Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-132-616/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-06-04
Bylos Nr.: 1A-132-616/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-46767-2022-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus, Nerijus Masiulis
Nuteistasis: E. K.
Nukentėjusysis: B. L.
Advokatai: Aušra Ručienė

Kategorijos

1.1.7.2.5Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
1.2.7.2.1Seksualinis prievartavimas (BK 150 str. 1d.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-132-616/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-46767-2022-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.2.4.4.1; 1.2.7.2.1; 2.4.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. birželio 4 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Vaivai Vilkei, Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorui Aivarui Povilaičiui,nuteistajam E. K., jo gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams,

pagal BK 150 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 3 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė skirta – laisvės atėmimas 3 metams 8 mėnesiams.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

E. K. pripažintas recidyvistas.

Kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiosios B. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. K. nukentėjusiajai B. L. priteista 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš E. K. valstybės naudai priteista 546,67 Eur išlaidų, patirtų teikiant jam antrinę teisinę pagalbą, atlyginimo.

Iš E. K. valstybės naudai priteista 673,75 Eur išlaidų, patirtų teikiant nukentėjusiajai B. L. antrinę teisinę pagalbą, atlyginimo.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į E. K. turtą – 12 483 Eur vertės butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

1) 7 vnt. kompaktinių diskų su vaizdo ir garso įrašais, telefonų abonentų išklotinėmis – palikti saugoti prie baudžiamosios bylos;

2) mobiliojo ryšio telefoną „HUAWEI“ – palikti nukentėjusiajai B. L. neribotam disponavimui;

3) mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ – palikti neribotam E. K. disponavimui;

4) drabužius: paltą, sijoną, marškinėlius ir rankinę, rankinėje buvusius asmeninius daiktus ir pinigus – palikti neribotam nukentėjusiosios B. L. disponavimui;

5) drabužius: striukę, džinsines kelnes ir batus – palikti E. K. neribotam disponavimui;

6) E. K. DNR (seilių) ėminius voke, B. L. DNR (seilių) ėminius voke, juodos spalvos sintetinės medžiagos plaušus, saugomus Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje pagal 2023 m. balandžio 13 d. paimto, konfiskuotino turto, turto, į kurį nuosavybės teisės apribotos, daiktinių įrodymų perdavimo ir priėmimo aktą – sunaikinti;

7) B. L. seilių ėminius vokuose (2 vnt.), saugomus Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje pagal 2023 m. balandžio 27 d. paimto, konfiskuotino turto, turto, į kurį nuosavybės teisės apribotos, daiktinių įrodymų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. PD-00000000108 – sunaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. K. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2022 m. gruodžio 10 d., laikotarpiu nuo 06.05 val. iki 06.20 val., siekdamas lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja B. L. prieš jos valią, panaudojo nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį ir psichinį smurtą, o būtent: rankomis apkabinęs per liemenį nukentėjusiąją jėga nutempė prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinės, parvertė ant žemės, atsiklaupęs apžergė ją kojomis ties liemeniu, ranka užčiaupė burną ir grasino, kad užmuš ją, tokiais veiksmais įbauginęs atėmė galimybę B. L. priešintis, bei iš karto po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią oraliniu būdu ir padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą – (duomenys neskelbtini).

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nustačius, kad nepadarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi paremtas prielaidomis, o ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu kilusios abejonės nebuvo pašalintos. Taip pat teigia, kad nuosprendyje, pateikiant byloje surinktų duomenų vertinimą, buvo nukrypta nuo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje keliamų reikalavimų įrodymams ir jų visumos vertinimui, nes pirmosios instancijos teismas, iš esmės tikėdamas tik nukentėjusiosios B. L. parodymais, paneigė nuteistojo, kaip apelianto teisę į asmenų lygiateisiškumą prieš įstatymą ir teismą, suteikė jo duotiems parodymams menkesnę galią ir nenurodė, kodėl apelianto parodymai laikytini mažiaus patikimais, nors jis buvo apklaustas bei davė nuoseklius parodymus.

2.2. Tvirtina, kad neatliko jokių veiksmų, kurie lemtų nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalies, sudėtį. Atkreipia dėmesį, kad su nukentėjusiąją B. L. jokių lytinių santykių niekuomet neturėjo. Nurodo, kad 2022 m. gruodžio 10 d. paryčiais išėjęs iš naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)”, lauke prie durų pamatė, kaip nuvirto mergina, todėl prie jos priėjo, jai padėjo atsistoti, paklausė, kaip ji jaučiasi, ar nereikalinga pagalba. Teigia, kad šias aplinkybes patvirtina ir vaizdo įrašas, esantis bylos medžiagoje – 2022 m. gruodžio 13 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota pateiktų klubo „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įrašų apžiūra; įraše matyti, kad B. L. išėjusi iš klubo svirduliavo, nugriuvo, atsistoti jai pradėjo priėjęs vyriškis, po to su jai padėjusiu atsistoti vyriškiu ji ėjo link (duomenys neskelbtini) gatvės, paskui apsisuko ir ėjo link (duomenys neskelbtini).

2.3. Pasak apelianto, nukentėjusiosios B. L. parodymai paneigia aplinkybę, kad jis 2022 m. gruodžio 10 d. laikotarpiu nuo 06.05 val. iki 06.20 val.., siekdamas lytiškai santykiauti su nukentėjusiąją B. L. prieš jos valią panaudojo nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį ir psichinį smurtą, o būtent: rankomis apkabinęs per liemenį nukentėjusiąją jėga nutempė prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinės. 2022 m. gruodžio 10 d. B. L. protokole–pareiškime nurodyta, kad „ėjo įsikibusi jam į parankę. Ėjo (duomenys neskelbtini), žmonių nebuvo. Priėjus (duomenys neskelbtini) gatvę pasuko į kairę link (duomenys neskelbtini). Praėjus „(duomenys neskelbtini)” parduotuvę, pasuko į kairę, į kiemą <...> jos nemušė, jokio fizinio skausmo jai nesukėlė <...> jis neatliko jokių veiksmų, buvo ją apžergęs, bet nejudėjo, viską darė ji“. 2023 m. sausio 3 d. parodymų patikrinimo vietoje B. L. manekeno pagalba buvo pasiūlyta parodyti, kaip nepažįstamas vyriškis ją paguldė ant nugaros. B. L. paaiškino, kad parodyti negali, nes tiksliai neprisimena nepažįstamo vyriškio veiksmo, gali patvirtinti, kad paguldydamas ją ant nugaros, vyriškis jai fizinio skausmo nesukėlė. Teigia, kad pirminiai B. L. duoti parodymai patvirtina, jog apeliantas jokių fizinių smurtinių veiksmų jos atžvilgiu neatliko, jokios jėgos prieš ją nenaudojo, jos nenutempė, jai negrasino. Akcentuoja, kad apkaltinamajame nuosprendyje nebuvo nurodyti jokie veiksmai, kuriais jis galėjo sukelti nukentėjusiajai nesaugumo jausmą ar apriboti nukentėjusiosios judėjimo galimybes. Jokio fizinio smurto, kuris būtų nukreiptas palaužti nukentėjusiosios valią priešintis, neatliko. Teigia, kad šias aplinkybes patvirtina ir rašytinė medžiaga esanti byloje. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos V. P. 2022 m. gruodžio 10 d. tarnybiniame pranešime „Dėl B. L. apžiūros“ nurodyta, kad priimant pareiškimą iš B. L., vizualiai ant jos veido, lūpų jokių smurto požymių nebuvo matyti, jokių sužalojimų žymių nebuvo. Negana to, ir vaizdo įraše, kuriame užfiksuota, kaip apeliantas su B. L. nusuka į (duomenys neskelbtini) g. kiemą, nėra matyti, kad jis būtų naudojęs jėgą nukentėjusiosios atžvilgiu. 2022 m. gruodžio 14 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų vaizdo įrašų apžiūra, šiuose įrašuose matyti, kaip nukentėjusioji kartu su vyriškiu eina (duomenys neskelbtini), pereina per (duomenys neskelbtini) gatvę ir eina link (duomenys neskelbtini) gatvės; 06.04.37 val. abu asmenys nusuka į (duomenys neskelbtini) namo kiemą.

