- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-22
- Bylos Nr.
- e2A-679-560/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25854-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- ERGO Insurance SE
- Atsakovas
- UAB „Namų priežiūros centras“
teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) UAB „Namų priežiūros centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui UAB „Namų priežiūros centras“ dėl nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Namų priežiūros centras“ 1 262,32 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentus dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas sudarė su draudėja E. T. 2013-09-02 Gyventojų turto draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. 300-0065883), kuria buvo apdraustos patalpos – butas, esantis (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog atsakovas administruoja bendro naudojimo vamzdynus minėtame name. Pasak ieškovo, atsakovas tinkamai neprižiūrėjo bendro naudojimo vamzdyno, dėl ko įvyko avarija, t. y. prasiskverbė vanduo į draudėjai priklausančias patalpas ir apgadino turtą. Kadangi ieškovas išmokėjo draudėjai 1 262,32 Eur išmoką, ši suma turi būti priteista iš atsakovo kaip nuostolių atlyginimas. Atsakovas UAB „Namų priežiūros centras“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas yra paskirtas daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratoriumi. Pažymėjo, jog įvykis, kurio metu buvo apgadintos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), įvyko 2014-09-19. Šią dieną atsakovo avarinė tarnyba gavo iškvietimą dėl nurodyto buto užpylimo. Nuvykus į įvykio vietą paaiškėjo, jog viršutiniame bute Nr. (duomenys neskelbtini) nupuvo šalto vandens ventilis. Avarinė tarnyba užsukusi vandenį sumontavo naują šalto vandens ventilį ir taip likvidavo avarijos židinį. Būtent buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas turėjo galimybę nuolat stebėti, prižiūrėti bute esančių vamzdynų techninę būklę bei užtikrinti, kad jais būtų naudojamasi tinkamai, siekiant išvengti žalos padarymo kitiems namo bendrasavininkams. Ventilis nėra pripažįstamas namo bendrojo naudojimo objektu, priešingai – jis yra asmeninė buto savininko nuosavybė. Taigi už ventilio priežiūrą ir tinkamą eksploatavimą yra atsakingas buto savininkas. Taip pat pažymėjo, jog ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-10-20 sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovo UAB „Namų priežiūros centras“ ieškovo naudai 1 262,32 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2015-08-05, dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 28,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nurodė, jog 2014-12-12 rašte „Dėl daugiabučio namo inžinierinės sistemos“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija nurodė, jog brėžinyje nurodyta vamzdyno dalis (trūkusi) yra namo bendrojo naudojimo objektas. Tuo tarpu atsakovas, įrodymų, paneigiančių nurodyto pobūdžio aplinkybes, teismui nepateikė. Tokiu būdu, teismas įvertinęs buto schemą, fotonuotrauką, kurioje pavaizduota trūkusio vamzdžio lokalizacija bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rašte nustatytas aplinkybes, sprendė, jog vamzdyno dalis, kurioje dėl nupuvusio ventilio įvyko avarija, yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektas, kurio priežiūra pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.84 straipsnio 1 dalį yra pavesta atsakovui. Kadangi draudėjai priklausančio buto užliejimo priežastis buvo bendrosios dalinės nuosavybės objekte, turi būti taikoma CK 6.266 straipsnio nuostata. Pagal CK 6.266 straipsnį atsakomybės subjektu gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir jo valdytojas. Pagal CK 6.266 straipsnį, objekto savininkas (valdytojas) privalo atlyginti žalą net ir nesant jo kaltės, todėl reiškiantis reikalavimą dėl žalos atlyginimo asmuo privalo įrodyti likusias deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas. Atsakovas turėjo pareigą vykdyti inžinierinių tinklų – vamzdynų priežiūrą, užtikrinti turto saugumą. Tokio pobūdžio reikalavimai numatyti ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje, kuri reikalauja iš administratoriaus atlikti ne tik formalią inžinierinių tinklų priežiūrą, bet užtikrinti tinkamą ir pakankamą priežiūrą tikslu išvengti žalos padarymo. Inžinierinių įrenginių – vamzdynų specifika, jų pobūdis ir paskirtis, sąlygoja, jog techninė jų apžiūra turi būti atliekama periodiškai ir sistemingai. Tuo tarpu byloje duomenų, jog atsakovas būtų vykdęs vamzdynų priežiūrą tam, kad užtikrintų jos tinkamą funkcionavimą, nėra. Byloje duomenų, jog priežiūra buvo vykdoma periodiškai ir tinkamai, taip pat nėra. Atsakovas, kaip pastato (duomenys neskelbtini), valdytojas, turėjo pareigą rūpintis tinkama jo priežiūra, užtikrinti turto saugumą jo prižiūrimame daugiabutyje. Taigi atsakovo neteisėtas neveikimas pasireiškė nurodytos pareigos nevykdymu ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimu. Būtent