- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-18
- Bylos Nr.
- e2A-925-643/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18659-2022-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nuostolių valdymas“
- Atsakovas
- ASS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nuostolių valdymas“ ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, V. M. atstovo advokato E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 30 d. sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nuostolių valdymas“ ieškinį atsakovui ASS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per ASS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, dėl nuostolių atlyginimo. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. M..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Nuostolių valdymas“ ir V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami iš atsakovo ASS „BTA Baltic Insurance Company“ priteisti 70,08 Eur žalos atlyginimą (draudimo išmoką), 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu, (duomenys neskelbtini), sugadintas V. M. automobilis Nissan Quashqai, v/n (duomenys neskelbtini). nes į automobilio galinę dalį atsitrenkė kita transporto priemonė. Transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu apdrausta AAS „BTA Baltic Insurance Company“, pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ). Taip pat paaiškino, kad eismo įvykio dalyviai užpildė Eismo įvykio deklaraciją, kurioje nurodė, jog eismo įvykio kaltininkas yra atsitrenkusios į Nissan Quashqai, v/n (duomenys neskelbtini), automobilį transporto priemonės valdytojas. Pažymėjo, kad po eismo įvykio V. M. pranešė atsakovui apie įvykusį eismo įvykį ir informavo, kad ketina automobilį remontuoti ir šio remonto faktines išlaidas pateiks atsakovui atlyginti. Nurodė, kad V. M. kreipėsi į pasirinktą remonto įmonę UAB „Nuostolių valdymas“ dėl automobilio Nissan Quashqai atstatomojo remonto, vėliau pateikė atsakovui prašymą, kuriuo prašė atsakovo jam priklausančią draudimo išmoką išmokėti, automobilio Nissan Quashqai remontą atlikusiai įmonei, ieškovė pateikė suderinimui atsakovui 2022 m. vasario 7 d. automobilio Nissan Quashqai remonto sąmatą Nr. 25909, pagal kurią faktiškas automobilio remonto kaina yra 546,71 Eur, sąmatoje nurodė vienos valandos mechaninių darbų įkainį 30 Eur, vienos valandos dažymo įkainį 30 Eur, o AZT medžiagų koeficientas 90 proc. (30/30/90). Taip pat nurodė, kad atsakovas 2022 m. vasario 21 d. elektroniniu laišku atsisakė derinti ieškovės pateiktą sąmatą, todėl ieškovė atsakovui pateikė 2022 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), kuria prašė atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą – 546,70 Eur nuostolį. Atsakovas mokėjimo pavedimu ieškovei sumokėjo 476,63 Eur sumą, o 2022 m. birželio 30 d. atsakovas raštu sumažino draudimo išmoką, t. y. 70 Eur už automobilio Nissan Quashqai atstatomąjį remontą dėl automobilio remonto valandinio įkainio.
3. Ieškovė nurodė, kad ieškovės atstovas 2022 m. liepos 19 d. pateikė atsakovui pretenziją, kuria prašė vadovaujantis TPVCAPDĮ ir kitais įstatymais išmokėti papildomai 70,08 Eur nuostolių (draudimo išmokos), prie pretenzijos atsakovui pateikė 2022 m. sausio 2 d. iš Lietuvos vertintojų rūmų gautus dokumentus „Dėl Lietuvos remonto įmonių vidutinių valandinių įkainių bei dažymo medžiagų koeficientų“, tačiau atsakydamas į ieškovės pretenziją, atsakovas teikė 2022 m. rugpjūčio 12 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsakymo į pretenziją byloje Nr. (duomenys neskelbtini)“, kuriame nurodė, jog nekeis savo sprendimo. Ieškovės teigimu, atsakovas nepagrįstai sumažino automobilio Nissan Quashqai remonto mechaninių darbų įkainį, dažymo darbų įkainį bei AZT medžiagų koeficientą ir todėl nepagrįstai sumažino draudimo išmoką.
Atsiliepimas
4. Atsakovas ASS „BTA Baltic Insurance Company“ pateikė atsiliepimą, prašydamas atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad atsakovas administravo bylą dėl 2022 m. sausio 12 d. eismo įvykio metu apgadinto automobilio Nissan Quashqai, v/n (duomenys neskelbtini), žalos atlyginimo pagal sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Nurodė, kad UAB „Nuostolių valdymas“, neturėdama draudiko patvirtinimo dėl sąmatos, atliko automobilio Nissan Quashqai remontą ir suderintos sąmatos, pateikdama atsakovui sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) sumai 546,71 Eur ir sąskaitą (duomenys neskelbtini) sumai 75 Eur už pakaitinio automobilio nuomą, papildomai teikė V. M. prašymus – draudimo išmokas už remontą ir pakaitinio automobilio nuomą pervesti į serviso sąskaitą.
5. Atsakovo teigimu, ieškovės nurodytas UAB „Autadex Baltics“ įvertinimas ir taikytas įkainis 32,31/32,67/89, kuriuo ieškovė remiasi, nėra teisiškai pagrįstas, nes UAB „Autadex Baltics“ atlieka analizę tik tų įmonių, kurios naudojasi „Autadex Baltics“ sistemomis, todėl tai negali būti vertinama visų remonto įmonių vidutiniu darbų įkainiu. Pažymėjo, kad atsakovas, gavęs sąskaitas faktūras už atliktus darbus, perskaičiavo remonto sąmatą vadovaudamasis vidutiniais darbų įkainiais 25/25/80 ir atliko draudimo išmokos mokėjimą pagal pateiktą V. M. prašymą mokėti tiesiogiai servisui, sumažindamas mokėjimą 70,08 Eur suma dėl atlikto perskaičiavimo. Atkreipė dėmesį, kad įkainiai 25/25/80 nėra draudimo bendrovės išgalvoti, o išvestas vidurkis apklausus autoservisus, iš kurių dalis turi sutartis su draudimo bendrove, o dalis – neturi. Nurodė, kad ieškovės pateiktas UAB „Autadex Baltics“ įkainių vidurkis nėra nieko pranašesnis už atsakovo turimus įkainius ir pažymėjo, kad draudimo bendrovės neretai sudaro sutartis dėl remonto įkainių su konkrečiomis remonto įmonėmis, sutartimi suderindamos remonto įkainius bei tokiu būdu įtraukiant remonto įmones į draudimo bendrovės rekomenduojamų remonto įmonių sąrašą. Pabrėžė, kad draudimo bendrovės klientui atliekant remonto darbus viename iš rekomenduojamų remonto įkainių, netaikoma pareiga suderinti remonto įkainius (darbų ir dalių sąmatą) su draudimo kompanija, šiuo atveju atsakovu. Akcentavo, kad UAB „Nuostolių valdymas“ ir atsakovas nėra sudarę sutarties dėl transporto priemonių remonto.
6. Atsakovas taip pat nurodė, kad UAB „Nuostolių valdymas“ neturi jokios reikalavimo teisės į atsakovą, ieškovės UAB „Nuostolių valdymas“ atžvilgiu neturi pareigų, kadangi TPVCAPDĮ draudimo bendrovei sukuria pareigas tik prieš eismo įvykio metu nukentėjusįjį trečiąjį asmenį. Atkreipė dėmesį, jog atsakovas neprašė ieškovės atlikti remonto darbus, nežadėjo apmokėti pagal jos taikomus įkainius ir neatliko kitų veiksmų, kurie bent iš tolo galėtų būti prilyginami neteisėtiems veiksmams. Pažymėjo, kad jokia teisės norma neįgalina ieškovės ginčyti atsakovo įkainių pagrįstumą kaip tokį, ir reikalauti skirtumo tarp ieškovės ir draudimo bendrovės taikomų įkainių už konkrečius remonto darbus, kaip ir draudimo bendrovės atsisakymas taikyti serviso įkainius ar tariamus remonto darbų įkainių vidurkius negali būti draudimo bendrovės civilinės atsakomybės atsiradimo priežastimi prieš remonto įmonę. Atkreipė dėmesį, kad remonto įkainiai nėra reguliuojami įstatymu ar priverstinai nustatomi pagal konkrečią formulę.
