Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. gynėjo advokato Andrejaus Melkovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-09-30 nuosprendžio, kuriuo G. J. pripažintas kaltu:

Remiantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 4 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. J. gynėjo A.Melkovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Dėl bausmės skyrimui svarbių aplinkybių

17. Pagal teismų praktiką kaltininkas gali pripažinti savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, todėl kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015). Nagrinėjamu atveju iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog nors G. J. ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, neigė ryšius su UAB „A.“, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme išreiškė gailestį dėl savo veiksmų, itin detaliai nurodė nusikaltimų padarymo aplinkybes – pažymėjo, jog su N. E. ir A.F.P. S. jie nutarė įsteigti bendrovę UAB „A.“, jis buvo bendrovės akcininkas, bendrovė buvo sukurta tam, kad klientai galėtų vykti atostogų, tačiau 126 asmenys neišvyko į keliones pagal sutartis, buvo pretenzijų, klientai prašė grąžinti pinigus, tačiau jų negrąžino, nes tuo metu neturėjo pinigų, nurodė, kad UAB „A.“ buvo surinkta nemaža pinigų suma, apytiksliai pusė pinigų sumos atiteko jam, dalis N. E., dalis A. S., paaiškino savo bendrovės veikloje atliktas funkcijas – N. E. buvo pasirinktas direktoriumi, o jis, G. J., buvo bendro pobūdžio vadybininkas, jo funkcija buvo motyvuoti visus darbuotojus, teikti jiems nurodymus, klientai atsiskaitydavo grynais pinigais prezentacijų metu, pinigai po prezentacijų buvo perduodami jam, o tuomet jis išmokėdavo taip, kaip manė, kad jie reikalingi. Teismo posėdyje G. J. taip pat paaiškino aplinkybes, susijusias ir su 2011-06-13 pinigų priėmimo-perdavimo aktu, nurodė, jog šis dokumentas suklastotas, tame dokumente buvo parašyta, kad būtų mokama kitai įmonei, tam, kad būtų sukurta netikra bendrovė tikslu įrodyti, kad buvo gauti pinigai, kurie niekada nebuvo gauti, paaiškino, kad buvo tas asmuo, kuris sukūrė dokumentą, taip pat, kad kūrė atostogų pasiūlymus, pripažino, kad ėmė pinigus ne tik tam, kad išmokėtų atlyginimus, o taip pat tam, kad sumokėti už namus ir savo malonumus, pažymėjo, jog BK 203 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo jo idėja, bendrovę įkūrė žinodami, kad jiems nepavyks suorganizuoti kelionių, nuo 2010-11-04 iki 2011-07-13 surinko apie 73 000 Eur, pasidalino pinigus, surašė klaidingą perdavimo pinigų aktą, kai jau neturėjo pinigų.

18. Sprendžiant, dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės egzistavimo vertintina asmens parodymų reikšmė galutiniam procesiniam sprendimui. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad G. J. duodamas išsamius parodymus teisme prisidėjo prie tinkamo ir greito bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje, leido greitai ir visapusiškai išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes, dėl šios priežasties buvo taikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas ir palengvinta teismo užduotis procese pagrįsti nuteistojo kaltę dėl veikų padarymo. Atkreiptinas dėmesys, kad apklausiamas teisme nuteistasis paaiškino, kodėl jo parodymai skiriasi nuo duotų ankstesnėje proceso stadijoje, pažymėjo, kad neprisipažino iš karto, nes išsigando, kadangi niekada nebuvo kalėjime, o (duomenys neskelbtini) jam pasakė, kad Lietuvoje sąlygos yra labai prastos, tačiau, kai buvo perduotas Lietuvai, pasirodė, kad tai netiesa. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad nepaisant to, kad nuteistojo parodymai proceso metu kito, atsižvelgiant į asmens aktyvią atgailą teisminio nagrinėjimo metu laikytina, kad G. J. prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir konkrečiu atveju gali būti konstatuojama BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

19. Advokatas apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį, į tai, kad nuteistasis baudžiamojo proceso metu siekė atlyginti padarytą žalą, pervedė dalį sumos į teismo depozitinę sąskaitą, pateikia duomenis, patvirtinančius apie šiuo metu atliekamus pervedimus nukentėjusiesiems ir prašo šią aplinkybę pripažinti švelninančia G. J. atsakomybę. Šis gynėjo prašymas, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat yra pagrįstas. Remiantis BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą, ši aplinkybė gali būti pripažįstama lengvinančia asmens teisinę atsakomybę. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013).???

20. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad bylos nagrinėjimo metu apylinkės teisme į teismo depozitinę sąskaitą G. J. vardu buvo įnešta 1 000 Eur nukentėjusiesiems padarytai žalai atlyginti, tačiau skundžiamu nuosprendžiu piniginės lėšos buvo grąžintos nuteistajam, konstatavus, kad toks žalos atlyginimo būdas yra negalimas. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad daliai (10) nukentėjusiųjų 2021-01-12 buvo pervestos lėšos, skirtos žalos atlyginimui: A. R. – 78,88 Eur (iš 299,76 Eur), M. P. – 78,93 Eur (iš 337,41 Eur), R. K. – 78,88 Eur (iš 399,68 Eur), A. K. – 78,86 Eur (iš 399,68 Eur), I. G. – 78,87 Eur (iš 448,91 Eur turtinės žalos ir 100 Eur neturtinės žalos), A. A. – 78,90 Eur (iš 599,51 Eur), G. K. – 78,88 Eur (iš 799,35 Eur), M. L. S. – 78,86 Eur (iš 799,35 Eur), D. B. – 78,88 Eur (iš 799,35 Eur), D. V. – 78,89 Eur (iš 899,27 Eur) (t. 39, b. l. 146-150). Kaip minėta anksčiau, remiantis kasacinio teismo praktika, BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimui nėra būtina, kad nuosprendžio priėmimo metu būtų atlyginta visa nukentėjusiesiems padaryta žala, galimas ir dalinis atlyginimas, jei iš tokių asmens veiksmų matyti aktyvios kaltininko pastangos ir siekis sumažinti nusikalstama veika sukeltus padarinius. Nors šiuo metu G. J. sumokėta žalos dalis yra palyginti nedidelė – nuteistojo padaryta nusikalstama veika buvo sukelta 253 007 Lt (73 275,90 Eur) žala, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų skaičių bei į tai, kad G. J. jau ilgą laiką yra suimtas, į tai, kad buvo mėginta dalį žalos atlyginti jau bylą nagrinėjant apylinkės teisme pervedant 1 000 Eur į teismo depozitinę sąskaitą ir toks žalos atlyginimas pripažintas negalimu teismo iniciatyva, duomenys apie pavedimus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme leidžia konstatuoti, kad asmuo imasi visų įmanomų priemonių sumažinti sukeltus padarinius ir žymesnis žalos dengimas yra tiesiog objektyviai neįmanomas dėl G. J. ilgalaikio sulaikymo, todėl tokie nuteistojo veiksmai, kolegijos nuomone, laikytini pakankamomis pastangomis žalos atlyginimui ir leidžia konstatuoti atsakomybę lengvinančios aplinkybės egzistavimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

21. G. J. gynėjas skunde pažymi, kad apylinkės teismas nuteistajam skirdamas bausmę rėmėsi kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1570-818/2020 jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu konstatuodamas, kad abu baudžiamieji procesai buvo atliekami dėl analogiškų nusikalstamų veikų, tai parodo, kad padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, asmuo linkęs nusikalsti, daryti sunkius nusikaltimus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias apylinkės teismo išvadas, konstatuoja, kad tokiais teiginiais buvo sudarytos prielaidos pažeista nekaltumo prezumpcijos pažeidimui, kadangi minimas nuosprendis (Nr. 1-1570-818/2020) ne tik šio skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu, bet ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo neįsiteisėjęs, taigi, apylinkės teismas spręsdamas dėl G. J. skirtinos bausmės dydžio šiais duomenimis remtis negalėjo. Kadangi teiginiai, susiję su šio procesinio sprendimo duomenimis, laikytini nesuderinamais su nekaltumo prezumpcijos principu, todėl jie iš nuosprendžio šalintini.

Dėl paskirtų bausmių

22. Remiantis BK 61 straipsnio 1, 2 dalimis, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę ir įvertinęs jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas parinkdamas G. J. skirtinos bausmės rūšį ir dydį atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų padarymo aplinkybes, sunkumą, G. J. asmenybę, vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant skundą apeliacinės instancijos teisme pasikeitė aplinkybės, turinčios reikšmės bausmės skyrimui – buvo nustatytos dvi papildomos asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės, todėl, kolegijos nuomone, yra pagrindas peržiūrėti apylinkės teismo paskirtų bausmių dydžius ir skirti mažesnes bausmes, nei buvo nustatytos skundžiamu nuosprendžiu.

23. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai, be kita ko, reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai (Lietuvos Respublikos K. T. 2003-06-10 nutarimas). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016 ir kt.).

24. Nuteistojo gynėjas, teisingai nurodo baudžiamojo įstatymo nuostatas, jog už BK 203 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą gali būti skiriamas ne tik laisvės atėmimas, bet ir bauda bei areštas, nurodo, jog G. J. nusikalto pirmą kartą, todėl jam negalėjo būti skiriama griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė. Su tokiais gynėjo argumentais nesutikrina. Nors įstatyme (BK 55 str.) yra numatyta bendra taisyklė, jog pirmą kartą teisimam už neatsargų ar nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausme, vienok, šioje byloje G. J. yra pripažintas kaltu ir už sunkų - BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą, nusikaltimą, už kurį įstatymas be jokių alternatyvų numato tik laivės atėmimo iki 8 metų bausmę, todėl nėra pagrindo sutikti su gynėjo teiginiais, jog atsižvelgiant į tai, kad G. J. nusikalto pirmą kartą, jam negalėjo būti skiriama griežčiausia visų inkriminuotų straipsnių sankcijose numatyta laisvė atėmimo bausmė.

25. Apygardos teismo vertinimu, atsižvelgiant į G. J. nusikalstamomis veikomis padarytą žalos dydį, nukentėjusiųjų skaičių, tai, kad nuteistasis su sutuoktine D. J. turi 13 vaikų, iš kurių trys yra nepilnamečiai, laikytina, kad baudos bausmė nagrinėjamu atveju negali būti skiriama. Vertinant, ar gali būti skiriamas areštas, teisėjų kolegija pažymi, kad konstituciniai bausmių teisingumo ir proporcingumo principai reiškia ne tik tai, kad skiriamos poveikio priemonės negali būti per griežtos, tačiau taip pat ir tai, kad jos negali būti per švelnios, kadangi pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti asmenį toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės. Įvertinus nusikalstamų veikų pobūdį ir sukeltus padarinius, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina, kad arešto bausmės skyrimas G. J. atžvilgiu būtų nepakankama priemonė siekiant bausmės tikslų. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apylinkės teismo išvadomis, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai G. J. atžvilgiu gali būti pasiekti tik paskyrus laisvės atėmimo bausmes ir skirti švelnesnę bausmės rūšį nėra jokio teisinio pagrindo, o atsižvelgiant į tai, kad nustatytos dvi asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės, G. J. paskirtų bausmių dydžiai nustatytini mažesni, nei atitinkamų straipsnių sankcijoje numatyti laivės atėmimo bausmės vidurkiai.

27. Sprendžiant dėl bausmių bendrinimo būdo yra vertinamas padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas, kai padarytos nusikalstamos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, taikomas bausmių apėmimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (nesunkus ir apysunkis, apysunkis ir sunkus, sunkus ir labai sunkus nusikaltimai), bausmės bendrinamos sudėjimo būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2005, 2K-9/2010, 2K-474/2010, 2K-70/2011). Tačiau sprendžiant, ar konkrečios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, būtina vadovautis ne tik nurodytu formaliuoju kriterijumi – kad nusikaltimai priskiriami ne toms pačioms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10, 11 straipsnius, bet įvertinti ir konkrečių nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Vertindamas konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, teismas atsižvelgia į įstatymo ginamas vertybes, žalingų pasekmių turinį, kaltės formą, vertindamas konkretaus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – į kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius ar priemones, padarytos žalos dydį ir mastą, bendrininkavimo formą, nusikaltimo tikslus ir motyvus. Konkretaus nusikaltimo pavojingumo pobūdis ir laipsnis gali lemti, kad nusikaltimai priskiriami skirtingoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, tačiau labai nesiskiria pagal pavojingumą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233-511/2018, 2A-7-3-489/2019, 2K-7-71-458/2020).??? ???

