Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-103-569/2020 pagal ieškovo ieškinį atsakovams V. Z. ir likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „Telauta“, atstovaujamai nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Simpatija“, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. G. pateikė ieškinį, kuriuo prašė 2014 m. sausio 3 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp atsakovų V. Z. ir UAB „Telauta“ dėl 200 000,00 Lt (57 924 Eur) paskolos suteikimo (toliau ir – Paskolos sutartis, ginčijama sutartis), pripažinti negaliojančia.

2. Ieškinyje nurodyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi iškėlė UAB „Telauta“ bankroto bylą pagal įmonės vadovo ir kreditoriaus V. Z. pareiškimą, kuriame buvo nurodyta, kad įmonė skolinga V. Z. 1 000 Eur pagal 2017 m. sausio 24 d. sudarytą trumpalaikę paskolos sutartį. Be to, įmonės vadovas V. Z. pareiškime teismui nurodė, kad pagal 2014 m. sausio 3 d. sutartį yra paskolinęs įmonei 200 000 Lt (57 924,00 Eur), kurie taip pat nėra jam grąžinti.

3. 2018 m. vasario 1 d. nutartimi teismas pripažino įmonę bankrutavusia ir nutarė likviduoti dėl bankroto. Ta pačia nutartimi teismas patvirtino kreditorių finansinius reikalavimus bendrai 186 875,88 Eur sumai: pirmos eilės kreditorių reikalavimai sudarė 14 545,87 Eur sumą; antros eilės kreditorių reikalavimai sudarė 10 266,67 Eur sumą; trečios eilės kreditorių reikalavimai sudarė 159 771,42 Eur sumą. Buvusio įmonės vadovo V. Z. reikalavimas (70 476,32 Eur), kaip trečios eilės kreditoriaus, yra didžiausias iš visų įmonės kreditorių patvirtintų reikalavimų.

4. Ieškovas pažymėjo, kad bankroto administratorius 2018 m. sausio 15 d. vykusiame kreditorių susirinkime pateikė ataskaitą iš kurios matyti, jog ją sudarydamas bankroto administratorius negalėjo patikrinti kreditorinių reikalavimų pagrįstumo ir/ar juos ginčyti, kadangi nebuvo susipažinęs su įmonės dokumentais.

5. Ieškovui sukėlė abejones atsakovo V. Z. finansinio reikalavimo pagrįstumas. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad trečios eilės kreditoriaus V. Z. reikalavimams pagrįsti bankroto byloje yra pateikta tik 2017 m. sausio 24 d. Trumpalaikė paskolos sutartis dėl 1 000 Eur paskolos suteikimo įmonei UAB „Telauta“.

6. Ieškovo interesais su BUAB „Telauta“ dokumentais susipažinusi auditorė nustatė, kad nėra jokių objektyvių duomenų apie 200 000 Lt (57 924 Eur) sumos (visos ar dalimis) įnešimą į įmonės sąskaitą (ar kasą) pagal 2014 m. sausio 3 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp atsakovų. Tokių duomenų nenustatyta ir atlikus byloje ekonominę ekspertizę. Remiantis nurodytais duomenimis ieškovas teigia, kad nėra jokių įrodymų, jog atsakovas V. Z. galėjo paskolinti įmonei 200 000 Lt (57 924 Eur) asmeninių lėšų, kadangi jis nepateikė įrodymų apie disponavimą tokiomis lėšomis, o atsakovo V. Z. įneštos lėšos į įmonę, galimai, buvo iš įmonės veiklos gautos neapskaitytos buhalterinėje apskaitoje pajamos.

7. Išdėstytų argumentų pagrindu ieškovas prašė pripažinti 2014 m. sausio 3 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp V. Z. ir UAB „Telauta“ negaliojančia. Pažymėjo, kad iš ginčijamos paskolos sutarties matyti, jog ji sudaryta tarp paskolos davėjo V. Z. ir paskolos gavėjos UAB „Telauta“, kuri buvo atstovaujama direktoriaus V. Z.. Taigi, sandorio šalių nesąžiningumas šiuo atveju yra preziumuojamas. Be to, egzistuoja ir kitos sąlygos sandorį pripažinti negaliojančiu – ginčo sandoris pažeidžia ieškovo teises, nes V. Z. nepagrįstas 57 924 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas yra trečios eilės, kaip ir ieškovo. Todėl, bankroto administratoriui paskirstant lėšas tos pačios eilės kreditoriams, atsakovas gautų atitinkamas sumas, nesant teisėto tam pagrindo, kurios turėtų būti paskirstytos kitiems kreditoriams, tuo pačiu ir ieškovui. Ieškovas su ginčo sandoriu susipažino tik po to, kai teisėsaugos institucijos įmonės dokumentus perdavė bankroto administratoriui. Iš bankroto administratoriaus 2018 m. birželio 20 d. rašto kopijos matyti, kad ieškovo atstovei V. Z. kreditorinį reikalavimą patvirtinantys dokumentai buvo pateikti 2018 m. birželio 20 d. kartu su kitais įmonės dokumentais, todėl ieškovas mano, kad jis ieškinio senaties termino nepraleido.

