ir artimesnę minimaliam šios bausmės dydžiui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka pastarosios asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl civilinio ieškinio ir pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų

24. Nuteistoji J. M. apeliaciniu skundu prašo jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, taip pat atmesti pareikštą civilinį ieškinį ir nepriteisti nukentėjusiajai bylinėjimosi išlaidų. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, šioje dalyje apeliacinio skundo prašymas yra grindžiamas tik tuo, jog nuteistąją J. M. išteisinus, turtinė ir neturtinė žala bei išlaidos nukentėjusiosios atstovo paslaugoms apmokėti iš jos neturėtų būti priteisiamos. Kitokių argumentų dėl civilinio ieškinio ir išlaidų nukentėjusiosios atstovo paslaugoms apmokėti pagrįstumo ar jų dydžio skunde nėra. Kitaip tariant, apeliaciniame skunde nepateikta jokių savarankiškų argumentų ar motyvų, kuriais būtų ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl nukentėjusiajai priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžio ar nukentėjusiosios turėtų išlaidų atstovo paslaugoms apmokėti dydžio ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad reikalavimas atmesti civilinį ieškinį ir nepriteisti nukentėjusiajai atstovavimo išlaidų yra išvestinio pobūdžio, tiesiogiai kildinamas iš pagrindinio apeliacinio skundo reikalavimo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė įstatyme numatytų pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį, nėra ir teisinio pagrindo, nesant dėl to jokių argumentų, tenkinti išvestinį reikalavimą dėl civilinio ieškinio atmetimo bei nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų nepriteisimo. Nesant savarankiškų argumentų dėl šios nuosprendžio dalies teisėtumo ar pagrįstumo, apeliacinio skundo prašymas šioje dalyje laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

25. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog patikslintu civiliniu ieškiniu buvo prašoma iš J. M. nukentėjusiajai N. M. priteisti 419,38 Eur turtinei žalai ir 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o baigiamųjų kalbų metu nukentėjusiosios atstovas prašė sumažinti turtinės žalos dydį iki 228,19 Eur. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei priteista 228,19 Eur turtinei ir 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nukentėjusiosios patirtas medikamentų įsigijimo, dermatovenerologo konsultacijos, randų lyginimo lazeriu išlaidas, taip pat į ginamos vertybės specifiką, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis jai padarytos turtinės ir neturtinės žalos pasireiškimą, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, taip pat vadovavosi teisingumo bei protingumo principais. Taigi, teismo nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio taip pat laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

26. Be to, pažymėtina ir tai, kad nustatęs, jog nukentėjusioji ir civilinė ieškovė N. M. patyrė 2 242 Eur išlaidas atstovo advokato paslaugoms apmokėti, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs jai suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, baudžiamosios bylos apimtį, nukentėjusiosios atstovo advokato aktyvumą, bylos nagrinėjimo apimtį ir trukmę, teisingai taikė BPK 104 straipsnio 2 dalies, 106 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pagrįstai pripažino šias išlaidas proceso išlaidomis ir priteisė jas nukentėjusiajai iš nuteistosios J. M.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytu nukentėjusiosios patirtų atstovavimo išlaidų dydžiu bylą nagrinėjant apylinkės teisme. Jokių motyvų dėl šių išlaidų nepagrįstumo nepateikė ir nuteistoji savo apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas ir šioje dalyje netenkinamas.

Dėl nukentėjusiosios patirtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme

27. Atsiliepimu į nuteistosios apeliacinį skundą prašoma priteisti iš nuteistosios J. M. nukentėjusiosios N. M. naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas 400 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Prie atsiliepimo pridedama grynųjų pinigų priėmimo kvito kopija, kurioje nurodyta, kad N. M. už jai suteiktas teisines paslaugas Vilniaus miesto III advokatų kontorai sumokėjo 400 Eur (3 t., b. l. 134-142).

28. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose. Tačiau būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).

29. Šioje byloje apeliacinį skundą padavė tik nuteistoji J. M. Nukentėjusioji N. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė. Taigi, teisinės pagalbos teikimas nukentėjusiajai buvo iš esmės nulemtas jos poreikiu ginti savo interesus dėl nuteistosios paduoto apeliacinio skundo. Pažymėtina, kad šiuo atveju nuteistosios apeliacinis skundas yra atmetamas kaip nepagrįstas. Bylos duomenimis, nuteistoji yra darbinga ir dirbanti, jai skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirtas ir įpareigojimas laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje. Byloje nėra duomenų apie sunkią nuteistosios turtinę padėtį. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nukentėjusiosios atstovas advokatas Edmundas Jonušas pateikė atsiliepimą į nuteistosios apeliacinį skundą, kuriuo ji ginčijo savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, apeliaciniame skundė išdėstė prašymą ir dėl civilinio ieškinio bei dėl nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų nepriteisimo. Atsiliepimas gana išsamus, jo apimtis – keturi su puse lapo (3 t., b. l. 135-139). Nukentėjusiosios atstovas advokatas dalyvavo ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme – viename teismo posėdyje, kuris vyko 2026 m. sausio 13 d. ir truko nuo 10.15 iki10.40 val., nukentėjusiosios atstovas buvo aktyvus, pasisakė per baigiamąsias kalbas. Taigi, įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nukentėjusiosios atstovavimo išlaidos yra pagrįstos, atitinka jos atstovo advokato suteiktas teisines paslaugas, todėl išieškomos iš nuteistosios J. M. visa apimtimi.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

30. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2026 m. sausio 12 d. pažymą Nr. APD-2026-00398 dėl 116,67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokato Aurimo Keidūno suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajai J. M. (3 t., b. l. 163-168). Nagrinėjamu atveju teismas J. M. gynėją paskyrė BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte, 322 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas būtinas. Įvertinus tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo J. M., spręstina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jos neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio atmesti.

Priteisti iš J. M. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. M. naudai apeliacinio proceso metu patirtas atstovavimo išlaidas – 400 Eur (keturis šimtus eurų).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų iš nuteistosios J. M. neišieškoti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.