- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-06
- Bylos Nr.
- e2A-259-794/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01680-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Vilija Mikuckienė, Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- V. B.
- Atsakovas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- S. K., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Uždaroji akcinė bendrovė „Statybos investicija“, Uždaroji akcinė bendrovė ,,Mokilizingas“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės ir Vilijos Mikuckienės, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) V. B., atstovaujamos advokatės A. G., apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui A. K. bei atsakovo A. K. priešieškinį ir patikslintą priešieškinį ieškovei V. B. dėl bendro kilnojamojo ir nekilnojamojo turto padalijimo, tretieji asmenys S. K., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Uždaroji akcinė bendrovė „Statybos investicija“, Uždaroji akcinė bendrovė ,,Mokilizingas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė V. B. (V. K.) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nutraukti santuoką dėl atsakovo A. K. kaltės ir padalinti santuokoje įgytą turtą.Nurodė, kad santuoką su atsakovu A. K. sudarė 2009 m. rugpjūčio 28 d., santuokoje vaikų nesusilaukė. Gyvendama santuokoje patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, atsakovas buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą, todėl santuoką prašė nutraukti dėl atsakovo kaltės. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, prašė priteisti 10 000 Lt neturtinę žalą. Nurodė, jog dėl ieškovo patirto smurto, įžeidinėjimų, ji prarado pasitikėjimą savimi, o faktas, kad atsakovas buvo nuteistas už žmogžudystę, ieškovę sukrėtė, ji patyrė ypač didelę gėdą prieš nukentėjusiojo artimuosius. Ieškovė ieškinyje taip pat nurodė, jog atsakovas turi kreditorius: 1) S. K., kurios naudai antstolė vykdo išieškojimą dėl išlaikymo, 2) UAB „Mokilizingas“, kurio naudai išieškojimą vykdo antstolis D. J., 3) Valstybinė mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), kurios naudai išieškojimą vykdo antstolis D. J.; 4) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius), kurios naudai išieškojimą vykdo antstolė B. Č.. Nurodė, kad ieškovė asmeninių kreditorių neturi, šalys taip pat nėra įgijusios bendrų kreditorių. Ieškovė atsiliepime į patikslintą priešieškinį nurodė, kad nesutinka, jog UAB „Statybos investicija“ skola yra solidaraus pobūdžio, kadangi ieškovė nedalyvavo priimant sprendimus dėl prievolių kreditoriui UAB „Statybos investicija“ prisiėmimo, piniginės lėšos nebuvo panaudotos bendriems šeimos poreikiams tenkinti, todėl šios prievolės laikytinos asmeninėmis atsakovo prievolėmis. Ieškovė ieškinyje taip pat nurodė, jog bendrą sutuoktinių turtą sudaro pastatas – gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – namas arba gyvenamasis namas), transporto priemonė VOLVO FH12, transporto priemonė priekaba M+G FAC24B, transporto priemonė priekaba SDC SDCCS44R3, automobilis VOLVO FH12.380, transporto priemonė automobilis LAND ROVER FREELANDER, ir kilnojamieji daiktai, kurių bendra vertė sudaro apie 27 100,08 Lt (7 848,73 Eur ). Ieškovė ieškiniu prašė priteisti automobilį LAND ROVER FREELANDER, kadangi šiuo automobiliu ji faktiškai naudojasi, juo rūpinasi bei išlaiko. Taip pat prašė priteisti 1/2 dalį gyvenamojo namo, kadangi gyvenamasis namas yra įgytas santuokos metu, laikomas bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, abi šalys šį namą statė ir puoselėjo. Atsakovui prašė priteisti transporto priemones: VOLVO FH12, transporto priemonę priekabą M+G FAC24B, transporto priemonę priekabą SDC SDCCS44R3, automobilį VOLVO FH12.380, kadangi jos registruotos atsakovo vardu, jis jas išlaikė ir prižiūrėjo, taip pat prašė priteisti 1/2 dalį gyvenamojo namo, kadangi gyvenamasis namas yra įgytas santuokos metu, laikomas bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, abi šalys šį namą statė ir puoselėjo. Ieškovė nurodė, kad atsakovui turi būti priteisti kilnojamieji daiktai, kurių bendra vertė sudaro apie 27 100,08 Lt, (7 848,73 Eur), o jai priteistina atitinkamo dydžio