2.4. Apelianto teigimu, kategoriškai neigiant lytinių santykių su B. L. turėjimo faktą ir nesant tai patvirtinančių jokių kitų objektyvių duomenų, nukentėjusiosios parodymai dėl paties santykiavimo fakto turėjo būti vertintini kritiškai, atsižvelgiant į kitus byloje esančius duomenis, kurių pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ir dėl kurių neapsisakė. Teigia, kad tuo atveju, jei išties būtų buvęs priverstinis lytinis aktas, šias aplinkybes patvirtintų specialisto išvados. Vis dėlto, kaip matyti šioje baudžiamojoje byloje, nukentėjusiosios parodymus paneigia specialisto išvados. Valstybinės teismo medicinos tarnybos serologijos ir DNR labaratorijos specialisto išvadoje Nr. S 44/2023(01) nurodyta, jog atlikus tyrimą ant rankinės, B. L. sijono spermos ir seilių pėdsakų nerasta; B. L. seilių ėminyje spermos nerasta; ant E. K. kelnių, striukės, B. L. marškinėlių, palto (kailinių) dėmių ir sutepimų, tinkančių spermos, seilių tyrimui nerasta (2 t., b. 1. 188-190). Valstybinės teismo medicinos tarnybos serologijos ir DNR labaratorijos specialisto išvadoje Nr. S 44/2023(01) nurodyta, jog atlikus 2022-12-10 etninių iš B. L. burnos tyrimą nustatyta, jog ant ėminių spermos nerasta (3 t., b. 1. 6-7).

2.5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nukentėjusioji B. L., jai pavykus ištrūkti, tuoj pat skambino savo vyrui, sakydama, kad ją prievartauja, paneigia pačios nukentėjusiosios parodymai. 2022 m. gruodžio 10 d. B. L. protokole-pareiškime nukentėjusioji nurodė, kad „jam būnant ant jos, paprašė paskambinti vyrui. Jis nuo jos nulipo, susitvarkė, o ji paskambino vyrui...“. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas ydingai interpretavo nukentėjusiosios nurodytas faktines aplinkybes. Apklausta B. L. nurodė, jog ji apelianto „paprašė paskambinti vyrui”, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, jog „jai pavykus ištrūkti, tuoj pat skambino savo vyrui”. Pasak apelianto, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi ne byloje nustatytomis aplinkybėmis, o interpretavo asmenų parodymus savaip, nesivadovaudamas nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis. Tvirtina, kad toks neatitikimas leidžia abejoti teismo sprendimo pagrįstumu, kadangi parodymų turinys nesutampa su teismo suformuluota versija, ir tai pažeidžia nuteistojo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei suponuoja, kad pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus selektyviai, neatsižvelgdamas į jų visumą.

2.6. Teigia, kad nukentėjusiosios B. L. parodymuose yra esminių prieštaravimų, tačiau pirmosios instancijos teismas į juos neatsižvelgė. Viena vertus, 2022 m. gruodžio 10 d. protokole-pareiškime nukentėjusioji nurodė, kad „tada jis ją paguldė ant nugaros prie pat laiptinės durų“, tuo tarpu apklausta pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nurodė, kad „jis ją parvertė ant žemės, atsisėdo ant jos, išsitraukė lytinį organą... <...>“. Pirmos apklausos metu B. L. teigė, kad ji buvo paguldyta, o vėliau duodama parodymus ji jau nurodė, kad buvo parversta ant žemės, kas suponuoja skirtingą fizinės jėgos panaudojimo pobūdį ir aplinkybes. Tvirtina, kad toks selektyvus požiūris į parodymų turinį prieštarauja objektyvaus ir nešališko įrodymų vertinimo principams, todėl šie prieštaravimai turi būti išsamiai išanalizuoti apeliacinės instancijos teisme, siekiant užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą.

2.7. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino ir to, jog 2022 m. gruodžio 10 d. nakties metu nukentėjusioji buvo pavartojusi didelį kiekį alkoholio, kas galėjo įtakoti neteisingą situacijos vertinimą. 2022 m. gruodžio 10 d. B. L. protokole-pareiškime ji nurodė, kad „buvo daug vartojusi alkoholio, jautėsi neblaivi“. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja R. I., kuri parodė, kad „abi buvo neblaivios, kavinėje buvo gėrusios alų. Naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“ prabuvo kelias valandas, galbūt išgėrė po kokteilį“. Nukentėjusioji B. L. parodė, kad „naktiniame klube gėrė kokteilius, išgėrė apie penkis, prieš tai dar buvo gėrusi alaus“. B. L. stiprų neblaivumą patvirtina ir vaizdo medžiaga, esanti byloje – 2022 m. gruodžio 13 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota pateiktų klubo „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įrašų apžiūra; įraše matyti, kad B. L. išėjusi iš klubo svirduliavo, nugriuvo, atsistoti jai pradėjo priėjęs vyriškis.

2.8. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kurį grindė iš esmės tik nukentėjusio asmens parodymais, turėjo įvertinti ir tai, jog praeityje B. L. buvo nustatyta psichikos sutrikimų, kas akivaizdžiai įtakojo jos gebėjimus vertinti įvykio aplinkybes. Iš ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo žinoma, kad B. L. nuo 1999 m. balandžio 22 d. iki 1999 m. gegužės 20 d. buvo gydyta (duomenys neskelbtini) vaikų reanimacijos skyriuje, o nuo 1999 m. balandžio 23 d. iki 1999 m. gegužės 20 d. – vaikų psichiatrijos skyriuje. Nustatytos diagnozės: (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) poliklinikos asmens sveikatos istorijos žinoma, kad B. L. 2021 m. kovo 25 d./2021 m. vasario 3 d. buvo konsultuota psichiatro, nustatyta diagnozė: (duomenys neskelbtini).