Šalies argumentai
7. Ieškovė pateiktame dublike prašė du ieškovus pakeisti į vieną – UAB „Nuostolių valdymas“, taip pat V. M. įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu bei priteisti iš atsakovo ieškiniu prašomas sumas ir bylinėjimosi išlaidas. Papildomai paaiškino, kad šiuo konkrečiu atveju nukentėjęs V. M. pasinaudojo TPVCAPDĮ 19 straipsnio 6 dalyje suteikta jam teise pasirinkti turtą remontuojančią įmonę, tačiau šia nukentėjusio asmens įstatyminę teisę atsakovas riboja ir visiškai nepagrįstai, nustatinėja mažesnę nei vidutinę trečiojo asmens automobilio remonto kainas nepagrįstai atsisakydamas šias kainas suderinti, o tai prieštarauja Taisyklių 15 punktui. Teigė, jog atsakovas klaidingai atsiliepime nurodė, kad ieškovas nederino remonto įkainių, nes elektroninis susirašinėjimas tarp ieškovės ir atsakovo rodo, jog ieškovė teikė automobilio remonto sąmatą bei savo remonto įkainius, tačiau atsakovas be pagrindimo ir įrodymų juos mažino iki rinkoje nesančių remonto įkainių, kuriuo vienvaldžiai atsakovas nustatinėjo pats. Ieškovės manymu, remonto sąmata pasirinkus servisą turi būti iš anksto suderinta su atsakingu draudiku ar biuru, be to, ši norma riboja ieškovės teisę pasirinkti remonto įmonę, nes kaip įvyko šiuo atveju, atsakovas (draudimo įmonė), atsisakė suderinti nukentėjusio trečiojo asmens pasirinktos remonto įmonės (ieškovo) sąmatoje numatytus remonto ir dažymo darbų įkainius, visiškai be jokio pagrindo ir be jokių įrodymų. Pažymėjo, kad sąmata buvo pateikta derinimui, bet atsakovas atsisakė derinti remonto įkainius, pats nustatydamas įkainius, kurie visiškai neprotingi ir deklaratyvūs. Dėl žalos dydžio nustatymo ieškovė akcentavo, kad darbo įkainiai yra 30/30/90, kurie yra mažesni nei rinkoje esantys vidutiniai lengvųjų automobilių remonto įkainiai Vilniaus regione (32,31/32,67/89).
Atsiliepimas
8. Atsakovas pateikė tripliką, kuriame nesutiko su dublike išdėstytais argumentais. Papildomai nurodė, kad 2022 m. spalio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartis laikytina kaip V. M. ieškinio atsiėmimas, kuriam atsakovas nėra išreiškęs sutikimo, kaip tai numato įstatymai. Pažymėjo, kad toks reikalavimas galėtų būti perleistas tik iki tol, kol pradinis kreditorius patiria nuostolių, yra pilnai apmokėjęs už remontą savo lėšomis, tačiau byloje nėra duomenų, kad V. M. sumokėjo trūkstamą 70,08 Eur ginčo sumą už remontą savo lėšomis. Akcentavo, kad ieškovės pakeitimas į vieną nesant vieno iš ieškovų atsisakymo nuo ieškinio yra procesiškai neįmanomas, kaip ir neįmanomas reikalavimo perleidimas, kuomet V. M. reikalavimo teisė – teisė į nuostolių atlyginimą – šiuo metu jau nebeegzistuoja, nes jo transporto priemonė ginčo sumos apimtyje yra suremontuota. Dėl teisės rinktis remontuojančią įmonę ir sąmatos derinimo atsakovas nurodė, jog nukentėjusiojo asmens teisės pasirinkti remonto įmonę atsakovas neriboja, nes nukentėjęs asmuo pasirinko UAB „Nuostolių valdymas“, kuri jam ir suremontavo transporto priemonę. Pabrėžė, jog atsakovo pareiga sutikti su įkainiais, kuriais dirba konkreti remonto įmonė, neįpareigojo draudimo bendrovės pagrįsti nustatytus vidutinius remonto darbų įkainius konkrečiai remonto įmonei, nes „Suderinti“ kaip kad numato Taisyklių 43 punktas, reiškia ne ką kitą, kaip gauti draudimo bendrovės pritarimą, kadangi mokėjimą daro būtent draudimo bendrovė.
9. Dėl remonto įkainių atsakovas pridūrė, kad teisės aktai neįpareigoja „parodyti“ draudimo bendrovės atliktus servisų apklausų rezultatus, bei išvestus vidurkius, kadangi tokia informacija inter alia yra konfidenciali, t. y. remonto įmonės, nurodančios už kokius įkainius jos dirba nepageidauja, kad šia informacija draudimo bendrovė dalintųsi su jos konkurentais, todėl draudimo bendrovė savo pirminių šaltinių, pagal kuriuos skaičiuoja, vidutinius remonto darbų įkainius neatskleidžia, o ir neprivalo atskleisti. Pažymėjo, kad šiuo atveju UAB „Nuostolių valdymas“ pasirinko remontuoti pigiau negu jų taikomi remonto įkainiai, o draudimo bendrovė neturi ir negali būti, sutinkamai su teisės aktais, už tokį sprendimą būti materialiai atsakinga. Atsakovo įsitikinimu, net ir atmetus ieškinį, UAB „Nuostolių valdymas“ negalėtų reikalauti 70,08 Eur iš V. M. ne tik todėl, kad reikalavimo perleidimo sutartis neatitinka teisės aktų reikalavimų ir jam pareiga atsakyti už skolininko (atsakovo) prievolės nevykdymą apskritai negali atsirasti, bet ir todėl, kad UAB „Nuostolių valdymas“, žinodama, kad draudimo kompanija nesutinka mokėti pagal jo pageidaujamus įkainius, tačiau vis tiek atlikusi remonto darbus, veikė savo rizika, kas yra atskira atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlyga.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po eismo įvykio V. M. kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl (duomenys neskelbtini) draudiminio įvykio metu (įvykio ID Nr. (duomenys neskelbtini)) apgadinto automobilio Nissan Quashqai, v/n (duomenys neskelbtini), remonto išmokėti draudimo išmoką, kuria prašė pervesti į UAB „Nuostolių valdymas“ sąskaitą. 2022 m. vasario 21 d. atsakovo darbuotojas D. M. pateikė atsakymą į ieškovės rašytą laišką nurodant, kad „nesuderinta, automobilis nebe garantinis ir žalą turime atlyginti vidutiniu įkainiu 25/25/80 arba klientas susimoka skirtumą“. Ieškovė atsakė į minėtą laišką pridėdamas „Lietuvos vertintojų rūmų“ raštą dėl vidutinių įkainių ir prašė atsiųsti kaip atsakovas nustatė valandinį įkainį. 2022 m. vasario 22 d. D. M. atsakė, kad vidutiniai įkainiai apskaičiuoti visos Lietuvos populiariausių servisų įkainių, regionuose vidurkiai panašūs, o analizės neteiks, nes yra konfidencialios informacijos. Ieškovė atsakė, kad pati atliko analizę, paėmus duomenis iš 246 Lietuvos remonto įmonių (10 apskričių), 16 972 bylų, sukurtų „AudaNet platformoje“ bei nesuprato, kodėl atsakovo pateikti duomenys taip kardinaliai skiriasi nuo ieškovės gautų, kvestionavo atsakovo nurodytus įkainius, jų realumą. Tos pačios dienos laišku atsakovas pateikė kito asmens elektroninio pašto adresą. Pagal 2022 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), išrašytos UAB „Nuostolių valdymas“ mokėtojui V. M., nustatyta, kad už transporto priemonei Nissan Quashqai, v/n (duomenys neskelbtini), atliktus darbus mokėtina bendra 546,71 Eur suma, kurią sudaro (pagal AUDATEX kalkuliaciją): 147,75 Eur medžiagos; 55,08 Eur detalės; 78 Eur darbai (išorės surinkimas); 171 Eur dažymas. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė 2022 m. birželio 20 d. elektroniniu laišku kreipėsi į atsakovą prašydama atsiųsti išmokos aktą. Atsakovo atstovas 2022 m. birželio 21 d. siuntė ieškovui dokumento kopiją. Nustatyta, kad draudimo bendrovė, atsakovas, 2022 m. birželio 20 d. išsiuntė ieškovui pranešimą apie priimtą sprendimą įvykio byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, kad remiantis surinkta informacija, gautais dokumentais, draudimo bendrovių veiklą reglamentuojančiais aktais, atsakovo patvirtintomis taisyklėmis, apskaičiavo 551,63 Eur dydžio draudimo išmoką, detalizacija: -70,08 Eur skirtumas dėl valandinio darbų įkainio (servisas nesutiko sumažinti valandinio įkainio) pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); 75 Eur pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). 2022 m. liepos 2 d. buvo suformuota UAB „Nuostolių valdymas“ remonto sąmata Nr. 25909 už automobilio Nissan Quashqai, v/n (duomenys neskelbtini), remontą, iš kurios matyti, kad darbų kaina 30 Eur/val., dažymas pagal AZT, t. y. dažymo laikų bei reikalingų tam darbui atlikti medžiagų metodologija, automobilio gamintojo numatytas laikas nudažyti detalei. Iš suvestinės duomenų matyti, kad dažymas kainavo 318,75 Eur (171 Eur darbų kaina, 147,75 Eur medžiagų kaina), už dalis 55,08 Eur (54 Eur dalys, 1,08 Eur smulkios dalys).