dėl atsakovo nepakankamo veikimo fakto draudėjos turtui buvo padaryta žala. Kadangi atsakovas neužtikrino tinkamos pastato priežiūros, buvo sugadintas draudėjos turtas. Žalos padarymo faktą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2014-09-22 ir 2014-11-04 defektiniai aktai, lokalinė sąmata. Nors atsakovas ginčijo žalos dydį, tačiau įrodymų, paneigiančių byloje esančius paskaičiavimus, nepateikė. Taigi yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Tuo tarpu atsakovo atsakomybę šalinančių aplinkybių teismas nenustatė. Byloje esantys faktiniai duomenys neginčytinai patvirtina, jog ieškovas draudimo sutarties ir draudėjos prašymo pagrindu išmokėjo draudėjai 1 262,32 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, išmokėjęs pagal turto draudimo sutartį draudimo išmoką dėl turto sugadinimo, perėmė teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už žalą asmens. Atsakingu už žalą asmeniu yra atsakovas, kuris yra teisėtas pastato (duomenys neskelbtini), valdytojas ir tinkamas atsakomybės subjektas pagal CK 6.266 straipsnį. Esant nurodytoms aplinkybėms, CK 6.1015 straipsnio pagrindu teismas ieškovui iš atsakovo priteisė patirtus nuostolius.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantas UAB „Namų priežiūros centras“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-20 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino atliktų darbų priėmimo – perdavimo akto, kuriame nurodoma, kad bute Nr. (duomenys neskelbtini) nupuvo šalto vandens ventilis, ir tą aktą pasirašė buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas. Būtent buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas turėjo galimybę užtikrinti, kad bute esančiais vamzdynais būtų naudojamasi tinkamai, tuo labiau, jog ventilis nėra pripažįstamas namo bendrojo naudojimo objektu, bet jis yra asmeninė buto savininko nuosavybė.Kadangi buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra suinteresuotas, kad atsakomybė dėl apliejimo jam nebūtų taikoma, jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos ministeriją, klaidinančiai pateikiant informaciją, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išaiškinimą. Ministerija neįgaliota oficialiai aiškinti įstatymų ir kitų teisės aktų, prašymuose pateikti duomenys netikrinami, atsakymai rengiami pagal pateiktus duomenis. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių apelianto civilinę atsakomybę CK 6.266 straipsnio pagrindu. Pirmiausia turėtų būti pateikti įrodymai, kad pastato inžinerinė įranga buvo su akivaizdžiais trūkumais ir/ar defektais iki jų paaiškėjimo (2014-09-19), tačiau ieškovas to nepadarė. Byloje nėra nei vieno įrodymo, jog apeliantas būtų pažeidęs teisės aktų ir/ar sutarties nustatytas pareigas ir/ar netinkamai ar visai jų nevykdęs. Ieškovas atsakomybę dėl 2014-09-19 įvykio įrodinėja vienašališkai surašytu defektų nustatymo aktu. Iš pateiktos informacijos akivaizdu, kad apeliantas visada tinkamai atliko jam pavestus namo bendrojo naudojimo objektų profilaktinės priežiūros darbus. Ieškovas apsiriboja tik teisės aktuose administratoriui nustatytų pareigų išvardijimu bei nurodymu, kad galimai žalą sukėlę apelianto neteisėti veiksmai. Neįrodžius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo kalbėti ir apie priežastinio ryšio buvimą. Negalima sutikti su tuo, kad vien namo administravimo faktas neginčijamai patvirtina buvus neteisėtus veiksmus ir to subjekto kaltę. Byloje esanti medžiaga nepagrindžia buto Nr. (duomenys neskelbtini) patirtos žalos dydžio. Nepateiktos fotonuotraukos, vaizdo įrašai kaip atrodė patalpos iki apliejimo ir iš karto po jo. Nėra pateikta objektyvi informacija apie patalpos ir joje buvusių objektų būklę prieš ir po apliejimo, todėl yra pažeistas kompensacinis žalos atlyginimo principas ir sudarytos sąlygos ieškovui nepagrįstai praturtėti. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalaujamas žalos dydis padidintas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokas dydis atitinka padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010; 2013-03-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2013).Ieškovas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog tuo metu kai vyko vandentiekio avarija, apeliantas administravo bendro naudojimo vamzdynus minėtame name. Apeliantas tinkamai neprižiūrėjo bendro naudojimo vamzdyno, todėl yra atsakingas už padarytą žalą draudėjai. Avarijos metu vanduo prasiskverbė į draudėjai priklausančias patalpas ir apgadino apdraustą turtą. Pagal CK 6.1015 straipsnį, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė (regreso tvarka) reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė atliktų darbų priėmimo – perdavimo akto Nr. V14-310804, pranešimo apie žalą, 2014-09-09 ir 2014-11-04 defektinių aktų, 2014-11-05 lokalinės sąmatos, 2014-10-30 prašymo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, 2014-12-12 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rašto Nr. (13-1)-D8-9214 kopijas. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto pateiktais įrodymais, konstatuoja, jog šie įrodymai yra byloje, todėl vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, atsisako juos priimti.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Bylos duomenimis nustatyta, kad draudėja E. T. 2013-09-02 Gyventojų turto draudimo sutartimi (draudimo liudijimo Nr. 300-0065883) laikotarpiu nuo 2011-10-17 iki 2023-10-17 apdraudė pas ieškovą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Draudimo sutarties galiojimo metu, t. y. 2014-09-19, draudėjai priklausantis butas buvo užlietas iš buto Nr. (duomenys neskelbtini). 2014-09-22 defektiniame akte nurodyta, kad bute Nr. (duomenys neskelbtini) trūko vandentiekio vamzdis. 2014-09-19 atliktų darbų priėmimo – perdavimo akte nurodyta, jog buto Nr. (duomenys neskelbtini) virtuvėje buvo nupuvęs šalto vandens ventilis, todėl buvo sumontuotas naujas. Draudėjos turtui padarytą 1 262,32 Eur dydžio žalą 2014-11-06 atlygino ieškovas. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso V. Š..
Dėl nuosavybės teisės į defektinę vamzdyno dalį
Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad defektinė vamzdyno dalis yra namo bendrojo naudojimo objektas, o ne asmeninė buto savininko nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir susijusiais apelianto argumentais nesutinka.Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.). Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl defektinės vamzdyno dalies priskyrimo bendrajai dalinei nuosavybei, t. y. identifikuodamas ją esant bendrojo naudojimo objektu, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, visapusiškai ir išsamiai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus bei tinkamai juos įvertino. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pilna apimtimi veikia dispozityvumo bei rungtyniškumo principai ir kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kurias teigia esant, t. y. ieškovas turi įrodyti, kad defektinė vamzdyno dalis yra bendrojo naudojimo objektas, o apeliantas – kad ši vamzdyno dalis yra buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininko asmeninė nuosavybė. Antra, apelianto pateiktame į bylą atliktų darbų priėmimo – perdavimo akte Nr. V14-310804 yra užfiksuota buto Nr. (duomenys neskelbtini) užliejimo priežastis bei aprašyti jos likvidavimo darbai, tačiau pastarajame akte nėra informacijos apie defektinės vamzdyno dalies nuosavybės rūšies identifikavimą. Trečia, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija turi teisę pateikti savo nuomonę teisės taikymo, kas apima ir teisės aiškinimą, klausimais, tačiau pastaroji nuomonė teismui nėra privaloma ir 2014-12-12 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštas „Dėl daugiabučio namo inžinierinės sistemos“ yra vienas iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, kurį teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą. Ketvirta, nors apeliantas nurodo, jog 2014-10-30 prašymo pateikto Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai duomenys yra klaidingi, tačiau šio teiginio nedetalizuoja, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad nors, kaip minėta, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija turi teisę teikti savo nuomonę dėl teisės taikymo bei pastaroji nuomonė teismui nėra privaloma, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria 2014-12-12 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rašte „Dėl daugiabučio namo inžinierinės sistemos“ išdėstytai pozicijai teisės taikymo klausimu, t. y. kad sprendžiant dėl ginčo defektinės vamzdyno dalies nuosavybės teisės rūšies turi būti vadovaujamasi Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinės (pavyzdinės) formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-11-02 įsakymu Nr. D1-895 (2012-06-27 įsakymo D1-549 redakcija), nuostatomis, numatančiomis, kad bendrosioms pastato inžinerinėms sistemos priskiriama vandentiekio sistema (geriamojo vandens vamzdynai ir uždaromoji armatūra pastato viduje nuo geriamojo vandens apskaitos prietaiso namo įvade iki patalpų įvado atšakos, įskaitant patalpų jungiamojo vamzdžio ir stovo junglį (trišakis, atlankas ir kt.), bei vadovaujantis nurodyta nuostata defektinė vamzdyno dalis yra priskirtina namo bendrojo naudojimo objektams. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime eksplicitiškai nenurodė, kad verifikavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nagrinėjamame rašte pateiktą ginčo klausimo sprendimui taikytinos teisės parinkimą, aiškinimą ir nuomonę dėl jos taikymo bei jog pritaria nurodytame rašte išdėstytai pozicijai, nereiškia, kad to nedarė. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog vamzdyno dalis, kurioje dėl nupuvusio ventilio įvyko avarija, yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektas, kurio priežiūra pagal CK 4.84 straipsnio 1 dalį yra pavesta apeliantui, bei apelianto argumentus, susijusius su defektinės vamzdyno dalies nuosavybės teisės rūšies nustatymu, atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl deliktinės atsakomybės