28. Nors remiantis BK 11 straipsnio nuostatomis, G. J. padarytos nusikalstamos veikos priklauso skirtingoms kategorijoms – BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika – sunkus nusikaltimas, BK 203 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje – nesunkūs nusikaltimai, vis dėlto, sprendžiant dėl bausmių bendrinimo esminę reikšmę turi ne baudžiamajame įstatyme nustatytos kategorijos, o padarytų veikų pavojingumas. Iš bylos aplinkybių matyti, kad visos G. J. padarytos nusikalstamos veikos yra tarpusavyje neatsiejamos viena nuo kitos, padarytos beveik tuo pačiu laikotarpiu, todėl, kaip ir nurodė apylinkės teismas, šios veikos savo pavojingumu nesiskiria tiek, kad už jas paskirtos bausmės galėtų būti bendrinamos apėmimo būdu, todėl bausmių bendrinimui teisingai pasirinktas dalinis bausmių sudėjimo būdas.

30. G. J. savo kaltę pripažino ir baudžiamoji byla išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl yra pagrindas taikyti BK 64¹ str. nuostatas ir paskirtą subendrintą bausmę sumažinti vienu trečdaliu.

Dėl švelnesnės nei sankcijoje numatytos bausmės skyrimo

34. Nuteistojo gynėjo teigimu, skiriant nuteistajam bausmę turėjo būti atsižvelgta į ilgą baudžiamąjį procesą ir šiuo pagrindu skirti švelnesnes prievartos priemones. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-7-109/2013 ir kt.) arba gali būti skiriama švelnesnė, nei sankcijoje nurodyta, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei atsižvelgus į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2011, 2K-7-45/2007, 2K-107-489/2017, 2K-215-895/2019).

35. Pažymėtina, kad galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-746/2016, 2K-48-696/2017). Kriterijai, kuriais remiantis vertinama, ar baudžiamojo proceso trukmė atitinka baudžiamojo proceso įstatyme numatytus reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai, kt.); asmenų, dėl kurių taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą; proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso metu buvo nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie buvo atliekami per ilgai.

36. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, vertindamas prieš nuteistąjį vykusio baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumą, teismas motyvavo, kodėl nagrinėjamoje byloje proceso trukmė negali būti laikytina nepagrįstai ilga. Teismas pažymėjo, jog būtent tokia ikiteisminio tyrimo trukmė buvo sąlygota objektyvių aplinkybių, kai G. J. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir pasislėpė, turėjo būti skelbiama jo tarptautinė paieška, išduodamas Europos arešto orderis, taip pat paties G. J. veiksmų, kai jis vengė būti perduotas Lietuvos Respublikai. Iš bylos medžiagos matyti, kad buvo nustatytas itin didelis nukentėjusiųjų skaičius – 126, tyrimas buvo didelės apimties, todėl jį baigti anksčiau nebuvo įmanoma dėl objektyvių aplinkybių. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

37. Vertinant valstybės institucijų veiksmus organizuojant baudžiamąjį procesą, buvo nustatyta, kad buvo imtasi pakankamų priemonių, kad procesas vyktų kuo trumpiau ir greičiau, tačiau tokia trukmė buvo nulemta objektyvių priežasčių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, G. J. po nusikalstamų veikų padarymo išvyko iš Lietuvos Respublikos, užtruko jo paieška ir etapavimas. Nors, nuteistojo gynėjo teigimu, G. J. buvo rastas 2017 m. (duomenys neskelbtini), tyrimo įstaiga galėjo pagal Europos tyrimo orderį atlikti būtinus procesinius veiksmus ir perduoti bylą nagrinėjimui už akių, tačiau buvo pasirinktas kitas žymiai ilgesnis kelias reikalaujant išduoti G. J. pagal Europos arešto orderį, taigi tyrimas byloje buvo baigtas tik po 9 metų, tokios išvados laikytinos tik subjektyviu aplinkybių vertinimu.

