- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-30
- Bylos Nr.
- e2S-1253-524/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-00840-2025-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erika Misiūnienė
- Atsakovas
- K. A. B.
- Ieškovas
- E. B.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. A. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovui K. A. B. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės ir visų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, institucija, teikianti išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovui K. A. B. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės ir visų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, institucija, teikianti išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
2. Teisme 2025 m. birželio 23 d. gautas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vasaros atostogų metu, kuriuo prašoma nustatyti laikiną atsakovo ir šalių vaiko bendravimo tvarką, pagal kurią atsakovas su vaiku bendrauja: nuo liepos 17 d. iki rugpjūčio 3 d.; nuo rugpjūčio 11 d. iki rugpjūčio 17 d.; nuo rugpjūčio 25 d. iki rugpjūčio 31 d.
Šalies argumentai
3. Prašyme nurodoma, kad atsakovas kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikiną bendravimo tvarką darbo dienomis ir savaitgaliais, tačiau šiuo metu tapo aktuali ir tėvo bendravimo su vaiku tvarka vasaros atostogų metu. Šalių vaikui nuo liepos 1 d. prasidės atostogos, o nuo liepos 4 d. iki 14 d. ieškovė su vaiku planuoja išvykti į (duomenys neskelbtini). Tačiau dėl atsakovo atostogų su vaiku ieškovė tartis nėra linkusi. 2025 m. birželio 18 d. atsakovas net du kartus išsiuntė ieškovei žinutę, tačiau atsakymo nesulaukė, tai rodo jos nenorą tartis. Tėvai turi vienodos apimties teisę praleisti su vaiku po dalį jo atostogų. Tad atsakovas prašo nustatyti tokią laikiną jo bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią abiejų tėvų bendravimas su vaiku pasiskirstytų tolygiai.
Atsiliepimas
4. Ieškovė teisme 2025 m. birželio 27 d. gautu atsiliepimu į prašymą prašė atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Nurodė, jog atsakovas pateikė vienašališką pasiūlymą dėl vaiko atostogų organizavimo, nesudaręs jokios realios galimybės ieškovei diskutuoti dėl atostogų plano ir nesiekęs abipusio susitarimo atsižvelgiant į vaiko interesus. Tokiais veiksmais atsakovas sąmoningai ir dirbtinai sukūrė konfliktinę situaciją. Taip pat svarbu pažymėti, kad nors atsakovas reikalauja iš ieškovės pateikti konkrečią informaciją apie planuojamą dviejų savaičių atostogų vietą, pats nei susirašinėdamas, nei pateiktame teismui prašyme nepateikia jokios informacijos apie savo atostogų planus. Toks elgesys rodo nenuoseklumą bei tik formalų bendravimo imitavimą, neturint realaus tikslo suderinti vaiko atostogų klausimą konstruktyviai ir geranoriškai
5. Teisme 2025 m. birželio 27 d. gauta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pateikė išvadą, kurioje nurodyta, kad gauti du pranešimai apie galimus šalių vaiko teisių pažeidimus, tačiau abiem atvejais specialistai vaiko teisių pažeidimų nenustatė. 2025 m. birželio 23 d. jau teikė išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje ir savo poziciją išsamiai argumentavo, išklausė vaiko nuomonę apie bendravimo su tėvu situaciją, įvertino proceso dalyvių gyvenamosios aplinkos sąlygas. Proceso šalys kaltina viena kitą, vengia kompromisų, nesiekia bendradarbiavimo vaiko interesų labui, prioritetą teikdamas savo interesams. Tarnybos nuomone, nesutarimai tarp pačių tėvų niekaip nesisieja su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, o tėvų negebėjimas komunikuoti kelia įtampą vaikui ir veda prie interesų konflikto. Nustačius atsakovo siūlomą bendravimo tvarką, vaikas prarastų pastovumo jausmą, kadangi kas savaitę būtų priverstas keisti gyvenamąją vietą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vasaros atostogų metu atmetė.