12. Taip pat nustatyta, kad V. M. ir UAB „Nuostolių valdymas“ atstovas advokatas 2022 m. liepos 19 d. pranešimu „Dėl draudimo išmokos pagal (duomenys neskelbtini) draudžiamąjį įvykį“ kreipėsi į atsakovą nesutikdami su atsakovo sprendimu dėl žalos atlyginimo dydžio, taikant įkainius, pažymėjo, jog atsakovo nurodyti įkainiai neatitinka rinkoje faktiškai esančios ir nustatytos, kadangi tokių vidutinių remonto darbų įkainių Vilniaus regione nėra, o šis yra 32,31/32,67/89. 2022 m. rugpjūčio 12 d. atsakovas atsakė į ieškovės pretenziją siųsdamas pranešimą „Dėl atsakymo į pretenziją byloje Nr. (duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame iš esmės nurodė, kad neturi pagrindo keisti priimto sprendimo.
13. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pagal 2022 m. spalio 6 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, V. M. perleido savo reikalavimą pagal byloje pateiktą ieškinį ieškovei UAB „Nuostolių valdymas“.
14. Teismas konstatavo, kad ieškovė UAB „Nuostolių valdymas“, žinodama, jog nesuderino remonto darbų sąmatos Nr. 25909, kaip tai numato Taisyklių 42.2.3. punktas, iki draudimo išmokos mokėjimo negavusi draudiko ar Biuro rašto, kuriuo patvirtintų, jog galima pradėti remonto darbus pasirinktoje remonto įmonėje (Taisyklių 45 punktas), atliko automobilio Nissan Quashqai, v/n (duomenys neskelbtini), atstatomojo remonto darbus pagal sąmatoje Nr. 25909 nurodytus darbų valandinius įkainius, medžiagų koeficientą, neatsižvelgusi į atsakovo, kaip draudiko, prašymą sąmatą suderinti ir vienašališkai atsisakius tai padaryti.
15. Teismas vertino, jog teisinis reglamentavimas neįpareigoja atsakovo, kaip draudimo bendrovės, besąlygiškai sutikti su autoserviso nurodytais įkainiais, mokėti faktiškai jau patirtas išlaidas už atliktus darbus, kuomet draudėjas (ieškovė) remonto sąmatos nesuderino ir galiausiai atsisakė tai daryti.
16. Teismas nurodė, kad ieškovei nebuvo ribojama teisė pasirinkti automobilio remonto įmonės, tačiau ji, įgyvendinama savo teises, pasirinko bendrovę UAB „Nuostolių valdymas“, dėl ko, turėjo Taisyklėse nurodytu reglamentavimu atlikti kitus veiksmus – derinti sąmatą, gauti atsakovo raštą, patvirtinimą, kas reiškia, jog ieškovė, pasinaudodama savo teise, tačiau tinkamai neatlikdama savo pareigos informuoti draudiką, suderinti įkainius, pažeidė draudimo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, ko pagrindu, atsakovas išmokėjo draudimo išmoką, taikydamas vidutinius įkainius pagal išvestą vidurkį.
17. Pirmosios instancijos teismo nuomone, UAB „AUDATEX BALTICS“ įkainių vertinimo ataskaita (lentelės) nelaikytina oficialiu rašytiniu įrodymu, kaip tai numato CPK 197 straipsnio 2 dalis, todėl teismas vertino, jog šis įrodymas neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti byloje esantys įrodymai. Pažymėjo, kad ginčui persikėlus į teismą, nepakanka bet kokio asmens, turinčio specialių žinių transporto priemonių atstatymo, jų kainų vertinimo, srityje, o ieškovė nesinaudojo savo procesine teise teikti tinkamą įrodymą, siekiant nustatyti realų bei objektyvų transporto priemonės atkūrimo vertės įkainių nustatymo dydį. Remdamasis tuo, teismas padarė išvadą, kad ieškovės teikta įkainių vertinimo ataskaita nepaneigė atsakovo atlikto žalos paskaičiavimo atitikties Taisyklių 15 punktui. Teismas, įvertinęs UAB „AUDATEX BALTICS“ raštus apie Lietuvos remonto įmonių vidutinius valandinius įkainius, dažymo medžiagų koeficientus, taip pat sprendė, kad atsakovo nurodyti bei taikyti valandiniai (25/25/80) įkainiai, AZT koeficientas, yra panašūs teismo perskaičiuotiems įkainiams, remiantis UAB „AUDATEX BALTICS“ lentelėse esančiais duomenimis.
18. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog teisės aktai neįpareigoja draudiko, atlikus autoservisų apklausą ir išvestus vidurkius pateikti viešai, nurodė, kad priešingų duomenų ar argumentų paneigiančių tokias aplinkybes ieškovė neteikė ir nenurodė.
19. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nurodė, kad atsakovas išmokėtinos draudimo išmokos dydį nustatė tinkamai, o ieškovė nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išmokėti ieškovui likusią 70,08 Eur draudimo išmoką, ir sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės pareikšto reikalavimo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą sumažinti išmokėtinos draudimo išmokos dydį, remdamasis Taisyklių 42-45 punktais, todėl ieškinį dėl nuostolių atlyginimo (draudimo išmokos) išmokėjimo laikė neįrodytu bei nepagrįstu ir atmetė.
III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
20. Ieškovė UAB „Nuostolių valdymas“ ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 30 d. priimtą sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės ieškinį tenkinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui bei priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 750 Eur, jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme ir pirmos instancijos teisme.