kompensacija, kadangi ieškovė negali patekti į namą, neturi galimybės pasiimti sau priklausančių daiktų, todėl ji sutinka, kad tie daiktai būtų priteisti atsakovui, jai išmokant kompensaciją. Nurodė, jog atsakovui priteistina turto vertė sudaro 134 180,08 Lt (38 861,24 Eur) o ieškovei priteistino turto vertė sudaro 62 640 Lt (18 141,80 Eur). Dėl susidariusios didesnės dalies priteistino turto atsakovui prašė priteisti kompensaciją, kurią sudaro 35 770,04 Lt (10 359,72 Eur). Taip pat ieškovė ieškinyje nurodė, jog žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), prašė pripažinti bendra daline nuosavybe, tačiau teismo posėdžio metu patvirtino, jog šis žemės sklypas buvo įsigytas atsakovui esant santuokoje su trečiuoju asmeniu S. K., todėl pripažintinas atsakovo asmenine nuosavybe ir į santuokoje įgyto turto balansą neįtrauktinas ir šio reikalavimo atsisakė. Ieškovė išlaikymo sau nereikalavo, prašė po santuokos nutraukimo palikti iki santuokos turėtą pavardę – B.Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį ir priešieškinį, kuriuose nurodė, jog santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi santuokos metu išryškėjo charakterio skirtumai ir nesutapimai, atsakovas neigė vartojęs smurtą ieškovės atžvilgiu, taip pat nurodė, kad jo nuteisimas už tyčinį nusikaltimą nėra pagrindas teigti, kad jis su ieškove elgėsi netinkamai. Atsižvelgiant į tai, atsakovas nesutiko su ieškovės reikalavimu sumokėti 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Be to, 2012 metais atsakovė pati inicijavo skyrybų procesą, ieškovas dėl suklydimo pasirašė dokumentus dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu, vėliau pateikė teismui prašymą nagrinėti bylą jam dalyvaujant. Teismas prašymo dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu netenkino, tačiau 2013 metais ieškovė vėl inicijavo skyrybų procesą. Atsakovas nurodė, kad yra tokie kreditoriniai įsipareigojimai: antstolės R. D. kontoroje vykdomas išlaikymo atsakovo vaikams išieškojimas, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-115/2014 iš jo priteista turtinė ir neturtinė žala nukentėjusiųjų naudai, VMI prie FM naudai vykdomas antstolio D. J. išieškojimas pagal 2010 m. kovo 24 d. Trakų rajono apylinkės teismo nutarimą byloje Nr. A2.11-240-239-2010, Elektrėnų PK vykdomąjį dokumentą Nr. 28N-1018187-11/2011. Atsakovas papildomai nurodė, kad skola UAB „Mokilizingas“ atsirado santuokos su ieškove metu, piniginės lėšos buvo panaudotos šeimos interesams, todėl turi būti pripažintos ieškovės ir atsakovo solidaria prievole. Patikslintame ieškinyje nurodė, kad santuokos sudarymo metu automobiliui LAND ROVER FREELANDER, pirkti buvo paimta paskola iš UAB „Statybos investicija“ – 2010 m. rugpjūčio 12 d. pasiskolinta 24 170 Lt, o 2011 m. gegužės 3 d. – 3 400 Lt. Atsakovas nurodė, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas santuokos su S. K. metu ir asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl į dalintą sutuoktinių turtą neturi būti įtrauktas; krovininis automobilis VW Transporter, VOLVO FH12, 633, transporto priemonė priekaba M+G FAC24B, transporto priemonė priekaba SDC SDCCS44R3, automobilis VOLVO FH12.380, yra įgyti santuokos su S. K. metu, šis turtas buvo padalintas santuokos nutraukimo su S. K. metu ir asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui; gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pradėtas statyti santuokos su S. K. metu, statomas už asmenines atsakovo lėšas, o santuokos su ieškove metu jau buvo pastatytas ir įrengtas, todėl turi būti pripažintas atsakovo asmenine nuosavybe; keleivinis automobilis LAND ROVER FREELANDER, yra santuokos metu įgytas turtas, todėl dalintinas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Kadangi atsakovas atlieka bausmę, todėl automobilis jam nėra reikalingas, prašo priteisti šį automobilį ieškovei, o atsakovui priteisti 8 000 Lt (2 316,96 Eur) piniginę kompensaciją.Trečiasis asmuo VMI prie FM pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame pažymėjo, jog ieškovė V. K. skolinga valstybės biudžetui 1,66 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių, o A. K. skolingas 98,70 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 28,91 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių, 72 Lt privalomojo sveikatos draudimo mokesčio ir 12,13 Lt privalomojo sveikatos draudimo mokesčio delspinigių bei 8 Lt žemės mokesčio, taip pat valstybės naudai yra užvestos vykdomosios bylos antstolio D. J. ir V. M. kontorose. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad atsakovo skolos yra asmeninio pobūdžio ir laikytinos asmeninėmis atsakovo prievolėmis.Trečiasis asmuo VSDF Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame pažymėjo, jog A. K. skolingas 3 213,91 Lt VSDF biudžetui, o V. K. 2014 m. rugsėjo 19 d. duomenimis skolinga 1 116,49 Lt. Tiek A. K., tiek V. K. skola VSDF biudžetui susidarė jiems gyvenant santuokoje, todėl pripažintos solidariomis.Trečiasis asmuo S. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė atmesti ieškinį ir tenkinti atsakovo priešieškinį. Nurodė, kad su A. K. santuoką sudarė 2003 metais, santuokoje įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), o 2005 metais išvyko į Airiją, kur dirbdami nusprendė statytis namą Lietuvoje. Tuo tikslu 2007 metais buvo nupirktas žemės sklypas, netrukus buvo gautas statyboms leidimas ir pradėtas statyti gyvenamasis namas. Visus dokumentus tvarkydavo A. K., o S. K. likdavo Airijoje su mažamečiais vaikais. Statybos buvo vykdomos iš A. K. uždirbamų lėšų, taip pat iš lėšų, gautų pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2008 metų vasarą prasidėjo nesutarimai, todėl 2008 m. rugsėjo 11 d. Trakų rajono apylinkės teismo sprendimu santuoka buvo nutraukta, tačiau po skyrybų susitaikė ir vis dar vedė bendrą ūkį. S. K. teigimu, ji prideda nuotraukas, iš kurių matyti, kad 2009 m. sausio mėnesį A. K. kasa sniegą kieme, o jam padeda mažametės G. K. ir A. K., taip pat 2009 m. birželio mėnesį jau įrengtame name buvo švenčiamos vaikų krikštynos. Po vaikų krikštynų S. K. su A. K. susipyko ir galutinai išsiskyrė.Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė A. K. ir V. K. santuoką dėl A. K. kaltės. Priteisė iš A. K. 1 500 Eur žalos atlyginimą V. K. naudai. Nutraukus santuoką A. K. paliko pavardę – K., V. K. – Bulaukaitė. Priteisė asmeninės nuosavybės teise A. K.: gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini); priteisė asmeninės nuosavybės teise V. K.: automobilį LAND ROVER FREELANDER. Priteisė iš V. K. 2 316,96 Eur (8 000 Lt) kompensaciją už automobilį LAND ROVER FREELANDER A. K. naudai. Pripažino asmeninėmis prievolėmis A. K. įsipareigojimus: antstolės R. D. vykdomą išlaikymo išieškojimą; antstolio D. J. vykdomą išieškojimą; antstolio D. J. vykdomą išieškojimą; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartimi baudžiamojoje byloje priteistą turtinę ir neturtinę žala nukentėjusiųjų naudai; antstolės B. Č. vykdomus išieškojimus. Pripažino asmenine prievole V. K. įsipareigojimus: jos 323,36 Eur (1116,49 Lt ) skolą VSDFV Vilniaus skyriui; 0,48 Eur (1,66 Lt) skolą VMI prie FM gyventojų pajamų mokesčio delspinigių. Pripažino V. K. ir A. K. solidariomis prievolėmis: įsipareigojimus UAB „Statybos investicija“ pagal paskolos sutartis; įsipareigojimus UAB „Mokilizingas“, kurio naudai antstolis D. J. vykdo išieškojimą. Priteisė iš V. K. 1 166,57 Eur žyminio mokesčio ir išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą valstybės naudai. Priteisė iš A. K. 183,50 Eur žyminio mokesčio V. K. ir 7,62 EUR bylinėjimosi išlaidų valstybei.Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 18 d. nutartimi sprendimo dalį dėl žemės sklypo ir gyvenamojo pastato, adresu (duomenys neskelbtini), bei kilnojamojo turto padalijimo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikino ir bylą dėl šios dalies grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Sprendimo dalį dėl prievolių kreditoriams pakeitė. Pripažino asmeninėmis prievolėmis šiuos A. K. įsipareigojimus: antstolės R. D. vykdomas išlaikymo išieškojimą; antstolio D. J. išieškojimą; antstolio D. J. išieškojimą; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartimi baudžiamojoje byloje priteistą turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiųjų naudai; antstolės B. Č. vykdomą išieškojimai VSDFV Vilniaus skyriaus naudai; įsipareigojimus UAB „Statybos investicija“ pagal paskolos sutartis; įsipareigojimus UAB „Mokilizingas“, kurio naudai antstolis D. J. vykdo išieškojimą. V. K. asmenine prievole pripažino šiuos įsipareigojimus: 323,36 Eur (1116,49 Lt) skolą VSDFV Vilniaus skyriui; 0,48 Eur (1,66 Lt) skolą VMI prie FM gyventojų pajamų mokesčio delspinigių.