7. Teismas nurodė, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė išsamią išvadą. Tarnybos specialistas išklausė šalių vaiko nuomonę. Tarnybos nuomone, būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones vaiko atostogų metu nėra, ir rekomenduotų tėvams geranoriškai, abipusių nuolaidų būdu išspręsti šį klausimą atsižvelgiant į vaiko nuomonę ir užtikrinant geriausius vaiko, o ne asmeninius interesus. Iš bylai su atsakovo prašymu pateiktos medžiagos (tarpusavio susirašinėjimų) matyti, kad šalys kaltina viena kitą, vengia kompromisų, nesiekia bendradarbiavimo vaiko interesų labui, prioritetą teikdamas savo interesams. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik tuo atveju, kai yra būtina užtikrinti vaiko teisių ir interesų apsaugą iki bylos išnagrinėjimo, tačiau šiuo atveju tokios būtinybės nėra. Teismo nuomone, nesutarimai tarp pačių tėvų niekaip nesisieja su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, o tėvų negebėjimas komunikuoti kelia įtampą vaikui ir veda prie interesų konflikto. Nustačius atsakovo siūlomą bendravimo tvarką, vaikas prarastų pastovumo jausmą, kadangi kas savaitę būtų priverstas keisti gyvenamąją vietą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, mergaitė patvirtino bendraujanti su tėvu kas antrą savaitgalį, tokia bendravimo tvarka yra nusistovėjusi, ryšys tarp vaiko ir tėvo nėra nutrūkęs.
8. Teismas konstatavo, kad atsakovas, prašydamas taikyti laikinąją apsaugos priemonę, šiuo atveju neįrodė jos taikymo būtinybės ir kad ją nepritaikius bus pažeisti vaiko interesai. Atsakovas byloje nėra pareiškęs priešieškinio, kuriame būtų suformulavęs savo reikalavimus, kartu ir dėl bendravimo su vaiku tvarkos, o pati civilinė byla, esant abiejų šalių prašymui ir sutikimui, yra perduota teisminei mediacijai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
9. Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d, nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nustatyti atsakovo prašomą nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
10. Atskirajame skunde nurodoma, kad nusprendžiant dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, teismo pareiga yra įvertinti visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą, kurios galėtų prireikti siekiant užtikrinti prioritetiniais laikomus vaiko interesus. Iki šios dienos ieškovė nepateikė nei atsakovui, nei teismui jokios alternatyvos, kokia tėvo ir vaiko bendravimo tvarka atostogų metu geriausiai atitiktų vaiko interesus, o teismas savo iniciatyva irgi jokios (nors teismas turi teisę nustatyti bendravimo tvarką visai kitokią, nei prašo šalys) bendravimo tvarkos nenustatė, nes nematė tam pagrindo, tai reiškia, kad šią dieną atsakovas neturi galimybės planuoti vasaros atostogų su vaiku.
11. Atskirajame skunde teigiama, jog įvertinus byloje esančius duomenis akivaizdu, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad tėvo ir vaiko bendravimas kenktų vaiko interesams ar tėvo ir vaiko bendravimas gali turėti žalingų vaikui pasekmių. Taip pat nėra pateikta duomenų, kad vaiko buvimas tėvo aplinkoje kelia riziką ar yra jam nesaugus. Šiuo metu byloje nėra objektyvių aplinkybių, galinčių lemti laikinos vaiko bendravimo su tėvu tvarkos nenustatymą. Vaiko bendravimo su tėvu tvarka gali būti nenustatoma tik nustačius, kad tėvas savo elgesiu gali daryti vaikui ypatingą žalą, tai savo ruožtu gali sąlygoti tėvo valdžios ribojimą. Nesant tokių aplinkybių, vaikas turi teisę į maksimalų arba ribotą bendravimo su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų tvarką. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas parodė savo šališkumą ieškovei, o atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones vertintinas kaip diskriminacinis. Byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo netinkamą elgesį su vaiku, taip pat nėra duomenų, kad atsakovo gyvenamoji vieta būtų netinkama leisti laiką su vaiku. Vaikui atsakovo gyvenamoji aplinka yra žinoma ir įprasta, ten yra jo žaislai, būtini reikmenys ir pan.