21. Nurodo, kad byloje tik ieškovė pateikė nuostolio dydį ir jo pagrįstumą įrodančius dokumentus, kuriuos teismas vertino kritiškai ir klaidingai, neturėdamas tam nei pagrindo, reikalingų specialių žinių ar bent informacijos, o atsakovas, nesutikdamas su ieškovų įrodinėjamu žalos dydžiu, neteikė nei vieno įrodymo, kuris paneigtų ieškovės nuostolių dydį ir kad ieškovės remonto įkainiai (30/30/90) visiškai neatitinka vidutinių remonto įkainių Vilniaus apskrityje, todėl teismas pažeidė rungimosi principą ir neturėdamas jokių įrodymų ir neaiškiais pagrindais konstatavo, kad ieškovės valandiniai automobilio remonto įkainiai 30/30/90 yra per dideli, nors, pagal kasacinio teismo praktiką, paneigti įrodymais nuostolio dydį turi atsakovas (draudimo įmonė).
22. Taip pat nurodo, kad ieškovės pateikti į bylą įrodymai aiškiai parodo, kad automobilio NISSAN QUASHQAI remonto įkainiai atitiko Vilniaus regione esančias remonto kainas, t. y. vidutinius rinkos įkainius. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėta analogiška civilinė byla (Nr. e3K-3-240-1075/2019), kurioje buvo nagrinėjamas analogiškas klausimas dėl automobilio remonto įkainių.
Atsiliepimas
23. Paaiškina, kad nustatant apgadintos transporto priemonės apgadinimų vertę reikia vadovautis „Dėl Koeficientų apgadintoms kelių transporto priemonėms taikymo tvarkos aprašu“, kuriame nurodyti metodai, reikšmės bei koeficientai, tuomet toks nuostolių nustatymas bus teisingas ir teisėtas. Nurodo, kad minėto Aprašo III skyriaus 32 ir 34 punktuose nustatytas nuostolių vertinimo remonto mechaninių ir dažymo darbų laiko normatyvų reglamentavimas, įteisintas Audatex kompiuterinis modelis, kuriuo yra skaičiuojami remonto mechaninių ir dažymo darbų laiko normatyvai.
24. Pažymi, kad teismas aprašė ieškovės pateiktų UAB „AUDATEX BALTICS“ lentelėse esančių duomenų savarankišką vertinimą neturėdamas tam reikalingų specialių žinių, todėl padarė klaidą, be to, teismas neprašė, neįpareigojo ieškovės, kad ji iškviestų specialistą, kuris paaiškintų šiuose dokumentuose esamus duomenis, taip pat nesiaiškino, kaip yra išvesti kainų vidurkiai, todėl atliko klaidinga pateiktų dokumentų vertinimą (skaičiavimą), bei nustatė klaidingą faktą.
25. Ieškovė pabrėžia, jog vertinant sandorio kainą yra svarbi jo sudarymo vieta, tai parodo UAB „AUDATEX BALTICS“ lentelės, nes (duomenys neskelbtini) bei kitur (duomenys neskelbtini) automobilio remonto įkainiai yra mažesni nei Vilniaus apskrityje. Paaiškina, kad pradinis ieškovas (trečiasis asmuo) V. M. gyvena (duomenys neskelbtini), įvykis įvyko (duomenys neskelbtini), todėl nebūtų logiška gabenti automobilį į Marijampolę ar Telšius ar dar kitur jį remontuoti ir dėl to V. M. patirtų papildomų išlaidų (automobilio transportavimo išlaidos, vykimo apžiūrėti automobilį ir pan.), kas reiškia, jog šiuo konkrečiu atveju teismas privalėjo vadovautis lentelių duomenimis apie (duomenys neskelbtini) esančius remonto darbų įkainius, o neišvedinėti vidurkį iš vidutinių remonto įkainių Lietuvos apskrityse ir jais vadovautis. Taip pat pažymi, kad teismas klaidingai skaičiavo iš remonto darbų vidutinio Lietuvos apskričių vidurkio, o ne iš lentelės paskutinėje eilutėje nurodyto remonto įkainių vidurkio išvesto iš 19005 vnt. (bylų skaičiaus) atliktų automobilių remontų įkainių iš visų šių bylų, todėl padarė loginę klaidą.
26. Akcentuoja, kad teismas neturėjo jokio pagrindo daryti išvados, kad motociklų ir lengvųjų automobilių ir Nissan markės, Quashqai modelio (šiuo konkrečiu atveju tokios markės automobilis) remonto įkainiai išimtinai skiriasi nuo kitų markių automobilių remonto įkainių, nes teismas neturi tam reikiamų specialių žinių.
27. Nurodo, kad elektroninis susirašinėjimas tarp ieškovės ir atsakovo rodo, kad ieškovė teikė automobilio remonto sąmatą bei savo remonto įkainius, tačiau atsakovas be jokio pagrindimo ir įrodymų juos sumažino iki rinkoje nesančių remonto įkainių, kuriuos vienvaldžiai atsakovas nustatinėjo pats, jis pirmasis atsisakė derėtis (derinti) dėl automobilio remonto įkainių, nes į ieškovės prašymą atsakovui pagrįsti remonto įkainius (25/25/85), visiškai neragavo ir nepateikė jokios argumentacijos. Pažymi, kad faktą, jog ieškovė derino remonto įkainius, patvirtina ieškovės 2022 m. vasario 22 d. (iki automobilio remonto) elektroninis laiškas atsakovo darbuotojui D. M., kuriame ieškovas grindė atsakovo nepagrįstus remonto įkainius, tačiau atsakovo darbuotojas jokio paaiškinimo ieškovei nepateikė.
28. Pabrėžia, kad ieškovės ir trečiojo asmens atstovas ieškinyje teikdamas, kad trečiasis asmuo „...ketina automobilį remontuoti ir šio remonto faktines išlaidas pateiks atsakovui atlyginti“, turėjo galvoje, kad jis pasinaudos 2004 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ (toliau Taisyklės) 42.2.3 punkte nurodyta teise, t. y. faktiškai remontuos automobilį, o neprašys iš atsakovo sumos, būtinos sugadinto turto remontui pagal paskaičiuotą sąmatą, kas reiškia, jog lingvistinis ieškinio teiginio aiškinimas visiškai neturi jokio ryšio su neketinimu derinti remonto sąmatos, kai faktai rodo visai ką kitą. Pažymi, kad teiginys, jog V. M. nesiruošė teikti atsakovui (draudikui) automobilio sąmatos derinimui, yra netiesa, nes su ieškiniu ieškovė pateikė atsakovui teiktą 2022 m. vasario 7 d. automobilio NISSAN QUASHQAI remonto sąmatą Nr. 25909, pagal kurią automobilio remonto kaina buvo 546,71 Eur.
Šalies argumentai
29. Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovas (draudimo įmonė), visiškai be jokio pagrindo ir be jokių įrodymų, atsisakė suderinti nukentėjusio trečiojo asmens pasirinktos remonto įmonės (ieškovės) sąmatoje numatytus remonto ir dažymo darbų įkainius, todėl nukentėjęs asmuo turėtų rinktis kitą remonto įmonę, bet tai jau būtų ne nukentėjusio trečiojo asmens pasirinkimas, bet draudimo įmonės nurodymas ir taip būtų pažeista jo įstatyminė teisė rinktis remonto įmonę (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 6 dalis). Ieškovės nuomone, 2004 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos nutarimo Nr. 795 patvirtintos „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ 43 punktas, kuris buvo taikomas byloje, gali prieštarauti TPVCAPDĮ 19 straipsnio 6 daliai, todėl teismas turėjo, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreiptis į jį, prašydamas spręsti, ar ta Vyriausybės nutarimo dalis atitinka TPVCAPDĮ 19 straipsnio 6 dalį.
30. Ieškovė prašo teismo prijungti prie bylos ieškovės atstovo 2023 m. vasario 7 d. prašymą dėl informacijos pateikimo siųstą UAB „AUDATEX BALTICS“ ir 2023 m. vasario 24 d. UAB „AUDATEX BALTICS“ pateiktą atsakymą į ieškovės atstovo paklausimą. Nurodo, kad šio įrodymo būtinumas iškilo vėliau, nes teismas klaidingai skaičiavo (vertino) vidutinius mechaninių darbų įkainius (Eur/h), dažymo darbų įkainių (Eur/h) ir ATZ medžiagų koeficientus (%), ir dėl to priėmė klaidingą sprendimą, todėl ieškovė teikia specialisto paaiškinimus dėl vidutinių remonto darbų įkainių analizės, bei lengvųjų automobilių ir motociklų remonto mechaninių darbų, dažymo darbų valandinių įkainių bei dažymo medžiagų koeficientų skirtingų įkainių.