8. Ieškinyje taip pat pažymėta, kad pagal paskolos sutarties sampratą – paskolos sutartis yra realinė, pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Ginčijamos 2014 m. sausio 3 d. paskolos sutarties 1.1 punkto sąlygos yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtina nei pinigų perdavimo įmonei, nei V. Z. (200 000 Lt) 57 924 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo. Ieškovo vertinimu, nepaisant paskolos sutartyje nurodyto paskolos suteikimo (atgalinio) termino – neva paskola buvo suteikta per praėjusių 10 metų laikotarpį, įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose privalo matytis paskolos suteikimas (pinigų įnešimas/įnešimai).

9. Ieškovo vertinimu, teismui pripažinus, kad pagal 2014 m. sausio 3 d. paskolos sutartį (200 000 Lt) 57 924 Eur paskola įmonei BUAB „Telauta“ nebuvo suteikta, V. Z. 57 924 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas turėtų būti panaikintas.

10. Atsiliepime į ieškinį atsakovas V. Z. prašė ieškinį atmesti. Atsakovas paaiškino, kad ieškovas ir atsakovas buvo įmonės akcininkai. Įmonėje buvo nusistovėjusi praktika, kai akcininkai skolindavo įmonei pinigus. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų bei paties ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių, ieškovo kreditorinis reikalavimas, pagal sudarytas paskolos sutartis, sudaro 66 869,35 Eur, atsakovo – 70 476,32 Eur, todėl ieškovui neturėtų kilti abejonių dėl to, ar iš tiesų bendrovei buvo skolinamos tokios pinigų sumos.

11. Atsakovas pažymėjo, kad BUAB „Telauta“ administratoriaus kartu su atsiliepimu pateikti rašytiniai įrodymai (avanso apyskaitos, išrašai iš banko sąskaitų, buhalterinės apskaitos registrai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada) patvirtina, jog iki ginčijamos paskolos sutarties sudarymo atsakovas per 10 metų įvairiomis sumomis vykdė mokėjimus už BUAB „Telauta“ ir jos interesais teikė paskolas, kas patvirtina, jog BUAB „Telauta“ paskolos sutarties sudarymo dienai turėjo jam finansinių įsipareigojimų. Prievolės atsakovui V. Z. kilo iki paskolos sutarties sudarymo, o paskolos sutartimi buvo įvykdyta tik novacija. Nagrinėjamu atveju, paskolos sutartyje yra aiškiai nurodyta, kad paskolos sutarties dalykas atsakovei buvo perduotas iki paskolos sutarties sudarymo (pasirašymo), todėl laikytina, jog pinigų perdavimo pagal paskolos sutartį faktas yra įrodytas.

12. Atsakovas prašydamas ieškinį atmesti nurodė, kad jis neginčija, jog ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, tačiau nesutinka, kad yra sąlygų visuma, siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu. Atsakovo teigimu, paskolų sutartys tarp UAB „Telauta“ ir įmonės akcininkų buvo sudaromos ir įmonei pinigai buvo skolinami siekiant sumažinti įmonės skolas kitiems kreditoriams, todėl laikytina, kad tokie sandoriai privalėjo būti sudaryti. Ginčijama paskolos sutartis negalėjo pažeisti kreditorių teisių, nes sudarius paskolos sutartį įmonės turtas nesumažėjo. Jokių pagrįstų priežasčių, išskyrus tai, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas yra trečios eilės kreditoriai, ir dėl to ieškovo kreditoriniai reikalavimai gali likti visiškai nepatenkinti, ieškovas nepateikė. Be to, ginčijama paskolos sutartis buvo pasirašyta 2014 m. sausio 3 d., t. y. likus 4 metams iki bankroto bylos UAB „Telauta“ iškėlimo.

13. Atsakovas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad jis nepraleido termino ieškiniui pareikšti. Atsakovo manymu, ieškovas, būdamas rūpestingas ir apdairus juridinio asmens dalyvis – įmonės akcininkas, privalėjo žinoti apie prieš 4 metus bendrovės sudarytus sandorius, todėl laikytina, kad apie paskolos sutartį ieškovas žinojo jau nuo 2014 m. pradžios, ieškinio senaties terminas yra praleistas ir atsakovas prašė jį taikyti.

14. Atsakovė BUAB „Telauta“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad sudarius paskolos sutartį, atsakovės turtas nesumažėjo, todėl paskolos sutartis negalėjo pažeisti atsakovės kreditorių teisių ar teisėtų interesų. Atsakovai, sudarydami paskolos sutartį, joje konstatavo, kad paskolos sutartyje nurodyta paskolos suma yra suteikta iki paskolos sutarties sudarymo, todėl šalys, sudariusios paskolos sutartį, sudarė ir susitarimą dėl novacijos, pakeisdamos anksčiau buvusias įmonės prievoles atsakovui į vieną įmonės paskolos prievolę atsakovui pagal paskolos sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

16. Teismas, spręsdamas dėl byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumo, pažymėjo, kad ieškovas savo ieškinį grindžia CK 6.66 straipsnyje nurodytu pagrindu, todėl turėjo įrodyti visų sąlygų šiam ieškiniui tenkinti, egzistavimą, tačiau, teismo vertinimu, ieškovas šių aplinkybių visumos nepagrindė.

