Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės, Igno Totilo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2024 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-144-724/2024 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui V. K. dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. K., bylos nagrinėjimo metu patikslinusi reikalavimą dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, prašė: (1) santuoką tarp jos ir atsakovo V. K., įregistruotą (duomenys neskelbtini) Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės; (2) butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priteisti ieškovei, o atsakovui – 7 500 Eur dydžio kompensaciją už ieškovei atitenkančią turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, ją išmokant per 24 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; (3) transporto priemonę Subaru Forester, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteisti atsakovui, o ieškovei – 1 250 Eur dydžio kompensaciją už atsakovui atitenkančią turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje; (4) po santuokos nutraukimo ieškovei palikti santuokinę pavardę K., atsakovui – K.; (5) nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė sutuoktiniams faktiškai ėmus gyventi atskirai, t. y. nuo 2014 m. sausio 1 d.; (6) priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

39. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

40. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo buvo tenkintas ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

41. Pažymėtina, jog, išklausius 2023 m. gruodžio 29 d. ir 2024 m. sausio 31 d. teismo posėdžių garso įrašus, nustatyta, jog ieškovės atstovui tiek 2023 m. gruodžio 29 d. teismo posėdžio metu (teismo posėdžio garso įrašas 00:11:12), tiek 2024 m. sausio 31 d. baigiamųjų kalbu metu nurodžius, jog iš esmės prašo šalių santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nenurodant santuokos iširimo priežasčių, ieškovė patikslino savo reikalavimą dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, prašydama santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

43. CPK 314 straipsnyje tiesiogiai įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

44. Aiškindamas šią normą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tokio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Kasacinis teismas yra nustatęs ir kriterijus, kurie turi būti įvertinti nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, t. y.: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

45. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas ir ieškovė nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai negalėjo būti pateikti į bylą nagrinėjant ją pirmosios instancijos teisme, nepagrindė, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, neįrodė jų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų. Pažymėtina, jog nors byloje nustatyta, kad atsakovas 2024 m. vasario 8 d. Pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. PZ24-190 teikė pirmosios instancijos teismui, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, taip pat tai, kad įrodymas buvo teikiamas 2024 m. vasario 14 d., t. y. bylą jau išnagrinėjus iš esmės, ir teismui pagrįstai netenkinus atsakovo prašymo dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, neturi pagrindo spręsti, kad atsakovo minėtą įrodymą dėl jo nesavalaikio pateikimo pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai, atsakovo ir ieškovės pateiktus įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

46. Apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuodamas poreikiu atskleisti bylos faktines aplinkybes, susijusias su šalių bendro ūkio vedimu.

47. Remiantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi ir 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus, kad tai yra būtina, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014; 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022 28, 29 punktus).

49. Panašūs kriterijai dėl būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka yra suformuoti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Pripažįstama, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio taikymo būdas apeliacinės instancijos teisme priklauso nuo proceso visumos. Net ir tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas turi teisę nagrinėti teisės ir fakto klausimus, Konvencijos 6 straipsnis ne visuomet reikalauja viešo nagrinėjimo (EŽTT 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Ilsesten prieš Švediją, peticijos Nr. 11320/05, par. 35). Tais atvejais, kai viešas bylos nagrinėjimas buvo užtikrintas pirmosios instancijos teisme, mažiau griežtas reikalavimas taikomas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (EŽTT 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas byloje Eriksson prieš Švediją, peticijos Nr. 60437/08, par. 69). Žodinis posėdis nėra būtinas, jei nėra keliamas fakto ar teisės klausimas, kurie negali adekvačiai būti išnagrinėti pagal bylos medžiagą ir šalių rašytinę poziciją (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Fejde prieš Švediją, peticijos Nr. 12631/87, par. 33). Taigi, EŽTT, aiškindamas teisę į bylos nagrinėjimą viešame teismo posėdyje, laikosi pozicijos, kad, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, žodinis bylos nagrinėjimas turi būti užtikrinamas bent vienos instancijos teisme (EŽTT 2018 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Mirovni Inštitut prieš Slovėniją, peticijos Nr. 32303/13, par. 36).