38. Remiantis BPK 164 straipsnio 1 dalimi, ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, būtent jis, o ne proceso dalyviai priima sprendimus dėl tyrimo eigos, krypties bei apimties ir sprendžia, kokie konkrečiai tyrimo veiksmai turi būti atlikti, siekiant išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamą veiką, kokia seka jie turi būti vykdomi, todėl prokuroro sprendimas vykdyti asmens perdavimą pagal Europos arešto orderį laikytinas prokuroro pasirinkta tyrimo strategija. Nors, remiantis EŽTT praktiką, nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo neturi pareigos bendradarbiauti su valstybės institucijomis ir padėti joms spartinant savo baudžiamosios bylos procesą, jam taip pat negali būti priekaištaujama dėl naudojimosi nacionalinėje teisėje nustatytomis teisinės gynybos priemonėmis, tačiau jo elgesys yra objektyvus veiksnys, galintis nulemti proceso pailginimą, už kurį valstybė neatsako (pavyzdžiui, 2007-12-11 sprendimas byloje Pcheur prieš Liuksemburgą, peticijos Nr. 16308/02). Kaip matyti iš bylos medžiagos, G. J. pats vengė būti perduotas Lietuvos Respublikai, todėl laikytina, kad ikiteisminio tyrimo užsitęsusi trukmė yra sąlygota jo paties veiksmų. Bylą perdavus į teismą jog nagrinėjimą apsunkino tai, kad G. J. nusikalstamomis veikomis žala buvo sukelta daugiau nei šimtui nukentėjusiųjų, daliai jų nebuvo galimybės įteikti šaukimus į teismo posėdį, turėjo būti atliekami procesinių sprendimų vertimai. Nepaisant šių aplinkybių byla buvo išnagrinėta per keturis teismo posėdžius. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo konstatuoti, kad iš esmės būtų nepagrįstai vilkinamas bylos nagrinėjimas, nėra.

39. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad byla teisme buvo nagrinėjama 6 mėnesius esant suimtam asmeniui, taip, jo vertinimu, buvo pažeistos asmens teisės. Pažymėtina, kad viešasis interesas išsamiai, visapusiškai ištirti ir teisiškai įvertinti asmens galimai padarytą nusikalstamą veiką leidžia ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, todėl griežtų procesinių prievartos priemonių taikymas, kai jis yra pagrįstas, nelemia to, jog vien dėl šios aplinkybės turėtų būti švelninama paskirta bausmė. Nors sutiktina, kad beveik dešimties metų laikotarpis yra ilgas, tačiau, atsižvelgus į bylos nagrinėjimo teisme aplinkybes, jos sudėtingumą, asmens perdavimo pagal Europos arešto orderį laikotarpį, nenustačius nepateisinamų delsimų ar kitokių institucijų nekvalifikuotų veiksmų, o priešingai, konstatavus, kad valstybės institucijos ėmėsi priemonių, kad procesas vyktų kuo trumpiau ir greičiau, nėra teisinio pagrindo proceso trukmę laikyti išimtinėmis aplinkybėmis ir taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo

40. Nuteistojo gynėjas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog G. J. negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, nurodo, kad po nusikalstamų veikų padarymo buvo įsigaliojusi BK 75 straipsnio redakcija, leidžianti atidėti bausmę ir už sunkius nusikaltimus, todėl sušvelninus bausmę, būtų galimas bausmės vykdymo atidėjimas.

41. Iš baudžiamojo įstatymo nuostatų matyti, kad G. J. padarytų nusikalstamų veikų metu galiojusio BK 75 straipsnio (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) nenumatė galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už sunkius nusikaltimus, vykdymą, tokios galimybės nenumato ir šiuo metu galiojančio BK 75 straipsnio nuostatos, galiojusios ir nuosprendžio priėmimo metu, tačiau po nusikalstamų veikų, už kurias G. J. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo iki nuosprendžio priėmimo galiojo tarpinės BK 75 straipsnio (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, galiojusi nuo 2015-03-24 iki 2017-10-06) nuostatos, numačiusios galimybę atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, jeigu bausmė neviršija 4 metų. Jeigu nuosprendis būtų priimtas šių nuostatų galiojimo metu, būtų buvusi galimybė svarstyti jų taikymą, nes BK 3 straipsnio 3 dalis numato, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

42. Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik esant šiame baudžiamajame įstatyme nustatytoms sąlygoms: 1) asmuo pripažintas kaltu ir nuteistas už atitinkamo sunkumo nusikaltimą; 2) jis turi būti nuteistas atitinkamos trukmės laisvės atėmimo bausme; 3) teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog ir atidėjus nuteistajam paskirto laisvės atėmimo bausmės vykdymą bus įgyvendinti bausmės tikslai. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu buvo nustatytos dvi G. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir paskirta galutinė bausmė neviršija BK 75 straipsnyje numatytą bausmės, kurios vykdymas gali būti atidedamas, dydžio, toliau vertinamas šių nuostatų taikymo klausimas.

43. Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, būtina įvertinti, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-362/2012, 2K-91/2014). Tam yra vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar kaltinamasis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2016 ir kt.). Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra būtent teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

44. Apygardos teismas, vertindamas, ar G. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidedamas, atsižvelgia į tai, kad asmuo įvykdė tris nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, pripažino kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, teismo posėdžio apylinkės teisme metu nurodė, kad būdamas laisvėje gali dirbti ir per metus skirti didelę, apie 15 000-20 000 Eur sumą nukentėjusiesiems padarytos žalos atlyginimui, aktyviomis pastangomis siekia sumažinti padarytą žalą, perveda pinigus nukentėjusiesiems, nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo teistas, per visą tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme laikotarpį nepadarė naujų teisės pažeidimų. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad G. J. ateityje laikysis įstatymų ir nebenusikals, o atidėjus bausmės vykdymą ir paskiriant jam tam tikras pareigas bus pasiekti bausmės tikslai. Atsižvelgiant į padarytų veikų pavojingumą, nukentėjusių asmenų skaičių, žalos dydį, nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas maksimaliam laikotarpiui – trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį periodiniais mokėjimais mažinti padarytą žalą. Kadangi nuteistasis bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu nurodė, kad per metus skirti apie 15 000-20 000 Eur nukentėjusiesiems padarytos žalos atlyginimui, o apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad jo atlyginimas 45 000 per metus, G. J. įpareigojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos mokėti dalį skolos – ne mažiau kaip po 1 500 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios apimties baudžiamojo poveikio priemonė yra proporcinga nuteistojo padarytoms nusikalstamoms veikoms, adekvati jo turtinei padėčiai ir pakankama įgyvendinti bausmės tikslus. Tuo pačiu, kolegija pažymi, jog pagerėjus nuteistojo turtinei padėčiai, jis gali savanoriškai mokėti ir didesnes nei teismo nustatytas sumas, taip mažindamas iš jo priteistos žalos dydį.

Dėl civilinių ieškinių

45. Gynėjo vertinimu, teismas neteisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimus nuspręsdamas padarytą žalą priteisti solidariai iš G. J. ir N. E., kurio civilinės atsakomybės pagrindu yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-03 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-212-369/2017. Gynėjas skunde pažymi, kad teismas neišsiaiškino, kiek ir kam atlyginta žalos vykdymo procese pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-03 nuosprendį, neišreikalavo iš antstolių ar civilinių ieškovų minėtų duomenų, kas sąlygojo neišsamų tyrimą bei ieškinių išsprendimą, neįtraukė į šį teismo nagrinėjimo procesą N. E., kuo šiurkščiai pažeidė jo teises. Tokios gynėjo išvados yra nepagrįstos.

46. CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Remiantis kasacinio teismo praktika, tais atvejais, kai žala padaryta bendrais kaltinamojo ir kito asmens veiksmais, dėl kurio byla išskirta į atskirą procesą, veiksmais, visa žala priteisiama iš nuteisto asmens, vėliau, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį asmeniui, kurio byla buvo išskirta, iš jo žalos atlyginimas priteisiamas solidariai su ankstesniu nuosprendžiu nuteistu asmeniu (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-648/2017). Atsižvelgiant į tai, šioje baudžiamojoje byloje G. J. pagrįstai pripažintinas solidariai atsakingu kartu su N. E..

47. Gynėjo teiginiai, kad apylinkės teismas turėjo įvertinti, ar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-03 nuosprendžiu priteista žala nėra (visiškai ar iš dalies) atlyginta, nepagrįsti. Pažymėtina, jog esant solidariai atsakomybei, tuo atveju, jeigu visa žala išieškoma iš vieno skolininko, šis turi teisę atgręžtine tvarka reikalauti nuostolių atlyginimo iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičiavus jam pačiam tenkančią dalį (CK 6.280 straipsnis), todėl tuo pagrindu, jog dalis solidariai tenkančios žalos gali būti atlyginta kito bendrakaltinamojo, perskaičiuoti asmenims padarytos žalos dydžius – nėra tikslinga.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendė:

nuteistojo G. J. gynėjo advokato Andrejaus Melkovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-09-30 nuosprendį:

G. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirti 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

G. J. pagal BK 203 straipsnio 2 dalį paskirti 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

G. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirti 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Remiantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinta vienu trečdaliu ir paskirti 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, galiojusi nuo 2015-03-24 iki 2017-10-06), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos mokėti dalį skolos – po 1 500 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.