Atsiliepimas
31. Atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ pateiktu atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
32. Nurodo, kad nei ieškovė, nei atsakovas nepateikė į bylą neapdorotų pirminių duomenų, iš kurių būtų matyti, kokios remonto įmonės kokius konkrečiai įkainius taiko, ir ar apskritai tas vidurkis suskaičiuotas tiksliai, skirtumas tik tas, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovo skirtumą tarp tariamos faktiškai atliktų darbų kainos, ir atsakovo pritaikytų įkainių, kurie neva nėra aukštesni už vidutinius, o ne atsakovas prašo taikyti jo nustatytus įkainius. Pažymi, kad atsakovas neturi pareigos remonto įmonei tokius pirminius neapdorotus duomenis pateikti (tie duomenys gaunami iš kitų remonto įmonių apklausos būdu, ir yra konfidenciali informacija) tais atvejais, kai konkrečiam servisui vidutiniai draudimo bendrovės nustatyti įkainiai atrodo per žemi, nes įstatymas to neįpareigoja. Atsakovo įsitikinimu, tam ir yra teisės aktuose numatyta pareiga iš anksto suderinti remonto darbų kainą su draudimo bendrove, tais atvejais, kai remonto įmonė neturi bendradarbiavimo sutarties su konkrečia remonto įmone.
33. Akcentuoja, kad ginčas dėl remonto įkainių derinimo ir vidutinių įkainių taikymo neturi nieko bendra su ginču dėl nuostolių dydžio.
34. Paaiškina, kad ieškovė (apeliantė) vadovaujasi įrodinėjimo pareigos taisyklėmis, atsirandančiomis iš draudimo santykių, tačiau remonto įmonės nesieja draudimo santykiai su draudimo bendrove. Pažymi kad remonto įmonė tik tuo atveju, jeigu nukentėjęs asmuo taip pasirenka, gauna mokėjimo pavedimą už atliktus remonto darbus, kas reiškia, kad draudimo bendrovė įvykdė savo pareigą atlyginti nuostolius nukentėjusiajam nuo eismo įvykio asmeniui, tačiau tai nereiškia, kad yra teisinis pagrindas šiame ginče taikyti įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, atsirandančias iš LR draudimo įstatymo.
35. Nurodo, kad teisės aktais nėra suteikta jokių funkcijų Audatex platformai, jos tikslumas ar patikimumas nėra tikrinamas atitinkamų institucijų, Audatex Baltic veikla nėra licencijuota, toli gražu ne visos remonto sąmatos yra įkeliamos į šią sistemą, nėra jokios galimybės patikrinti, kad ši sistema atspindi net pačioje sistemoje esantį įkainių vidurkį, kad tuo vidurkiu nėra manipuliuojama ir pan., didelė dalis sąmatų, kuomet remontas nėra atliekamas iš draudimo kompanijų lėšų, į šią sistemą nepatenka, tokiu būdu UAB „Audatex Baltic“ pateikti tariami remonto darbų įkainių vidurkiai yra infliuoti.
36. Atsakovo nuomone, byloje nėra ginčo, kad vidutiniai įkainiai taikomi Vilniaus apskrityje, o tai, kad teismas susumavo visų apskričių vidurkius ir išvedė bendrą vidurkį, buvo tik papildomas argumentas nelemiantis teismo sprendimo esmės, be kita ko, atsakovas vidutinius įkainius nustatė bei taikė apklausdamas būtent Vilniaus apskrityje veikiančias remonto įmones.
37. Pabrėžia, kad jokia remonto įmonė neprivalo imtis užsakymo, jeigu jis yra jai nuostolingas, įstatymas neįpareigoja atlikti darbų pagal įkainius, kurie remonto įmonei atrodo nepriimtini, tačiau nepaisant to, UAB „Nuostolių valdymas“ remonto darbus pilnai atliko. Pažymi, kad ieškovė nėra nukentėjęs asmuo šioje byloje, nes nukentėjęs asmuo jo paties pasirinkimu tapo byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, o jam sutvarkius transporto priemonę, jis nebeturi jokio turtinio intereso, be kita ko, tik nukentėjęs asmuo turi teisę kelti klausimą dėl remonto įkainių, nes pagal įstatymą būtent jam, o ne remonto įmonei priklauso žalos atlyginimas, tačiau šiuo atveju nukentėjęs asmuo tokio klausimo nekelia.
38. Paaiškina, kad nepakanka vien derinti įkainių, kad būtų visiškai apmokėta remonto įmonės sąskaita, nes „Suderinti“ aiškinant lingvistiškai reiškia, kad privalo būti draudimo bendrovės pritarimas.
39. Atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės nutarimas tik įgyvendina įstatymą, ir jokio prieštaravimo, ar ribojimo pasirinkti įmonę nėra.
40. Nurodo, kad tarp draudimo bendrovės ir remonto įmonės nesant jokių sutartinių santykių, atsakovo atsakomybė galėtų kilti tik pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, tačiau šiuo atveju nėra ir negali būti jau pačios pirmos civilinės atsakomybės sąlygos –neteisėtų veiksmų, be kita ko, atsakovas ieškovės atžvilgiu neturi jokių pareigų, kadangi TPVCAPDĮ draudimo bendrovei sukuria pareigas tik prieš eismo įvykio metu nukentėjusįjį trečiąjį asmenį, taip pat atsakovas neprašė ieškovės atlikti remonto darbus, nežadėjo apmokėti pagal jos taikomus įkainius ir neatliko jokių kitų veiksmų, kurie bent iš tolo galėtų būti prilyginami neteisėtiems veiksmams. Paaiškina, kad ieškovė pati savo neatsargiais veiksmais padarė sau žalą kaip kad numato CK 6.253 straipsnio 5 dalis. Papildomai pažymi, kad teisės aktai apskritai neįgalina ieškovės ginčyti atsakovo įkainių pagrįstumą kaip tokį, ir reikalauti skirtumo tarp ieškovės ir draudimo bendrovės taikomų įkainių už konkrečius remonto darbus, kaip ir draudimo bendrovės atsisakymas taikyti serviso įkainius ar tariamus remonto darbų įkainių vidurkius negali būti draudimo bendrovės civilinės atsakomybės atsiradimo priežastimi prieš remonto įmonę.
41. Atsakovas akcentuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme jau buvo išnagrinėta byla (civilinės bylos Nr. e2-1746-1044/2022), kurios ratio decidendi sutampa su šios bylos (byloje būtent nagrinėjamas klausimas dėl serviso įkainių privalomumo draudimo kompanijai), sprendimas šioje byloje nebuvo apskųstas, ir vienareikšmiškai palankus draudimo bendrovei.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
42. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
43. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
44. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
45. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB „Nuostolių valdymas“ ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, V. M. ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų.
46. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Pažymėtina, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus.
47. Ieškovė UAB „Nuostolių valdymas“ prašo prijungti prie bylos ieškovės atstovo 2023 m. vasario 7 d. prašymą dėl informacijos pateikimo siųstą UAB „AUDATEX BALTICS“ ir 2023 m. vasario 24 d. UAB „AUDATEX BALTICS“ pateiktą atsakymą į ieškovės atstovo paklausimą. Nurodo, kad šio įrodymo būtinumas iškilo vėliau, nes teismas klaidingai skaičiavo (vertino) vidutinius mechaninių darbų įkainius (Eur/h), dažymo darbų įkainių (Eur/h) ir ATZ medžiagų koeficientus (%), ir dėl to priėmė klaidingą sprendimą, todėl ieškovė teikia specialisto paaiškinimus dėl vidutinių remonto darbų įkainių analizės, bei lengvųjų automobilių ir motociklų remonto mechaninių darbų, dažymo darbų valandinių įkainių bei dažymo medžiagų koeficientų skirtingų įkainių.