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį ir patikslintą priešieškinį patenkino visiškai. Teismas nustatė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, jog su atsakovu bendrą ūkį pradėjo vesti nuo 2007 metų atmetamos, kaip neįrodytos ir prieštaraujančios Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu nustatytoms aplinkybėms, todėl teismas laikė, jog šalys vesti bendrą ūkį pradėjo nuo atsakovo santuokos su S. K. nutraukimo momento, t. y. nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio. Teismas, nesant pagrįstų įrodymų, neturėjo pagrindo pripažinti, ar žemės sklypas buvo pagerintas iš esmės ir ar prie šio pagerinimo prisidėjo ieškovė. Teismas laikydamas, kad šalys bendrą ūkį pradėjo vesti nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio, o namas jau 2009 m. birželio 16 d. buvo įrengtas bei apstatytas baldais, kritiškai įvertino ieškovės parodymus, jog ji savo lėšomis bei darbu prisidėjo prie namo statybos bei įrengimo, nes objektyviai vertinant, per 9 mėnesių laikotarpį tokios apimties darbai negalėjo būti atlikti. Teismas laikė, jog atsakovas įrodė aplinkybę, jog namo statybai jis turėjo pakankamai lėšų, tai patvirtina byloje esančios metinės pajamų deklaracijos, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Ir priešingai atsakovė neįrodė, jog namas buvo statomas šalių santuokos metu.Teismas nenustatė pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl kompensacijos už kilnojamuosius daiktus priteisimo, kadangi nėra duomenų, kad būtent įvardinti daiktai buvo įsigyti, kokia yra reali jų vertė, be to ieškovė jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė, jog ji negali patekti į namą bei šių daiktų pasiimti. Teismas atsižvelgė į anksčiau rengtą, t. y. 2013 m. liepos 16 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių projektą, kurio iniciatorė buvo ieškovė. Sutartyje šalys pažymėjo, kad bendrai įgyti namų apstatymo ir apyvokos reikmenys bei visas kitas kilnojamasis turtas yra pasidalintas iki santuokos nutraukimo.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti bei priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Dėl netinkamai nustatytų faktinių aplinkybių teismas netinkamai nustatė ieškovės ir atsakovo vesto bendro ūkio pradžios momentą. Teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojų A. S., E. K. parodymais, kurie patvirtina, kad šalys bendrą ūkį vesti pradėjo 2007 metais, nors šie parodymai buvo nuoseklūs, be prieštaravimų. Taip pat nepagrįstai nesivadovavo 2008 m. lapkričio 6 d. vartojimo paskolos sutartimis, kadangi šios sutartys patvirtina, jog ieškovė ir atsakovas šias paskolas ėmė bendriems poreikiams tenkinti. Teismas per didelę reikšmę suteikė 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu nutrauktai atsakovo ir S. K. santuokai, nors pati S. K. patvirtino, kad jau ilgą laiką iki prašymo nutraukti santuoką ji negyveno ir nevedė bendro ūkio su atsakovu. Teismas netinkamai nustatė gyvenamojo namo statybos pabaigos momentą. Išvadą, kad statybos baigtos 2009 m. rugsėjo 16 d. teismas grindė nuotraukomis, nors iš jų nėra galimybės nustatyti nei vietos, nei jų padarymo laikotarpių, nei identifikuoti jose esančių asmenų. Teismas nevertino 2010 m. spalio 11 d. pripažinimo tinkamu naudotis akto, kuris yra neginčijamas rašytinis įrodymas. Tokiu būdu teismas nustatė netinkamą baigtumo momentą ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė per trumpą laiką neturėjo galimybių didele apimtimi prisidėti prie statybų. Be to, šalys gyveno net iki 2012 metų kartu, per tokį laiko tarpą ieškovė įdėjo ne tik savo finansines lėšas, bet ir savo darbą. Teismas netyrė kokiomis lėšomis buvo pastatytas namas. Iš atsakovo pateiktų deklaracijų matyti, kad jo pajamos buvo nepakankamos statyboms, o ieškovė turėjo pakankamai lėšų. Teismas apskritai nepasisakė dėl šios aplinkybės. 