17. Teismas nustatė, kad ieškovas ginčijamo sandorio sudarymo momentu buvo perleidęs savo reikalavimo teisę, kurią turėjo įmonės atžvilgiu pagal 2012 m. liepos 10 d. sutartį, ir kreditorinį reikalavimą, kurį pateikė į bankroto bylą, įgijo tik 2017 m. liepos 28 d., o ne iki sandorio sudarymo momento. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad ieškovas, reikšdamas actio Pauliana ieškinį bei gindamas savo interesus, neturėjo galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės.

18. Teismas nustatė, kad jokių duomenų, jog įmonė būtų buvusi nemoki ginčijamo sandorio sudarymo metu byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad įmonei tapus nemokiai, ginčijamu sandoriu buvo suteikta pirmenybė atsiskaityti su kitu kreditoriumi ar kitaip būtų pažeistos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės.

19. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas kaip aplinkybę, pažeidžiančią jo, kaip kreditoriaus teises, įrodinėja atsakovo V. Z. nesąžiningumą (jis paskolos sutartį sudarė su įmone UAB „Telauta“, kuriai pats atstovavo), tačiau teismo vertinimu, skolininko nesąžiningumo prezumpcija negali būti aiškinama kaip kreditoriaus teisių pažeidimo prezumpcija ir nepaneigia procesinės kreditoriaus pareigos įrodyti, kad ginčijamu sandoriu jo teisės buvo pažeistos.

20. Įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė visų actio Pauliana tenkinimui būtinų sąlygų, praleido įstatymo nustatytą terminą ieškiniui pareikšti, kuris teismo vertinimu skaičiuojamas nuo ginčijamo sandorio sudarymo datos, todėl ieškinį atmetė.

21. Šiaulių apygardos teismas taip pat nustatė, kad ieškovas neneigia, jog piniginės lėšos apskritai nebuvo įneštos į įmonę, tik ginčija, kad jos buvo asmeninės atsakovo lėšos. Ieškovo suformuluotas reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu patvirtina ieškovo poziciją, kad jis pripažįsta sandorį įvykus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

22. Apeliaciniame skunde ieškovas R. G. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Nepagrįstomis laikytinos teismo išvados, kad ieškovas pripažino ginčijamo sandorio sudarymą. Apelianto teigimu, jis nepripažįsta nei sandorio sudarymo, nei jo galiojimo. Ieškovo į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad pagal ginčijamą sutartį įforminta paskola įmonei realiai nebuvo suteikta, kadangi atsakovas V. Z. neturėjo lėšų, kurias galėjo paskolinti įmonei. Teismas, remdamasis ieškovo pateiktais įrodymais, turėjo nustatyti, ar ginčijama paskolos sutartis realiai buvo sudaryta ir tuomet spręsti ar yra pagrindas ją panaikinti.

23.2. Teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė visų sąlygų ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nepagrįstos bei prieštarauja bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms.

23.3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas praleido terminą sandorį ginčyti CK 6.66 straipsnio pagrindu. Byloje esantis bankroto administratoriaus raštas įrodo, kad ieškovo atstovei atsakovo V. Z. kreditorinį reikalavimą pavirtinantys dokumentai buvo pateikti tik 2018 m. birželio 20 d., todėl akivaizdu, kad nuo šios datos skaičiuotinas terminas ieškiniui pareikšti.

24. Atsakovai V. Z. ir BUAB „Telauta“, atstovaujama nemokumo administratoriaus įgalioto asmens, prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą; V. Z. taip pat prašo priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

25. Atsakovų atsiliepimai iš esmės grindžiami analogiškais argumentais. Ieškovas BUAB „Telauta“ buvo akcininkas ir komercijos direktorius, todėl apie ginčijamą sandorį jam neabejotinai buvo ar turėjo būti žinoma nuo pat jo sudarymo dienos. Atsakovai sutinka su teismo išvadomis, kad šiuo atveju terminas pareikšti ieškinį yra pasibaigęs ir pagrindų jam atnaujinti nėra, sąlygų visuma, sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, neįrodyta, todėl ieškinys atmestas pagrįstai, o apeliacinio skundo argumentai jo neteisėtumo ir nepagrįstumo neįrodo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų ir nustatinėtinų aplinkybių

26. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK, 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl byloje pareikštų reikalavimų ir jų teisinio kvalifikavimo

27. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teikiamu ieškiniu visų pirma buvo prašoma spręsti, ar Paskolos sutartis buvo sudaryta (apeliantas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu jis laikėsi pozicijos, jog paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma realiai įmonei nebuvo perduota) ir tik netenkinus reikalavimo ginčijamą sandorį pripažinti nesudarytu, spręsti dėl jo galiojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu. Taigi, byloje kilo klausimas, ar teismas pasisakė dėl visų ieškinyje pareikštų reikalavimų.

28. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas <···> leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad ieškovas privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

30. Nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio turinys bei jame išdėstytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovo kreipimosi į teismą tikslas – panaikinti BUAB „Telauta“ prievolę atsakovui V. Z., atsiradusią ginčijamos paskolos sutarties pagrindu, ir tuo pačiu jo finansinį reikalavimą įmonės bankroto byloje. Siekdamas palankaus teisinio rezultato, apeliantas ieškiniu kėlė klausimą dėl Paskolos sutarties sudarymo (pinigų pagal sutartį perdavimo realumo) ir tuo pačiu – sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Tokį apelianto turimą tikslą patvirtina ieškinyje suformuluotas reikalavimas, grindžiamas actio Pauliana institutu (įrodinėjant šio instituto taikymo sąlygas) kartu įrodinėjant paskolos sutarties negaliojimą (paskolos sutarties nesudarymo faktą) CK 6.875 straipsnio 3 dalies pagrindu. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad apeliantas byloje buvo pareiškęs du alternatyvius reikalavimus (pripažinti ginčijamą Paskolos sutartį nesudaryta CK 6.875 straipsnio 3 dalies pagrindu, o teismui šio prašymo netenkinus – pripažinti sutartį negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu) ir dėl kiekvieno iš jų pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti.

31. Nagrinėjamu atveju bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad ieškovas faktiniu ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, patvirtinančias actio Pauliana sąlygas, ir didžiausią dėmesį skyrė būtent nurodyto instituto taikymo sąlygų aptarimui, tačiau teismas nors ir netiesiogiai, tačiau įvertino ir Paskolos sutarties sudarymo realumą, t. y. pasisakė dėl CK 6.875 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų. Nesudarytas sandoris negali būti pripažįstamas negaliojančiu bendraisiais ar kreditorių interesų gynimui skirtais specialiaisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Vadinasi, teismas visų pirma turėjo išspręsti ieškinyje keliamą klausimą, ar paskolos sandoris buvo sudarytas, o po to – ar jis yra teisėtas. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad įvertinus byloje esančius įrodymus, atliktos ekspertizės išvadas bei paties ieškovo poziciją (kuria sandorį prašoma pripažinti negaliojančiu, taip netiesiogiai patvirtinant jo realumą) teismas nelaikė ieškovo reikalavimų, grindžiamų CK 6.875 straipsnio 3 dalies pagrindu, pagrįstais, dėl ko vertino actio Pauliana instituto sąlygų egzistavimą.

32. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas aptariamu klausimu nėra išsamus, sprendime aiškiai nenurodyta, kaip išsprendžiami ieškinio reikalavimai, susiję su prašymu pripažinti Paskolos sutartį nesudaryta, tačiau teismo sprendimo turinio trūkumai savaime nelemia vertinimo, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų apskritai netyrė ar neįvertino. Teisėjų kolegijos vertinimu, procesinio teismo sprendimo motyvavimo trūkumai nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą, kai jo turinys visgi leidžia suprasti, kokias išvadas dėl ginčo dalyko teismas padarė (CPK 328 straipsnis) ir apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl reikalavimo pripažinti Paskolos sutartį nesudaryta

33. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, atsakovės BUAB „Telauta“ kreditorius ir buvęs akcininkas, iškėlė abejones, ar ginčijama 2014 m. sausio 3 d. Paskolos sutartis buvo sudaryta, t. y. ar joje nurodyta pinigų suma UAB „Telauta“ buvo realiai perduota. Ieškovas pažymi, kad ginčijamoje sutartyje tiesiogiai nenurodyta, jog UAB „Telauta“ iš atsakovo V. Z. gavo 200 000 Lt (57 924 Eur). Sutarties objektu ir dalyku įvardijamas įmonės įsipareigojimas grąžinti V. Z. nurodytą pinigų sumą, kurią jis yra dalimis paskolinęs įmonei per pastaruosius dešimt metų (1 t., b. l. 18). Ieškovo teigimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad atsakovas V. Z. turėjo tokio dydžio asmenines lėšas ir galėjo jas paskolinti įmonei, todėl manytina, kad paskolos sutartyje nurodytos lėšos yra pačios įmonės.

34. Paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis yra realinis sandoris, todėl ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

35. Kasacinio teismo praktikoje išskirta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Todėl nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

36. Pažymėtina, kad aplinkybė, ar paskolos dalykas buvo perduotas, yra įrodinėjama įrašais paskolos sutartyje ar kitame skolos dokumente. Tačiau net jeigu toks faktas (paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas) sutartyje neužfiksuotas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), tai nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019 51 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

37. Nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti, ar Paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma realiai buvo perduota UAB „Telauta“, teismas skyrė ekonominę ekspertizę (3 t., b. l. 119–120). Jos išvados pagrindžia, kad 2008–2014 metų laikotarpiu į UAB „Telauta“ banko sąskaitas lėšas įmonės vardu įnešdavo jos darbuotojai ir vadovas – atsakovas V. Z.. Remiantis ekspertei pateiktais įmonės buhalteriniais duomenimis buvo nustatyta, kad UAB „Telauta“ 2009–2013 metų laikotarpiu iš viso buvo apskaičiusi 725 049,25 Lt (209 988,77 Eur) sumą, kaip gautą / įneštą V. Z. (4 t., b. l. 151–152).

38. UAB „Telauta“ įsiskolinimas atsakovui V. Z. 2013 m. gruodžio 31 d. buvo 231 300,69 Lt (66 989,31 Eur) (4 t., b. l. 149). 2014 metų balanse buvo užfiksuotas ilgalaikis UAB „Telauta“ įsipareigojimas 200 000 Lt (57 924 Eur) sumai, kuris sutampa su 2014 m. sausio 3 d. sudarytos Paskolos sutartyje nurodyta suma (4 t., b. l. 149). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas pritarti atsakovo įrodinėjamai aplinkybei, kad jis įmonei 200 000 Lt (57 924 Eur) sumą yra sumokėjęs dalimis, o 2014 m. sausio 3 d. Paskolos sutartimi esama UAB „Telauta“ prievolė buvo įforminta kaip paskola (CK 6.141 straipsnio 1 dalis).

39. Apie Paskolos sutartyje nurodytos sumos sumokėjimą įmonei leidžia spręsti ir byloje esančių įrodymų visuma: UAB „Telauta“ banko sąskaitos išrašai (2 t., b. l. 26–453); avanso apyskaitos (2 t., b. l. 455–529), UAB „Telauta“ registro 256 (avanso apyskaitų suvestinės) duomenys (3 t., b. l. 51–53). Be to, paskolos suteikimo ir gavimo faktas atspindėtas ir UAB „Telauta“ bei V. Z. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje deklaracijoje (4 t., b. l. 107–108, 180–185).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad įmonė buvo skolinga atsakovui V. Z. didesnę sumą nei nurodyta ginčijamoje Paskolos sutartyje, nepaneigia nustatytų aplinkybių (kad Paskolos sutartyje nurodytas lėšas įmonė gavo), kadangi sutarties šalys buvo laisvos nustatyti savo prievolių ir teisių dydį, atsižvelgiant į šalis siejančius santykius (V. Z. buvo UAB „Telauta“ vadovas). Teismo išvadų nepaneigia ir apelianto argumentai, kuriais teigiama, kad V. Z. neįrodė, jog įmonei paskolintos lėšos buvo jo asmeninės, o ne įmonės, lėšos, kadangi juos paneigia ekspertizės išvados, priimtos apibendrinus įmonės 2009–2013 metų finansinius duomenis.

41. Nustatyta, kad per 2009–2013 metų laikotarpį UAB „Telauta“ V. Z. išmokėjo 1 277 445,15 Lt (369 973,68 Eur). Iš minėtos sumos atėmus per aptariamą laikotarpį V. Z. įneštas į įmonės banko sąskaitas lėšas (747 837,73 Lt (216 588,77 Eur) bei apmokėtas ūkines operacijas (500 200,60 Lt (144 868 Eur) sumai) taip pat įvertinus 2019 m. sausio 1 d. UAB „Telauta“ buvusį įsiskolinimą V. Z. (273 717,51 Lt (79 274 Eur) (4 t., b. l. 139), įmonės skola V. Z. sudarė 244 300,69 Lt (70 754,37 Eur), kas iš esmės atitinka Paskolos sutartyje nurodytą sumą ir papildomai pagrindžia nutarties 38 punkte padarytas išvadas.

42. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, jog Paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma UAB „Telauta“ realiai buvo perduota. Šios aplinkybės sudarė pirmosios instancijos teismui pagrindą netenkinti ieškovo reikalavimo pripažinti ginčijamą sutartį nesudaryta CK 6.875 straipsnio 3 dalies pagrindu, ir vertinti kito alternatyvaus ieškinio reikalavimo, grindžiamo CK 6.66 straipsnio pagrindu, pagrįstumą.

Dėl reikalavimų, grindžiamų CK 6.66 straipsnio pagrindu

43. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko nemokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

44. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribojimu, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu ir taikyti teisines sandorio negaliojimo pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui.

45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, išskyrė tokias būtinąsias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-313/2018 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

46. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškinio, grindžiamo aptariamu sandorių negaliojimo pagrindu, pagrįstumą, konstatavo, kad ieškovas praleido terminą reikšti actio Pauliana ieškinį, neįrodė turintis galiojančią reikalavimo teisę, todėl ieškinį atmetė. Apeliantas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis apeliacinio skundo argumentais, vertina, ar egzistuoja sąlygos 2014 m. sausio 3 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp atsakovų V. Z. ir UAB „Telauta“, pripažinti negaliojančia CK 6.66 straipsnyje nurodytu pagrindu.