48. Teismas konstatuoja, kad ieškovės pateikti įrodymai iš esmės nelemia naujų aplinkybių įrodinėjimo ar naujo reikalavimo suformulavimo apeliaciniame procese, o tik papildomai įrodo jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nustatytas aplinkybes. Taip pat teismas pastebi, kad ieškovė savo esme analogiškais įrodymais jau grindė savo poziciją pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju, ieškovė nenurodė jokių papildomų objektyvių priežasčių, kodėl teikiami įrodymai nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme ir kodėl turėtų būti priimami ir vertinami apeliacinės instancijos teisme. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo taikyti išimtį bei priimti rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teisme.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.
49. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė reikalavimą draudimo bendrovei (atsakovui) išmokėti draudimo išmoką pareiškė po to, kai trečiasis asmuo V. M. po (duomenys neskelbtini) įvykusio eismo įvykio dėl transporto priemonės Nissan Quashqai, v/n (duomenys neskelbtini), dėl automobilio atstatomojo remonto kreipėsi į pasirinktą remonto įmonę UAB „Nuostolių valdymas“, t. y. V. M. pasirinko transporto priemonę remontuojančią įmonę. Tuo pagrindu ieškovė teikė draudikui suformuotą remonto sąmatą Nr. 25909 su nurodytais remonto įmonės valandiniais įkainiais, reikalavo sumokėti 546,71 Eur sumą, tačiau atsakovas, įvertinęs ieškovės pateiktus dokumentus, gautus duomenis, taikė transporto priemonei vidutinius remonto valandinius įkainius ir sumažino mokėtinos draudimo išmokos dydį. Atsisakydamas išmokėti ieškovei pilną draudimo išmoką, atsakovas rėmėsi Taisyklių 42.2.3, 43, 44, 45 punktais, o ieškovė nesutiko su draudiko sprendimu, iš esmės teigdama, kad atsakovas atsisakymą išmokėti pilną draudimo išmoką išimtinai rėmėsi nustatytų Taisyklių punktų pažeidimu, ne įstatyminėmis normomis.
50. Byloje taip pat nustatyta, kad 2022 m. vasario 21 d. draudikas (atsakovas) siuntė ieškovei elektroninį laišką, kad sąmata Nr. 25909 nesuderinta bei automobilis tapo nebe garantinis. Iš 2022 m. rugpjūčio 12 d. atsakovo atsakymo į ieškovės pretenziją matyti, kad atsakovas, įvertinęs iš V. M., remonto įmonės, gautinus duomenis, t. y. apgadinto ratlankio nuotrauką, eismo įvykio deklaraciją, UAB „Nuostolių valdymas“ sudarytą remonto sąmatą Nr. 25909 laikė nesuderinta, prašė taikyti transporto priemonės remontui vidutinius valandinius įkainius 25/25/80. Iš susirašinėjimų elektroniniu paštu bei iš atsakovo atsakymo į pretenziją nustatyta, jog ieškovė atsisakė mažinti darbų valandinius įkainius ir neturėjo draudiko (atsakovo) patvirtinimo dėl sąmatos Nr. 25909, toliau sąmatos nederino, ir vėliau, atlikus transporto priemonės Nissan Quashqai, v/n (duomenys neskelbtini), atstatomąjį remontą, atsakovui pateikė PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) ir prašymus dėl 546,71 Eur draudimo išmokos sumokėjimo remonto įmonei – UAB „Nuostolių valdymas“.
51. Tarp šalių nekilo ginčo dėl automobiliui Nissan Quashqai, v/n (duomenys neskelbtini), atliktų darbų, jų apimties, kiekio, pobūdžio ar kitų panašių aplinkybių. Ginčas byloje kilo dėl draudimo išmokos dydžio sumažinimo. Ieškovė UAB „Nuostolių valdymas“ ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. M., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų.
52. Privalomojo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo santykius reglamentuoja Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ, Įstatymas) ir šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018).
53. Draudimo išmoka, tai draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti; nukentėjęs trečiasis asmuo – asmuo, kuriam per eismo įvykį padaryta žala ir kuris šio įstatymo nustatyta tvarka turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo; žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui (toliau – žala turtui) – nukentėjusio trečiojo asmens turtui padaryta žala. Žalos turtui dydis nustatomas įstatymų nustatyta tvarka (Įstatymo 2 str. 2, 15, 23 d.). Įstatymo 3 straipsnis numato, kad draudimo išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė.
54. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis nustato, kad turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Įstatymo 16 straipsnis, reglamentuojantis draudimo išmokos mokėjimo principus numato, kad atsakingas draudikas moka išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kai transporto priemonės valdytojui atsirado civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo naudojant apdraustą transporto priemonę, nepaisant to, ar valdytojas vykdė draudimo sutarties sąlygas, išskyrus šio įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus atvejus, ir nepaisant to, ar prieš sudarant draudimo sutartį draudėjas suteikė draudikui visą būtiną informaciją, kurios reikia draudimo sutarčiai sudaryti. Atsakingas draudikas ar Biuras moka per eismo įvykį nukentėjusiam trečiajam asmeniui tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką, neviršijančią šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų, ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl žalos, padarytos per eismo įvykį, atlyginimo. Nukentėjusio trečiojo asmens pageidavimu draudikas ar Biuras išmoką perveda tiesiogiai nukentėjusio trečiojo asmens pasirinktai turtą remontuojančiai įmonei (6 dalis).
55. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad vykdydamas draudimo sutartį draudikas moka draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Trečiuoju asmeniu tampa bet kuris nuo privalomu transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu apdraustos transporto priemonės valdytojo nukentėjęs asmuo (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 15 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-403/2021).
56. Vyriausybė, remdamasi TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalimi, 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtino Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles (toliau – Taisyklės), kurių 6 punkte įtvirtinta, kad per eismo įvykį padarytos žalos dydis ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, TPVCAPDĮ, kitų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį dėl eismo įvykio, draudimo įmonės, apdraudusios atsakingo už padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, ar Biuro įgaliotų asmenų (paskirtų ekspertų) ataskaitas ar išvadas dėl žalos, nukentėjusio trečiojo asmens, apdraustojo pateiktus dokumentus dėl žalos, eismo įvykio aplinkybių ir eismo įvykio dalyvių atsakomybės, kitų Taisyklėse nurodytų asmenų pateiktus dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir padarytos žalos dydį.
57. Taisyklių 13 punktas, iš esmės atkartodamas TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalį, nustato, kad nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus. Taisyklių 5 skyrius nustato draudimo išmokos apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas. Taisyklių 39 punkte įtvirtinta, kad mokėtinos draudimo išmokos dydį apskaičiuoja atsakingas draudikas ar Biuras, atsižvelgdamas į eismo įvykio metu nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos dydį, nustatytą pagal šių Taisyklių II–IV skyrius. Atsakingas draudikas ar Biuras priima sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo, atsižvelgdamas į dokumentus ir informaciją, įrodančius draudžiamojo įvykio faktą, eismo įvykio metu padarytos žalos aplinkybes, eismo įvykio dalyvių atsakomybę ir kt. (Taisyklių 38 punktas). Taigi iš esmės turtui padarytos žalos ir mokėtinos draudimo išmokos dydį nustato atsakingas draudikas, įvertinęs visus reikšmingus duomenis, bet ne turto remonto darbus atliekanti įmonė.