2012 m. lapkričio 30 d. sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių vadovavosi tik grindžiant išvadą palankią atsakovui, o sprendžiant klausimą dėl gyvenamojo namo nuosavybės, teismas neatsižvelgė, jog sutartyje šalys sutarė dėl žemės bei namo dalybų (1/2 dalimis). Toks teismo vertinimas pažeidžia lygiateisiškumo principą bei kelia abejonių dėl teismo šališkumo. Teismas nesivadovavo sutuoktinių bendro turto prezumpcija. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šią prezumpciją. Namas pripažintas tinkamu naudoti 2010 m. lapkričio 5 d., t. y. šalims esant santuokoje, todėl sprendimu nepagrįstai laikyta, kad namo statybos buvo baigtos iki santuokos sudarymo. Liudytojas D. J. patvirtino, kad namas dar ir dabar nėra visiškai užbaigtas. Šalys bendrą ūkį vedė nuo 2007 metų, todėl net ir namo statybų pradžia buvo atliekama už abiejų lėšas. Taip pat teismas nevertino aplinkybės, kad S. K. nutraukiant santuoką su atsakovu nepretendavo į dalį namo, kadangi namas statomas buvo jau atsakovui ir S. K. nebegyvenant kartu. Teismas rėmėsi nepatikimais įrodymais – nuotraukomis ir suinteresuoto asmens S. K. parodymais. Namo hipoteka užtikrintas išlaikymo jos ir atsakovo nepilnamečiams vaikams išieškojimas, todėl ji turi aiškų siekį, jog namas būtų priteistas atsakovui. Tai, kad žemės sklypas buvo pagerintas patvirtina tiek liudytojų parodymai, tiek pačios namo statybos. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė konkrečių įrodymų kaip ji prisidėjo prie žemės sklypo pagerinimo, o iš atsakovo nereikalavo, kad šis įrodytų, jog turtas įgytas iki santuokos sudarymo. Sprendimo dalis, kuria teismas atmetė reikalavimą padalinti kilnojamus daiktus yra nepagrįstas ir naikintinas. Ieškovė ieškinyje nurodė kilnojamų daiktų turinį ir vertę. Atsakovas neigė daiktų buvimą, tačiau skaičiavimo nepateikė. Sprendimu laikytasi atsakovo pozicijos, kad jis neturi galimybės pažiūrėti name esančių daiktų, nes atlieka laisvės atėmimo bausmę. Atsakovas kaltas dėl santuokos nutrūkimo, todėl jam tenka turto dalijimo rizika. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą. Atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas bendrauti pradėjo 2008 metų pabaigoje, 2009 metų pradžioje, tačiau nepaisant tokio bendravimo, dar iki 2009 metų birželio mėn. pabaigos atsakovas gyveno su savo šeima – trečiuoju asmeniu S. K. ir mažamečiais vaikais. Su ieškove bendrą ūkį atsakovas pradėjo vesti 2009 metų vasarą, kuomet namas jau buvo pastatytas ir sutvarkyta namo aplinka. Tai patvirtina S. K., D. J., A. I., L. B., D. S., E. K. parodymai. Iš ieškovės pateiktų paskolos sutarčių matyti, kad šalys buvo pažįstamos 2008 metų pabaigoje, o iš kvitų tai, kad 2009 metų kovo 11 d. šalių adresas buvo tas pats. Teismas pagrįstai nevertino paskolos sutarčių, nes jos nei patvirtina, nei paneigia kokias nors aplinkybes. Liudytojų A. S., E. K., E. S. neatitinka tikrovės, todėl teismas pagrįstai juos įvertino kritiškai. Aplinkybė, kad 2009 m. kovo 11 d. šalys gyveno tuo pačiu adresu nereiškia , jog jie vedė bendrą ūkį nuo 2007 metų. Be to, tuo adresu gyveno ir daugiau asmenų iš Lietuvos. Aplinkybė, kad gyvenamasis namas nebuvo dalinamas atsakovui skiriantis su S. K., nepatvirtina ieškovės teisės į šio namo dalį. Kodėl, atsakovas su buvusia sutuoktine nesidalino šio namo, buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (nebuvo registruotas). Teismas nustatė, kad namas buvo baigtas statyti iki 2009 m. birželio 16 d. vykusių vaikų krikštynų. Tai patvirtino nuotraukos ir liudytojų parodymai. Ieškovė nepateikė teismui, kokius konkrečius pagerinimus ji atliko, kokio dydžio lėšos buvo panaudotos. 