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija nėra bylos ir ginčo aplinkybių išnagrinėjimas iš naujo. Apeliacijos tikslas yra kitas – patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus bei remdamasi aukščiau nurodyta kasacinio teismo ir EŽTT praktika, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei apelianto V. K. prašyme nurodytos aplinkybės, nei kitokios išskirtinės aplinkybės, kurios lemtų žodinio proceso apeliacinėje instancijoje būtinybę. Bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantas ir ieškovė buvo išklausyti tiesiogiai bei turėjo galimybę duoti teismui paaiškinimus žodžiu, užduoti klausimus ir teikti rašytinius paaiškinimus. Apeliantas nenurodė, kokias aplinkybes būtų galima papildomai išsiaiškinti, jei byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, teiktais tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir išdėstytais procesiniuose dokumentuose, teiktuose apeliacinės instancijos teisme. O dėl faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pasisakys toliau, nagrinėjant atsakovo apeliacinio skundo argumentus.

52. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis apelianto bei byloje dalyvaujančių asmenų teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos, ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis).

Dėl atsakovo procesinių teisių (ne)užtikrinimo

54. CPK 160 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta teismo teisė, siekiant tinkamai įgyvendinti CPK 158 straipsnyje nustatytas pareigas, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese. Tais atvejais, kai teismo posėdžio pirmininkas ar kitas bylą nagrinėjantis teisėjas mano, kad šalis arba trečiasis asmuo be atstovo pagalbos nesugeba (nesugebės) tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, kad jiems būtų atstovaujama procese (CPK 161 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad CPK nenustato teismui pareigos užtikrinti dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę pasirinkti tinkamą atstovą, taip pat neįtvirtina pareigos išaiškinti, kad atstovas yra netinkamas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, matydamas, jog šalių gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą yra aiškiai nelygūs, kad dėl sveikatos ar kitos svarbios priežasties šalis be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, teismo posėdžio pirmininkas gali pasiūlyti šalims pasirūpinti jų atstovavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-219/2019, 25 punktas). Taigi teismas gali, bet neprivalo siūlyti, todėl nurodyta proceso taisyklė turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai asmuo iš viso nėra atstovaujamas ir teismas, įvertinęs procesinių dokumentų turinį ar procesinį šalies elgesį, mato, jog šalis negali veiksmingai naudotis savo teisėmis ir (ar) vykdyti pareigas. Ši teismo teisė negali būti aiškinama kaip teismo procesinė pareiga užtikrinti, kad byloje dalyvaujantis asmuo vestų bylą per atstovą, juo labiau kad turėtų galimybę jį pasirinkti. Kita vertus, pasirūpinti tinkamu atstovavimu yra šalies procesinė pareiga, įtvirtinta CPK 42 straipsnio 5 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2021).

55. Nagrinėjamu atveju, išklausius teismo posėdžių garso įrašus, nustatyta, kad teismas tiek prieš pradėdamas parengiamąjį teismo posėdį, tiek prieš pradėdamas bylos nagrinėjimą iš esmės išaiškino šalims pareigą pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese. 2024 m. sausio 31 d. teismo posėdžio metu, atsakovui nurodžius, jog jis nežino, kokius įrodymus ir kaip jam teikti, teisėjas pasiūlė kreiptis į advokatą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista CPK 161 straipsnio 1 dalis. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovas dėl objektyvių aplinkybių negali tinkamai ginti savo teisių, pasirūpinti atstovavimu; taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų prašęs atidėti bylos nagrinėjimą, jog galėtų pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese. Pažymėtina, jog asmuo, neturintis pakankamo išsilavinimo, teisinių žinių, pats sprendžia, ar jam reikalingas atstovavimas. Kaip minėta, teismas išaiškino atsakovui jo procesinę pareigą pasirūpinti tinkamu atstovavimu, tačiau atsakovas tuo nepasirūpino.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, vadovaudamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, konstatuoja, kad atsakovui buvo tinkamai išaiškinta jo teisė turėti atstovą ir procesinė pareiga pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese, ir šios atsakovo procesinės teisės bei pareigos įgyvendinimas nagrinėjamu atveju nebuvo apribotas (suvaržytas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista atsakovo teisė į teisingą bylos procesą, todėl pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apelianto nurodytu pagrindu nėra.

Dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių taikymo momento

57. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė sutuoktiniams faktiškai ėmus gyventi atskirai, t. y. nuo 2014 m. sausio 1 d. Šiuo pagrindu apeliantas taip pat prašo transporto priemonę Subaru Forester, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti jo asmenine nuosavybe.

58. Pagal bendrąją Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, tačiau sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 straipsnio 2 dalis). Teisinis reglamentavimas, suteikiantis galimybę sutuoktiniui, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos nutraukimo, prašyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktiniams turtines pasekmes sukeltų nuo faktinio gyvenimo skyrium dienos siejamas su galimybe išvengti turtinių pasekmių, atsirandančių dėl įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo taikymo (CK 3.87 straipsnio 1 dalis) ir sutuoktinių prievolių bendrumo (CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Taikant CK 3.67 straipsnio 2 dalį, santuokos nenutraukę, tačiau kartu gyventi nustoję sutuoktiniai gali išvengti turto įgijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn ir bendrų prievolių atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013; 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020). Taigi CK 3.67 straipsnio 2 dalis įtvirtina aiškų momentą, nuo kada anksčiau nei pats santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms gali kilti teisiniai padariniai – nuo sutuoktinių faktinio negyvenimo kartu. Kadangi sutuoktiniams kartu nebegyvenant tampa sudėtingiau priimti bendrus sprendimus dėl disponavimo bendrąja jungtine nuosavybe esančiu turtu ir bendrų prievolių prisiėmimo, daryti įtaką kito sutuoktinio priimamiems sprendimams, teismas, įvertinęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, gali paankstinti santuokos nutraukimo turtinių pasekmių sutuoktinių teisėms atsiradimo momentą. Tačiau teisės normoje nėra pateikti kriterijai, pagal kuriuos būtų nustatomas faktinis negyvenimas kartu. Vertinant sistemiškai, laikytina, kad faktinis negyvenimas kartu turėtų būti nustatomas pagal tai, ar sutuoktiniai nebeveda kartu bendro ūkio.

59. Nagrinėjamu atveju byloje konstatuota abiejų sutuoktinių kaltė ir atsakovas šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neginčija. Pažymėtina, jog, remiantis kasacinio teismo praktika, esant abiejų sutuoktinių kaltei, išnyksta pagrindas taikyti sankcijas vienam sutuoktiniui dėl santuokos nutraukimo, nė vienas sutuoktinis negali būti laikomas nukentėjusiu dėl santuokos iširimo, kartu nėra pagrindo drausti naudotis CK 3.67 straipsnio 2 dalies teikiama galimybe paankstinti santuokos nutraukimo turtinius padarinius sutuoktinių teisėms. Sisteminis CK 3.67 straipsnio 2 dalies ir CK 3.61 straipsnio 3 dalies aiškinimas lemia, kad kai kaltais dėl santuokos iširimo pripažįstami abu sutuoktiniai, bet kuris iš jų gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013).

60. Apeliantas savo prašymą nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė sutuoktiniams faktiškai ėmus gyventi atskirai, t. y. nuo 2014 m. sausio 1 d., grindžia tuo, jog su ieškove bendro ūkio nebeveda nuo 2014 m.; nors dar kurį laiką gyveno tame pačiame būste, tačiau maistą pirko, išlaidas planavo atskirai, t. y. gyveno kaip atskiri subjektai. Apelianto teigimu, nurodytas aplinkybes bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis neigė, nes, neatstovaujamas advokato, nesuprato bendro ūkio vedimo sąvokos. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, išklausiusi atsakovo paaiškinimus teismo posėdžio metu, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

61. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas viso bylos nagrinėjimo metu, tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu, nuosekliai teigė, kad iki 2023 m. šalių bendru turtu – butu, esančiu (duomenys neskelbtini), jis rūpinosi: visos sutartys su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis yra sudarytos jo vardu; iki 2023 m. sausio mėn. atsakovas mokėjo visus mokesčius uždarajai akcinei bendrovei „Visagino energija“, UAB „Ignitis“ ir kt.; 2021 m. bute darė remontą. Teigė, kad ieškovė mokėjo mokesčius tik UAB „Visagino būstas“. Taip pat nurodė, jog iš buto išsikėlė tik 2023 m. sausio mėn. Nėra jokio pagrindo vertinti, kad apeliantas nesuprato užduodamų klausimų esmės ar savo teikiamų paaiškinimų prasmės. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, iš nurodytų aplinkybių galima pagrįstai spręsti, jog sutuoktiniai kartu išlaikė bei rūpinosi jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiu butu iki 2023 m. sausio mėn., t. y. vedė bendrą ūkį. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog šalys bendrą ūkį vedė tik iki 2014 m. sausio 1 d., kaip teigia apeliantas. Apelianto argumentas, kad jis, neatstovaujamas advokato, nesuprato bendro ūkio vedimo sąvokos, yra deklaratyvus. Pažymėtina, jog nutarties 55-56 punktuose konstatuota, kad atsakovo procesinės teisės į teisingą bylos procesą nebuvo pažeistos.

62. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrindo taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalį ir nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė sutuoktiniams faktiškai ėmus gyventi atskirai, t. y. nuo 2014 m. sausio 1 d., nėra. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas ir apelianto prašymas santuokos metu (2018 m. liepos 8 d.) įgytą transporto priemonę Subaru Forester, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti jo asmenine nuosavybe.

Dėl turto padalijimo ir automobilio vertės

63. Apeliantas taip pat nesutinka su šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimu, iš esmės argumentuodamas tuo, jog ieškovė neturi pakankamai lėšų sumokėti jam kompensaciją, o atsakovas yra dirbantis, gali gauti paskolą kompensacijai sumokėti. Prašo butą priteisti jam asmeninės nuosavybės teise, o ieškovei – 7 500 Eur kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, išklausiusi šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

64. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

65. Remiantis kasacinio teismo praktika, santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Be to, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, turėtų visų pirma atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, o kai sutuoktiniai nesutaria – įvertinti visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir parinkti santuokinio turto padalijimo būdą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos svarbias nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006).

66. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra vieno kambario, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jo padalijimas šalims natūra nėra objektyviai galimas. Pažymėtina, jog apeliantas šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neginčija. Apeliantas taip pat neginčija nustatytos 15 000 Eur buto vertės.

67. Nustatęs, kad sutuoktinių pageidavimai dėl konkretaus turto padalijimo būdo skiriasi, teismas, parinkdamas taikytiną būdą, be kita ko, turi įvertinti, ar, turtą priteisus vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais, vienam iš sutuoktinių netektų neproporcingai didelė vykdytinų prievolių, kylančių iš įstatymo ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, našta. Ši teisiškai reikšminga faktinė aplinkybė nustatoma atsižvelgiant į potencialios turtinės prievolės dydį, sutuoktinių amžių, darbingumą, turimą kitą turtą, gaunamas pajamas, jei dalijamas nekilnojamasis turtas, kuriame iki santuokos nutraukimo gyveno sutuoktiniai ar vienas iš jų, – sutuoktinių galimybę apsirūpinti gyvenamąja patalpa (sprendžiant, ar sutuoktinis, kuriam priteisiama kompensacija, nebus paliktas be gyvenamojo būsto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-969/2016).

68. Nors apeliantas, nesutikdamas su buto natūra priteisimu ieškovei, iš esmės motyvuoja tuo, jog ji neturės pakankamai lėšų sumokėti jam kompensaciją, tačiau jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Ieškovės tvirtinimu, ji su vaikų pagalba piniginę kompensaciją gali sumokėti atsakovui betarpiškai po teismo sprendimo įsiteisėjimo. Apeliantas jokių šias aplinkybes paneigiančių objektyvių įrodymų nepateikė. Nors apeliantas teigia, jog jis yra pajėgus ieškovei sumokėti kompensaciją, kadangi yra dirbantis ir gali gauti paskolą, tačiau jokių šias aplinkybes pagrindžiančių konkrečių įrodymų taip pat neteikė.