12. Atskirajame skunde nurodoma, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pati ieškovė atsakovo tėvystės įgūdžiais pasitiki, nebijo dėl vaiko saugumo, kai jis būna su tėvu. Šalių santykiai nutrūko ne dėl atsakovo, kaip tėvo, blogo, žalingo elgesio su vaiku. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovas geba funkcionuoti savarankiškai, socialinių paslaugų teikimas ir atvejo vadybos procesas asmeniui nėra tikslingas, kadangi atsakovas geba užtikrinti vaiko saugumą, sveikatos priežiūrą, ugdymą, auklėjimą, sudaryti tinkamas sąlygas jam pilnavertiškai augti. Tarp atsakovo ir vaiko yra glaudus ryšys, vaikas identifikuoja tėvą kaip artimą žmogų, būdamas su juo jaučiasi saugus ir ramus, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo nuspręsti, kad vaikas prarastų pastovumo jausmą, kadangi kas savaitę būtų priverstas keisti gyvenamąją vietą. Šioje proceso stadijoje byloje nėra duomenų, jog maksimalus tėvo bendravimas su vaiku kenktų vaiko interesams, traumuotų vaiką psichologiškai, neatitiktų vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, darytų neigiamą įtaką vaiko brandai ir pasaulėžiūrai. Todėl tokia nutartis prieštarauja vaiko interesams ir reiškia ne ką kitą, kaip nepagrįstą nukrypimą nuo maksimalaus bendravimo su abiem tėvais.
13. Atskirajame skunde teigiama, jog skundžiamos nutarties priėmimo metu byloje nebuvo duomenų apie tai, jog nepilnamečiam vaikui atsakovas nesudaro tinkamų gyvenimo sąlygų, piktnaudžiauja savo valdžia, vengia vykdyti savo, kaip tėvo, pareigas, daro vaikui žalą ar pan. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą atmetė nenustatęs, kad tėvo bendravimas su vaiku neatitiktų vaiko interesų, nebūtų užtikrinti vaiko interesai į saugią ir sveiką gyvenamąją aplinką. Šiuo atveju svarbu tai, kad nuo pat gimimo atsakovas tiesiogiai dalyvavo vaiko auginime ir priežiūroje, tarp jų yra stiprus emocinis ryšys, kuris gali susilpnėti, jeigu teismas nenustatys konkrečios tėvo ir dukros bendravimo tvarkos, nes šalys pačios tarpusavyje dėl bendravimo su vaiku susitarti negali. Taigi, atsižvelgiant į faktinę situaciją, kad šalių dukra gyvena su mama, kuri riboja tėvo ir dukros bendravimą, būtina nustatyti laikinąją atsakovo ir vaiko bendravimo tvarką, siekiant užtikrinti vaiko geriausius interesus. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, iš esmės apribojo atsakovo, kaip tėvo, teisę į maksimalų bendravimą su vaiku. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra laikinai sureguliuoti santykius, kartu ir tol, kol šalys pradės bendradarbiauti ir bendrauti, kad būtų užkirstas kelias motinos piktnaudžiavimui, o atsakovas turėtų teisę kreiptis į antstolius.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.
Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė
16. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovui K. A. B. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės ir visų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, kuria atmestas atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną bendravimo tvarką su šalių vaiku vasaros atostogų metu.
17. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, kadangi būtina nustatyti laikinąją atsakovo ir vaiko bendravimo tvarką, siekiant užtikrinti vaiko geriausius interesus. Teigiama, jog nėra objektyvių aplinkybių, galinčių lemti laikinos vaiko bendravimo su tėvu tvarkos nenustatymą, o šalių vaikas gyvena su mama, kuri riboja tėvo ir dukros bendravimą. Nurodoma, kad teismas priimdamas skundžiamą nutartį iš esmės apribojo atsakovo, kaip tėvo, teisę į maksimalų bendravimą su vaiku.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
18. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).
19. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).
20. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
21. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu teikia naujus įrodymus – susirašinėjimo su ieškove medžiagos nuotraukas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie nauji įrodymai turi ryšį su šios apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku, be to, šalys turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, todėl jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo su atskiruoju skundu teikiami nauji įrodymai priimtini.
Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo
22. Byloje esančiais ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovui K. A. B. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės ir visų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, institucija, teikianti išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
23. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pirmosios instancijos teisme 2025 m. gegužės 16 d. gautas atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti jo prašomą laikiną bendravimo tvarką su dukra: 1) porinių savaičių penktadienį tėvas vaiką pasiima iš ugdymo įstaigos pasibaigus ugdymo užsiėmimams arba, jeigu tą dieną vaikas ugdymo įstaigos nelanko, – iš gyvenamosios vietos 15 val. ir grąžina į gyvenamąją vietą tos pačios savaitės sekmadienį 19–20 val.; 2) kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį tėvas vaiką pasiima iš ugdymo įstaigos pasibaigus ugdymo užsiėmimams arba, jeigu tą dieną vaikas ugdymo įstaigos nelanko, – iš gyvenamosios vietos 15 val. ir grąžina į gyvenamąją tos pačios dienos 19–20 val.
24. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. gegužės 20 d. nutartimi nutarė atsakovo teisme 2025 m. gegužės 16 d. gautą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, konstatavęs, jog atsakovas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės bei to, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus pažeisti vaiko interesai. Taip pat pažymėjo, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra analogiškos ieškinio reikalavimui.
25. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo) perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada – tai, kad šiuo atveju atsakovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės (prašoma nustatyti laikina bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka) sutampa su vienu iš ieškiniu reiškiamų reikalavimų, yra vienas iš pagrindų, kuriam esant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones savaime galima atsisakyti tenkinti, – nėra pagrįsta. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino atsakovo nurodytų argumentų dėl ieškovės veiksmų, galbūt ribojančių atsakovo ir dukros bendravimą; pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad nėra pagrindo byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su dukra tvarką, dėl atsakovo siūlomos bendravimo tvarkos, jos sąlygų, atitikties šalių nepilnamečio vaiko interesams skundžiamoje nutartyje nepasisakė, o išvadą, jog atsakovas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, padarė neištyręs ir neįvertinęs esminių prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog atsakovo prašymas dėl paminėtų procesinių pažeidimų nebuvo tinkamai išnagrinėtas, teismas neįgyvendino jam numatyto aktyvaus vaidmens nagrinėjant tokio pobūdžio prašymą.
26. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. birželio 26 d. nutartimi vėl atmetė teisme 2025 m. gegužės 16 d. gautą atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas nurodė, kad tarp šalių yra pasiektas žodinis susitarimas – tėvas su dukra bendrauja kas antrą savaitgalį, ši tvarka yra nusistovėjusi ir priimtina. Teismas pažymėjo, kad nors šalių susitarimas dėl vaiko bendravimo su tėvu nėra formalizuotas teismo nutartimi, jis realiai buvo įgyvendinamas, nėra duomenų, kad tarp šalių būtų kilę konfliktinių situacijų dėl bendravimo su vaiku. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinybės taikyti vaiko teisių ir interesų apsaugą užtikrinančios laikinosios apsaugos priemonės – nustatyti laikiną skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su dukra tvarką.
27. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2025 m. birželio 26 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – iš dalies tenkino pirmosios instancijos teisme 2025 m. gegužės 16 d. gautą atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatė laikiną skyrium gyvenančio atsakovo bendravimo tvarką su šalių vaiku, pagal kurią: 1) porinių savaičių penktadienį tėvas vaiką pasiima iš ugdymo įstaigos pasibaigus ugdymo užsiėmimams arba, jeigu tą dieną vaikas ugdymo įstaigos nelanko, – iš gyvenamosios vietos 15 val. ir grąžina į gyvenamąją vietą tos pačios savaitės sekmadienį 19–20 val.; 2) kiekvieną trečiadienį tėvas vaiką pasiima iš ugdymo įstaigos pasibaigus ugdymo užsiėmimams arba, jeigu tą dieną vaikas ugdymo įstaigos nelanko, – iš gyvenamosios vietos 15 val. ir grąžina į gyvenamąją vietą tos pačios dienos 19–20 val.
Žemesnės instancijos teismas
28. Šioje apeliacinės instancijos teismo byloje nagrinėjamu atveju atsakovas teisme 2025 m. birželio 23 d. gautu prašymu kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vasaros atostogų metu, juo buvo prašoma nustatyti laikiną atsakovo ir šalių vaiko bendravimo tvarką, pagal kurią atsakovas su vaiku bendrauja: nuo liepos 17 d. iki rugpjūčio 3 d.; nuo rugpjūčio 11 d. iki rugpjūčio 17 d.; nuo rugpjūčio 25 d. iki rugpjūčio 31 d. Prašyme nurodė, kad atsakovas kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikiną bendravimo tvarką darbo dienomis ir savaitgaliais, tačiau šiuo metu tapo aktuali ir tėvo bendravimo su vaiku tvarka vasaros atostogų metu. Šalių vaikui nuo liepos 1 d. prasidės atostogos, o nuo liepos 4 d. iki 14 d. ieškovė su vaiku planuoja išvykti į (duomenys neskelbtini). Tačiau dėl atsakovo atostogų su vaiku ieškovė tartis nėra linkusi. 2025 m. birželio 18 d. atsakovas net du kartus išsiuntė ieškovei žinutę, tačiau atsakymo nesulaukė, tai rodo jos nenorą tartis.
29. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2025 m. birželio 30 d. nutartimi atsakovo teisme 2025 m. birželio 23 d. gautą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė konstatavęs, kad atsakovas, prašydamas taikyti laikinąją apsaugos priemonę, šiuo atveju neįrodė jos taikymo būtinybės ir kad ją nepritaikius bus pažeisti vaiko interesai, be to, nustačius atsakovo siūlomą bendravimo tvarką, vaikas prarastų pastovumo jausmą, kadangi kas savaitę būtų priverstas keisti gyvenamąją vietą.
30. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus, užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti.
31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.
32. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, jog pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).
33. Tačiau, kaip minėta, CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, šiuo atveju teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.
34. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose; 8) kitas, teismo manymu, reikalingas priemones. Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti tiek vaikų, tiek tėvų vaikų interesus, gali būti taikomos ir kitos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės, pavyzdžiui, laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas. Ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.
35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetinių nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.
36. Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).
37. Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005). Taigi minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Tačiau pabrėžtina, jog tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).
38. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik, jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 38 punktas).
39. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vaiko nuomonė yra viena iš bylai svarbių aplinkybių, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2016 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-511-378/2016, 37 punktas; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412-916/2020, 28 punktas).
40. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose įtvirtintą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-403/2021, 53, 55 punktai).
41. Teismas, veikdamas aktyviai, vadovaudamasis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, turi teisę viršyti byloje pareikštus reikalavimus, t. y. turi galimybę patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, bet yra tiesiogiai susiję su ieškinio dalyku ir pagrindu. Šios teismui suteiktos teisės reiškia, kad teismas nėra griežtai saistomas šalių pareikštų reikalavimų, jų ribų, ir, esant būtinybei, turi teisę savo iniciatyva šalių siūlomą bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką pakeisti (papildyti) tokiu būdu, kuris geriausiai užtikrintų nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus, t. y. nustatyti bendravimo tvarką, įtvirtinančią papildomas, vaiko interesams neprieštaraujančias, bendravimo su tėvu ar motina galimybes. Bylose dėl vaiko bendravimo tvarkos su skyriumi gyvenančiu tėvu (motina) teismo aktyvų vaidmenį, kai parenkant bendravimo tvarkos modelį neapsiribojama šalių pateiktais bendravimo tvarkos variantais, pabrėžė ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-823/2022, 59 punktas).