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį

47. Prieš vertinant ar egzistuoja CK 6.66 straipsnyje nustatytos actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygos, pirmiausia būtina nustatyti, ar toks ieškinys pateiktas nepraleidus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto senaties termino. Nustačius, kad senaties terminas buvo praleistas, nebetektų prasmės likusių CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų vertinimas, kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ieškinio reikalavimų atmetimo pagrindas. Tai reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019 54 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

48. CK 6.66 straipsnio 3 dalis nustato, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

49. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas terminą su kuriuo siejamas ieškinio senaties termino pradžios momentas sutapatino su ginčijamo sandorio sudarymo data, t. y. 2014 m. sausio 3 d., ir laikė, kad ieškovas pateikęs ieškinį 2018 m. rugpjūčio 17 d. praleido ieškinio senaties terminą ginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu.

50. Lietuvos apeliacinis teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu ieškinio senaties termino pradžios momentu ir mano, kad toks ieškinio senaties termino pradžios apibrėžimas prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams.

51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Šiuo atveju nustatyta, kad nors apeliantas būdamas įmonės akcininku turėjo teisę ir galimybę susipažinti su įmonės finansiniais dokumentais, tačiau įmonei ginčijamo sandorio sudarymo metu veikiant įprastai, neturint finansinių sunkumų, apeliantas neturėjo pagrindo abejoti įmonės sudaromų sandorių teisėtumu, dėl ko nepagrįsta teigti, kad jau nuo ginčijamo sandorio sudarymo momento ieškovas turėjo įžvelgti galimą savo kaip įmonės akcininko ir kreditoriaus teisių bei teisėtų interesų pažeidimą ir ginčyti jį teisme.

52. Kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, tai yra ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017 28 punktas). Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus sutiktina su apeliantu, kad apie ginčijamo sandorio sudarymą bei tai, kad jis galimai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, pažeidžia apelianto bei įmonės teises jam tapo žinoma tik 2018 m. birželio 20 d. gavus iš BUAB „Telauta“ bankroto administratoriaus raštą, kuriuo apeliantas buvo supažindintas su dokumentais, kurių pagrindu atsakovas V. Z. grindė kreditorinį reikalavimą įmonės bankroto byloje (1 t., b. l. 13–14). Tik susipažinęs su šiais duomenimis apeliantas galėjo suprasti apie galimą savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, dėl ko subjektyvusis momentas, nuo kuriuo skaičiuotinas ieškinio senaties terminas nagrinėjamu, atveju sietinas su data kuomet apeliantas gavo nurodytus dokumentus. Pažymėtina ir tai, kad tik gavęs šiuos dokumentus apeliantas nedelsiant kreipėsi į auditorę, siekiant nustatyti, ar V. Z. kreditorinį reikalavimą pagrindžiantys dokumentai sutampa su UAB „Telauta“ buhalterinės apskaitos duomenimis (1 t., b. l. 24–25). Šios aplinkybės pagrindžia, kad iki administratoriui 2018 m. birželio 20 d. perduodant apeliantui prašomus dokumentus, jis realiai neturėjo galimybės su jais susipažinti ir įvertinti jų galimo teisėtumo.

53. Pripažinus, kad ieškinio senaties termino eiga nagrinėjamu atveju skaičiuotina nuo 2018 m. birželio 20 d., bei nustačius, kad teisę kreiptis į teismą siekiant pripažinti negaliojančiu 2014 m. sausio 3 d. sandorį apeliantas įgyvendino 2018 m. rugpjūčio 17 d. pateikdamas teismui ieškinį, pirmosios instancijos teismo argumentai dėl praleisto ieškinio senaties termino laikytini nepagrįstais ir neatitinkančiais nei byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nei kasacinio teismo formuojamos praktikos.

Dėl apelianto teisės reikšti ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu

54. Nustačius, kad šiuo atveju senaties terminas reikšti ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu nebuvo pasibaigęs, svarbu nustatyti ir tai, ar apeliantas teikdamas ieškinį pagrindė turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam ginčijamą sandorį, kaip vieną iš sąlygų actio Pauliana ieškinio tenkinimui.

55. Actio Pauliana gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba yra įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai). Todėl teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo – skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Plenarinės sesijos nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

56. Bylą išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas nusprendė, kad ieškovas reikalavimo įmonei, ginčijamo 2014 m. sausio 3 d. sandorio sudarymo metu, neturėjo. Pažymėjo, kad reikalavimo teisę, kurią turėjo įmonės atžvilgiu 2012 m. liepos 10 d. sutarties pagrindu, ieškovas buvo perleidęs ir ją įgijo tik 2017 m. liepos 28 d., t. y. po to kai buvo paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo.

57. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytu pirmosios instancijos teismo vertinimu, kadangi jis neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir reikalavimo teisių perleidimo sampratos bei juo sukeliamų teisių pasekmių.