69. Byloje, remiantis šalių paaiškinimais, nustatyta, kad atsakovas dovanojimo sutarties pagrindu nuosavybės teise turi kitą gyvenamąjį būstą, t. y. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame šiuo metu ir gyvena, o ieškovė kito gyvenamojo būsto neturi. Be to, pažymėtina ir tai, jog pats atsakovas tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu teigė, kad butu gali naudotis ieškovė, o jam dėl (duomenys neskelbtini) esančio darbo, šeimos gydytojo, tik reikalinga gyvenamosios vietos deklaracija buto adresu. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes ir šalių paaiškinimus, sprendžia, jog šiuo atveju buto natūra priteisimas ieškovei, o piniginės kompensacijos – atsakovui, atitinka proporcingumo ir teisingumo principus. Ieškovei neturint kito gyvenamojo būsto, šalims priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), jai yra objektyviai reikalingesnis, nei atsakovui, turinčiam savo vardu gyvenamąjį namą, o duomenų, jog ieškovė nebūtų pajėgi atsakovui sumokėti priteistą kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį byloje nėra.

70. Nurodytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrindo panaikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria butas, esantis (duomenys neskelbtini), natūra priteistas ieškovei, o 7 500 Eur kompensacija už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį – atsakovui, nėra, todėl ši skundžiamo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

71. Apeliantas taip pat nesutinka su nustatyta automobilio Subaru Forester, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) verte. Nurodo, kad teismas neįvertino, jog automobilis yra nuvertėjęs, neišaiškino atsakovui pareigos įrodinėti automobilio vertę. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir išklausiusi teismo posėdžių garso įrašus, šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais.

72. Pažymėtina, jog tiek prieš pradedant parengiamąjį teismo posėdį, tiek prieš pradedant bylos nagrinėjimą iš esmės, atsakovui buvo išaiškinta jo teisė teikti įrodymus. Duomenų, jog ši atsakovo teisė būtų apribota (suvaržyta), byloje nėra. Atsakovo teismo posėdžio metu nurodyti argumentai, kad nuo 2022 m. automobilis stovi kieme nebevažiuojantis, jam reikalingas remontas, nepateiktus nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, laikytini deklaratyviais. Nors atsakovas nesutiko su automobilio verte, tačiau nenurodė kokia, jo vertinimu, automobilio vertė galėtų būti bylos nagrinėjimo metu ir neteikė jokių automobilio vertę pagrindžiančių įrodymų. Nurodytais motyvais konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsakovui neteikus jokių įrodymų apie automobilio vertę, įvertinęs internetinio portalo „Autoplius“ duomenis apie tokių pačių, kaip šalių turimos, transporto priemonių pardavimo kainas, sprendė, jog šalims priklausančio automobilio Subaru Forester, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertė yra 2 500 Eur. Atsižvelgiant į tai, pagrindo panaikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad transporto priemonės Subaru Forester, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertė yra 2 500 Eur, nėra, todėl ši skundžiamo sprendimo dalis taip pat paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

74. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas, taip pat atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022, 24 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023, 39 punktas). Taigi teismas, atlikdamas šalių susiklosčiusių santykių ir teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, negali išeiti už pareikšto ieškinio ribų (ieškinio, atsikirtimų į ieškinį faktinio pagrindo ir šalių pasirinkto teisių gynimo būdo ribų).

75. Nagrinėjamu atveju, ieškovė ieškiniu nereiškė reikalavimo padalinti šalims priklausančio kilnojamojo turto, t. y. namų apyvokos reikmenų, baldų ir kt. turto; ieškinyje nurodė, kad santuokoje įgytas namų apyvokos bei kitas turtas pasidalintas dar iki šalims pradėjus gyventi atskirai ir, ieškovės įsitikinimu, ginčo dėl to nekils. Atsakovas viso bylos nagrinėjimo metu nei atsiliepime, nei teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu pretenzijų dėl šalių bendrai įgyto kilnojamojo turto (namų apyvokos daiktų ir kt.) nereiškė, priešieškinio dėl šių daiktų padalijimo taip pat neteikė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, jog teismas, šalims nereiškus reikalavimų dėl kito kilnojamojo turto (namų apyvokos daiktų ir kt.) padalijimo, neteikus tokio turto balanso ar kitų duomenų apie šį dalintiną turtą, neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl šių daiktų padalijimo.