2.9. Akcentuoja, kad 2023 m. sausio 6 d. asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuota, jog nukentėjusiajai B. L. parodžius atpažinimui tris asmenis, tarp kurių buvo ir apeliantas, ji apelianto neatpažino ir kaip labiausiai panašų į asmenį, apie kurį davė parodymus, nurodė kitą asmenį (1 t., b. 1. 72-76). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teigia, jog buvimas neblaivia ir praeityje jai nustatyti psichikos sutrikimai neįtakojo jos gebėjimo vertinti aplinkybes, suvokti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų esmę, kita vertus, teigia, kad nusikalstamos veikos metu nukentėjusioji buvo labai išsigandusi, neblaivi, įvykio vietoje buvo tamsu, kas galėjo įtakoti tai, jog ji tiksliai neįsiminė prieš ją smurtavusio asmens bruožų. Teigia, kad iš vienos pusės pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios girtumu pateisina tą aplinkybę, jog ji negalėjo atpažinti asmens, kitu atveju, šį girtumą ignoruoja, tvirtindamas, kad jis neturėjo įtakos jos suvokimo gebėjimui. Tvirtina, kad šie prieštaringi vertinimai rodo, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo nuoseklus vertindamas esmines bylos aplinkybes ir tai kelia pagrįstų abejonių dėl teismo išvadų objektyvumo ir logikos.

2.10. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, jog nusikalstamos veikos metu nukentėjusioji buvo labai išsigandusi, neblaivi, įvykio vietoje buvo tamsu, kas galėjo įtakoti tai, jog ji tiksliai neįsiminė prieš ją smurtavusio asmens bruožų, paneigia pačios nukentėjusiosios duoti parodymai. Nukentėjusioji B. L. parodė, kad „tas žmogus nusivedė prie laiptinės, kuri buvo apšviesta, todėl tą žmogų ji matė ir įsiminė“. Kaip matyti, nukentėjusioji tvirtino, jog įsiminė asmenį, vis dėlto, šiuos nukentėjusiosios duotus parodymus paneigia 2023 m. sausio 6 d. asmens parodymo atpažinti protokolas, kuriame užfiksuota, jog nukentėjusioji parodymo atpažinti asmenis metu apelianto neatpažino.

2.11. Nurodo, kad nukentėjusiosios duoti parodymai prieštarauja byloje esantiems liudytojo G. L. parodymams. B. L. apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog kai grįžo į namus, vyras jau buvo atsibudęs, jam pasakė, kad ją prievartavo oraliniu būdu. Jai vyras liepė skambinti 122 ir pasakyti apie įvykį. Tuo tarpu liudytojas G. L. nurodė, kad jis miegojo, žmoną į namus įleido turbūt dukra. Jis atsikėlė, pamatė, kad žmona lyg ir apsiverkusi, paklausė, kodėl taip nutiko, o ji atsakė, kad ir jis taip atrodytų, jeigu jį būtų prievartavę. Pasak apelianto, akivaizdu, kad šiuose parodymuose esama esminių neatitikimų, į kuriuos pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė. Pasak B. L. parodymų, jai grįžus, vyras jau buvo atsibudęs ir aktyviai reagavo, liepė kviesti pagalbą, o pasak G. L. parodymų, jis tik vėliau prabudo, nežinojo, kas įvyko, ir pats klausė, kas nutiko. Tvirtina, kad tokie prieštaravimai leidžia prieiti pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiosios ir liudytojo parodymai tarpusavyje nesutampa ir kelia abejonių dėl jų tikslumo bei patikimumo.

2.12. Taip pat akcentuoja aplinkybes, kad po įvykusio įvykio nukentėjusioji parvažiavo namo, o ne tiesiai į policijos įstaigą, vos išėjusi ji neskambino Bendruoju pagalbos telefonu, nesikreipė į aplinkinius pagalbos, nesiėmė jokių skubių veiksmų, kurių būtų galima tikėtis iš žmogaus, patyrusio sunkią seksualinio pobūdžio prievartą. Pasak apelianto, tokie veiksmai ar jų nebuvimas kelia pagrįstų klausimų dėl nukentėjusiosios vidinės reakcijos į tariamai įvykdytą nusikalstamą veiką bei parodymų patikimumo. Logiška manyti, kad asmuo, patyręs prievartą, pirmiausia siektų apsaugos, skubiai kreiptųsi į policiją ar medicinos pagalbą, ypač, jei tuo metu, kaip nurodoma, buvo labai išsigandusi. Tačiau vietoje to, nukentėjusioji nusprendė vykti namo ir tik vėliau, praėjus tam tikram laikui, pateikė pareiškimą. Teigia, kad nukentėjusiosios pasyvumas po įvykio, nesikreipimas į pagalbos tarnybas ar teisėsaugą iškart, leidžia abejoti jos parodymų nuoseklumu ir įvykio interpretacijos tikrumu. Pasak apelianto, šie aspektai turėtų būti vertinami kaip svarbi dalis bendro įrodymų konteksto, o jų ignoravimas bylos nagrinėjimo metu reiškia, kad sprendimas priimtas neatsižvelgus į visų aplinkybių visumą.

2.13. Yra pagrįstai įsitikinęs, kad nėra jokio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta išvada, jog laikoma įrodyta, kad apeliantas nukentėjusiajai padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Akcentuoja, kad nors teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadoje yra nurodoma, jog nukentėjusiajai nustatytas psichinis sutrikimas – (duomenys neskelbtini), tačiau vykusio ekspertinio tyrimo metu buvo praėję beveik 6 mėnesiai po įvykio. Per tokį ilgą laikotarpį objektyviai ir tiksliai įvertinti psichologinę nukentėjusiosios būseną tampa sudėtinga, nes jos emocinė ar psichinė reakcija galėjo būti paveikta daugybės kitų veiksnių, nesusijusių su konkrečiu nagrinėjamu įvykiu. Nežinoma, ar per tą laiką nebuvo patirta kitų asmeninių, socialinių ar emocinių sukrėtimų, galinčių turėti įtakos jos psichinei būklei ir bendram išgyvenimų suvokimui. Be to, streso sutrikimo požymiai gali būti išprovokuoti įvairių gyvenimiškų situacijų, todėl vien tik šios diagnozės egzistavimas savaime nėra pakankamas įrodymas, kad būtent apelianto tariami veiksmai buvo tiesioginė jos priežastis. Todėl ekspertizės išvados negali būti vertinamos kaip pakankamai objektyvus ir patikimas pagrindas konstatuoti nesunkaus sveikatos sutrikdymo faktą, kadangi tarp įvykio ir atlikto ekspertinio tyrimo praėjo reikšmingas laiko tarpas, kuris neabejotinai sumažina galimybę tiksliai nustatyti psichinę būseną įvykio metu bei jos priežastinius ryšius. Pasak apelianto, toks faktinių aplinkybių neapibrėžtumas suponuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados buvo prieitos remiantis prielaidomis, o ne patikimais, tiesioginiais įrodymais.