42. Pirma, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų – procesinių dokumentų, šalių paaiškinimų, tarpusavio susirašinėjimo medžiagos, jau priimtų teismų nutarčių šiuo klausimu – nustatyta, kad iš esmės tarp šalių kyla ginčai, konfliktai dėl skyrium gyvenančio atsakovo bendravimo su šalių vaiku tvarkos. Kaip minėta, teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi visiškai nepagrįstai nusprendė, jog prašydamas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – laikinos atsakovo bendravimo su šalių vaiku tvarkos vasaros atostogų metu nustatymą – neįrodė jos taikymo būtinybės ir kad ją nepritaikius bus pažeisti vaiko interesai.
43. Antra, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatuodamas, jog, nustačius atsakovo siūlomą bendravimo tvarką, vaikas prarastų pastovumo jausmą, kadangi kas savaitę būtų priverstas keisti gyvenamąją vietą, ir šiuo pagrindu atmesdamas atsakovo prašymą, turėdamas pareigą šeimos bylose veikti aktyviai, vadovaudamasis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, nepagrįstai nesprendė klausimo dėl atsakovo siūlomos bendravimo su šalių vaiku tvarkos pakeitimo (papildymo) tokiu būdu, kuris geriausiai užtikrintų vaiko teises ir teisėtus interesus, t. y. nustatyti bendravimo tvarką, įtvirtinančią papildomas, vaiko interesams neprieštaraujančias bendravimo su atsakovu galimybes.
44. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas kitų ieškovo atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
45. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad šioje byloje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, laikytina neteisėta ir nepagrįsta.
Dėl bylos procesinės baigties
46. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų nėra galimybės vienareikšmiškai nuspręsti, ar atsakovas teisme 2025 m. birželio 23 d. su gautu prašymu kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vasaros atostogų metu, turėdamas omenyje tik konkrečius 2025 metus. Viena vertus, prašyme nurodomi konkretūs ieškovės 2025 metų vasaros atostogų planai ir atsižvelgiant į tai siūloma nustatyti atsakovo bendravimo su vaiku tvarką. Be to, akivaizdu, kad kitais metais tiek šalių vasaros atostogų planai, tiek šalių ir vaiko atostogų laikotarpiai gali skirtis.
47. Kita vertus, teisme 2025 m. birželio 23 d. gautame atsakovo prašyme konkretizuojant bendravimo tvarką ir nurodant laikotarpius, kai kiekviena iš šalių bendrautų su vaiku, datose nenurodomi konkretūs metai. Be to, atskiruoju skundu prašoma išsprendžiant klausimą iš esmės nustatyti atsakovo nurodytą laikiną bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką ne konkrečiai 2025 metais, o iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.
48. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad 2025 metų vasaros laikotarpis jau yra praėjęs, nėra aišku, kiek šiuo metu apskritai atsakovui vis dar yra aktualus laikinos bendravimo su vaiku vasaros atostogų metu nustatymas ir būtent konkrečios teisme 2025 m. birželio 23 d. gautame prašyme nurodytos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas.
49. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, sprendžia, jog yra pagrindas ją panaikinti ir laikinųjų apsaugos priemonių pagal atsakovo teisme 2025 m. birželio 23 d. gautą prašymą taikymo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Priimti su atskiruoju skundu teikiamus naujus įrodymus.
Atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. nutartį ir laikinųjų apsaugos priemonių pagal atsakovo teisme 2025 m. birželio 23 d. gautą prašymą taikymo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.