Dėl pavardės po santuokos nutraukimo

76. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria po santuokos nutraukimo ieškovei palikta santuokinė pavardė K., argumentuodamas tuo, jog kartu nebegyvena ir bendro ūkio nebeveda jau 10 metų, vaikai pilnamečiai, taip pat dėl turimų nuoskaudų. Prašo po santuokos nutraukimo ieškovei palikti ikisantuokinę pavardę – G.

77. CK 3.69 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad po santuokos nutraukimo sutuoktinis gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę. CK 3.69 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu santuoka buvo nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai kito sutuoktinio reikalavimu teismas gali uždrausti kaltam dėl santuokos iširimo sutuoktiniui pasilikti santuokinę pavardę, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turi bendrų vaikų.

78. Taigi, CK 3.69 straipsnio 2 dalyje numatyta sutuoktinio teisė pareikšti reikalavimą dėl uždraudimo pasilikti santuokinę pavardę kitam sutuoktiniui, kaltam dėl santuokos iširimo, siejama su aplinkybe, kad santuoka yra nutraukiama dėl kito sutuoktinio kaltės. Nagrinėjamu atveju byloje pripažinta, kad šalių santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad šalys turi bendrų vaikų. Pažymėtina, kad, pripažinus, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.51-3.54 straipsniai). Kai dėl santuokos iširimo kalti abu sutuoktiniai, abu jie laikomi iš esmės pažeidę savo kaip sutuoktinio pareigas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Esant abiejų sutuoktinių kaltei išnyksta pagrindas taikyti sankcijas vienam sutuoktiniui dėl santuokos nutraukimo, nė vienas sutuoktinis negali būti laikomas nukentėjusiu dėl santuokos iširimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatavus, jog šalių santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vadovaudamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija sprendžia, kad, ieškovei išreiškus norą pasilikti santuokinę pavardę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino šį ieškinio reikalavimą, palikdamas ieškovei santuokinę pavardę – K.

79. Nurodytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrindo panaikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria po santuokos nutraukimo ieškovei palikta santuokinė pavardė – K., nėra, todėl ši skundžiamo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo

80. Apeliantas, bylą išnagrinėjus iš esmės, pirmos instancijos teismui 2024 m. vasario 8 d. pateikė prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, o 2024 m. vasario 14 d. pateikė 2024 m. vasario 8 d. Pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. PZ24-190. Pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, atsižvelgęs į tai, kad su prašymu atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės nepateikti nauji įrodymai, sprendė, kad neturi ką papildomai tirti, todėl šio atsakovo prašymo netenkino ir laikė jį nepaduotu. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog, baigus bylos nagrinėjimą iš esmės ir teisėjui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, jokie nauji dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai, neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės, negali būti priimami ir nagrinėjami, atsakovo pateiktą dokumentą (Pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį) laikė nepaduotu ir grąžino jį pateikusiems asmenims.

81. Apeliantas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, argumentuodama tuo, jog teismas bylą išnagrinėjo paskubomis ir nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, todėl, remiantis proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principais, turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

82. Pagal CPK 256 straipsnį teismas, baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

83. Taigi, nutartį dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo teismas priima tik nustatęs, kad būtina išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus. Tokio būtinumo nenustačius, teismui nekyla pareiga atnaujinti procesą iš esmės jau išnagrinėtoje byloje vien dėl tos priežasties, kad to prašo proceso dalyvis. Tais atvejais, kai teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, iki sprendimo priėmimo nenustato poreikio nustatinėti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima ir paskelbia sprendimą teismo nustatytu laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-916/2022).

84. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas CPK 256 straipsnyje jam suteiktą diskreciją, nenustatė poreikio nustatinėti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai neatnaujino bylos nagrinėjimo iš esmės. Pažymėtina, kad prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės atsakovas iš esmės grindė tik deklaratyviais teiginiais, jog byloje nėra įrodymų apie ginčo turto vertę; kad nebuvo ištirti įrodymai, susiję su faktiniu šalių santuokos iširimu, nuo kada turėtų būti taikomos sutuoktiniams santuokos iširimo teisinės pasekmės, tačiau nepateikė jokių naujų įrodymų, pagrindžiančių ginčo turto vertę, santuokos iširimo, bendro ūkio vedimo aplinkybes. Prašyme taip pat nurodytos identiškos aplinkybės apie ieškovės ir atsakovo galimybes (ne)sumokėti kompensaciją, kaip ir teismo posėdžio metu teismui atsakovo teiktuose paaiškinimuose. Taigi prašyme nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui iš esmės buvo žinomos, o atsakovas nepateikė jokių naujų tirtinų įrodymų, todėl atsakovo prašyme dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo iš esmės nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Pažymėtina ir tai, jog atsakovo nurodytas bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo argumentas, kad jis, neturėdamas atstovo byloje, netinkamai įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą, todėl byla buvo išnagrinėta neišsamiai, taip pat nesudaro pagrindo spręsti priešingai, kadangi, kaip minėta nutarties 55-56 punktuose, teismas pareigą pasirūpinti tinkamu atstovavimu atsakovui buvo išaiškinęs ir byloje nėra nustatyta, jog šios atsakovo procesinės teisės įgyvendinimas būtų apribotas (suvaržytas) ar kitaip pažeista (neužtikrinta) jo procesinė teisė turėti tinkamą atstovą byloje ir dėl to būtų neteisingai išspręsta byla.

85. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 256 straipsnį, todėl šiuo pagrindu naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

86. Pažymėtina, jog nors sutiktina su apelianto argumentu, kad teismas, nenustatęs poreikio nustatinėti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, turėjo atsakovo prašymą dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo atmesti, o dokumentą (2024 m. vasario 14 d. DOK-5130) atsisakyti priimti, o ne laikyti juos nepaduotais, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, netikslus procesinio sprendimo, kuriuo ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, rezultato nurodymas nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsižvelgiant į tai, patikslintina pirmosios instancijos teismo rezoliucinės dalies 7 pastraipa, nurodant, kad „Prašymą dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo (2024 m. vasario 8 d. DOK-4648) atmesti ir atsakovo V. K. pateiktą dokumentą (2024 m. vasario 14 d. DOK-5130) atsisakyti priimti bei grąžinti jį pateikusiems asmenims“.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

87. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023, 74 punktas). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

88. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, kasacinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo tenkintas ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo, yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimas priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

89. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, jame dėstomų argumentų ir motyvų nustatyta, kad teismas iš esmės tenkino ieškovės patikslintą reikalavimą (nutarties 41 punktas) ir pripažino šalių santuoką nutrūkus dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tačiau to nenurodė rezoliucinėje sprendimo dalyje (CPK 265 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2004). Atsižvelgiant į tai, patikslintina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies 2 pastraipa, nurodant, kad „Santuoką, sudarytą tarp A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įregistruotą (duomenys neskelbtini) Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės“.

90. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

91. Atsakovo V. K. apeliacinį skundą atmetus, jam apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ieškovei buvo teikta 100 procentų apmokama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, tačiau duomenų apie Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas atstovavimo išlaidas už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme nepateikta, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2024 m. vasario 14 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti sprendimo rezoliucinės dalies 2 pastraipą, ją išdėstant taip:

„Santuoką, sudarytą tarp A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įregistruotą (duomenys neskelbtini) Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.“

Patikslinti sprendimo rezoliucinės dalies 7 pastraipą, ją išdėstant taip:

„Prašymą dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo (2024 m. vasario 8 d. Nr. DOK-4648) atmesti ir atsakovo V. K. pateiktą dokumentą (2024 m. vasario 14 d. DOK-5130) atsisakyti priimti bei grąžinti jį pateikusiems asmenims.“