2.14. Nurodo ir tai, kad buvo pažeista jo teisė į nekaltumo prezumpciją, kuri grindžiama principu, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltininko naudai. Tvirtina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai analizavo teismo posėdžio metu apklaustų proceso dalyvių parodymus, nesiaiškino tarp šių duomenų esančių prieštaravimų pašalinimo galimybėmis ir padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į nuteistojo E. K. apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Aivaras Povilaitis prašė nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis E. K. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmetamas

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

6. Nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą – teigia, kad teismas neteisingai vertino įrodymus ir dėl to nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 150 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais, o jo parodymus atmetė, taip pat pažeidė jo teisę į nekaltumo prezumpciją. Teigia, kad jis netenkino lytinės aistros oraliniu būdu prieš nukentėjusiosios B. L. valią, o pagrindiniai veiksniai, sukėlę nukentėjusiajai B. L. (duomenys neskelbtini) ir taip nesunkiai sutrikdę jos sveikatą, yra nesusiję su nagrinėjamu įvykiu.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, jų visumą, apeliacinio skundo argumentus, skundžiamame nuosprendyje pateiktas išvadas ir motyvus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyto reglamentavimo. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų aplinkybių kontekste. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik nukentėjusiosios parodymus, bet ir visų surinktų duomenų visumą, bei aiškiai nurodė, kodėl nagrinėjamu atveju tiki būtent nukentėjusiosios, o ne nuteistojo nagrinėjant bylą teisme pateikiama įvykių versija. Visapusiškas ir objektyvus bylos įrodymų vertinimas lėmė tai, kad pirmosios instancijos teismas priėjo išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes. Pagal teisingai nustatytas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl E. K. atliktų tyčinių seksualinio prievartavimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiosios B. L. atžvilgiu veiksmų. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje prieitomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip (palankiai sau) juos vertindamas, nesuteikia teisinio pagrindo panaikinti jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio ir jį išteisinti. Jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo E. K. naudai, teisėjų kolegija, nenustatė. Todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantai, nei nekaltumo prezumpcijos, nei iš jo išplaukiančio in dubio pro reo principo, nepažeidė.

Dėl E. K. kaltės padarius BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

8. Pagal BK 150 straipsnio dalį baudžiamas tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Oraliniai genitaliniai kontaktai – žmogaus seksualinis elgesys, kai vieno partnerio lyties organai susiliečia su kito partnerio burna (liežuviu, lūpomis).

9. Svarbu pažymėti, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo įtvirtintą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BK 150 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį sudaro ne tik jau aptarti objektyvieji požymiai, tačiau ir subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nusikalstamos veikos, nurodytos BK 149 ir 150 straipsniuose, yra padaromos tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauja ar atlieka seksualinius veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiuoju prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent tokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011, 2K-501/2012).

10. Esminis išžaginimo ir seksualinio prievartavimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią ir kaltininkas tą suvokia. Pažymėtina, kad kaltė, jos forma, rūšis negali būti preziumuojami, o turi būti teismų tinkamai nustatyti ir pagrįsti bylos duomenimis. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-253-693/2017, 2K-244-303/2018, 2K-132-942/2021).

11. Nuteistasis E. K., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, savo kaltę dėl nukentėjusiosios B. L. seksualinio prievartavimo neigė. Parodė, kad 2022 m. gruodžio 9 d. apie 21.30 val. iš (duomenys neskelbtini) autobusu atvažiavo į (duomenys neskelbtini), vaikštinėjo po (duomenys neskelbtini), po to nuėjo į „(duomenys neskelbtini)“ klubą, ten atsisėdo prie baro, užsisakė gėrimų, bendravo su ten esančiais žmonėmis. Po to, iš „(duomenys neskelbtini)“ klubo išėjo pasivaikščioti, (duomenys neskelbtini) atėjo iki naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“. Klube „(duomenys neskelbtini)“ buvo daug žmonių, buvo gera nuotaika, šoko, bendravo su žmonėmis iki ryto. Išėjus iš naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, lauke, prie durų, stovėjo žmonių grupelė, pamatė, kaip nuvirto mergina (nukentėjusioji B. L.), priėjo, ją pakėlė, mergina svirduliavo, buvo neblaivi, prilaikė, kad nenuvirstų, paklausė kaip ji jaučiasi, ar reikalinga pagalba, ėjo kartu, mergina prašė padėti, jos klausė, kur ji gyvena, ir taip atėjo iki to namo (duomenys neskelbtini) gatvėje, kuris nurodytas kaltinime, tikslaus adreso nežino. Mergina pradėjo kažko ieškoti po savo rankinę, gal ji ieškojo raktų ar telefono, su ja buvo sunku susikalbėti, nes buvo gerokai išgėrusi, svirduliavo. Jis nuėjo atlikti gamtinių reikalų ir daugiau jos nebematė, nes buvo tamsu, kur ji nuėjo, nežiūrėjo (5 t. b. l. 14-23). Atkreiptinas dėmesys, kad E. K. ikiteisminio tyrimo metu pirmoje apklausoje iš viso neigė buvęs naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“ ir bendravęs su nukentėjusiąja (4 t., b. l. 146-149), o sekančių apklausų metu atsisakė duoti parodymus tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui (4 t., b. l. 158-160), tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui (4 t., b. l. 166). Priešingai, nei tvirtino nuteistasis, duodamas parodymus bei teigiama apeliaciniame skunde, naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įraše matyti, kad nuteistasis prie nukentėjusiosios priėjo dar iki tol, kol ji nuvirto ir nuteistasis padėjo jai atsikelti. Tai yra, jis prie nukentėjusiosios priėjo tuomet, kai pamatė ją vieną pačią stovinčią prie naktinio klubo (2 t., b. l. 7-14) ir tai paneigia nuteistojo teiginius, kad jo tikslas priėjus buvo padėti nukentėjusiajai.

Žemesnės instancijos teismas

12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo teisme duotus parodymus kitų byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, sprendė, kad vadovautis nuteistojo teisiamajame posėdyje duotais parodymais ir laikyti juos nuosekliais bei patikimai paneigiančiais nuteistojo kaltę dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo, nėra pagrindo, nurodė pakankamus tokio vertinimo motyvus, su kuriais teisėjų kolegija sutinka. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, vienu pagrindinių E. K. kaltės įrodymų pirmosios instancijos teismas pripažino nukentėjusiosios B. L. parodymus, kuriuose, priešingai apelianto teiginiams, esminiai prieštaravimai nebuvo nustatyti ir kurie atitinka kitus bylos įrodymus.