Apelianto teigimu, ieškovas neįrodė egzistuojant visas būtinas sąlygas apelianto deliktinei atsakomybei kilti. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir su juo susijusiais apelianto argumentais nesutinka.CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog CK 6.266 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės būtent tada, kai žala padaryta dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų. Tik už tokiu būdu padarytą žalą pastato savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Kitais atvejais, t. y. už žalą, padarytą ne dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pastatų savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais pagrindais, t. y. esant visoms žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005; 2007-12-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2007; 2009-03-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2009-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2010-10-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-152/2010; kt.). Remdamasis pastarąja kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad apeliantas yra pastato, esančio (duomenys neskelbtini), administratorius – valdytojas bei kad butas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo aplietas dėl bute Nr. (duomenys neskelbtini) lokalizuotos vamzdyno dalies, esančios bendrojo naudojimo objektu, defekto – pastato (duomenys neskelbtini), vandentiekio sistemos trūkumo, pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė CK 6.266 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas šiame kontekste pažymi, kad nurodytos nuostatos taikymui apeliantas neturėjo įrodyti, jog ginčo pastato inžinerinė įranga buvo su akivaizdžiais trūkumais ir/ar defektais iki jų paaiškėjimo, t. y. 2014-09-19, nes, kaip minėta, CK 6.266 straipsnio 1 dalies taikymo prielaidos yra žalos kildinimas iš pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų ir atsakovo buvimas šių objektų savininku ar valdytoju, kas šiuo atveju pagrįstai buvo nustatyta pirmosios instancijos teismo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus dėl CK 6.266 straipsnio 1 dalies taikymo nepagrįstumo atmeta.Kasacinis teismas, interpretuodamas CK 6.266 straipsnio 1 dalį, yra pažymėjęs, jog šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado, be to, skatinami tiek statinių statybos proceso, tiek jų naudojimo bei priežiūros metu, ypač atidžiai laikytis statybą reglamentuojančių ir kitų teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-563-687/2015). Kadangi yra pripažinta, kad nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykiams pagrįstai taikyta CK 6.266 straipsnio 1 dalis, apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus dėl to, jog neįrodyti apelianto neteisėti veiksmai ir kaltė, atmeta, nes taikant nurodytą teisės normą šios civilinės atsakomybės sąlygos nenustatinėjamos.Apeliantas neginčija žalos fakto, ginčija žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateiktų įrodymų turėjo pagrindą labiau tikėti, kad ieškovo reikalaujamas priteisti žalos dydis atitinka realiai patirtus nuostolius. Ieškovas savo teiginiams pagrįsti į bylą pateikė 2014-09-22 ir 2014-11-04 defektinius aktus bei 2014-11-05 lokalinę sąmatą, tuo tarpu apeliantas savo teiginiams pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant žalos pobūdį bei likviduojant žalą atliktų darbų apimtį (nėra ginčo, kad 2014-11-05 sąmatoje nurodyti darbai yra atlikti), apelianto argumentai dėl žalos dydžio, nepagrindus jų jokiais įrodymais, neturi potencialo sukelti abejonių dėl reikalaujamo priteisti žalos dydžio pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog ieškovas įrodė žalos faktą ir dydį, nenukrypo nuo apelianto cituojamos kasacinio teismo praktikos, nes nagrinėjamu atveju subrogacinio reikalavimo tenkinimą sąlygojo tai, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, turėjo pagrindą nustatyti, kad draudžiamasis įvykis įvyko, bei labiau tikėti, kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus dėl žalos dydžio nepagrįstumo atmeta.Kadangi, kaip minėta, nagrinėjamu atveju neteisėti statinio valdytojo veiksmai neturi būti nustatinėjami, apelianto argumentą, jog neįrodžius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo kalbėti ir apie priežastinio ryšio buvimą, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau išdėstyta, konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir proceso teisės normas, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai motyvavus, o jį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas ieškovo naudai, apelianto prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Apelianto UAB „Namų priežiūros centras“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.