58. Nustatyta, kad R. G. ir UAB „Telauta“ 2012 m. liepos 10 d. sudarė sutartį, kuria įmonė pripažino, kad R. G. įmonei paskolino 374 200 Lt. 2014 m. gruodžio 3 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi R. G. (pradinis kreditorius) visas reikalavimo teises į UAB „Telauta“, kilusias iš 2012 m. liepos 10 d. sutarties, perleido UAB „Teisininkas“ (naujajam kreditoriui) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-81-370/2017) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). UAB „Teisininkas“ naudai Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-478-372/2016 (sprendimas paliktas nepakeistas nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi) priteisė skolą pagal R. G. ir UAB „Telauta“ 2012 m. liepos 10 d. sudarytą sutartį.

59. 2017 m. liepos 17 d. UAB „Teisininkas“ ir R. G. sudarė kitą reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria apeliantas vėl įstojo į pradinio kreditoriaus vietą pagal 2012 m. liepos 10 d. sutartį. Šios sutarties pagrindu antstolis 2017 m. liepos 28 d. patvarkymu Nr. S-07053 pakeitė išieškotoją UAB „Teisininkas“ į R. G.

60. Vertinant ar kreditorius turėjo reikalavimo teisę svarbu nustatyti ne jos įgyvendinimo (priteisimo), bet atsiradimo momentą. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis), todėl laikytina, kad reikalavimo teisę į UAB „Telauta“ R. G. įgijo 2012 m. liepos 10 d. sutarties pagrindu.

61. Nepaisant to, kad po ginčijamos 2014 m. sausio 3 d. paskolos sutarties apeliantas perleido savo reikalavimo teises (2014 m. gruodžio 3 d. reikalavimo teises perleido UAB „Teisininkas“), o vėliau jas susigrąžino, ir reikalavimas UAB „Telauta“ bankroto byloje patvirtintas remiantis 2017 m. liepos 28 d. patvarkymu Nr. S-07053, kuris pakeitė išieškotoją UAB „Teisininkas“ į R. G., tai nepaneigia R. G. reikalavimo teisės įmonei pagal 2012 m. liepos 10 d. sutartį ir jos galiojimo ginčijamo sandorio sudarymo metu.

62. Reikalavimo teisės perleidimo atveju reikalavimo įgijėjas tampa jau egzistuojančios prievolės dalyviu (kreditoriumi) vietoje reikalavimą perleidusio asmens ir jam pereina visos buvusio kreditoriaus papildomos teisės (CK 6.101 straipsnis). Šiuo atveju reikalavimo teisių perleidimo sutarčių objektu buvo reikalavimai įmonei UAB „Telauta“, kilę iš 2012 m. liepos 10 d. sutarties. Todėl visą šios UAB „Telauta“ prievolės egzistavimo laiką, ja disponuojantis asmuo turėjo teisę ginčyti jo teises pažeidusius skolininko sudarytus sandorius actio Pauliana pagrindu. Kadangi R. G. 2017 m. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi iš UAB „Teisininkas“ perėmė galiojantį reikalavimą įmonei, kilusį 2012 m. liepos 10 d. sutarties pagrindu, jis išsaugojo buvusio kreditoriaus teisę ginčyti jo teises pažeidusius skolininko sudarytus sandorius actio Pauliana pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad perleidęs, o vėliau susigrąžinęs reikalavimo teisę į UAB „Telauta“ R. G. prarado savo reikalavimą įmonei, o kartu ir teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, vertintina kaip nepagrįsta.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

63. Kreditorius, siekdamas sandorį nuginčyti CK 6.66 straipsnio pagrindu turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, tačiau ir tai, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeistos jo teisės.

64. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.). Pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka ieškovui.

65. Šiuo atveju apeliantas pateikdamas ieškinį savo teisių pažeidimą sudarius ginčijamą sandorį siejo su „kitokiu kreditoriaus teisių pažeidimu“, o būtent su ieškovo galimybių įgyvendinti reikalavimą BUAB „Telauta“ bankroto byloje sumažėjimu dėl to, kad apelianto ir atsakovo V. Z. finansinis reikalavimas įmonei yra tos pačios eilės.

66. CK 6.66 straipsnio 1 dalies formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos realiai nebelieka. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-502-313/2018, 30 punktas).

67. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ginčijamas sandoris pažeidė kreditoriaus (ieškovo) teises, kadangi byloje neįrodyta, kad ginčijamu sandoriu buvo apribotos ar atimtos įmonės galimybės atsiskaityti su ieškovu.