58. Draudimo išmokos mokėjimo būdą atsakingas draudikas ar Biuras derina su nukentėjusiu trečiuoju asmeniu (Taisyklių 41 punktas). Vienas iš galimų draudimo išmokos mokėjimo būdų nurodytas 42.2.3 punkte – jeigu sugadintas turtas remontuojamas, draudimo išmoka nukentėjusio trečiojo asmens pageidavimu pervedama tiesiogiai turtą remontavusiai įmonei ar į nukentėjusio trečiojo asmens nurodytą jo ar kito asmens sąskaitą banke. Tačiau nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į Taisyklių 43 punktą numatantį, kad jeigu eismo įvykio metu sugadintą turtą planuojama pradėti remontuoti iki draudimo išmokos mokėjimo, turto remonto būdas, sąlygos, įmonė, kurioje numatoma remontuoti sugadintą turtą, ir remonto sąmata turi būti iš anksto iki remonto suderinti su atsakingu draudiku ar biuru. Šių Taisyklių 42.2.3 punkte nurodytą draudimo išmoką atsakingas draudikas ar biuras moka, kai apžiūrimas sugadintas turtas, įvertinama padaryta žala ir apskaičiuojamos remonto išlaidos, žinoma turtą remontuosianti įmonė, suderinami remonto darbų atlikimas ir apimtis. Mokant draudimo išmoką šių Taisyklių 42.2.3 punkte numatytu atveju, atsižvelgiama ne į faktiškai patirtas, o į būtinas remonto išlaidas. Taisyklių 44 punktas numato, kad jeigu turtas remontuojamas atsakingo draudiko ar Biuro rekomenduotoje remonto įmonėje, turto remonto būdas, sąlygos ir remonto sąmata iš anksto nederinami su atsakingu draudiku ar Biuru, o Taisyklių 45 punktas – kad Taisyklių 43 ir 44 punktuose numatytais atvejais atsakingas draudikas ar Biuras turi raštu patvirtinti, kad galima pradėti remonto darbus pasirinktoje remonto įmonėje.
59. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovas atsisakė derėtis (derinti) automobilio remonto įkainius, visiškai nereagavo į ieškovės prašymą atsakovui pagrįsti remonto įkainius ir nepateikė jokios argumentacijos. Pažymi, kad elektroninis susirašinėjimas tarp ieškovės ir atsakovo rodo, kad ieškovė siekė derinti su atsakovu automobilio remonto įkainius, t. y. teikė automobilio remonto sąmatą bei savo remonto įkainius, tačiau atsakovas be jokio pagrindimo ir įrodymų juos sumažino iki rinkoje nesančių remonto įkainių, kuriuos vienvaldžiai atsakovas nustatinėjo pats, jis pirmasis atsisakė derėtis (derinti) dėl automobilio remonto įkainių, nes į ieškovės prašymą atsakovui pagrįsti remonto įkainius (25/25/85), visiškai nereagavo ir nepateikė jokios argumentacijos. Apeliacinės instancijos teismas šiuos ieškovės argumentus vertina kaip nepagrįstus.
60. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo pasirinko transporto priemonę remontuoti savo pasirinktoje vietoje, todėl ieškovei kilo teisės aktuose įtvirtinta pareiga iš anksto su atsakovu suderinti ir remonto darbų sąmatas. Bylos duomenys pagrindžia, kad ieškovė tinkamai nesuderino remonto darbų sąmatos ir atliko automobilio Nissan Quashqai, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atstatomojo remonto darbus pagal sąmatoje Nr. 25909 nurodytus darbų valandinius įkainius, medžiagų koeficientą, neatsižvelgusi į atsakovo, kaip draudiko, prašymą sąmatą suderinti ir vienašališkai atsisakius tai padaryti. Faktą, kad remonto darbų sąmata nebuvo suderinta su atsakovu pagrindžia būtent ieškovės nurodomas susirašinėjimas tarp šalių, kuriame atsakovas ieškovei aiškiai nurodė, kokius darbų įkainius draudimas laiko vidutiniais, esant nagrinėjamai situacijai, pažymėjo, kad nėra gautas draudiko sutikimas. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad pateikti elektroniniai susirašinėjimai pagrindžia, jog ji derino su atsakovu remonto darbų sąmatą ir koeficientus, o atsakovas nereagavo į ieškovės prašymą atsakovui pagrįsti remonto įkainius ir nepateikė jokios argumentacijos, nesudaro pagrindo teigti, jog sąmata tarp šalių buvo suderinta, byloje nei ieškovė, nei atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų sąmatos suderinimą. Teismo vertinimu, ieškovė buvo įsipareigojusi trečiajam asmeniui suderinti su atsakovu darbų sąmatą ir pagal suderintą sąmatą atlikti darbus, o to nepadariusi, t. y. netinkamai įvykdžiusi savo sutartinę pareigą trečiajam asmeniui, bet atlikusi trečiojo asmens transporto priemonės remonto darbus, nesant atsakovo atsakymo, kad sąmata pagal ieškovės įkainius yra suderinta, veikė savo rizika. Priešingai nei procesiniuose dokumentuose nurodė ieškovė, anksčiau nurodytas teisinis reglamentavimas neįpareigoja atsakovo, kaip draudimo bendrovės, besąlygiškai sutikti su remonto įmonės nustatytais įkainiais ir/ar atitinkamai sumokėti remonto įmonei faktiškai jos jau patirtas išlaidas už atliktus darbus, kuomet draudėjas (ieškovė) remonto sąmatos nesuderino. Be kita ko, ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kad ji informavo trečiąjį asmenį, jog ieškovė neįvykdė sutartinės pareigos suderinti darbų sąmatą su atsakovu. Atsižvelgiant į tai, ieškovės argumentai atmetami.
61. Ieškovės nuomone, atsakovas (draudimo įmonė), visiškai be jokio pagrindo ir be jokių įrodymų, atsisakė suderinti nukentėjusio trečiojo asmens pasirinktos remonto įmonės (ieškovės) sąmatoje numatytus remonto ir dažymo darbų įkainius, todėl nukentėjęs asmuo turėtų rinktis kitą remonto įmonę, bet tai jau būtų ne nukentėjusio trečiojo asmens pasirinkimas, bet draudimo įmonės nurodymas ir taip būtų pažeista jo įstatyminė teisė rinktis remonto įmonę (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 6 dalis).
62. Kaip jau buvo minėta ankščiau, Taisyklių 44 punktas numato, kad jeigu turtas remontuojamas atsakingo draudiko ar Biuro rekomenduotoje remonto įmonėje, turto remonto būdas, sąlygos ir remonto sąmata iš anksto nederinama su atsakingu draudiku ar Biuru, o Taisyklių 43 punktas numato, jog reikia suderinti remonto sąmata su atsakingu draudiku ar Biuru, kadangi draudimo išmokos mokėjimą daro būtent draudimo bendrovė, suinteresuota atlyginti tokį žalos dydį, kuris realiai patirtas, atitiktų konkretaus turto remonto reikalavimus, taip išvengiant nepagrįsto pasipelnymo draudiko sąskaita. Taisyklių 45 punktas aiškiai nurodo, jog Taisyklių 43-44 punktuose numatytais atvejais, transporto priemonės remonto darbai pasirinktoje remonto įmonėje gali būti pradėti tik tuo atveju, kai raštu gaunamas draudiko ar Biuro patvirtinimas. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad trečiajam asmeniui nebuvo ribojama teisė pasirinkti automobilio remonto įmonės, nes trečiasis asmuo V. M., įgyvendinamas savo teises, pasirinko bendrovę UAB „Nuostolių valdymas“, dėl ko, ši turėjo Taisyklėse nurodytu reglamentavimu atlikti kitus veiksmus – derinti sąmatą, gauti atsakovo raštą, patvirtinimą, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl atsakovas išmokėjo draudimo išmoką, taikydamas savo vidutinius įkainius. Taigi, ieškovės argumentai, jog buvo pažeista trečiojo asmens įstatyminė teisė rinktis remonto bendrovę, atmetami.
63. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka ir su atsakovo taikytais vidutiniais darbų įkainiais, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą ir neturėdamas jokių įrodymų neaiškiais pagrindais konstatavo, kad ieškovės valandiniai automobilio remonto įkainiai 30/30/90 yra per dideli, nors, pagal kasacinio teismo praktiką, paneigti įrodymais nuostolio dydį turi atsakovas (draudimo įmonė), taip pat nurodo, kad teismas atliko klaidinga pateiktų dokumentų vertinimą (skaičiavimą), bei nustatė klaidingą faktą.
64. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-576/2013; Nr. 3K-3-404/2014). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-340/2011; Nr. 3K-3-84/2013). Be to, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-87-969/2017, Nr. e3K-3-42-378/2018, Nr. e3K-3-276-687/2018).
65. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Pabrėžtina, kad kai kyla tam tikrų neaiškumų ir nėra galimybės surinkti įrodymus tokia apimtimi, kuri be menkiausios abejonės pagrįstų vienos iš ginčo šalių teiginius, reikia taikyti tikimybių teoriją ir įvertinti, kurios iš šalių pateikti įrodymai leidžia teigti, jog jos pozicija yra labiau tikėtina. Teismo vertinimu, įvertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl byloje surinktų faktinių duomenų sąsajumo, leistinumo, tarpusavio ryšio, patikimumo, įrodomosios reikšmės, pakankamumo įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Byloje nustatytos bylos aplinkybės atitinka surinktus faktinius duomenis, įvertintus laikantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176, 177, 185 straipsniai), o padarytos išvados yra pagrįstos byloje esančių įrodymų visumos analize ir įvertinimu pagal įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės ir / arba padarytos kitokios išvados, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus ieškovei, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino netinkamai.
66. Apeliantė, nesutikdama su atsakovo taikytais vidutiniais darbų įkainiais, apeliaciniame skunde nurodo, jog nustatant apgadintos transporto priemonės apgadinimų vertę reikia vadovautis „Dėl Koeficientų apgadintoms kelių transporto priemonėms taikymo tvarkos aprašu“, kuriame nurodyti metodai, reikšmės bei koeficientai, tuomet toks nuostolių nustatymas bus teisingas ir teisėtas. Apeliantė remiasi pirmos instancijos teismui pateiktomis UAB „AUDATEX BALTICS“ lentelėmis, taip pat pažymi, kad vertinant sandorio kainą yra svarbi jo sudarymo vieta, ką būtent, apeliantės nuomone, ir parodo UAB „AUDATEX BALTICS“ lentelės.
67. Pažymėtina, kad remonto darbų įkainiai, medžiagų koeficientai nėra reguliuojami teisės aktų ir nustatomi taikant bendras formules, ieškovė ir atsakovas yra privatūs verslo subjektai, veikiantys rinkos sąlygomis, kas reiškia, jog nėra vieno visiems tinkančio ir taikytino darbų įkainio, medžiagų koeficiento. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas nurodė, kokius darbų įkainius jis laiko vidutiniais (25/25/80) ir kodėl taikytini tokie įkainiai (automobilinis nebe garantinis). Aplinkybė, kad ieškovė savo versle yra pasitvirtinusi ir taiko kitus darbų įkainius, medžiagų koeficientus savaime nesukuria atsakovui pareigos besąlygiškai suderinti darbų sąmatas tokiais įkainiais. Akcentuotina, jog draudimo bendrovės neretai sudaro sutartis dėl remonto įkainių su konkrečiomis remonto įmonėmis, sutartimi suderindamos remonto įkainius, bei tokiu būdu įtraukiant remonto įmones į draudimo bendrovės rekomenduojamų remonto įmonių sąrašą. Draudimo bendrovės klientui atliekant remonto darbus viename iš rekomenduojamų remonto įmonių, netaikoma pareiga suderinti remonto įkainius (darbų ir dalių sąmatą) su draudimo kompanija, šiuo atveju atsakovu. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad ieškovė UAB „Nuostolių valdymas“ ir atsakovas nėra sudarę sutarties santykiams dėl transporto priemonių remonto. Be kita ko, kaip matyti iš ieškovės pateiktos UAB „AUDATEX BALTIC“ lentelės apie Lietuvos remonto įmonių vidutinius valandinius įkainius bei dažymo medžiagų koeficientus, 2022 m. pirmą ketvirtį remonto įmonėse atliekančiose lengvųjų automobilių ir motociklų remontą mechaninių darbų įkainis svyravo nuo 22,43 Eur iki 33,37 Eur, dažymo darbų įkainis – nuo 23,33 Eur iki 33,71 Eur, medžiagų koeficientas – nuo 80 proc. iki 90 proc. Atsižvelgiant į tai spręstina, jog darbų įkainiai, medžiagų koeficientai nėra pastovūs, iš byloje esančių duomenų nėra galima nustatyti, kuo remiantis vyksta nurodytų duomenų svyravimai, nes į nurodytą įkainių ir koeficientų skalę patenka tiek ieškovės, tiek atsakovo nurodyti mechaninio remonto darbų, dažymo darbų valandiniai įkainiai, dažymo medžiagų koeficientai, kas reiškia, jog negalima ir vienareikšmiai teigti, kuri iš šalių vadovaujasi rinkos sąlygų neatitinkančiais įkainiais, koeficientais bei kuriais duomenimis remiantis nuostolių nustatymas bus teisingas ir teisėtas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad UAB „AUDATEX BALTICS“ įkainių vertinimo ataskaita (lentelės) nelaikytina oficialiu rašytiniu įrodymu, kaip tai numato CPK 197 straipsnio 2 dalis, todėl šis įrodymas neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti byloje esantys įrodymai, o kitų objektyvių įrodymų, išskyrus UAB „AUDATEX BALTICS“ teiktų ataskaitų/lentelių, pagrindžiančių ieškovės reikalavimą taikyti jos nurodytus konkrečius įkainius, ieškovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas priėmė sprendimą dėl draudimo išmokos trečiajam asmeniui, po to, kai įvykį pripažino draudžiamuoju ir nustatė turtui padarytos žalos dydį, sprendime nurodė draudimo išmokos dydį bei kad mokama draudimo išmoka yra mažesnė nei ieškovės išrašytoje ir trečiojo asmens priimtoje PVM sąskaitoje faktūroje (nurodant, kad nesuderinta sąmata, paskaičiuota atsakovo įkainiais). Taigi spręstina, jog atsakovas, pripažinęs įvykį draudžiamuoju ir nustatęs turtui padarytos žalos dydį, remiantis Taisyklių 42-45 punktais, turėjo teisinį pagrindą sumažinti išmokėtos draudimo išmokos dydį. Atsižvelgiant į tai, aptarti ieškovės argumentai laikytini nepagrįstais.
68. Ieškovė apeliaciniame skunde pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo nagrinėta civilinė byla (Nr. e3K-3-240-1075/2019), kurioje buvo nagrinėjamas analogiškas klausimas dėl automobilio remonto įkainių. Apeliacinės instancijos teismas šį ieškovės argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstą. Pabrėžtina, kad šioje byloje ginčas kilo dėl draudimo išmokos dydžio sumažinimo, o ieškovės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo sprendžiamas ginčas, susijęs su atlygintinos žalos (mokėtinos draudimo išmokos) dydžio nustatymu (nurodytos nutarties 32 punktas), kas reiškia, jog, priešingai nei teigia ieškovė, kasacinio teismo nagrinėta byla nėra analogiška nagrinėjamai bylai, joje buvo nagrinėjamos visiškai kitokios faktinės aplinkybės.
Dėl bylos baigties.
69. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
70. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas)
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
71. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
72. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
ieškovės UAB „Nuostolių valdymas“ ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, V. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.