13. Nukentėjusiosios parodymų vertinimui apeliaciniame skunde skiriamas didžiausias dėmesys teigiant, kad jie yra melagingi, tačiau nukentėjusiosios pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje duotų parodymų turinys tokius teiginius paneigia. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji B. L. parodė, kad 2022 m. gruodžio 10 d. su bendradarbe dviese buvo naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, prieš tai buvo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, kur šventė darbo vakarėlį. Naktiniame klube gėrė koktelius, išgėrė apie penkis, prieš tai dar buvo gėrusi alaus. „(duomenys neskelbtini)“ užsidarinėjant, išėjo į lauką. Kada ir kaip nuteistasis priėjo prie jos, neprisimena. Tik prisimena, kad pasukus už namo, kuriame yra „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvė, kampo, pastarasis ją suėmė per liemenį, apkabino ir pasakė: „nesipriešink, aš nieko tau nedarysiu“. Tada suprato, kad kažkas negerai, nes jis ją vedėsi į tamsų kiemą, sakydamas nesipriešinti. Tas žmogus nusivedė ją prie laiptinės, parvertė ant žemės, atsisėdo ant jos, išsitraukė lytinį organą, įkišo jai į burną ir liepė jį tenkinti oraliniu būdu. Buvo momentas, kai ji šaukė „gelbėkit, gelbėkit“, tačiau tada jis jai ranką uždėjo ant burnos, kad negalėtų šaukti, ir pasakė: „nešauk, užmušiu“. Ji jam sakė, kad tame name gyvena jos pusbrolis, kuris yra teistas, o nuteistasis pasakė, kad nebijo, nes pats yra teistas. Viskas truko trumpai, gal apie porą minučių, lytinis aktas nebuvo pilnai atliktas, nes nebuvo erekcijos, lytinis organas nesustandėjo. Ištrūkti ji negalėjo, nes jis sėdėjo ant jos, ją apžergęs. Po to, pagalvojusi, kad reikia kažkaip pabėgti, pasakė norinti į tualetą, galėjo pasakyti ir tai, kad nori paskambinti vyrui. Atsistojo, paėjo toliau, paskambino vyrui, pasakė, kad ją prievartauja ir pabėgo. Rankinę paliko, o telefoną pametė, kai skambino vyrui – telefoną išmetė ir pradėjo bėgti. Grįžusi pasikalbėjo su vyru ir vyras pasakė, kad reikia kviesti policiją. Išsikvietė policiją, atvykusiems pareigūnams papasakojo, kas įvyko (4 t. b. l. 167-170).

14. Svarbu tai, kad nukentėjusiosios parodymai dėl esminių šiai bylai aplinkybių, turinčių reikšmės E. K. veiksmų kvalifikavimui ir jo kaltei, buvo nuoseklūs ir kategoriški viso proceso metu, t. y., tiek nurodydama aplinkybes protokole-pareiškime, kuriame užfiksuota, kad E. K. ją paguldė ant nugaros prie pat laiptinės durų, pats ją apsižergė, prasisegė kelnes ir, išsitraukęs lytinį organą, liepė jai tenkinti jį oraliniu būdu. Pasakė, kad taip nedarys, tačiau pati išsižiojo ir jis įkišo lytinį organą jai į burną ir ji jį tenkino, nors to nenorėjo. Ji ištraukė jo lytinį organą ir sušuko tris kartus: „gelbėkit“. Tas vyras jai ranka uždengė burną ir pasakė, kad nešauktų, nes nužudys. Tada vėl išsižiojo ir jai vėl įkišo lytinį organą į burną ir ji čiulpė apie 10 minučių. Visą tą laiką jo lytinis organas nebuvo sustandėjęs. Sperma neišsiliejo. Jam būnant ant jos, paprašė paskambinti vyrui. Jis nuo jos nulipo, susitvarkė, o ji paskambino vyrui ir pasakė, kad ją prievartauja. Nelaukė, kol vyras jai ką nors pasakys, padėjo ragelį ir pabėgo. Pati nenorėjo lytinių santykių ir jų nesiekė (1 t., b. l. 12-18); tiek paaiškindama įvykio aplinkybes atvykusiems pareigūnams (nurodė, jog nepažįstamas asmuo ją nusivedė į kiemą, paguldė ant žemės, liepė čiulpti jo lytinį organą, grasino nužudyti, jai pasisekė pabėgti, įvykio vietoje liko jos rankinukas, telefonas) (2 t., b. l. 113-118); tiek jos parodymai sutapo ir su parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota informacija – patikrinimo metu B. L. paaiškino, kad tik pasukus į parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ vidinį kiemą, nepažįstamas vyriškis ją stipriai dešine ranka apkabino per liemenį, ji pastarajam pasakė, kad ją paleistų, bandė nuo jo pasitraukti, tada jis, sakydamas žodžius: „nebijok, nesipriešink, aš tau nieko nepadarysiu“, pradėjo ją vestis į kiemo gilumą. Manekeno pagalba B. L. parodė, kaip nepažįstamas vyriškis ją apkabino. Priėjus prie (duomenys neskelbtini) namo laiptinės B. L. ranka parodė šio namo laiptinę, po to paaiškino, kad prie šios namo laiptinės durų nepažįstamas vyriškis ją staigiai paguldė ant nugaros. B. L., paėmusi manekeną, jį paguldė ties laiptinės durimis į tokią vietą ir pozą, kaip ją paguldė nepažįstamas vyriškis. Po to ji paaiškino, kad paguldęs ją ant grindinio, nepažįstamas vyriškis staiga ties jos liemeniu apžergė kojomis jos kūną, prasisegė savo kelnes, išsitraukė savo lytinį organą ir įsakmiai pasakė: „daryk“. B. L. paaiškino, kad būdama išsigandusi, bijodama jam priešintis, nes jis buvo ją apsižergęs ir prispaudęs prie grindinio, nurodytoje padėtyje pradėjo tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu. Kokioje padėtyje ją buvo apsižergęs vyriškis ir kokioje padėtyje ji tenkino jo lytinę aistrą oraliniu būdu, B. L. parodė ant manekeno (1 t., b. l. 57-67 t. b. l. 1-30). Be to, skambindama Bendrajam pagalbos centrui nukentėjusioji taip pat nurodė, kad ją išėjus iš „(duomenys neskelbtini)“, kieme išprievartavo nepažįstamas asmuo (2 t., b. l. 108-111). Pažymėtina, kad parodymus nukentėjusioji davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nukentėjusiosios B. L. parodymus vertinti kaip neobjektyvius ir nepatikimus. Be to, ekspertizės akte nurodyta, kad B. L. dėl savo psichikos būklės, individualių psichologinių savybių, emocinės būsenos bei situacijos ypatumų galėjo suvokti 2022 m. gruodžio 10 d. jos atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų pobūdį, reikšmę, sugeba atskirti fantazijas nuo tikrovės, melą nuo tiesos; B. L. po baudžiamojoje byloje nagrinėjamo įvykio nustatomas išsivystęs psichikos sutrikimas, (duomenys neskelbtini), kuris netrukdo suvokti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, ir duoti apie jas parodymus (1 t., b. l. 140-144). Svarbu ir tai, kad byloje nenustatytas nukentėjusiosios siekis nepagrįstai apkaltinti E. K. – proceso metu tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji teigė, kad jie vienas kito nepažįsta. Be to, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė norinti, kad nuteistasis būtų nubaustas dėl to, jog nuo jo nenukentėtų daugiau moterų (1 t., b. l. 12-18, 35-39, 40-43, 95-97).

15. Šių įrodymų analizė patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi nukentėjusiosios B. L. parodymais kaip teisingais šios bylos duomenų kontekste. Teisėjų kolegija taip pat neturi objektyvaus pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, kadangi esminėse įvykio aplinkybėse viso proceso metu jie buvo nuoseklūs, išsamūs, o nuteistojo skunde selektyviai dėstomi nukentėjusiosios parodymai ir sava jų interpretacija, nesudaro pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus ir nesivadovauti. Tai, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi (tą patvirtina tiek pati nukentėjusioji, tiek liudytoja R. I., tiek tarnybiniame pranešime užfiksuotas nukentėjusiosios neblaivumo laipsnis – 2,20 promilės), priešingai nei skunde tvirtina nuteistasis, taipogi savaime nereiškia, kad jos parodymai yra nepatikimi. Be jau pirmiau paminėtų aplinkybių, nukentėjusios parodymais šioje byloje vadovaujamasi ir dėl to, kad juos patvirtina kitų byloje esančių įrodymų visetas.