68. Apeliacinės instancijos teismas šiai išvadai pritaria ir mano, kad šiuo atveju sprendžiant dėl to, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditoriaus teisės, būtina atkreipti dėmesį ir į patį ginčijamo sandorio pobūdį. Apeliantas CK 6.66 straipsnio pagrindu ginčija tarp atsakovų sudarytą paskolos sutartį. Paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

69. Byloje ginčijama paskolos sutartimi UAB „Telauta“ įsipareigojo per penkerius metus grąžinti 200 000 Lt, kuriuos V. Z. yra paskolinęs įmonei dalimis anksčiau. Paskolos sutartimi šalys susitarė, kad suteikta paskola yra beprocentinė, jos grąžinimas apibrėžtas tik galutiniu terminu (iki 2019 metų). Sutartyje nenustatytas paskolos grąžinimo mokėjimo eiliškumas, nenustatyta, kad dėl sutarties įvykdymo termino praleidimo UAB „Telauta“ turės mokėti baudą, taip pat nereikalaujama paskolos grąžinimo užtikrinti (Paskolos sutarties 3 punktas). (1 t., b. l. 18).

70. Paskolos sutarties esmė bei šalių įtvirtinto susitarimo nuostatos teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad pats Paskolos sutarties sudarymo faktas ir ja sukurtas rezultatas – įmonė gavo lėšas, kurias įsipareigojo grąžinti per penkerius metus, šiuo atveju negalėjo pažeisti kreditoriaus (apelianto) teisių ar teisėtų interesų. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad įmonė paskolą grąžino anksčiau laiko, ar pažeidė kreditoriaus (apelianto) pirmumo teisę atgauti skolą. Ginčijamos sutarties pagrindu, visai joje nurodytai sumai, yra patvirtintas kreditoriaus – V. Z. finansinis reikalavimas BUAB „Telauta“ bankroto byloje. Išdėstytų aplinkybių pagrindu ir atkreipdama dėmesį į tai, kad byloje CK 6.66 straipsnio pagrindu ginčijama Paskolos sutartis, t. y. jos sudarymas, o ne grąžinimas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju byloje neįrodyta, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditoriaus (apelianto) teises ar teisėtus interesus.

71. Pažymėtina, kad klausimo, ar ginčijamas sandoris pažeidė kreditoriaus teises, įmonės mokumo, sandorio sudarymo dieną, vertinimas nėra aktualus (kadangi kaip nurodyta ginčijamu sandoriu įmonė gavo lėšas, o ne suteikė paskolą), o aplinkybė, jog įmonė 2017 metais, t. y. po 3 metų nuo ginčijamos sutarties sudarymo, buvo pripažinta nemokia, nesant duomenų apie tai, kad įmonė atsiskaitė pagal Paskolos sutartį, nelėmė kreditorių teisių pažeidimo, kadangi įmonės nemokumas ir kreditoriaus (apelianto) negalėjimas atgauti lėšas buvo nulemtas kitų, su Paskolos sutarties sudarymu nesusijusių aplinkybių (atkreiptinas dėmesys, kad 2017 metais kuomet UAB „Telauta“ buvo iškelta bankroto byla, dar net nebuvo suėjęs ginčijamos paskolos grąžinimo terminas).

72. Kaip minėta, siekiant sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtina įrodyti visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų egzistavimą. Teisėjų kolegijai nustačius, kad apeliantas neįrodė kreditorių teisių pažeidimo, kaip vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana sąlygų, kitų sąlygų šio instituto taikymui vertinimas neturi teisinės reikšmės ir dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

73. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimus, grindžiamus CK 6.875 straipsnio 3 dalyje ir 6.66 straipsnyje įtvirtintais pagrindais. Todėl teisėjų kolegija įvertinusi skundžiamą sprendimą ir jame nurodytus motyvus bei apeliacinio skundo argumentus mano, kad jie nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės pagrįsto ir teisėto sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistu.

74. Tai, kad ieškinio reikalavimas, grindžiamas CK 6.66 straipsnio pagrindu, buvo netenkintas konstatavus, jog ieškovas neįrodė actio Pauliana instituto taikymo sąlygos – galiojančios reikalavimo teisės, bei nusprendus, kad ieškinys pateiktas praleidus senaties terminą, nors šios išvados Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos buvo pripažintos nepagrįstomis, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo teismo sprendimo, kadangi teisėjų kolegija nusprendė, kad aptariamas ieškinio reikalavimas netenkintinas ieškovui neįrodžius kitos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos – kreditorių teisių pažeidimo.

75. Civilinio proceso įstatymai draudžia naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo procesinį sprendimą formaliais pagrindais, t. y. dėl pažeidimo, neturėjusio esminės įtakos bylos rezultatui ir bylos šalių teisių ir pareigų apimčiai (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis), todėl apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį šalių ginčą išsprendė teisingai. Dėl to skundžiamas sprendimas paliekamas galioti iš esmės nepakeistas, jo motyvus iš dalies pakeičiant išdėstytais šioje nutartyje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

76. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, iš jo priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovui V. Z..

77. Atsakovas prašo priteisti iš ieškovo jo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, ir pateikė duomenis, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 350 Eur. Atsakovo prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatyto maksimalaus dydžio (8.11 papunktis), todėl jos priteistinos atsakovui V. Z. iš apelianto R. G.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.