Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) J. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės J. N. ieškinį atsakovui R. N. bei R. N. priešieškinį J. N. dėl santuokos nutraukimo ir kitų susijusių reikalavimų, tretieji asmenys Luminor Bank AS, BigBank AS, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė.

11. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. nutarties, kuria tenkintas atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12. Ieškovė su atskiruoju skundu (dokumentas Nr. DOK-21719) pateikė įrodymus: E. N. rašto kopiją, M. N. rašto kopiją, SMS žinutės kopiją, 2024 m. balandžio 3 d. el. laiško, adresuoto R. V., el. paštas (duomenys neskelbtini), kopiją, kuriuos prašo priimti.

13. Apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

14. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

15. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nagrinėjami klausimai, susiję su nepilnamečiais vaikais, o tokiose bylose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), todėl teismas turi būti aktyvus šeimos bylose vertindamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, panaikinimo ir pakeitimo, todėl siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes, bei atsižvelgiant į tai, kad šie rašytiniai įrodymai gali turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl apeliantės atskirojo skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas ieškovės pateiktus įrodymus – E. N. rašto kopiją, M. N. rašto kopiją, SMS žinutės kopiją, 2024 m. balandžio 3 d. el. laiško, adresuoto R. V., kopiją – priima ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 314 straipsnis). Be to, pažymėtina, kad atsakovui buvo suteikta galimybė pasisakyti dėl ieškovės pateiktų įrodymų.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

17. CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020, 28 punktas). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

18. Šeimos santykių prigimtis ir teisinio reglamentavimo principai lemia, jog CK 3.65 įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-916/2021).

19. Toks aiškinimas taikytinas ir vertinant teismo nustatytą laikinąją skyrium gyvenančio tėvo ir nepilnamečio vaiko ar vaikų bendravimo tvarką – jos nustatymas nėra savitikslis, o visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti vaiko ryšį, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, su skyrium gyvenančiu tėvu. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Abiejų tėvų tikslas turi būti vienas – užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuolat ir tiesiogiai bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu yra vaiko teisė (CK 3.170 straipsnio 2 dalis), todėl tėvai turi pareigą šią teisę užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335-313/2015).

20. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis atlikti savo kaip tėvų pareigas – dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis). Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kai jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

21. Abu tėvai, įgyvendindami įstatymo nustatytas tėvų teises ir pareigas, kurios yra lygios, turi elgtis taip, kad savo elgesiu nesukurtų nepilnamečiams vaikams nesaugios aplinkos, abu turi imtis konkrečių veiksmų, kad padėtų vienas kitam įgyvendinti tėvų valdžią susidariusioje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-916/2021). Įgyvendinant nustatytas tėvų teises ir pareigas bei teisę bendrauti ir dalyvauti auklėjant vaiką skyrium gyvenančiam vaiko tėvui (motinai), kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

22. Kasacinis teismas, apibendrindamas praktiką dėl tėvo (motinos) teisės ir pareigos bendrauti su vaiku, laikosi nuoseklios pozicijos ir išskiria šiuos tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, bendravimo su juo pagrindinius principus: 1) bendravimo tvarka turi užtikrinti geriausius vaiko interesus, 2) kurių vienas pagrindinių yra palaikyti saugų, tiesioginį ir pastovų ryšį su atskirai gyvenančiu tėvu (motina); 3) tais atvejais, kai tėvas (motina) nebendrauja ar trukdo bendrauti kitam su vaiku, teismas gali abiem tėvams ar vienam iš jų taikyti sankcijas dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymo ar netinkamo vykdymo, jei tai geriausiai atitinka vaiko interesus; 4) tais atvejais, kai dėl vienų ar kitų priežasčių tiesioginis tėvo (motinos) ir vaiko bendravimas neatitinka geriausių vaiko interesų, turi būti užtikrintas netiesioginis, per tarpininką ar kitokios formos tėvo (motinos) ir vaiko šeiminių ryšių palaikymas; 5) teismas, nustatydamas tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi vertinti vaiko interesus ilgesnėje laiko perspektyvoje, todėl net ir tuo atveju, jei dėl vienų ar kitų priežasčių vaiko bendravimas su tėvu (motina) šiuo metu gali būti komplikuotas, teismas turi vertinti, ar bendravimo ribojimas nepakenks vaiko interesams žiūrint toliau į ateitį; 6) vis dėlto teismas turi įvertinti, ar jo nustatoma tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka bus realiai įgyvendinama, todėl tais atvejais, kai vaikas išreiškia kategorišką priešiškumą bendravimui su tėvu (motina), turi būti stengiamasi nustatyti tokio priešiškumo priežastis, tėvo (motinos) ir vaiko tarpusavio santykius iki sprendimo priėmimo ir jų pokytį sprendimo vykdymo metu; 7) vaikai patiria emocinę žalą ne tik dėl nuolat besitęsiančių tėvų konfliktų, bet ir dėl jiems, jų nuomonės svarbai primetamos tėvų atsakomybės už bendravimo tvarkos (ne)vykdymą, todėl teismas turi siekti išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vaiko nuomonės ir norų svarbos vertinimo ir jo intereso užmegzti glaudesnį ryšį su kartu negyvenančiu tėvu (motina), jį saugoti ir plėtoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021, 34 punktas).

23. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismo procesiniai sprendimai ir atitinkamai bendravimo tvarka tėvams ir vaikui turi būti konkreti ir aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014; kt.).

24. Nors sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių nėra sprendžiamas ginčas iš esmės, ir tik išnagrinėjus ginčą iš esmės, įvertinus visus įrodymus, bus pasisakyta dėl ieškinio ar priešieškinio reikalavimų, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių – laikinos bendravimo tvarkos nustatymo, jos panaikinimo ar pakeitimo, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, reikia vadovautis principais, nurodytais nutarties 17-23 punktuose.

25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė tėvo ir vaikų bendravimo tvarką pagal „50:50 procentų laiko“ modelį, su kuriuo apeliantė nesutinka nurodydama, kad vaikai su tokia tvarka nesutinka, kyla neaiškumų kaip ją vykdyti, pats atsakovas tvarkos tinkamai nevykdo, vis tiek vaikus tenka prižiūrėti apeliantei.

26. Vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytą laikiną bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertindamas tokio modelio galimybę, yra nurodęs, kad tokia aptariamo modelio įgyvendinimo forma gali būti nustatoma kai: 1) su ja sutinka vaikas, sugebantis išreikšti savo pažiūras, 2) teismas nustato, kad būtent tokia tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus; 3) gali būti taikoma ir nesant tėvų sutarimo dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos. Tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką („50:50 procentų laiko“) teismas gali nustatyti tik konstatavęs, jog būtent ji geriausiai atitinka vaiko interesus. Aptariamu aspektu teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, be kita ko, laikytina kiekvieno iš vaiko tėvų gyvenamoji vieta (atstumas tarp jų ir susisiekimo galimybės), vaiko ugdymo įstaigų vieta (atstumas tarp jų ir kiekvieno iš tėvų gyvenamosios vietos), vaiko socialiniai ryšiai su kiekvieno iš tėvų gyvenamosiose vietose ar šalia jų gyvenančiais kitais asmenimis, kiekvieno iš tėvų užimtumas, jų galimybė pristatyti vaiką į ugdymo įstaigas ir paimti iš jų, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019).

27. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, bei į tai, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byla nėra nagrinėjama iš esmės, todėl teismas negali įvertinti visų reikšmingų aplinkybių dėl galimybės taikyti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką („50:50 procentų laiko“). Nors šiuo metu šalys gyvena viename name, tačiau kitos reikšmingos aplinkybės (pvz. tėvų užimtumas, galimybė pristatyti į ugdymo įstaigą, paimti iš jos ir kt.), taip pat aiški vaikų nuomonė, bus nustatytos tik bylą išnagrinėjus iš esmės, todėl vertintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė tokią atsakovo ir nepilnamečių dukterų bendravimo tvarką.

28. Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais ir būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. CK 3.177 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išsiaiškinti vaiko norus ir pažiūras nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų šiuos suformuluoti ir išreikšti. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą (CK 3.164 straipsnis). Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Vertinant vaikų pareikštą pozicija, turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar ši pozicija yra visiškai savarankiška, kategoriška, nepakeičiama net abipusėmis suinteresuotų asmenų (vaiko tėvų) pastangomis. Vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan., todėl teismas, vertindamas vaiko norus, turi siekti atskleisti vieną ar kitą norą lemiančius veiksnius, kurie gali turėti esminę reikšmę ir nustatant bendravimo su vaiku tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 23 punktas).

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vaikų nuomonę nustatė iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, kartu su pateikta išvada, pateiktų dokumentų, t. y. 2024 m. vasario 20 d. vaikų nuomonės išklausymo aktų (dokumentas Nr. DOK-16476), tačiau dėl atsakovo prašytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išvada, priimant skundžiamą nutartį nebuvo gauta. Ieškovė pridėjo iškarpą iš SMS žinučių susirašinėjimo su „E.“, kurioje nurodoma, kad su bendravimo tvarka „50:50 procentų laiko“ nesutinka, taip pat kartu su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai dokumentai, pasirašyti E. N. ir M. N., kuriuose nurodoma, kad su tokia tvarka nesutinka, tačiau sutinka, kad būtų nustatyta tokia tvarka – kas antrą savaitgalį nuo penktadienio iki sekmadienio ir kiekvienos savaitės trečiadienį nuo ryto iki vakaro. Paminėtina, kad E. N. yra 17 metų, o M. N. – 13 metų, todėl pagrįstai manytina, kad tokio amžiaus vaikai laisvai gali išsakyti savo nuomonę, kiek ir kokiu būdu pageidauja bendrauti su tėvais. Tačiau šiuo atveju, esant pagrįstoms abejonėms dėl vaikų sutikimo bendrauti pagal „50:50 procentų laiko“ bendravimo modelį, be kurio, pagal kasacinio teismo praktiką, tokia bendravimo tvarka negali būti taikoma, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas ne visiškai įvertino teiktus įrodymus, nesiėmė veiksmų išsiaiškinti vaikų nuomonę, pavyzdžiui, pavedant vaiko teisių apsaugos specialistams apklausti vaikus konkrečiai dėl laikinos bendravimo tvarkos.

30. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad šioje proceso stadijoje, t. y. neišnagrinėjus bylos iš esmės, negalima nustatyti tokio atsakovo ir dukterų „50:50 procentų laiko“ bendravimo modelio. Kadangi tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atsakovo ir šalių nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos, ką patvirtina, tiek atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tiek pačios ieškovės atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės, dėl skundžiama nutartimi nustatytos bendravimo tvarkos vykdymo neaiškumo, o teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, privalo būti aktyvus (teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pareikalauti užtikrinti nuostolių atlyginimą, vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 376 straipsnio 2 dalis), yra pagrindas spręsti, dėl ieškovės atskirajame skunde nurodytos bendravimo tvarkos nustatymo.

32. Paminėtina, kad teismui sprendžiant dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos, pirmiausia turėtų būti orientuojamasi į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019). Tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka turi būti vykdoma, tačiau ji turi būti vykdoma ne tik formaliai, bet ir pagal ja siekiamus tikslus išlaikyti sveikus, saugius tėvo (motinos) ir vaiko šeiminius ryšius. Atsižvelgiant į tai, ypatingą svarbą vykdant tokį sprendimą (nutartį) įgyja jame paprastai tiesiogiai neįvardyta, tačiau ne mažiau svarbi vykdymo proceso dalyvių kooperavimosi pareiga. Tinkamas teismo sprendimo (nutarties) dėl bendravimo su vaiku tvarkos vykdymas apima ne tik susilaikymą nuo aktyvių veiksmų, darančių sprendimo vykdymą negalimą, bet ir pareigą imtis reikiamų priemonių, kad būtų realiai pasiekiamas sprendimu siektas rezultatas – vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktas, jų tarpusavio ryšio atkūrimas ir palaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020, 19 punktas).

33. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės siūloma laikina tėvo ir dukterų bendravimo tvarka atitinka tiek tėvo, tiek vaikų interesus, tačiau siekiant, kad bendravimo tvarka būtų aiški ir konkreti tėvams ir vaikams, ji patikslinama, t. y. atsakovas R. N. bendrauja su nepilnamečiais vaikais E. N. ir M. N. lyginių savaičių savaitgaliais nuo penktadienio 17.00 val. iki sekmadienio 20.00 val. bei kiekvienos savaitės trečiadienį nuo 7.00 val. (ar kito laiko, nuo kada vaikai atsikelia) iki 21.00 val., atsižvelgiant į vaikų dienos režimą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad nepilnamečiai vaikai, ieškovė ir atsakovas gyvena tame pačiame name, todėl bendravimo tvarka papildoma tokiu punktu, kad kitu laiku, kai nėra atsakovo bendravimo laikas su dukterimis pagal laikinąją teismo patvirtintą bendravimo tvarką, vaiko tėvai (tiek ieškovė, tiek atsakovas) įpareigotini besąlygiškai užtikrinti vaikams teisę laisvai judėti namų ribose, patiems vaikams pasirinkti, kada ir su kuriuo iš tėvų jie nori leisti laiką ir bendrauti, vaikai negali ir neturi būti ribojami daugiau, nei tai yra būtina siekiant užtikrinti jiems būtino režimo laikymąsi (miego laikas, vykimas į ugdymo įstaigą ir pan.). Kaip minėta, vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia.

34. Pažymėtina, kad šioje proceso stadijoje nėra ginčo dėl bendravimo tvarkos nustatymo atostogų metu, todėl apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva tokios tvarkos nenustato, tačiau pažymi, kad santykiai dėl bendravimo su vaiku yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir panašiai, kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo (CPK 144 straipsnio 2 dalis, 148 straipsnis).

Dėl bylos baigties

35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus ir nustatytus faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo nustatytą laikinąją bendravimo tvarką, nustatant, kad: 1) atsakovas R. N. bendrauja su nepilnamečiais vaikais E. N. ir M. N. lyginių savaičių savaitgaliais nuo penktadienio 17.00 val. iki sekmadienio 20.00 val. bei kiekvienos savaitės trečiadienį nuo 7.00 val. ar kito laiko, nuo kada vaikai atsikelia, iki 21.00 val., atsižvelgiant į vaikų dienos režimą; 2) kai nėra atsakovo bendravimo laikas su dukterimis pagal laikinąją teismo patvirtintą bendravimo tvarką, vaiko tėvai (tiek ieškovė, tiek atsakovas) įpareigotini besąlygiškai užtikrinti vaikams teisę laisvai judėti namų ribose, patiems vaikams pasirinkti, kada ir su kuriuo iš tėvų jie nori leisti laiką ir bendrauti, vaikai negali ir neturi būti ribojami daugiau, nei tai yra būtina siekiant užtikrinti jiems būtino režimo laikymąsi (miego laikas, vykimas į ugdymo įstaigą ir pan.) (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

36. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius atskirojo skundo argumentus atsakius, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniai, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartimi nustatytą laikiną atsakovo R. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), bendravimo su nepilnamečiais vaikais E. N., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. N., gim. (duomenys neskelbtini), tvarką ir ją išdėstyti taip:

1) Iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos tėvas bendrauja su nepilnamečiais vaikais E. N. ir M. N. lyginių savaičių savaitgaliais nuo penktadienio 17.00 val. iki sekmadienio 20.00 val. bei kiekvienos savaitės trečiadienį nuo 7.00 val. ar kito laiko, nuo kada vaikai atsikelia, iki 21.00 val., atsižvelgiant į vaikų dienos režimą;

2) Iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kai nėra tėvo bendravimo laikas su dukterimis pagal laikinąją bendravimo tvarką, vaiko tėvai (tiek ieškovė, tiek atsakovas) įpareigotini besąlygiškai užtikrinti vaikams teisę laisvai judėti namų ribose, patiems vaikams pasirinkti, kada ir su kuriuo iš tėvų jie nori leisti laiką ir bendrauti, vaikai negali ir neturi būti ribojami daugiau, nei tai yra būtina siekiant užtikrinti jiems būtino režimo laikymąsi (miego laikas, vykimas į ugdymo įstaigą ir pan.)

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.