16. Vertindamas aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog tokio pobūdžio bylose, nuteistajam neigiant kaltę, paprastai pagrindinis, o kartais ir vienintelis įrodymų šaltinis būtent ir yra nukentėjusiojo asmens parodymai. Seksualinės prievartos bylų specifikai taip pat būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas, todėl šiuo atveju išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su seksualinę prievartą patyrusiu asmeniu ir kuriems jis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai yra labai svarbūs.

17. Liudytojas G. L. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad yra nukentėjusiosios B. L. sutuoktinis. 2022 m. gruodžio pradžioje žmona buvo bendradarbių vakarėlyje. Jis pats ją nuvežė iki (duomenys neskelbtini) ir paleido. Tada žmona sakė, kurioje kavinėje bus švenčiama ir sakė, kad grįš apie 24 val., tačiau užsibuvo, tuo laiku negrįžo. Jis jai skambino, bet žmona neatsakė, vėliau jam perskambino žmonos bendradarbė, sakė, kad žmona nuėjo pašokti, kad viskas tvarkoje, žadėjo pati žmoną palydėti namo. Po to vėl skambino, bet žmona neatsiliepė. Dar vėliau, neprisimena, ar jis jai paskambino, ar žmona jam paskambino ir sakė, kad ją prievartauja. Girdėjo ir kažkokį vyrišką balsą. Iš pradžių nepatikėjo, pagalvojo, kad apgaudinėja, nes dar nenori grįžti į namus. Vėliau jis žmonai dar skambino, bet nepriskambino. Žmona į namus grįžo po valandos ar dviejų. Jis atsikėlė, pamatė, kad žmona lyg ir apsiverkusi, paklausė, kodėl taip atrodo, o ji atsakė, kad ir jis taip atrodytų, jeigu jį būtų prievartavę. Ji dar sakė, kad rankinuką kažkur paliko, o telefoną pametė įvykio vietoje (4 t., b. l. 167-170). Nukentėjusiosios B. L. telefono apžiūra patvirtina, kad ji 2022 m. gruodžio 10 d. 06.03 skambino naudojantis „(duomenys neskelbtini)“ programėle kontaktui „G.“, patikrinus profilį – „G. L.“ (1 t., b. l. 189-198). Nors šio liudytojų parodymai yra tik išvestinis įrodymas, t. y. liudytojas tiesiogiai nematė seksualinės prievartos veiksmų B. L. atžvilgiu, tačiau pirmosios instancijos teismas tokius parodymus pagrįstai vertino kaip patvirtinančius E. K. kaltę dėl padaryto nusikaltimo pagal BK 150 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde nurodyti nukentėjusiosios ir šio liudytojo parodymų neatitikimai (ar liudytojas miegojo, ar ne, kai grįžo nukentėjusioji) nėra esminiai.

18. Apie tai, kad lytinė aistra buvo tenkinama oraliniu būdu, patvirtina tarnybiniame pranešime nurodyta aplinkybė, jog nukentėjusiosios B. L. asmens apžiūros metu užfiksuotos sudžiūvusios lūpos (iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad nukentėjusiosios lūpos – sutrūkinėjusios) (1 t., b. l. 180-184), o pareigūnų „Bodycam“ vaizdo įraše taip pat matyti, kad pareigūnas nurodo, jog ant nukentėjusiosios lūpų yra panašios į kraują dėmės (2 t., b. l. 113-118). Nors apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadose Nr. S 44/2023(01) ir Nr. S 44/2023(01) nurodyta, jog atlikus tyrimą ant rankinės, B. L. sijono spermos ir seilių pėdsakų nerasta; B. L. seilių ėminyje spermos nerasta; ant E. K. kelnių, striukės, B. L. marškinėlių, palto (kailinių) dėmių ir sutepimų, tinkančių spermos, seilių tyrimui nerasta; atlikus 2022 m. gruodžio 10 d. ėminių iš B. L. burnos tyrimą nustatyta, jog ant ėminių spermos nerasta (2 t., b. l. 188-190; 3 t., b. l. 6-7), tačiau teisėjų kolegija pastebi, jog nukentėjusioji B. L. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad lytinio akto metu nuteistajam nepavyko susijaudinti, jis nebaigė lytinio akto. Todėl šios specialisto išvadose užfiksuotos aplinkybės niekaip nepaneigia nuteistojo kaltės dėl B. L. seksualinio prievartavimo.

19. Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo nurodyti jokie veiksmai, kuriais jis galėjo nukentėjusiajai sukelti nesaugumo jausmą ar apriboti nukentėjusiosios judėjimo galimybės. Visgi, tai, kad E. K. prieš nukentėjusiąją panaudojo fizinį ir psichinį smurtą, o būtent: rankomis apkabinęs per liemenį nukentėjusiąją jėga nutempė prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinės, parvertė ant žemės, atsiklaupęs apžergė ją kojomis ties liemeniu, ranka užčiaupė burną ir grasino, kad užmuš, patvirtina ne tik pakankamai nuoseklūs ir išsamūs nukentėjusiosios parodymai apie panaudotą prieš ją smurtą, bet ir aplinkybės, jog ties nurodyta vieta, kur nukentėjusioji buvo parversta/paguldyta ant žemės, buvo rasti juodos spalvos medžiagos plaušai, o nukentėjusioji įvykio metu dėvėjo juodos spalvos kailinius (2 t., b. l. 154-162); įvykio vietoje taip pat rasta nukentėjusiosios rankinė su joje esančiais daiktais, kurios akivaizdu, kad nebūtų palikusi, jei nebūtų bėgusi nuo nuteistojo nusikalstamų veiksmų, be to, šalia įvykio vietos taip pat rastas ir nukentėjusiosios pamestas telefonas (1 t., b. l. 22-32). Be to, iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kaip 2022 m. gruodžio 10 d. 06 val. 04 min. nuteistasis ir nukentėjusioji nusuko į (duomenys neskelbtini) kiemą, ant nukentėjusiosios peties kabojo rankinukas, nukentėjusiosios paltas užsagstytas, o 06 val. 20 min. nukentėjusioji sparčiu žingsniu išėjo iš (duomenys neskelbtini) kiemo viena, be rankinuko ir sparčiu žingsniu nuėjo link (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), tuo tarpu nuteistasis 06 val. 24 min. pasirodė priešingoje įvykio vietos pusėje, nei nukentėjusioji ir nuėjo į (duomenys neskelbtini) pusę, link pastato esančio (duomenys neskelbtini), kur vėliau buvo rastas nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefonas „Huawei“ (2 t., b. l. 28-33).