2010 m. lapkričio 5 d. negali būti laikoma namo statybų užbaigimo faktišku momentu, kadangi jis įregistruotas praėjus nemažam laiko tarpui po jo faktiško užbaigimo momento. Tai patvirtina liudytojo D. S. parodymai. Teismas tinkamai nustatė, kad namas buvo pastatytas iš atsakovo lėšų. Nurodo aplinkybes, kurios parodo, kad namas yra jo asmeninė nuosavybė. Trakų rajono apylinkės padarė teisingą išvadą, kad žemės sklypas priklauso atsakovui nuosavybės teise. Sklypas buvo pagerintas dar iki namo statybos pradžios, pagerinimo darbai buvo užbaigti atsakovui tebegyvenant su S. K.. Ieškovės reikalavimo nepagrįstumą patvirtina ir jos pačios elgesys ir pozicijos kaita bylos nagrinėjimo metu. Teiginiai, kad ieškovė iš esmės pagerino žemės sklypą, atsirado tik bylai antrą kartą grįžus į Trakų rajono apylinkės teismą. Ieškinyje ji teigia, kad sklypas pirktas 2007 m. vasario 9 d. iš šalių santaupų, o bylą nagrinėjant pirmąja instancija pirmą kartą, ieškovė nurodė, kad žemės sklypas buvo atsakovo įgytas iki pažinties su ja, todėl pripažino savo reikalavimo nepagrįstumą. Bylą nagrinėjant antrą kartą, ieškovė pradėjo teigti, kad ji iš esmės sklypą pagerino. Akivaizdus nenuoseklumas ir prieštaringumas tik patvirtina jos reikalavimo nepagrįstumą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad kilnojamieji daiktai egzistavo bei kokia jų vertė. Atsakovas nei patvirtina, nei paneigia, kad tokie daiktai buvo, nes jis šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Be to, sutarties projekte, kurį apeliantė pateikė atsakovui po išsikraustymo iš namų, ji pati nurodė sąlygą, kad toks turtas padalintas iki santuokos nutraukimo, tai reiškia, kad jau po išsikraustymo ieškovė neturėjo pretenzijų į kilnojamus daiktus. Tretieji asmenys S. K., VMI prie FM, VSDFV Vilniaus skyrius, UAB „Statybos investicija“, UAB ,,Mokilizingas“ atsiliepimų į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinių skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nukreipti į netinkamą įrodymų vertinimą pirmosios instancijos teisme. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015; ir kt.). Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ir atsakovo pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovė ir atsakovas bendrą ūkį vesti pradėjo 2008 metų rugsėjo mėnesį, būtent tada, kai atsakovas nutraukė santuoką su trečiuoju asmeniu S. K.. Apeliantė nurodo, kad teismas nesirėmė išskirtinai liudytojų A. S., E. K. parodymais, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teismas, vertindamas, kada ieškovė ir atsakovas pradėjo vesti bendrą ūkį, nesivadovavo nė vienų liudytojų parodymais, t. y. nei ieškovės, nei atsakovo iniciatyva apsiklaustais liudytojais. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Pirmosios instancijos teismas nurodo, jog būtent dėl parodymų prieštaringumo, šiuo klausimu abiejų šalių liudytojų parodymai vertinami kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su teismo padaryta išvada, kadangi liudytojai skirtingai, priklausomai nuo jų santykių su ieškove ar atsakovu, nurodo konkrečias faktines aplinkybes, kas verčia abejoti dėl tokių įrodymų patikimumo (CPK 185 straipsnis). Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl per didelės reikšmės suteikimo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. S2-1588-272/2008, kuriuo buvo nutraukta A. K. ir S. K. santuoka. Pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Minėtas sprendimas įsiteisėjo 2008 m. spalio 14 d., todėl teismas pagrįstai atsižvelgė ir į aplinkybes, kurios buvo nustatytos 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu. Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu nustatyta, kad A. K. ir S. K. nuo 2008 m. kovo 8 d. nebegyvena kartu, kas paneigia apeliantės nurodomas aplinkybes, jog šalys bendrą ūkį vesti pradėjo nuo 2007 metų. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ieškovės pateiktus kvitus už būsto nuomą, iš kurių galima spręsti, jog ieškovė ir atsakovas 2009 m. kovo 11 d. gyveno tuo pačiu adresu Airijoje, tačiau kvitai nepagrindžia fakto, jog šalys kartu nuo 2007 metų, o tvirtina aplinkybę, jog ieškovė ir atsakovas 2009 metų pradžioje vienas kitą jau pažinojo. Dėl 2008 m. lapkričio 6 d. dienos vartojimo paskolų sutarčių Nr. 933295 16280202 ir Nr. 933295 18803318 teismas nepasisakė, kadangi šalys šių dokumentų neanalizavo teismo posėdžio metu. Nors pirmosios instancijos teismas minėtų sutarčių nevertino kaip įrodymo, kuris pagrįstų aplinkybę, nuo kada šalys pradėjo vesti bendrą ūkį, tačiau tai sprendimo ir nustatytų aplinkybių esmės nekeičia. Teismas nustatė, kad šalys bendrą ūkį vesti pradėjo 2008 metų rugsėjo mėnesį, o apeliantės akcentuojamos sutartys yra pasirašytos 2008 m. lapkričio 6 d. Sutartys pasirašytos 2008 m. lapkričio mėn., t. y. ta pačia data, toje