Žemesnės instancijos teismas

20. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo psichologas patvirtino, jog nors nukentėjusioji B. L. buvo neblaivi, tačiau ji sugebėjo suprasti įvykio aplinkybes, atliekamų veiksmų esmę, jos gebėjimą priešintis lėmė patirtas stresas, didelė baimė. Paaiškino, jog įvykio metu nukentėjusioji nepatyrė psichozės, jai nebuvo nustatyta kita psichiatrinė diagnozė – ūmi reakcija į stresą, kas galėtų iškreipti jos suvokimą. Šiuo atveju suvokimas išliko, nukentėjusioji suvokė, kas vyksta, nesutiko su tuo, tačiau bijojo pasipriešinti, nes bijojo pasekmių, bijojo dėl savo gyvybės (5 t., b. l. 87-88). Apeliacinės instancijos teismas prieštarauti tokiems psichologo eksperto teiginiams pagrindo neturi. Iš nukentėjusiosios paaiškinimų, duotų atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, matyti, jog nukentėjusioji B. L., klausinėjama apie baudžiamojoje byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, labiausiai akcentavo iškilusią didelę baimę dėl savo gyvybės, kai ją nepažįstamas vyras parvertė ant žemės, tuomet šmėstelėjusi baisi mintis, jog „savo vaikų gyvenime nebepamatysiu“, todėl instinktyviai nusprendusi „neiššaukti jokios agresijos“ užpuolikui, manydama, kad tai „vienintelis būdas būti nenužudytai“, nesipriešinti seksualinei prievartai, „kaip jau bus, taip jau bus“ (1 t., b. l. 140-144). Tokie nukentėjusiosios paaiškinimai patvirtina, kad nuteistasis neabejotinai sukėlė nukentėjusiajai nesaugumo jausmą, apribojo nukentėjusiosios judėjimo galimybes, demonstravo savo agresiją, dėl ko nukentėjusiajai neabejotinai buvo sukelta baimė ir tokiu būdu atimta jos galimybė priešintis.

21. Aplinkybę, kad būtent nuteistasis, o ne nukentėjusioji siekė lytinių santykių, taip pat patvirtina vaizdo įrašuose užfiksuotas nuteistojo ir nukentėjusiosios elgesys dar iki šios nusikalstamos veikos padarymo. Vaizdo įrašai patvirtina, kad po to, kai nuteistasis susipažino su nukentėjusiąja apie 05 val. 43 min., lauke prie naktinio klubo, jis jau nuo 05 val. 48 min. pradėjo priekabiauti prie nukentėjusiosios, nors pastaroji nedavė tam jokio pagrindo: 05 val. 48 min. prie naktinio klubo jis apkabino nukentėjusiąją abiem rankomis ir glaudė stipriai prie savęs, nukentėjusioji atsitraukė nuo jo, tačiau nuteistasis toliau liko stovėti šalia nukentėjusiosios, kalbino ją; po trumpo laiko, 05 val. 49 min. nuteistasis vėl priėjo prie nukentėjusiosios, apkabino ją abiem rankomis ir kišo savo veidą prie nukentėjusiosios veido, nukentėjusioji atsitraukė, nuteistasis toliau liko stovėti šalia nukentėjusiosios, kalbino ją; 05 val. 53 min. nuteistasis vėl apkabino nukentėjusiąją abiem rankomis ir spaudė prie savęs, nukentėjusioji atsitraukė, nuteistasis ėjo paskui nukentėjusiąją, įsikabino jai į parankę, abu nuėjo link (duomenys neskelbtini).; 05 val. 58 min. nuteistasis vėl apkabino nukentėjusiąja abiem rankomis ir spaudė ją prie savęs, nukentėjusioji atstūmė jį ir atsitraukė, nukentėjusioji žiūrėjo į gatvę ir akivaizdžiai laukė prie gatvės taksi automobilio, nuteistasis stovėjo šalia; 06 val. 00 min. nuteistasis vėl apkabino nukentėjusiąja abiem rankomis ir spaudė ją prie savęs, nukentėjusioji atsitraukė; 06 val. 01 min. nuteistasis vėl apkabino nukentėjusiąja abiem rankomis ir spaudė ją prie savęs, nukentėjusioji atsitraukė; 06 val. 02 min. nuteistasis vėl apkabino nukentėjusiąja abiem rankomis ir spaudė ją prie savęs, nukentėjusioji atsitraukė (2 t., b. l. 7-14; 28-33). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad 05 val. 59 min., tai yra, kartu su nuteistuoju būdama prie (duomenys neskelbtini), nukentėjusioji kvietė taksi Nr. (duomenys neskelbtini), 2022 m. gruodžio 10 d. ir 06.04 val. gavo žinutę iš „(duomenys neskelbtini)“, kad automobilis atvyks už 6 min. (1 t., b. l. 189-198). Tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad 2023 m. sausio 20 d, buvo gautas atsakymas iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)”, kuriame nurodoma, jog 2022 m. gruodžio 10 d. 06.02 val., B. L. vardu iškviestas taksi buvo numatytas atvykti adresu (duomenys neskelbtini). Užsakymą priėmęs vairuotojas – G. Š.. Rašte nurodoma, kad užsakymas buvo atšauktas, kadangi vairuotojas nuvykęs nerado keleivio. Telefonu pabendravus su minėto taksi vairuotoju G. Š., šis nurodė, kad atvykęs į iškvietimo vietą jokio keleivio nerado, bandant skambinti susisiekti su keleiviu nepavyko. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusioji planavo su taksi vykti į namus, tačiau neišvyko dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų jos atžvilgiu.

22. Pagrindo abejoti E. K. neteisėtais veiksmais B. L. atžvilgiu nesudaro ir jo apeliaciniame skunde akcentuojami nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad ji iškart po seksualinės prievartos galėjo paskambinti liudytojui G. L.. Manytina, kad veiksmais, kuomet nuteistasis E. K. leido nukentėjusiajai paskambinti telefonu, jis siekė pateisinti savo veiksmus, sukurti nukentėjusiajai pojūtį, kad lytinės aistros tenkinimas įvykio abipusiu sutarimu. Tuo tarpu B. L. po komentuojamo įvykio, praėjus tik kiek daugiau nei valandai po įvykio, kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą bei pranešė apie jos atžvilgiu panaudotą prievartą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks laiko tarpas po nusikalstamos veikos nėra akivaizdžiai per ilgas, juolab, kai byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nukentėjusioji po šio įvykio buvo pametusi mobiliojo ryšio telefoną (1 t., b. l. 22-32), ją į namus parvežė nepažįstama moteris, kurią nukentėjusioji pamatė valančią sniegą nuo savo automobilio.

23. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, jog nukentėjusioji neatpažino nuteistojo kaip labiausiai panašaus į asmenį, apie kurį ji davė parodymus – asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusioji nurodė kitą asmenį (1 t., b. l. 72-76). Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo byloje dėl asmens, kuris dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, byloje nėra (nuteistasis neginčija aplinkybės, kad užfiksuotuose vaizdo įrašuose kartu su nukentėjusiąja yra užfiksuotas jis pats), šiai aplinkybei išskirtinės reikšmės nesuteikia. Atsižvelgiama ir į tai, kad nusikalstama veika padaryta tamsiu paros metu, nusikalstami veiksmai truko trumpą laiko tarpą, o nukentėjusioji neginčija įvykio metu buvusi neblaivi, o iš vaizdo įrašų matyti, jog nuteistasis dėvėjo kapišoną. Neabejotina, kad dėl tokių aplinkybių nukentėjusioji galėjo neįsiminti nuteistojo veido bruožų. Pastebėtina ir tai, kad iškart po įvykio nukentėjusioji nurodė kitus nusikalstamą veiką padariusio asmens bruožus, kurie atitiko nuteistąjį – apie 1,8 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, trumpų plaukų, apie 50 metų amžiaus (tarnybinis pranešimas dėl gauto pranešimo ROIK 0122000724998).

24. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai daug dėmesio skyrė bylos duomenų analizei ir vertinimui, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pagrindžiančias objektyviuosius E. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos netinkamai. Be to, kaip minėta, tiesioginė tyčia yra būtinasis nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis ir turi būti neginčytinai nustatyta kiekvienu atveju asmeniui šias veikas inkriminuojant. Tiesioginė tyčia negali būti preziumuojama ir grindžiama vien tuo faktu, kad buvo atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusį asmenį, – bylos duomenimis turi būti neginčytinai nustatyta, kad asmuo suvokė, jog seksualinio pobūdžio veiksmus su nukentėjusiuoju asmeniu atlieka prieš šio asmens valią, ir norėjo taip veikti. Nagrinėjamoje byloje šis klausimas nebuvo atskleistas, tačiau teisėjų kolegijai nekyla abejonių nuteistojo veiksmuose esant tiesioginei tyčiai, todėl konstatuojama, kad nuteistasis suprato, jog jis seksualinio pobūdžio veiksmus su nukentėjusiąja atlieka prieš jos valią, ir to norėjo.

25. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl E. K. kaltės ir tėra jo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų ir įvykio aplinkybių interpretacija. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas priėjo kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Nagrinėjamoje byloje teismas pagrįstai konstatavo, kad E. K., siekdamas lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja B. L. prieš jos valią, panaudojo nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį ir psichinį smurtą, tokiais veiksmais įbauginęs atėmė galimybę B. L. priešintis, bei iš karto po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią oraliniu būdu. Jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 1 dalį.

Dėl E. K. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

26. Apeliantas kelia klausimą ir dėl jo kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas tuo, kad pagrindiniai veiksniai, sukėlę nukentėjusiajai B. L. (duomenys neskelbtini) ir taip nesunkiai sutrikdę jos sveikatą, yra nesusiję su nagrinėjamu įvykiu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

27. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Kiekvienu atveju svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-489/2018).

28. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai konstatuotą psichikos sutrikimą – (duomenys neskelbtini), sukeltą nuteistojo neteisėtais veiksmais, grindė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu (1 t., b. l. 140-144), kuriame nurodyti pasireiškę simptomai (praėjus nepilnai 6 mėnesiams po įvykio stebima išliekanti pažeminta nuotaika, padidintas dirglumas, baimingumas, emocinis labilumas, mąstymas ir dėmesys išlieka fiksuoti ties subjektyviai psicho traumuojančia situacija, vargina pasikartojantys stresogeninio įvykio išgyvenimai prisiminimuose, nukentėjusioji vengia traumą primenančių veiksmų, situacijos, vietos, stebima pastovi, trunkanti ilgiau nei 120 dienų vidutinio laipsnio dezadaptacija), teismo psichiatrės ekspertės bei teismo psichologo eksperto paaiškinimais (5 t., b. l. 70-74, 87-88), taip pat nukentėjusiosios psichinę būseną ir išgyvenimus patvirtinančiais tiek nukentėjusiosios, tiek ir liudytojo G. L. (4 t., b. l. 167-170) parodymais, jog iškart po šio įvykio nukentėjusioji jautėsi blogai, lankėsi pas psichologus, bijojo būti viena, vaikščioti viena naktimis, bijojo svetimų vyrų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo psichiatrė ekspertė, patvirtindama ekspertizės išvadą, pirmosios instancijos teisme, be kita ko, paaiškino, kad įvykio metu kiti psichikos sutrikimai gydomi nebuvo, jų gydymas buvo baigtas ir kiti apeliaciniame skunde akcentuojami sutrikimai – depresija, adaptacijos sutrikimas ir pan. – su įvykiu nėra susiję, sutrikimas išsivystė dėl patirtos traumos – 2022 m. gruodžio 10 d. įvykio (5 t., b. l. 70-74). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp nuteistojo nusikalstamų veiksmų (seksualinio prievartavimo) ir kilusių padarinių (nustatyto sveikatos sutrikdymo) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog ekspertinio tyrimo metu buvo praėję 6 mėnesiai po įvykio, nesudaro pagrindo abejoti tyrimo išvadų patikimumu, kadangi minėtas ekspertizės aktas ir psichiatrės paaiškinimai buvo vertinami juos gretinant ir su kitais byloje esančiais įrodymais.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių, siekdamas išsiaiškinti nukentėjusiosios pagrindinę psichikos sutrikimo priežastį. Prieita motyvuota išvada, kad nukentėjusiosios patirtą psichikos sutrikimą, priešingai nei teigia apeliantas, lėmė ne kiti asmeniniai, socialiniai emociniai sukrėtimai, o būtent nuteistojo E. K. prieš nukentėjusiąją B. L. atlikti neteisėti veiksmai, t. y. priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir padarinių buvo nustatytas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė įrodyta bei veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

30. Apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kuriais būtų keliami ir ginčijami E. K. skirtų bausmių rūšies, dydžio ar jų subendrinimo tinkamumo klausimai. Visgi įvertinus tai, kad apeliantas skunde prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, teisėjų kolegija pasisakys ir šiuo klausimu. Tokia pozicija atitinka ir esamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, Nr. 2K-190-648/2018).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistajam E. K. yra teisėta ir pagrįsta, teismas išsamiai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Pagrindo taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas byloje nenustatyta.

32. Parenkant bausmes buvo atsižvelgta į tai, kad E. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o sunkinanti aplinkybė yra ta, kad jis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat įvertinta tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą (BK 150 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), už kurį įstatymo sankcijoje numatyta arešto arba laisvės atėmimo bausmė iki 7 metų (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija). Nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia. E. K. padarė ir vieną nesunkų nusikaltimą (BK 138 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), už kurį įstatymo sankcijoje taip pat numatytos alternatyvios bausmės – laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimu iki 3 metų (2022 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XIV-1065 redakcija). Šis nusikaltimas taip pat buvo baigtas, padarytas netiesiogine tyčia. Vertinant nuteistojo asmenybę, atsižvelgtina į tai, kad E. K. anksčiau teistas net 11 kartų, naują nusikalstamą veiką padarė nepraėjus nei metams po paskutinės paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl jis pagrįstai pripažintas recidyvistas (3 t., b. l. 24-44), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (3 t., b. l. 109-116), yra dirbantis (3 t., b. l. 121; 4 t., b. l. 153-154).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam tiek už abi nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek skirta subendrinta bausmė (taikant apėmimo būdą), tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu (nežymiai viršija sankcijose numatytus laisvės atėmimo bausmių vidurkius), nėra aiškiai per griežtos, yra teisingos ir proporcingos, atitinka tiek nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek ir jo asmenybę.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Nerijus MasiulisErnesta MontvidienėGražvydas Poškus