pačioje vietoje, kas taip pat leidžia teigti, kad šalys buvo pažįstamos, tačiau, kaip ir minėta, tai tik patvirtina teismo išvadą, jog bendrą ūkį ieškovė ir atsakovas pradėjo vesti 2008 metų rugsėjo mėnesį, tačiau neįrodo fakto, kad vartojimo paskolos buvo skirtos bendriems poreikiams tenkinti. Kita, apeliantės teigimu, netinkamai nustatyta aplinkybė yra gyvenamo namo statybų pabaigos momentas. Apeliantė namo baigtumo momentą sieja su 2010 m. lapkričio 5 d. namo pripažinimui tinkamu naudoti aktu. Teismas pažymi, aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismas konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą gali tada, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2006, 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-415/2015, 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477-686/2016; ir kt.). Apeliantės teiginys, kad teismas išvadą grindė tik atsakovo vaikų krikštynų nuotraukomis yra visiškai nepagrįstas. Aiškiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas išvadas, kad namas jau 2009 m. birželio 16 d. buvo baigtas statyti, padarė remdamasis ne tik krikštynų, vykusių 2009 m. birželio 16 d., nuotraukomis, bet atsižvelgęs ir į kitus rašytinius įrodymus – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. spalio 1 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra atsakovo 2007 m. birželio 29 d. pildyta paraiška Elektrėnų savivaldybės architektūros ir teritorijų planavimo skyriui, statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. spalio 4 d. sutartį dėl gyvenamojo namo statybos, atsakovo metinę pajamų deklaraciją. Atmestinas ir kitas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nieko nepasisakė apie tai, jog ieškovė turėjo pakankamai lėšų namo statybai. Pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad atsakovas įrodė, jog turėjo pakankami lėšų namo statyboms, o ieškovė neįrodė, kad savo lėšomis prisidėjo prie namo statybų ar jo pagerinimo. Net ir tuo atveju, jei teismas būtų nustatęs, jog ieškovė turėjo konkrečią pinigų sumą, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog jai priklausantys pinigai būtų buvę investuoti būtent į šio namo statybas (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados, nustatant šalių bendro gyvenimo pradžią bei gyvenamojo namo statybų pabaigos momentą, atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis.Apeliantė teigia, jog teismas nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto prezumpcijos. Nustatydamas bendrą ir asmeninį turtą teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 3.87-3.91 straipsniais. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina ir apeliantės minimą sutuoktinių turto prezumpciją - kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Apeliantė teigia, jog atsakovas nepaneigė įstatymo numatytos prezumpcijos ir neįrodė, kad namas pastatytas iki santuokos sudarymo. Atsakovas patikslintame priešieškinyje suformavęs reikalavimą gyvenamąjį namą pripažinti jo asmenine nuosavybe, pateikęs įrodymus, kurių pagrindu teismas nustatė, jog gyvenamasis namas buvo pastatytas iki santuokos sudarymo ir todėl pripažintinas atsakovo asmenine nuosavybe įgyta iki santuokos sudarymo su ieškove, todėl šiuo atveju nesutiktina, kad teismas nepagrįstai netaikė sutuoktinių bendro turto prezumpcijos (CK 3.88 straipsnio 3 dalis, 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).Apeliantės argumentai, susiję su reikalavimu pripažinti žemės sklypą bendrąją jungtine nuosavybe, atmestini. Apeliantė nurodo, kad jai nepagrįstai teko įrodinėjimo pareiga, kokie žemės sklypo gerinimo darbai buvo atlikti. Žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo įgytas atsakovo asmenine nuosavybe 2007 m. vasario 7 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, taigi iki atsakovo santuokos sudarymo su ieškove. Atvejai, kai asmeninė sutuoktinio nuosavybė pripažįstama bendrąją jungtine nuosavybe, reglamentuojami CK 3.90 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios sudaro pagrindą vieno sutuoktinio asmeninę nuosavybę pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, privalo įrodyti sutuoktinis, reikalaujantis kito sutuoktinio asmeninį turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe (CPK 178 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2013; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495-916/2015). Pirmosios instancijos teismas, būtent ir nurodė, kad ieškovės pareiga įrodyti kokie konkretūs pagerinimo darbai buvo atlikti, tačiau ieškovė nepateikė pagrįstų įrodymų. Ieškovė išvardino abstrakčius darbus, kurie neaišku, ar buvo atlikti, o jei ir atlikti nenurodo nei kada, nei kokiomis lėšomis, nei kokia apimtimi. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Apeliantė konkrečių įrodymų nepateikė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei pažeidė įrodinėjimo paskirstymo taisykles. Apeliantė taip pat skundžia sprendimo dalį, kuria teismas atsisakė tenkinti ieškinio dalį dėl kilnojamų daiktų padalijimo, t. y. priteisti juos atsakovui, o ieškovei kompensaciją už daiktus. Jei teismas turi duomenų apie bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą, jis įtrauktinas į dalytino turto sąrašą. Tuomet nustatytina šio turto vertė. Jei šalys dėl dalytino turto vertės nesusitaria, kiekviena iš jų turi teisę remtis savo pateikiama turto verte ir ją įrodinėti. Šalys turi teisę teikti į bylą jų nurodomą turto vertę pagrindžiančius įrodymus, o teismas turi teisę, esant poreikiui, pasiūlyti šalims pateikti papildomų įrodymų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tinkamu teismo aktyvumo šeimos bylose įgyvendinimu sprendžiant dalijamo turto vertės nustatymo klausimą, kai nenustatoma aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų nukrypti nuo dispozityvumo ir šalių rungimosi principų, gali būti pripažįstamas ir pasiūlymas šalims pateikti tinkamus įrodymus, termino šiems veiksmams atlikti nustatymas (CPK 179 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2012). Šalims papildomų įrodymų dėl bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto vertės nepateikus, teismas dalytino turto vertę nustato pagal byloje esančius įrodymus, kuriais jis suformuluoja savo įsitikinimą. Tai reiškia, kad, pvz., vienam iš sutuoktinių pateikus kilnojamųjų daiktų įsigijimo dokumentus, kuriuose nurodyta jų kaina, ir prašant tą kainą laikyti dalijamo turto verte, o kitam sutuoktiniui neginčijant atsakovo nurodytos turto vertės ir (ar) nepateikiant įrodymų, patvirtinančių kitokią vertę (mažesnę ar didesnę), teismas turto vertę nustato, vadovaudamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis. Tokia situacija, kai viena iš šalių pateikia įrodymus, jos įsitikinimu, patvirtinančius dalijamo turto vertę, o kita šalis elgiasi pasyviai, kaip yra ir nagrinėjamu atveju, atsakovas nei ginčija ieškovės nurodytą kilnojamų daiktų vertę, nei teikia įrodymus patvirtinančių kitokią turto vertę, nesuponuoja teismo teisės atmesti šalies reikalavimą padalyti turtą (2016 m. vasario 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016). Apeliantės vertinimu, teismas atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą vien todėl, kad atsakovas neturi galimybės patikrinti, ar tokie daiktai yra name. Su tokiu apeliantės argumentu sutikti negalima, kadangi pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įrodymų pakankamumo taisykle, padarė išvadą, jog nėra duomenų apie šalių įgytus kilnojamus daiktus, t. y. ieškovė neįrodė, kad jos išvardyti daiktai egzistuoja, kad jie buvo įgyti ir kokia jų vertė. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė ieškinyje tik įvardino konkrečius daiktus bei nurodė jų apytikslę vertę, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos nurodomų duomenų tikrumą. Apeliantės argumentas, kad atsakovui tenka turto dalijimo rizika dėl santuokos nutraukimo dėl jo kaltės, nepagrįstas ir negali būti vertintinas kaip pagrindas atleisti ieškovę nuo pareigos įrodinėti dalytino turto vertę. Kaip jau minėta, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, o kadangi ieškovė to nepadarė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą dėl kilnojamų daiktų kompensacijos (CPK 178 straipsnis).Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė ginčo santykį reglamentuojančias materialinės ir procesinės teisės normas. Todėl nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.